1. Ieškojimai atsakymo į
klausimą – kas yra
vaikystė. Ar ją atradome?
Prof. habil. dr. Audronė Juodaitytė

2. Vaikystės edukologijos moto
 Tikras atradimų kelias – tai ne naujų vietovių ieškojimas, o
regėjimas naujomis akimis.
M.Proust (1871-1922)

3. Vaikų pasaulis
Vaikystė žvilgsnis visuomet nukreiptas į rytdieną... O
kokie ji bus – priklauso nuo mūsų – suaugusiųjų. Laimingi
vaikai kuria laimingą ateitį. Laimė paskui save vedasi grožį
ir gėrį, ir materialinę gerovę.
Į praeitį reikia žvelgti tam, kad pasimokytume, o į ateitį
tam, kad planuotume. Tėvystė, bendravimas ir gyvenimas
su vaiku – ne tik vienas svarbiausių, bet ir vienas
juokingiausių gyvenimo užsiėmimų. Vaikai – mūsų
mokytojai, gyvenimo prasmė ir tikėjimas.

4. Kalba vaikai:
 Mano mama buvo „skaistykloje“
 Ką ji ten veikė?
 Nežinau, bet parsinešė labai daug knygų be paveikslėlių.
 Mano tėtė drąsus, bet jis bijo vieno dėdės...
 Kodėl?
 Todėl, kad jo pavardė „Dėstytuvas“

5. AR ŽINOTE, KAD...
...berniukams patinka savo tėvą matyti didvyriu, o
mergaitės labiau linkusios į tėvelį žiūrėti kaip į susižavėjimo
objektą. Mergaitė turi milžinišką poreikį jausti, kad yra
džiaugsmas savo tėvui.
...vaikai, kurie negauna iš tėvų meilės, būna lyg
saulėgrąžos: jie nuvysta ir miršta savo viduje.

6.  Alkoholizmas virto ne vienos Šeimos tragedija. Paprastai
ši šeimos "gėda" yra kruopščiai slepiama, todėl galime tik
spėlioti, kiek žmonių yra vienaip ar kitaip susidūrę su šie
problema. įsiklausykime j tai, ką sako suaugę alkoholike
vaikai. Visi jų likimai skirtingi, bet problemos panašios
 Rima: "Man gėda prisipažinti, kad mano tėvas buvo
alkoholikas (jis nusižudė). Dabar kiekvieną kartą, kai vyras
grįžta namo išgėręs, labai bijau, kad visa tai vėl pasikartos

7. Deja, statistika negailestinga: daugiau negu 50 proc.
vaikinų, kurių tėvai geria, patys tampa alkoholikais.
Suaugę alkoholikų vaikai nežino, kas yra normalu, o kas
ne.
Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku įgyvendinti
savo sumanymus jų neatidėliojant.
Suaugę alkoholikų vaikai dažniau meluoja situacijose, kai
paprasčiau būtų pasakyti tiesą.

8. Vaiko amžiaus esmė
Iki šių laikų – pas mus dar daug kur ir šiandien – vaikas
laikomas, tiek kūno, tiek sielos struktūros atžvilgiu,
suaugėlio miniatiūra; manoma, kad vaikas turįs visas tas
pačias kūno ir sielos savybes, visas jų funkcijas, tik
proporcingai mažesnes; vadinasi, vaikas skiriąsis nuo
saugėlio ne tik kokiu, bet ir kiekiu.
 O jei taip, tai vaikas ir mąstąs, ir galvojąs, ir veikiąs,
kaip ir suaugėliai, tik pagal tam tikrą proporciją. Tat ir
mokymo, ir auklėjimo klausimai gali būti parengti suaugėlio
sielos funkcijų bei potyrių pažinimu. O dėl to ir
pedagogika, remdamasi tokiu vaiko sielos supratimu
auklėjimo bei mokymo teorijai ir praktikai pagrįsti, nė kiek
nesistengė gilintis į vaiko sielą.
J.Laužikas (1936 m.)

9. AUKLĖJIMO KRIZĖ
Amerikoje vienas būdingiausių ir iškalbingiausių aspektų yra
periodinės auklėjimo krizės, bent jau per paskutinį šimtmetį
tapusios pirmaeile politine problema, kurią beveik kasdien
aptarinėja laikraščiai.
Žinoma nereikia lakios vaizduotės, kad visoje mokyklų
sistemoje įžvelgtum progresuojantį elementarų principų
žlugimą, ir šio pavojaus rimtumą gerai parodo
nesuskaičiuojamos bevaisės auklėjimo autoritetų pastangos
užkirsti kelią (šiai krizei).

