Jonas Biliūnas - Liūdna Pasaka

1. LIŪDNA PASAKA
Jonas Biliūnas

2. Itin ryški XX amžiaus pradžios lietuvių
visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra.
Lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos
ugdytojas
Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir
įvairi.
Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo
pradinių klasių mokosi ne pirma skaitytojų
karta.
APIE AUTORIŲ

3. Savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs
savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. J.Biliūno novelių centre-atstumta,
nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime.
Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų
egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia
gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia.

4. Dėmesys vidiniam konfliktui. Dėl to skleidėsi
dar viena literatūrinė naujovė – psichologizmas.
Dažna tokia kompozicija: novelėje plėtojamas
tik vienas įvykis, bet pagrindinis dėmesys
skiriamas vidinėms būsenoms, išgyvenimams.
Aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek, kiek tai
padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų
pasaulį.
KŪRYBOS
BRUOŽAI

5. Dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, dėl
to susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir
autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno
novelės kartais pavadinamos
autobiografinėmis.
Suprantama, pasakotojo ir autoriaus sutapatinti
negalima, svarbu išsiaiškinti, ką suteikia tekstui
subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis
prisiminimą, išpažintį – tarsi skaitytojui, kaip
ištikimam nuodėmklausiui, būtų norima patikėti
paslaptį ar nepaprastą išgyvenimą.
KŪRYBOS
BRUOŽAI

6. Toks pasakotojas vadinamas subjektyviuoju
(Štai kaip išryškėja objektyvaus ir subjektyvaus
pasakotojo skirtumai aprašant daiktą. Žemaitės
apsakyme „Petras Kurmelis” vežimą pirmiausia
vertina pasakotojas: „Vežimaitis dailus.” Vienas
iš veikėjų irgi vertina: „Kad ir dėdė įsitaisęs
gražų vežimaitį.” Kitas: „Argi nepažįsti Petro
Kurmelio darbo?” Zolys: „Kad nagai, tai nagai.”
Pasakotojo vertinimą, konkretų, daiktišką,
pratęsia veikėjai, ir tik Zolio žodžiuose ryškesnis
emocinis vertinimas – ne daikto, o jį padariusio
žmogaus.
Taip prasideda pažintis su pagrindiniu
apsakymo veikėju. Vežimaitis vėliau
nebeminimas).
KŪRYBOS
BRUOŽAI

7. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo
praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.
Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Remiamasi
Biblija ( Biblinis kontekstas).
Stiliaus ypatybės: mintys dėstomos glaustai,
nuosekliai, išryškinami tik svarbiausi dalykai.
Tikroviškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai
perteikti parenkami kuo tiksliausi ir
konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų
būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai
paralelizmai.
KŪRYBOS
BRUOŽAI

8. Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau
sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką,
matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m.
vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m.
revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą.
"Liūdną pasaką" sudaro dvi dalys, parašytos
skirtinga intonacija. Pirmoji dalis - tartum lyrinė
įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą
visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo
paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis
pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį,
nepaisant logiško nuoseklumo.
APIE KŪRINĮ

9. Antrosios dalies ekspozicija - jaunos Banių
šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių
atskleidimas. Veiksmo užuomazga - Petro
rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo
nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus
Baniui.
Nerimą keliačią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia
keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas,
kampininkės Urbonienės atnešta žinia,
apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos
atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus
susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto
kartuvėse. Toliau seka epilogas - Juozapotos
atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.
APIE KŪRINĮ

10. Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m.
sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia
lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras
išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo.
J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas
pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą,
nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą
(net ir moterų) į kalėjimą.
APIE KŪRINĮ

11. Graži: "Akys kaip dvi gražios žvaigždelės...„
Mėgstanti svajoti: "Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai
paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų...„
Mylinti savo vyrą: "Toksai neramumas dažnai ją
krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį
nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip
apsiblausus vaikščiojo.„
Darbšti: "Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti
paršui ir ėmė ruošti pusrytį.„
Pamaldi: "Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius
kalbėti.„

12. Pasižyminti intuicija: "Man kažin kodėl taip širdį
sopa, tokia baimė ima...„
Nemėgstanti apkalbų ir melo: "Nekentė tos bobos
už liežuvį ir suvedžiojimus.„
Tikinti šviesia ateitimi: "Gal paskum po to visiems
bus lengviau ir geriau gyventi?..„
Gailestinga: "Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos
kąsnelį...„
Ryškus išvaizdos pasikeitimas: "Ėjo klaiki ir
nelaiminga, skarmalais savi išdžiūvusį kūną
prisidengusi..."

13. Mylintis žmoną: "Pasodinęs grečium savęs ant
suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo."
Laukiantis kūdikio: "Petras jau pynė iš balanų lopšį,
laimingai šypsodamas."
Jautrus: "Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse
degė nesuprantama, ypatinga liepsna."
Tikįs sava pergale: "Pasakojo ir svajojo, ir pats tais
svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių."
Ugningo būdo: "Dar jaunas žmogus, jautrus ir
ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim
žiūrėti, jų ramiai klausyti."

14. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir
brangūs.
Darbštus: "...dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir
alkanas,...„
Tikintis: "...pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo
ją persiskirdamas...„
Drąsus: "...vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo
keršto ugnimi."