1. APIE DAIKTAVARDŽIO IR BŪDVARDŽIO RAŠYBOS MOKYMĄ,
INTEGRUOJAMĄ SU TEKSTU
Elena Marcelionienė
Lietuvos edukologijos universitetas
Šiame straipsnyje tęsiama kalbos dalių ir su jomis susijusių teksto tipų mokymo
pradinėse klasėse tema. Veiksmažodis, kaip pasakojimo pagrindas, jau aptartas ankstesniame
žurnalo „Žvirblių takas“ straipsnyje. (1) Dabar stabtelėkime ir labiau įsigilinkime į daiktavardžio ir
būdvardžio mokymą, kuris integruotoje kalbos ugdymo sistemoje buvo susietas su aprašymu –
antru teksto tipu. Žinoma, daiktavardžių labai daug vartojama ir pasakojimuose, todėl aptariant šią
kalbos dalį analizuojami ir pasakojimai. Vis tik būdvardžių daugiausia randame aprašymuose. Prieš
daugiau kaip du dešimtmečius pradinėse klasėse atsisakius formalaus akademinio gramatikos
mokymo, ir vadovėlių autoriams, ir mokytojams teko ieškoti kelio, kaip natūraliau, paprasčiau
supažindinti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaiką, kuriam dar sunkiai suvokiamos abstrakčios
gramatikos sąvokos, su kalbos dalimis. Tada „Šaltinėlio“ ir „Šaltinio“ autorėms atrodė, kad
praktiškiausia mokytis veiksmažodžio pasitelkiant pasakojimą, o daiktavardžio ir būdvardžio –
aprašymą. Jau keletą kartų vis atnaujinant vadovėlius susiformavo aiški aprašymo, kaip teksto tipo,
mokymo sistema. Ji ne kartą aptarta įvairiuose metodiniuose straipsniuose, „Šaltinio“ mokytojo
knygose. Šiame straipsnyje, kaip ir ankstesniame apie veiksmažodį, norėtųsi kalbėti apie aprašymo
kalbos ypatybes ir parodyti, kaip per šio teksto mokymą susidėlioja daiktavardžio ir būdvardžio
mokymas: šių kalbos dalių supratimas, kaitymas, rašyba, t. y. vartojimas.
Bet prieš gilinantis į šiame straipsnyje aptariamų kalbos dalių mokymo sistemą,
norėtųsi atsakyti į klausimą, kurį dar kartais kelia kai kurie mokytojai. Kodėl daiktavardis tarsi
nustumtas į antrą vietą, kitaip sakant su juo supažindinama po veiksmažodžio? Iš tiesų
akademiniuose lietuvių kalbos gramatikos leidiniuose daiktavardis visada yra pirmiausia aptariama
kalbos dalis, po jos seka būdvardis ir kitos linksniuojamos kalbos dalys (2; 3). Atsižvelgiant į tai,
kad ankstyvojoje vaikystėje vaikui labiau suvokiamas judėjimas, kad jis pats yra labai dinamiška
asmenybė, naujojoje pradinukų kalbos ugdymo sistemoje pirmiausia buvo mokomasi pasakojimo, o
kartu su juo ir veiksmo žodžių – veiksmažodžių. Tokia buvo vadovėlio autorių, ekspertų komisijos
psichologų pozicija. Integruotame kalbos ugdyme gali būti ir kitas kelias, pavyzdžiui, pirmiausia
vaiką supažindiname su pasakojimu ir kartu su daiktavardžiu bei veiksmažodžiu, paskui su
aprašymu ir kartu su būdvardžiu. Tik vargu ar tikslinga atskirti būdvardį nuo daiktavardžio, kodėl –
aptarsime kitoje pastraipoje. Jeigu atsisakoma vidinės kalbos ugdymo integracijos, kuri ypač buvo
akcentuojama mokyklos reformos pradžioje (4; 5), einama formalizuoto gramatikos mokymo link,
t.y. grįžtama atgal, tuomet pirmiausia galima pateikti vaikui daiktavardį, paskui būdvardį, vėliau
veiksmažodį nes visai nesvarbu, kieno apibrėžimą pirma išmoks, kokius pratimus pirma parašys –
juk jie bus nesiejami nei su skaitomais tekstais, nei su literatūros tema.
Integruotoje kalbos ugdymo sistemoje atsirado labai svarbus daiktavardžio ir
būdvardžio mokymo bruožas: šių kalbos dalių mokoma neatsiejant vienos nuo kitos, beveik kartu,
visada tame pačiame vadovėlio skyriuje. Kodėl? Tai paaiškinama būdvardžio funkcija kalboje.
Kalbininkė Aldona Paulauskienė labai paprastai ir aiškiai ją nusako: „Teiginys, jog būdvardis
reiškia daikto ypatybę, priklauso gramatikos universalijoms. Tai aksioma, paremta žmogiškojo
mąstymo ir pasaulio suvokimo bendrumo. Kiekvienas žmogus suvokia kad ypatybė neegzistuoja
savarankiškai, kad ji priklauso daiktui. Jeigu ypatybę imam suvokti kaip savarankišką dalyką, ją
reiškiam ne būdvardžiu, o būdvardinės kilmės daiktavardžiu.
Daiktavardis reiškia tai, kas savarankiška, o būdvardis – kas priklausoma. Tačiau ir
daikto negalima įsivaizduoti be požymio. Abstrakčiausias daikto požymis yra jo buvimas.
