1. ŽAIDIMAS IR UGDYMASIS
PO ATVIRU DANGUMI:
fenomenų reikšmių
transformacijos
Ramunė Burškaitienė
Mokslinė-praktinė konferencija
Vaikystė ir ugdymas - 2013
2. ŽAIDIMAS IR UGDYMASIS PO ATVIRU DANGUMI: fenomenų reikšmių transformacijos
• Žaidimo fenomenas yra senesnis, negu užrašytas
istorijos. Jo pradžia siekia civilizacijos ir kultūros
kūrimąsi.
• Žaidimas Lietuvoje (turima omenyje ne tik ikimokyklinį
ugdymą), kaip vienas iš ugdymo metodų yra populiarus
(nerasime nė vieno pedagogo, kuris šio metodo negebėtų
identifikuoti).
• Daugiausia ugdomajame procese pasitelkiami
vaidybiniai, simuliaciniai, imitaciniai žaidimai.
• Akivaizdu, kad žaidime vyksta visų psichikos procesų
integracija, išmokstama vidinės drausmės ir darnos.
• Būtent žaidimas sudaro galimybę svarstyti
pamatinius/egzistencinius gyvenimo klausimus ir/ar
pertvarkyti žmogaus sąmonę, o po to ir elgesį apskritai.
• Nes žaidimo vyksme, žmogaus dvasia atlieka intelektinį
šuolį ir dėl to patiria malonumą.
4. ŽAIDIMO TEORIJA ŽAIDIMO ŽAIDIMO FENOMENO REIKŠMĖ ŽAIDIMO PASKIRTIS
ATSTOVAS SAMPRATA UGDYME
Ikikultūrinis Žaidimas yra būties Žaidimas traktuojamas kaip laisva veikla, kuri patiriama, Suobjektinti gyvenimo
reiškinys modusas kaip nereali, kaip esanti už kasdienio gyvenimo ribų, prasmę t.y. tikslo suvokimas,
J. Huizinga sugebanti žaidėjus visiškai sužavėti bei paveikti; su ja vedantis arba orientuojantis į
(1872-1945) nesusijęs joks materialus interesas; šiuo požiūriu ji tam tikrą objektą, kuris yra
neduoda jokios naudos ir vyksta savitai apibrėžtame laike pačios asmenybės sukurtas.
ir erdvėje, tvarkingai, pagal tam tikras taisykles.
Savaiminga laisvė Žaidimas nuolatinis Žaidimas pirmiausia susijęs su savaimingu judėjimu, kuris Bendras asmenybės ugdymas
judėjimas vyksta šen ir ten, sutekdamas džiaugsmą. pirmumą teikiant asmens
F. Buytendijk fizinių galių puoselėjimui.
(1887-1974)
Kūrybinė Harmoninga veikla Žaidimas – objektyvaus buvimo vieta. Laisvo kūrybiškumo Asmens estetinis ir dvasinis
laisvė arba „gyva veikimo forma t.y. suderinami gyvuliški instinktai ir formalus ugdymas.
forma“ protas. Jis yra tai, kas nėra būtinybė kasdieniniame Įžvelgti grožio ir žaidimo
F. Schilleris gyvenime, o dar tiksliau tai yra reikmių tenkinimas, vienovę per meno vertybių
( 1759-1805) atskiriantis žmogų nuo jo gyvūliškumo. pažinimą bei puoselėjimą.
Jėgų pertekliaus Laisvoji veikla Ši „nebūtina“ veikla yra būtina. Nes organizmas reikalauja Asmens fizinis ir dvasinis
teorija tačiau ji pašalinti papildomą energiją. Ta betikslė būsena ir yra ugdymas
H. Spencer netapatinama su žaidimas, leidžianti patenkinti savo egoistinius
(1820-1903) „Laisvės karalija“ (pragmatiniu) poreikius.
Menas kaip žaidimas Žaidimas yra meno Atskira realybė (veikiama savų dėsnių), vidinė jėga Įžvelgti meno ir žaidimo
ontologinė neleidžianti suirti žaidimo konstrukcijai t.y. kūrinio vienovę per meno kalbos
H. G. Gadameris eksplikacijos tapatybės pagalba vykstanti nuolatinė (trinario žaidėjo) pažinimą.
(1900-2002) priemonė sąveika.
Pasitenkinimo Malonioji veikla Pasitenkinimas Asmens fizinis ir dvasinis
teorija Šiuo požiūriu Z. Freudas prisišlieja prie H. Spencerio, ugdymas, pasitelkiant varas.
S. Freud žaidimą talpindamas „nebūtinai būtinoje“ sferoje.
(1856-1939)
Kompensacijos Terapinė veikla Trūkumų, įgūdžių stokos, nevisavertiškumo Asmens psichinis ugdymas
teorija kompensavimas padedantis įveikti savikritiką.
A. Adler
(1870-1937)
Funkcinio Malonioji veikla Funkcinio pasitenkinimo sužadinimas progresyviame Asmens fizinis ir dvasinis
pasitenkinimo veiksmo pagerinime kiekvieną kartą jį kartojant. ugdymas teikiantis malonumą
teorija gerėjant įgūdžiams.
