Lilijos Duoblienės knygos „Pohumanistinis ugdymas. Dekoduoti“ pristatymo skaidrės. 2019 m.

1. Lilija Duoblienė
Pohumanistinis ugdymas. Dekoduoti
Monografija
Vilniaus universiteto leidykla
Vilnius 2018

2. •Į V A D A S

3. • Apžavos ženklai: kūrybiškumas, darni plėtra,
kritiškumas, lyderystė, įtraukumas, įgalinimas
• Jais dangstomos imitacinės veiklos,
nereflektuojant kur link šių kodų kaip
instrumentų plėtotė veda valstybės švietimą ir
ugdymą

4. • Kūrybiškumas naudotinas ugdytinio-kūrėjo
labui, aplinkai puoselėti ir tobulinti, valstybei,
pasauliui turtinti, o ne galiai didinti

5. • Didelė misija, anot Braidotti, tenka
humanitariniams mokslams ir humanitariniam
ugdymui, kurių įsiterpimas į viešąjį ir
akademinį ekonominio ir technologinio
žinojimo ir vystymosi diskursą gali gerokai
pakoreguoti pažangą, tampančia žmonijos ir
planetos rykšte

6. PIRMAS SKYRIUS
• ŠVIETIMAS TARP KULTŪROS IR GAMTOS

7. • Gali būti atskiros mokytojų ir mokinių
kultūros, pamokinė ir popamokinė kultūra,
neformaliojo ir informaliojo ugdymo ir
daugelis kitokių, su įvairaus tipo švietimu
susijusių kultūrų

8. • A.Maceina, M.Lukšienė rado labai taiklių
prieigų prieigų kalbėti apie ugdymą sąsajoje su
kultūra, viskam numatydami vietą: tautiniam
ir tarptautiniam, gamtai ir kultūrai, asmeniui ir
bendruomenei, materialiam ir dvasiniam
pradui, ir visų jų sankabomis

9. • Kultūringos mokyklos normos
• Kolegialumas, eksperimentavimas
• Dideli lūkesčiai, pasitikėjimas ir konfidencialumas
• Parama, rėmimasis žiniomis, dėkingumas ir
pripažinimas, rūpestis
• Šventimas ir humoras, įsitraukimas į sprendimų
darymą, svarbių dalykų apsauga
• Tradicijos, atviras, pagarbus komunikavimas

10. • Gyvename vartojimo visuomenėje ir esami
pasmerkti būti vartotojais, bet vis daugiau
kalbama apie asmens sąmoningumo ugdymą,
gebėjimą atsispirti vartojimui ir asmens kaip
kūrėjo gebėjimą

11. • XXI amžius
• Turbulencija
• Įvairovė, nežinomybė
• Chaosas, neapibrėžtumas
• Labai pagreitėjusi kaita

12. • Technologijos švietimo lauke kuria egzistencinį
svetimumą, pasaulio užmarštumą
• Kita vertus – pažintinį ir funkcinį pozityvumą

13. • Pedagogikos uždavinys tinkamai integruoti
technologijas į ugdymą ir padėti mokytojams
bei mokiniams suprasti, kad jos yra kultūros
dalis, kuri veikia vertybes, galiausiai mokyti
analizuoti, kas kyla iš kultūrinio, technologinio
ar gamtos domenų, kas juos jungia ir kur
kreipia

14. • Gamtos ir visuomenės, gamtos ir kultūros
atskyrimas atvedė į supriešinimą su gamta, kai
ji traktuojama kaip pavojinga kultūrai ir
pastarosios apdorojama pagal visuomenės
užgaidas

15. • Nuo seno emocinį intelektą ugdome
(„Kliudžiau“,“Brisiaus galas“)
• Svarbu išlaikyti pusiausvyrą derinant
emocingumą su racionalumu, vaizduotę su
realybe, abstraktų mąstymą su empirine
veikla, kad nebūtų manipuliuojama vaiku.

16. • Atsakomybė XXIa. Ugdant tampa vienu iš
kertinių žodžių. Bet
• Kokia atsakomybė? Atsakomybė už ką ir kam?
• Atsakomybės problema sustiprėja technologijų
akivaizdoje (ekodermė, bioinžinerija ir pan.)