Kalbėdami apie daiktą, visada pasakome bent tai – yra jis ar jo nėra.“ (6, 166) Mums ypač svarbius
kalbininkės teiginius paryškinome. Taigi daikto ir jo požymio bendrumas yra prigimtinis, logiškas,
2. todėl kalboje juos nusakantys žodžiai vartojami kartu. Net ir žodynuose būdvardžio reikšmė visada
aiškinama pasitelkiant daiktavardį. Be to, kaip teigia psichologai, tyrinėjantys žodžio reikšmės
suvokimo mechanizmus, t. y. kaip žmogus supranta žodžio reikšmę, „tiksli žodžių reikšmė,
priimama žmogaus, priklauso nuo konteksto, kuriame jie pavartoti“. (7, 216) Manytume, kad ypač
būdvardžio supratimui, mokymuisi jį vartoti svarbus kontekstas: objekto (gyvūno, augalo, daikto ir
kt.) aprašyme įvardijamos dalys, detalės.
Kodėl daiktavardis ir būdvardis taip tampriai susiejami su aprašymu? Įsiskaitykime į
jau ne kartą cituotos žinomos lietuvių kalbos metodininkės Zitos Nauckūnaitės pateiktą aprašymo
sampratą: „Aprašymo esmė – žodžiais sukurti žmogaus, daikto, gyvūno, augalo ar vietos paveikslą
ir apibūdinti pojūčius taip, kad priverstum skaitytoją matyti tai, ką pats matei, išgirsti, ką pats
girdėjai, užuosti kvapą, pajusti skonį, palytėti, išgyventi atitinkamą būseną, žodžiu, sudaryti
skaitytojui tikrovės įspūdį. “(8, 91) Būtent daiktavardžiais įvardijame aprašomus objektus, jų dalis
arba detales, o būdvardžiais apibūdiname jų požymius. Be šių kalbos dalių aprašymo neįmanoma
sukurti. Lietuvių kalbos vadovėliųV klasei autoriai taip pat pabrėžia daiktavardžio ir ypač
būdvardžio reikšmę kuriant aprašymą. Paanalizuokime du pavyzdžius:
Dalykinis aprašymas Meninis aprašymas
RYKLYS
LABAI DIDELĖ IR PLĖŠRI ŽUVIS.
Ryklių yra daug rūšių. Didžiausi iš jų būna
net dvidešimt metrų ilgio. Ryklys plaukia labai
greitai. Jo kūnas pailgas, aptakus, snukis
smailus. Žiotys plačios, pilnos lyg pjūklas
aštrių, į vidų užlinkusių dantų. Minta žuvimis,
vandens gyvūnais. Kartais dideli rykliai
užpuola besimaudančius žmones. Ryklių mėsa
valgoma, o iš kepenų gaminami vitaminingi
taukai. Jų kartais duodama gerti sergantiems
vaikams.
(„Vaikų enciklopedija“, V.: 1994. P. 195)
Leonardas Gutauskas
Išplėčiau akis ir matau – ant aukšto
kupsto šalia Didžiosios drevės pušies stovi
aukšta, tikrai dukart už mane aukštesnė
kuprota senė. Apsisiautusi tamsiai raudonu
apsiaustu, žaliaveidė, žaliom rankom ir
žaliom basom kojom su ilgiausiais nagais,
juodom ir suodinom lūpom, dideliausia nosim
su karpa, pasišiaušusiais ugnies spalvos
plaukais, ant kaklo karo vilko ilčių karoliai,
dešinėj rankoj šluota. O jau akys akys,
išvirtusios kaip saldinukai obuoliai.
(L. Gutauskas. Paskutinė Čepkelių ragana, V.:
Mažasis Vyturys, 2002. P. 5)
Ir dalykiniame, ir meniniame aprašyme dominuoja daiktavardžiai ir būdvardžiai, be to,
dar yra būdvardžių funkciją atliekančių dalyvių. Daiktavardžiais įvardijamos ryklio, raganos kūno
dalys, aprangos detalės, maistas, jų yra palyginimuose. Būdvardžiais tos dalys ar detalės
apibūdinamos. Todėl kuriant integruotą kalbos ugdymo sistemą, buvo visai logiška supažindinimą
su daiktus, jų požymius reiškiančiais žodžiais pradėti vaikui brangių žmonių, mielų daiktų
aprašymais. Taip II klasės „Šaltinėlyje“, atsirado skyriai Kas man brangu, Man mieli daiktai, vėliau
„Naujajame šaltinyje“ skyrius Mums mieli žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai. III klasėje
supažindinimas su daiktavardžio sąvoka remiasi Vytautės Žilinskaitės knygos „Kelionė į
Tandadriką“ ištrauka „Sandėliuose“, o supažindinimas su būdvardžiu – mįslėmis, kuriose yra
užslėpto daikto aprašymas. Tikslingai pavadintas ir vadovėlio skyrius – Aš ir daiktų pasaulis. Jame
gausu vaiką supančios aplinkos, joje esančių augalų, gyvūnų, daiktų aprašymų, kurie pateikia
medžiagos ir daiktavardžio, ir būdvardžio mokymuisi, žodyno turtinimui. IV klasėje plečiant
daiktavardžio ir būdvardžio sampratą, gilinant mokinio žinias apie šias kalbos dalis, o svarbiausia –
mokant tinkamai vartoti daiktavardžius ir būdvardžius, vadovėlyje dar labiau akcentuojamas
3. aprašymas – skyrius pavadinamas Mokausi aprašyti. Ką? Kaip? Reikia pastebėti, kad aprašymas,
palyginus su pasakojimu, yra daug statiškesnis, jame nėra vaiką intriguojančios įvykių įtampos,
todėl ištisai vadovėlio skyriuje skaityti tik aprašymus būtų nuobodu. Dėl šios priežasties dažnai
siūlomi vaikui skaityti tekstai yra įvairūs pasakojimai su į juos įterptais aprašymais ar jų elementais.
