mokiniu atsakomybes, pilietiskumo ugdymas

1. ISSN 1392–5016. ACTA PAEDAGOGICA VILNENSIA 2001 8
Mokiniø savivalda – „aktyviosios mokyklos“ patirtis
Stasë Valatkienë
Vilniaus universitetas
Ðiame straipsnyje kalbama apie savivaldos teorijà ir praktikà „aktyvioje mokykloje” XIXa. pabaigoje –
XX a. pradþioje. Lyginamuoju aspektu analizuojama atskirø mokykliniø sistemø savivaldos praktika,
pateikiami teoriniai pagrindai, kuriuose savivalda nagrinëjama ávairiais aspektais: psichologiniu, peda-
goginiu, istoriniu. Analizuojamos ðiuolaikinës mokyklinës savivaldos iðtakos.
Ágyvendinti demokratijos principus mokyk- mokykloje. Ekonominiai, techniniai, sociali-
loje gali padëti tik mokiniø savivalda, kuri niai, kultûriniai laikmeèio pokyèiai këlë nau-
nuëjo ilgà raidos kelià – nuo pirmøjø jos ele- jus reikalavimus mokyklai. Todël savivaldos
mentø antikos laikais iki ðiø dienø. Ypaè principas pirmiausia buvo siejamas su sava-
reikðmingas savivaldos praktikai ir teoriniam rankiðko kritinio màstymo, iniciatyvos, pilie-
jos pagrindimui XIX a. pabaigos–XX a. tiðkumo, pareigos ir atsakomybës ugdymu, su
pradþios reformistinis pedagoginis judëjimas socializacijos problemos sprendimu. Kita ver-
Vakarø Europoje ir JAV. Todël ðio straipsnio tus, buvo pabrëþiama, kad negalima ignoruoti
tikslas – panagrinëti „aktyviosios mokyklos“ spontaniðko vaikø poreikio burtis á grupes, nes
teorijà ir praktikà mokiniø savivaldos klau- tuo atimama ið ugdytojø galinga ugdomoji jë-
simais. Metodas – lyginamoji mokslinës ir ga. Grupës gyvenimo principais bûtina pasi-
metodinës psichopedagoginës literatûros ðia naudoti ugdant. Tuo metu jau buvo atskleisti
tema analizë. tam tikri vaikø grupës gyvenimo dësningumai:
Tikslas konkretinamas tokiais uþdaviniais: ypaè didelis poreikis jungtis á grupes bûdingas
1. Pateikti „aktyviosios mokyklos“ mokiniø 10–15 metø paaugliams; nuo 10 metø vis la-
savivaldos ir vaikø grupës sampratà. biau ryðkëja socialiniai interesai, taèiau lyde-
2. Paanalizuoti ávairius teorinius svarstymus ris labiau siûlo save grupei, o ne renkamas
savivaldos klausimais. (J. Varendonckas, 1910). Ðis autorius taip pat
3. Lyginamuoju aspektu panagrinëti naujøjø tyrë lyderio asmenybës ypatumus, jo pozicijà
mokyklø mokiniø savivaldos praktikà, iðryðki- grupëje ir apskritai grupës gyvenimà. Taip pat
nant jos pranaðumus ir problemas. pastebëta, kad pasyvieji grupës nariai daþnai
XIX a. pabaigoje–XX a. pradþioje Vakarø jauèia baimæ, panikà, kartais brutaliai elgiasi,
Europoje ir JAV reformuojant ðvietimà ypaè o grupës solidarumas daþnai reiðkiasi negaty-
buvo akcentuojama, jog siekiant permainø vi- viai. J. Varendoncko pastebëjimu, vaikai pui-
suomenëje pirmiausia reikia ágyvendinti jas kiai suvokia, kà gali sau leisti, bûdami ðalia
51

2. vieno ar kito asmens. Ypatingu áþvalgumu pa- màjá autoritetà keisti patariamuoju. L. Gurlitas
siþymi net protiðkai neágalûs vaikai. teigia savivaldos elementø esant þaidimuose, ku-
Taigi tiriant vaikø grupës gyvenimà, tuo pa- riø svarbà vaikø gyvenime mëgino pagrásti psi-
èiu buvo kuriami teoriniai savivaldos pagrin- chologiðkai. G. Vynekenas savo „laisvos mokyk-
dai. Mokiniø savivalda ne tik buvo diegiama linës bendruomenës“ teorijoje akcentavo, jog
mokyklose, bet ir tiriamas jos efektyvumas, daug jaunimas turi ugdytis savarankiðkai, jø auklëji-
diskutuojama dël jos pranaðumø ir trûkumø. mas turi nepriklausyti nuo suaugusiøjø átakos.
