1. Margarita Vilkonien ė Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto Ugdymo sistemų katedra, NMVA, vadovaujančioji vertintoja

2. Realioje ugdymo praktikoje ryškėja ugdymo turinio sampratos siaurinimo tendencija. Todėl ypatingai aktualu teisingai suvokti su ugdymu susijusias sąvokas bei, remiantis jų tarpusavio ryšiais ir aktualizuojant nepelnytai pamirštas sąvokas, apibrėžti ugdymo turinio sampratą.

3. Tyrimo tikslas – ugdymo sąvokų tarpusavio ryšių analizės pagrindu atskleisti prusinimo sąvokos vietą ugdymo sąvokų sistemoje. Tyrimo uždaviniai: Švietimo dokumentų analizės pagrindiniu nustatyti ugdymo praktikoje vyraujančią ugdymo turinio sampratą. Mokslinės literatūros analizės pagrindu atskleisti esminių ugdymo sąvokų turinį ir jų tarpusavio ryšį. Analitinės indukcijos bei dedukcijos pagrindu nustatyti prusinimo sąvokos vietą ugdymo sąvokų sistemoje.

4. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir švietimą reglamentuojančių dokumentų analizė, lietuvių kalbos žodynų turinio analizė, sisteminė analizė, sintezė, analitinė indukcija bei dedukcija .

5. Žmogus, pasaulis ir žmogaus vieta bei veikla pasaulyje yra būtent tos fundamentalios sąvokos, lemiančios ugdymo turinį. Pastarosios sąvokos atskleidžia ugdymo esmę – tai organizuotas gyvenimiškos patirties apie žmogų ir pasaulį perdavimas dėl geresnės jaunosios kartos gyvenimo kokybės (vieta ir veikla pasaulyje) (Брокс, 2006)

6. Pedagogikos klasikos studijos leidžia išskirti esmines žmogaus struktūros dimensijas – kūną, psichiką ir dvasią bei siejant ugdymą su žmogaus prigimtinėmis galiomis, kurių brandinimas ir suformuoja žmogų kaip asmenybę, skirti tris esmines ugdymo funkcijas: auklėjimą , lavinimą bei auginimą / globojimą (remiantis S. Šalkauskiu, 1991)

7. Pastaruoju metu auklėjimas traktuojamas kaip individo santykių su aplinka reguliavimas vykstantis per savęs tobulinimo procesą (Gedvilienė, Zuzevičiūtė, 2007; Martišauskienė, 2008; Šileikaitė – Kaishauri, 2009). Lavinimas traktuojamas kaip labiausiai su pedagogine veikla sietina ugdymo funkcija, nukreipta į prigimtinių žmogaus psichinių, fizinių ir praktinių galių plėtrą (Martišauskienė, 2008).

8. Patirtis yra faktorius, skiriantis lavinimą nuo mokymo, o tai reiškia, jog mokymas yra atskira ugdymo funkcija, tampriai susijusi su lavinimu.

9. Globojimas/auginimas – plačiai apimanti veikla (slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimas buitiniais reikmenimis, pamokymai ir pan.), teikianti materialines ir dvasines sąlygas augančiajai kartai bręsti (remiantis D. Šileikaite-Kaishauri, 2009; L. Jovaiša, 2001; 2007; G. Gedviliene, V. Zuzevičiūte, 2007). Šie terminai apibrėžia veiklą, kuria yra kuriama ugdymo funkcijoms įgyvendinti palanki materialinė ir socialinė aplinka. Todėl pastarosiomis sąvokomis galima apibūdinti ugdymo funkcijoms atlikti palankų kontekstą.

10. Išryškėja esminiai, turiniu, priemonėmis ir metodais susiliejantys, tačiau savarankiški procesai, išlaikantys savo autentiškumą ir galią: mokymas , lavinimas ir auklėjimas . Tai ugdymo funkcijos, nusakančios esminį ugdymo turinį (remiantis A. Juodaityte, 2002; V. Rajecku, 2002; L. Jovaiša, 2003, S. Jankevičiumi, 2008)

11. Ugdant(is), informacija reikalinga kaip viena iš daugelio priemonių, reikalingų norimiems rezultatams pasiekti. Todėl, švietimas , suvokiant jį kaip informacijos perdavimo, perėmimo ir grįžtamojo ryšio organizavimo procesą, gali būti traktuojamas kaip ugdymo būdas . Kardinaliai priešingas šiam būdui yra veikdinimas .

12. Šiuo metu ryškėja ugdymo praktikos problema – ugdymo turinio sampratoje pritrūksta komponento, brandinančio žmogaus kultūrą ir dvasią, padedančio siekti ne tik veiklos kompetencijos, bet ir inteligencijos. Dažniausiai yra apsiribojama lavinamųjų ir/ar mokymo(si) tikslų numatymu. Siekiant akcentuoti žmogaus dvasios brandinimą ugdymo procese, aktualiomis tampa sąvokos, kurių samprata apima dvasios tobulinimo aspektus: kultūrinimas , formavimas , prusinimas .

