Mario puzo ketvirtasisi kenedis

2. Romanas
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petukaitis

3. Turinys
I DALIS
II DALIS
III DALIS
IV DALIS
V DALIS
VI DALIS

4. SKIRIU SAVO VAIKAMS
Antoniui
Dorotei
Judžinui
Virdžinijai
Džozefui

5. I DALIS
1 skyrius
OLIVERIS OLIFANTAS buvo šimto metų amžiaus, bet kuo šviesiausio proto. Savo nelaimei.
Mat protas buvo dar ir toks aštrus, kad sąžinė liko švari it krištolas, nors Oliveris Olifantas yra
pažeidęs daugybę dorovės įstatymų. Netrūko jam ir gudrumo, nes taip ir neįkliuvo į beveik
neišvengiamus kasdienio gyvenimo spąstus: nė karto nevedė, niekados nebandė daryti politiko
karjeros ir neturėjo nė vieno draugo, kuriuo visiškai pasitikėtų.
Budriai saugomame nuokampiame savo dvare vos už penkiolikos kilometrų nuo Baltųjų rūmų
Oliveris Olifantas, turtingiausias Amerikos žmogus ir galbūt įtakingiausias jos pilietis, laukė
atvykstant krikštasūnio Kristiano Kli, Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministro.
Olifanto žavesys prilygo protui, tad jo įtaka buvo pagrįsta ir vienu, ir kitu. Net dabar, kai sulaukė
šimto metų, į jį patarimo kreipdavosi didys vyrai, taip pasitikintys analitiniais jo gebėjimais, kad
pravardžiavo Orakulu.
Būdamas prezidentų patarėju Orakulas išpranašavo ekonomines krizes, fondų biržų bankrotus,
dolerio smukimą, užsienio kapitalo pasitraukimą, fantastiškus naftos kainų svyravimus. Jis nuspėjo
politinius Sovietų Sąjungos ėjimus ir netikėtas varžovų iš Demokratų ir Respublikonų partijų
bičiulystes. Bet, svarbiausia, jis sukaupė dešimt milijardų dolerių. Taigi nenuostabu, kad tokio
turtingo žmogaus patarimai buvo vertinami, net jeigu jis ir klysdavo. Tačiau Orakulas bemaž visada
būdavo teisus.
Dabar, Didįjį penktadienį, Orakulas nerimavo dėl vieno: šimtojo gimtadienio šioje žemėje iškilmių.
Pobūvis Velykų sekmadienį turėjo vykti Baltųjų rūmų Rožių sode, o svečius priimti pats JAV
prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis.
Mintys apie šį įspūdingą reginį kėlė Orakului didžiulį pasitenkinimą. Šiuo atveju derėjo jam atleisti
už tokį tuščiagarbiškumą. Pasaulis vėl prisimins jį trumpą akimirką. Tai bus, liūdnai mąstė Olifantas,
paskutinis mano pasirodymas scenoje.
***
Didįjį penktadienį Romoje septyni teroristai baigė paskutinius pasiruošimus nužudyti popiežių -
Romos katalikų bažnyčios vadovą. Keturi vyrai ir trys moterys tikėjo esantys žmonijos išvaduotojai.
Savo gaują jie vadino „Smurto Kristumis”.
Grupuotės vadas buvo jaunas italas, turintis nemenką teroristinės veiklos patirtį. Prieš būsimą
operaciją jis pasivadino Romeo. Šis slapyvardis atitiko pašaipų jo būdą, o sentimentalus skambesys
saldino vien jaunuolio mintyse puoselėjamą meilę žmonijai.
Didžiojo penktadienio pavakarę Romeo ilsėjosi konspiraciniame bute, parūpintame Tarptautinės

6. šimtinės. Gulėdamas ant suglamžytų patalų, apkrėstų cigarečių pelenais ir per ištisas paras
pradvokusių prakaitu, skaitė masiniu tiražu išleistus „Brolius Karamazovus”. Romeo kojų raumenis
traukė mėšlungis - gal iš įtampos, o gal iš baimės, bet tai nebuvo svarbu. Praeis, kaip visada. Ši
operacija nė kiek nepanėšėjo į kitas. Ji buvo be galo sudėtinga ir kėlė didžiulį pavojų tiek kūnui, tiek
dvasiai. Šįsyk jis išties bus Smurto Kristus. Šis žodžių junginys buvo toks jėzuitiškai suktas, kad
Romeo visuomet prajuokindavo.
Tikroji Romeo pavardė buvo Armandas Džandžis. Tėvai aristokratai išaugino jį prabangioje,
religingoje aplinkoje, rūpindamiesi, kad sūnui nieko netrūktų. Toks gyvenimas taip užgavo asketišką
jo prigimtį, kad sulaukęs šešiolikos Armandas atsisakė žemiškų gėrybių ir Katalikų bažnyčios. Dabar,
būdamas dvidešimt trejų, jis manė geriausiai galėsiantis parodyti savo maištą nužudydamas popiežių.
Vis dėlto jaunuolį kamavo ir tam tikra prietaringa baimė, mat vaikystėje Sutvirtinimo sakramentą
gavo iš kardinolo su purpuriniu biretu. Romeo niekados nepamiršo to grėsmingo galvos apdangalo,
nudažyto pačių pragaro liepsnų spalva.
Taigi prieš kiekvieną žygį palaikomas Dievo Romeo rengėsi įvykdyti tokį siaubingą nusikaltimą,
kad šimtai milijonų prakeiks jo vardą. Mat tikrasis jo vardas taps žinomas. Jaunuolį sučiups - taip
buvo suplanuota iš anksto. Tačiau ateis laikas, kai jis, Romeo, bus šlovinamas kaip didvyris, padėjęs
pakeisti esamą žiaurią visuomeninę sanklodą. Į tai, kas vieną šimtmetį atrodys gėdinga, kitą bus
žiūrima kaip į šventa. Ir priešingai, šypsodamasis pamanė jis. Pats pirmasis popiežius, pasivadinęs
Inocento - Nekaltojo - vardu, prieš daugel šimtmečių išleido bulę, įteisinančią kankinimus, ir už tai
buvo šlovinamas. Girdi, skleidė tikrąjį tikėjimą ir gelbėjo eretikų sielas.
Ironiją mėgstančiam jaunajam Romeo patiko ir tai, kad Bažnyčia kanonizuos popiežių, kurį dabar
rengėsi nužudyti. Taigi jis sukurs dar vieną šventąjį. O kaip Romeo nekentė visų tų popiežių! Inocento
IV, Pijaus, Benedikto. Jie pernelyg daug dalykų laikė šventais, o patys kaupė turtus, slopino tikrąjį
laisvų žmonių tikėjimą, tie pasipūtę kerėtojai, dusinantys šio pasaulio nelaimėlius nežinojimo kerais,
akiplėšiškai brukantys sveikam protui prieštaraujančias tiesas.
Jis, Romeo, vienas iš Pirmosios „Smurto Kristų” šimtinės, padės sunaikinti tuos primityvius kerus.
Pirmoji šimtinė, daugelio vadinama teroristais, veikė Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir
net tulpingojoje Olandijoje. Pažymėtina, kad nė vieno jos nario nebuvo Amerikoje. Toje
demokratinėje šalyje, laisvės lopšyje galėjai sutikti vien revoliucionierių intelektualų, alpstančių
pamačius kraują. Jie sprogdindavo bombas tuščiuose pastatuose, nes pirma perspėdavo žmones iš jų
išeiti. Jie manė, kad viešai mylėdamiesi ant valstybinių įstaigų laiptų rodo savo idealistišką maištą.
Kokie jie niekingi! Nėra ko stebėtis, kad nė vienas amerikietis netapo Pirmosios šimtinės nariu.
Romeo metė iš galvos tas godas. Velniai rautų, jis net nežino, ar susidarys šimtas narių. Gal jų tėra
penkios šešios dešimtys - tas skaičius tik simbolinis. Tačiau tokie skaičiai telkia mases ir masina
žiniasklaidą. Težino viena: jis, Romeo, kartu su savo draugu, kitu sąmokslininku Jabriliu, priklauso
Pirmajai šimtinei.
Sugaudė vienos iš daugybės Romos bažnyčių varpai. Tuoj muš Didžiojo penktadienio vakaro šeštą.
Po valandos ateis Jabrilis aptarti visų sudėtingos operacijos smulkmenų. Popiežiaus nužudymas bus
pirmas genialiai sumanytos šachmatų partijos ėjimas. Visa ta drąsių žygių virtinė džiugino
romantišką Romeo sielą.

7. Jabrilis buvo vienintelis žmogus, keliantis Romeo pagarbią baimę. Ši veikė ne vien jo psichiką, bet
ir kūną. Jabrilis puikiai išmanė vyriausybių išdavystes, teisinių institucijų veidmainiškumą, idealistų
optimizmo pavojus ir kaip stebėtinai gali išversti kailį net labiausiai atsidavę teroristai. Tačiau
svarbiausia, kad Jabrilis buvo revoliucinio karo genijus. Jis su panieka žiūrėjo į daugeliui žmonių
būdingą atjautą ir vaikišką gailestingumą. Sąmokslininkas turėjo vienintelį tikslą - iškovoti laisvę
ateities kartoms.
Be to, Jabrilis buvo kur kas negailestingesnis, negu kada nors galėjo būti Romeo. Taip, Romeo yra
nužudęs nekaltų žmonių, išdavęs tėvus ir draugus, nusiuntęs į aną pasaulį kadaise jį išgelbėjusį teisėją.
Jaunuolis suvokė, kad žudymas politiniu pagrindu gali būti savotiška beprotystė, bet buvo pasirengęs
sumokėti tokią kainą. Tačiau kai Jabrilis pareiškė: „Jeigu negali mesti bombos į vaikų darželį, nesi
tikras revoliucionierius”, Romeo jam atsakė: „To niekados neįstengčiau padaryti.”
Užtat galės nužudyti popiežių.
Vis dėlto paskutinėmis paslaptingomis katalikams naktimis dėl siaubingų mažų pabaisų, iškilusių tik
sapnų užuomazgose, Romeo išpildavo ledinis prakaitas.
Jaunuolis atsiduso, išsirito iš purvinos lovos - palįs po dušu ir nusiskus prieš ateinant Jabriliui.
Žinojo, kad tvarkingą išvaizdą šis palaikys geru ženklu, rodančiu, jog prieš laukiančią operaciją
Romeo yra geros kovinės dvasios. Kaip ir dažnas sensualistas, Jabrilis manė, kad žmogus bent šiek
tiek dėmesio turi skirti išvaizdai ir tvarkai. Tikras asketas Romeo galėjo gyventi ir šūduose.
***
Jabrilis, Romos gatvėmis eidamas pas Romeo, ėmėsi įprastų atsargumo priemonių. Iš tikrųjų
saugumas priklausė nuo jų pačių vidinės drausmės, kovotojų lojalumo, Pirmosios šimtinės narių
doros. Bet nei jie, nei pats Jabrilis visko apie šią operaciją nežinojo.
Jabrilis buvo arabas, tačiau kaip ir dažną arabą jį lengvai galėjai palaikyti siciliečiu. Jo veidas buvo
liesas, tamsus, smakras ir žandikauliai stebėtinai masyvesni, kampuotesni, tarsi turėtų antrą kaulo
sluoksnį. Paprastai jis nešiodavo švelnią barzdelę, kad paslėptų tą didelę apatinę veido dalį. Bet
dalyvaudamas operacijose Jabrilis švariai nusiskusdavo. Šis Mirties Angelas mėgdavo priešui rodyti
tikrąjį veidą.
Jabrilis buvo šviesiai rudų akių, plaukuose tik vienur kitur švietė žila sruoga. Pečiai ir krūtinė, kaip
ir apatinė veido dalis, buvo stambūs, raumeningi. Jabrilis buvo ilgų kojų, bet žemas, todėl galėjai
susidaryti klaidingą įspūdį apie jo jėgą. Vis dėlto niekaip nebūtų paslėpęs budrumo ir proto,
sklindančių iš akių.
Sąmokslininkas bjaurėjosi pačia Pirmosios šimtinės idėja, ją laikė viešųjų ryšių gudrybe siekiant
populiarumo, o jos narius, tariamai atsisakiusius materialinių gėrybių, niekino. Tie universitetuose
išauklėti revoliucionieriai, tokie kaip Romeo, buvo pernelyg romantiški savo idealizmu, per daug
niekinamai žiūrėjo į kompromisus su sąžine. Jabrilis suprato: kylantis revoliucijos raugas būtinai turi
šiek tiek dvokti.
Jabrilis jau seniai nesistengė būti dvasiškai tyras. Jo sąžinė buvo švari kaip visų tikinčių, kad
žmoniją galima padaryti geresnę, ir visa širdimi atsidavusių šiam tikslui. Ir niekados nepriekaištavo