Aptariami pagrindiniai jos tikslai – siekti ben- Jis diegë visiðkà mokiniø savivaldà, grindþia-
drø veiksmø efektyvumo, ugdyti pilietiðkumà, mà pagarbos, asmeniniø interesø principais.
socialinius ágûdþius; maþinti vaiko psichologi- Skiepijo mintá, jog schema „auklëtojas – auklë-
ná suvarþymà, baimæ reikðti mintis. Dþ. Adam- tinis“ turi pasikeisti á „grupë – individas“, nes,
so, keletà metø tyrusio savivaldà, teigimu, rei- jo manymu, tik grupë, bendruomenë gali iðauk-
kia patikëti mokyklos vadovavimà (visà ir dali- lëti individà, tuo tarpu vien mokytojo poveikis
ná) vaikø grupei. Adamsas neigë savivaldos riboja vaiko dvasiniø galiø plëtrà. Taèiau mo-
praktikà Anglijoje (C. Redie, J. H. Bedlis), kur kytojo vaidmens apskritai jis neatmetë. Vikers-
dominavo prefektø – seniûnø sistema. Jo ma- dorfe auklëtojas buvo vyresniu draugu, já su auk-
nymu, savivalda turi pritraukti visus mokinius, lëtiniais siejo ðilti dvasiniai ryðiai.
o ðiuo atveju tik nedaugelis vyresniøjø buvo at- R. Kuzinë kiek kitaip suprato grupës povei-
sakingi uþ tvarkà. Adamsas labai reikðmingais ká asmenybei. Jis ypaè akcentavo, kad grupëje
laikë visuotinius savaitinius susirinkimus, ku- bûtina paþadinti individualybæ, individualià kri-
riuose buvo sprendþiami pagrindiniai mokyk- tikos dvasià, pilietinæ dràsà, mokëjimà pasiprie-
los gyvenimo klausimai, renkami pirmininkas, ðinti grupinei sugestijai: prieð blogá bûtina stip-
sekretorius, þaidimø kapitonas. Mokytojai vi- ri maþumos opozicija. Panaðias mintis dëstë
sur dalyvaudavo, nedarydami psichologinës áta- A. Ðerkðnas savo „Mokyklinës bendruomenës“
kos, labiau kaip stebëtojai. teorijoje, teigë, jog „masëje atskiras individas
Visi naujøjø mokyklø atstovai sutiko, kad sa- dvasiniu ir moraliniu atþvilgiu pasidaro maþiau
vivalda bûtina asmenybei ugdyti ir mokyklos vertingas“, kadangi „masiniame gyvenime svar-
kaitai, vis dëlto jø nuomonës daugeliu klausi- bûs du momentai: jausmø sumacija ir kolekty-
mø skyrësi. N. Makmenas ypaè pabrëþë savi- vinë destrukcija“ (A. Ðerkðnas, 1939). Kuzinë
valdos poveiká saviugdai, saviauklai; A. Neilui, ypaè pabrëþë mokymo turinio, metodø, peda-
B. Rassellui, A. Alenui jos vaidmuo svarbus ug- goginiø santykiø, stebëjimo metodo svarbà, ku-
dant laisvà, savarankiðkà asmenybæ, teikia gali- riant pozityvià grupës gyvenimo dvasià, be dve-
mybæ iðvengti konkurencijos, lenktyniavimo. jopos moralës. Jo pastebëjimu, grupës solida-
Neilas, tikëdamas geràja vaiko prigimtimi, siû- rumas labiausiai reiðkiasi konflikto su moky-
lë apskritai atsisakyti vadovavimo vaikams, toju ar kita grupe metu; kai situacija átempta,
teigdamas, jog vaikas, remdamasis savo patirti- pasiprieðinimas didëja. Kuzinë këlë mintá pir-
mi, bendrai gyvendamas su kitais vaikais iðug- miausia nugalëti tà negatyvø solidarumà, visais