13. Formavimas siejamas su nauja fizinių ir psichinių, kultūrinių, socialinių ir dvasinių savybių kokybe, su vertybinėmis nuostatomis, dvasinėmis savybėmis. Realioje pedagoginėje praktikoje šis terminas vartojamas apibrėžiant pedagoginio veikimo esmę (asmenybės formavimas) ir ugdymo tikslą (susiformavusi, brandi asmenybė). Formavimo tikslas – žmogus su tvirtomis moralinėmis, vertybinėmis nuostatomis, kryptinga asmenybė (remiantis Jovaiša, Vaitkevičiumi, 1987; Šernu, 1995; Jakavičiumi, 1998; Jovaiša, 2007; Gedviliene, Zuzevičiūte, 2007; Martišauskiene, 2008; Šileikaite – Kaishauri, 2009)

14. Kultūrinimo kaip ugdymo funkcijos samprata nėra apibrėžiama, tačiau teigiama, kad ugdymas ir kultūra yra labai susiję abipusiais ryšiais: kultūra veikia ugdymą, o ugdymas – kultūrą, vienas kitą papildydami ir tobulindami (Jovaiša, 2007, p. 126). Šis faktas yra akivaizdi nuoroda į tai, kad kultūros terminui savo semantine prasme artimos sąvokos turėtų rasti vietą ugdymo terminų sistemoje. Viena iš tokių sąvokų- prusinimas .

15. Prusinimo terminas yra siejamas su konkrečia žmogiškojo pažinimo sritimi, asmens inteligencija ir reiškia platų intelektualinį ugdymą. Savo ruožtu, inteligencija (lot. intelligentia) reiškia gerą išmanymą, protinį išsilavinimą, kultūringumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985), o intelektas suprantamas kaip sugebėjimų visuma, lemianti asmenybės mąstymo kokybę (Jovaiša, 1996; 2007; Bankauskienė, Leliūgienė, 1998; Bankauskienė, 1999; 2001; Šileikaitė – Kaishauri, 2009).

16. šiandieninėje visuomenėje aktuali išprusimo edukacinė funkcija, kuomet individas, turėdamas pakankamas protines galias, perėmęs tam tikrą kultūrinį paveldą arba kultūros branduolį, nuolat mokosi, jau turimas žinias ir veiklos patirtį gali derinti su nauja informacija ir tokiu būdu kelti savo kompetenciją bei plėsti inteligenciją. Remiantis tuo, tampa priimtina idėja, kad prusinimo funkcija apeliuoja į tam tikrą kokybinį lygį. Tikėtina, kad prusinamas mokinys pasiekia aukštesnę pakopą nei tik mokomas ar lavinamas.

17. Bendrojo ugdymo programų orientacija į sparčios visuomenės kaitos kontekste aktualių kompetencijų ugdymą leidžia tvirtinti, kad prusinimas yra labai reikšminga savarankiška ugdymo funkcija bendroje ugdymo funkcijų sistemoje, stovinti šalia mokymo, lavinimo, auklėjimo, formavimo ir turinti su jomis tiesioginį ryšį, tačiau kitas ugdymo funkcijas savotiškai pranokstanti kokybiniu aspektu, nes būtent prusinimo procese vyksta žinių integracija, padedanti žmogui kultūrėti, įgalinanti formuoti individo kompetenciją ir inteligenciją.

19. Remiantis šiame darbe atliktos sisteminės sąvokų analizės rezultatais, minėtųjų funkcijų „vaidmenis“ galima patikslinti: lavinimu yra plėtojamos fizinės, psichinės ir dvasinės ugdytinio galios, mokymu yra pasiekiamas veiksmų pokytis, pasireiškiantis gebėjimu naujai veikti, auklėjimu formuojami pozityvus ugdytinio santykis su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi, leidžiantys būti ir dirbti kartu, formavimu suteikiamas vertybinis pamatas visam, ko siekiama lavinimu, mokymu ir auklėjimu, prusinimu ugdoma asmenybės inteligencija, kūrybingumas.

20. Išvados: Realioje ugdymo praktikoje vyraujanti ugdymo turinio samprata nevisiškai atitinka šiuolaikinio pedagogikos mokslo nuostatas. Praktiniame lygmenyje ugdymo turinio samprata yra siaurinama iki mokymo turinio sampratos. Be to, ugdymo turinio terminas nekorektiškai tapatinamas su tarptautinėje erdvėje dažnai vartojamu curriculum'o terminu. Ugdymo funkcijų sistemą sudaro penkios savarankiškos, tačiau viena su kita tampriai susiję funkcijos: auklėjimas, mokymas, lavinimas, formavimas ir prusinimas. Sisteminė ugdymo sąvokų analizė leidžia teigti, kad tokiomis sąvokomis kaip auginimas, globojimas, aprūpinimas, vadovavimas yra apibūdinamas ugdymui palankus socioedukacinis kontekstas. Prusinimas yra itin reikšmingas ugdymo procesas, savyje integruojantis žinias bei kultūrines vertybes, formuojančias individo kompetencijas ir inteligenciją, skatinančias kūrybinius gebėjimus bei turinčias įtakos visapusiškam asmenybės susiformavimui. Tikėtina, kad pastaroji ugdymo funkcija bus ypatingai aktualizuojama įgyvendinant pakoreguotas vidurinio ugdymo bendrąsias programas.