SlideShare a Scribd company logo

Penkiasdesimtpilku atspalviu

•
•
K
Knygu Skaitykla

Penkiasdesimtpilku atspalviu

1 of 364
Download to read offline
E L James Penkiasdešimt pilkų atspalvių Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė
Versta iš: E L James Fifty Shades of Grey Arrow books Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arba autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyvenančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra visiškai atsitiktinis. I ©Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013 © Leidykla „Alma littera“, 2013 Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė Redagavo Edita Vaskelaitė Korektorė Gražina Stankevičienė Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius
Niallui, mano visatos valdovui
PADĖKOS Už pagalbą ir palaikymą jaučiu pareigą padėkoti šiems žmonėms: savo vyrui Niallui – ačiū, kad ištvėrei mano maniją, kad buvai geroji namų dvasia ir pirmasis redaktorius; savo viršininkei Lisai – ačiū, kad kentei su manimi gerus metus, kol buvau panirusi į šią beprotybę; CLL – niekada jūsų neišduosiu, bet ačiū; tikrosioms bunkerių gražuolėms už bičiulystę ir nuolatinį palaikymą; SR – ačiū už visus nuo pat pradžių duotus patarimus ir žengimą priekyje; Sue Malone, įstačiusiai mane į vėžes; Amandai ir visiems kabelinės televizijos kanalo darbuotojams už tai, kad lažybose statėte už mane.
PIRMAS SKYRIUS Pamačiusi save veidrodyje nepatenkinta susiraukiu. Velniai rautų ir tuos plaukus, – jų tiesiog neįmanoma sutvarkyti, – ir Ketriną Kavanag, kad susirgo ir užkrovė man šitą sunkią naštą. Turėčiau rengtis ateinančią savaitę laukiantiems baigiamiesiems egzaminams, bet, užuot mokiusis, mėginu kaip nors padoriau susišukuoti. „Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais. Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais.“ Kelis kartus sukalbėjusi šią mantrą ir pasiėmusi plaukų šepetį, vėl mėginu juos sutramdyti. Pyktelėjusi užverčiu akis į lubas, dėbteliu į išblyškusią rudaplaukę žydromis, veidui šiek tiek per didelėmis akimis ir pasiduodu. Neturiu kitos išeities, tik susirišti neklusnius plaukus į uodegą ir tikėtis, kad atrodysiu bent jau pakenčiamai. Keitė, mano kambario draugė, kaip tyčia šiandien turėjo susirgti gripu. Kitaip sakant, ji negali važiuoti imti sutarto interviu studentų laikraščiui iš kažkokio labai didelio pramonės magnato, apie kurį nesu girdėjusi. Tad sutikau ją pavaduoti. Turėčiau kalti egzaminams ir baigti dar vieną rašto darbą, be to, po pietų reikia nueiti padirbėti, bet ne – šiandien teks automobiliu įveikti per du šimtus šešiasdešimt kilometrų, pasiekti Siatlo centrą ir susitikti su paslaptinguoju Grėjaus įmonių holdingo generaliniu direktoriumi. Jo, neeilinio verslininko ir pagrindinio mūsų universiteto rėmėjo, laikas nepaprastai brangus – daug brangesnis nei manasis, – bet jis sutiko duoti Keitei interviu. Anot jos, tai didžiulė sėkmė. Kad ją kur, tą „popamokinę“ veiklą. Keitė susirangiusi guli svetainėje ant sofos. – Nepyk, Ana. Kol susitariau dėl šio interviu, sugaišau devynis mėnesius. Jį perkelti ir iš naujo suderinti datą užtruktų dar pusmetį, o per tą laiką mudvi baigsime studijas. Aš laikraščio redaktorė ir negaliu sumauti šito reikalo. Prašau… Keitė maldauja manęs gergždžiančiu balsu, mat jai skauda gerklę. Ir kaip ji sugeba? Net sirgdama atrodo berniokiškai žvaliai ir puikiai: šviesiai rusvi plaukai nepriekaištingai sušukuoti, žydros akys, nors paraudusios ir ašarojančios, spindi. Numaldau staiga krūtinę skausmingai pervėrusį nepageidaujamos užuojautos dieglį. – Žinoma, kad nuvažiuosiu, Keite. O tau reikėtų grįžti į lovą. Gal nori naikilio ar tailenolio? – Duok naikilio. Štai klausimai ir mano skaitmeninis diktofonas. Tiesiog imi ir spaudi šitą mygtuką. Padaryk garso įrašą, o aš paskui viską persirašysiu. – Nieko apie jį nežinau, – burbu mėgindama suvaldyti stiprėjančią paniką, bet geriau nepasidaro. – Klausimai padės tau susiorientuoti. Važiuok. Kelias tolimas. Geriau nevėluotum. – Gerai, jau važiuoju. Grįžk į lovą. Išviriau tau sriubos, paskui pasišildysi. – Meiliai pažvelgiu į ją. – Tik dėl tavęs, Keite, darau tai tik dėl tavęs. – Pasišildysiu. Sėkmės. Ir ačiū, Ana, tu kaip visuomet gelbėji mano kailį.
Imdama kuprinę kreivai jai šypteliu ir, išėjusi pro duris, žengiu prie automobilio. Negaliu patikėti, kad leidausi Keitės įkalbama imtis šios užduoties. Bet Keitė geba įkalbėti bet ką ir bet kokiam darbui. Ji bus puiki žurnalistė. Aiškiai reiškia mintis, yra valinga, įtaigi, mėgstanti polemizuoti, graži, be to, pati artimiausia, pati brangiausia mano draugė. IŠ VANKUVERIO VAŠINGTONO VALSTIJOJE link Penktojo tarpregioninio greitkelio važiuoju beveik visiškai tuščiais keliais. Dar labai ankstus rytas, o Siatle turiu būti tik antrą popiet. Laimė, Keitė man paskolino savo sportinį „Mercedes CLK“. Nežinau, ar Vanda, mano senas „Volkswagen Beetle“, laiku įveiktų tokį kelią. Ak, važiuoti mersedesu tikras malonumas, ir iki galo nuspaudusi greičio pedalą, rodos, skrieju vieną kilometrą po kito. Mano kelionės tikslas – pono Grėjaus tarptautinės bendrovės būstinė. Tai milžiniškas dvidešimties aukštų komercinis pastatas – vien lenkti stiklo ir metalo lakštai, – taikomosios architekto fantazijos kūrinys, virš kurio stiklinių paradinių durų matyti kuklus plieninių raidžių užrašas „Grėjaus įmonė“. Atvažiuoju be penkiolikos minučių antrą ir žengdama į didžiulį – atvirai sakant, bauginantį – baltą vestibiulį iš stiklo, plieno ir smiltainio jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad nevėluoju. Prie rašomojo stalo, taip pat išpjauto iš vientiso smiltainio, sėdinti labai patraukli, savo išvaizda uoliai besirūpinanti jauna šviesiaplaukė moteris maloniai man nusišypso. Ji vilki paties griežčiausio kirpimo tamsiai pilką kostiumėlį ir pačią balčiausią palaidinę iš visų, kiek man yra tekę matyti. Moteris atrodo nepriekaištingai. – Atvykau į susitikimą su ponu Grėjumi. Aš – Anastazija Stil, pavaduoju Ketriną Kavanag. – Prašom minutėlę palaukti, panele Stil. Ji kilsteli antakį, o aš susidrovėjusi lieku stovėti prieš ją. Pradedu gailėtis, kad vilkiu savo tamsiai mėlyną megztinį, užuot pasiskolinusi vieną iš trumpų, oficialioms progoms tinkamų Keitės švarkelių. Aš labai stengiausi: užsisegiau vieną vienintelį turimą sijoną, apsiaviau patogius rudus batus kelius siekiančiais aulais, apsivilkau mėlyną megztuką. Mano nuomone, išsipuošiau. Apsimesdama, kad ta moteris manęs netrikdo, užsikišu už ausies išsipešusią plaukų sruogą. – Taip, panelės Kavanag vizitas numatytas. Prašyčiau pasirašyti čia, panele Stil. Jums reikės paskutinės lifto kabinos dešinėje, spauskite dvidešimtą aukštą. Kol rašausi, ji, be abejo, smagindamasi vėl maloniai nusišypso. Tada paduoda man saugos kortelę, ant kurios uždėtas labai ryškus antspaudas „Lankytoja“. Nesusilaikau paikai nešyptelėjusi. Juk ir taip akivaizdu, kad esu tik lankytoja. Aš čia apskritai nepritapčiau. Niekas nesikeičia. Mintyse atsidūstu. Padėkojusi jai ir praėjusi pro du apsaugininkus, vilkinčius puikiai pasiūtais juodais kostiumais ir atrodančius daug puošniau nei aš, žengiu prie liftų eilės. Liftas tiesiog žaibiškai švysteli mane į dvidešimtą aukštą. Durys prasiskiria ir aš atsiduriu dar viename didžiuliame vestibiulyje – iš stiklo, plieno ir balto smiltainio. Vėl sustoju prie rašomojo stalo iš vientiso smiltainio luito ir manęs sutikti vėl pakyla jauna šviesiaplaukė, tik ši vilki nepriekaištingą juodą kostiumėlį ir baltą palaidinukę. – Prašom palaukti čia, panele Stil. Ji mosteli į sėdimąją zoną, kur stovi balta oda aptraukti krėslai.
Už odinių krėslų – erdvi susitikimų patalpa stiklinėmis sienomis, su didžiuliu tamsiu mediniu stalu ir prie jo derančiomis bent dvidešimčia kėdžių. Dar toliau – vitrininis langas, pro kurį atsiveria vaizdas į Siatlo pastatus dangaus fone ir į visą iki sąsiaurio besitęsiantį miestą. Vaizdas toks pribloškiantis, kad trumpai prarandu žadą. Čia tai bent… Klestelėjusi į krėslą, išsitraukiu iš kuprinės klausimus ir paskubomis permetu juos akimis, mintyse keikdama Keitę, kad nedavė man trumpos biografijos. Nieko apie tą žmogų nežinau, o netrukus turėsiu imti iš jo interviu. Jam galėtų būti ir devyniasdešimt, ir trisdešimt metų. Ši nežinia erzina, nervai nelaiko, tad aš įsitempusi. Pokalbiai akis į akį man niekada nebuvo malonūs, mieliau rinkdavausi grupinių diskusijų teikiamą anonimiškumą – mat galėdavau niekieno nepastebima prasėdėti auditorijos gale. Tiesą sakant, labiausiai mėgstu būti viena ir, jaukiai įsitaisiusi universiteto miestelio bibliotekos krėsle, krimsti kokį nors anglų klasikų romaną. O ne nervingai trūkčiodama sėdėti milžiniškame pastate iš akmens ir stiklo. Pykteliu ant savęs. Susiimk, Stil… Įvertinusi pastatą, – per daug nejaukus ir modernus, – spėju, kad Grėjus jau bus pradėjęs penktą dešimtį: geros formos, įdegęs ir šviesiaplaukis – neišsiskiriantis iš viso personalo. Pro plačias duris dešinėje išeina dar viena daili, be priekaištų apsirengusi šviesiaplaukė. Čia tiek tiesiog tobulų šviesiaplaukių… Kažin ką tai galėtų reikšti? Tikros Stepfordo moterys. Giliai įkvėpusi, atsistoju. – Panelė Stil? – kreipiasi į mane ką tik pasirodžiusi šviesiaplaukė. – Taip, – kimiai ištariu, o tada, krenkštelėjusi ir jau labiau pasitikėdama savimi, pakartoju: – Taip. – Ponas Grėjus netrukus jus priims. Ar galėčiau paimti jūsų striukę? – Žinoma, prašom. Paskubomis išsirangau iš striukės. – Ar jums kas nors pasiūlė gėrimų? – Hm… Ne. O varge, ar dabar pirmoji šviesiaplaukė turės nemalonumų? Antroji šviesiaplaukė susiraukia ir rūsčiai dėbteli į merginą prie rašomojo stalo. – Ko pageidautumėte? Arbatos, kavos, vandens? – klausia vėl atsisukusi į mane. – Stiklinės vandens. Ačiū, – sumurmu. – Olivija, atneškite panelei Stil stiklinę vandens, – griežtai paliepia ji. Pašokusi nuo kėdės, Olivija nuskuba prie durų kitoje vestibiulio pusėje. – Atsiprašau, panele Stil, Olivija – naujoji mūsų praktikantė. Prašom prisėsti. Po penkių minučių ponas Grėjus jus priims. Olivija grįžta nešina stikline atšaldyto vandens. – Prašom, panele Stil. – Ačiū. Antroji šviesiaplaukė nužygiuoja prie didelio rašomojo stalo, o jos aukštakulnių batelių kaukšėjimas į smiltainio plokščių grindis aidu atsiliepia visame vestibiulyje. Ji atsisėda ir abi moterys tęsia darbą. Gal ponas Grėjus primygtinai reikalauja, kad visi pavaldiniai būtų šviesiaplaukiai? Man iš nuobodulio ėmus svarstyti, ar tai neprieštarauja įstatymams, atsidaro kabineto durys ir pro jas išeina
aukštas, dailiai apsirengęs, žavus afroamerikietis neilgais, virvutėmis susuktais plaukais. Aš tikrai apsivilkau netinkamus drabužius. Tarpduryje jis grįžteli ir paklausia: – Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau? Atsakymo neišgirstu. Jis atsisuka, pamatęs mane nusišypso taip, kad akių kampučiuose susimeta raukšlelės. Tuo metu Olivija spėja pašokti nuo kėdės ir iškviesti liftą. Šokinėti nuo kėdės, rodos, yra išskirtinis jos gebėjimas. Ji nervinasi labiau už mane! – Likit sveikos, ponios, – atsisveikina vyras ir žengia pro atsitraukusias lifto duris. – Dabar ponas Grėjus priims jus, panele Stil. Galite užeiti, – pareiškia antroji šviesiaplaukė. Smarkokai virpančiomis kojomis atsistoju, mėgindama tvardytis. Palikusi stiklinę su vandeniu, čiumpu kuprinę ir patraukiu prie pravirų durų. – Belstis nereikia, tiesiog eikite, – maloniai šypsodamasi sako šviesiaplaukė. Stumteliu duris, man susipina kojos ir stačia galva įvirstu į kabinetą. Visai susimoviau – kokia aš nevėkšla! Parpuolu pono Grėjaus kabineto tarpdury – keturpėsčią, keliais ir rankomis besiremiančią į grindis, mane apglėbia švelnios rankos ir padeda atsistoti. Jaučiuosi taip nepatogiai – kad jį kur velniai, tą mano nerangumą! Turiu gerai susiimti, kad ryžčiausi pakelti akis. Po galais, koks jis jaunas! – Panele Kavanag, – kai atsistoju, jis ištiesia man ranką ilgais pirštais, – aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti? Toks jaunas ir… patrauklus, labai patrauklus. Aukštas, vilkintis puikios kokybės pilką kostiumą, baltus marškinius, ryšintis juodą kaklaraištį, tamsiai rudais neklusniais plaukais ir skvarbiomis, šviesiai pilkomis, gudriomis, atidžiai į mane žvelgiančiomis akimis. Kol atgaunu žadą, praeina kelios akimirkos. – Na… Tiesą sakant… – lemenu. Jei šiam vyrukui per keturiasdešimt, tai aš – beždžionės dėdė. Tarsi per miglą spaudžiu jam ranką, pasisveikiname. Mudviejų pirštams susilietus, pasijuntu keistai pakylėta, kūnu nuvilnija virpulys. Sumišusi paskubomis atitraukiu ranką. Tikriausiai tai dėl trinties atsiradęs elektros krūvis. Kelis kartus stipriai sumirksiu – akių vokai virpa taip pat stipriai kaip ir širdis. – Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau. – O kas esate jūs? – klausia jis maloniai, galbūt net suintriguotas, bet iš abejingo veido sunku pasakyti. Jis atrodo santūriai susidomėjęs, bet pirmiausia – mandagus. – Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra… Ketrina… hm… panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete. – Aišku, – linkteli ponas Grėjus. Rodos, veide pamatau šmėstelint kažką panašaus į šypseną, bet kažin. – Gal prisėstumėte? – pakviečia jis mane ir mosteli į baltą odinę L raidės formos sofą. Vienam žmogui šis kabinetas gerokai per didelis. Prieš vitrininius langus stovi modernaus dizaino tamsus medinis rašomasis stalas, prie kurio patogiai susėdę galėtų valgyti šeši asmenys. Jis dera prie kavos stalelio šalia sofos. Visa kita balta: ir lubos, ir grindys, ir sienos, – tik ant sienos prie durų kabo stačiakampė mozaika iš trisdešimt šešių mažų paveikslų. Jie puikūs – tai serija kasdienių, pamirštų