10. Krizė stumia mus prie pačių klausimų ir reikalauja iš
mūsų naujų arba senų atsakymų ar bent jau tiesioginių
sprendimų.
 Krizė tampa nelaime tik tada, kai mes į ją atsiliepiame
išankstiniais atsakymais, t.y. prietarais.
Toks požiūris ne tik pagilina krizę, bet baudžia mus,
atimdamas tikrovės patyrimą ir jo teikiamą galimybę
apmąstyti.

11. H. Arent (1995) (1)
Vaidmuo, kurį auklėjimas atliko visose politinėse
utopijose nuo senovės laikų iki dabar, atskleidžia, kaip atrodo
natūralu naują pasaulį pradėti nuo tų, kurie yra nauju
gimimu ir prigimtimi.
 Apsiribojant tik politika, čia, žinoma, glūdi rimtas
nesusipratimas: užuot jungusiais su sau lygiais, užuot
ėmusis pastangų įtikinėti ir rizikuojant pralaimėti, imamasi
diktatoriško įsikišimo,
 grindžiamo absoliučiu suaugusiojo pranašumu, ir
dedamos pastangos pagaminti tai, kas nauja kaip fait
accompli, tai yra taip, tarsi naujumas jau egzistavo.

12. H. Arent (1995) (2)
Kadangi negalima auklėti suaugusiųjų, žodis
„auklėjimas“ politikoje turi neigiamą atspalvį; tai yra
pretenzija auklėti, kurios tikrasis tikslas yra prievarta
nenaudojant jėgos.
 Tas, kuris rimtai siekia sukurti naują politinę santvarką
per auklėjimą, tai yra nei jėga, nei prievarta, nei įtikinėjimu,
turi prieiti baisingą Platono išvadą: iš kuriamos valstybės
būtina ištremti visu vyresnius žmones.
Tačiau net ir vaikų, kuriuos siekiama išauklėti utopinės
rytdienos piliečiais, iš tikrųjų atimamas jų būsimas
vaidmuo politiniame darinyje, kadangi naujųjų žmonių
požiūriu bet koks naujumas, kurį gali pasiūlyti suaugusieji,
neišvengiamai senesnis už juos pačius (naujuosius žmones).

13. Pačioje žmonijos situacijos prigimtyje glūdi tai, kad
kiekviena nauja karta ateina į seną pasaulį, ir todėl
naująją kartą parengti naujam pasauliui gali reikšti tik tai,
kad iš naujai atėjusiųjų rankų siekiama išmušti jų pačių
galimybes kurti kažką nauja.
 „Vaikystės“ sąvokai bus tik koks šimtas
penkiasdešimt metų. Galima pateikti tokį pavyzdį:
aštuonioliktame amžiuje nebuvo papročio švęsti vaiko
gimtadienį, o ir įprotis tiksliai nurodyti jo amžių yra gana
naujas, ne senesnis kaip dviejų šimtų metų.
 Ir dar vienas svarbus pavyzdys. Dar 1890 metais į
aukštąsias klases Amerikoje buvo priimami tik septyni
procentai jaunuolių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos
metų. Likę 93 procentai, lygiai kaip ir nemažai kitų, žymiai
jaunesnių vaikų, dirbdavo sunkų suaugusiųjų darbą, kai
kurie nuo aušros iki sutemos, visuose mūsų didmiesčiuose.

14. Iki šešiolikto amžiaus, pavyzdžiui, nebuvo knygų nei
apie vaikų auginimą, nei apie motinystę. Dar vienas
pavyzdys – laidotuvių procesijoje dalyvaudavo ir vaikai, nes
niekam neatrodė reikalinga apsaugoti juos nuo mirties
vaizdo.
 Niekam neateidavo į galvą išsaugoti vaiko atvaizdą,
nesvarbu, ar tas vaikas po to būtų suaugęs, ar miręs dar
mažas. Iki septyniolikto amžiaus šaltiniuose
neužsimenama apie ypatingą vaikų šneką ir kalbėseną, o
vėliau tokių nuorodų atsiranda daug.
Pažiūrėję į vaikus, nutapytus XIII ar XIV amžiaus
paveiksluose, pastebėsime, kad jie pavaizduoti kaip maži
suaugusieji. Išskyrus mažą ūgį, nėra jokių išorinių
požymių, kuriuos paprastai siejame su vaikyste, o
paveiksluose vaikai niekada nevaizduojami vieni, atskirai
nuo suaugusiųjų.

