1. Versalio taikos
sutartis
Parengė: Laimonas Kupriūnas, Andrius Kvedaras

2. Turinys
► Įvadas [3]
► Situacija Europoje prieš 1 –ąjį pasaulinį karą [4 – 6]
► 1 –jo pasaulinio karo padariniai [7 – 8]
► Valstybių nugalėtojų požiūriai dėl taikos užtikrinimo prieš Paryžiaus taikos
konferenciją [9 – 10]
► Paryžiaus taikos konferencija [11 – 14]
► Paryžiaus taikos konferencija ir Lietuva [15 – 16]
► Antantės šalių požiūris į Baltijos valstybes ir į Lietuvą [17]
► Versalio taikos sutartis [18]
► I dalis. Preambulė [19]
► II dalis. Tautų Sąjungos statutas [20 – 23]
► III dalis. Europos politinė padėtis [24 – 25]
► IV dalis. Vokietijos teisės ir interesai už Vokietijos ribų [26]
► V dalis. Karinė, jūrų ir oro padėtis [27]
► VIII dalis. Reparacijos [28]
► IX dalis. Finansinė padėtis [29]
► XII dalis. Uostai, vandens keliai ir geležinkeliai [30]
► XIV dalis. Garantijų vykdymas [31]
► Išvados [32 – 33]
► Literatūra ir šaltiniai [34 – 35]
► Priedai [36 – 50]

3. Įvadas
► Pristatymo tikslas – atskleisti Versalio taikos sutarties reikšmę pokariniu
Europos laikotarpiu.
► Pristatymo uždaviniai:
► Išanalizuoti tarptautinę situaciją Europoje XIX a. pab.;
► Išsiaiškinti, kokia padėtis susiklostė Europoje po 1 – ojo pasaulinio karo;
► Išnagrinėti Versalio taikos sutarties atsiradimo aplinkybes;
► Atskleisti Versalio taikos sutarties dokumentą;

4. Situacija Europoje prieš 1 –ąjį pasaulinį
karą
► Tarptautinė situacija, kuri susiklostė Europoje
prieš 1 – ąjį pasaulinį karą buvo gana
įtempta. Tą sąlygojo keletas priežasčių. Tarp
didžiųjų Europos valstybių propaguota
imperializmo politika. XIX a. pab – XX a. pr.
Europoje ypač jautėsi interesų paaštrėjimas
tarp kolonijinių valstybių. 1871 metais
susiformavo ir sustiprėjo Vokietija. Ji siekė
tapti imperialistine valstybe kaip Didžioji
Britanija ir Prancūzija. Bet kolonijinė
Vokietijos imperija neįgavo tokių mastų,
kokie, pritiktų jos savigarbai ir sugebėjimams,
todėl Kaizeriui ir jo dvarui neatrodė, kad taika
yra geriausia priemonė Vokietijos
viešpatavimui Europos politinėje ir Europos didžiosios imperijos
ekonominėje scenoje pasiekti. dalinasi kolonijas. Karikatūra.

5. Situacija Europoje prieš 1 – jį pasaulinį
karą
► Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti savo
pozicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne tik
pasivyti Angliją, bet ją ir pralenkti.
► Didžiosios Europos valstybės turėjo savo tikslų: Vokietija siekė atimti
kolonijas iš Prancūzijos ir D. Britanijos, susilpninti Rusiją ir įsiviešpatauti
pasaulyje, Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją, užgrobti
Saro anglies baseiną, dalį Reino srities, sutriuškinti Vokietiją, D. Britanija
užgrobti Vokietijos kolonijas Afrikoje bei Palestiną ir Mesopotamiją,
Rusija įsiviešpatauti Balkanuose, gauti išėjimą per Bosforo ir Dardanelų
sąsiaurius

6. Situacija Europoje prieš 1 – jį pasaulinį
karą
► XIX a. pab. ėmė kurtis įvairios politinės – karinės sąjungos. Pirmoji 1877 m.
susiformavo Vokietijos, Austrijos – Vengrijos ir Italijos sąjunga, kuri buvo
pavadinta Trilype. Italija prie šios sąjungos prisijungė 1882 m. Kitu
stambiausiu bloku tapo Antantė. Tai buvo D. Britanijos, Rusijos ir
Prancūzijos politinis – karinis blokas.
► Šis karinis blokas susidarė kaip atsvara Trilypei sąjungai. Ši sąjunga buvo
sudaryta 1904 m. 1915 m. italai dėl teritorinių nesutarimų paliko Trilypę
sąjungą ir prisijungė prie Antantės.
► Tapo aišku, kad karinis konfliktas tarp šių dviejų karinių politinių blokų bus
neišvengiamas. Tą kurstė ir įvairūs politiniai žaidimai tarp šių blokų narių.

7. 1 - jo pasaulinio karo padariniai
► Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs daug nuostolių ir pareikalavęs
milžiniškų finansinių, tiek ir materialinių resursų baigėsi 1918 m.
lapkričio 11 d. Vokietijos įgaliotiniai pasirašė Kompjeno paliaubų sutartį.
► Pirmasis pasaulinis karas turėjo rimtų padarinių Europai. Visų pirma tai
didžiulis žmonių aukų skaičius. Karo metu žuvo apie 10, o buvo sužeista
apie 20 mln. žmonių.
► Europa iš karo išėjo labai nusilpusi. Prie žmonių aukų prisidėjo didžiuliai
materialiniai nuostoliai, kurių dydis siekė šimtus milijardų frankų.
Valstybių finansų būklė katastrofiška: karui finansuoti prispausdinta
pinigų, klesti infliacija, prasiskolinta užsieniui. Karui pasibaigus, Europos
pinigų kursas, palyginti su doleriu, krinta, ir europiečiai, kadaise buvę
pasaulio bankininkais, tampa skolininkais.

8. 1 - jo pasaulinio karo padariniai
► Per pirmąjį pasaulinį karą imperialistinės valstybės ėmė dar labiau
išnaudoti savo kolonijas: jos tapo žaliavų ir žmonių šaltiniu karo
veiksmams. Tuo pačiu karo metu ėmė sparčiai vystytis vietinė, nacionalinė
pramonė. Visa tai skatino šalių nacionalinį išsivadavimo judėjimą. Todėl po
karo ėmė irti kolonijinė sistema. Nepriklausomybę išsikovojo: Turkija
(1923 m.), Iranas (1922 m.), Afganistanas (1919 m.), Egiptas (1919 m.) ir
kt. valstybės.

9. Valstybių nugalėtojų požiūriai dėl taikos
užtikrinimo prieš Paryžiaus taikos
konferenciją
► Taigi, Vokietija, Austrija – Vengrija bei jų sąjungininkės buvo nugalėtos,
tačiau valstybėms nugalėtojoms teko pasukti galvą dėl taikos sąlygų
sudarymo ir naujo Europos politinio žemėlapio sudarymo. Visų pirma,
taikos sudarymo aplinkybes apsunkino skirtingos valstybių nugalėtojų
nuomonės šiuo klausimu.
► Prancūzija, visų pirma, norėjo apsisaugoti nuo Vokietijos grėsmės, bet
kita vertus, pati norėjo įsiviešpatauti Europoje. D. Britanija priešingai
norėjo išsaugoti jėgų pusiausvyrą, o tai jau reiškė, kad nebuvo galima
pernelyg susilpninti Vokietijos. Be to, teko ieškoti išeičių sprendžiant
teritorinius, finansinius ir juridinius klausimas, o tai skatino ieškoti išeičių,
kaip būtų galima įtvirtinti ilgalaikę taiką Europoje.

10. Valstybių nugalėtojų požiūriai dėl taikos
užtikrinimo prieš Paryžiaus taikos
konferenciją
► Valstybių nugalėtojų požiūriai dėl taikos sudarymo išsiskyrė ir dėl to, jog vis
dar nebuvo nurimę nacionalistinės aistros, pagyvėjusios per karą, be to su
nerimu ir baime buvo žiūrima į įvykius Rusijoje, nes buvo bijomasi
bolševikų grėsmės.
► Tokia padėtimi siekė pasinaudoti Vokietija, kuri norėjo išnaudoti
sąjungininkų nesutarimus ir siekė išlaikyti buvusią karinę galią. Tokia buvo
padėtis prieš prasidedant Paryžiaus taikos konferencijai.