daiktų, nutapytų taip kruopščiai, kad atrodo kaip nuotraukos. Eksponuojami drauge, jie tiesiog atima kvapą. – Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas, – sugavęs mano žvilgsnį, paaiškina Grėjus. – Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – sumurmu, nes mano dėmesį blaško ir jis, ir paveikslai. Pakreipęs galvą, Grėjus atidžiai žvelgia į mane. – Visiškai pritariu, panele Stil, – švelniai taria ir aš nežinia kodėl nuraustu. Neskaitant paveikslų, jo kabinetas santūrus, tvarkingas, šaltas. Svarstau, ar jis atspindi asmenybę Adonio, grakščiai sėdančio priešais ant vieno iš balta oda aptrauktų krėslų. Sugluminta savo minčių tėkmės, papurtau galvą ir išsitraukiu iš kuprinės Keitės klausimus. Tada imu pirštais uoliai maigyti skaitmeninio diktofono mygtukus ir du kartus numetu jį ant kavos stalelio. Ponas Grėjus neprataria nė žodžio, kantriai laukia, – bent jau taip tikiuosi, – o aš vis labiau trinku ir vis labiau raustu. Kai sukaupusi drąsą pakeliu į Grėjų akis, jis žiūri į mane vieną ranką laisvai pasidėjęs ant šlaunies, o kita pasirėmęs smakrą ir ilgą smilių priglaudęs skersai lūpų. Man rodos, jis slepia šypseną. – A-atsiprašau, – sumikčioju. – Aš prie šito daikčiuko nepratusi. – Nesiskubinkite, panele Stil, – nuramina jis mane. – Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu? – Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate? Išraustu. Ar jis iš manęs šaiposi? Turbūt. Nesumodama, ką sakyti, įsistebeiliju į poną Grėjų, sumirksiu ir, man rodos, jis manęs pasigaili, nes nusileidžia: – Ne, neprieštarausiu. – Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam skirtas šis interviu? – Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus. Oho! To aš nežinojau, ir man dingteli, kad už mane vos vyresnis žmogus, – gerai, tegul šešeriais metais, gerai, tegul nepaprastai daug pasiekęs, bet vis tiek – įteiks man universiteto diplomą. Suraukiu antakius ir sunkiai sutelkiamą savo dėmesį vėl nukreipiu į dabartinę užduotį. – Gerai. – Nervingai sučiaupiu lūpas. – Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau. Užsikišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. – Taip ir maniau, kad galite turėti, – visiškai rimtai atsako Grėjus. Jis iš manęs juokiasi. Tai suvokus man nukaista skruostai, tad atsisėdu tiesiau ir pasitempiu, kad atrodyčiau aukštesnė ir reikšmingesnė. Paspaudžiu įrašymo mygtuką ir mėginu laikytis kaip tikra profesionalė. – Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę? Pakėlusi akis pažvelgiu į Grėjų. Jis liūdnai šypsosi, bet atrodo šiek tiek nusivylęs. – Versle svarbiausia žmonės, panele Stil, o aš tikrai moku perprasti žmones. Žinau, kaip jie mąsto, kas skatina juos atsiskleisti, o kas ne, kas juos įkvepia ir kaip pažadinti jų iniciatyvą. Man dirba ypatinga komanda ir jos nariams aš dosniai atsilyginu. – Jis trumpai patyli ir perveria mane pilkomis akimis. – Tikiu, kad bet kokį projektą, norint sėkmingai įgyvendinti, reikia puikiai išmanyti, žinoti kiekvieną jo aspektą. Kad tai pasiekčiau, daug, labai daug dirbu. Sprendimus priimu vadovaudamasis
logika ir faktais. Iš prigimties turiu nuojautą, kuri padeda pastebėti ir subrandinti gerą, rimtą idėją, rasti tinkamus žmones. Galų gale viskas priklauso nuo tinkamų žmonių. – O gal jums tiesiog sekasi? Šio klausimo Keitės sąraše nėra, bet Grėjus toks pasipūtęs… Iš nuostabos jis žybteli akimis. – Nepasitikiu vien sėkme ar laimingu atsitiktinumu, panele Stil. Rodos, kuo daugiau dirbu, tuo labiau man sekasi. Iš tiesų svarbiausia turėti tinkamų žmonių komandą ir nukreipti jų energiją reikiama kryptimi. Jei neklystu, Harvis Fajerstounas yra pasakęs: „Svarbiausia vadovo priedermė – auginti ir ugdyti kadrus.“ – Pasakėte kaip kontrolės maniakas. Nespėjau prikąsti liežuvio ir šie žodžiai tiesiog išsprūdo. – O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil, – visai nelinksmai šypsodamasis sako Grėjus. Pažvelgiu į jį, o jis žiūri į mane ramiai, nenuleisdamas akių. Man suspurda širdis, į veidą vėl plūsteli raudonis. Kodėl šis vyras kelia man tokį jaudulį? Gal taip reaguoju į puikią jo išvaizdą, kuriai neįmanoma atsispirti? O gal čia kaltos liepsningos į mane įbestos akys? O gal smilius, kuriuo jis vis brauko sau per apatinę lūpą? Norėčiau, kad liautųsi taip braukęs. – Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti, – švelniai priduria jis. – Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – Kontrolės maniakas. – Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas. Aš net išsižioju. Šis vyras neturi nė lašelio kuklumo – tikras sukrėtimas. – Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai? – bjaurėdamasi klausiu. – Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai. Jis žvelgdamas į mane kilsteli antakį. Suprantama, jei būčiau ruošusis šiam interviu, būčiau tai žinojusi. Bet, po galais, koks jis pasipūtęs! Keičiu taktiką. – Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? – Turiu, ir labai įvairių, panele Stil. – Jo lūpomis nuvilnija vos pastebima šypsena. – Labai įvairių. Pati nežinau kodėl, bet nuo įdėmaus jo žvilgsnio sutrinku ir mane išmuša karštis. Jo akys spindi nuo kažkokios nedoros minties. – Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti? – Atsipalaiduoti? – Grėjus nusišypso parodydamas tobulus baltus dantis. Man net kvapą užgniaužia. Jis tikrai labai gražus. Niekam nedera taip puikiai atrodyti. – Na, jūsų žodžiais tariant, norėdamas atsipalaiduoti aš buriuoju, skraidau lėktuvu, užsiimu įvairia kita fizine veikla. – Jis krusteli krėsle. – Esu labai turtingas žmogus, panele Stil, todėl mano pomėgiai brangiai kainuoja ir ne juokais įtraukia. Noriu baigti šią temą, tad paskubomis žvilgteliu į Keitės klausimyną. – Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją? – klausiu. Ir kodėl su juo jaučiuosi taip nejaukiai?
– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti. – Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais. Staiga Grėjus vypteli kilstelėdamas lūpų kampučius ir įsistebeilija į mane tiriamu žvilgsniu. – Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu. – Kodėl jie taip sakytų? – Nes puikiai mane pažįsta. Jo lūpų liniją sudarko kreiva šypsena. – Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti? Vos tik ištariu šį klausimą, iš karto pasigailiu. Jis ne iš Keitės klausimyno. – Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu… – Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis? – Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi. Žinau, kokia Keitė gali būti atkakli. Dėl to, užuot rengusis egzaminams, dabar ir sėdžiu čia jausdamasi nepatogiai ir muistydamasi nuo skvarbaus Grėjaus žvilgsnio. – Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi? – Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto. – Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius? Grėjus abejingai gūžteli. – Tai gudrus verslas, – burbteli jis, nors, man rodos, nenuoširdžiai. Pamaitinti pasaulio varguolius? Neįžvelgiu čia jokios finansinės naudos, vien gryną idealizmą. Sugluminta jo požiūrio, žvilgteliu į kitą klausimą. – Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia? – Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa. – Vadinasi, norite užvaldyti daiktus? Tu kontrolės maniakas. – Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų. – Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas. – Toks ir esu. – Jis šypsosi, bet ta šypsena akyse neatsispindi. Be to, šie žodžiai prieštarauja kalboms žmogaus, norinčio pamaitinti pasaulį, tad nejučia imu manyti, kad mudu kalbamės visai apie ką kita, tik nenutuokiu, apie ką būtent. Stipriai sučiaupiu lūpas. Atmosfera kabinete kaista, o gal tik mane muša karštis? Tiesiog trokštu, kad šis pokalbis greičiau baigtųsi. Dabar Keitė jau tikrai turi pakankamai medžiagos. Užmetu akį į kitą klausimą. – Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi? Oi, tai asmeniška. Įbedu žvilgsnį į Grėjų tikėdamasi, kad neįsižeidė. Jis suraukia kaktą. – Tikrai nežinau.
Mane pagauna smalsumas. – Kokio amžiaus buvote įvaikintas? – Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil. Jis kalba griežtai. Mėšlas. Taip, suprantama, jei būčiau žinojusi, kad turėsiu imti šį interviu, būčiau truputį apie jį pasiskaičiusi. Išraudusi paskubomis pereinu prie kito klausimo. – Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą. – Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai atkerta Grėjus. – Atleiskite… – Pasimuistau. Jis privertė mane pasijusti sutrikusiu vaiku. Mėginu iš naujo: – Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą? – Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti. – Ar jūs gėjus, pone Grėjau? Jis staiga garsiai įkvepia ir aš, visa nutirpusi, susigūžiu. Mėšlas. Kodėl prieš garsiai skaitydama atidžiai neperžiūrėjau tų klausimų ir neatmečiau netinkamų? Po velnių ir Keitę, ir tą jos smalsumą! – Ne, Anastazija, aš ne gėjus. Grėjus kilsteli antakius, akyse – šaltas spindesys. Jis atrodo nepatenkintas. – Prašau atleisti. Bet čia… hm… taip parašyta. Jis pirmą kartą ištarė mano vardą. Man širdis ėmė plakti smarkiau, o skruostai vėl užkaito. Nervingai užsikišu išsprūdusią plaukų sruogą už ausies. Grėjus pakreipia galvą. – Vadinasi, tuos klausimus sugalvojote ne jūs? Išbąlu kaip drobė. – Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji sudarė klausimyną. – Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje? Ak, ne! Su studentų laikraščiu aš neturiu nieko bendra. Tai jos papildoma veikla, ne mano. Nuraustu kaip žarija. – Ne. Mudvi tik gyvename viename bute. Tylus ir susimąstęs, žvelgdamas pilkomis akimis ir tarsi mane vertindamas, jis pirštais pasitrina smakrą. – Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – tyliai ir niūriai klausia. Pala, kas ir kam čia turėtų uždavinėti klausimus? Jo žvilgsnis mane deginte degina ir verčia kloti tiesą. – Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – gailiai, tarsi atsiprašydama sakau. – Tada daug kas aiškiau. Pasibeldusi į duris, įeina antroji šviesiaplaukė. – Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas… – Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą. Andrėja spokso į jį nežinodama, ką daryti. Atrodo sutrikusi. Jis neskubėdamas atsisuka į ją ir kilsteli antakius. Andrėja išrausta kaip nuplikyta. Ak, kaip puiku. Ne aš viena taip jaučiuosi. – Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir išeina. Grėjus susiraukia, o paskui vėl sutelkia dėmesį į mane.
– Kur mudu sustojome, panele Stil? O, rodos, jis vėl kreipiasi į mane „panele Stil“! – Prašom dėl manęs nesitrukdyti… – Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga. Jo akys dega smalsumu. Mėšlų mėšlas. Ko jis tuo siekia? Grėjus alkūnėmis atsiremia į krėslo ranktūrius ir prieš burną suglaudžia abiejų rankų pirštų galus. Jo burna labai… blaško dėmesį. Pamėginu susiimti. – Ne kažin ką galėčiau papasakoti. – Ką ketinate veikti baigusi studijas? Sugluminta jo susidomėjimo, gūžteliu pečiais. Su Keite persikraustyti į Siatlą, susirasti darbą. Tiesą sakant, apie tai, ką veiksiu po baigiamųjų egzaminų, rimtai dar nesvarsčiau. – Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Kaip tik jiems dabar ir turėčiau rengtis, o ne sėdėti tavo didžiuliame, prašmatniame, iščiustytame kabinete trikdoma skvarbaus tavo žvilgsnio. – Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams, – tyliai sako jis. Nustebusi išpučiu akis. Ar Grėjus siūlo man darbą? – Šit kaip? Turėsiu omenyje, – suglumusi murmu. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau. Oi, ne. Aš ir vėl sakau, ką galvoju. – Kodėl taip manote? Susidomėjęs ir maloniai šypsodamasis, ponas Grėjus pakreipia galvą. – Juk tai savaime aišku, ar ne? Aš nevėkšla, apsileidusi ir ne šviesiaplaukė. – Ne, bent jau ne man. Jo žvilgsnis skvarbus, šypsena išblėsusi, ir aš staiga kažkur viduriuose pajuntu keistą spazmą. Neatlaikiusi tiriamo jo žvilgsnio, nuleidžiu akis ir tarsi apdujusi įsispoksau į sunertus savo pirštus. Kas čia dedasi? Turiu išeiti – tučtuojau. Pasilenkiu į priekį pasiimti diktofono. – Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą? – pasiteirauja jis. – Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu. – Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Grėjus atrodo nustebęs, o gal net susirūpinęs. Žvilgteli pro langą. Lauke pradėję lynoti. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – šiurkščiai, valdingai priduria jis. O kam jam galvą kvaršinti? – Ar gavote visą reikalingą informaciją? – dar paklausia. – Taip, pone, – patikinu jį kišdama diktofoną į kuprinę. Jis prisimerkia, lyg apie kažką mąstydamas. – Ačiū už interviu, pone Grėjau. – Nėra už ką. Buvo malonu, – mandagiai lyg niekur nieko atsako jis. Kai atsistoju, jis, taip pat pakilęs iš krėslo, ištiesia ranką. – Iki kito susitikimo, panele Stil. Šie žodžiai nuskamba tarsi iššūkis ar grasinimas – net nežinau, kaip čia tiksliau pasakius. Susiraukiu. Kada gi mudu vėl susitiksime? Dar kartą paspaudžiu jam ranką – keista, ta įelektrinanti srovė tarp mudviejų niekur nedingo. Matyt, nervai.