8. sau, kad kartais pasielgia savanaudiškai. Sudaręs sutartis žudydavo politinius naftos šeichų varžovus.
Retkarčiais ką nors nuknekcindavo užsakius naujos kartos Afrikos šalių vadovams - šie, baigę
mokslus Oksforde, išmoko patys nesitepti rankų. Be to, visaip terorizuodavo įvairaus plauko
garbingus aukšto rango politikierius, - visus tuos, kurių galioje viskas, išskyrus teisę spręsti, kas
gyvens, o kas mirs.
Apie šią veiklą Pirmoji šimtinė, taigi ir Romeo, nežinojo. Jabrilis gaudavo pinigų iš olandų, anglų
ir amerikiečių naftos bendrovių, Rusijos ir Japonijos žvalgybos tarnybų, o kartą pačioje karjeros
pradžioje jam sumokėjo Amerikos CŽV už itin slaptą žmogžudystę. Bet visa tai buvo labai seniai.
Dabar jis gyveno puikiai ir ne asketiškai. O kam - juk kilme nebuvo skurdžius, nors neturto
gyvenime yra ragavęs. Jabrilis mėgo gerą vyną ir gurmaniškus valgius, apsistodavo tik
prašmatniuose viešbučiuose, patirdavo pasitenkinimą žaisdamas azartinius lošimus ir dažnai
neatsispirdavo moters kūno kerams. Už juos visuomet mokėdavo: pinigais, dovanomis arba
asmeniniu žavesiu. Romantiškos meilės Jabrilis neapsakomai bijojo.
Jabrilis, nors ir turėjo šių „revoliucionieriaus silpnybių”, savo aplinkoje garsėjo stipria valia. Jis
visiškai nebijojo mirti - tai būdinga dažnam teroristui, bet retas jų taip niekino skausmą kaip Jabrilis.
Ko gero, dėl šios priežasties kartais jis būdavo nepaprastai negailestingas.
Metams bėgant Jabrilis parodė, ko vertas. Jo nė kiek nepalauždavo nei kankinimai, nei psichologinis
spaudimas. Jis ištvėrė Graikijos, Prancūzijos ir Rusijos kalėjimus, du mėnesius Izraelio saugumo
tarnybų tardymo ir susižavėjo jų specialistų profesionalumu. Jabrilis liko nepalaužtas tikriausiai
todėl, kad jo kūnas kankinamas tapdavo nejautrus. Galiausiai visi suprato: Jabrilis ištvertų didžiausią
skausmą.
Kai pats būdavo budeliu, savo aukas dažnai apkerėdavo. Jis suvokė esąs šiek tiek išprotėjęs - tai
prisidėdavo prie jo kerų ir kartu keldavo baimę. Tokį pat poveikį, ko gero, darė ir tai, kad jis su
aukomis elgdavosi žiauriai, bet be kruopelės pykčio. Apskritai, jis džiaugėsi gyvenimu, taigi buvo,
galima sakyti, linksmo būdo teroristas. Net dabar, nors rengėsi pavojingiausiai operacijai savo
gyvenime, kuo nuoširdžiausiai mėgavosi Romos gatvėse sklindančiais maloniais kvapais ir
nesuskaičiuojamos daugybės bažnyčių varpų garsais, aidinčiais Didžiojo penktadienio prieblandoje.
Viskas parengta. Romeo žmonės užėmė pozicijas. Paties Jabrilio grupė Romoje pasirodys rytojaus
dieną. Abi grupės slėpsis atskiruose konspiraciniuose būstuose, ryšį palaikys tik per vadus. Jabrilis
žinojo, koks svarbus dabar metas. Ateinantis Velykų sekmadienis ir dienos po jo bus naujo įstabaus
gyvenimo pradžia.
Jis, Jabrilis, ves tautas keliu, kuriuo jos baiminosi žengti. Nusimetę visus tamsiose kertėse tūnančius
savo šeimininkus, jie taps pėstininkais jo šachmatų lentoje ir bus paaukoti visi iki vieno, net vargšas
Romeo. Planus gali sujaukti tik mirtis ar kurio nors operacijos dalyvio bailumas. Na, kalbant atvirai,
dar ir viena iš šimto galimų klaidų, padarytų gerai neapskaičiavus laiko. Bet operacija buvo tokia
sudėtinga, tokia geniali, kad Jabrilis juto pasitenkinimą apie ją mąstydamas. Eidamas gatve jis
stabtelėdavo pasigrožėti katedrų smailėmis, linksmais romiečių veidais ir melodramiškai paspėlioti
apie ateitį.
Tačiau kaip ir visi, manantys, kad gali pakeisti istorijos eigą vien savo valia, protu ir stiprybe,
Jabrilis deramai neįvertino istorijos atsitiktinumų ir sutapimų, kaip ir galimybės, kad gali būti net už

9. jį žiauresnių žmonių. Kad žmonės, išauklėti pagal padėtį griežtai susiskirsčiusioje visuomenėje ir
nešiojantys geraširdžių įstatymo vykdytojų kaukę, gali būti kur kas negailestingesni ir žiauresni už jį.
Stebint pamaldžius, džiaugsmingus piligrimus Romos gatvėse, tikinčius visagalį Dievą, Jabrilį
apėmė jausmas, kad yra nenugalimas. Jis išdidžiai spjaus į jų Dievo gailestingumą, nes giliausiose
blogio gelmėse netrukus neišvengiamai turės rastis gėris.
Jabrilis priėjo vieną iš vargingesnių Romos rajonų. Jo gyventojus lengviau galėjai įbauginti ir
papirkti. Romeo namą pasiekė jau temstant. Pusę seno keturių aukštų daugiabučio kiemo juosė
akmenų tvora. Visus butus valdė pogrindinis revoliucionierių sąjūdis. Jabrilį įleido viena iš trijų
Romeo grupės moterų, liesa, mūvinti džinsais ir vilkinti beveik iki juosmens prasegtais mėlynais
džinsinio audeklo marškiniais. Liemenėlės nenešiojo, nes neatrodė, kad menkoms krūtims jos reikėtų.
Ji dalyvavo vienoje iš ankstesnių Jabrilio operacijų. Šiam ji nepatiko, tik žavėjosi jos nuožmiu būdu.
Kartą juodu susikivirčijo ir moteris jam nenusileido.
Jos vardas buvo Anė. Lygūs, juodi it varno sparnas plaukai, užsirakę po ausimis, nedarė šiurkščių
bruožų veido gražesnio, tik patraukdavo dėmesį į žėrinčias po kirpčiukais akis, su kažkokiu įniršiu
vertinančias visus, net Romeo ir Jabrilį. Jai ne viskas buvo pasakyta apie operaciją, bet pasirodžius
Jabriliui pati suprato, kad yra nepaprastai svarbi. Nė žodžio netardama moteris šyptelėjo ir jam įėjus
uždarė duris.
Jabrilis pasidygėjo pamatęs, kaip nešvaru viduje. Svetainėje ant stalų sukrautos neplautos lėkštės,
stiklinės ir išėdos, ant grindų mėtėsi laikraščių. Romeo grupę sudarė keturi vyrai ir trys moterys -
visi italai. Moterys sutiko atlikti namų ruošos darbus, kol vyks operacija, tik tokiu atveju, jei vyrai
irgi prisidės. Vyrai, jauni, visi universitetų studentai, pripažino tokią moterų teisę, bet buvo italių
motinų lepūnėliai, įpratę, kad šios padaro už juos viską, be to, žinojo, jog jiems palikus butą
pagalbinis būrys išvalys visus pėdsakus, pagal kuriuos juos būtų galima susekti. Taigi abi pusės
pasiekė nebylų kompromisą - nekreipti dėmesio į nešvarą. Šis kompromisas erzino vien Jabrilį.
– Kokie jūs kiaulės! - tarė jis Anei.
Ši jį šaltai, niekinamai nužvelgė.
– Aš ne namų šeimininkė! - atkirto.
Jabrilis bemat pamatė, kokia ji - nebijo nei jo, nei ko nors kito. Tvirtai tiki jų kova. Nedvejodama
leistųsi sudeginama ant laužo.
Romeo atlėkė laiptais iš buto kitame aukšte - toks gražus, trykštantis energija, kad Anė net nudelbė
akis. Jis kuo šilčiausiai apkabino Jabrilį ir nusivedė į kiemą. Ten juodu atsisėdo ant akmeninio
suoliuko. Vakaro oras buvo pritvinkęs pavasarinių gėlių kvapų, iš Romos gatvių pasiekė
nesuskaičiuojamos daugybės piligrimų balsų dūzgesys. Jį nustelbė gausmas šimtų bažnyčių varpų,
skelbiančių artėjančias Velykas.
– Pagaliau išmušė mūsų valanda, Jabrili, - užsirūkęs cigaretę tarė Romeo. - Kad ir kas nutiktų, mūsų
vardai bus žinomi per amžius.
Jabrilis nusijuokė iš šių pompastiškai romantiškų žodžių ir pajuto panieką išgarsėti trokštančiam
Romeo.
– Jie bus paženklinti gėdos žyme, - atsakė jis. - Mes turime daug konkurentų terorizmo istorijoje.

10. Jabrilis galvojo apie jųdviejų apsikabinimą. Į jį jis įdėjo savo kaip profesionalaus teroristo meilę,
bet tuo pat metu pasijuto lyg tėvažudys, stovintis prie užmušto tėvo.
Nors degė blausios lemputės virš kiemo tvoros, jų veidai skendėjo tamsoje.
– Ateis laikas ir žmonės sužinos viską. Bet ar tikės kilniais mūsų tikslais? O gal vaizduos kaip
bepročius? Nesvarbu, velniai rautų! Ateities poetai mus supras.
– Negalim dabar dėl to sukti galvos, - atsakė Jabrilis. Jam būdavo nesmagu, kai Romeo pasijusdavo
lyg aktorius scenoje. Tada jis abejodavo šio žmogaus patikimumu, nors jaunuolis jį įrodęs daugybę
kartų. Išvaizdus Romeo atrodė gležnas, o jo pažiūros miglotos, tačiau iš tikro jis buvo labai
pavojingas. Vis dėlto tarp jųdviejų buvo vienas esminis skirtumas: Romeo jautėsi pernelyg bebaimis,
Jabrilis, ko gero, per daug klastingas.
Vos prieš metus jie kartu vaikščiojo Beiruto gatvėmis. Priėjo ant šaligatvio numestą popierinį
maišelį, riebaluotą nuo anksčiau jame buvusio maisto. Jabrilis jį apėjo. Romeo nuspyrė į nutekamąjį
griovį. Taigi juodu skyrėsi nuojauta: Jabriliui atrodė, kad pavojai tyko visur, o Romeo kažkaip
naiviai tikėjo, jog viskas yra taip, kaip atrodo.
Juodu skyrėsi ne vien tuo. Mažų rudų akių Jabrilis buvo šlykštus, Romeo - gražus. Pirmasis
didžiavosi esąs šlykštus, antrasis gėdijosi savo grožio. Jabrilis visuomet suprato, kad naivus žmogus,
beatodairiškai atsiduodantis revoliucijai, negalės nežudyti. Romeo tuo patikėjo vėliau ir nenoromis.
Jis atsivertė vien protu.
Romeo seksualines pergales pasiekdavo vien savo grožiu, o šeimos pinigai padėjo jam išvengti
finansinių nepatogumų. Jaunuoliui užteko proto suvokti, kad dorovės požiūriu neteisinga, jog jam
taip pasisekė, todėl tiesiog dygėjosi gražiu savo gyvenimu. Pasinėręs į literatūrą ir studijas pamatė
mąstąs teisingai. Taigi radikalūs profesoriai neišvengiamai įtikino jį, kad privalo padėti pakeisti šį
pasaulį, padaryti jį geresnį.
Jaunuolis nenorėjo būti panašus į tėvą - italą, kirpyklose praleidžiantį daugiau laiko negu kurtizanės.
Jis nenorėjo praleisti viso gyvenimo vaikydamasis gražias moteris. O svarbiausia - jis nieku gyvu
nešvaistysiąs pinigų, persisunkusių vargšų prakaitu. Pirma reikią varguolius išvaduoti ir padaryti
laimingus, tada ir jis galėsiąs paragauti laimės. Taigi kaip antrąsyk Komunijos jis ištiesė ranką į
Karlo Markso knygas.
***
Jabrilis atsivertė per savo išgyvenimus. Vaikystėje nelyginant rojaus sode jis gyveno Palestinoje.
Buvo laimingas berniukas, be galo protingas, atsidavęs ir paklusnus tėvams, ypač tėvui. Šis kasdien
valandą skaitydavo jam Koraną.
Šeima su daugybe tarnų gyveno dideliame, prabangiame name, apsuptame bekraščių sodų,
stebuklingai žaliuojančių tame dykumų krašte. Bet vieną dieną Jabrilį, kai jam buvo penkeri, išmetė iš
to rojaus. Mylimų tėvų neliko, o prabangus namas su visais sodais išlėkė į orą raudonų dūmų
kamuoliu. Staiga berniukas atsidūrė purviname kaimelyje kalno papėdėje. Našlaitis gyveno iš giminių
labdaros. Vienintelis jo turtas buvo Koranas, atspausdintas ant veleno sodriai mėlynais kaligrafiškais
rašmenimis, puoštas švytinčiomis auksinėmis iliustracijomis. Jis visuomet prisimindavo, kaip tėvas