Be to, ir daiktavardžių, ir būdvardžių rasime bei vartosime ir pasakojamojo tipo tekstuose, bet
tokios jų koncentracijos, ypač būdvardžių, ten tikrai nebus. Pagaliau integruodami atskirų kalbos
dalių mokymą su atitinkamu teksto tipu, sudarome nuoseklią vaiko kalbos ugdymosi sistemą nuo I
iki IV klasės. Šioje sistemoje žinios apie tekstą ir kalbos dalis, gebėjimai juos suprasti, vartoti
išdėstyti koncentrais: pradedama nuo labai elementarių, praktinio lygmens dalykų ir einama vis
platyn, tarsi spirale kylama aukštyn. Šią sistemą galima pavaizduoti tokia schema:
IV
klasė
III
klasė
II klasė
I klasė
Daiktavardis – kalbos dalis. Daiktavardžių linksniai. Jų
pavadinimai, vartojimas. Linksniavimas. Daiktavardžių
priesagos, priešdėliai, jų reikšmė. Daiktavardžių rašybos
įtvirtinimas.
Būdvardis – kalbos dalis. Būdvardžių kaitymas. Būdvardžių
linksniavimas. Būdvardžių priesagos, priešdėliai.
Būdvardžių rašybos įtvirtinimas.
galūnių rašyba.
Daiktavardis. Jo reikšmė. Daiktavardžių klausimai.
Daiktavardžių skaičiai: vienaskaita ir daugiskaita.
Daiktavardžių giminė. Daiktavardžių galūnių rašyba.
Būdvardis. Jo reikšmė. Būdvardžių klausimai.
Būdvardžių giminės, skaičiai. Būdvardžių derinimas su
daiktavardžiais. Būdvardžių, kurie atsako į klausimus
kokį? kokią? kokių? koks? kokia? kokie?, rašyba.
Daiktų pavadinimai. Klausimų jiems kėlimas.
Žodžių, kurie atsako į klausimus ką? ko? kur? rašyba
Požymių, ypatybių pavadinimai. Klausimai koks?
kokia? kokie?
Vaiko žodyno turtinimas daiktų,
požymių pavadinimais. Mokymas juos
vartoti savo kalboje.
A
P
R
A
Š
Y
M
O
M
O
K
Y
M
A
S
4. Toliau aptarsime svarbiausias daiktavardžio ir būdvardžio mokymo temas.
Nekartodami visų Lietuvių kalbos bendrosios programos temų, skirtų daiktavardžiui ir būdvardžiui
(žr. Programos skyrius „Turinio apimtis. 1 – 2 klasės“, „Turinio apimtis. 3 – 4 klasės“), išskirsime
keletą svarbiausių.
Daiktavardžio ir būdvardžio reikšmės supratimas. Klausimai. Dar
ikimokykliniame amžiuje vaikai išmoksta pavadinti aplinkos daiktus, pasakyti jų ryškiausius
požymius: spalvą, dydį, vidines ypatybes (pavyzdžiui, geras, blogas). Pradinių klasių mokytojai
puikiai žino, kad vaiko, kuris augo įspūdžiais turtingoje aplinkoje ir su juo buvo daug bendraujama,
kalbama, daiktų ir jų ypatybių pavadinimų žodynas daug turtingesnis negu to vaiko, kuris visą laiką
matė tik tą pačią aplinką (pavyzdžiui, daugiabučių apsuptą miesto kiemą) ir su kuriuo suaugusieji
mažai bendravo. Mokykloje sukuriamos sąlygos kryptingam, sąmoningam aplinkos daiktų, jų
ypatybių pažinimui ir įvardijimui. Čia didelės reikšmės turi pasaulio pažinimo pamokos: išvykos,
tegul ir paprasti bandymai, įvairios natūralios vaizdinės priemonės (tikrai jų neatstos virtualioje
erdvėje pateikiami pavyzdžiai, todėl būtų liūdna, jeigu pasaulio pažinimo mokymas persikeltų tik į
interaktyviąsias lentas). Be to, ir per lietuvių kalbos pamokas mokytojas gali sudaryti sąlygas
pažinti mokiniams įdomius daiktus (pavyzdžiui, seno ąsočio, senos knygos ar kito daikto, turinčio
istoriją, nuotraukos, paveikslo demonstravimas). Antras labai svarbus daiktų, jų ypatybių
pavadinimų šaltinis – grožinė literatūra. To įrodinėti nereikia, apie tai jau daug kartų rašyta.