11. Paryžiaus taikos konferencija
► 1919 m. sausio 8 d. prasidėjusi Paryžiaus taikos konferencija tapo
stambiausiu diplomatiniu kongresu. Į ją atvyko virš 1000 delegatų,
konferencijos posėdžiai vyko Versalio veidrodžių salėje. Šioje
konferencijoje įvairios šalys turėjo nevienodą įtaką. Valstybės buvo
padalintos į 4 kategorijas.
► 1 kategorijai priklausė kariavusios ir turėjusios globalių interesų
valstybės – šių šalių atstovai dalyvavo visuose konferencijos
posėdžiuose (JAV, Anglija, Prancūzija, Italija, Japonija); 2 kategorijai
priklausė kariavusios ir turėjusios lokalinio pobūdžio interesų valstybės.
Šių valstybių atstovai dalyvavo tik tuose posėdžiuose, kuriuose buvo
svarstomi su tų valstybių interesais susiję klausimai; 3 kategorijai
priklausė valstybės, nutraukusios diplomatinius santykius su Trilypės
sąjungos bloku – šių šalių atstovai dalyvavo tik tuose posėdžiuose, kur
svarstyti jas liečiantys klausimai.

12. Paryžiaus taikos konferencija
► 4 kategorijai priklausė neutralios valstybės arba tos, kurios dar tebuvo
kūrimosi stadijoje. Jų atstovai tegalėjo išsakyti savo poziciją žodžiu ar
raštu, bet tik tuo atveju jai posėdyje buvo svarstomi jas liečiantys
klausimai. Šiai kategorijai priklausė ir Lietuva. Konferencijoje
nedalyvavo nei Sovietų Rusijos, nei Vokietijos bei jos sąjungininkų
atstovai, nes reglamente jie nebuvo paminėti.
► Tad iš esmės sprendimus konferencijos metu lėmė taip vadinama
dešimties taryba bei pagrindiniai valstybių nugalėtojų politiniai lyderiai:
Prancūzijos ministras pirmininkas – Ž. Klemenso; D. Britanijos ministras
pirmininkas – L. Džordžas; JAV prezidentas – V. Vilsonas. Jie skelbė
siekią visiems laikams garantuoti taiką žemėje, bet nesutarė dėl būdų
šiam tikslui įgyvendinti.

13. Paryžiaus taikos konferencija
► Toks šalių susiskirstymas, kai kuriems konferencijos dalyviams sukėlė
diktato ar ,,primesto susitarimo” įspūdį. Nepaisant to, jog konferencijos
rengėjai turėjo didelių ambicijų, visgi šio diplomatinio kongreso metu
nebuvo apsiimta spręsti daugybės aktualiausių Europos problemų. Buvo
apsiribota tik tuo, kad buvo parengtos sutartys, kurias turėjo pasirašyti
buvę priešininkai.
► Konferencijos metu daug vilčių buvo dedama į Amerikos prezidentą V.
Vilsoną. Jo pasiūlymai dėl teisingo taikos sureguliavimo taikos
sureguliavimo, suformuluoti dar 1918 m. tapo tarsi rekomendaciniu
dokumentu, kuriamam taikos sutarties dokumentui.
► JAV prezidentas Vilsonas turėjo savą planą: sudaryti tarptautinę
organizaciją, vadinamą Tautų Sąjunga, kuri taikiai spręstų valstybių
ginčus. Vilsonas manė, jog karo metais sustiprėjusios JAV sugebės per
Tautų Sąjungą vadovauti pasauliui. Vokietijos atžvilgiu JAV nuostata
buvo panaši į Didžiosios Britanijos. Kita vertus, Vilsonas prieštaravo
anglų kėslams užvaldyti naujas kolonijas bei italų norams prisijungti kai
kurias pietų slavų žemes.

14. Paryžiaus taikos konferencija
► Jo sudarytoje garsiojoje ,,14 punktų”
programoje buvo klabama apie
nusiginklavimą, Europos persitvarkymą
remiantis laisvo tautų apsisprendimo
teise ir, svarbiausia, apie Tautų
Sąjungos įkūrimą. Ši organizacija turėjo
užtikrinti, kad taikiomis priemonėmis
būtų sureguliuoti valstybių konfliktai.
► Šios V. Vilsono pasiūlytos tautų
apsisprendimo ir kolektyvinio saugumo
doktrinos Europos diplomatams buvo
visai naujos. Iki tol visi europinio
sureguliavimo būdavo grindžiami
prielaida, kad sienas galima pakeisti, jai
tai padeda išlaikyti galių pusiausvyrą, JAV prezidentas V. Vilsonas (1856 –
kuri svarbesnė už tų teritorijų gyventojų 1924) Prezidentavo 1913 – 1921 m.
norus. Vilsonas pasiūlė taiką grįsti
kolektyvinio saugumo principu. Šiomis
jo idėjomis ir turėjo būti grįstas Versalio
taikos sutarties dokumentas.

15. Paryžiaus taikos konferencija ir Lietuva
► Taikos konferencijoje daug rūpesčių kėlė Rusijos klausimas. Nugalėtojai
nepakvietė į konferenciją bolševikų vyriausybės, bet nesiskubino
pripažinti ir buvusioje Rusijos imperijoje susikūrusių naujų valstybių. Ne
tik todėl, kad tikėjosi, jog antibolševikinės jėgos (baltieji) įveiks
raudonuosius: naujų valstybių sienų nustatymas pasirodė sudėtingas,
tarp jų vyko ginčai ir netgi karai.
► Šiuo atveju Baltijos valstybių likimas tame tarpe ir Lietuvos buvo gana
keblioje situacijoje. Lietuvos situaciją dar pasunkino ir konfliktas su
Lenkija, kurį ji puikiai išnaudojo Paryžiaus taikos konferencijos metu.
► Lietuvos atstovai atvyko į Paryžiaus taikos konferenciją, bet nebuvo
pripažinti kaip valstybės delegacija. Lenkijos atstovai turėjo daug ryšių su
anglų, amerikiečių, o ypač prancūzų valstybių veikėjais. Tuo
naudodamiesi lenkai piršo konferencijos dalyviams mintį, kad lietuvių
tauta per maža sukurti nepriklausomą valstybę ir geriausia jai būtų
prisijungti prie Lenkijos autonomijos teisėmis. Priminta, jog keletą amžių
abi tautas siejo unijos, katalikybė ir bendra kultūra.

16. Paryžiaus taikos konferencija ir Lietuva
► Lietuvos ir Lenkijos atstovai Paryžiuje
keletą kartų susitiko, derėjosi, bet
susitarti nepavyko. Lietuviai siekė, kad
Lenkija pripažintų Lietuvą
nepriklausoma valstybe su etninėmis
sienomis ir sostine Vilniumi. Taikos
konferencijoje jie taip pat reikalavo
prijungti prie Lietuvos dalį Rytų
Prūsijos abiejose Nemuno pusėse, kur
lietuviai sudarė daugumą ar bent
didelę dalį gyventojų. Paryžiaus taikos
konferencija neišsprendė Lietuvos ir
Lenkijos ginčo dėl sienų, Lietuva
negavo diplomatinio pripažinimo de
jure, tačiau Versalio sutartimi nuo
Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos
kraštas.
Lietuvos delegacijos Paryžiuje
vadovas Augustinas Voldemaras.

17. Antantės šalių požiūris į Baltijos
valstybes ir į Lietuvą
 Vudrou Vilsono pokario Europos sutvarkymo arba 14 punktų
programoje buvo numatyta visoms buvusioms priklausomoms ir
išsivadavusioms tautoms teisė į apsisprendimą. Neatsitiktinai su šia
programa savo viltis siejo ir Baltijos valstybės.
 Tačiau paaiškėjo, kad joje įtvirtinta teise realiai gali pasinaudoti tik dvi
Rusijos imperijos buvusios pavergtos tautos – suomiai ir lenkai. Kitų
Rusijos imperijos pavergtų tautų atžvilgiu JAV kaip ir kitos Antantės
valstybės laikėsi ,,nedalomos Rusijos” politikos.
► JAV diplomatija vėliau ypač aktyviai ėmė propaguoti Lietuvos ir Lenkijos
unijos idėją, kadangi stebint įvykius Rusijoje buvo prieita prie išvados,
jog bolševizmo žlugimo nenusimato ir Rusijos ekspansijai iš Rytų buvo
norima suformuoti buferinę zoną pasinaudojant Lietuva ir Lenkija.

18. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
1919 – 06 – 28
► Versalio taikos sutarties tekstą sudaro
preambulė, penkiolika skyrių bei 440
straipsnių.
► Skyrių dalis sudaro: 1) Tautų Sąjungos
statutas, 2) Europos politinė padėtis, 3)
Vokiečių teisės ir interesai už Vokietijos ribų,
4) Karinė, jūrų ir oro padėtis, 5) Karo
belaisviai ir kapai, 6) Nuobaudos, 7)
Reparacijos, 8) Finansinė padėtis, 9)
Ekonominė padėtis, 10) Aeronavigacija, 11)
Darbas, 12) Procedūros, 13) Uostai, vandens
keliai ir geležinkeliai, 14) Garantijų
vykdymas, 15) Įvairios nuostatos.
Versalio taikos sutarties viršelis

19. I dalis. Preambulė
► Preambulė
SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS. Siekiant skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir
įgyvendinti tarptautinę taiką, saugumą, kuris įpareigoja užkirsti kelią karo
veiksmams, taip užtikrinant teisingus ir garbingus santykius, tarp tautų, pagal
įtvirtintas tarptautinės teisės normas. Vadovaujantis dabartinėmis taisyklėmis
tarp vyriausybių bei laikantis teisingai ir griežtai visų sutarties įpareigojimų tautų
santykiuose privaloma organizuoti bendrą nutarimą, šiems Tautų Sąjungos
nutarimams.
► Pirma sutarties dalis yra preambulė, kuri tuo pačiu įeina į Tautų sąjungos (toliau
– TS) statutą. Preambulė yra sutarties įvadinė dalis, kurioje keliais sakiniais
išdėstomi didžiųjų šalių teisinės aspiracijos tarptautinėje arenoje. Visų pirmą,
preambulėje nurodoma, jog didžiosios šalys Versalio taikos sutartimi siekia
įtvirtinti taiką ir užkirsti kelią atviriems konfliktams tarp valstybių. Kitas svarbus
aspektas šios sutarties įvade nurodoma, jog didžiosios valstybės, taip pat
siekia, kad Versalio taikos sutartis būtų pripažįstama pasauliniu mastu.

20. II dalis. Tautų Sąjungos statutas
► Antrą Versalio sutarties dalį sudaro Tautų sąjungos statutas. Tautų Sąjungos
statutas, priimtas 1919 m. birželio 28 dieną. Jį pasirašė 44 pirminiai
organizacijos nariai. Tautų sąjungos statutas susideda iš trisdešimties
straipsnių (toliau – str.).
► Pirmajame Tautų sąjungos statuto straipsnyje nurodoma, jog visos naujos
valstybės, dominijos ir kolonijos gali tapti Sąjungos narėmis, jeigu už jų
priėmimą pasisako du trečdaliai Asamblėjos.
► Antruoju straipsniu nusakoma, kas įgyvendina Sąjungos veikla, tai yra
Asamblėja ir Taryba prie kurios taip pat, kaip nurodoma straipsnyje esti
Sekretoriatas.
► Septintuoju statuto straipsniu įtvirtinama Sąjungos būstinės vieta Ženevoje.
► 8 str ., pirma dalis skelbia, jog būtiną yra apriboti nacionalinių valstybių
ginkluotę, o to paties straipsnio antra dalis skelbia, kad pagal kiekvienos
atskiros valstybės geografinę padėtį ir ypatingas sąlygas, kiekvienos valstybės
vyriausybei bus nustatytas tam tikras ginkluotės ribojimas.
► Vieni svarbesnių TS statuto straipsnių yra 10 str., 11 str., 12 str., ir 16
str. .

21. II dalis. Tautų Sąjungos statutas
• Organizacijos statuto 10 straipsnis
įpareigojo valstybes nares gerbti ir saugoti
nuo užsienio agresijos viena kitos teritorinį
vientisumą ir politinę nepriklausomybę.
• Remiantis Tautų Sąjungos statutu 11 str.,
12 str. ir 16 str. nebuvo visiškai
draudžiama naudoti jėgą, tik apribota
valstybių teisė kariauti, pirmenybė teikiama
taikioms ginčų sprendimo priemonėms.
Valstybės narės negalėjo pradėti karo,
nepamėginusios ginčo spręsti taikiai ir
nepraėjus trims mėnesiams nuo arbitražinio
ar teisminio ginčo išsprendimo arba TS
Tarybos pranešimo. Jėga negalėjo būti
naudojama ir prieš valstybes, sąžiningai
vykdančias ginčo sprendimo sąlygas.
Pažeidusioms šiuos reikalavimus
valstybėms galėjo būti taikomos ekonominės
ir ryšių blokados priemonės, išmetimas iš TS
bei karinės jėgos panaudojimas.
Tautų Sąjungos statutas

22. II dalis. Tautų Sąjungos statutas
► Statutas taip pat numatė pagal 22 str. kolonijoms ir teritorijoms, kurios karo
išdavoje nustojo būti prieš tai jas valdžiusių valstybių priklausomybėje ir
kuriose gyvena tautos, dar nesugebančios savarankiškai tvarkytis. Šiuo
straipsniu skelbiama, kad geriausias metodas praktiškai įgyvendinti šį
principą – patikėti šių tautų globą priešakinėms nacijoms, kurios ir pagal savo
išteklius, savo patirtį arba savo geografinę padėtį geriausiai gali imtis šios
atsakomybės ir kurios sutinka jos imtis: jos įgyvendintų tą globą kaip Sąjungos
vardu.
► Tačiau realiai šios nuostatos ir liko tuščia deklaracija. Be taikos ir saugumo
klausimų, TS taip pat skatino valstybių bendradarbiavimą ekonominėje ir
socialinėje srityse. Ji siekė būti visų tarptautinių organizacijų, įkurtų
bendradarbiauti specialiose srityse (administracinių sąjungų), veiklos
koordinatore. Deja, pagrindinio savo tikslo - užtikrinti taiką ir saugumą – TS
nepavyko pasiekti. Faktiškai nebuvo išspręstas nė vienas didesnis konfliktas.
► Trumpai būtų galima išvardinti tokias nesėkmingos TS veiklos priežastis: 1.
Jau iš pat pradžių TS darbe dalyvavo ne visos didžiosios pasaulio valstybės.
JAV apskritai nebuvo organizacijos nare. Vokietija ir Japonija pasitraukė iš TS
1933 metais, taip dar labiau atrišdamos sau rankas.

23. II dalis. Tautų Sąjungos statutas
• 2. Nebuvo atribota Asamblėjos ir Tarybos kompetencija. Jos abi galėjo
spręsti, bet kuriuos klausimus. 3. Bijota naudoti veiksmingas priemones
agresoriams sutramdyti. Karinės priemonės apskritai nebuvo panaudotos, o
ekonominių sankcijų laikydavosi visos valstybės. Tarptautinė bendrija buvo
draskoma tarpusavio prieštaravimų ir negalėjo bei nebuvo pasirengusi
susivienyti ir kolektyviai taikyti prievartos priemonių agresyvioms valstybėms.
4. Daug TS priimtų dokumentų taip ir neįsigaliojo, be to, dauguma priimamų
dokumentų buvo rekomendaciniai. Neprivalomi buvo net vienbalsiai priimti
sprendimai. 5. Tiek Taryboje, tiek Asamblėjoje sprendimai politiniais
klausimais turėjo būti priimami visų narių vienbalsiai. Kiekvienas TS narys,
išskyrus dalyvaujančią ginče valstybę, galėjo pasinaudoti veto. 6. Sprendimų
priėmimo ir įgyvendinimo procedūra buvo labai ilga ir sudėtinga. Kiekvienam
klausimui buvo kuriama speciali komisija ar komitetas.
Peace

24. III dalis. Europos politinė padėtis
► Kalbant apie “Europos politinė padėtis” sutarties dalį, tai ji susideda iš trijų
skyrių, 14 poskyrių ir 86 straipsnių. Ši Versalio taikos sutarties dalis Vokietiją
įpareigojo atsisakyti 70 tūkst. kvadratinių kilometrų jai priklausančios teritorijos.
Be to, sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijos dalis Vokietija praranda.
► Be teritorinių praradimų, šios sutarties dalimi Vokietija, taip pat įsipareigojo
pripažinti kai kurių Europos valstybių nepriklausomybę ir jų teritorinį
suverenitetą.
► Šiuos teiginius patvirtina sekantys straipsniai.
► 42 str. Vokietijai draudžiama turėti arba statyti įtvirtinimus kairiajame ir
dešiniajame Reino krante į vakarus nuo linijos, nubrėžtos 50 kilometrų į rytus
nuo šios upės.
► 43 str. Lygiai taip pat draudžiama zonoje, nustatytoje straipsnyje 42, pastoviai
ar laikinai laikyti arba telkti karines pajėgas, organizuoti visokius karinius
manevrus, kokios paskirties jie bebūtų, taip pat uždrausta turėti bet kokias
materialines priemones mobilizacijai.
► Šiais sutarties straipsniais, Tautų Sąjunga Vokietijos atžvilgiu, įtvirtino vakarinėje
šalies dalyje Reino demilitarizuotą zoną. Šioje zonoje, kaip pabrėžiama 44 str.
Vokietija neturi jokios teisės pažeisti aukščiau minėtų straipsnių nutarimų. Jei
taip įvyktų galimi teisėti Sąjungininkų kariniai veiksmai prieš Vokietija.