– Pone Grėjau… – atsisveikindama linkteliu jam. Grakščiai tarsi lengvaatletis jis nužingsniuoja prie durų ir plačiai man jas atidaro. – Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – šypteli. Tai akivaizdi užuomina apie ankstesnį, švelniai tariant, ne itin sėkmingą mano įžengimą į jo kabinetą. Vėl nuraustu. – Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atkertu ir jis nusišypso plačiau. „Džiaugiuosi, kad laikai mane sąmojinga“, – pagalvoju žengdama į vestibiulį ir giliai širdyje rūstaudama. Labai nustembu, kad, išėjęs iš kabineto, jis lydi mane toliau. Ne mažiau nustebusios nuo savo rašomųjų stalų akis pakelia ir Andrėja su Olivija. – Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausia Grėjus. – Striukę. Olivija pašokusi atneša mano striukę, Grėjus ją pačiumpa. Ir padeda man, kvailokai susidrovėjusiai, ją apsivilkti. Trumpai uždeda rankas man ant pečių. Nuo šio Grėjaus prisilietimo net aikteliu. O jis, net jei ir pastebi, neišsiduoda. Paskui ilgu smiliumi paspaudžia lifto mygtuką – mudu stovime ir laukiame: man nejauku, o jis abejingas ir ramus. Durims atsidarius, puolu į kabiną, kad tik greičiau ištrūkčiau. Man tikrai reikia iš čia išsinešdinti. Atsisukusi pažvelgiu į Grėjų ir pamatau jį ryte ryjantį mane akimis, nugara atsišliejusį į durų staktą šalia lifto, viena ranka atsirėmusį į sieną. Jis išties atrodo nepaprastai. Tai mane erzina. – Anastazija… – atsisveikindamas ištaria jis. – Kristianai… – atsakau jam. Laimė, tuomet užsidaro lifto durys.
ANTRAS SKYRIUS Man daužosi širdis. Liftas nusileidžia į pirmą aukštą ir aš, slankiosioms durims atsidarius, šiaip taip išeinu iš kabinos: dar kartą klupteliu, bet, laimė, ant švarutėlio smiltainio grindų neišsipleikiu. Puolu prie plačių stiklinių lauko durų ir gaiviame, tyrame, drėgname Siatlo ore staiga pasijuntu laisva. Užvertusi galvą, leidžiu ant veido kristi vėsiems, žvalumo teikiantiems lietaus lašams. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu, norėdama apvalyti plaučius, mėgindama atgauti pusiausvyros likučius. Dar joks vyras nepaveikė manęs taip kaip Kristianas Grėjus ir nenutuokiu kodėl. Ar visa tai dėl jo išvaizdos? Dėl mandagaus elgesio? Dėl turtų? O gal dėl turimų galių? Nesuprantu iracionalios savo reakcijos. Su palengvėjimu labai giliai atsidūstu. Dėl Dievo meilės, ką visa tai reiškia? Atsirėmusi į plieninę pastato koloną, narsiai mėginu nusiraminti ir surikiuoti mintis. Netrukus širdis ima plakti įprastu ritmu ir aš, pradėjusi normaliai kvėpuoti, nužingsniuoju prie automobilio. IŠVAŽIAVUSI IŠ MIESTO, PRISIMENU pokalbį ir pasijuntu kvailai, nepatogiai. Nėra jokios abejonės: per jautriai reaguoju į kažką, ką pati prasimaniau. Gerai, jis labai patrauklus, pasitikintis savimi, linkęs dominuoti, laisvai ir ramiai besielgiantis, kita vertus, pasipūtęs ir, nors puikių manierų, despotiškas ir šaltas. Bent jau žvelgiant iš šalies. Staiga mane nukrečia šiurpas. Gal jis ir pasipūtęs, bet nenuostabu: būdamas toks jaunas tikrai nemažai pasiekė. Jis nelinkęs kęsti kvailių ir kam jam kęsti? Vėl pasipiktinu, kad Keitė nedavė man trumpos jo biografijos. Artinantis prie Penktojo tarpregioninio greitkelio mano mintys tebeklajoja nežinia kur. Galvodama apie tai, koks žmogus turi būti, kad sulauktų sėkmės, jaučiuosi tikrai suglumusi. Kai kurie Grėjaus atsakymai buvo tokie mįslingi – tarsi jis turėtų slaptų kėslų. O jau Keitės klausimai – fui! Tas klausinėjimas apie įvaikinimą ir smalsavimas, ar jis gėjus! Mane nukrečia šiurpas. Negaliu patikėti, kad to teiravausi. Kad aš kur skradžiai žemę prasmegčiau! Vėliau kas kartą prisiminusi šį klausimą iš gėdos net susigūšiu. Sumauta Keitė Kavanag! Žvilgteliu į spidometrą. Vairuoju atsargiau nei paprastai. Žinau, kad taip elgiuosi kažkur sąmonės gelmėse prisimindama tą skvarbų, į mane įbestą pilkų akių žvilgsnį ir griežtą balsą, liepiantį vairuoti atsargiai. Purtydama galvą suvokiu, kad Grėjus elgėsi taip, tarsi būtų du kartus vyresnis, nei iš tiesų yra. „Pamiršk visą šį reikalą, Ana, – mintyse subaru save. Nusprendžiu, kad apskritai patirtis buvo įdomi, bet neturėčiau įsikibusi jos laikytis. – Suprask, kad tai jau praeitis.“ Jo daugiau niekada nebepamatysiu. Ši mintis akimirksniu praskaidrina nuotaiką. Įjungiu stereogrotuvą, kaip reikiant atsuku garsą, atremiu nugarą į sėdynės atlošą ir, spausdama greičio pedalą, klausausi trankios, ritmingos indie roko grupės muzikos. Įsukusi į Penktąjį tarpregioninį greitkelį suprantu dabar galinti važiuoti taip greitai, kaip patinka.
GYVENU NEDIDELIAME DVIBUČIŲ NAMŲ kvartale netoli Vašingtono valstybinio universiteto Vankuverio studentų miestelio. Man pasisekė: Keitės tėvai jai tą butą nupirko ir aš moku tik kelis grašius nuomos. Jau ketveri metai čia mano namai. Pastačiusi automobilį prie namo jau žinau, kad Keitė norės itin išsamios ataskaitos, o ji nepaprastai atkakli. Ką gi, bent jau turės skaitmeninį diktofoną su įrašu. Viliuosi, neteks smulkiai aiškinti dalykų, apie kuriuos per interviu nebuvo užsiminta. – Ana! Grįžai… Keitė sėdi mūsų svetainėje apsikrovusi knygomis. Ji, žinoma, rengėsi baigiamiesiems egzaminams, be to, tebevilki rožinę flanelinę pižamą su gražiais kiškučiais – tą pačią, kurią saugoja ypatingoms progoms: kai nutraukia santykius su vaikinu, suserga arba šiaip jaučiasi prislėgta. Pašokusi ji pripuola ir stipriai suspaudžia mane glėbyje. – Jau buvau bepradedanti nerimauti. Tikėjausi, kad grįši anksčiau. – Na, sakyčiau, ir taip greitai apsisukau, juolab kad interviu gerokai užtruko. Pamojuoju Keitei laikydama rankoje diktofoną. – Ana, aš tau labai dėkoju už tai, ką padarei. Žinok, lieku tau skolinga. Na, kaip viskas vyko? Koks jis žmogus? Siaubas, štai ir prasideda Ketrinos Kavanag tardymas. Kaupiuosi atsakyti į jos klausimą. Ką turėčiau papasakoti? – Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi ir man daugiau niekada nereikės su juo susitikti. Žinai, būti su juo gana baugu. – Gūžtelėjusi pečiais priduriu: – Jis labai susikaupęs, netgi rimtas ir… jaunas. Tikrai jaunas. Nieko nesuprasdama Keitė stebeilija į mane. Suraukiu antakius. – Nežiūrėk kaip kokia naivuolė. Kodėl nedavei man biografijos? Dėl to, kad nepasirengiau interviu, jis privertė mane pasijusti tikra kvaiša. Keitė delnu užsidengia burną. – Jėzau, Ana, atsiprašau… Nė nepagalvojau… Irztu. – Šiaip jau jis buvo mandagus, santūrus ir truputį nuobodus, tarsi būtų per anksti pasenęs. Jis kalba ne taip, kaip derėtų dar nesulaukusiam trisdešimties vyrui. Beje, kiek jam metų? – Dvidešimt septyneri. Jėzau, Ana, nepyk. Turėjau tau bent šiek tiek apie jį papasakoti, bet mane buvo apėmusi tokia panika… Duok man diktofoną, eisiu perrašinėti pokalbio. – Atrodai geriau. Valgei sriubos? – klausiu norėdama pakeisti temą. – Valgiau, ir ji buvo skani kaip visada. Jaučiuosi daug geriau. Ji dėkingai man nusišypso. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį. – Turiu lėkti. Dar spėsiu į savo pamainą Kleitono parduotuvėje. – Ana, tu visai nusivarysi nuo kojų. – Nieko man neatsitiks. Iki. KLEITONO ŪKINIŲ PREKIŲ PARDUOTUVĖJE įsidarbinau vos pradėjusi studijas Vašingtono valstybiniame universitete. Tai didžiausia jokiems tinklams nepriklausanti techninės įrangos parduotuvė Portlando apylinkėse, ir per tuos ketverius metus, kai joje dirbu, ėmiau šiek tiek išmanyti apie daugumą mūsų
parduodamų prekių, nors – argi ne juokinga? – apie vadinamuosius „pasidaryk pats“ darbus visiškai nieko nenutuokiu. Šiuos reikalus palieku tvarkyti tėčiui. DŽIAUGIUOSI GALĖDAMA ATIDIRBTI savo pamainą, nes darbas atitraukia mintis nuo Kristiano Grėjaus. Klientų pas mus daug: prasideda vasaros sezonas ir žmonės imasi remontuoti namus. Pamačius mane, poniai Kleiton, rodos, akmuo nuo širdies nusirita. – Ana! Maniau, šiandien į darbą nebesuspėsi. – Sutartas susitikimas netruko taip ilgai, kaip tikėjausi. Galiu porą valandų padirbėti. – Kaip man malonu tave matyti. Ji siunčia mane į sandėlį, kad atneščiau prekių ir papildyčiau tuštėjančias lentynas, tad netrukus visą dėmesį sutelkiu į patikėtą užduotį. VĖLIAU, GRĮŽUSI NAMO, RANDU Ketriną su ausinėmis ir prie nešiojamojo kompiuterio. Keitės nosis vis dar paraudusi, bet ji kaip reikiant įsitraukusi į perrašinėjimą, tad susikaupusi įnirtingai spausdina. O aš, išsekinta ilgos kelionės automobiliu, varginančio interviu ir darbo Kleitono parduotuvėje, vos laikausi ant kojų. Šlumšteliu ant sofos, galvodama apie rašto darbą, kurį turiu pabaigti, ir apie tai, kad šiandien visiškai nesirengiau egzaminams, nes leidausi užvaldoma minčių apie… jį. – Pririnkai puikios medžiagos, Ana. Gerai padirbėjai. Negaliu patikėti, kad atmetei jo siūlymą pavedžioti tave po įmonę ir viską parodyti. Akivaizdu, kad jis norėjo su tavimi pabūti ilgiau. Ji klausiamai žvilgteli į mane. Nuraustu ir kažkodėl vėl ima smarkiau plakti širdis. Esu tikra, kad aprodyti įmonę jis siūlėsi visai ne dėl to. Matyt, tiesiog norėjo, kad suprasčiau, jog visa, ką matau, priklauso jam. Susigriebiu kandžiojanti apatinę lūpą ir viliuosi, kad Keitė to nepastebėjo. Bet visas jos dėmesys, rodos, skirtas interviu. – Iš įrašo suprantu, kodėl sakei, kad jis elgėsi santūriai. Ar ką nors užsirašei? – klausia ji. – Hm… ne, neužsirašiau. – Tiek to. Ir šios medžiagos pakaks geram straipsniui. Gaila, kad neturime originalių nuotraukų. Tas niekšelis traukia akį, ar ne? – Lyg ir nieko… Kaip įmanydama slepiu susidomėjimą ir, ko gero, nuslepiu. – Oi, liaukis, Ana! Net ir tu negali būti abejinga jo išvaizdai. Keitė pažvelgia į mane ir kilsteli tobulos formos antakį. Mėšlas! Jaučiu kaistant skruostus, tad mėginu nukreipti jos dėmesį pagyromis – ši gudrybė visuomet pasiteisina. – Tu tikriausiai būtum iš jo išpešusi daug daugiau. – Abejoju, Ana. Ką tu, jis, galima sakyti, pasiūlė tau darbą! Turint omenyje, kad įpiršau tau šią užduotį paskutinę akimirką, tu puikiai ją atlikai. Ji perveria mane mąsliu žvilgsniu. Nieko nelaukdama traukiuosi į virtuvę. – Na, tai ką iš tiesų apie jį manai? Po galais, betgi ji ir kibi! Kodėl negali tiesiog palikti manęs ramybėje? Sugalvok ką nors, tik greitai!
– Jis labai keistas, valdingas, pasipūtęs… Bauginantis, bet ir nepaprastai charizmatiškas. Galiu suprasti tuos, kurie juo žavisi, – nuoširdžiai priduriu tikėdamasi, kad šiais žodžiais Keitę pagaliau užčiaupsiu. – Tave sužavėjo vyras? Tai bent naujiena! – prunkšteli ji. Imu rinkti produktus sumuštiniui, kad Keitė nematytų mano veido. – Kodėl norėjai sužinoti, ar jis gėjus? Beje, tas klausimas labiausiai sutrikdė. Pasijutau pažeminta, o ir jis suirzo. Prisiminusi, kaip viskas buvo, rūsčiai dėbteliu į Keitę. – Nė vienoje nuotraukoje aukštuomenei skirtuose spaudos puslapiuose jis nenufotografuotas su drauge. – Tai buvo labai nemalonu. Ir visas pokalbis buvo nemalonus. Džiaugiuosi, kad daugiau niekada jo nepamatysiu. – Ak, Ana, juk negalėjo būti taip blogai. Iš to, kaip Grėjus kalba, sprendžiu, kad tu jam patikai. Patikau? Dabar Keitė jau tikrai nusišneka. – Gal norėtum sumuštinio? – Neatsisakyčiau. TĄ VAKARĄ APIE KRISTIANĄ GRĖJŲ daugiau nesišnekame ir man dėl to labai palengvėja. Po vakarienės dar randu jėgų su Keite prisėsti prie valgomojo stalo ir, kol ji analizuoja straipsnio medžiagą, imuosi rašyti darbą apie „Tesę iš d’Erbervilių giminės“. Po galais, ta moteris buvo atsidūrusi netinkamoje vietoje netinkamu metu ir netinkamame amžiuje. Rašinį baigiu tik vidurnaktį – Keitė jau seniai nuėjusi miegoti. Į savo kambarį nuslenku visiškai išsekusi, bet patenkinta, kad pirmadienis, o tiek daug nuveikiau. Susirangau lovoje baltai dažytu metaliniu galvūgaliu ir kojūgaliu, susisupu į mamos duotą dygsniuotą antklodę, užsimerkiu ir tuoj pat užmiegu. Naktį sapnuoju kažkokias tamsias vietas, niūrias, šaltas, baltas grindis ir pilkas akis. LIKUSIĄ SAVAITĘ ATSIDEDU vien studijoms ir darbui Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Keitė taip pat užsiėmusi: renka medžiagą paskutiniam studentų laikraščio numeriui prieš užleisdama vadovo kėdę naujam redaktoriui ir dar rengiasi baigiamiesiems. Iki trečiadienio jai gerokai pasitaiso sveikata ir man nebereikia kęsti Keitės, vilkinčios tą savo rožinę flanelinę pižamą su pernelyg daug kiškučių. Paskambinu mamai į Džordžijos valstiją pasiteirauti, kaip sekasi, taip pat tikėdamasi, kad ji man palinkės sėkmingai išlaikyti egzaminus. Mama vėl ima ūžti man ausis apie naujausią, bet rizikingą savo verslą, būtent žvakių liejimą, – mano mama nuolat mėgina vis naujas verslo rūšis. Tiesą sakant, ji nuobodžiauja ir tenori kaip nors prastumti laiką, bet vis tiek tikisi vieną gražią dieną rasti aukso gyslą. Kitą savaitę jau imsis ko nors kito. Neramu man dėl jos. Tikiuosi, neužstatė namo norėdama gauti lėšų naujausiam verslo planui įgyvendinti. Taip pat viliuosi, kad dabar, kai manęs ten nėra, Bobas, – nors gerokai už mamą vyresnis, bet visai neseniai tapęs jos vyru, – ją prižiūrės. Atrodo, jis gerokai didesnis realistas už Trečiąjį Vyrą. – Kaip tau sekasi, Ana? Akimirksnį dvejoju, todėl mama suklūsta.
