Antanas Baranauskas - Anykščių Šilelis

1. ANYKŠČIŲ ŠILELIS
Antanas Baranauskas

2. Ryškiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas,
klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų
eiliuotų kūrinių autorius.
Jis pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie
gamtos ir dvasinio turtingumo ryšius.
Šiuo kūriniu A.Baranauskas siekė apginti
lietuvių tautiškumą bei išsaugoti niokojamą
šilelį.
APIE AUTORIŲ

3. „Anykščių šilelį“ sudaro dvi dalys. Pirma dalis
pradedama gan graudžiu vaizdu: „kalnai
kelmuoti, pakalnės nuplikę“.
Tokia daugiaprasme metafora autorius
vaizduoja buvusio, dabar jau iškirsto miško grožį
ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo - „kelios pušelės
apykraivės“ , „skujom, šakelėm“ nuklota
dykynė. Autorius aplink regi tik tuštumą: „visa
prapuolę“, liudija sielvartą, nuoskaudą.
Buvęs šilelio grožis atgyja antroje poemos
dalyje.
Joje pateikiamas prisiminimas apie buvusį šilo
grožį, kuris išreiškiamas frazeologizmu „net akį
veria“. Šis vaizdas suteikia džiaugsmo, kad net
už „širdies tveria“.
APIE KŪRINĮ

4. Anykščių šilelyje“ išsiskiria regimieji šilelio
vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia
metaforomis, palyginimais, epitetais ir
personifikacijomis. Nuoseklumas – viena iš
autoriaus savybių, kuri atsiskleidžia kūrinyje. Jo
aprašomas miškas, pateikiamas nuo apačios į
viršų. Vaizdas prasideda mažiausiomis
detalėmis – samanomis: „minkštučiai samanų
patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula
užliesti“. Norėdamas išreikšti nepakartojamą
šilo grožį naudoja metaforas : „putinai krauju
varva“ , „dreba epušės nusgandę“.
APIE KŪRINĮ

5. Autorius negaili poemai liaupsių,
personifikacijų: "Tartum miškas kvepuoja
nelyginant žveris“, epitetų: senobinei, pievos
kemsotos, negaili vaizdingų veiksmažodžių:
tratinti, rokuoti, ir , žinoma, palyginimų :
uogienojai kaip rūtos kelmais želia“. Tarp
medžių bei samanų pilna grybų, jų autorius
pateikia ištisą daugybę norėdamas suteikti
gausumo miško aprašymui. Vaizdas baigiamas
aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis.
APIE KŪRINĮ

6. Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas
krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo
nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta barngių
kvepalų mišiniui.
Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė,
šilelis - švelnina vaizduojamų objektų savybes.
APIE KŪRINĮ

7. Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas
krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo
nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta barngių
kvepalų mišiniui.
Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė,
šilelis - švelnina vaizduojamų objektų savybes.
APIE KŪRINĮ

8. Perteikdamas šilo garsus, A. Baranauskas atskleidė savo ypatingą poetinį
talentą. Autorius vaizdingai perteikia nakties tylą:
Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa.
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Tekste daugiausia minima paukščių: genių, žąsų, ančių, tilvikų ir daug kitų čiulbuonėlų.
Tačiau ypatingą vietą paukščių chore poetas skiria lakštingalos giesmei:
Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas:
Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakant, skalsus:
Skamba, ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos,
Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.
Visi garsai taip tarpusavyje susilieja, kad net „ausis skyrium nepažįsta“.
APIE KŪRINĮ

9. Tokia graži sutartinė skatina mylėti ir branginti
gimtąją Lietuvą, suprasti, kokia nepakartojama
ji yra.
„Anykščių šilelis“ žymiausias Antano
Baranausko kūrinys, padėjęs apginti lietuvių
kalbos turtingumą ir skambumą.
APIE KŪRINĮ

10. A.Baranausko poema "Anykščių šilelis",
klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras
šimtas metų tebejaudina daugiaprasme
metafora "Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę".
Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su
folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne
vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos
tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus
prasmių ir meninių idėjų klodus.
APIE KŪRINĮ

11. Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji
romantinė poema, kurioje girios, medžio
įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo
simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis - amžinas
ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas
ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį
išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse -
nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora.
Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę,
bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius
žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas
pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško
spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais,
sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino
liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus
dvasinį pasaulėvaizdį.
APIE KŪRINĮ

12. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie
kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo
kūrybines galias, dvasines vertybes.
Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai
neprilygo joks kitas A.Baranausko kūrinys,
nekalbant jau apie visos to meto lietuvių
poezijos kontekstą. Poetas surado žodžių ir
vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai
atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet
poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams
nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje
nesuvokiama dvasios pilnatvė.
APIE KŪRINĮ

13. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje
prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio
turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino
kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos
praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus,
liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties
poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies
poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir
legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta
gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos
praradimu, dvasiniu išsekimu.
APIE KŪRINĮ

14. Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują
dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas
abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė
naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet
kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais.
Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių
šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės
laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių
pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta
miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl
atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios
pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos
įvedus krikščionybę.
APIE KŪRINĮ

15. Šventų girių - pagonybės židinių naikinimą
poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto
niokojimu, bet jis matė čia ir senosios
patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų,
liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą,
jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu
naujosios kultūros kūrimo vardu.
Poema "Anykščių šilelis" yra ne tik poeto
kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos
pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo
parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 -
1859). "Anykščių šilelis" parašytas silabine
eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą
buvo išspausdintas L.Ivinskio 1860 ir 1861 m.
kalendoriuose, Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu.
Pirmasis atskiras "Anykščių šilelio" leidimas
išėjo Vilniuje 1905m.
APIE KŪRINĮ

