1. Kūrė Augustinas Genutis, Gantas Liutkus,
Rokas Barkevičius ir Ričardas Mineikis
2014 lapkričio mėnesį
2.
Jurginės – tai lietuviška
pavasario žalumos
šventė, minima
balandžio 23 dieną.
Senovės Lietuvoje Jurgin
ės būdavo reikšminga
žemdirbių ir arkliaganių
šventė. Iki šiol išlikusi
tradicija švęsti Šv.
Jurgio atlaidus.
Jurginės
3. Jurginių – krikščioniškosios
Lietuvos pavasario sutikimo
šventė. Dabartinės Jurginių
šventimo tradicijos turi daug
bendra su pagoniškoje Lietuvoje
švęsta Jorės arba Jūrės švente.
Lietuvai apsikrikštijus, dalis
pagoniškų švenčių
tradicijų perėjo į naujas,
krikščioniškas, šventes. „Vienos
iš tokių senovės švenčių yra
Jurginės, kurios senovės
baltams, vadinosi Pergubrio,
Pergrūdžio švente.
Atsiradimo istorija
4.
Toji šventė buvo švenčiama
pavasarį, sniegui nuo laukų
nutirpus ir upių ledui išėjus.
Dar ir dabar galima išgirsti
senų žmonių pasakojimus,
liudijančius buvusią senovėje
Jorės šventę. Pavyzdžiui, kai
pavasarį blogi keliai ir
orai, žemaičiai sako: „Dabar
pats tas Šlapjurgis“, o kai
pavasarį gyvuliai badauja, o
daržinės tuščios, žmonės
dejuoja: „Juratėli, Juratėli!
Kada sulauksime žolelės?“
5.
Pagoniškoje
Lietuvoje Jorė arba Joris buvo
vadinamas
pavasario Perkūnas,
žadinantis gyvybės jėgas. Jorė
valdo žemės raktus, prikelia
augmeniją, atrakina žemę ir
siunčia lietų. Jorė globoja
arklius, gyvulius ir žvėrelius.
Jorės metu buvo aukojama
gėlių, augalų ir visų
žolynų dievui Pergubriui
6.
Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario
žalumo šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio, –
gyvulių globėjo diena. Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti
ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir
žvejai. Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų.
Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais
pavasario darbais. Pirmą kartą išgenamus gyvulius
apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su
„kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs
nuo vilkų. Taip pat tą dieną protėviai aukodavo
apeiginę duoną. Paprastai ji būdavo kepama mažais
kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus
suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę
prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už
gyvulius.
Jurginės krikščioniškoje Lietuvoje
7.
Jurginių
apeigų papročiai susiję
su apeiginės duonos kepimu
, jos aukojimu
ir ritualiniu valgymu.
Apeiginės duonos kepimas
dar XX amžiuje buvo
žinomas visoje Lietuvoje.
Jurginių papročiu duona
buvo nešama apie laukus ir
užkasama dirvoje. Duonos
apeigų metu žemdirbys
galėjo geriau susikalbėti su
žeme maitintoja.
Duonos apeigos per Jurgines
8.
Antai Dieveniškių apylinkėse per
Jurgines šeimininkas su apeiginės
duonos bandele nueidavo prie rugių,
pasidėdavo ją ant žemės, o pats
klausydavo, ką „kalba“ rugiai.
Jei derlius bus blogas – rugiai tylėdavę,
jei geras – almėdavę „Slinkis toliau, aš
čia sėsiu“. Paskui žemdirbys
apnešdavo bandelę aplink lauką,
vėliau nunešdavo į bažnyčią ir
padėdavo ant šv. Jurgio altoriaus.
9.
Kadangi iki šiol Jurginės tebelaikomos žemdirbių ir
gyvulių švente, šią dieną nieko su gyvuliais nedirbti,
nearti, nevažiuoti. Jei kas to papročio nesilaiko, tam
gyvuliai nuo ligų išgaiš arba žvėrys juos išpjaus.
Sakoma, kad Jurginių rytą geriausiai sėti rūtas, nes jos
tada gražiai ir ilgai žaliuosiančios. Arkliaganiai Šv.