17. • Neaiškumo situacijoje, vadovaujantis
intuityviu gero ir blogo atskyrimo jausmu,
klaidos tampa natūraliu ir negėdingu dalyku

18. Antras skyrius
•Humanizmas, naujasis
humanizmas ir
posthumanizmas

19. • A.Maceina pabrėžė, kad natūralistinis
ugdymas perdėm daug duoda laisvių
individualybei, o humanistinis yra skirtas
„prigimties forminimui“, jis „pakyla aukščiau“
derinant gamtišką ir dvasišką ir pasiekia
„kultūros sferas“

20. • Kodėl, nepaisant visų žmogaus nusikaltimų
žmonijai, jis tebėra rodomas kaip kūrėjas, kaip
centras, tiesa, vis dažniau gręžiojantis į
dvasinius dalykus

21. • Posthumanizmas pabrėžia ne žmogaus kaip
išskirtinės asmenybės ugdymą, apeliuojant į
išskirtinį jo sąmoningumą, o jo ugdymą
sąsajoje su organiniu pasauliu, kur žmogus yra
tik viena iš rūšių ir kur neorganinis pasaulis yra
lygiai tiek pat svarbus kiek ir organinis

22. Tapatumo klausimas keičiamas daugybiškumo
klausimu

23. • Tokioje naujoje aplinkoje atsiranda kiborgai
(angl.cyborg), tai yra būtybės, kurios jungia
tai, kas duota gamtos, su tuo,kas yra sukurta
technologijų. Tai žmonės, tačiau jų egzistencija
neįmanoma be technologijų, kurios tapo ir
kūno dalimi.

24. • Sistemų saviorganizacija, pagrįsta savitu
atsinaujinimo ir vystymosi režimu ir ritmu,
užtikrina metastabilumą ir leidžia suprasti
antropocentrinį subjektą, kuriam negalioja
kantiškoji moralinio įsipareigojimo ir
priklausomybės etika

25. • Laisva, humanistinė paradigma pakeičia kryptį
nuo vaiko/mokinio prie ugdytojo,
nesumažinant dėmesio ir mokiniui, ir tai yra
tikrai pažangu, tačiau šis paradigminis pokytis
nepaleidžia žmogaus iš centro. Siūloma
daugiau dėmesio skirti kitiems ugdymo
dėmenims, reiškiniams

26. • Turėtų būti vystomas nelinijinis mąstymas,
kuris, viena vertus, leistų į edukacinius
reiškinius žvelgti holistiškai, peršokant kai
kuriuos loginius ryšius, jei kontekstui to reikia,
kita vertus, neleistų šokinėti nuo vieno
objekto prie kito vien tik sau patogiu
pagrindimo būdu.

27. • Tapatumas – ontologinio pagrindo neturintis
reiškinys, “griežtai skirtingų kultūrinių ir
ideologinų pasaulių judėjimas tarp įvairių
raiškos modelių“ (McLaren)

28. • Subjektyvacijos diskusijos gali pakeisti
vystymosi kryptį, kuria mes šiandien esame
nepatenkinti.

29. Reikia, kad mokytojas būtų pasirengęs
nenumatytiems, netikėtiems rezultatams, kurie
randasi iš mokinio individualių pastangų ir
paieškų

30. • Kūrybinės klajonės leidžia aptikti ir dėlioti
unikalius savo patirčių kelio fragmentus, kurie
nėra visai atsitiktiniai, be sąryšio, nebūtinai
žmonėms akivaizdūs.

31. • Kūrybiškumas
1. Etapas. Vaizdinis, emocinis, spontaniškas
2. Etapas. Intelektinis.T echniškai ir praktiškai
sutvarkytas.
3. Tipas. Integruotas. Apimantis spontaniką ir
vaizduotę, techninį atlikimą kartu su
savidisciplina bei kontrole.