– Gerai. – Ana? Ar susipažinai su kokiu nors vaikinu? Čia tai bent… Ir kaip ji atspėjo? Mamos balse aiškiai girdžiu jaudulio gaidelę. – Ne, mama, su niekuo aš nesusipažinau. Jei taip būtų, tu pirma sužinotum. – Ana, aukseli, turėtum dažniau kur nors nueiti. Man dėl tavęs neramu. – Mama, aš puikiai gyvenu. Kaip laikosi Bobas? Kaip visada geriausia taktika – nukreipti dėmesį. Vakare dar paskambinu Rėjui, savo įtėviui, mamos Antrajam Vyrui, žmogui, kurį laikau savo tėvu ir kurio pavardę turiu. Mudviejų pokalbis trunka neilgai. Tiesą sakant, tai net ne pokalbis, o veikiau nesibaigiantis įtėvio mykimas, kuriuo jis atsako į švelnų mano kalbinimą. Rėjus tylenis. Bet jis tebėra gyvas ir tebežiūri per televizorių europietišką futbolą (o kai nežiūri, eina žaisti boulingo, meškerioti su musele arba gamina baldus). Rėjus puikus stalius – štai kodėl atskiriu tinkuotojo trintuvą nuo rankinio pjūklo. Rodos, jam sekasi gerai. PENKTADIENIUI BAIGIANTIS IR MUDVIEM su Keite tariantis, kaip praleisti vakarą, – mat norime truputį atsipūsti nuo mokslų, darbo ir studentų laikraščių, – kažkas paskambina į duris. Spausdamas rankoje butelį šampano, prie mūsų buto durų stovi geras mano bičiulis Chosė. – Chosė! Malonu tave matyti! – Sveikindamasi skubriai jį apkabinu. – Užeik. Vos atvykusi į Vašingtono valstybinį universitetą, dar visiškai sutrikusi ir vieniša, pirmiausia susipažinau ne su kuo kitu, o su Chosė. Tą dieną abu supratome esantys giminingos sielos ir nuo to laiko esame bičiuliai. Mudviejų ne tik humoro jausmas panašus – išsiaiškinome, kad Rėjus ir Chosė vyresnysis kartu tarnavo viename kariuomenės dalinyje. Taigi mūsų tėvai irgi tapo gerais draugais. Chosė siekia inžinieriaus diplomo ir yra pirmasis iš giminės įstojęs į koledžą. Jis tikrai turi košės galvoje, bet tikroji jo aistra yra fotografija. Chosė geba pagauti gerą kadrą. – Turiu naujienų, – pareiškia jis plačiai šypsodamasis, o tamsios akys tviskėte tviska. – Žinau aš tą tavo naujieną: dar savaitę nebūsi išspirtas iš universiteto, – pasišaipau ir jis juokais perveria mane rūsčiu žvilgsniu. – Ateinantį mėnesį Portlando aikštės galerijoje bus eksponuojamos mano nuotraukos. – Nuostabu, sveikinu! Džiaugdamasi dar kartą apkabinu Chosė. Keitė taip pat maloniai jam nusišypso. – Kad tave kur, Chosė! Turiu paskelbti šitą naujieną laikrašty. Tik to man ir trūko – nenumatytų redakcinių keitimų penktadienio vakarą. Keitė dedasi suirzusi. – Atšvęskim. Norėčiau, kad ateitum į parodos atidarymą. – Chosė įbeda į mane akis ir aš nuraustu. – Žinoma, kviečiu jus abi, – priduria jis, nervingai žvilgtelėjęs į Keitę. Mudu su Chosė esame geri draugai, bet žinau, kad giliai širdyje jis trokšta kai ko daugiau. Jis žavus ir linksmas, bet kaip vaikinas man netinkamas. Chosė man, galima sakyti, atstoja brolį, kurio niekada neturėjau. Ketrina dažnai patraukia mane per dantį, girdi, man trūksta geno, lemiančio stiprų poreikį turėti vaikiną, bet iš tiesų, nors viena mano asmenybės dalis ilgisi legendomis apipinto virpančių kelių pojūčio ir akimirkų, kai jauti gerklėje plakant širdį ir darosi net silpna iš jaudulio, kol kas nesutikau žmogaus, kuris… na, kuris mane trauktų.
Kartais svarstau, gal man kas ne taip. Galbūt per daug laiko leidau romantiškų literatūros herojų draugijoje, todėl mano idealai ir lūkesčiai dabar gerokai per dideli? Bet tikrame gyvenime niekas niekada nepaskatino manęs taip jaustis. „Ir vis dėlto per pastarąsias kelias dienas viskas pasikeitė“, – nelauktai ir vis dar nedrąsiai šnabžda man vidinis balsas. NE! Šią mintį tuoj pat nuveju šalin. Apie tai negalvosiu, po to skausmingai nemalonaus interviu – nieku gyvu. „Ar jūs gėjus, pone Grėjau?“ Prisiminusi šį klausimą net susiraukiu. Žinau, kad nuo to laiko sapnuoju jį beveik kasnakt, bet tie sapnai, be abejonės, tėra mėginimas apvalyti sąmonę nuo tos šlykščios patirties. Žiūriu, kaip Chosė atkemša šampaną. Jis aukštas, mūvi džinsus ir vilki sportinius marškinėlius, plačiapetis ir raumeningas, įdegęs, tamsiaplaukis ir rudomis, kiaurai veriančiomis akimis. Taip, Chosė tikras saldainiukas, bet manau, kad mano siunčiamą žinią jis pagaliau ima suprasti: mudu tik draugai. Kamštis garsiai pokšteli, o Chosė pažvelgia aukštyn ir nusišypso. ŠEŠTADIENIS PARDUOTUVĖJE – TIKRAS KOŠMARAS. Mus tiesiog apgula meistrai mėgėjai, norintys pagražinti namus. Ponui ir poniai Kleitonams, Džonui, Patrikui (jie taip pat čia dirba ne visą darbo dieną) ir man tenka atremti klientų šturmą. Bet apypiete pirkėjų sumažėja ir aš, atsisėdusi prie kasos aparato neatkreipdama niekieno dėmesio valgau bandelę, bet ponia Kleiton paprašo patikrinti kelis užsakymus. Susikaupusi imuosi šios užduoties, tikrinu numerius kataloge su prekėmis, kurių mums reikia ir kurias užsakėme, žvilgčioju tai į užsakymų knygą, tai į ekraną žiūrėdama, ar įrašai sutampa. Paskui, jau neatmenu kodėl, pakeliu galvą ir… pasijuntu sukaustyta įžūlaus pilkų akių žvilgsnio – Kristianas Grėjus stovi prie prekystalio ir dėbso. Mane tuoj ištiks širdies smūgis. – Panele Stil! Koks malonus netikėtumas. Jo žvilgsnis įdėmus ir skvarbus. Kas per šlamštas! Po galais, ką jis čia veikia, iš pažiūros toks nusiteikęs poilsiauti, susitaršiusiais plaukais, su gelsvai rusvu storų siūlų nertiniu, džinsais ir žygio batais? Rodos, iš nuostabos net išsižioju, be to, nė nenutuokiu, kur dingo mano protas ir balsas. – Pone Grėjau… – sušnabždu, mat suregzti ko nors daugiau tiesiog neįstengiu. Grėjus vos pastebimai šypsosi, o akys spinduliuoja linksmumą, tarsi jis džiūgautų dėl kažkokio jam vienam suprantamo pokšto. – Kaip tik buvau netoliese, – lyg ir pasiteisina. – Man reikia šį bei tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil. Jo balsas šiltas ir klampus nelyginant besilydantis juodasis šokoladas su karameliniu įdaru ar… kažkuo panašiu. Papurtau galvą, kad atitokčiau. Širdis daužosi kaip pašėlusi, be to, nuo įdėmaus jo žvilgsnio kažkodėl tirštai raustu. Išvydusi jį stovint priešais, visai suglumau. Atmintyje išlikęs Grėjaus paveikslas toli gražu nebuvo tikroviškas. Jis ne tik dailus, jis – vyriško grožio etalonas, toks, kad žado netektum, ir jis stovi čia. Čia, Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Nagi, atsipeikėk. Pagaliau mąstymo funkcija man grįžta, ryšys tarp smegenų ir viso kūno atsinaujina. – Ana. Mano vardas Ana, – tyliai sakau. – Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau?
Jis nusišypso ir man vėl pasirodo, kad žino kažkokią didelę paslaptį. Tai labai trikdo. Giliai įkvėpusi imuosi vaidinti profesionalę, dirbančią čia jau daug metų. Sugebėsiu. – Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių, – tyliai ir ramiai, bet kartu ir linksmai sako Grėjus. Kabelių? – Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau? – drebančiu balsu tyliai klausiu. Susiimk, Stil. Grėjus truputį susiraukia ir tos raukšlės sudarko šiaip dailią jo kaktą. – Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil, – paprašo. Išėjusi iš už prekystalio deduosi nerūpestinga, o iš tiesų kaip įmanydama stengiuosi, kad nesusipintų kojos – mat jos staiga pasidarė netvirtos ir ėmė linkti per kelius. Labai džiaugiuosi šiandien rytą apsimovusi geriausius džinsus. – Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – šiek tiek per linksmai sakau. Pakeliu akis į Grėjų ir iš karto dėl to pasigailiu. Po perkūnais, koks jis gražus… – Prašom parodyti, seksiu paskui jus, – sumurma jis mostelėdamas išpuoselėta ranka ilgais pirštais. Dusinama savo širdies, – mat ši tvinksi gerklėje ir mėgina iššokti pro burną, – vienu taku tarp lentynų patraukiu prie elektros prekių skyriaus. Ką jis veikia Portlande? Ko atėjo į Kleitono ūkinių prekių parduotuvę? O tuomet mažytėje, nepakankamai naudojamoje smegenų dalyje, tikriausiai pailgosiose smegenyse, netoli pasąmonės, kyla mintis: „Jis čia atvažiavo į tave pažiūrėti.“ Nesąmonė! Šią mintį iš karto atmetu. Kam šiam gražiam, įtakingam, rafinuotų manierų vyrui į mane žiūrėti? Mintis absurdiška, tad išmetu ją iš galvos. – Atvykote į Portlandą verslo reikalais? – pasiteirauju, bet pernelyg spigiu balsu, tarsi būčiau durimis prisivėrusi pirštą ar panašiai. Prakeikimas! Nepamesk galvos, Ana! – Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje. Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra, – dalykiškai paaiškina jis. „Matai? Jis čia visai ne tavęs ieškoti“, – garsiai, išdidžiai ir piktai pasišaipo iš manęs vidinis balsas. Nuo tokių paikų ir pretenzingų savo minčių smarkiai išraustu. – Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? – trukteliu per dantį Grėjų. – Kažkas panašaus, – pripažįsta jis, kilsteli lūpų kampučius ir veide tvyksteli santūri šypsenėlė. Jo dėmesys nukrypsta į kabelius, kuriais prekiaujame Kleitono parduotuvėje. Dėl Dievo, ką jis su tais kabeliais veiks? Niekaip negaliu įsivaizduoti jo meistraujančio. Kai Grėjus pirštais braukia per įvairių kabelių pakuotes, nežinia kodėl turiu nukreipti žvilgsnį. Pasilenkęs jis išsirenka vieną pakuotę. – Šitie bus kaip tik, – mįslingai šypsodamasis pareiškia. – Pageidausite dar ko nors? – Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos. Apsauginės dažymo juostos? – Remontuojate būstą? – išsprūsta man, nes laiku neprikandu liežuvio. Jis, žinoma, samdo meistrus arba turi žmones, kurie rūpinasi jo namų įrengimu. – Ne, neremontuoju, – tuoj pat atsako jis, paskui atsainiai šypteli ir mane apninka šiurpus jausmas, kad tyčiojasi.
Ar aš tokia juokinga? O gal juokingai atrodau? – Prašyčiau čionai, – susidrovėjusi burbteliu. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje. Grįžteliu per petį – jis seka iš paskos. – Ar ilgai čia dirbate? – įbedęs į mane įdėmų žvilgsnį, tyliai klausia Grėjus. Nuraustu kaip žarija. Po galais, kodėl šis vyras mane taip veikia? Jaučiuosi tarsi keturiolikmetė – kaip visada netašyta ir ne savo vietoje. Ramiai, Stil! – Ketverius metus, – pralemenu mudviem pasiekus tikslą. Norėdama nukreipti savo dėmesį kitur, pasilenkusi paimu du skirtingo pločio apsauginės dažymo juostos ritinėlius – kitokių nė neturime. – Paimsiu šitą, – sušnabžda Grėjus rodydamas į platesnį, tą jam ir paduodu. Mudviejų pirštai trumpai susiliečia ir vėl trenkia ta srovė, tarsi būčiau prisilietusi prie atvirų elektros laidų. Pajuntu ją skverbiantis į tamsos gaubiamas, neatrastas kūno vietas kažkur pilvo gelmėse ir nejučia aikteliu. Iš paskutiniųjų laikausi ant kojų. – Gal reikia dar ko nors? – teiraujuosi dusliai ir vos kvėpuodama. Jo akys truputėlį išsiplečia. – Manau, dar reikėtų virvės. – Jo balsas irgi duslus. – Prašom čia. Nuleidusi galvą ir taip slėpdama vėl išmušusį raudonį, žengiu prie reikiamos lentynos. – Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato… storų trosų… Pamačiusi jo išraišką ir besiniaukiantį žvilgsnį nutylu. Po perkūnais… – Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės. Paskubomis, virpančiais pirštais dėdama virvę prie pritaisytos matuoklės ir kiekvieną akimirką jusdama svilinantį pilkų akių žvilgsnį, pamatuoju puspenkto metro. Pakelti akių į jį nedrįstu. Jėzau, ar galėčiau dar labiau drovėtis? Iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukusi firminį „Stanley“ peilį, nupjaunu virvę, tvarkingai susuku ir surišu slankiuoju mazgu. Per stebuklą nenusirėžiu piršto. – Ar buvote skautė? – klausia Grėjus, o jo putlokos, juslingos lūpos virpteli nuo tramdomos, bet linksmos šypsenos. Nežiūrėk jam į burną! – Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau. Jis kilsteli antakius. – O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija? – vėl mįslingai šypsodamasis švelniai klausia. Netekusi žado įsistebeiliju į jį. Stoviu ant tektoninių plokščių. „Nepraskysk, Ana“, – priklaupusi ant vieno kelio maldauja iškankinta mano pasąmonė. – Knygos, – sušnabždu, bet vidinis balsas šaukte šaukia: „Tu! Tu esi mėgstamiausias mano užsiėmimas!“ Susigėdusi, kad pasąmonėje kirba man visiškai nebūdingos mintys, akimirksniu ją nutildau. – Kokios? Grėjus pakreipia galvą. Kodėl jam taip įdomu? – Na, kaip čia pasakius… Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai.
