Švietimo epochos bruožai, moralinė didaktika. Stanevičius, Poška, Strazdas. Tautiniai idealai

1. 1
Švietimo idėjos Lietuvoje
1. Visuomeninė situacija Lietuvoje. 18 a. Lietuvos-Lenkijos valstybėje Švietimo idėjos
sunkiai skinasi kelią, nes labai sumenkusi lietuvių tautinė savivoka. 18 a. pabaigoje po Lietuvos-
Lenkijos valstybės padalijimo Lietuva atitenka Rusijai, patiria sunkią politinę ir kultūrinę
priespaudą. Vis dėlto nuo 18 a. pabaigos ima stiprėti lietuvių pilietinė sąmonė ir kultūrinė
savimonė, formuotis tautinės kultūros užuomazgos: pradedama domėtis Lietuvos praeitimi,
tautosaka, papročiais, etnografiniais bei geografiniais krašto ypatumais. Šie procesai paskatino
praktiškesnės, labiau su tikrove susijusios šviečiamosios literatūros atsiradimą.
2. Kas būdinga lietuvių šviečiamajai literatūrai? Lietuvių šviečiamajai literatūrai
būdingas demokratiškumas, paprasto žmogaus vertinimas, pagarba jo darbui, žmonių prigimtinės
lygybės ir laisvės idėjos ( rusoizmo filosofijos ir Prancūzų revoliucijos atgarsiai). šioje
literatūroje iškyla savimi pasitikintis, pats savo gyvenimą kuriantis žmogus, kuris gyvai domisi
svetimais kraštais, įvairiomis pasaulio ir mokslo naujovėmis. Labai ryški ir moralinė didaktika.
3. Moralinė didaktika. Kai kalbėjome apie senąją lietuvių raštiją, buvo minėtas literatūros ryšys
su religiniais raštais. O vienas iš būdingiausių religinių raštų bruožų - moralinių vertybių teigimas,
dorinis žmonių auklėjimas. Plintant Šviečiamojo amžiaus idėjoms literatūroje atsiranda vis daugiau
pamokymų iš įvairių gyvenimo sričių: kaip ūkininkauti, ką valgyti, kaip elgtis ar rengtis ir pan.
Tokio pobūdžio literatūra vadinama didaktine.
Daug pamokymų randame Donelaičio „Metuose", juos sako „viežlybieji" būrai, Pričkus arba
pasakotojas. Neretai pamokymai skelbiami pakeltu balsu, kai reikia, pasakotojas gėdija, gąsdina,
šaiposi iš apsileidusių, tingių būrų arba išpuikusių ponų. Tokiam pamokslautojui aišku, koks turėtų
būti pasaulis, kas yra „geras ponas" ir tvarkingas, padorus būras.
Pirmasis lietuviškai rašęs Lietuvos istorikas Simonas Daukantas, savo istorijos veikaluose
išaukštinęs Lietuvos praeitį, parengė ir išspausdino visą pluoštą pamokomojo pobūdžio knygelių
ūkininkams. (Beje, Daukanto parašytame elementoriuje skaitymo pamokose pirmasis
sudėliojamas žodis yra „do-ry-bė".)
4. Garsiausi lietuvių švietėjai yra S. Daukantas (1793-1864), Dionizas Poška (1757-1830),
A. Strazdas (1760-1833), S. Stanevičius (1799-1848), M. Valančius (1801-1875).
5. Simono Daukanto kūryba su švietimo idėjomis sietina keliais požiūriais.

2. 2
a. jis išleidžia keletą vidutiniams sluoksniams skirtų pamokomųjų knygelių apie
ūkininkavimą, elementorių;
b. Lietuvos istorijos, tautos būdo ir savitumo tyrinėjimais („Istorija žemaitiška“,
„Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“) siekia „apšviesti“ ir pagilinti
tautinę savimonę. Šie istoriografiniai veikalai buvo jau veikiami ir romantizmo;
c. Sulietuvina „Robinzoną Kruzą“- parašo lietuvišką versiją „Rubinaičio Peliūzės
gyvenimas“. Pagrindinis veikėjas primena romantinį veikėja ( nebijo
nutrūktagalviškai iškeliauti laivais į tolimus karštus), o jo tėvai- Švietimo epochos
žmones- gerai išmano geografiją, nepaprastai domisi sugrįžusio sūnaus
dramatiškais nuotykiais, namuose turi visokių retų daiktų: palmių vaisių, svetimų
pinigų.