I – II klasėse mokinys susidaro elementarią žodžių, reiškiančių daiktus, jų požymius
sampratą: jis geba pavadinti pažįstamus aplinkos daiktus, juos apibūdinti tinkamais žodžiais,
atpažinti šiuos žodžius tekste ir vartoti savo kalboje. Jis sužino, kad tai daiktų arba jų požymių
pavadinimai, išmoksta juos grupuoti pagal reikšmę: žmones pavadinantys žodžiai, gyvūnų
pavadinimai, augalų, buities daiktų, gamtos reiškinių ir kt. pavadinimai; spalvą, dydį, formą, vidines
ypatybes reiškiantys pavadinimai. Kaip mokinys susidaro šiuos gebėjimus? Mokytojai, kurie II
klasėje dirba su „Šaltinėlio“ arba „Naujojo šaltinio“ vadovėliais žino, kad vaikai skaito įvairiausius
tekstus, kuriuos galima sugrupuoti pagal temas literatūriniu aspektu ir tuo pačiu pagal reikšmines
daiktavardžių grupes: a) šeimos, giminės aprašymai, istorijos, atsitikimai; b) gyvūnų (šuns, arklio,
jaučio, asiliukės, miško žvėrių aprašymai, jų istorijos); c) augalų (pušies, žilvičio, pupų ir kt.
aprašymai, eilėraščiai apie juos); daiktų (knygos, stalo, kitų baldų, drabužių, valgių, indų, mugėje
parduodamų dirbinių, vaiko kambario daiktų, žaislų, transporto priemonių aprašymai, pasakojimai
apie juos) . Skaitant šiuos tekstus keliami klausimai žodžiams: visų pirma daiktavardžio klausimas
kas? , po to ir ką? ko? kur? kame?. Mokinys atsakymo ieško tekste, t.y. analizuoja gyvos kalbos
pavyzdį ir iš jo mokosi. Įsivaizduokime, kad išvardytos žodžių grupės surašytos stulpeliais ar kitaip
kaip pavieniai žodžiai, galbūt net įkomponuoti į kokį nors paveikslą (žodžių paveikslai labai
populiarūs vokiečių kalbos metodinėse priemonėse), ir vaikas turi juos sugrupuoti pagal reikšmę.
Tokią užduotį antrokas atliks gal net greičiau ir lengviau negu tų žodžių ieškodamas tekste, bet tai
bus grynai formali užduotis, vaiko galvoje liks tik pavieniai žodžiai, abejotina, ar daug ir ilgam, nes,
pavyzdžiui, pažiūrėjus į žodyną, atmintyje išlieka tik vienas kitas žodis. Žinoma, yra mokytojų,
kurie teigia, kad tekstiniai pratimai atima daug laiko, operuojant atskirais žodžiais galima padaryti
daug daugiau. Pedagoginė patirtis sako, kad geresni kalbiniai gebėjimai susidaro pirmuoju atveju –
dirbant su tekstu. Būtų įdomūs tyrimai, jeigu juos atliktų nepriklausomi ekspertai.
Analogiškai, stebėdamas aplinkos daiktus (ne tik natūroje, bet ir paveiksle),
skaitydamas tikslingai atrinktus tekstus, antrokas susipažįsta ir su daikto požymius reiškiančiais
žodžiais: spalvų, dydžių, formų, skonių, kitų požymių pavadinimais. Ne vienas pradinių klasių
mokytojas yra pastebėjęs, kad vaikai savo kalboje mažai vartoja būdvardžių, mažai atpažįsta spalvų
ir žino jų pavadinimų. Ir mūsų, suaugusiųjų, atmintyje būdvardžių nėra labai daug (kartą su
mokytojais geranoriškai atlikome tokį tyrimą). Bet užtat kiek daug jų meniniuose tekstuose, ypač
aprašymuoseǃ Paskaitykime „Naujajame šaltinyje“ II klasei įdėtus Violetos Palčinskaitės, Eduardo
5. Mieželaičio, Janinos Degutytės, Leonardo Gutausko ir kitų autorių tekstus ir suprasime, kad iš jų
mūsų mokiniai pasisems labai daug būdvardžių, išmoks kelti klausimus koks? kokia?
Antrajame pradinio ugdymo koncentre mokiniai susipažįsta su gramatikos mokslo
terminais daiktavardis, būdvardis, bando suformuluoti jų apibrėžimus, plečia supratimą apie šias
kalbos dalis. Tarsi specialiai tam tikslui Vytautės Žilinskaitės sukurtas Tandadrikos planetos
sandėlių aprašymas, ir sakinys Keleiviai stačiai svaigo nuo daiktų, daiktelių, daikčiukų įvairybės...
III klasėje tampa raktu į daiktavardžio sampratą. Bet ji nėra visai paprasta. Dabartinėje lietuvių
kalbos gramatikoje jau pačiame daiktavardžio apibrėžime nusakoma kalboje egzistuojanti
daiktavardžių įvairovė: „Daiktavardis – savarankiška kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, žymintys
daiktų, reiškinių, veiksmų ir ypatybių pavadinimus ir turintys savarankiškas giminės, skaičiaus ir
linksnio kategorijas“ (3, 60) Kalbininkė Aldona Paulauskienė paaiškina, kodėl ir nedaiktų
pavadinimai gramatikoje priskiriami daiktavardžiams: „Daiktavardžio nominacijos sferoje pirminis
yra konkretaus daikto pavadinimas, o jau paskui abstrahuojant ir veikiant analogijai, pagal
konkrečių daiktų pavadinimų pavyzdį sukuriami abstrakčių sąvokų pavadinimai, t.y. pavadinimai tų
dalykų, kurie tikrovėje nėra daiktai, o tik pasakomi ir vertinami taip, tarsi būtų daiktai. Taip
vertinamos daiktų ypatybės, veiksmai, atitraukiami nuo daikto ir įsivaizduojami kaip savarankiški
dalykai.“ (6, 59) Nors mokinys, analizuodamas minėtą V. Žilinskaitės tekstą, išsiaiškina, kad daiktų
vardai gali būti pavadinti daiktavardžiai, jis turi įgyti nors elementarią daikto gramatikoje sampratą,
nes kitaip rašytinėje kalboje jis negalės taisyklingai vartoti daugelio jam svarbių daiktavardžių,
pavadinančių ne tik konkrečius asmenis, gyvūnus, daiktus, bet ir būsenas, veiksmus ir kt. Be to, V
klasės vadovėlyje „Žaidžiu žodžiu“ daiktavardžio skyriaus pradžioje iš karto pateikiamos visos šios
kalbos dalies grupės. Taigi vaikui V klasėje bus lengviau, jei jis pradinėse klasėse susidarys
platesnę daiktavardžio sampratą. O ji plečiama skaitant ir analizuojant Algirdo Pociaus kūrinio
„Striukis keliauninkas“ ištrauką, kurioje šuniuko aprašyme gausu ir tokių daiktavardžių: šaltis,
baimė, džiaugsmas, švilpčiojimas ir kt. Kadangi abstraktieji (su šia sąvoka pradinukai
nesupažindinami) daiktavardžiai atsako į tuos pačius klausimus kaip ir konkretieji, iš teksto keliami
klausimai taip pat padeda mokiniui atpažinti tuos daiktavardžius.