15. Suaugusieji ir vaikai gyveno kartu, neatskirti vieni nuo
kitų. Brueghelio paveiksluose vaikai nešvankiose kaimo
šventėse valgo ir geria kartu su suaugusiais – apsupti
įkaušusių vyrų ir moterų, kurie akinami nežaboto geismo
bando apsikabinti. Ir padoresniuose vestuvių bei šokių
švenčių paveiksluose vaikai linksminasi šalia vyresniųjų ir
daro tą patį, ką ir jie.“

16.  Tik nuo XIV amžiaus pabaigos vaikai apskritai minimi
paskutinėje valioje ir testamentuose – tai rodo kitus
nesitikėjus, kad vaikai ilgai pragyvens šiame pasaulyje.
Tikriausiai suaugusieji neskirdavo vaikams tiek tų
emocijų, kurias mes laikome normaliomis.
 Be to, vaikai pirmiausia buvo vertinami jų
ekonominio naudingumo aspektu, jų charakteris ir protas
suaugusiuosius domino mažiau už darbo jėgą.

17. Kadangi dauguma žmonių nemokėjo skaityti ir jiems
nereikėjo šio sugebėjimo, gyvenime visapusiškai
dalyvaujančiu suaugusiuoju vaikas tapdavo tą akimirką, kai
išmokdavo kalbėti. Kadangi visiems svarbiausiems
visuomeniniams darbams buvo reikalingas komunikavimas
žodžiu, išlavėjęs gebėjimas kalbėti ir klausyti, paprastai
pasiekiamas septintaisiais gyvenimo metais, buvo riba,
skirianti vaikystę nuo suaugusiųjų pasaulio.

18. VAIKO, VAIKYSTĖS SAMPRATA
LIETUVOJE
 Vaikas mažas suaugęs, kuris prilyginamas vyriškos lyties asmeniui;
 Iki XX a. vidurio vaikystės Lietuvoje - kaimo vaikystė. Vaikai ir suaugusieji turėjo įnešti
indėlį į bendrą šeimos ekonominę gerovę;
 Stiprėjant XX a. viduryje Lietuvos valstybei ryškėja etninės vaikystės tipas. Kaimo
valstiečių šeima tampa nacionaline valstybės vertybe, nes ji priešinosi kolonizacijai ir
rusifikacijai. Ji – vaiko saugotoja ir gynėja nuo okupacinių režimų , vaikas –
nacionalinės kultūros kūrėjas (A. Maceina)
 Universalios sovietinės vaikystės koncepcija – šeima ir vaikas ideologinių valstybės
tikslų objektas. Ugdant komunistinės moralės principus vaikams, šeima nepatikima.
Įvedama universali vaikų dienos priežiūros sistema, Tikslas – kontroliuoti vaikų
ugdymą ir sudaryti sąlygas moteriai dirbti.
 Socialinė – kultūrinė vaikystė. Vaikystė įvairiuose socialinių sluoksnių kultūrų
šeimose. Vaikai socialinė pagal amžių žmonių grupė, kuriai būdinga specifinė elgesio,
santykių su pasauliu kultūra (subkultūra).
 Socialinei - kultūrinei vaiko brandai yra būtina sąlygų visuma šeimoje ir ugdymas. Mažų
vaikų ugdymas - profesinė veikla, reikalaujanti specifinių žinių ir gebėjimų, spartinantis
vaiko socialinės – kultūrinės raidos procesus.

19. VAIKO (VAIKYSTĖS) VERTINIMO STEREOTIPAI
 Nekintanti biologinė prigimtis:
 Vaikas - būtybė suaugusiems teikianti malonumus (XIII– XIV)
 Vaikai – linkę į blogį, jiems reikia griežto vadovavimo ir valdingo
baudimo. ,,Vaikai - tai maži velniai“ (XIV a.) todėl juos būtina valdyti.
 Vaikus galima tikslingai ugdyti, tam reikalinga kontrolės priemonių sistema
(XVII a.) ,,Vaikas tarsi vaškas, iš kurio galima išlieti ką tik nori“ (J. Lockies –
1093 m.).
 Vaikai (kaip seni žmonės ar moterys - žmonos) yra vyrų gerų darbų augimo,
tobulėjimo trukdžiai (F. Becon‘as – 1629) šis požiūris vyravo iki XVIII a.
 Romantiškasis požiūris į vaikus - ,,Dievas vaikus sukūrė tobulais, tačiau
aplinka ir žmonės juos ,,sugadino“ (XVIII vidurys)
 Priešindustrinėje visuomenėje vaikas – ekonominio šeimos gyvenimo
sudėtinė dalis. Vaikas turi įnešti indėlį į šeimos gyvenimą (vaikas –
gamintojas). Moterys gimdė daug vaikų, kad šie išlaikytų tėvus senatvėje;
 Poindustrinėje visuomenėje nuo didelės šeimos pereita prie branduolinės –
vaikas darbininkas, padedantis šeimai išgyventi savo darbu. Vaiko darbo
sąlygos prilyginamos suaugusiųjų darbo sąlygom.