K. Buhler
(1879-1963)
Pereinamojo objekto Kūrybinė veikla Asmeninės patirties kaupimas bei sisteminimas Bendras asmenybės ugdymas
teorija
D. Winnicott
(1896-1971)
Asmenybės Specialioji veikla Tarpasmeninių santykių sistemos (modelių) kūrimas Bendras asmenybės ugdymas
teorija
C. Rogers
(1902-1987)
Transakcinės Tarpasmeninė veikla Tarpasmeninio elgesio modeliavimas Asmens psichinis ugdymas
5. ŽAIDIMAS IR UGDYMASIS PO ATVIRU DANGUMI: fenomenų reikšmių transformacijos
• Žaidimas kaip ikikultūrinis reiškinys, aptinkamas ne
tik senųjų kultūrų mituose, apeigose, ritualuose. Iš
kurių ilgainiui ir išsivystė didžiosios kultūros su savo
teisine santvarka, gamyba, menu ir mokslu.
• Žaidimas susijęs su aukštesne gyvybės substancija, t.y.
su protaujančios gyvasties raiška.
• Gyvybė skleidžiasi pasinaudodama žaidimu ir iš dalies
dėl jo.
• Visos gyvatos egzistavimo prasmė – ne tik išlikti, tęsti
giminę ar rūšį, BET ...
6. ŽAIDIMAS IR UGDYMASIS PO ATVIRU DANGUMI: fenomenų reikšmių transformacijos
Bet patirti džiaugsmą laisvės
protrūkiuose ir/arba sąmoningoje
socialinėje, kultūrinėje veikloje
t.y. ritualuose, karnavaluose,
įvairiose apeigose, sportiniuose,
loginiuose ir kt. žaidimuose.
7. „Ugdymas po atviru dangumi“
• „Gamtos“ ir elgesio įvaldymas yra tarp savęs susiję, nes žmogaus
keičiama gamta keičia patį žmogų. Žmogus vystosi, mokydamasis
įvaldyti visas šias priemones (tiek įrankius, tiek ir ženklus). Kaip tik
dėl to patirtinis mokymasis užima svarbiausią vietą visoje vaiko
gyvenimo organizavimo sistemoje, nulemdamas net ir psichinį jo
vystymąsi. Kaip tik dėl to teorinės prielaidos yra itin svarbios
suvokiant ugdomąją aplinką, kaip daugiafunkcinę sistemą, kuri tenkina
socialines bei kultūrines sparčiai besivystančios visuomenės raidos
reikmes. Ugdomoji aplinka apima žmonių santykių keitimąsi (virsmas
sociume), taigi ji yra iš dalies ir ideologinė kategorija.
• Tai patirtinis mokymasis (praktinės veiklos pagalba keičiamos
nuostatos apie kasdieninį gyvenimą), pasitelkiant visus pojūčius, kas
ypač svarbu siekiant sėkmingo žmogaus fizinio ir dvasinio vystymosi
ankstyvoje vaikystėje <...>
• Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kurie nuo ankstyvosios
vaikystės yra ugdomi pasitelkiant „ugdymo po atviru dangumi“
teikiamomis galimybėmis, yra labiau išsivystę fiziškai, turi geriau
išlavintus socialinius, komunikacinius, pažintinius-tiriamuosius
gebėjimus.
11. „Ugdymas po atviru dangumi“
Lauko ugdomoji aplinka turėtų būti
suvokiama, ne vien tik kaip ikimokyklinės
ugdymo įstaigos vidaus aplinkos (erdvių)
tęsinys, bet kaip pastovi ir neretai
paveikesnė ugdymosi, paremto
socializacijos,
individuacijos turiniu,
bei vaiko atradimais,
aplinka ...
28. Kuomet kalbame ar galvojame apie žaidimą ką tuomet
turime omenyje?
besikartojantį judesį
šen ir ten, štai kad ir tokie posakiai kaip “šviesos žaismas”, “bangų
žaismas” – jie reiškia tokį nesiliaujantį artėjimą ir tolimą, šen ir ten,
t.y. judėjimą, nesusietą su kokiu nors tikslu. Akivaizdu, jog šis
judėjimas tuo ir ypatingas, kad nei “šen”, nei “ten” nėra tikslas, kurį
pasiekęs jis liautųsi.
29. Nes visa tai kas gyva, turi poreikį judėti ir juda tiesiog
savaime.
Tad žaidimas pasirodo
besąs savaimingas
judėjimas, nesiekiantis
jokių tikslų, tiesiog
judėjimas – kaip
pertekliaus fenomenas,
kaip gyvybės saviraiška.
30. Fenomenų kaitą lemia senųjų įžvalgų aptarimas,
pateikiant naują požiūrį apie tai, kaip asmuo patiria
pasaulį, kaip jį suvokia, pažįsta, išreiškia
ir kuria.