11. skaitydavo jam balsu, musulmonų papročiu - kaip parašyta, žodis žodin. Tai buvo Alacho
pamokymai, perduoti pranašui Mahometui. Jų šiukštu negalėjai aptarinėti ar dėl jų ginčytis. Jau
suaugęs Jabrilis kartą tarė savo draugui žydui: „Koranas - ne Tora”, ir abu nusijuokė.
Kodėl buvo išvytas iš rojaus sodo, Jabrilis sužinojo beveik tuoj pat, bet viską iki galo suvokė tik po
kelerių metų. Tėvas slapčia rėmė Palestinos išsivadavimo organizaciją, kovojančią už
nepriklausomybę nuo Izraelio, vadovavo pogrindinei grupuotei. Tėvą išdavė ir policininkai per
antpuolį jį nušovė. Kai izraeliečiai susprogdino namus su visais sodais, motina nusižudė.
Nieko nuostabaus, kad Jabrilis tapo teroristu. Jo giminaičiai ir mokytojai mokė jį nekęsti visų žydų,
bet jiems ne visai pavyko. O štai savo Alacho jis išties ėmė nekęsti už tai, kad išvijo iš vaikystės
rojaus. Būdamas aštuoniolikos už milžiniškus pinigus pardavė tėvo Koraną ir įstojo į Beiruto
universitetą. Ten didžiąją turtų dalį iššvaistė moterims, o galop po dvejų metų tapo palestiniečių
pogrindžio nariu. Ilgainiui kovodamas už jų tikslus jis ims sėti mirtį tarp savo priešų. Bet tautos
laisvė nebuvo galutinis Jabrilio tikslas. Tam tikra prasme jo veikla buvo pastangos rasti vidinę
ramybę.
***
Dabar sėdėdami konspiracinio namo kieme Romeo su Jabriliu per kiek daugiau negu dvi valandas
aptarė kiekvieną būsimos operacijos smulkmeną. Romeo be perstojo rūkė cigaretes. Jis nerimavo dėl
vieno dalyko.
– Tu įsitikinęs, kad jie mane paleis? - klausė jis.
– Kaip jie galėtų nepaleisti, - tyliai atsakė Jabrilis, - kai aš laikysiu tokį įkaitą. Patikėk manim: jų
rankose tau bus saugiau negu man Šerhabene.
Juodu paskutinį kartą apsikabino tamsoje. Po Velykų sekmadienio šie vyrai niekados nebepasimatys.
***
Tą patį Didįjį penktadienį prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis susitiko su vyriausiaisiais patarėjais
ir viceprezidentu ketindamas pranešti naujieną. Jis žinojo, kad žinia juos nuliūdins.
Kenedis susitiko su jais Baltųjų rūmų Geltonajame ovaliniame kambaryje, jo mėgstamiausiame,
didesniame ir patogesniame už garsesnį Ovalinį kabinetą. Geltonasis kambarys labiau panėšėjo į
svetainę. Čia patogiai jausdamasis galėjai gurkšnoti arbatą.
Visi jau laukė ir atsistojo, kai įėjo prezidentas, apsuptas Slaptosios tarnybos asmens sargybinių.
Kenedis rankos mostu paragino padėjėjus sėstis, o asmens sargybiniams liepė laukti už durų. Šitai jį
erzino dėl dviejų dalykų: pirma, pagal protokolą jis pats turėjo įsakyti Slaptosios tarnybos agentams
išeiti iš kambario, antra, viceprezidentas turėjo atsistoti ir šitaip parodyti pagarbą prezidentui.
Kenedis irzo todėl, kad viceprezidento pareigas ėjo moteris, o politinis mandagumas buvo viršiau už
visuotinai priimtas elgesio normas. Negana to, Elena Diuprei buvo dešimčia metų už jį vyresnė ir vis
dar gana graži moteris, išsiskirianti įstabiu protu ir kaip politikė, ir kaip žmogus. Kaip tik todėl jis ir
pasirinko ją kandidate į viceprezidentus per savo rinkimų kampaniją, nors tam ir priešinosi įtakingi
Demokratų partijos šulai.

12. – Po perkūnais, Elena! - tarė Fransis Kenedis. - Nustok stotis kaskart, kai aš įeinu į kambarį. Dabar
man teks pilstyti visiems arbatą, kad parodyčiau nuolankumą.
– Aš tik norėjau būti dėkinga, - atsakė Elena Diuprei. - Pamaniau, jog viceprezidentę į susitikimą su
patarėjais pakvietėte tam, kad būtų kam suplauti lėkštes.
Jie abu nusijuokė, patarėjai - ne.
***
Romeo tamsiame kieme surūkė paskutinę cigaretę. Virš akmenų tvoros matė didžiųjų Romos
bažnyčių kupolus. Įėjo į vidų - metas duoti nurodymus savo žmonėms.
Anė ėjo būrio ginklininko pareigas. Dabar ji atrakino didelę skrynią ir išdalijo ginklus bei
šaudmenis. Vienas iš vyrų patiesė ant svetainės grindų nešvarią staltiesę. Anė padėjo ant jos tepalines
ir skudurų. Klausydamiesi nurodymų jie išvalys ir suteps ginklus. Kelias valandas visi klausėsi,
klausinėjo, dar kartą prisiminė, kas ką darys. Anė išdalijo operacijai skirtus drabužius, grupės nariai
apie juos laidė juokelius. Galop visi susėdo Romeo ir jo vyrų pagamintos vakarienės. Jie pakėlė
taures jauno vyno už operacijos sėkmę, paskui dalis teroristų valandą žaidė kortomis prieš
išsiskirstydami po kambarius. Sargybinių nereikėjo, nes buvo saugiai užsirakinę, be to, prie lovų
laikė ginklus. Vis dėlto visiems sunkiai sekėsi užmigti.
Po vidurnakčio Anė pabeldė į Romeo kambario duris. Šis skaitė. Kai atidarė, ji iškart išplėšė jam iš
rankų „Brolius Karamazovus” ir metė ant grindų.
– Vėl skaitai šitą šūdą? - niekinamai paklausė.
– Man jinai kelia juoką, - gūžtelėdamas pečiais atsakė Romeo. - Veikėjai panašūs į italus, labai
besistengiančius vaidinti rimtus žmones.
Juodu paskubomis išsirengė ir aukštielninki atsigulė ant purvinų patalų. Jų kūnai buvo įsitempę, bet
ne iš jaudulio laukiant glamonių, o dėl kažkokio paslaptingo siaubo. Romeo spoksojo į lubas, Anė
užsimerkė. Gulėdama jam iš kairės dešine ranka ėmė lėtai, švelniai jį smaukyti. Kūnais jie nesilietė,
tik vos vos glaudėsi pečiais. Pajutusi Romeo erekciją toliau smaukė dešine ranka, o kaire glostėsi
gėdos lūpas. Anės judesiai buvo tolygūs, ritmingi. Romeo kartą nedrąsiai ištiesė ranką norėdamas
paliesti nedidelę jos krūtį, bet Anė lyg maža mergaitė neatsimerkdama nutaisė nepatenkintą miną. Ji
suspaudė jam varpą smarkiau, ėmė smaukyti greitai, neritmingai, ir Romeo patyrė orgazmą. Kai
sėkla nutekėjo ranka, Anė irgi pasitenkino. Akys atsimerkė, menkutis kūnas, rodės, pašoko į orą. Ji
pasikėlė ir pasisuko į Romeo tarsi norėdama pabučiuoti, bet staiga palenkė galvą ir prisiglaudė jam
prie krūtinės. Kai kūnas nustojo tirtėti, labai rimtu veidu atsisėdo, nusišluostė ranką į purviną paklodę,
paėmė nuo marmurinio tualetinio stalelio cigaretes su žiebtuvėliu ir užsirūkė.
Romeo nuėjo į vonią ir sušlapino rankšluostį. Grįžęs nušluostė jai rankas, paskui pats apsišluostė.
Tada padavė jai, ir Anė išsivalė tarpkojį.
Šitaip juodu elgėsi ir per kitą operaciją, tad Romeo suprato, kad daugiau švelnumo ji tiesiog negali
parodyti. Nežinia kodėl Anė taip nuožmiai gynė savo nepriklausomumą, kad negalėjo leisti
nemylimam vyrui į ją įeiti. Romeo pasiūlytas oralinis seksas jai irgi atrodė tam tikra kapituliacijos
forma. Savo poreikį ji galėjo patenkinti neišduodama nepriklausomybės idealų tik taip, kaip ką tik.

13. Romeo stebėjo jos veidą. Dabar jis nebebuvo itin rūstus, akys nebe tokios įnirtingos. Anė dar jauna,
pamanė jis. Kaip per tokį trumpą laiką ji galėjo tapti tokia bebaime kovotoja?
– Gal nori šiąnakt permiegoti su manim? Grynai dėl draugijos? - paklausė jis.
Anė užgesino nuorūką.
– Ne, - atsakė. - Kodėl man to reikėtų? Abu gavom, ko norėjom.
Ji pradėjo rengtis.
– Bent jau galėtum pasakyti ką nors švelnaus prieš išeidama, - juokais tarė Romeo.
Anė stabtelėjo tarpduryje, atsisuko. Romeo net dingtelėjo mintis, kad ji grįš į lovą. Moteris
nusišypsojo. Pirmą kartą jam pasirodė, kad galėtų ją pamilti. Bet tada ji pasistiebė ir tarė:
– „Romeo! O, kodėl gi tu, Romeo?”
Tada pirštais padarė ilgą nosį ir dingo.
***
Du Brigamo Jango universiteto Jutos valstijos Provo mieste studentai Deividas Džatnis ir Kraideris
Koulas ruošė savo įrankius tradiciškai kartą per semestrą rengiamam „teroristų išpuoliui”. Šis
žaidimas grįžo į madą, kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu buvo išrinktas Fransis Ksaveras
Kenedis. Žaidimas vykdavo pagal tokias taisykles: viena studentų komanda turėdavo per dvidešimt
keturias valandas įvykdyti žmogžudystę, tai yra žaisliniu pistoletu iššauti į kartoninį prezidento
atvaizdą ne toliau kaip iš penkių žingsnių. Kita daugiau negu šimto studentų komanda, „įstatymų
sargai”, privalėdavo užkirsti tam kelią. Piniginis lažybų prizas žaidimui pasibaigus būdavo skiriamas
pergalės vakarėliui.
Universiteto dėstytojai ir administracija - vieniems ir kitiems įtaką darė mormonai - nepritarė šiam
žaidimui, bet jis išpopuliarėjo visose aukštosiose Jungtinių Valstijų mokyklose. Žaidimas buvo
smerkiamas kaip pavyzdys, kai visuomenė naudodamasi laisve perlenkia lazdą. Jis rodė prastą skonį
ir vulgarybių pomėgį, bet jaunuoliai šitaip tiesiog linksmindavosi. Be to, jie gaudavo progą išlieti
pagiežą ant valdžios, o nieko nepasiekusieji galėdavo išreikšti protestą tiems, kurie jau yra paragavę
sėkmės. Šie protestai būdavo simboliniai ir neabejotinai priimtinesnį negu politinės demonstracijos,
niekuo nepagrįstas smurtas ir sėdimieji streikai. Galima sakyti, prezidento nužudymo žaidimas
būdavo apsauginis vožtuvas siaučiančių hormonų pertekliui nuleisti.
Medžiotojai Deividas Džatnis ir Kraideris Koulas greta ėjo per studentų miestelį. Džatnis viską
planavo, Koulas turėjo įvykdyti, taigi šis dabar kalbėjo, o Džatnis tik linksėjo, kai abu pasuko prie
bendramokslių, saugančių prezidento atvaizdą. Kartoninis Fransis Kenedis buvo ganėtinai panašus į
gyvą, tik labai ryškiai išdažytas: mėlynu kostiumu, žaliu kaklaraiščiu, raudonomis kojinėmis, o vietoj
batų buvo parašytas romėniškas skaičius IV.
Tariamieji įstatymų sargai pagrasino Džatniui ir Koului žaisliniais pistoletais, tad medžiotojai nuėjo
į šalį. Koulas garsiai paleido juokingą, bet įžeidžiančią pastabą. Džatnio veidas liko niūrus. Į savo
užduotį jis žiūrėjo rimtai. Dabar kūrė planą ir net juto savotišką laukinio pasitenkinimą matydamas,
kad jau šio to pasiekė. Priešais varžovus juodu praėjo tam, kad šie pamatytų „žudikus”. Išvydę abu su
slidinėjimo įranga prezidento „apsaugininkai” pamanys, kad jie savaitgaliui išvyksta iš miestelio.