Ilgu smiliumi ir nykščiu jis brauko sau per smakrą mąstydamas, ką atsakyti. O gal tiesiog klaikiai nuobodžiauja ir mėgina tai nuslėpti? – Ar pirksite dar ką nors? Turiu šnekėti apie ką nors kita – tie veidą liečiantys pirštai per daug jaudina. – Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? Ką aš galėčiau patarti? Juk net nežinau, ką ruošiesi daryti! – Meistrui mėgėjui? Grėjus linkteli, o jo akys spindi ir linksmai, ir kažin kaip nepadoriai. Vėl nuraustu ir mano žvilgsnis nukrypsta į prigludusius jo džinsus. – Kombinezoną, – pasiūlau ir susivokiu, kad jau lioviausi skrupulingai sverti kiekvieną žodį. Dar labiau pralinksmėjęs, jis kilsteli antakį. – Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa? – Neryžtingai mosteliu į jo džinsus. – Galiu ir nusirengti, – kreivai šypteli jis. – Hm… Pajuntu vėl kaistant skruostus. Tikriausiai jie tokios pat spalvos kaip Komunistų manifestas. Prikąsk liežuvį. Užsičiaupk. TUOJ PAT. – Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, – ramiai pareiškia jis. Mėginu vyti šalin staiga iškilusį džinsus nusimovusio Grėjaus vaizdinį. – Dar ko nors? – pernelyg spigiai klausiu duodama jam mėlyną kombinezoną. Klausimą Grėjus praleidžia pro ausis. – Kaip sekasi rašyti straipsnį? Pagaliau jis uždavė man lengvą klausimą, be jokių slaptų užuominų ir trikdančių dviprasmybių… klausimą, į kurį galiu atsakyti. Įsitveriu jo abiem rankomis tarsi gelbėjimosi rato ir nusprendžiu sakyti tiesą. – Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to interviu. – Jaučiuosi tarsi įkvėpusi tyro oro: pagaliau radome normalią pokalbio temą. – Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų. – Kokių nuotraukų ji norėtų? Tiek to. Šį kartą pati išprovokavau tokį atsakymą. Papurtau galvą, nes nenutuokiu, ko Keitei reikėtų. – Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj… – Sutiktumėte nusifotografuoti? Mano balsas vėl aukštas, spigus. Jei pavyks susitarti dėl fotografavimosi, Keitė bus devintame danguje. „O tu rytoj vėl galėsi jį pamatyti“, – gundomai sušnabžda balsas iš tamsiosios smegenų gelmės. Šią mintį iš karto nuveju – juk tai tiesiog kvaila ir juokinga… – Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą. Aš tokia patenkinta, kad plačiai jam nusišypsau. Grėjaus lūpos prasiskiria, lyg ketintų staiga giliai įkvėpti, ir jis kelis kartus sumirksi. Nežinia kodėl, bet menką sekundės dalį atrodo sutrikęs, Žemės ašis truputėlį pasvyra ir tektoninės plokštės vėl pasislenka.
Dieve mano… Tas sutrikusio Kristiano Grėjaus žvilgsnis… – Praneškite man apie rytojaus planus. – Iš užpakalinės džinsų kišenės jis išsitraukia piniginę. – Štai mano vizitinė. Joje yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą, paskambintumėte. – Sutarta. Nusišypsau jam. Keitė paklaiks iš džiaugsmo. – Ana! Nežinia iš kur staiga išdygęs, kitame tako tarp lentynų gale stovi Polas. Jaunesnysis pono Kleitono brolis. Girdėjau, kad grįžo namo iš Prinstono, bet nesitikėjau šiandien pamatyti jo parduotuvėje. – Hm… minutėlei atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau. Nusisuku nuo jo ir Grėjus susiraukia. Mudu su Polu visuomet buvome geri bičiuliai, ir šiomis keistomis akimirkomis, kurias leidžiu su turtingu, įtakingu, stulbinamai, tiesiog neįtikėtinai patraukliu kontrolės maniaku Grėjumi, gera šnektelėti su normaliu žmogumi. Polas nustebina mane stipriai suspausdamas glėbyje. – Ana, sveika, kaip malonu tave matyti! – jausmingai sušunka jis. – Labas, Polai, kaip sekasi? Grįžai namo švęsti brolio gimtadienio? – Aha. Gražiai atrodai, Ana, išties puikiai. Atšlijęs Polas atidžiai mane nužvelgia ir nusišypso. Paskui paleidžia iš glėbio, bet tebelaiko apkabinęs per pečius, lyg jam priklausyčiau. Iš nesmagumo imu mindžikuoti. Malonu matyti Polą, bet jis visada elgiasi pernelyg familiariai. Pakeliu akis į Kristianą Grėjų, kuris stebi mudu tarsi vanagas: akys primerktos ir mąslios, lūpos stipriai sučiauptos, sustingusios. Prieš kelias akimirkas buvęs keistai dėmesingas klientas, staiga jis tapo visai kitu žmogumi – šaltu ir svetimu. – Polai, aš turiu klientą. Turėtum su juo susipažinti, – sakau mėgindama išsklaidyti priešiškumą Grėjaus veide. Nusitempiu Polą prie Grėjaus ketindama juodu supažindinti ir abu vyrai tiriamai vienas kitą nužvelgia. Atmosfera staiga tampa arktinė. – Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko brolis. – Nors pati nesuvokiu kodėl, pajuntu turinti viską paaiškinti išsamiau. – Su Polu susipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo administravimą, – imu paikai tarškėti. Tuoj pat liaukis! – Pone Kleitonai… – nutaisęs neperprantamą veidą, Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti. – Pone Grėjau… – Polas ją paspaudžia. – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus? Ne iš Grėjaus įmonių holdingo? Pakanka sekundės dalelytės, kad ką tik atšiaurų buvusį Polą apimtų pagarbi baimė. Grėjus mandagiai šypteli, bet jo akys lieka šaltos kaip ledas. – Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas? – Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga. Jo veidas abejingas, bet žodžiai… lyg norėtų jais pasakyti visai ką kita. Tai mane glumina. – Puiku, – linkteli Polas. – Iki, Ana.
– Iki, Polai. – Akimis nulydžiu jį, žingsniuojantį sandėlio link. – Gal pageidausite dar ko nors, pone Grėjau? – Ačiū, daugiau nieko nereikia, – tvirtai ir santūriai sako jis. Po galais… Ar jį įžeidžiau? Giliai įkvėpusi apsisuku ir patraukiu prie kasos. Kas jam yra? Įmušu į kasos aparatą virvės, kombinezono, apsauginės dažymo juostos ir kabelio kainą. – Keturiasdešimt trys doleriai. Pažvelgiu į Grėjų ir vėl iš karto pasigailiu. Jis atidžiai žiūri į mane, tiesiog kiaurai veria. Tai mane nervina. – Norėsite maišelio? – klausiu imdama jo kreditinę kortelę. – Taip, Anastazija. Grėjus liežuviu glostyte glosto mano vardą ir man vėl pašėlusiai ima daužytis širdis. Vos atgaunu kvapą. Paskubomis sudedu į plastikinį maišelį prekes. – Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man. Grėjus vėl kalba labai dalykiškai. Nerasdama žodžių, linkteliu ir grąžinu jam kortelę. – Gerai. Tad galbūt iki rytojaus. – Jis jau sukasi, bet stabteli. – Beje, Anastazija… Džiaugiuosi, kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu. Jis nusišypso ir vėl ryžtingai, persimetęs per petį plastikinį maišelį, patraukia prie durų – palikęs mane purtomą moteriškų hormonų audros. Pagaliau, kelias minutes paspoksojusi į uždarytas duris, pro kurias jis ką tik išėjo, grįžtu į tikrovę. „Na, gerai, jis man patinka.“ Štai, pripažinau sau, kad taip yra. Daugiau negaliu slėptis nuo savo jausmų. Dar niekada taip nesijaučiau. Jis man patrauklus, labai patrauklus. Bet suprantu, kad tai tuščias reikalas, tad su maloniu apgailestavimu atsidūstu. Į parduotuvę jis užsuko atsitiktinai. Ir vis dėlto, be jokios abejonės, galėsiu žavėtis juo iš tolo. Juk taip niekam nepakenksiu. Jei rasiu fotografą, rytoj turėsiu gerą progą pasigrožėti Grėjumi. Nekantraudama prikandu lūpą ir staiga susigriebiu, kad šypsausi išsiviepusi iki ausų kaip mokinukė. Reikia skambinti Keitei ir organizuoti fotosesiją.
TREČIAS SKYRIUS Keitė beprotiškai apsidžiaugia. – Bet ką Grėjus veikė Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje? – Jos smalsumas kalbantis telefonu aiškiai girdėti. O aš pasislėpusi sandėlio gilumoje ir mėginu šnekėti abejingai, lyg nieko nebūtų nutikę. – Jis buvo netoliese. – Man rodos, Ana, tai neįtikėtinas sutapimas. Ar nemanai, kad jis užsuko į parduotuvę į tave pažiūrėti? Išgirdus apie tokią galimybę man suspurda širdis, tačiau džiaugsmas ilgai netrunka. Niūri, į neviltį varanti tiesa tokia, kad jis atvažiavo čia verslo reikalais. – Jis lankėsi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Ponas Grėjus finansuoja kažkokį tyrimą, – tyliai sakau. – Ak, taip. Jis suteikė tam fakultetui pustrečio milijono dolerių subsidiją. Nieko sau… – Iš kur žinai? – Ana, aš žurnalistė ir rašiau apie tą vyruką biografinį straipsnį. Žinoti – mano darbas. – Gerai jau, Karla Bernstein, nespirgėk. Tai ar nori tų nuotraukų? – Aišku, noriu. Tik klausimas, kas ir kur jas padarys. – Galim Grėjaus paklausti kur. Jis sakė čia kur nors apsistosiąs. – Kaip tu su juo susisieksi? – Turiu jo mobiliojo numerį. Keitė iš nuostabos net aikteli. – Pats turtingiausias, sunkiausiai pagaunamas ir paslaptingiausias viengungis Vašingtono valstijoje taip paprastai ėmė ir davė tau savo mobiliojo numerį? – Na… taip. – Ana! Tu jam kritai į akį. Be jokios abejonės, – autoritetingai pareiškia ji. – Keite, jis tik norėjo būti malonus. – Bet dar nebaigusi sakinio žinau, kad tai netiesa: Kristianas Grėjus nesistengia būti malonus. Mandagus – galbūt. Ir iš širdies gilumos atsklinda silpnas, tylus balselis: „Gal Keitė teisi?“ Vien nuo minties, kad galbūt – tik galbūt! – Grėjui galėčiau patikti, man pašiurpsta oda. Šiaip ar taip, juk sakė, kad džiaugiasi, jog Keitė negalėjo pati imti to interviu. Leidžiuosi užvaldoma tylaus džiugesio, linguoju į šonus ir mėgaujuosi mintimi, kad galėčiau jam patikti. Bet Keitė nuleidžia mane ant žemės. – Nežinau, kur rasime žmogų, kad padarytų nuotraukas. Levis, nuolatinis mūsų fotografas, negali. Jis savaitgalį išvažiavęs namo, į Aidaho Folsą. Kaip jis susinervins, kad praleido progą fotografuoti
vieną iš žymiausių Jungtinių Valstijų verslininkų. – Hm… O gal tiktų Chosė? – Puiki mintis! Paprašyk jo – dėl tavęs jis padarytų viską. Tada paskambink Grėjui ir sužinok, kur jis nori būti fotografuojamas. Į Chosė Keitė žiūri šiek tiek iš aukšto ir tuo mane erzina. – Manau, tu turėtum jam paskambinti. – Kam – ar Chosė? – pašaipiai pasitikslina Keitė. – Ne, Grėjui. – Ana, tai tave su juo sieja ryšys. – Ryšys?! – sušunku gerokai pakeltu balsu. – Aš to vyruko beveik nepažįstu. – Bent jau buvai su juo susitikusi, – piktai atkerta ji. – Ir atrodo, kad jis norėtų tave geriau pažinti. Ana, paskambink jam, ir tiek, – išrėžia Keitė ir nutraukia pokalbį. Kartais ji tokia valdinga… Susiraukusi dėbteliu į savo mobilųjį ir parodau jam ilgą liežuvį. Siunčiant žinutę Chosė, į sandėlį ieškodamas švitrinio popieriaus įžengia Polas. – Ana, ten, salėje, turime pilnas rankas darbo, – taikiai primena jis. – Taip… Atsiprašau… – sumurmu jau gręždamasi ir ketindama eiti. – Klausyk, iš kur pažįsti Kristianą Grėjų? – apsimestinai atsainiai klausia Polas, bet nuslėpti smalsumo jam nepavyksta. – Teko imti iš jo interviu mūsų universiteto studentų laikraščiui. Keitė sirgo, – abejingai gūžteliu ir mėginu dėtis lyg niekur nieko, bet vaidinti man sekasi ne kažin kiek geriau už Polą. – Kristianas Grėjus Kleitono parduotuvėje. Tik pamanyk! – iš nuostabos net prunkšteli Polas. Ir, tarsi vydamas šią mintį, papurto galvą. – Beje, gal šiandien vakare norėtum nueiti kur nors išgerti taurelės ar ko?.. Kiekvieną kartą grįžęs namo jis kviečia mane į pasimatymą, o aš visada atsisakau. Tai savotiškas ritualas. Niekada nemaniau, kad susitikinėti su darbdavio broliu būtų gera mintis, ir nors Polas mielas, – toks pat mielas kaip ir bet kuris kitas kaimynystėje gyvenantis vaikinas, kurių Amerikoje pilna, – jis toli gražu neprimena romanų herojaus; šiaip ar taip, aš net turėdama lakiausią fantaziją negalėčiau jo tokio įsivaizduoti. „O Grėjų galėtum?“ – pakuždomis klausia pasąmonė, demonstratyviai kilstelėjusi antakį. Negailestingai ją nutildau. – Ar brolio gimtadienio proga nebus šventinės šeimos vakarienės ar ko panašaus? – Švęsim rytoj. – Gal kitą kartą, Polai. Šiandien vakare turiu mokytis. Ateinančią savaitę man baigiamieji egzaminai. – Ana, vieną gražią dieną tu vis tiek sutiksi. Jis nusišypso, o aš sprunku į prekybos salę. – ANA, BETGI AŠ FOTOGRAFUOJU vietoves, ne žmones, – sunkiai atsidusęs sako Chosė. – Chosė, aš tavęs prašau… – imu maldauti. Pereinu per mūsų buto svetainę spausdama prie ausies mobilųjį ir pro langą žvelgdama į blėstančią vakaro šviesą. – Duokš telefoną.
Keitė išplėšia man iš rankos aparatą ir atmeta ant peties švelnius kaip šilkas šviesiai rusvus plaukus. – Klausyk, Chosė Rodrigesai, jei nori, kad mūsų laikraštyje būtų paskelbta apie tavo parodos atidarymą, rytoj padarysi mums tas nuotraukas, capiche1? – Keitė gali būti ir be galo griežta. – Gerai. Ana tau paskambins ir pasakys, kada ir kur turėsi fotografuoti. Iki rytojaus. Ji piktai spusteli telefono mygtuką. – Reikalas sutvarkytas. Dabar mums beliko suderinti vietą ir laiką. Skambink jam. – Keitė paduoda mobilųjį. Man net kojas pakerta. – Skambink Grėjui, skambink! Rūsčiai dėbtelėjusi į draugę, kyšteliu ranką į užpakalinę džinsų kišenę išsitraukti jo vizitinės kortelės. Paskui giliai įkvepiu, susikaupiu ir drebančiais pirštais surenku numerį. Po antro signalo jis atsiliepia – glaustai, ramiai ir dalykiškai. – Grėjus klauso. – Hm… Pone Grėjau… Čia Anastazija Stil. Taip nervinuosi, kad neatpažįstu savo balso. Trumpai tvyro tyla. Viduje visa tirtu. – Panele Stil. Malonu jus girdėti. Jo tonas pasikeičia. Regis, jis nustebęs ir dabar prabyla taip… šiltai, netgi gundomai. Man ima trūkti oro, be to, vėl nuraustu. Staiga suvokiu, kad į mane net išsižiojusi spokso Ketrina Kavanag, tad nuo nepageidaujamai skvarbaus jos žvilgsnio neriu į virtuvę. – Hm… norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų straipsniui. – Kvėpuok, Ana, kvėpuok. Paskubomis godžiai įkvepiu. – Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere? Rodos, nedaug trūksta, kad per telefoną išgirsčiau mąslią sfinkso šypseną. – Apsistojau Portlande, „Heathman“ viešbutyje. Sakykim, rytoj pusę dešimtos ryte, ar tiks? – Gerai, susitiksime ten. Jaučiuosi labai susijaudinusi ir šnopuoju – kaip maža mergaitė, o ne suaugusi moteris, turinti teisę balsuoti ir Vašingtono valstijoje legaliai vartoti alkoholį. – Nekantriai lauksiu, panele Stil. Įsivaizduoju nepadoriai tviskančias jo akis. Ir kaip jis sugeba tardamas vos keturis žodžius duoti tokį gundantį pažadą? Aš baigiu pokalbį. Keitė stovi virtuvėje ir spokso į mane, o jos veidas sukaustytas baisaus ir neslepiamo siaubo. – Anastazija Roza Stil. Jis tau patinka! Dar niekada nei mačiau, nei girdėjau, kad tave kas nors taip… taip veiktų. Tu tikrai visa iškaitusi. – Oi, Keite, juk žinai, kad aš nuolat raustu. Man tai profesinė liga. Tad nesityčiok, – atšaunu. Ji nustebusi išpučia akis, mat pykčio priepuoliai mane ištinka itin retai, taigi tuoj atlyžtu ir priduriu: – Tiesiog jis man atrodo… grėsmingas. Tik tiek. – „Heathman“ viešbutis, tik pamanyk… – sumurma Keitė. – Paskambinsiu viešbučio vadybininkui ir susitarsiu dėl vietos fotosesijai. – Pataisysiu vakarienę. O paskui man reikia mokytis. Darydama virtuvės spintelės dureles negaliu nuslėpti, kad Keitė mane suerzino.