Jurgio dieną taip pat rengdavo šventę. Jie iš savo
šeimininkų susirinkdavo vištos kiaušinių ir
gamindavo sudėtinę arkliaganių kiaušinienę.
Kiti Jurginių papročiai
10.
Panevėžio apskrityje, Šeduvos
parapijoje, per Jurgines net
buvo dažomi ir
ridenami margučiai, kaip
per Velykas. Per Jurgines, kaip
ir per kitas agrarines šventes,
kaimynai lankydavo vieni kitus,
linkėdami gausaus derliaus,
žemdirbiams sveikatos. Kai kas
tą dieną nevalgydavo mėsos ir
taukų,
tik žuvį. Žuvis ir duona buvo
laikomi šventu Jurginių valgiu.
11.
Verbų sekmadienis
Verbų sekmadienis - pavasario šventė, švenčiama paskutinį
sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ši šventė
vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų
bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje
12.
Europoje tikėta, kad šią
dieną pašventintų
anksčiausiai pavasarį spr
ogstančių augalų šakelės
žadina jomis paliestos
žemės ir gyvulių
vaisingumą, padeda
žmogui išlaikyti sveikatą,
gausina derlių, neleidžia į
namus trenkti perkūnui,
saugo pasėlius nuo ledų ir
graužikų. Tokio tikėjimo
esama ir lietuvių
liaudies papročiuose.
Verbų sekmadienio šventimas su palmių
šakomis Saragosoje (Ispanijoje)
13.
Žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams
„virbas", „virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti
iš slavų kalbų XII-XIV a. dar prieš krikščionybę.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573
m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės
paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo
laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie
kadagio dar pridėdavo
išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su
„kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių
ąžuolo lapų.
Pavadinimo kilmė
14.
Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama
ant medinio kotelio surišti
įvairiaspalvių popierinių gėlių
puokštę. Šiaulių apylinkėse
karpytomis popierinėmis gėlytėmis
papuošdavo kadagio šakutę. Pačios
puošniausios verbos seniau buvo
paplitusios maždaug 50 kilometrų
spinduliu aplink Vilnių – jos dabar
plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu.
Tai ant sauso medinio kotelio iš
vienos pusės ar aplinkui tvirtai
supinta spalvinga rykštė, įvairaus
rašto, maždaug pusmetrio ilgio,
įvairaus storio.
15.
Verbų Papročiai
Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų
sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi
laikyti po kadagio šakelę ar kitokią
„verbelę". Moterys savo verbelę
susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu.
Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę
apsirišus juosmenį, jo neskaudės.
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys
– plakimas verba. Suvalkijoje, kur
valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių
iš po kaimus juos vežiojusių miško
gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po
sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę
kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai
dar miegančius suaugusiuosius nuplakti –
„nuverbyti". Plakdami sakydavo: „ne aš
plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?"
16.
Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių:
užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent
pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus,
verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus.
Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir
neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau
augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas
liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti
kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad
bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo
pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per
vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė,
kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis.
17.
Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Į namus
parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio.
Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo
galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai,
apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai
sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti. Tradicija yra
virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose.
Šventės reikšmė
18.
Sekminės švenčiamos praėjus
septynioms savaitėm nuo Kristaus
Prisikėlimo dienos Velykų. XIX a.
pab. – XX a. pr. senovės kultūroje
sekminės siejamos su ganymo
papročiais. Tą dieną piemenys
puošdavo karves, o kerdžius – bulius
beržų šakų vainikais. Pargynę namo
vainikuotus gyvulius piemenys buvo
vaišinami gyvulinės kilmės
produktais – sūriu, pienu,
kiaušiniais.
Sekminės
19.
Tokiose vaišėse dažniausiai
vyraudavo skaičius septyni,
jis turėjo atnešti žmogui laimę
ir džiaugsmą. Piemenys iš
šeimininkų gaudavo dovanų, o
kas neduodavo, to gyvulius
apkaišydavo kaulais ir
šakomis. Vakare prasidėdavo
iškilmingos vaišės su
dainomis ir šokiais, kur
piemenys pūsdavo
medinius lumzdelius, o
kerdžius ožragį.