14. Tegul įsidėmi veidus, mat vėliau jų lauks netikėtumas.
Pagal žaidimo taisykles turėjo būti viešai skelbiama, kada ir kur bus prezidento atvaizdas. Galop jis
bus atneštas į pergalei skirtą pobūvį, numatytą vakarą prieš vidurnaktį. Tada Džatnis su Koulu ir
planavo pasikėsinti.
Viskas susiklostė, kaip buvo planuota. Džatnis su Koulu vėl susitiko šeštą vakaro restorane, kuriame
turėjo vykti vakarėlis. Savininkas apie jųdviejų planus nieko nežinojo. Jam abu tebuvo studentai,
dirbantys pas jį pastarąsias dvi savaites. Juodu buvo geri padavėjai, ypač Koulas, ir savininkas
negalėjo jais atsidžiaugti.
Devintą vakaro į restoraną suėjo visas šimtas „įstatymų sargų” su kartoniniu prezidento atvaizdu.
Prie įėjimų paskyrė sargybinius. Kartoninį prezidentą pastatė stalų žiedo viduryje. Savininkas trynėsi
rankas išvydęs staiga tiek pasirodžiusių klientų. Kas čia darosi, suprato tik tada, kai įėjo į virtuvę ir
pamatė du savo padavėjus, slepiančius žaislinius pistoletus po sriubinių dangčiais.
– Rupūs miltai! - tarė jis. - Vadinasi, judu, vaikinai, rytoj nebedirbsit.
Koulas jam nusišypsojo, o Deividas Džatnis grėsmingai dėbtelėjo jiedviem žengiant į salę su
sriubinėmis priešais veidus, kad juos paslėptų.
„Įstatymų sargai” jau gėrė už pergalę, kai Džatnis su Koulu padėjo sriubines ant vidurinio stalo,
nuvožė dangčius ir išsitraukė žaislinius pistoletus. Prikišę ginklus prie ryškiomis spalvomis išdažyto
atvaizdo nuspaudė gaidukus. Koulas paleido vieną šūvį ir pratrūko kvatoti. Džatnis labai susikaupęs
iššovė tris kartus, paskui metė pistoletą ant grindų. Jis nekrustelėjo, nenusišypsojo, kol prezidento
„apsaugininkai” apipuolė jį keikdamiesi ir sveikindami. Tada visi susėdo vakarieniauti. Džatnis
paspyrė kartoninę figūrą, ji šleptelėjo ant grindų, ir niekas jos nebematė.
Ši medžioklė buvo viena iš paprastesnių. Kituose visos šalies universitetuose būdavo žaidžiama
rimčiau. Dalyviai sugalvodavo sudėtingas apsaugos sistemas, iš pašautų atvaizdų tekėdavo dirbtinis
kraujas.
Sostinėje Vašingtone JAV teisingumo ministras Kristianas Kli vedė asmeninę tokių „žudikų” bylą. Jo
dėmesį patraukė dviejų jaunuolių nuotraukos ir pastabos apie juos, tad jis nusprendė paskirti grupę
ištirti Deivido Džatnio ir Kraiderio Koulo biografijas.
***
Didįjį penktadienį du rimtai nusiteikę jaunuoliai iš Masačūsetso technologijos instituto automobiliu
atvažiavo į Niujorką ir padėjo nedidelį lagaminą Uostų valdybos autobusų terminalo bagažo
saugojimo kameroje. Jie stengėsi nesusidurti su pulkeliais girtų benamių, akylais sąvadautojais ir
kekšėmis, kurių knibždėjo pastato salėse. Abu buvo vunderkindai. Vos dvidešimties jau buvo fizikos
docentai ir dirbo universitete vykdomoje aukšto lygio tyrimų programoje. Lagaminėlyje gulėjo
miniatiūrinė atominė bomba. Juodu pagamino ją iš laboratorijoje pavogtų medžiagų ir plutonio.
Jaunuoliams prireikė dvejų metų, kol susigvelbė viską, ko reikėjo, - pamažėle, klastodami ataskaitas
ir bandymų aprašymus, kad niekas neįtartų vagiant.
Adamą Gresą ir Henrį Tibotą pripažino genijais, kai jiems buvo dvylika. Tėvai berniukus augino
taip, kad juodu suvoktų savo atsakomybę žmonijai. Dabar vienintelė vaikinų yda buvo žinios. Dėl

15. savo genialumo abu iš aukšto žiūrėjo į tokius niekingus dalykus kaip alkoholis, azartiniai lošimai,
moterys, gardūs valgiai ir narkotikai.
Vis dėlto jie neatsispyrė vienam stipriam narkotikui - blaiviam mąstymui. Kaip sąmoningi piliečiai
juodu negalėjo nematyti blogio šiame pasaulyje. Jaunuoliai žinojo: gaminti atominius ginklus yra
negerai, dėl jų žmonijos likimas pakibo ant plauko, todėl nusprendė daryti visa, ką gali, kad užkirstų
kelią siaubingai katastrofai. Metus Adamas ir Henris plepėjo lyg maži vaikai, galiausiai nusprendė
pagąsdinti valdžią. Jie parodys, kaip lengvai vienas pamišėlis gali ne juokais nubausti visą žmoniją.
Sukonstravo miniatiūrinę, vos pusės kilotonos galingumo atominę bombą. Juodu ją padės, paskui
įspės apie tai valdžią. Save ir savo sumanytą žygį laikė unikaliais ir jautėsi esą vos ne dievai.
Jaunuoliai nežinojo, kad vyriausybės finansuojama specialistų komisija vienoje iš savo ataskaitų yra
numačiusi tapačią situaciją kaip vieną iš potencialių atominio žmonijos amžiaus pavojų.
Dar neišvažiavę iš Niujorko Adamas Gresas ir Henris Tibotas išsiuntė perspėjamą laišką į laikraštį
„The New York Times”. Jame paaiškino savo motyvus ir paprašė išspausdinti laišką prieš
persiunčiant jį valdžios institucijoms. Laišką jaunuoliai kūrė ilgai - ne vien todėl, kad reikėjo tiksliai
viską suformuluoti norint parodyti, jog juodu neturi blogų ketinimų, bet dar ir todėl, kad žodžius ir
raides karpė iš senų laikraščių ir klijavo ant švarių popieriaus lapų.
Bomba sprogs tik ateinantį ketvirtadienį. Iki to laiko laiškas atsidurs valdžios atstovų rankose ir
bomba tikrai bus rasta. Tai bus perspėjimas šio pasaulio viešpačiams.
***
Tą Didįjį penktadienį Romoje Teresa Katerina Kenedi, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento
dukra, rengėsi baigti savanorišką tremtį Europoje ir grįžti gyventi pas tėvą į Baltuosius rūmus.
Jos apsaugininkai iš Slaptosios tarnybos jau paruošė viską, ko reikėjo kelionei. Vykdydami jos
nurodymus jie užsakė bilietus į lėktuvą, skrisiantį iš Romos į Niujorką Velykų sekmadienį.
Dvidešimt trejų metų Teresa Kenedi Europoje studijavo filosofiją, iš pradžių Sorbonoje, vėliau
Romos universitete. Čia ką tik nutraukė rimtą romaną su radikalių pažiūrų studentu italu. Abu dėl to
lengviau atsikvėpė.
Tėvą Teresa mylėjo, bet jai labai nepatiko, kad jis prezidentas, mat buvo pernelyg lojali ir negalėjo
viešai skelbti savo įsitikinimų, o šie skyrėsi nuo jo pažiūrų. Anksčiau ji propagavo socializmo idėjas,
dabar - žmonių lygybės principus. Teresa buvo amerikiečių feministė. Kadangi laisvės pagrindas -
ekonominė nepriklausomybė, jos negraužė sąžinė, kad laisvę jai užtikrina kreditų fondai.
Dėl savo keisto, bet labai žmogiško dorumo Teresa atsisakė visų privilegijų, todėl retai lankydavo
tėvą Baltuosiuose rūmuose. Be to, ji, ko gero, pasąmonėje kaltino tėvą dėl motinos mirties, nes tada,
kai ši gulėjo mirties patale, jis grūmėsi dėl politinės galios. Vėliau Teresa norėjo išvykti į Europą ir
tapti nematoma, bet pagal įstatymus ją, kaip prezidento šeimos narę, turėjo saugoti Slaptosios
tarnybos agentai. Ji bandė atsisakyti apsaugos, bet tėvas maldavo to nedaryti. Girdi, jis neištversiąs,
jeigu jai kas nors nutiktų.
Teresą Kenedį ištisą parą saugojo dvidešimt vyrų, pasiskirsčiusių į tris pamainas. Jeigu ji eidavo į
restoraną ar su vaikinu į kiną, jie sukiodavosi netoliese. Apsaugininkai nuomodavosi butus tame

16. pačiame name, gatvėje visada stovėdavo furgonas su ryšio priemonėmis ir kitokia aparatūra.
Mergina niekada nebūdavo viena, be to, kiekvieną mielą dieną turėdavo vadui pranešti, kokiu metu ką
veiks.
Tie asmens sargybiniai buvo nelyginant dvigalvės pabaisos, nei tarnai, nei šeimininkai. Turėdami
labai modernią elektroninę aparatūrą jie girdėdavo besimylinčios poros garsus, kai Teresa
atsivesdavo į butą vaikiną. Be to, apsaugininkai kėlė jai baimę - slinkdavo tylomis kaip vilkai, budriai
pakreipę galvas, tarsi stengdamiesi užuosti vėjo nešamus kvapus. Iš tikrųjų jie įtempę ausis
klausydavosi pranešimų, perduodamų siųstuvais pro ausinukus.
Teresa atsisakė vadinamosios artimosios apsaugos. Ji važiuodavo savo automobiliu, neleisdavo
apsaugininkams apsigyventi gretimame bute, drausdavo jiems eiti šalia. Jos reikalavimu, apsauga
buvo „nuotolinė”. Teresa buvo tarsi didelis sodas, o apsauga - ją juosianti siena. Taip ji turėjo šiokį
tokį savo gyvenimą. Net ir šitaip išsprendus saugumo klausimą kartais mergina patekdavo į
nemalonią padėtį. Vieną dieną ji nuėjo apsipirkti. Teresai prireikė monetų taksofonui. Jai pasirodė,
kad vienas iš apsaugininkų apsimeta netoliese kažką perkąs. Ji priėjo prie vyro ir tarė:
– Gal galėtum duoti man dvidešimt penkių centų monetą?
Vyriškis apstulbęs į ją pažvelgė, ir Teresa suprato apsirikusi: jis - ne jos apsaugininkas. Mergina
nusikvatojo ir atsiprašė. Vyriškiui irgi pasidarė linksma.
– Nėra nė vieno Kenedžio, dėl kurio neatiduočiau visko, ką turiu, - pajuokavo jis atkišdamas
monetą.
Kaip ir dažnas jaunuolis, Teresa Kenedi nesiremdama jokiais konkrečiais įrodymais tikėjo, kad
žmonės geri. Manė ir pati esanti gera. Dalyvaudavo žygiuose už įvairias laisves, pasisakydavo už gėrį
ir prieš blogį. Kasdieniame gyvenime stengėsi nekrėsti jokių smulkių niekšysčių. Maža būdama
Amerikos indėnams paaukojo viską, ką buvo surinkusi kiaulėje taupyklėje.
Ji patekdavo į keblią padėtį, kai būdama JAV prezidento duktė savo kalbomis paremdavo aktyvistus,
kovojančius už moterų teisę pasirinkti abortą, arba atvirai prisipažindavo remianti radikalias ar
kairuoliškas organizacijas, todėl tekdavo kęsti žiniasklaidos patyčias ir politinių oponentų
įžeidinėjimus.
Dėl savo naivumo Teresa būdavo skrupulingai sąžininga bendraudama su vyrais. Su mylimuoju
manė turinti būti visiškai atvira, neištikimybe dygėjosi.
Per užsienyje praleistus metus kilo keletas incidentų, kurie turėjo tapti jai vertingomis pamokomis.
Paryžiuje merginos vos neišžagino po tiltu gyvenantys valkatos, kai ji klajojo po miestą ieškodama
vietos kolorito. Romoje du elgetos bandė išplėšti rankinę, kai norėjo duoti jiems pinigų. Abiem
atvejais ją išgelbėjo budrūs asmens sargybiniai. Bet tai beveik nepaveikė merginos įsitikinimo, kad
žmonės, apskritai paėmus, yra geri. Kiekvienas turi sieloje neužgniaužiamą gerumo sėklą, nėra nė
vieno, kurio nebūtų galima išgelbėti. Kaip feministė, Teresa, aišku, manė, kad moterys kenčia vyrų
tironiją, bet menkai nutuokė, kaip brutaliai kartais jie imasi spręsti reikalus šiame pasaulyje. Jai nė į
galvą neatėjo, kad žmogus gali nepaprastai klastingai ir žiauriai išduoti artimą.
Merginos apsaugininkų vadas, per senas, kad galėtų saugoti svarbius valdžios atstovus, baisėjosi jos
naivumu ir bandė atvesti ją į protą. Jis pasakojo Teresai šiurpias istorijas apie vyrus iš didelės savo