NAKTĮ PRALEIDŽIU NERAMIAI, blaškydamasi ir vartydamasi, sapnuodama dulsvai pilkas akis, kombinezoną, ilgas kojas, ilgus pirštus ir neregėtai tamsias, neištyrinėtas vietas. Per naktį du kartus prabundu besidaužančia širdimi. „Na ir puikiai rytoj atrodysi šiąnakt tiek mažai miegojusi“, – mintyse papriekaištauju sau. Pakumščiuoju pagalvę ir pamėginu patogiai įsitaisyti. VIEŠBUTIS „HEATHMAN“ ĮSIKŪRĘS PAČIAME Portlando centre. Šis įspūdingas rudas tašytų akmenų pastatas iškilo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kaip tik prieš prasidedant finansų krizei. Chosė, Trevisas ir aš važiuojame „Volkswagen Beetle“, o Keitė vairuoja „Mercedes CLK“ – mat į mano automobilį visi netilptume. Trevisas – Chosė draugas ir pagalbininkas, jis šiandien padės rūpintis apšvietimu. Keitė suderėjo, kad mainais už viešbučio paminėjimą būsimame straipsnyje mums būtų leista iki vidurdienio nemokamai naudotis vienu „Heathman“ viešbučio kambariu. Kai registratūroje ji paaiškina, kad atvykome čia fotografuoti generalinio direktoriaus Kristiano Grėjaus, mums paskiriamas ne kambarys, o apartamentai. Tiesa, tik paprasti, standartinio dydžio, nes pačiuose didžiausiuose viešbučio apartamentuose, matyt, jau apsistojęs ponas Grėjus. Į apartamentus mus palydi energija trykšte trykštantis viešbučio administratorius: jis labai jaunas ir nežinia kodėl nepaprastai susijaudinęs. Nujaučiu, kad jį pavergė Keitės grožis ir įsakmus, vadovei derantis elgesys, nes ji lengvai vynioja tą vyruką apie pirštą. Kambariai dailūs, skoningai dekoruoti ir apstatyti prabangiais baldais. Dabar devinta valanda. Turime pusvalandį pasiruošti. Viskam vadovauja Keitė. – Chosė, manau, fotografuosime prie šitos sienos, sutinki? – Atsakymo ji net nelaukia. – Trevisai, patrauk krėslus. Ana, gal galėtum paprašyti kambarių tarnybos, kad atneštų gaiviųjų gėrimų? Ir pranešk Grėjui, kad mes jau čia. Taip, ponia. Ji tokia valdinga… Užverčiu akis į lubas, bet darau, ko paprašyta. Po pusvalandžio į mūsų apartamentus įžengia Kristianas Grėjus. Po galais! Jis vilki baltus marškinius prasagstyta apykakle ir mūvi pilkas medvilnines kelnes, prigludusias ties klubais ir dukslias žemiau jų. Neklusnūs jo plaukai dar drėgni nuo dušo. Pamačius jį man ima džiūti burna… Jis žiauriai seksualus. Paskui Grėjų į apartamentus įeina ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras ežiuku kirptais plaukais, porą dienų neskusta barzda, tamsiu, beveik juodu kostiumu, pasirišęs kaklaraištį, užpildantį marškinių apykaklės trikampį po kaklu. Jis abejingai nužvelgia mus šviesiai rudomis akimis. – Štai ir vėl susitikome, panele Stil. Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti ir aš, iš susijaudinimo virpčiodama blakstienas, ją paspaudžiu. Kad mane kur… jis tikrai gana… Palietusi jo plaštaką, iš karto pajuntu kūnu nusiritančią malonią srovę – uždegančią, verčiančią raudonuoti, – ir neabejoju, kad nelygų mano kvėpavimą girdi aplinkiniai. – Pone Grėjau, susipažinkite su Ketrina Kavanag, – pralemenu ir mosteliu į Keitę, kuri žvelgdama Grėjui tiesiai į akis jau eina prie mūsų. – Atkaklioji panelė Kavanag… Kaip laikotės? – Rodos, kuo puikiausiai nusiteikęs, Grėjus maloniai jai nusišypso. – Tikiuosi, jaučiatės geriau? Anastazija sakė, kad praeitą savaitę buvote susirgusi. – Ačiū, pone Grėjau, jau pasveikau.
Nė nemirktelėjusi Keitė tvirtai paspaudžia jam ranką. O aš prisimenu, kad ji mokėsi geriausiose privačiose Vašingtono valstijos mokyklose. Jos šeima pasiturinti, tad ji augo pasitikėdama savimi ir neabejodama dėl savo vietos pasaulyje. Keitei taip lengvai galvos neapsuksi. Ir dėl to aš ja žaviuosi. – Dėkoju, kad skyrėte laiko fotosesijai. – Keitė kaip tikra žurnalistė mandagiai jam nusišypso. – Padariau tai su malonumu, – atsako Grėjus, kreipdamas žvilgsnį į mane, ir aš vėl nuraustu. Prakeikimas… – Tai Chosė Rodrigesas, mūsų fotografas, – pristatau Chosė plačiai jam šypsodamasi ir jis taip pat atsako man jausminga šypsena. Bet nukrypusios į Grėjų jo akys akimirksniu atšąla. – Pone Grėjau… – linkteli Chosė. – Pone Rodrigesai… – Grėjus perveria Chosė skvarbiu žvilgsniu tarsi vertindamas, ir jo veido išraiška taip pat pasikeičia. – Kur pageidautumėte mane fotografuoti? – pasiteirauja jo Grėjus. Tonas truputį grėsmingas. Bet Keitė tai jau neleis, kad fotosesijai vadovautų Chosė. – Pone Grėjau, jei galėtumėte, prašyčiau atsisėsti čia. Atsargiai, neužkliūkite už apšvietimo laidų. O paskui padarysime kelis kadrus jums stovint. Keitė parodo Grėjui prie sienos pristumtą krėslą. Trevisas įjungia lempas, trumpai apakina Grėjų ir atsiprašydamas burbteli kelis žodžius. Tada mudu su Trevisu pasitraukiame ir žiūrime, kaip darbo imasi Chosė. Jis padaro kelis kadrus laikydamas fotoaparatą rankose, paprašo Grėjaus pasisukti į vieną pusę, paskui į kitą, kilstelėti ranką, o tada vėl nuleisti. Prisukęs fotoaparatą prie trikojo, Chosė padaro dar kelias nuotraukas, o Grėjus maždaug dvidešimt minučių pozuoja – kantriai ir visiškai laisvai. Mano svajonė išsipildė: galiu stovėti čia ir iš gana arti gėrėtis Grėjumi. Du kartus mudviejų žvilgsniai susitinka ir man tenka susikaupti, kad nusukčiau akis nuo apniukusio, kiaurai veriančio jo žvilgsnio. – Pakaks sėdėti, – vėl įsikiša Keitė. – Gal galėtumėte atsistoti, pone Grėjau? – paprašo. Jis atsistoja ir Trevisas prišoka patraukti krėslo. Chosė „Nikon“ fotoaparato užraktas vėl ima spragsėti. – Manau, pakaks, – po penkių minučių pareiškia Chosė. – Puiku, – linkteli Keitė. – Dar kartą dėkoju, pone Grėjau. Ir ji, ir Chosė paspaudžia Grėjui ranką. – Nekantrauju perskaityti straipsnį, panele Kavanag, – tyliai sako Grėjus ir atsisuka į mane, stovinčią prie durų. – Ar galėtumėte trumpam paėjėti su manimi, panele Stil? – paprašo. – Žinoma, – atsakau visiškai suglumusi. Nerimaudama žvilgteliu į Keitę, bet ji tik gūžteli pečiais. Atkreipiu dėmesį į rūstų jai už nugaros stovinčio Chosė žvilgsnį. – Likit sveiki, – atsisveikina Grėjus, atidaro duris ir žingteli į šalį praleisti manęs. Kad mane kur… Ką visa tai reiškia? Ko jis nori? Viešbučio koridoriuje stabteliu ir susijaudinusi palaukiu, kol iš kambario išeis Grėjus, lydimas pono ežiuko tamsiu kostiumu. – Pasikviesiu jus, Teilorai, – šnipšteli jis ežiukui. Teiloras apsisukęs nužingsniuoja koridoriumi, o Grėjus vėl nukreipia deginančias pilkas akis į mane. Mėšlas… Ar aš ką ne taip padariau? – Svarsčiau, ar nesutiktumėte šįryt išgerti su manimi kavos.
Širdis vėl ima daužytis gerklėje. Pasimatymas? Kristianas Grėjus kviečia mane į pasimatymą? „Jis teiraujasi, ar norėtum kavos. Gal mano, kad tebesi apsnūdusi?“ – apsimestinai graudžiai prabyla pasąmonė, vėl nusiteikusi iš manęs tyčiotis. Krenkšteliu mėgindama susitvardyti. – Turiu visus parvežti namo, – atsakau lyg ir teisindamasi, grąžydama rankas. – Teilorai! – šūkteli jis, kad aš net krūpteliu. Teiloras koridoriuje apsisuka ir grįžta prie mudviejų. – Ar jie gyvena universiteto miestelyje? – švelniai ir reikliai klausia Grėjus. Priblokšta, praradusi žadą, aš tik linkteliu. – Teiloras juos parveš. Jis mano vairuotojas. Turime erdvų visureigį, tad jis galės paimti ir įrangą. – Ko pageidaujate, pone Grėjau? – priėjęs prie mūsų lyg niekur nieko klausia Teiloras. – Ar galėtumėte parvežti fotografą, jo padėjėją ir panelę Kavanag namo? – Žinoma, sere, – atsako jis. – Na štai. Ar dabar galite išgerti su manimi kavos? Grėjus nusišypso taip, tarsi viskas jau būtų sutarta. Suraukiu antakius. – Na… pone Grėjau… tai tikrai… Klausykit, Teilorui visai nebūtina vežti jų namo. – Žvilgteliu į Teilorą, kuris stovi kaip stulpas, abejingas. – Jei minutėlę palauktumėte, apsikeisčiau su Keite automobiliais. Grėjaus veide nušvinta akinanti, atvira, nuoširdi, nuostabi, baltus dantis parodanti šypsena. Viešpatie… Jis man atidaro apartamentų duris. Paskubomis praėjusi pro jį, žengiu į kambarį ir randu Ketriną, apie kažką labai rimtai diskutuojančią su Chosė. – Ana, manau, tu jam tikrai patinki, – tiesiai pareiškia ji. Chosė nepritardamas piktai į mane dėbteli. – Bet aš juo nepasitikiu, – priduria Keitė. Kilsteliu ranką tikėdamasi, kad ji nutils. Turbūt įvyksta stebuklas, nes ji taip ir padaro. – Keite, jei paimtum mano Vandą, ar aš galėčiau paimti tavo automobilį? – Kodėl? – Kristianas Grėjus pakvietė mane kavos. Ji net išsižioja. Netekusi žado Keitė! Pasimėgauju šia akimirka. Ji čiumpa mane už rankos ir nusitempia į apartamentų miegamąjį šalia svetainės. – Ana, jis kažkoks… – susirūpinusi sako Keitė. – Sutinku, Grėjus žavus, bet atrodo, kad ir pavojingas. Ypač tokiai merginai kaip tu. – Kodėl ypač tokiai kaip aš? Ką turi galvoje? – įsižeidusi pareikalauju paaiškinimo. – Tokiai nepatyrusiai kaip tu, Ana. Juk supranti, ką turiu omenyje, – truputį suirzusi atšauna Keitė. Nuraustu. – Keite, mes tik išgersim kavos. Šią savaitę man prasideda egzaminai, turiu mokytis, tad ilgai neužtruksiu. Ji papučia lūpas, tarsi svarstydama mano prašymą. Galų gale, gerai paieškojusi, ištraukia iš kišenės automobilio raktelius ir paduoda man. Aš jai atiduodu savuosius. – Iki greito. Bet ilgai neužsibūk, nes atsiųsiu policiją ir ugniagesių gelbėtojų brigadą. – Ačiū. Apkabinu ją.
Išėjusi iš apartamentų, Kristianą Grėjų randu atsirėmusį į sieną ir laukiantį manęs – tikras modelis, pozuojantis iliustruotam didelio tiražo žurnalui apie visuomenės grietinėlę. – Gerai, eime kavos, – išraudusi kaip žarija tyliai sakau. Jis nusišypso. – Tik po jūsų, panele Stil. Jis atsitiesia ir rankos mostu parodo man, kad eičiau pirma. Žingsniuoju per koridorių virpančiais keliais, apimta jaudulio, neritmingai ir neramiai gerklėje tvaksinčia širdimi. Netrukus gersiu kavą su Kristianu Grėjumi, tik aš… nepakenčiu kavos. Plačiu viešbučio koridoriumi mudu nueiname prie liftų. Ką turėčiau jam pasakyti? Suvokus, kas čia iš tiesų vyksta, mano smegenys sustingsta tarsi paralyžiuotos. Apie ką mes kalbėsimės? Dėl Dievo meilės, kas mane su tuo žmogumi sieja? Švelnus, šiltas jo balsas staiga išblaško apnikusias mintis. – Ar seniai pažįstate Ketriną Kavanag? O, iš pradžių – visiškai lengvas klausimas. – Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė. – Aaa… – tarsteli jis, taip ir neatskleisdamas, kodėl to klausia. Kažin, apie ką galvoja? Mudviem priėjus prie liftų, Grėjus paspaudžia iškvietimo mygtuką ir beveik iš karto dzingteli skambutis. Durys atsislenka ir mudu kabinoje pamatome aistringai besiglėbesčiuojančią jaunuolių porelę. Netikėtai užklupti ir sutrikę, jie staiga atšlyja vienas nuo kito ir susigėdę įbeda žvilgsnius kuris kur, tik ne ten, kur stovime mes. Mudu su Grėjumi įlipame į liftą. Kaip įmanydama stengiuosi ramintis, tad įsistebeiliju į grindis, nors ir jaučiu, kad kaista skruostai. Kai kilstelėjusi blakstienas vogčia žvilgteliu į Grėjų, jo veide pamatau lyg ir šiokią tokią šypsenėlę, bet ar tikrai – labai sunku pasakyti. Jaunoji porelė neprataria nė žodžio, todėl į pirmą aukštą leidžiamės gaubiami nejaukios tylos. Lifte šį kartą net neskamba rami prislopinta muzika, kuri galėtų šiek tiek prablaškyti. Durys atsidaro ir Grėjus mane nustebina: paima už rankos ir tvirtai suspaudžia ilgais vėsiais pirštais. Vėl pajuntu tą keistą kūną perliejančią srovę ir širdis ima daužytis dar smarkiau. Jam vedantis mane iš lifto, už nugaros išgirstame tramdomą paskui mus išeinančios porelės kikenimą. Grėjus šypteli. – Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. – suburba jis. Per erdvų, žmonių pilną viešbučio vestibiulį traukiame prie įėjimo, tačiau sukamąsias duris Grėjus aplenkia ir man dingteli: ar tik ne dėl to, kad nenori paleisti mano rankos? Šiandien gegužės sekmadienis, oras maloniai šiltas. Šviečia saulė, transporto srautas gerokai sumenkęs. Pasukęs kairėn, Grėjus žingsniuoja iki gatvės kampo, o tuomet laukiame, kol pėstiesiems užsidegs žalias signalas. Jis tebelaiko mane už rankos. Aš gatvėje ir Kristianas Grėjus laiko mane už rankos. Dar niekas niekada nelaikė manęs už rankos. Man svaigsta galva, o visas kūnas lengvai nutirpęs. Stengiuosi susilaikyti, kad kaip kokia kvaiša staiga neišsišiepčiau iki ausų. „Tvardykis, Ana“, – maldauja manęs pasąmonė. Įsižiebia žalias žmogeliukas ir mudu traukiame toliau. Perėję keturias sankryžas, pasiekiame Portlando kavos namus, ir tik tuomet Grėjus paleidžia mano ranką, kad palaikytų duris. – Gal išsirinktumėte stalelį, kol užsakysiu gėrimų? Ko norėtumėte? – mandagiai kaip visada klausia jis.