Dovanos
20.
Antrą šventės dieną piemenims
leisdavo ilgiau pamiegoti,
gyvulius išgindavo merginos, prie
jų vėliau prisidėdavo bernai, tad
ganymas virsdavo jaunimo
pasilinksminimu su vaišėmis,
dainomis, šokiais ir žaidimais.
Įsismaginęs jaunimas gyvulių
neprižiūrėjo, net buvo nuganomi
pasėliai. Žinodami kuo gali
baigtis tokie ganymai, ūkininkai
patys saugodavo, kad galvijai
neužklystų į jų pasėlius.
Linksmybės
21.
Lithuanians had to use a lot of the pussy willow mores: when
the thunder with storm burnt her in the oven or at least, that
withered holy smoke cloud. Getting cereals palms crushed
spikes mixed into the first sėtuvės grain. Pussy willow fork
inserted into the soil, and that ice cream dont bend crops didn't
knocked crop. blowed by twig kids that they grow faster.
Smoke a sore tooth or ear that the pain ceases. Verbely smudge
smoke is under the hen to hatch eggs and herself. Used to put to
remove honey from a hive bee hive, the bees are healthy.
Verbely touched or fumigate the spring for the first time put out
to pasture cattle that išsiganytų healthy over the summer.Stuck
on both sides of the stream after the fork thought that the
water from the stream to be healthier, cleaner.
22.
Celebrations importance
On Palm Sunday means opening
up the hearts for the Lord's Christ.
The home brings consecrated
Willow must protect them from
all evil. Tradition Palm day
consecrated juniper, willow
defend against potential disasters
survived until our days. It
pasmilkomi rooms, a
circumvention of the fields. Old
Willow from last year is
respectfully combusted.It cannot
be discarded anywhere. Tradition
has turned into palm markets
churchyards, churches approaches.
23.
Pentecost
Pentecost is celebrated seven
weeks from the day of the
Resurrection of Christ on Easter.
The nineteenth century. end. -
Twentieth century. pr.
Whitsunday ancient culture
associated with the grazing
customs. On that day the
shepherds decorated cows and
herd - Bull birch twigs wreaths.
Shepherd home crowned cattle
herders were treated animal
products - cheese, milk, eggs.
24.
Gifts
Such banquet usually Prevail
number seven, he had to bring
happiness and joy to man. The
shepherds of the hosts received
gifts, but who withhold the
animals showed bones and
branches. In the evening began
with a solemn feast with songs
and dances, where the shepherds
there would tube wood, and a
goat herder.
25.
Fun
On the second day of the feast
shepherds longer allowed to
sleep, girls sheperds the
animals, their later
contributed to Bern, so grazing
would turn youth
entertainment with
refreshments, songs, dances
and games. Cheer up to
supervise a young animal, was
even used as pasture crops.
Knowing what may end up
following grazing, farmers
keep themselves that don't get
lost in their crops.
26.
Ši šventė gali būti siejama
su sėjos ar apskritai su
pavasarinių lauko darbų
pabaigtuvėmis. Per šią
šventę beržo šakomis buvo
puošiami namai ir bažnyčia,
nes buvo manoma, kad
mena mirusių protėvių kultą
ir kad vėlės gyvena
medžiuose.
27.
St. George's Day – It’a
Lithuanian festival of
spring greenery
mentioned on April 23.
In the old Lithuania St.
George's Day was a
significant festival of
farmers and horse
herd. So far remained a
tradition to celebrate
St. George forgiving.
St. George's Day
28.
St. George's Day - Christian
Lithuania spring welcome
festival. When Lithuania got
baptized, part of the
celebrations moved to a new
tradition, a Christian
holidays. “One of them is the
ancient St. George's Day
celebrations.”
Founding history
29.
That festival was celebrated in
the spring, When snow melted
from the fields and river ice is
gone. Even now you can hear
the old stories of people
testifying former antiquities
Jore celebration. For example,
when in spring bad weather
and roads, lowlanders say:
"Now is the Šlapjurgis”, and
when in spring animals are
starving, and the barns are
empty, the people groan"
Juratele, Juratele! When we
will have herbs? "
30.