32. • Nauji terminai aptariant ugdymą.
• Rizoma – plėtimasis, dauginimasis
• Tapsmas – nuolatinis keitimasis
• Buvimas tarp – gebėjimas veikti ne nuo
pradžios iki galo.
• Nomadas – fizinis ir mentalinis keliavimas

33. • Jei mokytojas dirba sudarydamas
įvairiakrypčius žemėlapius, teikiančius tik
kryptis, projekcijas, o ne kelio konkrečias
linijas ir apibrėžtis, jis eina patogiu, bet ydingu
keliu, nes riboja pasirinkimus, nuokrypius,
eksperimentus

34. • Pamoka turėtų būti kaip refrenas, bet
kintantis, pulsuojantis pagal ritmą,
priklausomą nuo curriculum kaip natų,
mokinio kaip atlikėjo ir mokytojo kaip
kompozitoriaus

35. Trečias skyrius
•Mokyklos kultūros
perkodavimas: laikas ir
erdvė

36. • Reikia naujai įvertinti laiko ir erdvės struktūras
ugdyme, kad jos padėtų užtikrinti ugdymo
tinkamumą ir efektyvumą dabarties sąlygomis

37. • Svarbu koncentruotis ne į laikinį (taktikos)
parametrą, kuris jungia kiekvieno individualius
judėjimo taškus, o į mąstymo išlaisvinimą ir
eksperimentavimą, kai judama labai įvairiai
(tolygiai, netolygiai, su pertrūkiais, lygia greta,
zigzagais, persiklojančiai ir pan.)

38. • Mokinio trajektorijos žymės yra įdomus
fenomenas, ypač santykyje su mokytojų ir
administracijos trajektorijomis, nulemtomis
galių ir strateginio erdvių, kartu ir judėjimo
trajektorijų, planavimo

39. • Budėtoja, pažįstanti kiekvieną vaiką, žinanti
visas jų ydas, problemas, įpročius, mokanti
saugoti paslaptis, suprasti, užima oficialią
kontrolės vietą, kuri kartu yra mokiniams
patikima ir mėgiama vieta. Tai unikalus
centras, pagrįstas ne galiomis, o meile.

40. • Visos mokyklos bendruomenės grupės turi
atskiras erdves – komforto zonas

41. • Erdvių atvirumas tampa mada, kartu jis tampa
puikus visuomenės peršviečiamumo ir
kontrolės instrumentu

42. Klausimas, kodėl mokytojams ir
administratoriams kiekviena diena yra labiau
rutiniška, ją priimant kaip normą ir vengiant
išskirtinumo, o mokiniams kasdienybės ritmas,
kuriamas elementariomis bendruomeniškumo,
dialogo priemonėmis, atrodo ypatingas,
išskirtinis

43. • Mokytojo atsakomybe tampa kūrybiška
navigacija tarp abiejų laikų: planuoto,
chronologinio ir tuo būdu įkalinančio, ir kito –
laisvai tekančio, afektacinio. Plg. medijų
sampyna, laiko pagreitėjimas ar sulėtėjimas

44. • Baumanas klajūnus suskirsto į turistus
(galinčius sau leisti keliauti visur ir visada) ir
bastūnus (keliaujančius dėl nepritekliaus,
geresnių gyvenimo sąlygų)

45. • Rizoma – plečiasi įvairiomis kryptimis, labiau
horizontaliai, o ne vienakrypčiai
• Tapsmas – atvira struktūra, save
transformuojanti per tapsmą Kitu, tapsmą
mažuma, noru keisti situaciją.

46. • Mokytojas kviečia mokinį veikti kartu, o ne
veikti taip, kaip jis veikia.

47. Ketvirtas skyrius
•Mokyklos estetizavimas

48. • Kokiu būdu grožis yra susiejamas su funkcija,
veiksmu, judėjimu, o ne su statika

49. • Filosofija turi veikti kultūrą, kuri atatinkamai
darys įtaką technoestetikai ir etikai

50. • Vaizduotės būsenos – geismas, baimė ir
tikėjimas. Užvaldžius ją, įgyjamas energetiškai
įkrautas šaltinis, galingas įrankis pritraukiantis
visų dėmesį

51. • Vaizduotė paskatina empatiją. Tai yra tai, kas
įgalina peržengti neužpildytas erdves tarp
mūsų ir tų kuriuos vadinome „Kitais“
• Išmokti ir mokyti pamatyti šio pasaulio mažus
elementus, kurie kartu yra ir dideli.