25. III dalis. Europos politinė padėtis
► Pagal 51 str. Teritorijos, atitekusios Vokietijai pagal preliminarinę taikos
sutartį, pasirašytą Versalyje 1871 m. vasario 26 d, ir Frankfurto sutartį,
pasirašytą 1871 m. gegužes 10 d., grąžinamos Prancūzijos suverenitetui nuo
1918 m. lapkričio 11 d paliaubų dienos. Vėl įsigalios nutarimai sutarčių,
nustatančių sieną, buvusi iki 1871 metų.
► Šiuo straipsniu sutartyje pažymima, jog Prancūzija iš Vokietijos be jokių
galimų pretenzijų gauna Elzasą ir Lotaringija 1870 m. sienos ribose. Be to, tai
reiškia, kad yra naikinamos visos iki tol buvusios sutartys.
► Sekančiais trimis straipsniais tai yra 80 str., 81 str. ir 87 str. Vokietija
įsipareigojo pripažinti ir griežtai gerbti Austrijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos
atžvilgių visišką šių valstybių nepriklausomybę. Vokietija taip pat 81 str.
įsipareigojo pripažinti Čekoslovakijos valstybines sienas į kurias įeina Rusino
teritorija. Analogiška situacija yra pateikiama 87 str. tik šiuo atveju pagal
sutartį Vokietija atsisako Lenkijos naudai Vakarinės Prūsijos ir Poznanės
teritorijos, o 110 str. Šlezvigo teritorijos Danijos naudai.
► Vokietija be aukščiau minimų teritorijų, kurias perleidžia suverenioms
valstybėms taip pat Versalio sutartyje įtvirtintais straipsniais: 49, 99, ir 102,
Tautų Sąjungos naudai netenka Saro anglių baseino ir Memelio teritorijos.
Šios dvi teritorijos pagal 49 str. ir 99 str. penkiolikai metų perduodamos valdyti
Tautų Sąjungai. Be šių teritorijų, Tautų Sąjungos apsauga ir laisvo miesto
statusą, tokiu pat būdu pagal 102 str. įgyja Dancigo uostas.

26. IV dalis. Vokietijos teisės ir interesai už
Vokietijos ribų
► Vokietijos interesams apibūdinti už Vokietijos ribų, Versalio sutartyje yra skirta 40
straipsnių, kurie dalinami į aštuonis poskyrius. Straipsniai ir poskyriai yra skirti
nusakyti Vokietijos ir jai priklausiusių kolonijų santykiams po Pirmojo pasaulinio
karo.
► Poskyriuose straipsniai yra suskirstyti į Vokietijai priklausiusių kolonijų
pavadinimus. Šiuose poskyriuose Vokietija atskirasis straipsniais su kiekviena
kolonija atskirai sudaro susitarimus pagal didžiųjų valstybių numatytus ir
patvirtintus taikos sutarties punktus.
► Šios sutarties pirmojoje dalyje, jau pirmu straipsniu (119 str.) Vokietija įsipareigojo
Sąjungininkų naudai atsisakyti kolonijų Afrikoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Antros
dalies 128 str. Vokietija tiesiogiai Kinijos atžvilgiu įsipareigoja ir atsisako visos
naudos pagal 1801 m. rugsėjo 7 d. Pekino protokolą ir jo papildymų ir visų gautų
pagal protokolą vertybių po 1917 m. kovo 14 dienos.

27. V dalis. Karinė, jūrų ir oro padėtis
► Ši Versalio taikos sutarties dalis apibrėžia, kokius
karinių vienetų Vokietija gali turėti bei jų dydį po
sutarties ratifikavimo.
► Kalbant apie penktą dalį, ji susideda iš 4 skyrių, 5
poskyrių ir 54 straipsnių.
► Pagal sutarties 160 str. ir 181 str. kariniai apribojimai
sumažino Vokietijos kariuomenę iki 100 000 savanorių,
laivyną – iki 6 kreiserių ir šarvuočių, 12 priešmininių
laivų ir jokių povandeninių laivų.
► Vokietijai taip pat buvo uždrausta turėti puolamųjų
ginklų – lėktuvų, tankų ir sunkiosios artilerijos bei tuo
pačių paleidžiamas Generalinis štabas.
► Versalio sutartis taip pat numatė ir data iki kada
Vokietija privalo šiuos reikalavimus įvykdyti. Pagal
ankščiau minėtą 160 str. Vokietija vėliausiai iki 1920
m. kovo 31 d. privalo tai atlikti.
► Be to, kad ši sutarties dalis būtų vykdoma TS sukūrė
karinės kontrolės komisija, kuri turėjo prižiūrėti vykdomą
nusiginklavimą. Tačiau pastarajai buvo suteikti migloti ir
neveiksmingi įgaliojimai, kas ir nulėmė komisijos visiška
neveiksnumą.
► Didžiųjų valstybių, o ypač Prancūzijos pagrindinis tikslas
penktosios taikos sutarties dalimi buvo visiškai
demilitarizuoti vokiečių armiją.

28. VIII dalis. Reparacijos
► Ši dalis kalba apie Vokietijos ir jos sąjungininkių, kaip karo sukėlėjų padarytą
žalą valstybėms nugalėtojoms ir jų sąjungininkėms. Jos įpareigojamos
atlygintą padarytą žalą, kuri buvo įvertinta ne tik pinigais, bet ir kitokiais
materialiniais ištekliais. Visos reparacijos turėjo būti išmokamos pagal
sudarytą grafiką.
► 235 str. 1919, 1920 metais ir iki 1921 m. gegužės l d. Vokietija turi
išmokėti Sąjungininkams reparacijų sąskaita 20 milijardų aukso markių
auksu, prekėmis, laivais, vertybiniais popieriais ar kaip kitaip, kaip nustatys
Reparacinė komisija.

29. IX dalis. Finansinė padėtis
► Šios dalies straipsniais skelbia apie tai, kaip bus vykdomi Vokietijos finansiniai
įsipareigojimai valstybėms nugalėtojoms ir jų sąjungininkėms.
► 250 str. Vokietija patvirtina savo atsisakymą nuo turto, perduoto
Sąjungininkams pagal 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubas.

30. XII dalis. Uostai, vandens keliai ir
geležinkeliai
► Ši dalis kalba apie laisvą laivybą svarbiuose Europos vandens keliuose, tai
reiškė, kad visos valstybės turėjo gauti teisę laisvai navigacijai sutarties
punktuose išvardintuose vandens keliuose.
► 331. str. Elbė nuo Vltavės upės intako, Vltavė nuo Prahos, Oderis nuo Opos
upės intako, Nemunas nuo Gardino, Dunojus nuo Ulmos ir vandens kelias
Reinas – Dunojus, jeigu toks bus paruoštas, skelbiami tarptautiniais vandens
keliais. <.. .>
► 380 str. Kilio kanalas turi būti atviras visų tautų, taikiai sutariančių su
Vokietija, kariniams ir prekybiniams laivams. <. . .>

31. XIV dalis. Garantijų vykdymas
► Priešpaskutinėje Versalio taikos sutarties dalyje kalba apie garantijas, kurias
turėjo užsitikrinti karą laimėjusios valstybės, kaip Vokietiją priversti vykdyti
įsipareigojimus valstybėms laimėtojoms ir jų sąjungininkėms. Tam buvo
pasitelktos teritorijos Vokietijos vakaruose, kurias laikinai turėjo okupuoti
sąjungininkų kariuomenė, tuo atveju jai ji nevykdytų įsipareigojimų.
► 428 str. Kaip garantiją, kad Vokietija vykdys šią Sutartį, Vokietijos
teritorijas, esančias į vakarus nuo Reino, kartu su prietilčių įtvirtinimais
okupuos Sąjunginių ir Susivienijusių valstybių kariuomenė penkiolikos metų
laikotarpiui, skaičiuojant nuo šios Sutarties įsigaliojimo dienos. <.. .>
► 430 str. Jeigu okupacijos metu, arba praėjus anksčiau numatytiems
penkiolikai metų, Reparacinė komisija pripažintų, kad Vokietija atsisako
visiškai arba dalinai įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė pagal šią sutartį
reparacijų klausimu, tai straipsnyje 429 nustatytas zonas visai arba dalinai
nedelsiant okupuos Są­junginių ir Susivienijusių valstybių pajėgos.