– Norėčiau… angliškos pusryčių arbatos, tik kad maišelis nebūtų įmerktas į vandenį. Nustebęs jis kilsteli antakius. – Ne kavos? – Nesu didelė kavos mėgėja. Jis nusišypso. – Gerai. Arbatos, maišelis atskirai. Ir cukraus2? Akimirką visiškai sutrinku, mat pamanau, kad Grėjus man meilinasi, bet, laimė, pro sukąstus dantis pasąmonė piktai iškošia: „Ne, kvaiša tu! Ar nori arbatos su cukrumi?!“ – Ačiū, ne. Nudelbiu akis ir įsispoksau į sunertus savo pirštus. – Norėtumėte ko nors užkąsti? – Dėkoju, ne, – papurtau galvą ir jis nueina prie prekystalio. Slapta stebiu Grėjų pro nuleistas blakstienas, matau, kaip jis laukia eilėje, kol bus aptarnautas. Galėčiau visą dieną žiūrėti į jį – aukštą, plačiapetį, liekną, taip gundomai žemiau klubų krentančiomis kelnėmis… Dieve mano… Porą kartų ilgais dailiais pirštais jis brūkšteli per išdžiūvusius, bet vis tiek neklusnius plaukus. Hm… Man irgi patiktų taip braukti. Ši mintis dingteli visiškai netikėtai ir, tarsi liepsnų nutvilkytas, man vėl nukaista veidas. Prikandusi lūpą, vėl subedu akis į savo rankas, nes man nepatinka, kur link krypsta mintys. – Daug atiduočiau, kad sužinočiau, apie ką galvojate, – išgąsdina mane priėjęs Grėjus. Išraustu kaip vėžys. Kaip tik galvojau, kad galėčiau pirštais braukti tau per plaukus, ir svarsčiau, ar jie būtų švelnūs. Papurtau galvą. Jis grįžo nešinas padėklu ir dabar deda jį ant mažo apskrito stalelio beržiniu viršumi. Paduoda man puodelį ir lėkštutę, arbatinuką ir dar vieną lėkštelę, ant kurios padėtas mano mėgstamiausios arbatos maišelis su užrašu „Twinings English Breakfast“. Jis geria kavą su nuostabiu lapų ornamentu iš pieno putos. „Kaip tai padaroma?“ – tylomis paklausiu savęs. Grėjus dar nusipirko apskritą bandelę su vaivorų įdaru. Stumtelėjęs į šalį padėklą, jis atsisėda prieš mane ir sukryžiuoja ilgas kojas. Jaučiasi taip patogiai, taip laisvai, kad aš jam net pavydžiu. Juolab kad pati esu tikra nevėkšla, sunkiai išlaikanti pusiausvyrą, vos gebanti iš taško A nusigauti į tašką B nesiplojusi veidu į žemę. – Tai apie ką galvojote? – neatstoja Grėjus. – Šią arbatą mėgstu labiausiai. Kalbu tyliai, man trūksta oro. Tiesiog negaliu patikėti, kad sėdžiu priešais Kristianą Grėjų Portlando kavos namuose. Jis suraukia antakius. Žino, kad kažką slepiu. Įmetu arbatos maišelį į arbatinuką ir po akimirkos šaukšteliu jį išgriebiu. Kai padedu panaudotą maišelį ant lėkštutės, Grėjus pakreipia galvą ir įbeda į mane klausiamą žvilgsnį. – Mėgstu juodą, bet silpną arbatą, – droviai paaiškinu. – Suprantu… Ar jis – jūsų vaikinas? Ką? Ką?! – Kas? – Fotografas. Chosė Rodrigesas. Nusijuokiu – susinervinusi, bet ir susidomėjusi. Kodėl jam susidarė toks įspūdis? – Ne. Mudu su Chosė esame geri draugai, ir tiek. Kodėl pamanėte, kad jis mano vaikinas?
– Dėl to, kaip jūs jam šypsojotės ir kaip jis šypsojosi jums. Grėjus atlaiko mano žvilgsnį. Jis mane taip nervina. Noriu nusukti akis, bet aš pričiupta – netekusi žado. – Jis man lyg šeimos narys, – sušnabždu. Grėjus linkteli lyg ir patenkintas atsakymu, o tada žvilgteli žemyn, į bandelę su vaivorų įdaru. Ilgais pirštais mitriai nuplėšia popierių, į kurį ji suvyniota, o aš pakerėta žiūriu, ką jis daro. – Gal norite gabalėlio? – klausia vėl linksmai ir mįslingai šypsodamasis. – Ačiū, ne. Susiraukusi vėl įsispoksau į savo rankas. – O tas vyrukas, su kuriuo vakar susipažinau parduotuvėje? Jis irgi ne jūsų vaikinas? – Ne. Polas tik bičiulis. Vakar jums jau sakiau. – Ak, šis pokalbis darosi paikas. – Kodėl klausiate? – Atsidūrusi tarp vyrų jūs, rodos, imate jaudintis. Po galais, tai jau labai asmeniška. Jaudinuosi tik būdama šalia tavęs, Grėjau. – Jūs mane bauginate. Smarkiai nuraustu, bet mintyse patapšnoju sau per petį už atvirumą ir vėl įsistebeiliju į rankas. Girdžiu, kaip Grėjus staiga garsiai įkvepia. – Taip ir turi būti, – linkteli jis. – Jūs labai atvira. Prašau, nenuleiskite akių. Noriu matyti jūsų veidą. Ak… Pažvelgiu į Grėjų ir jis apdovanoja mane drąsinančia, bet kreiva šypsena. – Dabar bent jau galiu numanyti, apie ką galėtumėte galvoti, – vos girdimai sušnabžda Grėjus. – Jūs man – tikra mįslė, panele Stil. Mįslė? Aš? – Anaiptol. Visai aš ne mįslinga. – Manau, esate labai uždaro būdo, – tyliai sako jis. Šit kaip? Oho… Ir kaip man pavyksta? Iš koto verčianti naujiena. Aš – uždaro būdo? Tikrai ne. – Suprantama, išskyrus tas akimirkas, kai nuraustate, o raustate jūs dažnai. Tiesiog norėčiau žinoti, dėl ko taip raudonuojate. Jis įsikiša į burną nedidelį gabalėlį bandelės ir, nenuleisdamas nuo manęs akių, ima lėtai kramtyti. Kaip tyčia, man skruostus vėl išmuša raudonis. Velnias! – Ar jūsų pastabos visuomet tokios asmeniškos? – Apie tai nė nesusimąsčiau. Įžeidžiau jus? – nustebęs klausia Grėjus. – Ne, – tiesiai atsakau. – Gerai. – Bet jūs labai valdingas. Jis kilsteli antakius ir, jei neklystu, taip pat truputį nurausta. – Aš pratęs, kad viskas būtų taip, kaip noriu, Anastazija, – tyliai paaiškina Grėjus. – Absoliučiai viskas. – Neabejoju. Kodėl nepasiūlėte man vadinti jūsų vardu? Nustembu, kad taip įžūliai elgiuosi. Kodėl šis pokalbis toks rimtas? Jis klostosi toli gražu ne taip, kaip įsivaizdavau. Kodėl aš tokia priešiška Grėjui? Sakytum jis mėgina mane nuo kažko atbaidyti. – Vardu mane vadina tik šeimos nariai ir keli artimi draugai. Man taip patinka.
Ak. Jis taip ir nepasakė: „Vadinkite mane Kristianu.“ Grėjus tikrai yra kontrolės maniakas – kitaip niekaip neįmanoma paaiškinti jo elgesio, ir sąmonės gelmėje man dingteli miglota mintis, kad gal būtų buvę geriau, jei interviu iš jo būtų ėmusi Keitė. Būtų susitikę du kontrolės maniakai. Be to, ji beveik šviesiaplaukė, – na, bent jau labai šviesi rudaplaukė, – kaip ir visos moterys jo kontoroje. „Ji dar ir graži“, – primena man vidinis balsas. Bet mintis apie Kristianą ir Keitę drauge man nepatinka. Gurkšteliu arbatos, o Grėjus atsikanda dar kąsnelį bandelės. – Ar jūs šeimoje vienturtė? – pasiteirauja Grėjus. Pala, pala… Jis vis keičia temą. – Taip. – Papasakokite apie savo tėvus. Kodėl jis užsimanė apie tai sužinoti? Juk tai taip nuobodu. – Mama gyvena Džordžijoje su Bobu, už kurio neseniai ištekėjo. Mano įtėvis – Monteseine. – O tėvas? – Tėvas mirė, kai buvau dar visai maža. – Užjaučiu, – sumurma Grėjus, o jo veide šmėsteli rūpestis. – Aš jo nepamenu. – O jūsų motina vėl ištekėjo? Piktai prunkšteliu. – Galima ir taip sakyti. Jis suraukęs antakius stebeilija į mane. – Jūs nelinkusi daug apie save pasakoti, tiesa? – pirštais trindamasis kaktą, lyg būtų labai susimąstęs, gana šiurkščiai klausia jis. – Kaip ir jūs. – Kartą jau ėmėte iš manęs interviu, ir puikiai pamenu, kad uždavėte kelis gana provokuojančius klausimus. Mėšlų mėšlas! Klausimo, ar jis gėjus, Grėjus dar nepamiršo. Aš vėl susigėstu. Suprantu, jog kelerius ateinančius metus man reikės rimtai gydytis, kad nesijausčiau nepatogiai kiekvieną kartą prisiminusi tą akimirką. Imu entuziastingai pasakoti apie motiną – kloju viską iš eilės, kad tik nuslopinčiau tą prisiminimą. – Mano mama nuostabi. Nepagydoma romantikė. Gyvena jau su ketvirtu vyru. Kristianas nustebęs kilsteli antakius. – Aš jos ilgiuosi, – plepu toliau. – Dabar ji turi Bobą. Tikiuosi, kad jis mamą prižiūrės ir paguos, kai žlugs jos lengvabūdiški verslo planai. Švelniai nusišypsau. Jau taip seniai nemačiau mamos. Kristianas atidžiai mane stebi, kartais išgeria gurkšnelį kavos. Man tikrai nederėtų žiūrėti į jo burną. Tas vaizdas mane jaudina. – Ar gerai sutariate su įtėviu? – Žinoma. Užaugau su juo. Jis man kaip tėvas, kito neturėjau. – O koks jis žmogus? – Rėjus? Jis… mažakalbis. – Tik tiek? – nusistebi Grėjus. Gūžteliu pečiais. O ko Grėjus tikisi? Išgirsti visą mano gyvenimo istoriją?
– Toks pat mažakalbis kaip ir jo įdukra? – pamėgina mane išprovokuoti. Vos susilaikau nervingai į jį nedėbtelėjusi. – Jis mėgsta futbolą – ypač europietišką, – boulingą, meškerioti su musele ir gaminti baldus. Jis stalius. Anksčiau tarnavo kariuomenėje. – Jūs gyvenote su juo? – Taip. Kai man buvo penkiolika, mama susipažino su Trečiuoju Vyru. Aš pasilikau su Rėjumi. Jis susiraukia lyg nieko nesuprasdamas. – Nenorėjote gyventi su mama? – klausia. Tai tikrai ne jo reikalas. – Trečiasis Vyras gyveno Teksase. O mano namai buvo Monteseine. Be to… mama buvo ką tik ištekėjusi, juk pats suprantate… Liaujuosi pasakojusi. Mama apie Trečiąjį Vyrą niekada nekalba. Ko Grėjus siekia klausinėdamas tokių dalykų? Tai ne jo reikalas. Tas žaidimas žaidžiamas dviese. – Papasakokite man apie savo tėvus, – paprašau. Grėjus gūžteli. – Mano tėtis teisininkas, mama – vaikų gydytoja. Jie gyvena Siatle. Aha… Vadinasi, augant jam nieko netrūko. Mane domina ši gyvenime daug pasiekusi pora, įsivaikinusi tris vaikus, iš kurių vienas, išaugęs į gražuolį vyrą, žengia į verslo pasaulį ir savarankiškai jį užkariauja. Kas suformavo tokį jo charakterį? Šeima turėtų juo didžiuotis. – Ką veikia jūsų brolis ir sesuo? – Eliotas turi statybų verslą, o mano mažoji sesutė Paryžiuje mokosi kulinarijos meno iš kažkokio garsaus prancūzų virtuvės šefo. Grėjus suirzta, jo žvilgsnis apsiblausia. Nenori kalbėti nei apie savo šeimą, nei apie save. – Girdėjau, kad Paryžius žavingas, – tyliai sakau. Kodėl jis nenori kalbėti apie savo šeimą? Ar todėl, kad buvo įsūnytas? – Taip, gražus miestas. Ar kada nors buvote? – susidomi Grėjus, akimirksniu pamiršęs susierzinimą. – Iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies niekada nebuvau kojos iškėlusi. Taigi, mudu vėl grįžome prie bendrų temų. Ką jis slepia? – Norėtumėte nuvykti? – Į Paryžių?! – spigiai šūkteliu. Tie žodžiai mane sujaudina: kas gi nenorėtų vykti į Paryžių? – Žinoma, – prisipažįstu. – Bet iš tiesų labiausiai norėčiau apsilankyti Anglijoje. Pakreipęs galvą, jis smiliumi persibraukia per apatinę lūpą… Kad mane kur… – Kodėl? Kelis kartus neramiai sumirksiu. Susikaupk, Stil. – Nes tai Šekspyro, Džeinės Osten, seserų Brončių ir Tomo Hardžio tėvynė. Norėčiau pamatyti vietas, įkvėpusias šiuos žmones parašyti tokias nuostabias knygas. Šnekos apie garsius rašytojus primena, kad turėčiau mokytis. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį. – Aš jau eisiu. Turiu mokytis. – Rengtis egzaminams?
– Taip. Jie prasideda antradienį. – Kur panelės Kavanag automobilis? – Viešbučio aikštelėje. – Palydėsiu jus. – Ačiū už arbatą, pone Grėjau. Jis vėl keistai nusišypso, tarsi norėdamas pasakyti, kad saugo neįsivaizduojamai didelę paslaptį. – Nėra už ką, Anastazija. Man buvo malonu. Eime, – tiesdamas man ranką, įsakmiai sako Grėjus. Suglumusi suspaudžiu ją ir paskui jį išeinu iš Kavos namų. Mudu pėdiname atgal į viešbutį, sakyčiau, gaubiami malonios tylos. Grėjus atrodo ramus ir susikaupęs kaip visada. O aš iš paskutiniųjų mėginu įvertinti rytinį mūsų pasisėdėjimą prie kavos. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau dalyvavusi pokalbyje dėl darbo, tik nenutuokiu dėl kokio. – Ar visada mūvite džinsus? – nei iš šio, nei iš to klausia jis. – Dažniausiai. Grėjus linkteli. Grįžtame prie sankryžos, už kurios įsikūręs viešbutis. Aš įtemptai ir karštligiškai mąstau. Koks keistas klausimas… Be to, suvokiu, kad laiko, kurį praleisime kartu, liko visai nedaug. Viskas. Mūsų susitikimas baigtas, ir suprantu, kad aš jį sugadinau. Gal jis ką nors turi. – Ar turite merginą? – lepteliu. Po perkūnais – ar ką tik taip ir pasakiau? Grėjaus lūpas iškreipia šypsenėlė ir jis, palenkęs galvą, perveria mane žvilgsniu. – Ne, Anastazija. Draugauti su mergina – ne man, – tyliai sako jis. Bet… ką tai reiškia? Jis ne gėjus. O gal vis dėlto gėjus?! Matyt, duodamas interviu, man melavo. Kelias akimirkas dar tikiuosi jo paaiškinimo, kokios nors užuominos, padėsiančios suprasti šį paslaptingą teiginį, bet Grėjus neprataria nė žodžio. Turiu eiti sau. Privalau pamėginti iš naujo surikiuoti mintis. Man reikia pabėgti nuo jo. Žengiu pirmyn, klupteliu ir stačia galva griūvu ant važiuojamosios kelio dalies. – Po velnių, Ana! – rikteli Grėjus. Ir taip stipriai trūkteli mane už rankos, kurią laikė suspaudęs, kad griūvu į kitą pusę, tiesiai ant jo, ir tą pačią akimirką, vos nekliudydamas manęs, pro šalį prašvilpia dviratininkas, vienos krypties gatve lekiantis prieš eismą. Viskas įvyksta taip greitai – vieną akimirką griūvu į gatvę, o kitą atsiduriu prie krūtinės mane spaudžiančio ir tvirtai laikančio Grėjaus glėbyje. Įkvepiu švara dvelkiančio, gaivaus jo kūno aromato. Grėjus kvepia ką tik išskalbtais ir išdžiovintais baltiniais ir kažkokiu brangiu tualetiniu vandeniu. Tas kvapas svaigina. Giliai jo įkvepiu. – Ar jums nieko nenutiko? – pašnabždomis klausia jis. Viena ranka apglėbęs ir spausdamas prie savęs, kitos pirštais jis braukia man per veidą, švelniai čiuopdamas ir tyrinėdamas. Nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą ir ima alsuoti giliau. Jis žvelgia tiesiai man į akis ir aš išlaikau jo neramų, deginantį žvilgsnį kelias akimirkas, o gal ir visą amžinybę, bet… galų gale mano dėmesį patraukia nepaprastai graži jo burna. Ir pirmą kartą per dvidešimt vienus metus užsinoriu, kad vyras mane pabučiuotų. Trokštu justi, kaip jo lūpos liečia manąsias. 1 Supratai (isp.). 2 Neišverčiamas žodžių žaismas: angl. sugar – ir „cukrus“, ir „mieloji“. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu
Penkiasdesimtpilku atspalviu