52. • Mokytojai ir mokiniai drauge turėtų kultivuoti
daug mąstymo būdų ir daug dialogų pasaulyje,
kuriame nieko nėra pastovaus

53. • Gerai mokyklai vertinti palankaus įvaizdžio
susikūrimas, kitaip tariant jo suprekinimas
būdingas daugumai mokyklų
• Kai kurios mokyklos ieško savitumo ir atsispiria
vienodai mokyklų estetikai ir dizainui, juolab
kad tai dažnai iš anksto susimuliuojama

54. • Fotografijos menas atsargiai ir rūpestingai
elgdamasis su vaizdu užgriebia tai, kas
tiesiogiai nėra matoma, bet nuotraukos dažnai
tarnauja estetiniam vartotojiškumui

55. • Posthumanizmo teorija įgalina mikropolitiką
sutraukyti dominuojančią suprekinimo politiką
per visiškai kitaip konstruojamą, netinkamą
parduoti vaizdą

56. • Filmas „Mirusių poetų draugija“ – vertybinių
problemų ugdant iš egzistencialistinių prieigų
analizė

57. • Lengviausiai atpažįstami tyloje – širdies dūžiai.
O toliau atsiveria visas spektras potencialiai
egzistuojančių ir laukiančių savo aktualizacijos
garsų

58. • Mokiniai įvaldo garso reprezentacijos
dinamikos ir net nereprezentuojamumo
atpažinimo būdus. Tai pažangu ir pavojinga,
nes kol kas neaišku, kaip jie veikia psichiką.

59. • Garsas turi rasti vietą mokykloje. Kas gi
ugdoma – refleksas ar estetika ir
garsoekologija

60. • Kūnas – buvimo su pasauliu laidininkas.
Svarbiausia užduotis suvokti, kaip mes esame
pasaulyje, o tik tada, ką mes galime, ką turime
ugdyti ir kaip

61. Konkuruoja du būdai
~ per įvairias bio-, eko-, natūralias priemones
kūną išsaugoti tokį, kokį jį sukūrė gamta
~ per technologines inovacijas, neuro
technologijas, naujus cheminius gaminius
užtikrinti jo technologinį atkūrimą
Abu būdai žada sveikatingumą ir ilgaamžiškumą

62. • Mokinys patenka į šizoidinę situaciją ir blaškosi
tarp noro būti geidžiamu ir nepergalimu kūnu,
reklamuojamu medijose, o iš kitos pusės
geidulingumą ir fizinį kūno grožį varžančios
edukacinės aplinkos

63. Penktas skyrius
•Kultūrinis perdavimas ar
naujo kūrimas

64. • Prieštara. Pagarbus mokinių požiūris į tautos
istoriją, šeimą, religiją, tradicijas, kalbą ir kartu
jų ateities kvestionavimas, didesnis asmeninės
nuomonės vertinimas, nuomonių pliuralizmo
išpažinimas.

65. • Negatyvas ar pozityvas su inovacijomis
daugiausia priklauso nuo to, kaip naujovės
sugeba „įsipiešti“ į esamą tvarką, kaip jom
atrandama vieta tarp jau prigijusių įpročių

66. • Apversti aukštyn kojomis esamą sistemą –
ekonomiką kurti ugdymo pagrindu, o ne
ugdymą strateguoti pagal ekonominius
interesus.

67. • Programos labai greitai virsta negyvomis, kai
imama vaikytis skaitmeniniu būdu išreiškiamu
ir lyginamo rezultato

68. • TIMSS, PIRLS, ICCS vertinimo įrankiai jei ir
nesupriešina skirtingų požiūrių, tai tikrai
atitolina nuo plataus žvilgsnio į ugdymo
turinio programas, jų prasmę ugdyti žmogų
visaverčiam gyvenimui, o ne lenktymėms

69. • Pabrėžiamos ne kompetencijos ir žinojimas, o
naujos reikšmės ir prasmės iterakcijose tarp
informacijos kūrimo šablonų ir nesuvoktų
ypatumų darančios įtaką veiksmui,
pasirinkimui ir socialiniam/kultūriniam
gyvenimui

70. • Daroma per daug didelė perskyra tarp
pažįstamų objektų ir pažįstančio, kuriam
įdiegiamas metodas, kaip reikia pažinti
objektą.