Trečioje klasėje plečiant būdvardžio sampratą, mokiniai sužino, kad daiktų ypatybės
gali būti išorinės ir vidinės. Iš tiesų kalbos moksle būdvardžiai skirstomi į kokybinius (reiškia paties
daikto ypatybę: geras, laimingas...) ir santykinius (reiškia ypatybę, kilusią iš santykio su kitais
daiktais : medinis, naminis...), bet tokia būdvardžių klasifikacija nėra paprasta, kalbininkams kelia
problemų. (6, 169 – 175) Galbūt todėl V klasės vadovėlyje „Žaidžiu žodžiu“ apie būdvardžių
skirstymą neužsimenama. „Naujajame šaltinyje“ paminimos būdo ypatybės todėl, kad autorės labai
norėjo paaiškinti mokiniams, iš ko atsirado būdvardžio sąvoka – būdo vardas, o pats ypatybių
skirstymas į išorines ir vidines daugiau susitarimo dalykas vaiko protavimui skatinti, kalbai ugdyti,
be to, labai sąlygiškas, pavyzdžiui, aptaręs išorinius namo požymius (gražus, gelsvas, aukštas),
skatinamas paskyti ir vidines ypatybes (jaukus, šiltas), bet galime ginčytis, ar senas yra vidinė, o gal
išorinė ypatybė, medinis, geležinė ir pan. yra vidinės ar išorinės ypatybės. Svarbiausia yra tai, kad
skaitant įvairius pasakojimus su įterptais aprašymais ar jų detalėmis, dalykinius ir meninius
aprašymus labai turtėja mokinių žodynas būdvardžiais, išmokstama juos vartoti kuriant savo
tekstus.
Daiktavardžių ir būdvardžių kaitymas. Mokyti pradinukus nusakyti daiktavardžio
giminę, kaityti jį skaičiais ir linksniais, kaityti būdvardžius giminėmis, skaičiais ir linksniais – sena
gramatikos mokymo tradicija Lietuvos mokykloje. XX a. daug kartų keitėsi programos, buvo
rašomi nauji vadovėliai, o šios temos taip ir liko nepajudinamos. Iki integruoto mokymo pradžios
vyravo formalus mokymas – vaikai mokėsi linksnius ir linksniavimą atmintinai kaip eilėraščius.
Pasukus integruota kryptimi mokosi analizuodami tekstus, t.y. iš gyvos kalbos pavyzdžių. Bet
neapleidžia mintis, ar iš tiesų tiek reikia žinoti pradinukui? Mokymasis analizuojant tekstus labai
padeda vaikui sąmoningai išmokti kelti įvairius klausimus (o ne iškalti), todėl galbūt pakaktų tais
6. klausimais remtis pasitikrinant daiktavardžių ir būdvardžių galūnių rašybą, linksnių pavadinimai
tam visai nereikalingi? Bet tai ekskursas į šalį. Grįžkime prie programinių temų.
Daiktavardžių ir būdvardžių skaičiai. Suskaičiuoti daiktus geba jau ikimokyklinukas.
Suvokti skaičiaus, vienaskaitos ir daugiskaitos sąvokas kalbos moksle vaikui reikia pastangų.
Vienaskaitą vaikas nesunkiai suvokia kaip vieną daiktą, daugiskaitą – daug daiktų. Tačiau lietuvių
kalbos daugiskaita žymi daugiau negu vieną daiktą, todėl kartais vaikui sunku suprasti, kad du
namai, trys šaukštai yra daugiskaita – juk tai tiek nedaug. Reikalingos pratybos. Tam vėl
pasitarnauja tekstai. Pavyzdžiui, Tuvės Janson pasakojime apie trolius Mumius išvardijami kelionėn
paimami daiktai:
Muminuko mama šoko krautis daiktų. Ji susidėjo apklotus, puodus, kavinuką,
aliejaus, degtukų... Pasiėmė skėtį, šiltų drabužių, pagalvių, maudymosi kelnaičių, staltiesę ir savo
krepšį.
Muminuko tėtis pasiėmė pypkę ir meškerę.
Visi patraukė paplūdimio link. Paskutinis pėdino Snifas, vilkdamas šešis žaislinius
laivelius. (Naujasis šaltinis. Vadovėlis III klasei, P. 20)
Skaitydamas šį rengimosi kelionėn aprašymą trečiokas mokosi suprasti, kurie
daiktavardžiai pavartoti vienaskaita, o kurie – daugiskaita.