6. Dionizas Poška domėjosi istorija, rinko senienas ir savo dvare Bijotuose iš ąžuolo
kamieno išskobė altaną, kur įsteigė pirmąjį Lietuvoje etnografijos muziejų 1812 m. Jo kūryboje
randame klasicizmo ( pseudoklasicizmo), Švietimo ir sentimentalizmo literatūros bruožų.
Žymiausias Poškos veikalas- antikinės odės maniera, aukštuoju stiliumi parašyta poema
„Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Joje vaizduojamas beteisio valstiečio gyvenimas. Tekstas
plėtojamas kaip pasakotojo ir „mužiko“ širdingas pasikalbėjimas. Pasakotojas solidarizuojasi su
valstiečiu, stebisi jo ištverme, gėrisi jo darbu, kuris išlaiko šio pasaulio didžiuosius, reiškia jam
užuojautą. Autorius teigia, kad paprastas žmogus savo sunkiu darbu keičia pasaulį, valstiečio
triūsu visi naudojasi, bet jo vargų niekas nemato. Pasakotojas nežino, kaip būtų galima ištaisyti
tokią neteisybę, tik pataria susitaikyti su padėtimi, viltis Dievo.
7. Antanas Strazdas, nors ir kunigas, buvo pasaulietiškos ir bohemiškos dvasios žmogus,
neįtikęs bažnytinei valdžiai ir stumdytas iš vienos vietos į kitą, o senatvėje net įkalintas Pažaislio
vienuolyne. Strazdas siejo save su vidutiniais ar net žemaisiais sluoksniais, rengėsi pagal jų
papročius, jiems skyrė savo eiles. Jo poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“,
išspausdintas 1814 m., yra pirmoji originalios poezijos knygelė lietuvių kalba. Jo eilėraščius
cenzūra draudė kaip netinkančius dvasininkui, bet liaudyje jie buvo populiarūs ir mėgstami.
Liaudies dainai artimuose Strazdo eilėraščiuose jungėsi klasikinės temos bei formos su
tautosakiška poetika, jie pasižymi jausmo nuoširdumu, stipriu lyrizmu su humoro elementais.
Strazdo „Giesmė prieš mišias“ („Pulkim ant kelių“)- viena gražiausių lietuvių religinių giesmių.

3. 3
8. Simonas Stanevičius kūrė pasakėčias („Arklys ir meška“, „Aitvarai“), parašė odę
„Šlovė žemaičių“.Pasakėčiose alegoriškai išreiškiama liaudies išmintis, iškeliamas laisvo,
darbštaus ir šviesaus valstiečio idealas. Stanevičius rinko liaudies dainas, kaip ir romantikai laikė
jas tautos dvasinio gyvenimo apraiška, istorine bei kultūrine vertybe.
9. Šviečiamoji literatūra pasiekė meninių aukštumų Motiejaus Valančiaus kūryboje.
Valančius buvo aukšto rango dvasininkas, Žemaičių vyskupas, liaudies moralinės ir tautinės
sąmonės žadintojas. Jis rūpinosi liaudies švietimu, organizavo parapines mokyklas, reikalavo,
kad jose būtų mokoma lietuvių kalba, pamokslų metu aiškindavo mokyklų naudą. Jis ragino
kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, rinkti tautosaką, rašyti lietuviškas knygas. Parašė istorinį
veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (1848). Labai kariavo su girtuoklyste. Kilęs iš valstiečių šeimos
Valančius buvo arti valstiečio, todėl bažnytinė ir caro valdžia nepatikliai žiūrėjo į „mužikų
vyskupą“, Rusijos imperinės politikos priešininką, lietuvybės ir katalikybės gynėją.
Valančius parašė per 70 šviečiamojo didaktinio (pamokomojo) pobūdžio pasakojimų ir
apsakymų, skirtų įvairaus amžiaus kaimo skaitytojui. Rinkiniuose „Vaikų knygelė“, „Paaugusių
žmonių knygelė“, „Pasakojimas Antano tretininko“ pateikiamos įvairios gyvenimiškos istorijos;
dėmesys kreipiamas į veikėjų tarpusavio santykius, poelgius, saviugdą; aprašomi geri ir blogi
darbai ir atpildas už juos.
Meniškai brandžiausias Valančiaus kūrinys yra apysaka „Palangos Juzė“. Tai savotiška
nuotykių apysaka, kurioje aprašyta jauno siuvėjo Juozapo Viskantos kelionė po Žemaitiją ir
Aukštaitiją. Grįžęs po ketverių metų kelionės Juzė 13 vakarų pasakoja tėvams ir kaimynams, ką
jis matęs. Iš jo sužinome, kaip gyvena 19 a. viduryje žmonės įvairiose Lietuvos vietose: kaip
tvarko ūkį, kaip linksminasi per šventes ir vestuves, kaip elgiasi krikštynose ir laidotuvėse ir pan.