dys save (nors pats Neilas liko savo mokyklos ámanomais bûdais ugdyti individualybæ, jos at-
vadovu). S. Frenë Tarptautiniame dorovinio sparumà grupës spaudimui. A. Ferjeras taip pat
auklëjimo suvaþiavime 1934 m. siûlë baudþia- pabrëþë dvejopos moralës þalà ugdant asmeny-
52

3. bæ. Savo grupës teorijà jis grindþia amþiaus Anglijoje – Homeras Lane’as; Vokietijoje – Jo-
tarpsniø ypatumais, teigdamas, jog vaikai iki 8 hannesas Langermanas; Rusijoje – M. Ðackis;
metø neturi poreikio kurti patvarias grupes, jos Austrijoje – K. Prodingeris ir kt. Jie, ieðkoda-
labiau spontaniðkos. Nuo 8–10 metø grupës jau mi maþameèiø nusikaltëliø ugdymo metodø ir
egzistuoja, bet be pastovaus lyderio, be tvirto bûdø, padarë iðvadà, kad tik paèiø vaikø savi-
vaidmenø pasiskirstymo. Nuo 10–15 metø – valda gali ugdyti jø atsakomybæ, pareigos jaus-
verþimosi á grupes amþius – „grupiø amþius“, su mà ir teikti laisvæ, pajëgti juos gràþinti á visaver-
lyderiu, daþnai siekianèiu absoliuèios valdþios tá visuomenës gyvenimà; tik savivalda leidþia
ir absoliutaus paklusnumo. Nuo 15 metø grupës suvokti atsakomybës, pareigos ir laisvës tarpu-
gyvenimo dvasia keièiasi – stiprus tikros drau- savio ryðá. Tik vëliau kilo mintis savivaldà tai-
gystës poreikis, polinkis eksperimentuoti, ban- kyti normaliose mokyklose. Minëti autoriai, ið-
dyti, paaðtrëjæs kritikos jausmas. naudodami galingà grupës instinkto jëgà, rem-
Faria de Vaskonsellas savo darbuose taip pat damiesi kûrybiniais savo paèiø ieðkojimais ir
nagrinëjo teorinius savivaldos klausimus ir jos iðmintimi, padarë stebuklà: surinko nusikaltë-
praktikà – paèiø mokiniø nustatytas visuome- lius ir padarë ið jø pilieèius.
nines pareigas, saviugdos metodus, toleranci- Johannesas Langermannas (Vokietija,
jos, kritinio màstymo, teisingumo, pakantumo 1902–1906) dirbo su 40 sulëtëjusio vystymosi
ir kt. savybiø ugdymo praktikà (Belgija, 1915). 8–13 metø vaikø. Anarchijos etapu buvo ribo-
Tarptautinis ðvietimo biuras 1933–1934 me- joma tik tai, kas galëjo tiesiogiai pakenkti vai-
tais nuodugniai nagrinëjo savivaldos teorijà ir kams. Buvo kantriai laukiama, kol ta kovos bû-
praktikà. J. Piagetas, apibendrinæs rezultatus, sena nuvargins, ir vaikai pasiges tvarkos. Po ke-
paþymëjo, jog savivalda labiausiai tinka 11–13 liø dienø átakingesnieji beveik vienbalsiai nu-
metø paaugliams, – jie labiausiai pavaldûs tai- sprendë, jog bûtina tvarka. Po ðio þingsnio bu-
syklëms, sukurtoms spontaniðkai susidariusio- vo daromas kitas – nusprendþiama, kas galima,
se grupëse. Piagetas ypaè akcentavo autorita- o kas ne. Vaikø teisës ir pareigos svarstomos
rizmo pavojø, paralyþiuojantá vaikø savarankið- visuotiniame susirinkime – priimamos kelios
kumà; savivalda turi teigiamà poveiká, jei re- taisyklës, kuriø visiems bûtina laikytis.