20. VAKARIETIŠKA VAIKYSTĖS, VAIKO SAMPRATA
 Spartūs individualizacijos procesai (XIX a. vidurys). Dviejų dirbančių tėvų
šeimos atsiradimas arba gamybos priemones turinti šeima (buržuazinė šeima)
 Vaikystės tėkmė šeimos, privačių namų viduje (,,buržuazinė vaikystė‘), kai
tėvams dirbant vaikas prižiūrimas specializuotose įstaigose;
 Vaikai atskirti nuo ekonominio dalyvavimo tautos ir namų ekonomikoje;
 Intensyvėjanti industrializacija ,,perkėlė“ vaikus iš gamyklų į mokyklas.
 Vaikystė - tėvų (suaugusiųjų) lūkesčius realizuojantis ankstyvosios žmogaus
socialinės – kultūrinės brandos periodas;
 Natūralios vaikystės tipas. Jai būtina natūrali, prigimtinė ir socialinė tėkmė,
išlaisvinanti vaikus nuo ekonominės, socialinės, kultūrinės suaugusiųjų
priklausomybės, prievartos formų taikymo,
 Vaikystės tėkmės socialinis – kultūrinis visavertiškumas ,,socialinės gerovės
vertybės“ pamatas. Valstybės dėmesys vaiko globai ir rūpybai šeimoje ir
pagalbos formų šeimai, ugdančiai vaikus įvairovė.

21. SUDUŽUSIO PASAULIO VAIKAI
Mums nutiko kažkas negera. Vadinamojo atgimimo
metais žmonių sielose įsivyravo maišatis, dažnai pereinanti
net į savotišką patologiją.
Staiga žmonės tarsi persimainė (bet galima manyti,
kad kaip tik dabar iškilo į paviršių jų tikroji esmė).
A. Šliogeris

22.  Mes praradome bendrą pasaulį. Tačiau prarasti bendrą
pasaulį yra tas pats, kas prarasti pasaulį apskritai, nes
pasaulis yra tai, kas yra štai čia ir dabar, prieš mus, po
saule, ką vienodai regime visi, kas mus sieja, kur galime
gyventi irgi visi kartu, matydami tą patį, apčiuopdami tą patį,
suprasdami tą patį ir todėl (tik todėl!) galėdami bendrauti,
susišnekėti, suprasti vienas kitą, įsitikėti vienas kitu.
 Keista ar ne: dabar esama "vaiko pasaulio", "mados
pasaulio", "paukščių pasaulio", "mokytojo pasaulio",
"moters pasaulio", "Petriuko pasaulio", „automobilių
pasaulio", "grožio pasaulio" ir dar tūkstančių kitokių pasaulių,
bet nebesama pasaulio, kuris vienodai priklausytų visiems
ir kuriame gyventų, susitiktų ir išsiskirtų visi, ir vaikai, ir
paukščiai, ir mokytojai, ir moterys, ir Petriukas, ir
automobiliai, ir grožis, ir tūkstančiai kitokių daiktų ir žmonių.

23. Koks mūsų kaip tėvų
svarbiausias tikslas?
„Kokia mums nauda iš to, jeigu turime tvarkingą,
mandagų ir nuostabų jaunuolį, kuris mato kenčiančius
žmones ir net piršto nepajudina, kad pamėgintų jiems
padėti?
„Ką pasiekėme, jeigu išauklėjome be galo protingą
vaiką – patį protingiausią klasėje, - tačiau jis naudoja
savo intelektą manipuliuoti kitai?“
„Tačiau jeigu naudosime humaniškus metodus, tada
išmokysime vaikus kur kas daugiau negu izoliuotų dorybių
virtinė. Parodysime vaikui, kaip būti asmenybe – mensch,
žmogiška būtybe, kuri gali nugyventi gyvenimą,
nepasiduodama ir kupina kilnumo“.

24. CARL ROGERS
 Besąlygiškai pozityvi pagarba
 Empatija
 Savęs realizavimas

25. Du socializacijos tipai

26. Leiskite papasakoti jums vieną istoriją:
„Trys darbininkai sutiko kaimietį.
Ką jūs veikiate? –pasidomėjo šis.
Užsidirbu pragyvenimui, - atsakė pirmasis.
Kloju plytas, - tarė antrasis.
O aš statau katedrą, - pareiškė trečiasis.“
Susimąsčiau. Mes visi esame darbininkai. Mūsų darbas –
išauginti vaikus. Mūsų plytos – kasdieniniai atsakai. Mūsų
katedra – mūsų vaikų žmogiškumo įgyvendinimas.