Ramybė
Mes visą laiką stengiamės
gyventi ramybėje, tačiau kur
rasti ramybę?
Kiekvienas žmogus jau turi
ramybę viduje.
Deja, jis neatpažįsta jos,
todėl nerimauja ir
jaudinasi.
Tik ramybė gali
suteikti jums
paguodą ir
džiaugsmą.
Kai kiti mus pajuokia,
kritikuoja, šaiposi iš mūsų,
netenkame pusiausvyros bei
ramybės ir lengvai
pasiduodame neapykantai bei
pykčiui.
Tokiomis akimirkomis, kai
kas nors mus ypatingai
suerzina, turėtume stengtis
išlaikyti nesutrikdytą savo
vidinę ramybę.
Ramybė yra
žmogaus būties
puošmena.
Kadangi
ramybė –
mūsų
prigimtis, mes
turėtume
stengtis ją
atskleisti.
Yra žmonių, kurie
pasiduoda pavydui,
egoizmui, neišmanymui
ir todėl lengvai išklysta
iš kelio.
Labiausiai
žmogui reikia
ramybės.
Be ramybės
nėra gyvenimo.
Jei pasiduosite savo
jausmams, galų gale
prarasite tai, kas jums
įgimta.
Ramūs galime bet
ką pasiekti.
Neturėsime ramybės, jei
sielvartausime, neapkęsime
ar jaudinsimės.
Turime
stengtis išlikti
ramus ir
visada skleisti
aplink save
džiaugsmą.
Jei norite patirti gera,
darykite dabar ką nors gero,
išlikdami ramūs.
Gali būti, kad net
mažiausiems dalykams
neužtenka kantrybės.
Nesuprantantis, kas yra
šventa, savanaudiškas ir tik
savo tikslų siekiantis žmogus
išklys iš kelio.
Ramybė – tai pati žmogaus
esmė.
Jei praradote ramybę, viską
gyvenime praradote.
Būtina turėti ramų protą.
Turite išmokti laukti.
Būkite kantrūs.
Prisitaikę prie
esamų aplinkybių
tapsite ramesni.
Galbūt yra žmonių, kurie
mūsų neapkenčia, tačiau
mylėkime juos.
Neturime ištižti vien todėl,
kad kartais silpnumo
valandėlę susierziname.
Pabaigai
Sykį vienuolis
pasakė:
"Ką išmokau per
dvidešimt
vienuolystės
metų, galiu
pasakyti vienu
trumpu sakiniu:
kas tik
atsiranda,
viskas
išnyksta.
Tai tikrai
žinau".
Akivaizdu, kad
jis turėjo
galvoje štai ką:
išmokau
nesipriešinti
tam, kas yra,
išmokau
leisti būti
čia ir
dabar,
išmokau
sutikti su
visų daiktų
ir aplinkybių
laikinumu -  
štai taip atradau
ramybę. 
Ramybės – širdžiai
Išminties –protui
Šypsenos - veidui
Meilės – veiklai...

Ramybes paieska