16. Miškas šiuolaikiniam žmogui - tai tik paprastų
medžių plotas. Pažvelkime į praeitį. Prieš šimtus
metų tas medžių plotas buvo pati garbingiausia
ir švenčiausia vieta. Čia augo nepaprasti
medžiai - šventi ąžuolai. Ir tada Lietuva buvo
galinga: toli už Dauguvos ir už Dunojaus siekė
Lietuvos valdos. Lietuvos kunigaikščių klausė
rusai, latviai, prūsai ir pikti totoriai. Žmonės
tada buvo laisvi ir turtingi. Kol miškas gyvavo,
gyvavo ir lietuviai. Miškas išnyko, o kartu su juo
žlugo lietuvių tauta.
Mūsų laimei, visada turėjome švyturių,
rodančių kelią į ateitį. Išryškėjo didelė
asmenybė, suprantanti miško svarbą žmogui ir
visai tautai - Antanas Baranauskas. Jis paliko
lietuviams nepaprastai nuostabų veikalą
Anykščių šilelis".
APIE KŪRINĮ

17. Tai vienas iš didžiausių lietuvių literatūros
kūrinių, atskleidžiančių gamtos grožį ir žmogaus
likimą.
APIE KŪRINĮ

18. Ši poema - tai vienas žymiausių lietuvių
klasikinės poezijos kūrinių. Poetas parodė,
kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už kitas.
Atskleidė senovės Lietuvos legendas ir
prislėgtos lietuvių liaudies skriaudas, lietuvių
kalbos turtingumą, Lietuvos krašto ir savo
mėgstamo Anykščių šilelio gamtos grožį.
Kūrinio pirmoji dalis parašyta 1858 m., o
antroji, prasidedanti žodžiais Ai būdavo,
būdavo..." -1859 m.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

19. A. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo
gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies
žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės
spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos,
tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį
įamžinusį liaudies genijų. Poetas parodė, kad
ir lietuvių kalba tinka poezijai. Anykščių
šilelyje" atsispindi liaudies žmogaus
pasaulėjauta, jo kūrybinės galios
humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė.
Miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje
leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę
1863 m. sukilimo išvakarėse su jos
prieštaravimais, su baudžiavos ir carinės
priespaudos išvarginto žmogaus lūkesčiais.
Anykščių šilelis" yra originalus veikalas,
išaugęs iš lietuviškos aplinkos, iš tragiškos
Lietuvos padėties.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

20. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip
glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi
su gamta. Ypač lietuviams labai didelę
reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios
buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte
knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio,
nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei.
Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė
reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai
miškas veikė lietuvį, jį ramindamas,
guosdamas.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

21. Iš žmogaus ir miško santykių iškyla senovės
lietuvių charakterių dorybės - darbštumas,
tvarkingumas, kūrybinis darbas ir laisvės
meilė. Miškas žmogų gelbėjęs ne tik buitines
reikmes tenkindamas, bet ir karų metais.
Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei
aukai. Giriose glūdėjo ne tik dideli
materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui
sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Gamtos
reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save
ir pagal savo paveikslą juos sudvasino.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

22. Istoriniuose raštuose ne kartą minimas
senovės lietuvių miškų garbinimas. Pagarba
buvo apgaubti ir šventųjų ąžuolynų likučiai
Anykščių šilelyje, senieji ąžuolai.
A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje
atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą,
sunkiai suvokiamus ir dar sunkiau
nusakomus vidinius jo ryšius su gamta.
Vaizduodamas miško peizažą, A.
Baranauskas tartum perkėlė jį į žmogaus
sielą, paryškindamas jo šviesos ir šešėlių
kontrastus bei kontūrus. Anykščių šilelyje"
gamtos fone iškyla žmogaus portretas. Jame
atsispindi vidinis žmogaus pasaulis, didelė,
tauri ir kūrybinga asmenybė.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

23. Tai A. Baranauskas iškėlė naujas liaudies
žmogaus charakterio ypatybes - jo dvasines,
estetines, kūrybines galias, kurios skatino
žmogų ne vien protestuoti ar kovoti, bet ir
mąstyti.
Anykščių šilelis" - tai kūrinys, vaizduojąs ne
tik gamtą. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad
poemoje tapomi vien senovės Lietuvos
miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema susipina su
viso krašto baudžiavinio išnaudojimo ir
carinės priespaudos naštą velkančios
liaudies likimo tema. Senovės Lietuvos girių
vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto
meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies
žmonėmis ir jų kūryba.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

24. Poeto sielvartas dėl didžiausio Lietuvos turto
- girių niokojimo perauga į protestą dėl
krašto pavergimo, dėl žmogaus
beteisiškumo. Lietuvos girių likimas poemoje
yra neatskiriamas nuo visą kraštą ištikusių
istorinių, socialinių negandų. Ne tik mišką,
bet ir žmones alino, trypė karai ir marai,
ugnis ir geležis. Tie miškai buvę tokie dideli,
kad net pageltęs rudenio lapas pavasarį žalio
susilaukdavęs. Žmonės, besiginda mi nuo
bado, tuos miškus išskynė. Tačiau lietuvis,
nuo amžių prie miško pripratęs, negalėjo
plikuos plotuos nurimti, ir vėl žmonės
užveisė šilelį.
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ

25. Džiaugės Anykščiai savo šileliu, jį mylėjo, nei
vieno medelio nekirto, tik svetima valdžia,
atėmusi iš žmonių šilelį, varė žmones miško
kirsti. Ir šiandien liko šie kalnai kelmuoti,
ašaromis aplaistyti, giesme apdainuoti.
Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi
idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Šilelio
likimas - tai visos Lietuvos likimas. Šilelio
iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas.
Koks yra lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus
be sielos...
ANYKŠČIŲ ŠILELIO
PRASMĖ