Recommended

Bullying
BullyingBullying
Bullying
ekonidari
 
Le petit chef
Le petit chefLe petit chef
Le petit chef
Israel Pinheiro
 
2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…
2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…
2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…
Seeb Friburgo
 
Tarea N° 12 fijadores con formol
Tarea N° 12 fijadores con formolTarea N° 12 fijadores con formol
Tarea N° 12 fijadores con formol
CarlitaCeci
 
InstantPowerPoints default form
InstantPowerPoints default formInstantPowerPoints default form
InstantPowerPoints default form
InstantPowerPoints
 
Fumigation staff fights uphill battle
Fumigation staff fights uphill battleFumigation staff fights uphill battle
Fumigation staff fights uphill battle
Nursing Crusade
 
Ismail Naga CV
Ismail Naga CVIsmail Naga CV
Ismail Naga CV
ismail naga
 
Tarea N° 4 manejo de desechos
Tarea N° 4 manejo de desechosTarea N° 4 manejo de desechos
Tarea N° 4 manejo de desechos
CarlitaCeci
 

Recommended

Bullying
BullyingBullying
Bullying
ekonidari
 
Le petit chef
Le petit chefLe petit chef
Le petit chef
Israel Pinheiro
 
2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…
2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…
2552 07 itaú recua e suspende retiradas das portasde segur…
Seeb Friburgo
 
Tarea N° 12 fijadores con formol
Tarea N° 12 fijadores con formolTarea N° 12 fijadores con formol
Tarea N° 12 fijadores con formol
CarlitaCeci
 
InstantPowerPoints default form
InstantPowerPoints default formInstantPowerPoints default form
InstantPowerPoints default form
InstantPowerPoints
 
Fumigation staff fights uphill battle
Fumigation staff fights uphill battleFumigation staff fights uphill battle
Fumigation staff fights uphill battle
Nursing Crusade
 
Ismail Naga CV
Ismail Naga CVIsmail Naga CV
Ismail Naga CV
ismail naga
 
Tarea N° 4 manejo de desechos
Tarea N° 4 manejo de desechosTarea N° 4 manejo de desechos
Tarea N° 4 manejo de desechos
CarlitaCeci
 
배내골팬션 카자흐스탄골프여행
배내골팬션 카자흐스탄골프여행배내골팬션 카자흐스탄골프여행
배내골팬션 카자흐스탄골프여행
hdflkgjdo
 
Meistras ir-margarita
Meistras ir-margaritaMeistras ir-margarita
Meistras ir-margarita
Knygu Skaitykla
 
Lengvasbudasmestirukyti
LengvasbudasmestirukytiLengvasbudasmestirukyti
Lengvasbudasmestirukyti
Knygu Skaitykla
 
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked InMAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
mauricio coimbra santos
 
Teologia reformada
Teologia reformadaTeologia reformada
Teologia reformada
JuniorValter
 
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_convertedKaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Knygu Skaitykla
 
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
Stanley Chang
 
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Dainius Jakučionis
 
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Dainius Jakučionis
 
Corporate Growth and Success through Acquisition
Corporate Growth and Success through AcquisitionCorporate Growth and Success through Acquisition
Corporate Growth and Success through Acquisition
Dr. Herbert Thweatt
 
Six Sigma Overview
Six Sigma OverviewSix Sigma Overview
Six Sigma Overview
LineView Academy (was OFX Academy)
 
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial EvaluationA Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
University of Innsbruck, Blekinge Institute of Technology
 
Factores Abióticos
Factores AbióticosFactores Abióticos
Factores Abióticos
Sérgio Luiz
 
Uztemimas s.meyer
Uztemimas s.meyerUztemimas s.meyer
Uztemimas s.meyer
Knygu Skaitykla
 
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Knygu Skaitykla
 
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.ltLeonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Knygu Skaitykla
 
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.ltSk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Knygu Skaitykla
 
Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Mario puzo -_sicilietis_-_2005Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Knygu Skaitykla
 
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.ltHagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Knygu Skaitykla
 
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimoRaymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Knygu Skaitykla
 
Mario puzo ketvirtasisi kenedis
Mario puzo ketvirtasisi kenedisMario puzo ketvirtasisi kenedis
Mario puzo ketvirtasisi kenedis
Knygu Skaitykla
 
Jaunatis s.meyer (1)
Jaunatis s.meyer (1)Jaunatis s.meyer (1)
Jaunatis s.meyer (1)
Knygu Skaitykla
 

More Related Content

Viewers also liked

배내골팬션 카자흐스탄골프여행
배내골팬션 카자흐스탄골프여행배내골팬션 카자흐스탄골프여행
배내골팬션 카자흐스탄골프여행
hdflkgjdo
 
Meistras ir-margarita
Meistras ir-margaritaMeistras ir-margarita
Meistras ir-margarita
Knygu Skaitykla
 
Lengvasbudasmestirukyti
LengvasbudasmestirukytiLengvasbudasmestirukyti
Lengvasbudasmestirukyti
Knygu Skaitykla
 
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked InMAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
mauricio coimbra santos
 
Teologia reformada
Teologia reformadaTeologia reformada
Teologia reformada
JuniorValter
 
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_convertedKaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Knygu Skaitykla
 
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
Stanley Chang
 
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Dainius Jakučionis
 
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Dainius Jakučionis
 
Corporate Growth and Success through Acquisition
Corporate Growth and Success through AcquisitionCorporate Growth and Success through Acquisition
Corporate Growth and Success through Acquisition
Dr. Herbert Thweatt
 
Six Sigma Overview
Six Sigma OverviewSix Sigma Overview
Six Sigma Overview
LineView Academy (was OFX Academy)
 
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial EvaluationA Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
University of Innsbruck, Blekinge Institute of Technology
 
Factores Abióticos
Factores AbióticosFactores Abióticos
Factores Abióticos
Sérgio Luiz
 

Viewers also liked (13)

배내골팬션 카자흐스탄골프여행
배내골팬션 카자흐스탄골프여행배내골팬션 카자흐스탄골프여행
배내골팬션 카자흐스탄골프여행
 
Meistras ir-margarita
Meistras ir-margaritaMeistras ir-margarita
Meistras ir-margarita
 
Lengvasbudasmestirukyti
LengvasbudasmestirukytiLengvasbudasmestirukyti
Lengvasbudasmestirukyti
 
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked InMAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
MAURICIO COIMBRA CV 2015 Linked In
 
Teologia reformada
Teologia reformadaTeologia reformada
Teologia reformada
 
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_convertedKaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
Kaip efektyviai mokytis_kalbu_converted
 
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
0515 UiGathering Talk - Interaction Design by Stanley
 
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
Grįžtamasis ryšys tarp dėstytojo ir studento - doc. dr. Vaiva Hendrixson, VU ...
 
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
Mokymosi procesas: nuo tradicijų link naujovių - Prof. Palmira Pečiuliauskien...
 
Corporate Growth and Success through Acquisition
Corporate Growth and Success through AcquisitionCorporate Growth and Success through Acquisition
Corporate Growth and Success through Acquisition
 
Six Sigma Overview
Six Sigma OverviewSix Sigma Overview
Six Sigma Overview
 
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial EvaluationA Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
A Process for Risk-Based Test Strategy Development and Its Industrial Evaluation
 
Factores Abióticos
Factores AbióticosFactores Abióticos
Factores Abióticos
 

More from Knygu Skaitykla

Uztemimas s.meyer
Uztemimas s.meyerUztemimas s.meyer
Uztemimas s.meyer
Knygu Skaitykla
 
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Knygu Skaitykla
 
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.ltLeonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Knygu Skaitykla
 
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.ltSk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Knygu Skaitykla
 
Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Mario puzo -_sicilietis_-_2005Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Knygu Skaitykla
 
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.ltHagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Knygu Skaitykla
 
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimoRaymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Knygu Skaitykla
 
Mario puzo ketvirtasisi kenedis
Mario puzo ketvirtasisi kenedisMario puzo ketvirtasisi kenedis
Mario puzo ketvirtasisi kenedis
Knygu Skaitykla
 
Jaunatis s.meyer (1)
Jaunatis s.meyer (1)Jaunatis s.meyer (1)
Jaunatis s.meyer (1)
Knygu Skaitykla
 
Pinokio nuotykiai -_carlo_collodi
Pinokio nuotykiai -_carlo_collodiPinokio nuotykiai -_carlo_collodi
Pinokio nuotykiai -_carlo_collodi
Knygu Skaitykla
 
Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt
Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.ltDmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt
Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt
Knygu Skaitykla
 
Tarp kitu jo walton
Tarp kitu jo waltonTarp kitu jo walton
Tarp kitu jo walton
Knygu Skaitykla
 
Jonas biliunas -_liudna_pasaka
Jonas biliunas -_liudna_pasakaJonas biliunas -_liudna_pasaka
Jonas biliunas -_liudna_pasaka
Knygu Skaitykla
 
Plb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt web
Plb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt webPlb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt web
Plb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt web
Knygu Skaitykla
 
Allen carr lengvas budas suvaldyti alkoholi
Allen carr lengvas budas suvaldyti alkoholiAllen carr lengvas budas suvaldyti alkoholi
Allen carr lengvas budas suvaldyti alkoholi
Knygu Skaitykla
 
Dmitry gluchovsky metro 2034
Dmitry gluchovsky metro 2034Dmitry gluchovsky metro 2034
Dmitry gluchovsky metro 2034
Knygu Skaitykla
 
Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-
Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-
Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-
Knygu Skaitykla
 
Joga pradedantiesiems -_rosamund_bell
Joga pradedantiesiems -_rosamund_bellJoga pradedantiesiems -_rosamund_bell
Joga pradedantiesiems -_rosamund_bell
Knygu Skaitykla
 
Didysis.lietuviskas.sapnininkas
Didysis.lietuviskas.sapnininkasDidysis.lietuviskas.sapnininkas
Didysis.lietuviskas.sapnininkas
Knygu Skaitykla
 
Orsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.lt
Orsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.ltOrsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.lt
Orsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.lt
Knygu Skaitykla
 

More from Knygu Skaitykla (20)

Uztemimas s.meyer
Uztemimas s.meyerUztemimas s.meyer
Uztemimas s.meyer
 
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.ii.2005.lt.
 
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.ltLeonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt
 
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.ltSk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
Sk.nr.40.stephen.king. .langoljerai.2003.lt
 
Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Mario puzo -_sicilietis_-_2005Mario puzo -_sicilietis_-_2005
Mario puzo -_sicilietis_-_2005
 
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.ltHagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
Hagakurė. slaptoji.samurajų.knyga.2006.lt
 
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimoRaymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo
 
Mario puzo ketvirtasisi kenedis
Mario puzo ketvirtasisi kenedisMario puzo ketvirtasisi kenedis
Mario puzo ketvirtasisi kenedis
 
Jaunatis s.meyer (1)
Jaunatis s.meyer (1)Jaunatis s.meyer (1)
Jaunatis s.meyer (1)
 
Pinokio nuotykiai -_carlo_collodi
Pinokio nuotykiai -_carlo_collodiPinokio nuotykiai -_carlo_collodi
Pinokio nuotykiai -_carlo_collodi
 
Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt
Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.ltDmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt
Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt
 
Tarp kitu jo walton
Tarp kitu jo waltonTarp kitu jo walton
Tarp kitu jo walton
 
Jonas biliunas -_liudna_pasaka
Jonas biliunas -_liudna_pasakaJonas biliunas -_liudna_pasaka
Jonas biliunas -_liudna_pasaka
 
Plb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt web
Plb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt webPlb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt web
Plb.064.henryk.senkiewicz. .quo.vadis.1991.lt web
 
Allen carr lengvas budas suvaldyti alkoholi
Allen carr lengvas budas suvaldyti alkoholiAllen carr lengvas budas suvaldyti alkoholi
Allen carr lengvas budas suvaldyti alkoholi
 
Dmitry gluchovsky metro 2034
Dmitry gluchovsky metro 2034Dmitry gluchovsky metro 2034
Dmitry gluchovsky metro 2034
 
Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-
Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-
Jo.nesbo . .vaiduoklis.2014.lt-
 
Joga pradedantiesiems -_rosamund_bell
Joga pradedantiesiems -_rosamund_bellJoga pradedantiesiems -_rosamund_bell
Joga pradedantiesiems -_rosamund_bell
 
Didysis.lietuviskas.sapnininkas
Didysis.lietuviskas.sapnininkasDidysis.lietuviskas.sapnininkas
Didysis.lietuviskas.sapnininkas
 
Orsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.lt
Orsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.ltOrsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.lt
Orsi.ferenc. .kapitonas.tenkesas.1975.lt
 

Penkiasdesimtpilku atspalviu