2. Grįžtu iš vasaros tarsi iš dosnios kaimynės, - širdis pilna gėrybių.
Ir takučiu - tarp pievų, tarp pušų, tarp peteliškių ir paukščių
giesmių - parsinešu laukų ramybę ir miškų gerumą.
3. Žmonės, sukraukite į krepšį ežerus, kalnus... Įdėkite ten gegutę,
žvaigždę... Ir parneškite vaikams. Parnešę sudėliokite į akutes,
į širdį, atiduokite į rankas. Tegu vaikučiai žaidžia gyvenimą.
4. Lyg piemuo ganiau žalią vasarą. Surasdavau vis daugiau gražių upės
vingių, ant medžių žievių įskaitydavau vis gražesnių dienų vardų.
Ieškojau uogynų. Ėjau ir ėjau. Net nepamačiau, kur dingo vasara.
Praganiau. Ją pasigrobė ruduo...
5. Aš tau išpranašausiu tokį rudenį, kokio netgi sapne neregėjai: kiekvienas
lašas kvepės obuoliais, kiekvienas lapas krisdamas juoksis, kiekvienas
žiedas žydėdamas verks, kiekviena diena prašys iš tavęs šilumos.
6. Paimk šią dieną, gelstančią kaip obuolį,
tegu ji visą rudenį kvepės...
7. Vaike, išmok ir tas raides, kurios padėtų perskaityti,
ką rudenėlis rašo ant laukų.
8. Kaip gyventi rudenį, kada nutyla paukščiai,
kada nukrinta ant minčių ilgi ilgi šešėliai?
9. Kai lyja lietus, aš netikiu lietumi, nes jis man šimtą
kartų matytas, įkyrus, nuobodus. O kai laukiu lietaus,
tada tikiu lietumi, nes jis tiek daug žada.
10. Kai neapsiniaukia dangus,
kai nepabjūra Žemė, kai
nenuvysta žiedas, man
sapnuojasi tas dangus,
kuris apsiniaukia, ta Žemė,
kuri pabjūra, tas žiedas,
kuris nuvysta.
11. Savo širdy ieškojau rudenio. Tupėjo liūdnas paukštis, virš jo buvo
niūrus dangus. Kabaravo gelsvas lapas, kuris mane liūdnai pasveikino.
Grojo vienišas žiogas visai ne herojišką motyvą. Jiems aš norėjau
sušukti: „Dar ne ruduo, jūs apsirikote", bet liūdnomis akimis į mane
žiūrėjo tuščios erdvės.
12. Ruduo. Varva iš kiekvieno debesėlio.
Kiekvienoje duobutėje - vanduo.
O sena varna, nutūpusi šalia, snapu rausiasi tavo praeityje.
13. Ruduo. Žemė apkritusi lapais.
Prie pajuodusių vartų stoviu juokingai
naivus, tikėdamas, kad pasaulyje
verkia kažkas kitas - ne meilė.
14. Išskrido paukščiai, nukrito lapai. Jei būtų už lango -
tai nieko. Bet paukščiai išskrido iš mano lizdų, lapai
nukrito nuo mano šakų.
Liko tuščia. Nei guostis, nei verkti. Toks jau metas...
