2. Turinys
•
•
•
•
•
1. Trumpai apie A. Baranauską (3 – 5 sk.)
2. Poema “Anykščių šilelis” (6 – 11 sk.)
3. Kaip atrodo Anykščių šilelis.
4. Citatos (12 – 17 sk.)
5. Šaltiniai
3. Trumpai apie patį A.
Baranauską
• Antanas Baranauskas žymiausias feodalizmo
epochos pabaigos lietuvių
poetas.
• Jis gimė 1835m. sausio 17d.
Anykščiuose gausioje
"karališkųjų" valstiečių
šeimoje.
4. • Draugystė su K.Praniauskaite,
bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo
jam geriau pažinti lenkų literatūrą,
klasikinę lenkų poeziją.
•
Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami
nutraukti draugystę, sudarė
A.Baranauskui sąlygas įstoti į Varnių
dvasinę seminariją.
• Besimokydamas (1856-1858) poetas
parašė visus pagrindinius savo
poezijos kūrinius, tame tarpe ir
"Anykščių šilelį".
5. • Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė
studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (18581862).
• 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos
profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas
Kauno katedros vikaru, nuo 1867 m. Kauno
kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau
inspektoriumi.
• Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu:
tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė
lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai
darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.
6. Poema “Anykščių
šilelis”
• Romantinė poema
„Anykščių šilelis“ (1858–
1859 m.).
• Kūrinyje apdainuojama
gimtojo krašto gamta,
idealizuojama Lietuvos
senovė, kaip kontrastas
to laikotarpio realijomis
atskleidžiamas gamtos ir
žmogaus dvasinis ryšys,
protestuojama prieš
tautinį lietuvių tautos
engimą.
7. • Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" pirmoji romantinė poema, kurioje girios,
medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo
gyvenimo simbolį.
• A.Baranausko “Anykščių šilelis” amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas,
išparduodamas ir vėl atželiantis,
laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir
atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos
ir nenugalimos tėvynės metafora.
8. • A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje
lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos
vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų,
išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio
kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį.
• Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie
kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo
kūrybines galias, dvasines vertybes.
9. •
Poemoje pasakojama labai tikroviška
Anykščių šilelio dramatiška istorija,
siekianti pagonybės laikų šventąsias
girias, ir baigiama carinių pareigūnų
savivalės aktu.
• Poemoje atkurta miško proistorė, kaip
miškas keitėsi, nyko, vėl atžėlė.
• Šventų girių - pagonybės židinių
naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos
grožio ir turto niokojimu, bet jis matė
čia ir senosios patriarchalinės moralės,
nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros
ir estetikos pagrindų griovimą, jų
išniekinimą, kurio negalima pateisinti
jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.
10. • Poema "Anykščių šilelis" yra ne tik poeto
kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa.
pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys.
12. Citatos
“ Ligas visas
lietuvių su
prakaitu varęs,
Ronas su
brazdais gydęs,
vočių traukęs
ugnį; “
Dabar „Anykščių šilelis“ yra įgijęs
naują reikšmę. Poemoje
apgailestaujama dėl miško
iškirtimo, jo visiško sunaikinimo.
Šiais laikais visiems
pasaulyje rūpi, kad nebūtų
išnaikinti miškai. Vyskupui
Baranauskui gimtojo krašto
gamta
jau rūpėjo prieš 150 metų:
13. “Nes ir miškas lietuvį,
kaip tiktai galėjęs,
Taip visados
raminęs, visados
mylėjęs: “
Miškas A. Baranauskui ypač rūpėjo
dėl dvasinių žmogaus priežasčių.
Baranauskas tikėjo, jog gamtos
grožis žadina žmogaus kūrybines
galias ir stiprina jo
dvasią. Gamta praturtina vaizduotę
ir padeda kurti tautodailę, liaudies
dainas, pasakas
ir legendas. Kai miškas
išnaikinamas, suardoma žmogaus
psichinė harmonija, žmogaus
dvasinės galios išsenka:
14. “Ė kur dabar šilelis, buvę
miškai šventi,
Kažin kodėl senobėj
visiškai išskinti.
Maž ir vierą įvedęs Jagiela
išskynė,
Kad jau nebetarnautų
dievaičiams tėvynė. “
Poemoje aprašoma
Anykščių
šilelio istorija nuo
pagonybės laikų iki carinių
laikų. Žmonės pasakoja,
kad pagonybės
laikais čia buvo šventos
girios ir kad atėjus
krikščionybei jos buvo
sunaikintos
15. Su ašarom pirmieji truputį
praskynę,
Vaitodami jų vaikai taip gynę
tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus
eikvoję,
Vėl šilui ataugus,
patys lietuviai,
ieškodami
pragyvenimo šaltinio,
po truputį jį kirto ir už
pinigus išpardavė. Tai
sukėlė žmonių dvasinį
nuosmukį:
16. Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
Ir taip ilgai eikvoję, - net kolei pristigę;
Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.