Būdvardžių skaičius priklauso nuo daiktavardžio, su kuriuo jis vartojamas skaičiaus:
„Būdvardžio skaičiaus kategorija yra derinamoji. Todėl jo formos nieko kita ir nerodo, išskyrus tai,
su kurio skaičiaus daiktavardžiu derinamas būdvardis. Kiek skaičių turi daiktavardis, tiek skaičių
rodo ir būdvardis.“(6, 208) Ši kalbininkų išryškinta būdvardžio ypatybė svarbi ir metodiniu
požiūriu: netikslinga mokyti nusakyti atskirų (be daiktavardžių) būdvardžių skaičių.
Daiktavardžių giminė. Tradicinėje formalioje mokyklinėje gramatikoje buvo rašoma,
kad yra vyriškoji ir moteriškoji daiktavardžių giminė, daiktavardžio giminę atpažįstame pridėdami
žodžius tas, ta. Kalbos sandaros pažinimą integruojant su tekstu, siekiant sąmoningesnio kalbos
reiškinio supratimo, nesitenkinama tokiu konstatavimu ir minėta taisykle. Dabartinės lietuvių
kalbos gramatikoje rašoma: „Daiktavardžių priklausymas vyriškajai ar moteriškajai giminei yra
motyvuotas reikšme tais atvejais, kai daiktavardžiai reiškia skirtingos lyties asmenis, gyvulius ar
paukščius. Tuomet vyriškosios giminės daiktavardžiu pavadinamas vyriškosios lyties , o
moteriškosios giminės daiktavardžiu – moteriškosios lyties asmuo ar gyvūnas. (3, 62) Šis
mokslinės gramatikos teiginys mokykliniame vadovėlyje buvo paverstas linksmu piešiniu
iliustruotu aprašymu apie paukščių šventę (Naujasis šaltinis III kl., Ketvirtoji knyga. P. 26).
Trečiokai skirstė, rikiavo vyriškosios ir moteriškosios giminės paukščių atstovus ir kartu suprato,
kurie daiktavardžiai yra vyriškosios, o kurie moteriškosios giminės. Deja, neįmanoma mokiniams
analogiškai paaiškinti giminę tų daiktavardžių, kurie žymi daiktus, reiškinius, veiksmus, ypatybes,
nes jų giminės kategorija nemotyvuota. Kalbininkai juos priskiria vienai ar kitai giminei pagal
daiktavardžio galūnę. (3, 63) Įdomiai apie minėtų daiktavardžių giminės kategoriją aiškina
kalbininkė Aldona Paulauskienė (6,153 – 166). Viena iš jos minčių – „o galgi vis dėl to buvo metas,
kai žmogui, kuriančiam kalbą, buvo aiškesnė ir daiktus reiškiančių daiktavardžių giminės
motyvacija.“ (6,162) – mokykloje galėtų paskatinti kurti daiktų, jų pavadinimų atsiradimo istorijas,
savotiškas sakmes, įvairius aprašymus. Dabar gi tokių daiktavardžių giminei suprasti tenka taikyti
formalią taisyklę – įvardžius tas, ta, tačiau jie gali būti reikalingi pavienių žodžių giminei nusakyti.
Kai žodis yra tekste, daiktavardžio giminė aiški pagal jo reikšmę.
Būdvardžių kaitymas giminėmis. Kaip būdvardžio skaičius, taip ir jo giminė priklauso
nuo daiktavardžio giminės. Todėl jau trečiokai, analizuodami tekstus, kuriuose yra daiktavardžių su
jiems priklausančiais būdvardžiais, susipažįsta su vyriškosios ir moteriškosios giminės
būdvardžiais. Dėl bevardės giminės būdvardžių kalbininkai šiandien nėra vieningos nuomonės (žr.
3, 168 – 170; 6, 210), Lietuvių kalbos žinyne būdvardžiai, anksčiau priskirti bevardei giminei,
vadinami nederinamąja būsenos forma. (9, 140 – 141). Ir pradinukai, ir penktokai šių būdvardžių
neaptarinėja. III – IV klasėje svarbiausia skatinti mokinius pastebėti tekste vartojamus būdvardžius,
7. mokytis kelti jiems klausimus, suprasti, kad jie derinami su daiktavardžiais, ir patiems išmokti juos
vartoti.
Daiktavardžių ir būdvardžių linksniavimas. Su daiktavardžių linksniavimu pradinukai
supažindinami žingsnis po žingsnio: pirmiausia jie mokomi kelti klausimus daiktus pavadinantiems
žodžiams, paskui, susipažinę su daiktavardžiais, išsiaiškina, į kokius klausimus gali atsakyti
daiktavardžiai, ir pagaliau ketvirtoje klasėje sužino, kad daiktavardžiai yra linksniuojami, kad yra
septyni daiktavardžio linksniai ir ką reiškia jų pavadinimai. Su būdvardžių linksniavimu mokiniai
supažindinami remiantis daiktavardžiais: būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, linksniuojami. Jau
anksčiau užsiminėme apie beprasmį formalų linksniavimo mokymąsi. Tik tekste (pasakojime,
aprašyme, dialoge) atsiskleidžia daiktavardžių (žinoma ir būdvardžių, kitų linksniuojamų kalbos
dalių) linksniavimo reikšmė ir esmė – daiktavardžių santykis su kitais žodžiais. Būtų idealus
linksniavimo pavyzdys, jeigu tame pačiame tekste rastume pavartotus visus to paties daiktavardžio
linksnius: Prie miško buvo sodyba. Sodybos trobos švietė pro tankius sodo medžius. Šiai sodybai ...