In Lithuania Jore or Joris was
called Spring Thunder, which
awakened life forces. Jore
owns land keys, raises the
vegetation, unlocks the land
and sends the rain. Jore raises
horses, livestock and animals.
In Jore They were sacrificing
flowers, plants and all grasses
to god “Pergubriui”
31.
The Church celebrating the spring green, assimilated with
St. George - livestock guardian Day. It was believed that St.
George can direct and storm clouds, so not only
ploughmen worshiped it, but fishermen too. In ancient
times Jurginis celebrations lasted several days. St. George's
Day was associated with the early spring work. For the
first time animals were beaten or patted on their backs with
willow branches with kittens, so they would be round, full-
fat, healthy and safe from wolves. Also that day ancestors
sacrificed ritual bread. Usually, it was baked in small
loaves, for each animal. Baked loaves were sliced up and
were brought to the church, given to beggers, while asking
to pray for the animals.
St. George day in Christian Lithuania
32.
St. George's Day ceremonial
traditions associated with
ritual bread baking, her
sacrificing and ritual meal.
Ritual bread baking even in
the twentieth century was
known throughout
Lithuania. St. George's Day
custom of bread was carried
on the fields and buried in
ground. During bread
ceremonies farmers were
able to communicate better
with earth.
Bread rituals during St. George day
33.
For instance, within
the vicinity of dahlias
Dieveniškės owner
with ritual bread bun
would go to the rye,
get to it on the
ground, and the most
listened to what
34.
Since up to now still considered St. George's Day
celebration and livestock farmers, this day is nothing
not to work with animals, plow, not to go. If anyone
because the custom they then nicely and long
žaliuosiančios. St. horse herd. George is also the day
for celebration. They met in the home of his chicken
eggs.
Other customs Dahlia
35.
Panevezys county Šeduvos
parish, even during the
dahlias were painted Easter
eggs and eve, as at Easter.
During dahlias, as in the other
Agri holidays, neighbors
visited each other, wishing
bumper crop farmers health.
When that day who did not
eat meat and fat, only fish.
Fish and bread were
considered sacred meal dahlia.
36.
Palm Sunday - the Spring Festival, is celebrated on the last
Sunday before Easter. In many European countries, this
celebration is called Palm Sunday. Catholic Church liturgy
palm consecration introduced in the fifth century
Palm Sunday
37.
Europe believed that
on this day holy
spring at the earliest
branches arousing
explosive plant them
touched land and
livestock fertility,
helps maintain the
health of humans,
increasing the levels
of harvest, the house
does not bang
Perkūnas protects
crops from hail and
rodents. And there is
the belief Lithuanian
folk customs.
38.
Lithuanian language palms first mentioned in 1573.
Lutheran Postilla as pagan and papal custom.
Suvalkija fair Willow was formerly seen only juniper.
Eastern Highlands of juniper to add to the bulging
Berželio or willow fork with kittens, and older
women - and and last year's oak leaves.
The origin of the name
39.
Southeast Lithuania has
been a favorite on the
wooden stalk tied bouquet
of colorful paper. Siauliai
districts serrated paper
flowers decorate juniper
fork. The most ornate palms
have been common in the
past about 50 kilometers
radius around Vilnius - they
are now widely known
Vilnius palms name. It's on
dry wooden stalk from one
side or around the firm
colorful twisted rod, a
variety of patterns, about
half a meter in length,
varying in thickness.
40.
Throughout Lithuania thought that
Palm Sunday church must keep all after
juniper twig or other women in their
Verbely bound with red wool. Believed
that pulling the thread through
apsirišus waist, his hurt. The most
striking custom Palm Sunday - Willow
beating. Suvalkija, where peasants has
bought a juniper from the villages they
forest population and hold to Verbinių
under the snow, the children already
pulls on the eve of juniper branch, tried
at the earliest possible still sleeping
adults. Fusing said, I will not whip,
Willow beats! Are you going to margue?
Palm Rituals