32. Išvados
► Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui galutinai žlugo Vienos sistema,
susiformavusi XIX a. pradžioje.
► Dar viena karo pasekmė: Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos,
Austrijos–Vengrijos ir Rusijos.
► Iš jų susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija,
Lietuva, Estija, Suomija, Lenkija.
► I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas.
► Valstybės nugalėtojos bei jų sąjungininkėms buvo svarbiausias tikslas
susitarti, dėl taikos užtikrinimo pokarinėje Europoje.
► Versalio taikos konferencijoje, kurios metu buvo perbraižomas Europos
politinis žemėlapis didžiųjų valstybių atstovų ketverto (V. Vilsonas, Ž.
Klemenso, L. Džordžas, V. E. Orlandas) nuo pat pradžių nuomonės
išsiskyrė.
► Ketverto pažiba buvo JAV prezidentas V. Vilsonas, kurio parengta 14
punktu programa tapo naujai kuriamos tarptautinės organizacijos – Tautų
Sąjungos pagrindu.
► Versalio taikos konferencijos metu sprendėsi Pabaltijo regiono valstybių
likimas. Tuomet išryškėjo Antantės valstybių požiūris į šį regioną –
traktuojant jį kaip buferinė zona nuo bolševikinės Rusijos.

33. Išvados
► Versalio taikos sutartimi buvo siekiama įtvirtinti saugumą Europoje, todėl
sudedamąja dalimi tapo Tautų Sąjungos statutas priimtas 1919 – 06 – 28.
Ši tarptautinė organizacija turėjo užtikrinti, kad ateityje konfliktai tarp
valstybių būtų sprendžiami taikiai. Deja, pagrindinio savo tikslo - užtikrinti
taiką ir saugumą – TS nepavyko pasiekti. Faktiškai nebuvo išspręstas nė
vienas didesnis konfliktas.
► Iš Versalio taikos sutartyje numatytų 440 str. net 410 str. buvo skirta
nubausti Vokietiją kaip karo kaltininkę ir pralaimėtoją.
► Versalio sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijas valstybės turi
gauti arba prarasti. Vokietija neteko vakaruose Elzaso ir Lotaringijos.
Rytuose ji turėjo atiduoti Lenkijai dalį Aukštosios Silezijos, dalį Rytprūsių,
Poznanę ir Dancigo koridorių. Klaipėdos kraštas taip pat buvo atskirtas
nuo Vokietijos. Saro sritis, kairysis Reino krantas penkiolikai metų
perduodamas Tautų sąjungai.
► Vokietija taip pat tapo demilitarizuota (uždrausta turėti reguliarią
kariuomenę, sunaikinama karinė pramonė, esama ginkluotė perduodama
šalims nugalėtojoms).
► Vokietijai buvo uždėtos didžiulės reparacijos ir kontribucijos. Be to, neteko
visų savo kolonijų iš kurių gaudavo didžiausią dalį pajamų.

34. Literatūra ir šaltiniai
► Pasaulis ir Lietuva: dokumentų rinkinys XX a. Vilnius, 2002.
► Henry Kissinger., Diplomatija, Vilnius, 2003.
► Eric Hobsbawm., Kraštutinumų amžius: trumpasis XX amžius:1914-1991 Vilnius,
2000.
► Norman Davies., Europa: istorija, Vilnius, 2008.
► Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, Vilnius, 1999.
► Europos istorija., Vilnius, 2001.
► Internetiniai šaltiniai:
► http://net.lib.byu.edu/~rdh7/ wwi / versailles.html
► http://www.daukantas.lt/edu/istorija/istorijos_vadoveliai/10_klase.pdf
► Iliustracijų šaltiniai:
► http://www.historyonthenet.com/WW1/ versailles.htm
► http://www.google.lt/imgres?imgurl=http://germanhistorydocs.ghi-
dc.org/images/akg2-
Colonies.jpg&imgrefurl=http://germanhistorydocs.ghi-
dc.org/sub_imglist.cfm%3Fstartrow%3D11%26sub_id
%3D168%26section_id
%3D10&usg=__t4jF6RqsPFKDREqoBOAwLP7fNlI=&h=443&w=610&sz=
243&hl=lt&start=0&zoom=1&tbnid=vPH64-
Fw7BNKcM:&tbnh=159&tbnw=210&ei=pXOhTYvjBYjXsgbTgvX4AQ&pre
v=/images%3Fq%3Dgermany%2Bcolony%26um%3D1%26hl%3Dlt
%26rlz%3D1W1ADSA_en%26biw%3D1659%26bih%3D826%26tbm
%3Disch&um=1&itbs=1&iact=hc&vpx=337&vpy=89&dur=859&hovh=191
&hovw=264&tx=139&ty=107&oei=pXOhTYvjBYjXsgbTgvX4AQ&page=1
&ndsp=28&ved=1t:429,r:1,s:0

35. Literatūra ir šaltiniai
► Iliustracijų šaltiniai:
► http://www.google.lt/ imgres?imgurl=http ://rpmedia.ask.com/ts%3Fu%3D/ wikipedia /
commons / thumb
/b/b8/Treaty_of_Versailles%252C_English_version.jpg/200px-Treaty_of_Versailles%252C_E
► http://www.google.lt/imgres?
imgurl=http://www.patriotfiles.com/archive/navalhistory/PhotoWW1-
01bbGerOstfriesland1MQ.JPG&imgrefurl=http://www.patriotfiles.com/archive/navalhist
ory/&usg=__DHnjkeQRDJNfI6pyQ5XtuaXPrMo=&h=546&w=744&sz=34&hl=lt&start=63
&zoom=1&tbnid=wY9feyGH55RZ5M:&tbnh=161&tbnw=220&ei=7ZehTazlDdGcOo_LrPA
I&prev=/search%3Fq%3Dgerman%2BNaval%2Band%2BAir%2Bin%2B1918%26hl%3Dlt
%26gbv%3D2%26biw%3D1659%26bih%3D826%26tbm
%3Disch0%2C1487&itbs=1&iact=hc&vpx=445&vpy=523&dur=0&hovh=192&hovw=262&
tx=133&ty=137&oei=zpehTdbNEcKUOqOwoDU&page=3&ndsp=33&ved=1t:429,r:26,s:6
3&biw=1659&bih=826
► http://www.google.lt/imgres?imgurl=http://www.euro-
webonline.com/world_cultures/images/german_colony.jpg&imgrefurl=http://www.euro-
webonline.com/world_cultures/notes_24_new_imp.htm&usg=__v7_Ngoay8Z1rTeeh9ohd
e5kRdiE=&h=148&w=200&sz=15&hl=lt&start=150&zoom=1&tbnid=QxYmIF_IcztIxM:&tb
nh=118&tbnw=160&ei=JnShTeP6J46aOuu2lTQ&prev=/search%3Fq%3Dgermany
%2Bcolony%26um%3D1%26hl%3Dlt%26sa%3DN%26rlz
%3D1R2ADSA_enLT409%26biw%3D1659%26bih%3D826%26tbm
%3Disch&um=1&itbs=1&iact=rc&dur=78&oei=BHShTY_zGsOZOsr9nTU&page=6&ndsp
=30&ved=1t:429,r:20,s:150&tx=81&ty=55
► http://pbradleyws2.wikispaces.com/World+War+One+Collage

36. Priedai

37. Europos Žemėlapis I Pasaulinio karo metu:
1914 – 1918

38. Vudrou Vilsonas,
JAV Deividas Loidas Džordžas,
Didysis ketvertas Didžioji Britanija
Viktoras Emanuelis Orlandas,
Žoržas Klemenso, Prancūzija
Italija

39. Vokietijos žemėlapis Versalio taikos
metu

40. Versalio taikos sutarties kritika
► Fon Biulovas apie Versalio taiką
Niekada nebuvo didžiausiu brutalumu tautai primesta tokia. <...> Taika be išankstinių
derybų, padiktuota kaip ši Versalio taika, kada plėšikas pargriauna vargšą ir
paskui priverčia jį atiduoti savo piniginę.
► D. M. Keinas apie Versalio taiką
Ši taika buvo padiktuota su užsidegimu ir aklu gobšumu. <...> Ji nuves kenčiančią
Europą iki griuvėsių ir bado. Klemanso tikslas buvo susilpninti ir sugriauti Vokietiją
visomis įmanomomis priemonėmis.
► V. Čerčilis apie taikos sutartis
Antroji pagrindinė šios epochos tragedija buvo visiškas Austrijos-Vengrijos imperijos
suskaldymas Sen Žermeno ir Trianono sutartimis. Per amžius ši gyva romėnu-
germanų Šventosios Romos imperijos reinkarnacija atnešė bendro gyvenimo
naudos, pranašumo, tiek ekonominiu, tiek saugumo požiūriu, daugeliui tautų,
kurios neturėjo mūsų laikais galios ar gyvybingumo pačios pasipriešinti Vokietijai ir
Rusijai. Visos šios tautos siekė atsiskirti nuo federalinės arba imperinės sistemos
ir tai, manoma, buvo įrodymas, ne tik požiūrio platumo, bet jų norų padrąsinimo.
Pietryčių Europos balkanizacija žengė milžino žingsniais.
► Versalio taika amerikiečių istorikų Palmerio ir Koltono akimis
Vokietijai taikos sutartis <...> buvo per griežta arba per švelni. Ji per griežta, kad
atneštų susitaikymą, ir nepakankamai griežta, kad parklupdytų Vokietiją.

41. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos
konferencijos priemenėje
<...> Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie
Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos, kaip jau savarankiška valstybė ir net
kariaujanti sąjungininkų eilėse; Latvijos, Estijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų
komplekse. Nedalyvaujant Rusijos delegatams, tie klausimai buvo atidedami arba rezervuoti tam tikrai Rusijos
komisijai. Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose. Todėl Lenkijos pozicija mūsų
atžvilgiu buvo nepalyginamai stipresnė. Lenkai tatai, žinoma, išnaudojo. Jie nesivaržė reikšti savo pretenzijų į
Lietuvą kaip savo provinciją. Lenkijos karas su bolševikais pelnė jai ir tam tikrą europinį prestižą. Ji gynė
Vakarų valstybių interesus, kuriuos bolševikai trempte sutrempė. Lietuvos antilenkiškas nusistatymas dar labiau
silpnino jos vaidmenį. Tačiau nepaisant visų tų sunkenybių, mums pasisekė įrodyti lietuvių tautos teises
apsispręsti Vilsono principais. Mūsų pareiškimai ir memorandumai buvo priimami kaip informacija. Pareiškus
mūsų protestą prieš lenkų įsiveržimą į Vilnių, buvo sudaryta militarinė komisija tam konfliktui išaiškinti. Gen.
Fošas ir toliau vadovavo karo reikalams, ir jis tuo metu priėmė mūsų delegacijos pirmininką Voldemarą (aš ėjau
kartu), kuris labai sklandžiai ir aiškiai išdėstė padėtį prašydamas užtarimo. Mūsų tezė tuomet buvo grindžiama
bendra kova su bolševikais, o lenkų nesiskaitymas su lietuviais tą kovą tik sunkino ir painiojo. Lenkai turėjo
gintis strateginiais sumetimais. Užtat Fošas davė įsakymą apsiriboti tik strategija, kuri neturėjo liesti politinių
klausimų sprendimo. Buvo nustatyta demarkacijos linija tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių. Bet, kaip yra žinoma,
lenkai tos linijos nesilaikė ir tai šen, tai ten ją peržengė. Mūsų protestai ir čia paveikė. Buvo nutarta pasiųsti į
vietą militarinę komisiją tai linijai apsaugoti nuo laužymų. Galų gale vis tiek lenkų veržimasis sustojo, ir tai buvo
jau nemažas laimėjimas. Delegacijai nepavyko išgauti Lietuvos valstybės pripažinimo, kaip tatai nepavyko nei
latviams, nei estams. Bet vis dėlto Lietuva buvo paminėta Versalio traktate, ir Lietuvai buvo numatyta priskirti
Klaipėdos kraštą, kai pats Lietuvos statusas bus paaiškėjęs. Atrodo, kad didžiosios valstybės čia nenorėjo
užbėgti už akių ir laukė, kaip rutuliosis patys įvykiai. Jau tada buvo mėginta susitarti su lenkais. Bet
pasimatymas su pirmuoju lenkų delegatu Paderevskiu įtikino mus, kad lenkai, be federacijos, kitokių
sugyvenimo formų neįsivaizduoja. Ta federacija jų galvose reiškė atjaunintą uniją. <...> Tada jau užsimezgė
Baltijos valstybių sąjunga. Buvo padaryta nemaža bendrų posėdžių. Buvo berods ir šiokių tokių varžytynių ir
nesklandumų. Mes visada norėjome, kad ir latviai, ir estai mus paremtų prieš lenkus. Latviai ir estai, priešingai,
ieškojo lenkų paramos. Dėl to draugiškumas nežengė pirmyn: jam trūko reikiamo priimtinumo. Lenkai mokėjo
panaudoti tą mūsų nedarnumą, afišuodamiesi latvių ir estų draugais ir globėjais. Daug simpatijų mums rodė
ukrainiečiai ir Kaukazo tautų tokie pat neoficialūs atstovai. Bet jų pozicija nebuvo stipresnė už mūsų. Šiaipjau
kitos delegacijos mus priimdavo palankiai, bet nė viena neslėpė, kad sunkenybių esą daugiau negu galimybių.
Rusijos milžino problema kaip koks juodas rūkas slėgė mus per visą Konferenciją. Amerikiečiai čia ypač
saugojo tos imperijos neliečiamybę. Vėliau jie pasuko į priešingą pusę. Anglai laikėsi rezervuotai. Prancūzai
rūpinosi savo paskolomis. Rūpėjo jiems ir stambus sąjungininkas Vokietijos rytuose. Stipri ir didelė Lenkija
jiems atrodė galėsianti atstoti dingusią Rusiją.

42. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
II dalis. Tautų Sąjungos statutas
1 str. <...> Visos valstybės, dominijos arba kolonijos <...> gali tapti Sąjungos nariais, jeigu už jų
priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos. <...>
2 str. Sąjungos veiklą, kaip ji nustatyta šiame Statute, įgyvendina asamblėja ir Taryba, prie kurių
yra nuolatinis Sekretoriatas.
3 str. Asamblėją sudaro Sąjungos narių atstovai. Asamblėja renkasi nustatytu laiku ir, jeigu to
reikalauja aplinkybės, bet kuriuo kitu metu Sąjungos būstinėje arba kitoje paskirtoje vietoje.
Asamblėja svarsto visus klausimus, kurie įeina į Sąjungos veikimo sfera arba liečia visuotinę
taiką. Kiekvienas Sąjungos narys gali turėti asamblėjoje ne daugiau kaip tris atstovus ir turi tik
vieną balsą.
4 str. Tarybą sudaro Svarbiausiųjų Sąjunginių ir Susivienijusių valstybių (JAV, Didžioji Britanija,
Prancūzija, Italija, Japonija) atstovai, taip pat kitų keturių Sąjungos narių atstovai. Tuos keturis
Sąjungos narius skiria Asamblėja savo nuožiūra ir tada, kai ji panorės. Iki pirmo asamblėjos
paskyrimo, Belgijos, Brazilijos, Ispanijos ir Graikijos atstovai yra tarybos nariai.
Asamblėjos daugumai pritarus, taryba gali paskirti kitus Sąjungos narius, kurių atstovavimas
Taryboje bus nuo to laiko nuolatinis. Ji gali, esant tokiam pritarimui, padidinti skaičių sąjungos
narių, kuriuos išrinks asamblėja, kad jie būtų atstovaujami Tarybai.
Taryba renkasi, kai to reikalauja aplinkybės, ne rečiau kaip kartą per metus sąjungos būstinėje
arba kitoje paskirtoje vietoje.
Taryba svarsto visus klausimus, įeinančius į Sąjungos veikimo sferą arba liečiančius visuotinę
taiką. Kiekvienas Sąjungos narys, neatstovaujamas Taryboje, kviečiamas atsiųsti dalyvauti joje
atstovą, kai Taryboje svarstomas klausimas, ypač liečiantis jų interesus. Kiekvienas Sąjungos
narys, atstovaujamas Taryboje, turi tik vieną balsą ir tik vieną atstovą.
5 str. Kiek tai nėra aiškiai priešinga šio Statuto nutarimams arba šios Sutarties nuostatams,
Asamblėjos arba Tarybos nutarimus vienbalsiai priima sąjungos nariai, atstovaujami
Asamblėjoje. <....>
7 str. Sąjungos buveinės vieta nustatoma Ženeva. <...>

43. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
8 str. Sąjungos nariai supranta, kad, norint išsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo
su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų. <....> Taryba atsižvelgdama į kiekvienos valstybės
geografinę padėtį ir ypatingas sąlygas, rengia tokio apribojimo skirtingoms vyriausybėms planus. <...> Sąjungos nariai
įsipareigoja keistis atvirai ir išsamiai visomis informacijomis, kurios liečia jų apsiginklavimo lygius, jų karines jūrų ir oro
programas ir tų pramonės šakų, kurios gali būti panaudotos karui, padėtį. <....>
10 str. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą
ir politinę nepriklausomybę. Užpuolimo, užpuolimo grėsmės arba pavojaus atveju Taryba nurodo priemones, kad būtų
užtikrintas šio įsipareigojimo vykdymas.
11 str. Aiškiai skelbiama, kad bet koks karas arba karo grėsmė, nepaisant to, ar ji liečia tiesiogiai kurį nors Sąjungos narį ar
ne, domina visą sąjungą ir kad jis turi imtis priemonių, galinčių veiksmingai išsaugoti taiką tautoms. Tokiu atveju, bet
kuriam Sąjungos nariui pareikalavus, Generalinis sekretorius nedelsiant sušaukia Tarybą. <...>
12 str. Visi Sąjungos nariai sutinka, kad, jeigu tarp jų kils ginčas, galintis sukelti nesantaiką, tai jie pateiks jį nagrinėti trečiųjų
teismui arba apsvarstyti Tarybai. Be to, jie sutinka, kad jokiu būdu neturi pradėti karo, kol nepraeis trys mėnesiai po
trečiųjų teismo sprendimo arba Tarybos pranešimo. <....>
16 str. Jeigu Sąjungos narys pradeda karą, nesilaikydamas įsipareigojimų, nurodytų straipsniuose 12, 13 arba 15, tai jis ipso
facto (tuo pačiu) laikomas įvykdžiusiu karo aktą prieš visus kitus Sąjungos narius. Pastarieji įsipareigoja nedelsdami
nutraukti su juo visus prekybinius ir finansinius santykius, uždrausti visus ryšius tarp savo piliečių ir Statutą pažeidusios
valstybės piliečių ir nutraukti bet kokius finansinius, prekybinius ar asmeninius santykius tarp tos valstybės piliečių ir bet
kurios kitos valstybės piliečių, nepaisant to, ar ji yra Sąjungos narys, ar ne. Šiuo atveju Taryba privalo pasiūlyti įvairioms
suinteresuotoms vyriausybėms turėti tokį kiekį karinių, jūrų ar oro pajėgų, kuriuo Sąjungos nariai pagal priklausomybę
dalyvaus ginkluotosiose pajėgose, skirtose tam, kad būtų gerbiami Sąjungos įsipareigojimai.
Sąjungos nariai, be to, susitaria teikti vienas kitam savitarpio paramą, taikant ekonomines ir finansines priemones, kurios turi
būti priimtinos sutinkamai su šiuo straipsniu, kad būtų kuo mažesni galintys dėl to susidaryti nuostoliai ir nepatogumai.
Jie lygiai taip pat teikia savitarpio paramą, veikiant prieš bet kokią specialią priemonę, kurią nukreipia prieš vieną jų
Statutą pažeidusi valstybė. Jie priima reikiamus nutarimus, kad palengvintų perėjimą per jų teritoriją pajėgoms bet kurio
Sąjungos nario, dalyvaujančio bendruose veiksmuose, siekiant palaikyti pagarbą Sąjungos įsipareigojimams.
Iš Sąjungos gali būti pašalintas bet kuris narys, pažeidęs kurį nors Statute numatytą įsipareigojimą. Šalinama balsuojant
visiems likusiems Sąjungos nariams, turintiems atstovus Taryboje. <...>
22 str. Sekantys principai taikomi kolonijoms ir teritorijoms, kurios karo išdavoje nustojo būti prieš tai jas valdžiusių valstybių
priklausomybėje ir kuriose gyvena tautos, dar nesugebančios savarankiškai tvarkytis ypač sunkiomis šiuolaikinio
pasaulio sąlygomis. Šių tautų gerovė ir vystymasis yra šventa civilizacijos misija, ir dera šios misijos įgyvendinimo
garantiją įtraukti į šį statutą.
Geriausias metodas praktiškai įgyvendinti šį principą – patikėti šių tautų globą priešakinėms nacijoms, kurios ir pagal
savo išteklius, savo patirtį arba savo geografinę padėtį geriausiai gali imtis šios atsakomybės ir kurios sutinka jos imtis:
jos įgyvendintų tą globą kaip Mandatarijai ir Sąjungos vardu. <...>

44. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
III dalis. Europos politinė padėtis
42 str. Vokietijai draudžiama turėti arba statyti įtvirtinimus kairiajame ir dešiniajame Reino krante į
vakarus nuo linijos, nubrėžtos 50 kilometrų į rytus nuo šios upės.
43 str. Lygiai taip pat draudžiama zonoje, nustatytoje straipsnyje 42, pastoviai ar laikinai laikyti
arba telkti karines pajėgas, organizuoti visokius karinius manevrus, kokios paskirties jie bebūtų,
taip pat uždrausta turėti bet kokias materialines priemones mobilizacijai.
44 str. Jeigu Vokietija kokiu nors būdu pažeistų straipsnių 42 ir 43 nutarimus, į ją būtų žiūrima kaip
į įvykdžiusią priešišką veiksmą kitų šią Sutartį pasirašiusių valstybių atžvilgiu ir siekiančią
susilpninti visuotinės taikos pozicijas.
45 str. Kaip kompensaciją už anglies kasyklų sugriovimą Prancūzijos šiaurėje ir priklausančių iš
Vokietijos reparacijų už padarytus karinius nuostolius sumos sąskaita pastaroji atiduoda
Prancūzijos visiškon ir neriboton nuosavybėn laisvas nuo bet kokių skolų ar prievolių ir su
išimtine eksploatacijos teise anglies kasyklas, esančias Saro baseine. <...>
49 str. Srities valdymas perduodamas Tautų Sąjungai, o po 15 metų „minėtos teritorijos
gyventojai... bus kviečiami pasisakyti, kieno suverenitetan jie norėtų būti atiduoti". <...>
51 str. Teritorijos, atitekusios Vokietijai pagal preliminarinę taikos sutartį, pasirašytą Versalyje
1871 m. vasario 26 d, ir Frankfurto sutartį, pasirašytą 1871 m. gegužes 10 d., grąžinamos
Prancūzijos suverenitetui nuo 1918 m. lapkričio 11 d paliaubų dienos. Vėl įsigalios nutarimai
sutarčių, nustatančių sieną, buvusią iki 187I melų. <...>
53 str. <...> Vokietijos pareiga priimti tuos Elzaso – Lotaringijos gyventojus, kurie neturi
Prancūzijos pilietybės ir negavo teisės gyventi Elzase – Lotaringijoje, <...>
68 str. 5 metus Elzaso – Lotaringijos žaliavos ir produktai įvežami Vokietiją be muitų. Prancūzijos
vyriausybės nustatytu kiekiu, neviršijant 1911 – 1913 melų vidurkio; vokiečių tekstilė ir
produktai, siunčiami į Elzasą – Lotaringiją tuo pačiu laikotarpiu be muito. <...>

45. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
82 str. Siena tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos valstybės eis buvusia siena tarp Austrijos-Vengrijos
ir Vokietijos imperijos, kokia ji buvo iki 1914 m. rugpjūčio 3 d. <...>
85 str. 2 metus vokiečiai, gyvenantys Čekoslovakijoje ir vyresni negu 18 metų, turi teisę pasirinkti
pilietybę Vokietijos naudai, o čekoslovakai, gyvenantys Vokietijoje, turi teisę pasirinkti pilietybę
Čekoslovakijos naudai. < , >
87 str. Vokietija pripažįsta, „kaip tai jau padarė Sąjunginės ir Susivienijusios valstybės", visišką
Lenkijos nepriklausomybę ir atsisako Lenkijos naudai Vakarinės Prūsijos ir Poznanės sienomis,
nustatytomis 27 ir 28 straipsniais. <...>
99 str. (Memelis). Vokietija atsisako Svarbiausių Sąjungininkių ir Susivienijusių valstybių naudai
visų teisių į teritorijas tarp Baltijos jūros. Rytinės Prūsijos šiaurės rytų sienos... ir buvusių sienų
tarp Vokietijos ir Rusijos,
Vokietija įsipareigoja pripažinti nutarimus, kuriuos priims Svarbiausios Sąjunginės ir Susivienijusios
valstybės šių teritorijų atžvilgiu, ypač tai liečia šių teritorijų gyventojų pilietybę. <.. ,>
102 str. Svarbiausios Sąjunginės ir Susivienijusios valstybės įsipareigoja Dancigo miestą su
straipsnyje 100 nurodyta teritorija paversti Laisvuoju miestu. Jis bus Tautų Sąjungos apsau­
goje. <...>
110 str. <.. .> Vokietija pareiškia, kad galutinai atsisako Svarbiausių Sąjungininkių ir Susivienijusių
valstybių naudai suvereniteto teisių Šlezvigą teritorijas, išsidėsčiusias šiaurę nuo pasienio
linijos, nustatytos, kaip nurodyta aukščiau, Svarbiausios Sąjunginės ir Susivienijusios valstybės
minėtas teritorijas perduoda Danijai.
116 str. Vokietija pripažįsta ir įsipareigoja gerbti, kaip nuolatinę ir neatskiriamą nepriklausomybę
visų teritorijų, įėjusių buvusios Rusijos imperijos sudėtį iki 1914 m. rugpjūčio l d.

46. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
IV dalis. Vokiečių teisės ir interesai už Vokietijos ribų
119 str. Svarbiausių Sąjunginių ir Susivienijusių valstybių naudai Vokietija atsisako visų savo teisių
ir teisinių pretekstų į savo užjūrio valdas. <.. .>
128 str. Kinijos atžvilgiu Vokietija atsisako visos naudos pa­gal 1801 m. rugsėjo 7 d. Pekino
protokolą ir jo papildymų ir visų gautų pagal protokolą vertybių po 1917 m. kovo 14 dienos. <...>
156 str. Japonijos naudai Vokietija perleidžia visas savo teises į geležinkelius, kasyklas, jūrų
kabelius, į judamą ir nejudamą turtą vokiečių valstybės pagal sutartis apie Šandunį ir Kiao-Cau.
<.. .>
V dalis. Karinė, jūrų ir oro padėtis
160 str. Vėliausiai nuo 1920 m. kovo 31 d. Vokietijos armijoje neturi būti daugiau kaip septynios
pėstininkų divizijos ir trys kavalerijos divizijos.
Nuo šio momento bendra Vokietiją sudarančių valstybių kariuomenės sudėtis neturi viršyti šimto
tūkstančių žmonių, įskaitant karininkus ir ne rikiuotės karius, ir bus išimtinai skiriama tvarkai
teritorijoje palaikyti ir pasienio policijai.
Bendras karininkų skaičius, įskaitant ir įvairių rikiuočių štabų personalą, negalės viršyti keturių
tūkstančių. <.. .>
Vokietijos Didysis Generalinis štabas ir visos kitos panašios formuotės bus paleistos ir negali būti
atkurtos jokia forma. <.. .>
168 str. Ginklus ir kita karinę ginkluotę gaminti galima tik tuose Vokietijos fabrikuose, kurių vietą ir
kiekį nurodo Svarbiausieji Sąjungininkai. Kiti fabrikai turi būti uždaryti per 3 mėnesius.
173 str. Bet kokia visuotinė privaloma karinė tarnyba Vokietijoje bus panaikinta.
Vokietijos kariuomenė gali būti organizuojama ir komplektuojama, remiantis tik laisvanoriško
sudarymo principu. <...>

47. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
175 str. <...> Naujai paskirti karininkai turi įsipareigoti išbūti tikroje tarnyboje mažiausiai dvidešimt
penkerius metus be pertraukos. Karininkai, nepriklausantys naujai vokiečių armijai, neturi
dalyvauti jokiuose teoriniuose ar praktiniuose kariniuose apmokymuose ir neturi vykdyti jokių
karinių įpareigojimų. <. . .>
177 str. Mokymo įstaigose, universitetuose, sporto ir kitose draugijose draudžiamos karinės
pratybos ir bet kokia karinė mankšta. <.. .>
VIII dalis. Reparacijos
231 str. Sąjunginės ir Susivienijusios vyriausybės pareiškia, o Vokietija pripažįsta, kad Vokietija ir
jos sąjungininkai atsakingi už visą žalą ir visus nuostolius, kuriuos Sąjungininkėms ir
Susivienijusioms vyriausybėms ir piliečiams padarė Vokietijos ir jos Sąjungininkų sukeltas
karas. <....>
233 str. Dydį minėtų nuostolių, kuriuos Vokietija turi atlyginti, nustatys Tarpsąjunginė komisija, kuri
vadinsis Reparacine ko­misija, kuri iki 1921 m. gegužės l d. parengs nuostolių padengimo 30-
čiai metų planą. Kartu bus išklausyti ir Vokietijos atstovai. <.. .>
235 str. 1919, 1920 metais ir iki 1921 m. gegužės l d. Vokietija turi išmokėti Sąjungininkams
reparacijų sąskaita 20 milijardų aukso markių auksu, prekėmis, laivais, vertybiniais po­pieriais
ar kaip kitaip, kaip nustatys Reparacinė komisija. <.. .>
IX dalis. Finansinė padėtis
249 str. Visas armijas okupuotose Vokietijos teritorijose paliaubų pasirašymo momento, t. y. nuo
1918 m. lapkričio 11 d., turės išlaikyti Vokietija. <...>
250 str. Vokietija patvirtina savo atsisakymą nuo turto, per­duoto Sąjungininkams pagal 1918 m.
lapkričio 11 d. paliaubas. "

48. VERSALIO TAIKOS SUTARTIS
IŠTRAUKOS
XII dalis. Uostai, vandens keliai ir geležinkeliai
331 str. Elbė nuo Vltavės upės intako, Vltavė nuo Prahos, Oderis nuo Opos upės intako, Nemunas nuo
Gardino, Dunojus nuo Ulmos ir vandens kelias Reinas – Dunojus, jeigu toks bus paruoštas, skelbiami
tarptautiniais vandens keliais. <.. .>
356 str . Laisva visų tautų laivų ir krovinių laivyba Reinu. <...>
380 str. Kilio kanalas turi būti atviras visų tautų, taikiai sutariančių su Vokietija, kariniams ir prekybiniams
laivams. <. . .>
XIV dalis. Garantijų vykdymas
428 str. Kaip garantiją, kad Vokietija vykdys šią Sutartį, Vokietijos teritorijas, esančias į vakarus nuo
Reino, kartu su prietilčių įtvirtinimais okupuos Sąjunginių ir Susivienijusių vals­tybių kariuomenė
penkiolikos metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo šios Sutarties įsigaliojimo dienos. <.. .>
430 str. Jeigu okupacijos metu, arba praėjus anksčiau numatytiems penkiolikai metų, Reparacinė
komisija pripažintų, kad Vokietija atsisako visiškai arba dalinai įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė pagal
šią sutartį reparacijų klausimu, tai straipsnyje 429 nustatytas zonas visai arba dalinai nedelsiant
okupuos Sąjunginių ir Susivienijusių valstybių pajėgos.
431 str. Jeigu, iki pasibaigiant penkiolikos metų laikotarpiui. Vokietija įvykdys visus pagal šią Sutartį
prisiimtus įsipareigojimus, tai okupacinė kariuomenė bus tuoj pat išvesta. <...>
433 str. Kaip šios sutarties, pagal kurią Vokietija galutinai pripažįsta, jos panaikinama Brest–Litovsko
sutartis ir visos sutartys, konvencijos ir susitarimai su maksimalistine Rusijos vyriausybe, vykdymo
garantija ir turint tikslą atkurti taiką ir gerą valdymą Baltijos provincijose ir Lietuvoje, visa vokiečių
kariuo­menė, kuri dabar yra išvardytose teritorijose, grįš Vokietiją, kai Svarbiausių Sąjunginių ir
Susivienijusių valstybių vyriausybės sutars, jog galima tai atlikti, atsižvelgiant minėtų teritorijų vidaus
padėtį, ši kariuomenė turi susilaikyti nuo bet kokiu rekvizicijų, grobimų ir nuo visų kitų prievartos būdų,
turinčių tikslą gauti Vokietijai skirtų pristatymų. Kariuomenė jokiu būdu neturi kištis į nacionalinę
gynybą, kurios imsis Estijos, Latvijos ir Lietuvos laikinosios vyriausybės.
Jokie kiti vokiečių kariuomenės daliniai neturi būti įleisti į minėtas teritorijas iki kariuomenės evakuacijos
arba po visiškos kariuomenės evakuacijos. <...>

49. Sienų pasikeitimai Europoje po Pirmojo
pasaulinio karo

50. Europos valstybių plotai ir gyventojų skaičius
1900 ir 1923 m.