Žinoma, tai dirbtinai, mokymo tikslais kuriamas tekstas, bet jis daug naudingesnis ir prasmingesnis
už atskirai išlinksniuotą žodį: sodyba, sodybos, ... Ir „Šaltinyje“, ir „Naujajame šaltinyje“ autorės
pateikė tokius tekstus, kad mokiniai, juos skaitydami, suprastų kiekvieno linksnio vartojimą, jo
reikšmę, išmoktų jiems kelti klausimus (kartu mokytųsi rašybos). Pavyzdžiui, Kazio Inčiūros
pasakos „Lapės ir lokio puota“ ištraukoje gausu naudininko, o lietuvių pasakoje „Sesuo kvailutė“ –
šauksmininko linksnio daiktavardžių. Jono Mikelinsko pasakojimo apie mažąjį Benvenutą trobos
aprašyme tarsi sėte prisėta įvairiausių linksnių būdvardžių ir daiktavardžių junginių.
Jeigu linksnių pavadinimų mokymas pradinėse klasėse kelia abejonių, tai mokymasis
kelti daiktavardžiams ir būdvardžiams klausimus būtinas šių kalbos dalių rašybos gebėjimams
susidaryti.
Daiktavardžių ir būdvardžių galūnių rašyba. Reikia pripažinti, kad lietuvių kalbos
daiktavardžių ir būdvardžių rašyba nėra lengva. Džiaugiamės, kai išmokome vaikus žodžių rašybos
taisyklių, be klaidų rašyti diktantus. Tačiau visi žinome, kad rašydami kūrybinį darbą mokiniai
padarys daug daugiau klaidų negu diktante. Tik pats mokinys, kurdamas tekstą, pats taisydamas
padarytas klaidas, išmoks rašybos taisykles taikyti praktiškai, rašyti be klaidų. „Šaltinyje“,
„Naujajame šaltinyje“ nuosekliai kreipiamas dėmesys į kiekvieną rašybos atvejį, puslapių paraštėse
pateikiami sunkesnės rašybos žodžiai, apibendrintos taisyklės. Ketvirtos klasės mokytojo knygoje
„Naujasis šaltinis“ siūloma mokytojams daiktavardžių ir būdvardžių rašybos mokymo idėjų, kurių
nėra vadovėlyje, pavyzdžiui, kaip lengviau pasitikrinti, ką rašyti daiktavardžio galūnėje: -e- ar –ia- .
Ir vadovėliuose, ir pratybų sąsiuviniuose mokiniams siūloma daugybė kūrybinių idėjų
rašto darbams. Visų jų atlikti nebūtina, netgi neįmanoma. Tikslinga susidaryti tokią kūrybinių darbų
rašymo ir taisymo sistemą, kuri būtų naudinga ir nuosekliam daiktavardžių bei būdvardžių linksnių
rašybos mokymuisi. Apibendrintai ją galima pavaizduoti schema.
Skaitomi ir aptariami tekstai.
Tikslingai keliami klausimai
skaityto teksto žodžiams,
aptariama jų rašyba.
Daroma apibendrinanti
išvada, suformuluojama
rašybos taisyklė,
mokomasi rašybos
atliekant įvairias
vadovėlio ir pratybų
sąsiuvinio užduotis.
Kuriami tekstai: rašiniai
vadovėlyje ar pratybų
sąsiuvinyje, mokytojo
pasiūlyta ar mokinio
pasirinkta tema;
pasakojimai pagal
paveikslėlių serijas,
aprašymai; atpasakojimai.
Analizuojamos ir
taisomos padarytos
klaidos.
8. Pateiksime keletą pavyzdžių, kad išryškėtų daiktavardžių ir būdvardžių (I ir II klasėje
nevartojant šių sąvokų) rašybos mokymo integravimas su teksto analize ir kūrimu.
Skaitomų ir analizuojamų
tekstų pavyzdžiai
Daiktavardžių, būdvardžių
rašybą paaiškinantys klausimai,
taisyklės
Kūrybinių darbų rašymas
„Laiško kelionė“
„Laiškas“
„Ką Domas dėjo į kuprinę“
„Žygis“
J. Liniauskas „Į kelionę“
Pasaka „Pelių laiškas“
„Į negyvenamą salą aš
pasiimčiau... “
(Visuose tekstuose daug žodžių
su ą, ę raidėmis gale.)
V. Palčinskaitė „Tinginys“
„Ant kalno“
V. Žilinskaitė „Sniego senis“
(ištrauka, paveikslėlių serija)
„Turguje“
„Senis besmegenis“
(Tekstuose yra daug žodžių su į
ų raidėmis gale.)
Lietuvių pasakos „Seneliai ir
pupelė“ , „Geroji žynė ir
mergaitė“
V. Žilinskaitė „Kaip Mikė tapo
milžinu“
„Apie arklį rašo antrokai iš
Plutiškių“
H. M. Deneborgas „Senutė ir
jos asiliukė“
N. Kepenienė „Dėžutė su
dviem ausim“
Ir kt. tekstai
(Perskaičius ir aptarus tekstus,
I klasė
Ką matai? Ką nešė tėtis? Ką
dėjo (į kuprinę)?
Ką? mamą, namą, gilę, nosinę
Ką dailininkas nupiešė
knygoje? Ką matai? Ką atnešė?
Ką? senį, žuvį, dangų.
Ko daug ant kalnelio? Ko yra
turguje? Kas ką nupirko?