17. darbo Slaptojoje tarnyboje patirties. Su ja vadas galėjo kalbėti atviriau negu su kitais, nes ši užduotis
buvo paskutinė prieš jam išeinant į pensiją.
– Tu per jauna, kad suprastum pasaulį, - aiškino jis. - Dėl savo padėties privalai elgtis labai atsargiai.
Nesitikėk kitus darysiant tau gera todėl, kad darai gera jiems.
Išvakarėse ji paėmė pavėžėti autostopu keliaujantį vyrą. Šis pamanė, kad mergina nori su juo
pasimylėti. Apsaugininkų vadas nesnaudė. Dvi jų mašinos prispaudė Teresos automobilį prie
kelkraščio, kai vyras jau dėjo ranką jai ant šlaunies.
– Papasakosiu tau vieną istoriją, - tarė vadas. - Kartą vykdydamas slaptą operaciją dirbau su
nepaprastai gudriu ir maloniu valdžios agentu. Vieną sykį jį vis dėlto pergudravo. Jis įkliuvo į spąstus
ir atsidūrė vieno blogiuko malonėje. Tas vyrukas - o jis buvo labai žiaurus - galėjo paprasčiausiai
išvarpyti jį kulkomis. Bet kažkodėl paleido mano bosą taręs: „Atmink - esi skolingas man paslaugą”.
Bosas pusę metų persekiojo tą blogiuką ir galop mes jį užlaužėm. Mano bosas jį nudėjo, nedavė jam
galimybės pasiduoti ar tapti informatoriumi. Zinai kodėl? Bosas pats man paaiškino. Tas blogiukas
vienu metu turėjo Dievo galią, todėl buvo pernelyg pavojingas, kad būtų galima leisti jam gyventi.
Bosas nejautė jam jokio dėkingumo. Girdi, tas blogiukas pasigailėjęs jo tik iš užgaidos, o kitą kartą
ja geriau nepasikliauti.
Apsaugininkų vadas nepasakė Teresai, kad tas jo bosas buvo Kristianas Kli.
Fransio Ksavero Kenedžio išrinkimas prezidentu buvo Amerikos politikos stebuklas. Jį išrinko dėl
magiškos pavardės, labai patrauklios išvaizdos ir intelekto, nors kaip politikas nebuvo patyręs - vos
vieną kadenciją išdirbęs Senate.
Fransį vadino 1963 metais nužudyto prezidento Džono F. Kenedžio sūnėnu, bet jis nepriklausė
Kenedžių klanui, vis dar aktyviai veikiančiam Amerikos politikoje. Šis Džono F. Kenedžio giminaitis
vienintelis iš tos plačios dinastijos paveldėjo dviejų garsių dėdžių Džono ir Roberto Kenedžių
charizmą.
Nepaprasti Fransio Kenedžio gabumai teisei pasireiškė labai anksti. Vos dvidešimt aštuonerių jau
tapo Harvardo universiteto profesoriumi. Vėliau įkūrė savo juridinę firmą, pasisakančią už plačias
liberalias valdžios ir privataus verslo reformas. Firma didelio pelno nedavė, bet jam tai nerūpėjo, nes
buvo paveldėjęs nemažus turtus. Užtat per ją Fransis išgarsėjo visoje šalyje. Jis kovojo už mažumų
teises ir geresnes sąlygas skurdžiams ir bedarbiams, gynė beteisius.
Per prezidento rinkimų vajų Kenedis savo entuziazmu užkrėtė visą šalį. Jis paskelbė sudarysiąs su
Amerikos žmonėmis naują socialinę sutartį. Dėl ko išlieka civilizacijos, klausė jų. Dėl sutarties, kurią
sudaro valdantieji ir valdomieji. Valdžia privalo prižadėti, kad apsaugos visuomenę nuo
nusikalstamumo ir ekonominių sunkumų, privalo prižadėti kiekvienam piliečiui teisę į asmeninę
laimę šiame gyvenime ir suteikti priemonių siekti tos laimės. Tada - ir tik tada - valdomieji privalės
paklusti civilizaciją užtikrinantiems įstatymams. Kenedis, be kita ko, siūlė, kad pagal tą šventą
socialinę sutartį visi svarbiausi Amerikos visuomenės klausimai būtų sprendžiami referendumais, o
ne Kongreso, Aukščiausiojo Teismo ar prezidento sprendimais.
Kenedis pažadėjo padaryti galą nusikalstamumui. Pažadėjo padaryti galą skurdui - jis ne tik skatina
nusikalsti, bet ir pats savaime yra nusikaltimas. Fransis Kenedis prižadėjo valstybės finansuojamą

18. nacionalinę sveikatos draudimo programą ir tokią socialinio draudimo sistemą, kad į pensiją išėjęs
darbo žmogus galėtų gyventi be rūpesčių.
Norėdamas įrodyti ryžtą siekti šių idealų ir pelnyti neturtingųjų pasitikėjimą, per televiziją paskelbė
Jungtinių Valstijų iždui paaukosiąs asmeninį turtą - keturiasdešimt milijonų dolerių. Tai jis padarė per
labai viešą ceremoniją, transliuojamą visų šalies naujienų kanalų. Šis kilnus poelgis padarė didžiulį
įspūdį visiems balso teisę turintiems piliečiams.
Kenedis apskrido šalies didmiesčius, jo automobilių kortežas pravažiavo daugybės mažų miestelių
gatvėmis. Lydimas tokių pat gražių kaip jis pats žmonos ir dukros tiesiog pakerėjo žmonių sąmonę.
Kenedis tris kartus triumfavo debatuose su Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus. Sąmoju,
protu ir jaunatviška energija tiesiog sutriuškino varžovą. Joks prezidentas nepradėjo pirmos
kadencijos taip mylimas liaudies. Fransis įveikė visus ir viską, išskyrus lemtį: žmona mirė vėžiu dar
prieš inauguraciją.
Nepaisydamas gniuždančios širdgėlos Fransis Ksaveras Kenedis sugebėjo įvykdyti pirmą savo
programos punktą. Vykstant rinkimų vajui jis žengė drąsų politinį žingsnį: iš anksto paskelbė
asmeninius patarėjus, kad rinkėjai galėtų juos įvertinti. Atstovu Kongrese vidaus politikos
klausimams paskyrė juodaodį aktyvistą Odbladą Grėjų. Viceprezidentu pasirinko moterį ir padarė
politinį sprendimą - ji bus ir jo administracijos narė. Kiti pasirinkti žmonės nekėlė tiek nuostabos. Jie
visi padėjo Kenedžiui pasiekti pirmą pergalę - pakeisti socialinio draudimo įstatymus taip, kad
kiekvienas darbo žmogus išėjęs į pensiją turėtų pakankamai pinigų pragyvenimui. Mokesčius
naujiems įstatymams finansuoti jis uždėjo milžiniškoms Amerikos korporacijoms. Šios iškart tapo
mirtinos prezidento priešės.
Deja, po pirmos pergalės Kenedžio reformos ėmė strigti. Jo įstatymo projektą dėl piliečių
referendumo šaliai svarbiais klausimais atmetė Kongresas. Tokia pat nesėkmė ištiko ir bandymą
sukurti nacionalinę sveikatos draudimo sistemą. Pačiam Kenedžiui ėmė trūkti jėgų susidūrus su
Kongreso pastatyta akmens siena. Prezidentas su savo patarėjais kaudavosi įnirtingai, iš paskutiniųjų,
bet vis daugiau jų sumanymų žlugdavo.
Jis suprato, kad paskutiniais kadencijos metais pralaimi mūšį, ir jį apėmė neviltingas pyktis. Kenedis
žinojo kaunąsis už kilnų tikslą, kad tiesa - jo pusėje, kad dorovės požiūriu jis pranašesnis už
oponentus ir elgiasi labai protingai, - tik taip galima užtikrinti Amerikos ateitį. Bet dabar jam atrodė,
kad dorovė ir protas neturi jokios reikšmės vykstantiems politiniams procesams.
***
Prezidentas laukė, kol visiems susitikimo dalyviams buvo įpilta arbatos.
– Ko gero, aš nekelsiu savo kandidatūros antrai kadencijai, - ramiai tarė ir pažvelgęs į
viceprezidentę pridūrė: - Elena, noriu, kad pasirengtum kandidatuoti į prezidentus.
Visi neteko žado. Elena Diuprei jam nusišypsojo. Vyrai puikiai žinojo, kad šypsena - vienas iš
grėsmingiausių jos politinių ginklų.
– Fransi, - kreipėsi ji, - manau, sprendimą nesibalotiruoti turi nuodugniai aptarti su savo patarėjais
man negirdint. Prieš išeinant leisk tau pasakyti štai ką: žinau, koks nusivylęs dabar esi. Bet aš

19. neįstengčiau pasiekti didesnių laimėjimų, net jeigu mane išrinktų. Manau, tau reikia kantrybės. Per
antrą kadenciją galėtum nuveikti daugiau.
– Elena, ne blogiau už mane žinai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pirmą kadenciją turi
daugiau galios negu antrą, - irzlokai priminė Kenedis.
– Dažniausiai taip ir būna, - pritarė Elena Diuprei. - Bet gal mums pavyktų pasiekti, kad per tavo
antrą kadenciją pasikeistų Atstovų Rūmų sudėtis. O dabar pasakysiu kai ką savanaudiška: jeigu eičiau
viceprezidento pareigas dvi kadencijas, o ne vieną, mano pozicijos sustiprėtų. Be to, tavo parama būtų
svaresnė, jei prezidentautum dvi kadencijas, o ne pasitrauktum iš posto spaudžiamas Kongreso,
kuriame daugumą turi tavo paties Demokratų partija.
Ji dėjosi popierius į aplanką, nes neketino čia likti.
– Tau nebūtina išeiti, - tarė Fransis Kenedis.
Diuprei vėl visiems maloniai nusišypsojo.
– Neabejoju, tavo patarėjai kalbės laisviau, jei manęs nebus, - atsakė ir išėjo iš Geltonojo ovalinio
kambario.
Keturi vyrai aplink Kenedį tylėjo. Jie buvo artimiausi jo patarėjai. Kenedis pats juos paskyrė ir jie
buvo atskaitingi jam vienam. Prezidentas panėšėjo į keistą kiklopą su vienomis smegenimis ir
keturiomis rankomis. Šie patarėjai ir buvo tos rankos. Be to, jie buvo geriausi jo draugai, o žmonai
mirus - ir vieninteliai artimieji.
Kai viceprezidentė išėjo ir uždarė duris, vyrai tvarkingiau susidėjo popierius, paėmė arbatą ir
sumuštinių.
– Ko gero, Elena - protingiausias žmogus Baltuosiuose rūmuose, - abejingai tarė Judžinas Dazis,
prezidento administracijos vadovas.
Kenedis jam nusišypsojo. Niekam nebuvo paslaptis, kad Dazis jaučia silpnybę gražioms moterims.
– O ką manai tu, Judžai? - paklausė prezidentas. - Ar man reikėtų būti kantresniam ir balotiruotis dar
kartą?
Prieš dešimt metų, kai Fransis Kenedis ėmė daryti politinę karjerą, Judžinas Dazis vadovavo
didžiulei kompiuterių bendrovei. Konkurentus jis ryte rijo, bet buvo kilęs iš neturtingos šeimos, tad
vis dar tikėjo socialiniu teisingumu - ne tiek iš romantiško idealizmo, kiek iš pragmatizmo. Jis
įsitikino, kad saujelė piniguočių Amerikoje turi pernelyg didelę galią ir kad ilgainiui tai sužlugdys
tikrąją demokratiją. Todėl Kenedžiui atėjus į politiką su neapsimesto teisingumo lozungu Dazis
organizavo finansinę paramą. Ji padėjo Kenedžiui tapti prezidentu.
Dazis buvo stambus malonaus būdo vyras, puikiai mokantis paveikti žmones, kad šie netaptų
priešais, kai prezidentas neįvykdydavo jų pageidavimų ir reikalavimų. Administracijos vadovas
palenkė plinkančią galvą virš savo užrašų. Gerai pasiūtas švarkas tiesiog braškėjo ties apkūniu
liemeniu.
– O kodėl gi nesibalotiruoti? - nerūpestingai tarė jis. - Darbą turėsi malonų - muši dinderį, ir tiek.
Kongresas sakys tau, ką turi daryti, ir atsisakys daryti tai, ką liepsi tu. Niekas nepasikeis. Nebent
užsienio politikoje. Ten galėsi mažumą pasismaginti, o gal net nuveikti šį tą gera. Dar kai kas. Į