miasi vaikø aktyvumu. Labai svarbu, kad savi- Ádomi Francia Castel Guelfo patirtis Italijo-
valda neiðsigimtø á vyresniøjø vaikø administ- je (1910). Jauna 24 metø pedagogë su vienu
ravimà, kaip teigë Adamsas. pagalbininku ryþosi auklëti 32 protiðkai neága-
Taigi savivaldos teoriniai pagrindai ir prak- lius vaikus, tarp kuriø buvo ir 8 suaugusieji va-
tinis jos taikymas atsispindi A. Ferjero, R. Ku- gys. Tai buvo pikti, agresyvûs, þiaurûs, niekuo
zinë, Dþ. Diuji, G. Kerðenðteinerio, K. Uoðbur- netikintys individai. Ypaè sunkios buvo pirmo-
no, G. Vynekeno ir kt. darbuose. Visi autoriai sios dvi savaitës. Ir èia savivalda prasidëjo ne
sutinka, jog savivalda turi didelá poveiká ugdant tik nuo teisiø, bet ir nuo pareigø ir atsakomy-
asmenybæ, jei ji grindþiama paèiø vaikø aktyvu- bës, nuo pagyrimo metodo, kuris buvo nepa-
mu, savaveiksmiðkumu, pareigomis ir atsako- prastai veiksmingas, nuo veiklos. Pati Francia
mybe, pagarba sau ir kitam. daug veikë ir maþai kalbëjo.
Savivaldos praktikos pradininkais laikomi: M. Ðackis, ramaus bûdo þmogus, L. Tolsto-
JAV – Williamas George’as, Wilsonas Gillis; jaus laisvojo auklëjimo idëjø ákvëptas, ásteigë
53

4. kolonijà Kalugos gubernijoje ir buvo nuvykæs daug átakos turëjo J. H. Pestalocio idëjos, jis
pas Ferjerà susipaþinti su panaðiø ástaigø patir- daug savivaldos elementø taikë savo prieglau-
timi. dose.
Homero Lanë (Anglija, 1913–1920) maþøjø Vokietijoje mokiniø savivalda plaèiai nepa-
nusikaltëliø (14–17 metø) kolonija tvarkësi res- plito, nors jau G. Kerðenðteinerio organizuoto-
publikos valdymo pagrindais. Ásikûrë prie seno se mokyklose vaikai patys skirstësi darbus ir
dvaro: vaikai patys statë namus, atlikdavo visus dirbo bendradarbiaudami vieni su kitais. Vo-
ruoðos darbus. Taikyta plati savivalda. Lanë, kaip kietijos vidurinëse mokyklose paplito viena ið
ir Neilas Summerhille’as, ið pradþiø leido vai- savivaldos formø – mënesiniai einamøjø reika-
kams daryti, kà jie norëjo – tai buvo atsigavimo lø aptarimai generalinëje asamblëjoje. Ádomios
laikotarpis. Vaikai buvo viskuo nusivylæ, niekuo savivaldos formos taikomos Vynekeno Vikers-
netikintys ir nieko nemylintys. Paprastai jie grei- dorfe’o ir P. Geheebo Odenwalde’o. Vynekenas
tai pasigesdavo teisiø ir tvarkos. Paèiø vaikø ini- savo knygoje „Mokykla ir jaunimo kultûra“ pa-
ciatyva buvo sudarytas teisiø ir pareigø kodek- teikia teorinius „laisvos mokyklinës bendruo-
sas, kurio visi turëjo laikytis. menës“ principus ir praktiná jø taikymà, nagri-
Tokiø maþø respublikø ypaè gausu buvo JAV. nëja savivaldos pranaðumus – apsaugo jaunimà
Labiausiai þinoma Williamo George’o kolonija – nuo ypaè didelio valdingumo, kaprizingumo,
jaunoji respublika (1895 m.), ásikûrusi 150 ha nerûpestingumo, dvejopos moralës. „Laisvos
plote, vaikai gyveno 25 namuose. Visas gyveni- mokyklinës bendruomenës“ primesti negalima,