Ko? vaikų, žuvų
Pastaba. I klasėje dar nebūtina
mokyti kelti žodžiams
klausimus, tačiau būtina atlikti
daug garsinės analizės pratybų,
įsiklausyti į ilgai tariamą
žodžio pabaigą, mokytis
taisyklingai tarti žodžius, kurių
gale yra ilgas garsas.
II klasė
Klausimo ką? teksto žodžiams
kėlimas.
Apibendrinantys klausimai: Ką
matau? (mamą, tėtį, sesę,
žmogų) Ką jaučiu? (meilę,
skausmą, pyktį) Ką girdžiu?
(juoką, dainelę)
Aptarus klausimus ir
atsakymus – rašybos
pavyzdžius, suformuluojama
taisyklė: Kai žodis atsako į
klausimą ką? ir reiškia vieną
daiktą, šio žodžio gale rašome
Papasakokite, ką matote
klasėje. Parašyk, ką Danutė
rado kuprinėje. Pasaka be galo:
Raganėlė atidarė dėžutę. Rado
... Pasakos apie karalaitį
kūrimas pagal paveikslėlį,
žodžių su nosinėmis raidėmis
rašymas.
Palenktyniaukite, kuri grupė
pasakys daugiau vietų, kur
galima nueiti, nuvažiuoti,
nuplaukti ar nuskristi.
Ką tu dažniausiai perki
parduotuvėje? Nupiešk arba
parašyk.
Jeigu turi augintinį, aprašyk jį.
Papasakok, kaip atrodė
asiliukė.
Parašyk rašinėlį „Kaip bitė
baudė jautį“
„Ką aš mačiau miške (parke,
skvere) “
„Mano pirkinių sąrašas“
Pasakojimai pagal
paveikslėlius.
Ir kt.
9. keliami klausimai ir randami
žodžiai su nosinėmis raidėmis
gale.)
V. Žilinskaitė „Mįslingas
radinys“
J. Ivanauskaitė „Stebuklinga
spanguolė“
L. Gutauskas „Paskutinė
Čepkelių ragana“
G. Morkūnas „Įdomūs
dalykai“
Ir kiti tekstai
Iš ketvirtokų kūrybos (Akvilė
„Pasaulis“, Vilius „Koala“ ir kt.
A. Lindgren. „Mažylis ir
Karlsonas, kuris gyvena ant
stogo“
Vaižgantas „Ant Popšutės“
nosinę raidę.
III klasė
Kokį daikčiuką rado Valdonė?
Kokią dėžutę ištraukė? Kokių
sagų buvo dėžutėje?
Vns. kokį? -ą, -į, -ų
Vns. kokią? –ą, -ią, -ę
Dgs. kokių? –ų, -ių
IV klasė
Kokį tėtį pamatei Svantensonų
šeimoje? – paprastą, ramų
Kokią mamą pamatei? –
paprastą
Kokių berniukų pasaulyje
daug? – gerų, mėlynakių
Kokių mergaičių daug? –
paprastų, gražių;
...
Ir kitų linksnių klausimai.
Mokiniai suformuluoja
būdvardžių vienaskaitos
galininko, daugiskaitos
kilmininko, vietininko rašybos
taisykles.
Prisimename būdvardžių
vartojimą ir rašybą
Papasakok apie Prosenelės
dėžutę (kokia ji, kas joje buvo).
Atsineškite į klasę kuo
įvairesnių sagų ir surenkite jų
parodą. (galima pasiūlyti ir
rašinį apie jas parašyti).
Parašyk, ką šiandien sutikai
eidamas į mokyklą. Koks buvo
tavo sutiktasis.
Pagalvok, ko daug esama
miške. Atsakydamas į klausimą
rašyk daiktavardžius drauge su
būdvardžiais.
Smulkiai papasakok apie
raganą – išvardyk visas jos
aprašymo detales.
Mėgink ir tu šmaikščiai, kaip
autorius, aprašyti savo kuprinės
daiktus.
Rašinys „Mano kolekcija“
Ir kt.
Mėgink sukurti eilėraštį apie
savo pasaulį.
Ištaisyk Nežiniukės rašinį.
Aprašyk gėlę, kitą augalą
vartodamas būdvardžių.
Kuris gimtinės kampelis tau
labai gražus, mielas? Parašyk
apie jį rašinį: papasakok, kaip
ta vieta atrodo, išreikšk savo
jausmus.
Parašyk ištraukos atpasakojimą
10. įterpdamas voverės aprašymo
detalių.
Literatūra
1. Marcelionienė E. Veiksmažodis – pasakojimo pagrindas // Žvirblių takas. 2012 m. Nr. 3.
2. Lietuvių kalbos gramatika. I t. V.: Mintis, 1965.
3. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ketvirtoji pataisyta laida. V.: Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, 2006.
4. Jackūnas Ž. Ugdymo integracijos metmenys. Kn.: Lietuvos švietimo reformos gairės. V.:
Valstybinis leidybos centras, 1993. P. 86 – 101.
5. Plentaitė V. Lietuvių kalbos mokymas. Kn.: .: Lietuvos švietimo reformos gairės. V.:
Valstybinis leidybos centras, 1993. P. 199 – 207.
6. Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams. V.: Mokslo ir
enciklopedijų leidykla, 1994.
7. Psichologija. Red. M. Eysenck. Minskas, 2002. (Rusų kalba).
8. Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. V.: Gimtasis žodis,
2002.
9. Lietuvių kalbos žinynas. K.: Šviesa, 1998.