20. kariuomenę neprirenkame pusės žmonių. Savo vaikus mokome puikiai, todėl jie per gudrūs, kad būtų
patriotai. Didžiuojamės savo technologijomis, bet niekas nenori pirkti mūsų prekių. Mūsų mokėjimų
balansas beviltiškas. Ristis žemyn jau nebeįmanoma. Taigi tegul tave perrenka, o tada atsipalaiduok ir
smagiai gyvenk ketverius metus. Velniai rautų, darbas neblogas, o pinigai tau irgi pravers, - Dazis
nusišypsojo ir mostelėjo ranka parodydamas, kad bent jau pusė buvo pasakyta juokais.
Keturi patarėjai, nors atrodė abejingi, iš tikrųjų įdėmiai stebėjo Kenedį. Nė vienam nepasirodė, kad
Dazis kalba nepagarbiai. Tokį žaismingą toną prezidentas pats skatino pastaruosius trejus metus.
Artūras Viksas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, stambus vyras šilto ir šalto mačiusio
žmogaus veidu, neišsiskiriančiu minioje, mat buvo žydo ir italės sūnus, galėdavo būti kandžiai
šmaikštus, bet į prezidento pareigas ir patį Kenedį žiūrėjo su šiokia tokia pagarbia baime.
Viksas su Kenedžiu susipažino prieš dešimt metų, kai šis kandidatavo į Senatą. Liberalas iš Rytų
pakrantės dėstė etiką ir politologiją Kolumbijos universitete. Be to, buvo labai turtingas ir niekino
pinigus. Jų santykiai peraugo į draugystę, pagrįstą intelektu. Kenedis laikė Artūrą Viksą protingiausiu
žmogumi, kokį kada nors buvo sutikęs. Šiam Kenedis buvo pats dorovingiausias politikas. Dėl to
juodu, aišku, negalėjo tapti labai artimais draugais, bet vienas kitu visiškai pasitikėjo.
Viksas, kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, manė, kad dėl savo pareigų turi šnekėti
rimčiau už kitus. Jis kalbėjo ramiai, įtaigiai, su vis dar juntamu niujorkietišku akcentu.
– Gal Judžas, - jis mostelėjo į Dazio pusę, - ir mano, kad juokauja, bet tu iš tikrųjų gali naudingai
prisidėti plėtojant mūsų šalies užsienio politiką. Mes turime kur kas daugiau galios svertų, negu
įsivaizduoja Europa ar Azija. Mano galva, tu privalai kandidatuoti dar kartą. Šiaip ar taip, užsienio
politikoje Jungtinių Valstijų prezidentas turi karaliaus galią.
Kenedis pasisuko į vyrą sau iš kairės. Odbladas Grėjus, vadinamas tiesiog Otų, vos prieš dešimt
metų baigęs koledžą, buvo jauniausias prezidento patarėjas. Jis studijavo Harvardo, gavęs Rodso
stipendiją - Oksfordo universitetuose, tuo pat metu dalyvavo kairuoliškame juodaodžių sąjūdyje. Šis
jaunas, išvaizdus vyras studijų metais išsiskyrė kaip be galo gabus mokslininkas ir puikus kalbų
sakytojas. Po ugningo oratoriaus išore Kenedis įžvelgė iš prigimties mandagų, diplomatišką žmogų,
gebantį įtikinti nesigriebiant grasinimų. Vėliau, kai Niujorke galėjo kilti smurto banga, Kenedis pelnė
Grėjaus susižavėjimą ir pasitikėjimą. Fransis paleido į darbą savo nepaprastą teisininko talentą, protą
ir žavesį, be to, aiškiai parodė nesąs rasistas, ir neramumai baigėsi. Abi pusės ėmė žvelgti į jį su
pagarba.
Nuo tada Odbladas Grėjus rėmė politiko karjerą darantį Kenedį ir ragino jį kandidatuoti į
prezidentus. Kenedis paskyrė O tą savo atstovu Kongrese, kad „stumtų” jo įstatymų projektus.
Jaunatviškas Grėjaus idealizmas susikirto su jo politine nuojauta. Aišku, idealizmas ne kartą
pralaimėjo, nes Odbladas pamatė, kaip veikia valstybės valdymo mechanizmas, kada galima naudoti
jėgos svertus, pasikliauti šiurkščia pažinčių galia, kada laukti nieko nedarant arba gražiai pasiduoti.
– Otai, sakyk, ką tu manai, - kreipėsi Kenedis.
– Traukis, - atsakė Grėjus. - Kol dar tik pralaimi.
Kenedis nusišypsojo, patarėjai nusijuokė.
– Nori be užuolankų? Pritariu Daziui. Kongresas ant tavęs šika, žiniasklaida spardo tau subinę.

21. Lobistai ir verslo rykliai užsmaugė tavo reformas. Darbo klasė ir intelektualai mano, kad juos
išdavei. Velniai rautų, tu vairuoji šią šalį, kurią galima palyginti su dideliu kadilaku, bet jis net neturi
vairo stiprintuvo! Tau to negana - nori duoti visiems, po šimts velnių, šalies maniakams galimybę dar
ketverius metus save talžyti? Siūlau mums visiems nešdintis iš čia velniop.
Kenedis, atrodo, išties nudžiugo: gražaus airiško veido bruožus nušvietė šypsena, mėlynos akys
sužvilgo.
– Labai juokinga, - tarė jis, - bet pakalbėkime rimtai.
Prezidentas suprato, kad patarėjai nori užgauti jo savigarbą ir taip sugundyti kandidatuoti antrą
kartą. Nė vienas jų nenorėjo palikti šio valdžios centro, Vašingtono, Baltųjų rūmų. Geriau jau būti
liūtu be nagų negu antilope.
– Norit, kad vėl kelčiau savo kandidatūrą, - tarė Kenedis. - Bet kam?
– Tu velniškai teisus: noriu, kad kandidatuotum, - sutiko Otas Grėjus. - Ėjau dirbti į šią
administraciją todėl, kad maldavai padėti savo broliams. Tikėjau tavim tada, tebetikiu dabar. Mes
jiems padėjome ir galime padėti daugiau. Darbo dar velnioniškai daug. Turčiai toliau turtėja,
skurdžiai tebeskursta. Tokią padėtį pakeisti gali tik tu. Nesitrauk iš šios kovos dabar.
– Po perkūnais, kaip aš galiu laimėti? - paklausė Kenedis. - Kongresą iš esmės valdo Sokrato klubas.
Grėjus pažvelgė į savo viršininką su vien jauniems žmonėms būdingu ryžtu.
– Šitaip galvoti nevalia. Pažiūrėk, ko mes pasiekėme, nors oponentai buvo be galo grėsmingi. Mes
galime laimėti ir šį kartą. O jeigu nelaimėsime, svarbiausia bus, kad bandėme, nenuleidome rankų.
Akimirką kambaryje tvyrojo tyla - rodės, visi susigriebė, kad iki šiol nė žodžio neištarė žmogus,
darantis didžiausią įtaką Fransiui Kenedžiui, - Kristianas Kli. Visų žvilgsniai nukrypo į jį.
Kli vos ne garbino Kenedį, nors juodu buvo artimi draugai. Prezidentą tai visuomet stebino, nes
drąsą vertinantis Kristianas žinojo, kad Kenedis bijo būti nužudytas. Kli tiesiog maldavo Kenedį
kandidatuoti į prezidentus, todėl garantavo jam saugumą su sąlyga, kad bus paskirtas ne tik
teisingumo ministru, bet ir FTB bei Slaptosios tarnybos vadovu. Taigi dabar Kli kontroliavo visą
Jungtinių Valstijų vidaus saugumo sistemą, bet Kenedis sumokėjo už tai didelę politinę kainą: teko
leisti Kongresui skirti du savo teisėjus į Aukščiausiąjį Teismą ir ambasadorių Jungtinėje Karalystėje.
Kenedis įsmeigė akis į Kristianą Kli ir šis prašneko:
– Zinai, kas labiausiai neduoda ramybės šios šalies žmonėms? Jiems nusišikt ant užsienio politikos,
nusišikt ant ekonomikos. Jiems nė motais, kad žemė perdžius ir susitrauks kaip razina. Didmiesčių ir
mažų miestelių gyventojams nerimą kelia tai, kad vakare negali išeiti į gatvę, nes juos apiplėš. Kad
negali naktį miegoti lovose nesibaimindami įsilaužėlių ir žudikų. Mūsų šalyje siaučia anarchija.
Valdžia nevykdo savo įsipareigojimų, numatytų visuomeninėje sutartyje, - apginti kiekvieną šalies
pilietį. Moterys bijo būti išžagintos, vyrai - nužudyti. Mes elgiamės niekingai, kaip gyvuliai.
Turtingieji ėda žmones juos engdami, nusikaltėliai žudo vargšus ir vidurinės klasės atstovus. Tu,
Fransi, vienintelis gali ištraukti mus iš šios klampynės. Tikiu tuo, tikiu, kad gali išgelbėti šią šalį.
Todėl ir pradėjau pas tave dirbti. O dabar nori mus mesti, - Kli kiek patylėjo ir vėl kalbėjo: - Turi
mėginti toliau, Fransi. Viso labo dar ketverius metus.

22. Prezidentas Kenedis susijaudino. Jis matė, kad šie keturi vyrai vis dar tiki juo. Suvokė pats subtiliai
privertęs juos pasakyti tuos dalykus, dar kartą patvirtinti savo tikėjimą juo ir prisiimti dalį jo
atsakomybės. Nuoširdžiai nudžiugęs Kenedis nusišypsojo.
– Aš viską apgalvosiu, - tarė.
Patarėjai suprato, kad susitikimas baigėsi, ir išėjo, liko tik Kristianas Kli.
– Ar Teresa grįš namo švenčių? - apsimestinai abejingai paklausė jis.
Kenedis gūžtelėjo pečiais.
– Ji Romoje su nauju vaikinu. Parskris Velykų sekmadienį. Kaip visada, pabrėžtinai ignoruoja
religines šventes.
– Džiaugiuosi, kad ji parsidangina, - tarstelėjo Kli. - Europoje sunku gerai ją apsaugoti. Be to, ji
mano, kad ten gali laidyti liežuvį, o čia niekas apie tai nesužinos, - jis patylėjo ir netrukus pridūrė: -
Jeigu vėl kandidatuosi, turėsi uždrausti jai rodytis viešumoje arba jos išsižadėti.
– Negalėsiu. Jei vėl balotiruosiuosi, man reikės radikalių feminisčių balsų.
Kristianas nusijuokė.
– Aišku. Dėl Orakulo gimtadienio pobūvio. Jis tikrai nekantriai jo laukia.
– Nesijaudink, - nuramino Kenedis, - aš surengsiu įspūdingą šventę. Dievuliau, jam šimtas, o vis dar
laukia gimtadienio vakarėlio!
– Jis buvo didis žmogus ir toks tebėra, - atsakė Kristianas.
Kenedis dėbtelėjo į jį.
– Tau jis visada buvo labiau prie širdies negu man. Bet jis irgi turi trūkumų, darė klaidų.
– Be abejo, - pritarė Kli. - Bet iki šiol nesu matęs žmogaus, kuris geriau už jį valdytų savo
gyvenimą. Patarimais ir pamokymais Orakulas pakeitė gyvenimą ir man, - po šių žodžių Kristianas
kiek patylėjo. - Šiandien su juo vakarieniausiu, tad pasakysiu, kad pobūvis tikrai įvyks.
Kenedis šaltai šyptelėjo.
– Nepameluosi.
***
Dienai baigiantis Kenedis pasirašė keletą popierių Ovaliniame kabinete, paskui nesikeldamas nuo
rašomojo stalo įsistebeilijo pro langą. Jis matė Baltųjų rūmų teritoriją juosiančios tvoros viršų -
baltais spygliais besibaigiančius juodus virbus, jais tekėjo elektra. Kaip visada, jautėsi nesmagiai, kad
yra taip arti gatvių ir žmonių, nors žinojo: įvykdyti antpuolį prieš Baltuosius rūmus nėra lengva, toks
įspūdis tik iliuzija. Prezidentas buvo itin gerai saugomas. Nuo užpuolikų Baltuosius rūmus gynė
septynios užtvaros. Trijų kilometrų spinduliu ant kiekvieno namo stogo ar jų butuose buvo įsitaisę
apsaugininkai. Visose gatvėse, vedančiose į prezidento rezidenciją, buvo įrengti ryšio postai, turintys
paslėptų automatų, kulkosvaidžių, granatsvaidžių ir net prieštankinių pabūklų. Tarp turistų, kas rytą
tūkstančiais plūstančių į pirmą rūmų aukštą, sukiodavosi daugybė Slaptosios tarnybos agentų. Jie
viską budriai stebėdavo ir plepėdavo su smalsuoliais. Kiekvienas lopinėlis, kuriame buvo leidžiama
lankytis turistams, būdavo stebimas vaizdo kameromis ir labai jautria garso aparatūra, fiksuojančia