71. • Humanitariniai dalykai medijuoja visas sritis,
visus paskirus naratyvus, juos persvarsto,
perskirsto, jungia. Jie padeda geriau suprasti
mokslų vystymo kryptis, ugdyti atsakomybę už
pažangos kryptį, menais ją turtinti

72. • Politiniai švietimo dokumentai, regis, labiau
skirti konkurencingumui, daug kur
prasilenkiantys su realiu gyvenimu,
reikalaujantys pasikeitimų nenatūraliu būdu,
visuomenės priimami prieštaringai, todėl bet
kuriais būdais forsuojami

73. • Filosofai ieško, kaip naujų žmonių švietime
neįtraukti į vartojimo ir kontrolės mašiną, o
leisti jiems iškilti savo pašaukime.

74. • Nėra teisingo švietimo, yra tik švietimas:
įvairus, sunkiai apibrėžiamas, pasireiškiantis
skirtingais, dažnai vienetiniais, atvejais. Yra
dauguma, tendencijos, dėsningumai, bet tai
nesumažina vienetinio atvejo reikšmės

75. • Kuriamas ne naujas žmogus su laikmetį
atitinkančiomis technologijomis, o kuriamos
technologijos atimti iš žmogaus kūrybinį
gebėjimą. Iš jo reikalaujama atitikti naujiems
instrumentams, o ne kūrybinių gebėjimų.
Žmogaus tapsmo idėja imama profanuoti,
unifikuoti, atimant iš jo savarankaus,
neordinaraus tapsmo galimybę

76. • Summerhillo mokykloje atsiranda daug
gyvumo, įsitraukimo, geismo, veikla yra
nelinijinė, o transversali arba sūkurinė.
Mokyklos bendruomenės gyvenime akivaizdus
kasdieninis tapsmas.

77. • Posthumanistiniu požiūriu peržengiamos
žmogaus, kaip visatos centro, supratimo ribos,
jį suvokiant tik kaip vieną iš visatos gyvybės
rūšių.

78. •Išvados

79. • Posthumanizmo filosofai siūlo trečią kelią: ne
kritiką arba, priešingai, aklą globalizacijos
apologetų švietime sekimą, o veikti savitu,
originaliu būdu, atliepiant švietimo subjekto,
institucijos prigimtį ir požiūrį

80. • Atsakomybės ir moralės klausimas yra
nepaprastai sudėtingas ir nelengvai
sprendžiamas ne tik humanistų, bet ir
posthumanistų

81. • Švietimas nukreipiamas ne į reprodukciją
(žinių, sistemos, subjektų, visuomenės),o į
produkciją, naujo kūrimą. Kūrybiškumas
leidžia prisiliesti prie to, kas potencialiai
egzistuoja, bet dar nėra įgyvendinta, tai
galimybė aktualinti unikalius junginius.

82. • Etikai tenka didelė našta ir sprendėjo funkcija :
kur dar yra kūryba, o kur ir jau komercija ir
kada kūryba tampa komercija

83. • Mikropolitika suprantama kaip alternatyvus
veikimo būdas, kuriuo nepasitenkinimas
reiškiamas ne griaunant sistemą, o įsiterpiant į
naujas zonas per atrandamus plyšius, tokiu
būdu kuriant kitokį politikos peizažą.

84. • Atverti savo veiklą inovacijomis, pakeisti
mąstymą ir nusistovėjusius kodus, nuo
įrodymais grįsto mąstymo ir priežasties-
pasekmės principu grįsto mąstymo pereiti prie
naujo – heterogeninių elementų jungtimis,
išlauktais ar atsitiktiniais atradimais,
naujovėmis, kūrybiškumu grįsto atsakingo
mąstymo – retorinis klausimas

85. • Nauja karta turi būti pasitinkama ne su
paruoštais švietimo ir ugdymo paketais,
traukiamais iš stalčių, o su įgalinimu kurti savo
dabartį ir ateitį, lygiai kaip ir puoselėti savo
praeitį, teikiančią unikalių pavyzdžių, prasmių
ir reikšmių, kurti ne pagal jau sukurtus
reikalavimus, o kartu išrandant,
transformuojant, estetizuojant ir galiausiai
naujai politizuojant

86. • Apžvelgtos idėjos nėra nei paprastos, nei
lengvai pritaikomos. Jos panašesnės į
vaizduotės projektus, kartais visai
pakvaišusius, kartais nemoraliai skambančius,
bet neabejotinai labai dosnius!