mas grindþiamas darbu, veikla. Èia ypaè svarbûs ji turi iðsirutuliuoti ið vidaus, jai susiformuoti
trys dalykai – moralë, darbas, sëkmë. Savivaldos turi padëti stiprios suaugusiøjø individualybës,
forma – respublika su visomis institucijomis. diegti tvarkos, darbo ágûdþius, idealizmo dva-
Toliau savivalda buvo plëtojama naujøjø mo- sià. Vis dëlto Vikersdorfe’o demokratijos prin-
kyklø praktika, nors jos formos buvo ávairios. cipai taikomi ribotai, – naujai atvykæ tik po ðe-
Cecilijos Redie naujoji mokykla, H. Litco „kai- ðiø mënesiø tampa visateisiais nariais; ne visas
miðki þidiniai“ buvo maþiausiai panaðûs á res- teises turi jaunesniøjø klasiø mokiniai; visuoti-
publikà. Èia buvo prefektø – seniûnø sistema. nis susirinkimas ðaukiamas tik esant svarbiam
„Ecole des Roches“ savivaldos forma labai su- reikalui ir kt. Ryðki „moralinio komiteto“ veik-
dëtinga, nors taip pat ne respublika. Èia domi- la, bet ir jo nariø labiau pabrëþiamos pareigos,
nuoja kapitonø sistema, mokytojø ir mokiniø o ne teisës, tuo labiau privilegijos. „Moralinis
komitetas kaip valdymo organas. J. H. Bedlio komitetas“ atliko ir globëjo pareigas – rûpinosi
mokykloje savivaldos formos laipsniðkai kito – jaunesniais vaikais, juos priþiûrëjo. Taigi èia sa-
nuo prefektø sistemos iki parlamento, kurá su- vivalda remiasi ðeimos principu, kuris taiko-
darë 31 narys. Èia visi reikalai buvo sprendþia- mas ir „draugiðkø rateliø“, kuriuos sudaro mo-
mi diskusijos metodu. Ferjeras labiau vertino kytojai ir mokiniai, veikloje. Visas Vikersdor-
visuotiná susirinkimà negu parlamentà, kurio fo bendruomenës gyvenimas persmelktas dva-
priimti sprendimai, taisyklës gali bûti supran- singumo, meno; jis vyksta tartum estetiniame
tami kaip primesti ið virðaus. pasaulyje. Menas èia – bendruomenës dvasios
Ðveicarijoje naujøjø mokyklø savivalda bu- iðgyvenimas. Visi elgiasi natûraliai, laisvai, pa-
vo labiau dalinë, patriarchalinio modelio. Èia sitiki savimi; nëra nei vergiðko paklusnumo, nei
54

5. abejingumo. Savivaldos organizavimas Vikers- Apskritai susirinkimai vyksta labai rimtai, tai
dorfe labai skyrësi nuo visø kitø naujøjø mo- ne þaidimas, o nelengvas darbas. Susirinkimas
kyklø. Ádomûs drausminimo bûdai: drausmës – tai maþas respublikos forumas. Èia sprendþia-
paþeidëjai suraðomi á þurnalà ir jø pavardës pa- mos visos mokyklos gyvenimo problemos – po-
skelbiamos visai mokyklai per ðeðtadienio va- litinës, psichologinës, filosofinës, ûkinës, finan-
karinæ rikiuotæ. Ið piktybiniø paþeidëjø buvo sinës, kultûrinës, drausmës ir kt., priimami
laukiama, kad ðie iðpirktø savo kaltæ kokiu nors sprendimai. Jei priimamas klaidingas sprendi-
naudingu darbu laisvalaikio metu. mas, stengiamasi klaidà iðtaisyti. Geheebo tei-
Vikersdorfo „laisva mokyklinë bendruome- gimu, vaikai ið klaidø mokosi.