23. net šnabždesius. Ties kiekvienu koridoriaus posūkiu ginkluoti sargybiniai sėdėdavo prie specialių
kompiuterių stalų, kuriuos akimirksniu galėjo paversti barikadomis. Kol pastate būdavo lankytojų,
Kenedis visada laikydavosi tam tyčia pastatytame ketvirtame aukšte, kur buvo įrengtos gyvenamosios
patalpos su sutvirtintomis grindimis, sienomis ir lubomis.
Dabar, garsiajame Ovaliniame kabinete, j kurį jis retai užsukdavo - nebent pasirašyti oficialių
dokumentų ar per kokias iškilmingas ceremonijas, - Fransis Kenedis atsipalaidavęs mėgavosi reta
galimybe pabūti kelias minutes vienas. Jis pasiėmė iš dėžutės nuo stalo ilgą, ploną kubietišką cigarą.
Pasukiojęs tarp pirštų nupjovė galiuką, užsidegė, kartą giliai įtraukė dūmą ir pažiūrėjo pro
neperšaunamo stiklo langus.
Prisiminė, kaip kartą vaikystėje vaikštinėjo žalia šio kiemo veja palei baltai dažytą sargybinių
būdelę tolimajame kampe, paskui tekinas pasileido pasitikti savo dėdžių Džeko ir Roberto. Kaip jis
juos mylėjo! Dėdė Džekas buvo toks žavus! Nors atrodė lyg vaikas, turėjo nepaprastą galią, tad
visiems susidarė įspūdis, kad pasaulį valdyti gali net vaikigalis. O dėdė Robertas, be galo rimtas ir net
niūrokas, sugebėdavo būti švelnus ir žaismingas. Ne, dingtelėjo Fransiui Kenedžiui, kartais mes jį
vadindavome dėde Bobiu, ne Robertu - o gal aš klystu? Taip ir neatminė.
Užtat prisiminė, kaip daugiau negu prieš keturiasdešimt metų jis ta pačia veja atbėgo pasitikti abiejų
dėdžių, šie paėmė jį už rankų, pakėlė, ir jis pasiekė Baltuosius rūmus nė karto nepalietęs pėdomis
žemės.
Dabar Fransis pakeitė dėdes. Vaikystėje pagarbią baimę kėlusi valdžia šiandien buvo jo rankose.
Gaila, kad tokie gražūs prisiminimai kartu kėlė skausmą ir liūdesį: juk jis svarsto atsisakyti idealų,
dėl kurių jie padėjo galvas.
Tą Didįjį penktadienį Fransis Ksaveras Kenedis nežinojo, kad viską netrukus aukštyn kojomis apvers
du niekam nežinomi revoliucionieriai Romoje.
2 skyrius
VELYKŲ RYTĄ Romeo su savo būriu - keturiais vyrais ir trimis moterimis su visa kovine ekipuote
- išlipo iš furgono. Romos gatvėse priešais Šv. Petro aikštę jie įsimaišė į Velykų proga išsipuošusią
minią. Moterys buvo pasidabinusios pastelinių pavasario spalvų apdarais, su prašmatniomis į
bažnyčią eiti tinkamomis skrybėlėmis, vyrai - kreminiais kostiumais su geltonais iš palmių šakelių
nupintais kryželiais atlapuose. Vaikai buvo dar labiau iščiustyti: mergaitės pirštinėtos, nėriniais
puoštomis suknelėmis, berniukai mėlynais konfirmacijos kostiumais, sniego baltumo marškiniais ir
raudonais kaklaraiščiais. Po minią išsibarstę kunigai šypsodamiesi laimino tikinčiuosius.
Romeo nesišypsojo. Rimtas veidas bylojo jį atėjus liudyti šį Velykų rytą švenčiamo Kristaus
prisikėlimo. Jis vilkėjo juodu kostiumu, baltais, gerai iškrakmolytais marškiniais. Jų fone baltutėlio
kaklaraiščio beveik negalėjai įžiūrėti. Buvo apsiavęs juodais guminiais batais. Išlipęs iš furgono
susisagstė kupranugarių vilnos apsiaustą, slepiantį specialioje kilpoje pakabintą šautuvą. Pastaruosius
tris mėnesius Romeo treniravosi iš jo šaudyti, kol kiekvieną kartą ėmė pataikyti į patį taikinio vidurį.
Keturi jo būrio vyrai buvo apsirengę kaip kapucinai: ilgais, plačiais rudais abitais, aprištais

24. storomis virvėmis. Tonzūras buvo prisidengę kepuraitėmis. Po laisvais abitais jie slėpė granatas ir
pistoletus.
Trys moterys, tarp jų ir Anė, vilkėjo juodus ir baltus vienuolių apdarus. Po jais irgi slėpė ginklus.
Žmonėms prasiskyrus Anė su kitomis dviem „vienuolėmis” nuėjo į priekį, Romeo be vargo nusekė
joms pavymui. Paskui jį žengė keturi būrio „vienuoliai”. Jie įdėmiai viską stebėjo ir buvo pasirengę
įsikišti, jei Romeo sulaikytų popiežiaus apsaugininkai.
Taip Romeo būrys nusigavo į Šv. Petro aikštę, nepastebimas didžiulėje vis dar plūstančioje minioje.
Galop it kokie tamsūs kamščiai, plūduriuojantys margaspalvio vandenyno bangose, Romeo su savo
žmonėmis sustojo tolimajame aikštės kampe. Jiems už nugarų dabar buvo vien marmurinės kolonos
ir mūro sienos. Romeo atsistojo kiek nuošaliau nuo kitų. Jis laukė ženklo iš kitos aikštės pusės, kur
Jabrilis su savo grupe lipdė prie sienos šventas statulėles.
Jabrilis su trim vyrais ir trim moterimis vilkėjo kasdieniais drabužiais. Vyrai po laisvais švarkais
slėpė pistoletus. Jie pridengė moteris, dedančias į vietą sprogstamosios medžiagos prigrūstas
Kristaus statulėles. Jos turėjo išlėkti į orą radijo siųstuvu davus signalą. Statulėlių nugarėlės buvo
išteptos labai stipriais klijais, kad jų nuo sienų nenuluptų koks smalsuolis iš minios. Statulėlės buvo
gražios, puošnios, pagamintos iš vielinio karkaso ir aplipdytos baltai nudažytu moliu. Jos visai tiko
kaip Velykų papuošalas, tad vargu ar kas būtų galėjęs įtarti, kam jos skirtos.
Kai ši operacijos dalis buvo baigta, Jabrilis išvedė savo grupę iš Šv. Petro aikštės prie furgono.
Vieną iš vyrų pasiuntė nunešti Romeo siųstuvą - jo signalas susprogdins statulėles. Jabrilis su savo
žmonėmis sulipo į furgoną ir nuvažiavo į Romos oro uostą. Popiežius Inocentas pasirodys balkone
tik po trijų valandų. Viskas vyko pagal planą.
Furgone, nebegirdėdamas šurmuliuojančios minios, Jabrilis prisiminė, kaip viskas prasidėjo...
***
Prieš keletą metų per vieną kartu vykdomą misiją Romeo užsiminė, esą popiežius saugomas akyliau
negu koks nors Europos valstybės vadovas.
– Kam galėtų kilti noras nužudyti popiežių? - tada nusijuokęs paklausė Jabrilis. - Kam žudyti
nenuodingą šliužą? Popiežius - tik niekam nereikalingas senas medinis stabas, apsuptas tuzino jo vietą
užimti pasirengusių niekam nereikalingų senių, kažkokių nukaršusių Kristaus sužadėtinių, saujelės
iškamšų su raudonomis kepuraitėmis. Manyčiau, būtų prasmė jį pagrobti, nes jis - turtingiausias
žmogus pasaulyje. Bet žudyti taip beprasmiška, kaip sutraiškyti saulėje besikaitinantį driežą.
Tačiau Romeo įrodinėjo savo tiesą ir suintrigavo Jabrilį. Popiežių garbina šimtai milijonų katalikų
visame pasaulyje. Be to, jis yra kapitalizmo simbolis, nes jį remia krikščioniškos buržuazinės Vakarų
valstybės. Toms šalims popiežius - vienas iš didžiausių valdžios ramsčių. Vadinasi, nužudžius
popiežių priešų pasauliui būtų suduotas baisus psichologinis smūgis, nes jis laikomas Dievo
vietininku žemėje. Rusijos ir Prancūzijos karaliai buvo nužudyti todėl, kad manė turį dangaus duotą
teisę valdyti ir jų mirtis pasitarnavo žmonijos pažangai. Dievas - turtuolių pramanas, sugalvotas
vargšams mulkinti, o popiežius - turtuolių pagalbininkas. Bet tai tebuvo idėjos griaučiai. Jabrilis ją
išplėtojo. Dabar operacija įgavo tokį stulbinantį pobūdį, kad Romeo buvo pakerėtas, o Jabrilis
negalėjo atsižavėti savimi.

25. Jabrilio akimis, Romeo, nepaisant visų jo kalbų ir sudėtų aukų, nebuvo tikras revoliucionierius.
Jabrilis išstudijavo italų teroristų istoriją. Jiems galėjai drąsiai patikėti nužudyti šalių vadovus. Jie
uoliai mokėsi iš rusų, po daugybės bandymų galų gale nužudžiusių carą. Italai net pasiskolino iš rusų
Jabriliui šlykštų pavadinimą „Smurto Kristūs”.
Jabrilis kartą buvo matęs Romeo tėvus. Tėvas - veltėdis, visuomenės parazitas. Turėjo vairuotoją,
tarną ir didelį į ėriuką panašų šunį. Juo it kokiu jauku prisiviliodavo moteris gatvėse. Bet tėvo
manieros buvo gražios. Jis patiko visiems, tik ne sūnui.
Motina - dar vienas kapitalizmo sistemos vaisius. Godi pinigų ir brangakmenių, pamaldi katalikė.
Gražiai apsirengusi su tarnaičių palyda kas rytą traukdavo į bažnyčią klausytis mišių. Baigusi atgailą
visą likusią dieną skirdavo malonumams. Kaip ir vyras, nuolaidžiavo savo silpnybėms, svetimavo ir
buvo atsidavusi jųdviejų vienturčiam sūnui Romeo.
Taigi pagaliau ši laiminga šeima bus nubausta. Tėvas - Maltos riteris, motina - uoli katalikė, o jų
sūnus - popiežiaus žudikas! Kokia gėda! Vargše Romeo, oi, kaip prisikentėsi tą savaitę, kai aš tave
išduosiu!
Romeo žinojo visą operacijos planą, išskyrus Jabrilio pridėtą paskutinį netikėtą posūkį. „Visai kaip
šachmatai, - taip sakė apie operaciją Romeo. - Šachas, dar kartą šachas, ir matas. Gražumėlis!”
***
Jabrilis pažiūrėjo į laikrodį - dar penkiolika minučių kelio. Furgonas neskubėdamas važiavo
greitkeliu į oro uostą.
Laikas pradėti. Jabrilis surinko visus ginklus ir granatas iš savo žmonių ir sudėjo į lagaminą.
Furgonui sustojus priešais oro uosto pastatą Jabrilis išlipo pirmas. Mašina nuvažiavo toliau - kiti
grupės nariai išlips prie kito įėjimo. Nešinas lagaminu Jabrilis iš lėto ėjo per salę dairydamasis
civiliniais drabužiais apsirengusių Saugumo tarnybos pareigūnų. Įėjo į dovanų ir gėlių krautuvėlę
prie pat kontrolės posto. Ant vidinės durų pusės kabojo lentelė su ryškiai raudonų ir žalių raidžių
užrašu „UŽDARYTA1*. Tai buvo ženklas, kad įeiti nepavojinga ir krautuvėlėje nėra lankytojų.
Čia dirbo neišvaizdi, smarkiai išsidažiusi blondinė. Jos balsas buvo šiltas, gundantis, įspūdingą
figūrą paryškino paprasta vilnonė suknelė, per juosmenį persmaugta diržu.
– Atleiskite, - tarė Jabriliui, - ar iš ženklo nematote, kad nedirbame? Juk šiandien Velykos.
Bet jos balsas buvo draugiškas, kviečiantis, jį dar palydėjo šilta šypsena.
Jabrilis ištarė sutartą sakinį - iš jo moteris turėjo suprasti, kad jis savas.
– Kristus prisikėlė, bet man vis tiek reikia skristi į komandiruotę.
Moteris paėmė lagaminą jam iš rankos.
– Lėktuvas nevėluoja? - paklausė Jabrilis.
– Ne, - atsakė moteris. - Turi valandą. Niekas nepasikeitė?
– Niekas. Bet atmink: viskas dabar priklauso nuo tavęs.
Tai pasakęs išėjo. Tos moters Jabrilis anksčiau nebuvo matęs ir daugiau nepamatys. Ji žinojo tik
apie šį operacijos etapą. Teroristas pažiūrėjo į švieslentę, rodančią, kada išskris lėktuvai. Taip, jo