Knygelėje randame žinių apie Lietuvos miestelių ir bažnyčių būklę ir daug kitokios kruopščiai
surinktos etnografinės medžiagos. Pasakotojas kalba tik apie gerus, padorius žmones, apie blogus
nutylima auklėjimo sumetimais, tikint, kad skaitytojui įtaką daro tik geri pavyzdžiai. Taigi visur
matome žmones padoriai elgiantis, gražiai sugyvenant su savo šeimynos nariais ir kaimynais,
teisingai atsiskaitant su amatininkais, nuoširdžiai priimant pakeleivius. Tiesa, kai kur nuskamba
ir pabarimų: Biržų apylinkėse dar tebetiki burtais, kerėjimais, Šiaurės Žemaitijoje per dažnai
bylinėjamasi, kai kuriose parapijose žmonės važinėja per mažais vežimais ar neturi pirčių ir pan.
Pagrindinis veikėjas yra ne tik nagingas, visiems įtinkantis siuvėjas, bet turi ir kitų talentų:
groja smuiku, puikiai šoka, dainuoja, giesmes gieda. Jis yra žmones suburianti siela. Jo

4. 4
svarbiausias mokytojas- gyvenimas. Jis viską renkasi pats: mokosi siuvėju, pasirenka žmoną, net
neklausdamas tėvų. Iš namų išvyksta 18, grįžta 22 ir post factum tėvus supažindina su šeima,
pats pasirūpinęs jos gerove, nuo niekieno nepriklausomas ir laisvas. Tai Švietimo epochoje
susiformavusio žmogaus idealas.
Valančiaus pasakojimas yra įdomus, gyvas, labai informatyvus. Didelį įspūdį padaro
gyvosios kalbos įsiliejimas į prozinį pasakojimą, kurio stilius tampa žaismingas, prisodrintas
vaizdingų veiksmažodžių, ištiktukų, juokavimų. Taigi Valančiaus proza polinkiu įsižiūrėti į
valstietišką tipažą ir buitį, panaudoti šnekamosios kalbos stilistiką ruošia dirvą realistiniam
pasakojimui.
9. Apibendrintai galima pasakyti, kad pačių įvairiausių žanrų 19 a. lietuvių literatūra yra
didaktinio pobūdžio: siekiama ugdyti skaitytojo moralę, norima jį supažindinti su moderniais
ūkininkavimo būdais, primenama garbinga tautos praeitis, kviečiama ginti savo tikėjimą, gerbti
savąją kalbą, papročius.
Tautiniai idealai
1. 19 a. pabaigoje, kai prasidėjo naujas lietuvių tautinio atgimimo etapas, buvo keliami
aukojimosi visuomenei, tautai idealai. Visuomenės interesai buvo laikomi svarbesniais už
asmenines žmogaus gyvenimo problemas. Manyta, kad žmogaus kultūrinę veiklą, jo kūrybą
lemia vienokia ar kitokia aukštesnė idėja, o žmogus tėra jos vykdytojas. Šitoks atsidėjimas
aukštiems visuomeniniams idealams tuo matu buvo natūralus, rašytojas nesijautė supančiotas,
stipriausi poetiniai išgyvenimai gimdavo tautinio judėjimo sūkuryje. Buvo manoma, kad žmogus
turi valdyti savo jausmus, dvasia privalo nugalėti kūną, kad ir kaip būtų malonu pasiduoti,
tarkim, meilės jausmų antplūdžiui, po vidinės kovos šios poezijos žmogus paklūsta pareigos
jausmui. Iškilus reikalui pasirinkti mylimą moterį ar tėvynę, renkamasi tėvynė, o kas elgiasi
priešingai, susilaukia aštrios satyros.
2. Todėl šiuo metu vyrauja tautiniai, visuomeniniai, religiniai interesai, pasakojama apie
herojiškus žygius, žmogaus pasiaukojimą. Poetas pirmiausia turi būti tautos tarnas ar net
pranašas. Šitokios nuostatos veikė ir eilėraščio sandarą: tezinis dėstymas, loginė aukštojo stiliaus
vaizdų ir šūkių argumentacija, retoriniai kreipiniai į skaitytoją, dažni moralai kūrinio pabaigoje.
Ypač aiškiai šias mintis išreiškia Vinco Kudirkos kūryba ( jis yra sakęs, kad jo sužadėtinė-
lietuvių literatūra), kai kurie Maironio eilėraščiai.