në“ gyvavo 1906–1933 metais. Ryðkûs du jos Europoje buvo mëginta organizuoti visuoti-
raidos etapai: kûrimosi – principø ir gyvenimo næ mokyklø savivaldà. F. Fersteris darbe „Mo-
normø nustatymas, naujø auklëjimo ir moky- kykla ir charakteris“ pateikia tokios savivaldos
mo formø ir metodø ieðkojimas. Tai truko iki pavyzdþiø. Iniciatyva priklauso Austrijos licë-
1918 metø. Antras – suklestëjimo etapas, kai jaus direktoriui dr. K. Prodingeriui, kuris
Vikersdorfas tapo geriausios pedagoginës pa- 1908 metais sumanë organizuoti savivaldà sa-
tirties centru ne tik Vokietijoje, bet ir Europo- vo mokykloje. Buvo organizuoti rinkimai, ið-
je. Jame buvo daug didaktiniø, metodiniø nau- rinkti teisëjai, prokuroras, taryba. Mokyklos
joviø, ávairialypë, smulkiai struktûrizuota savi- bendruomenë sudarë administraciná vienetà –
valdos sistema. valsèiø, klasës – sritis. Jau 1910 m. buvo suor-
Vynekenas kurá laikà dirbo kartu su P. Ge- ganizuota savivalda visose gimnazijose. Èia
heebu, taèiau ilgai jie kartu dirbti negalëjo – svarbûs buvo „mokyklos komitetai“, „klasës ko-
vienas klasikinës kultûros atstovas, kitas – mo- mitetai“. Panaði savivaldos forma taikoma Ðvei-
derniosios, todël 1910 metais. Geheebas atski- carijoje, kur ji diegiama ir pradinëse mokyklose.
rai ákûrë naujà laisvà mokyklinæ bendruomenæ Pradininkas Hipolitas Guighardas (1908 m.).
Odenvalde. Ryðkûs skirtumai susijæ su savival- JAV valstybiniø mokyklø savivaldos pradi-
da – natûrali, laisva atmosfera. Èia dominuoja ninkas Wilsonas Lindsley’us Gillas, organiza-
„kursø“ sistema: kiekvienas mokinys mokosi væs savivaldà ne tik JAV valstybinëse mokyklo-
mënesá dviejø intelektualiniø dalykø ir vieno se, bet ir Kanadoje, Kuboje. Jo savivaldos siste-
techninio pagal savo norus. Atsiskaitoma uþ moje veikia konstitucija, mokyklø miestelis su-
„kursus“ bendrame mokyklos susirinkime, ku- daro respublikà, renkama taryba, burmistras,
riam pateikiamas referatas – ataskaita apie kur- teisëjas ir kt. JAV labiausiai buvo paplitusi sa-
so baigimà: apibendrintai pristatomas visas kur- vivaldos forma – „maþosios respublikos“. La-
sas arba viena ar kita tema, galinti sudominti bai didelis ánaðas Dþ. Diuji, V. Virto, K. Uoð-
visus. Atsiskaitoma ir uþ drausmæ kursø metu. burno ir kt. Èia savivalda buvo visuotinai pa-
Darbo rezultatus apibendrina mokytojai, kur- plitusi, dominavo respublikos valdymo mode-
sø vadovai. Uþ kiekvienà kursà atsiskaitoma tri- lis su labai sudëtingomis struktûromis. JAV
mis ataskaitomis: pagrindinë trunka 20–30 mi- mokyklø savivalda verta atskirø studijø. Nepri-
nuèiø, kitos trumpesnës. Nors kursø ataskaitos klausomoje Lietuvoje reikðmingi J. Vabalo-Gu-
uþima daug laiko, taèiau susirinkimas aktyvus, daièio, A. Ðerkðno, J. Lauþiko ir kt. darbai sa-
ir net jaunesnieji klausinëja apie atliktà darbà. vivaldos klausimais. J. Lauþikas vadina savi-
55

6. valdà „prigimtiniu auklëjimo metodu“. Taigi sa- 6. Savivaldos praktikos pradþia siejama su
vivalda ir Lietuvoje buvo suprantama ne tik kaip maþameèiø nusikaltëliø ugdymu (JAV – Wil-
valdymo forma, bet ir kaip asmenybës ugdymo liamas George’as, Anglijoje – Homeras Lane’as,
metodas. Vokietijoje – Johannesas Langermannas, Rusi-
joje – M. Ðackis ir kt.).
Iðvados 7. Vëliau ávairiø valdymo formø savivalda
plëtojama naujøjø mokyklø praktikoje, ið kuriø
1. Mokiniø savivalda besiplëtodama nuëjo il- bene labiausiai traukia dëmesá – E. Demoleno
gà istorinës raidos kelià – nuo atskirø elementø Ecole des Roches, J. Bedlio Bedales, G. Vyne-
antikoje iki suklestëjimo XIX a. pabaigoje– keno Vikersdorfe, P. Geheebo Odenvalde ir,
XX a. pradþioje Vakarø Europoje ir JAV nau- aiðku, JAV „maþosios respublikos“, vertos at-
jøjø mokyklø praktikoje. skirø studijø.
