2. Gyveno vienas jaunuolis, jam patiko visokie senoviniai
niekučiai. Ypač jam patiko puodeliai arbatai, nes jie, kaip
jam atrodė, gali papasakoti daug įdomaus.
3. Kartą jis užėjo į antikvarinę krautuvėlę, kur rado labai gražų
senovinį puodelį. Jaunuolis paėmė jį į ranką, ėmė apžiūrinėti,
kai staiga puodelis prakalbo:
- Mielas žmogau, tu gėriesi manimi, bet aš ne visada buvau
gražus puodelis.
4. Buvo laikas, kai buvau paprastas molio gabalas. Milijonus
metų gulėjau žemėje, ir beprasmybė buvo vienintelė mano
pramoga. Prieš mane bėgo šimtmečiai, gimė ir žuvo
civilizacijos, o aš vis laukiau ir laukiau, pats nežinodamas, ko.
5. Ir štai atėjo mano Meistras. Jis pakėlė mane, parsinešė namo,
numetė ant stalo ir ėmė minkyti ir volioti. Vėl ir vėl jis kišo į mane
savo pirštus. Labai skaudėjo, ir aš sušukau: „Užteks! Palik mane
ramybėje!“. Bet jis tik nusišypsojo ir pasakė: „Dar ne laikas“.
6. Sulig tais žodžiais jis metė mane ant judančio rato ir pasaulis prieš
mano akis ėmė suktis vis greičiau ir greičiau, kol susiliejo į vientisą
rūką. „Ką tu darai? - sušnabždėjau aš. - Man bloga, sustabdyk tą
košmarą!“. Bet Meistras tik supratingai atsiduso ir, toliau sukdamas
ratą ir suteikdamas man formą, tyliai pasakė: „Dar ne laikas“.
7. Paskui jis atsargiai įdėjo mane į krosnį. Aš nežinojau, kad pasaulyje
būna šitoks karštis. Bandžiau atidaryti krosnies dureles ir rėkiau: „Čia
karščiau, nei pragare, aš visiškai sudegsiu! Išleisk mane, kol ne vėlu!“.
Bet per stebėjimo stiklą iš Meistro lūpų perskaičiau: „Dar ne laikas“.
8. Ir štai, kai atrodė, kad atėjo mano paskutinė minutė, durelės
atsidarė. Meistras atsargiai iškėlė mane iš krosnies ir padėjo ant
lentynos, kur aš, pagaliau, laisvai įkvėpiau. Bet tai nebuvo pabaiga.
9. Kai tik atvėsau ir atsipeikėjau,
Meistras nuėmė mane nuo
lentynos ir ėmė dažyti. Ten
buvo tas siaubingas dalykas -
lakas. Jo nuodingi garai
apgaubė mane, ir aš, jau
pradėdamas prarasti sąmonę,
ėmiau maldauti: „Prašau,
nereikia, pasigailėk manęs!
Nejaugi tau manęs negaila?“.
Bet meistras tik papurtė galvą
ir pasakė savo įprastą: „Dar
ne laikas“.
10. Nudažęs jis staiga vėl mane įkišo į krosnį. Šį kartą ten
buvo karščiau du ar tris kartus. Iškart supratau - tai mirtis.
Aš pravirkau, bet ašarų nebuvo, netgi ugninių. Karštis
buvo nepakeliamas, jėgų nebeliko jokių.
11. Ir tuo momentu, kai atrodė, kad gyvenu paskutinę gyvenimo
akimirką, staiga pajutau, kad Meistras mane išima iš krosnies.
Jis vėl mane padėjo ant lentynos, kur atvėsau ir ėmiau laukti
tolesnių kankinimų.
12. Bet kai Meistras grįžo, jis priėjo ir ištarė: „Štai dabar atėjo
tavo laikas“. Tada prieš mane pastatė veidrodį ir pasakė:
„Pažvelk į save“.
13. Tai, ką pamačiau, buvo taip nuostabu, kad sušukau:
„Tai ne aš!“. Tai negalėjau būti aš. Tai buvo per daug gražu.
14. O Meistras pasakė: „Tai yra
tai, kuo tu turėjai tapti. Aš
mačiau, kaip tau skaudėjo,
kai tave voliojau, bet man
reikėjo iš tavęs išvaryti orą,
kitaip būtum suskilęs.
15. Aš žinojau, kad praradai orientaciją, kai sukaisi ant rato, bet
be šito tu niekada nebūtum įgavęs tokios puikios formos.
16. Aš žinojau, kad nuodingi lako garai tau nepakeliami, bet
be jų tu būtum likęs toks pat pilkas, koks buvai iki tol.
17. Aš žinojau, kad krosnis, ypač antroji, tau buvo pats
sunkiausias išbandymas, bet be šito tu būtum silpnas
ir gyvenimo sunkumai lengvai tave palaužtų.
18. Patikėk, visa tai aš dariau tavo gerovei. Dabar tu tapai
nuostabiu puodeliu, kokį įsivaizdavau, kai ėmiau tave iš
žemės. Dabar tavo gyvenimas įgavo prasmę“.
19. Puodelis baigė savo
pasakojimą, ir nuo jo
spindinčio apvadėlio
nusirito dėkingumo
ašara.
Jaunuolis sumokėjo
krautuvėlės savininkui
ir pasiėmė puodelį.
20. Puodelio pasakojimas jam tapo kelrode žvaigžde gyvenimo
kelyje. Kai likimas jam pateikdavo išbandymus ir norėjosi
sušukti: „Gana! Užteks!“, jis prisimindavo Meistro žodžius:
„Dar ne laikas“.