2. Atskirø autoriø (Dþ. Diuji, G. Kerðenðtei- 8. Diegiant savivaldà mokyklos praktikoje,
nerio, R. Kuzinë, G. Vynekeno, A. Ferjero, ryðkëjo ne tik jos pranaðumai – ugdo kritiná màs-
J. Piageto ir kt.) nuomonës mokiniø savivaldos tymà, iniciatyvà, savarankiðkumà, pagarbà sau
klausimais – pedagoginio vadovavimo, tikslø, ir kitam, atsakomybæ ir pareigà, socialinius ágû-
formø, struktûros, individualaus poveikio me- dþius, savireguliacijà, patenkina saviraiðkos,
todø, autoriteto ir laisvës santykio ir kt. skyrësi, veiklos, teisingumo poreikius ir kt., bet ir trû-
nors visi sutiko, jog savivalda bûtina asmenybei kumai, pavojai – anarchijos, savivalës, autorita-
ugdyti ir mokyklos kaitai. rizmo, paèiø vaikø primetamos prievartos, ne-
3. Savivaldos problemos aptariamos Tarp- pagarbos vyresniøjø autoritetui, asmenybiø ni-
tautiniame dorovinio auklëjimo suvaþiavime veliacijos ir kt.
(1934 m.), Tarptautiniame ðvietimo biure 9. Diskutuojamas mokytojo vaidmuo savi-
(1933–1934 m.). valdos sàlygomis. Taèiau daugelis sutinka su
4. Tiriamas vaikø grupës gyvenimas, kuria- A. Ferjeru: mokytojas turi bûti akylas, áþvalgus,
mos grupiø teorijos (J. Varendonckas, A. Fer- lankstus, bet tvirtas, nukreipiantis vaikø min-
jeras, R. Kuzinë ir kt.), kuriomis naudojamasi, tis, energijà pozityvios veiklos link. Kiekvienà
kuriant teorinius savivaldos pagrindus. naujà laisvæ suteikti laipsniðkai.
5. J. Piagetas, apibendrinæs diskusijø rezul- 10. „Aktyviosios mokyklos“ idëjos savival-
tatus, padarë iðvadà, jog savivalda labiausiai tin- dos klausimais atsispindëjo ir Lietuvos peda-
ka 11–13 metø paaugliams, nes jie nepaprastai gogø ieðkojimuose 1918–1940 metais. (J. Va-
pavaldûs taisyklëms, sukurtoms spontaniðkai balo-Gudaièio, J. Lauþiko, A. Ðerkðno, M. Peè-
susidariusiose grupëse. kauskaitës, J. Lindës-Dobilo ir kt.).
LITERATÛRA
1. Dewey J. The School and Society. The Child 4. Jovaiða L. Asmenybë ir profesija. Kaunas, 1989.
and the Curriculum. Chicago, London, 1990. 5. Lauþikas J. Mokiniø savivaldybë. Kaunas, 1929.
2. Ferriere Ad. Samorzàd uczniowski. Lwow; Wars- 6. Rowid Henryk. Szkola twórcza. Kraków, 1926.
zawa, 1932.
7. Ðerkðnas A. Mokyklinë bendruomenë. Kaunas,
3. Vabalas-Gudaitis J. Konstrukcinës sàveikos pe-
1939.
dagogika. Kaunas, 1929.
56

7. THE SELF-GOVERNMENT OF STUDENTS IN THE THEORY
AND PRACTICE OF „ACTIVE SCHOOL“
Stasë Valatkienë
Summary
This article shows the standpoint of „active school“ wey, R.Cousinet, A. Ferriere, J. Piaget et al., – are
to the students self-government in the end of XIX – presented in this article. Author also presents the
beg. of XX century in the USA and West Europe. experience of „new schools“ of instilling the self-
Theoretical discussions about qualities and shortco- government in the practice.
mings of self-government of many authors – J. De-
Gauta 2000 10 20
Priimta 2000 11 23
57