26. lėktuvas nevėluos.
***
Moteris buvo viena iš nedaugelio dailiosios lyties atstovių Pirmojoje šimtinėje. Prieš trejus metus
organizacija įtaisė ją krautuvėlės savininke. Per tą laiką ji atsargiai užmezgė ryšius su oro uosto ir
saugos tarnybų darbuotojais, kartais pasitelkdama į pagalbą gundančius žvilgsnius. Moteris gudriai
išmoko patekti į lėktuvus apeidama kontrolės punktus, turinčius įrangą bagažui peršviesti, ir perduoti
keleiviams siuntinukus. Darydavo tai ne per dažnai, kad neatkreiptų dėmesio. Trečiais metais ji
užmezgė romaną su vienu iš ginkluotų apsaugininkų ir šis praleisdavo ją pro postą, neturintį patikros
įrangos. Tą dieną jos meilužis budėjo. Ji pažadėjo jam priešpiečius ir nedidelę pramogą kambarėlyje
už savo parduotuvės. Taigi jis pats pasisiūlė dirbti Velykų sekmadienį.
Priešpiečius padėjusi kambarėlyje ant stalo, ji ištuštino lagaminą ir perdėjo ginklus į margaspalves
dovanų dėžes su „Gucci” etiketėmis. Dėžes sukišo į rožinį popierinį pirkinių maišą ir ėmė laukti. Kai
iki skrydžio liko dvidešimt minučių, maišą prisispaudė prie krūtinės abiem rankomis, nes buvo labai
sunkus, tad moteris baiminosi, kad popierius neplyštų, ir nevikriai nubėgo koridoriumi prie apsaugos
posto, neturinčio įrangos bagažui šviesti. Budintis meilužis galantišku mostu leido jai praeiti. Ji
žavingai jam nusišypsojo. Stiuardesė pažino įlipusią į lėktuvą.
– Vėl tu, Livija, - nusijuokė jinai.
Moteris ėjo ekonominės klasės salonu, kol pamatė Jabrilį, sėdintį tarp trijų savo būrio vyrų ir trijų
moterų. Viena jų ištiesė rankas į sunkų Livijos maišą.
Stiuardesės Livija pavadinta moteris paleido maišą į iškeltas rankas, apsisuko ir išbėgo iš lėktuvo.
Grįžusi į krautuvėlę baigė ruošti priešpiečius.
Apsaugininkas Faencis buvo vienas iš tų įstabių italų, sukurtų, rodos, grynai moterų giminės
džiaugsmui. Grožis - menkiausias iš jo privalumų. Svarbiau tai, kad jis buvo iš tų gero būdo vyriškių,
kuriuos visiškai tenkina riboti jų gabumai ir ambicijos. Oro uosto apsaugininko uniformą Faencis
vilkėjo išdidžiai kaip koks Napoleono feldmaršalas. Ūsai buvo dailūs, tvarkingi ir gražūs kaip riesta
subretės nosis. Iškart matei jį tikint, kad turi svarbų darbą, kad atlieka valstybei be galo reikalingą
pareigą. Praeinančias moteris nužvelgdavo meiliai ir geraširdiškai, nes jam buvo patikėta jas saugoti.
Livija beveik iškart pastebėjo Faencį pirmą jo budėjimo dieną ir nusprendė, kad apsaugininką
pavilios be vargo. Iš pradžių vyras elgėsi su ja rafinuotai, mandagiai lyg su dukra, bet moteris greitai
jį nuo to atpratino apipylusi žaismingų komplimentų kruša ir įteikusi vieną kitą žavią dovanėlę, iš
kurių galėjai numanyti ją esant labai turtingą. Paskui kviesdavosi jį vakarais užkąsti į krautuvėlę.
Dabar Faencis ją mylėjo ar bent jau buvo jai atsidavęs ne mažiau nei šuo jį lepinančiam šeimininkui.
O Livijai jis labai patiko. Buvo žavus, linksmas meilužis, niekados nesusimąstantis apie rimtus
dalykus. Lovoje su juo buvo kur kas maloniau negu su tais niūriais jaunais revoliucionieriais,
graužiamais kaltės, slegiamais sąžinės.
Jis tapo vos ne jos augintiniu. Moteris meiliai vadindavo jį Dzonciu. Kai jis įeidavo į krautuvėlę ir
užrakindavo duris, ji atsiduodavo jam su begaline meile ir aistra, bet jausdama sąžinės priekaištus.
Vargšelis Dzoncis: Italijos kovos su teroristais valdyba netrukus viską išsiaiškins ir pamatys, kaip
Livija dingo iš įvykio vietos. Nėra ko abejoti: Dzoncis jau pasigyrė pergale sekso fronte - juk jinai už

27. jį vyresnė, patyrusi, taigi jos garbės saugoti nereikia. Pareigūnai išsiaiškins apie jų santykius. Gaila
Dzoncio - šie priešpiečiai bus paskutinė jo laimės valanda.
Juodu pasimylėjo: ji skubėdama, bet įgudusiai, jis entuziastingai, džiugiai. Livijai toptelėjo, kad šis
epizodas ne tik suteikė jai pasitenkinimą, bet ir padėjo pasiekti tikslą kaip revoliucionierei. Dzoncis
bus nubaustas už išdidumą, pasipūtimą ir tai, kad mylėdamas vyresnę moterį tarėsi darąs jai malonę, o
ji džiaugsis taktikos ir strategijos pergale. Vis dėlto Dzoncio gaila. Koks gražus jis nuogas: rusvai
gelsva oda, didelės, panašios į elnio akys, juodi it degutas plaukai, gražūs ūsai, varpa tvirta, lyg
nulieta iš bronzos.
– Ak, Dzonci, Dzonci, - šnabždėjo jinai prigludusi jam prie šlaunies, - niekados nepamiršk, kad
myliu tave.
Ji pavaišino jį nuostabiais valgiais, juodu išgėrė butelį puikaus vyno, paskui dar kartą pasimylėjo.
Tada Dzoncis apsirengė, pabučiavo ir išėjo švytėdamas iš įsitikinimo, kad nusipelnė tokios laimės.
Likusi viena Livija gerai apsidairė po krautuvėlę, susirinko visus daiktus, pasiėmė apdarus ir viską
susidėjo į Jabrilio lagaminą. Taip jai buvo liepta: neturėjo likti jokių teroristo pėdsakų. Paskutinė
užduotis - nuvalyti pirštų atspaudus, kuriuos ji galėjo palikti krautuvėlėje, bet tai buvo bergždžias
darbas: visų ji tikriausiai nenuvalys. Pasiėmusi lagaminą išėjo, užrakino duris ir paliko oro uosto
pastatą. Lauke skaisčiai švietė saulė. Automobilyje jau laukė moteris iš jos grupės. Livija įlipo,
pasisveikindama jai pakštelėjo ir vos ne apgailestaudama tarė:
– Ačiū Dievui, viskas baigėsi.
– Ne taip jau blogai buvo, - paprieštaravo bendražygė. - Krautuvėlė davė mums pelno.
***
Jabrilis su savo žmonėmis sėdėjo ekonominės klasės salone, nes gretimame, pirmos klasės, skrido
Teresa Kenedi, Jungtinių Valstijų prezidento dukra su šešiais apsaugininkais iš Slaptosios tarnybos.
Teroristas nenorėjo, kad jie pamatytų, kaip perduodamos dovanų dėžės, į kurias supakuoti ginklai. Be
to, buvo išsiaiškinęs, jog Teresa Kenedi įlips į lėktuvą prieš pat jam išskrendant, o apsaugininkai iš
anksto netikrindavo lėktuvo, nes niekuomet nežinodavo, ar Teresa neapsigalvos. Dar ir todėl, manė
Jabrilis, kad jie aptingo ir tapo nerūpestingi.
Didžiuliame reaktyviniame lėktuve buvo nemažai tuščių vietų: ne tiek daug italų nusprendė keliauti
Velykų sekmadienį. Jabrilis spėliojo, kodėl prezidento dukra skrenda tokią dieną. Juk jinai katalikė,
nors atsivertusi į naują tikėjimą - kairiųjų liberalų, tos niekingiausios politinės srovės. Bet teroristui
buvo tik geriau, kad keleivių mažai, - šimtą įkaitų lengviau sužiūrėti negu kelis šimtus.
Po valandos, lėktuvui jau pakilus, Jabrilis palinko į priekį ir užstojo moteris, kad šios pradėtų traukti
ginklus iš „Gucci” dėželių. Trys būrio vyrai jam padėjo: pasilenkė virš kėdžių ir šnekėdamiesi su
moterimis lyg skydais pridengė jas savo kūnais. Šalia kitų keleivių nebuvo, tad jie jautėsi gana
drąsiai. Moterys padavė į dovanų popierių suvyniotas granatas Jabriliui ir šis greitai pasikabino jas
ant savęs. Trys vyrai gavo pistoletus ir paslėpė juos vidinėse švarkų kišenėse. Jabrilis ir trys moterys
taip pat pasiėmė po ginklą.
Kai viskas buvo paruošta, Jabrilis sustabdė tarpueiliu einančią stiuardesę. Ji pamatė granatas ir

28. pistoletą teroristui net nespėjus sušnabždėti įsakymo ir sugriebti jai už rankos. Ta nuostaba, paskui
šokas ir baimė veide jam buvo gerai pažįstami. Jis laikė ją už šalto prakaito išpiltos rankos ir
šypsojosi. Du jo vyrai atsistojo taip, kad galėtų valdyti ekonominės klasės saloną. Nepaleisdamas
stiuardesės rankos Jabrilis įėjo į pirmos klasės saloną, trys moterys jam iš paskos. Slaptosios
tarnybos agentai iškart jį pamatė, bet pastebėjo granatas ir pistoletus. Jabrilis jiems nusišypsojo.
– Nesikelkite iš vietų, ponai, - tarė.
Prezidento dukra iš lėto pasuko galvą ir pažiūrėjo Jabriliui į akis. Jos veidas įsitempė, bet iš baimės
nesuvirpėjo. Narsuolė, pamanė Jabrilis, ir graži. O gaila! Jis palaukė, kol trys būrio moterys įsitaisė
pirmos klasės salone, tada privertė stiuardesę atidaryti pilotų kabinos duris. Teroristą apėmė jausmas,
kad įžengia į didžiulio banginio smegenis ir padaro visą kūną bejėgį.
***
Teresa Kenedi pasąmonėje pažino pirmą kartą matomą Jabrilį ir kūną supurtė pasidygėjimo
drebulys. Čia buvo tas demonas, dėl kurio ją perspėdavo. Siauras, tamsus veidas buvo nuožmus,
masyvus, atsikišęs žandikaulis atrodė lyg košmarų pabaisos. Granatos ant švarko ir rankoje panėšėjo
į išpampusias žalias rupūžes. Tada pamatė tris moteris tamsiomis kelnėmis ir baltais švarkais, su
dideliais pistoletais rankose. Praėjus pirmam šokui Teresa Kenedi pasijuto lyg prasikaltusi mergaitė.
Po velnių - per ją tėvas turės bėdos. Dabar Slaptosios tarnybos apsaugininkų ji niekada nebeatsikratys.
Ji žiūrėjo, kaip Jabrilis, laikydamas stiuardesę už rankos, prieina prie pilotų kabinos durų. Teresa
pasisuko į apsaugininkų vadą, bet šis visą dėmesį buvo sutelkęs į ginkluotas moteris.
Tą akimirką į pirmos klasės saloną su granata rankoje įžengė vienas iš Jabrilio vyrų. Viena teroriste
privertė kitą stiuardesę paimti selektoriaus ryšio mikrofoną. Per garsiakalbius pasigirdo truputį
virpantis balsas:
– Prašome visų keleivių užsisegti saugos diržus. Lėktuvą užgrobė revoliucionierių grupuotė. Likite
ramūs ir laukite tolesnių nurodymų. Nesikelkite iš savo vietų. Nelieskite rankinio bagažo. Dėl jokios
priežasties nepalikite savo vietų. Prašom likti ramiems. Nesijaudinkite.
Pilotas pamatė įeinančią į kabiną stiuardesę ir susijaudinęs tarė:
– Per radiją ką tik pranešė, kad kažkas šovė į popiežių.
Tada išvydo už stiuardesės įėjusį Jabrilį. Pilotas iš nuostabos liko prasižiojęs, bet neišleido nė garso.
Jis dabar panašus į karikatūrą, dingtelėjo Jabriliui, kai iškėlė ranką su sugniaužta granata. Bet pilotas
sakė... „šovė į popiežių”. Ar tai reiškia, kad Romeo nepataikė? Šiaip ar taip, Jabrilis neturėjo kitos
išeities. Jis įsakė pilotui keisti kursą ir skristi į arabų valstybę Šerhabeną.
***
Žmonių jūra Šv. Petro aikštėje nunešė Romeo ir jo būrį į akmenų siena užtvertą kampą. Ten jie
sudarė salelę. Po abitu pasikišusi pistoletą Anė stovėjo tiesiai prieš Romeo. Jai buvo patikėta jį
saugoti ir duoti laiko iššauti. Kiti grupės nariai, irgi persirengę vienuoliais, apsupo juos ratu, kad
Romeo galėtų laisvai veikti. Iki popiežiaus pasirodymo jiems reikės laukti dar tris valandas.
Romeo atsišliejo akmens sienos, užsimerkė nuo Velykų ryto saulės ir mintyse greitai pakartojo visą

29. operacijos seką. Pasirodžius popiežiui Romeo kepštelės per petį vyrui kairėje, šis įjungs siųstuvą,
perduodantį signalą, ir sprogs statulėlės, prilipdytos prie sienos kitoje aikštės pusėje. Kai jos
sproginės, Romeo išsitrauks šautuvą ir nuspaus gaiduką. Uždelsti negali nė akimirkos, nes jo šūvio
garsas turi atrodyti kaip sprogimų aidas. Tada mes šautuvą, apsimetę vienuoliai ir vienuolės apsups
ratu ir visi pabėgs su minia. Skulptūrėlėse buvo įdėtas ir dūmų užtaisas, tad Šv. Petro aikštę apgaubs
tiršti dūmai. Kils baisi maišatis ir panika, taigi pabėgti turėtų būti nesunku. Pavojų gali kelti žmonės
aplink juos, nes supras, ką jis daro, bet paniškai bėganti minia netrukus juos perskirs. O jeigu kokie
bepročiai bandys persekioti, bus nušauti.
Teroristas jautė, kad krūtinę išmuša šaltas prakaitas. Milžiniška minia, mosuojanti iškeltomis
gėlėmis, jam virto baltų, purpurinių, rausvų ir raudonų lopų jūra. Jis negalėjo atsistebėti žmonių
džiaugsmu, tikėjimu prisikėlimu, ekstaze vilties, kad mirtis įveikiama. Nusišluostė delnus į apsiaustą,
užčiuopė sunkų po juo kabantį šautuvą. Kojos paskaudo, užtirpo. Kad iškęstų tas valandas, kol
balkone pasirodys popiežius, stengėsi negalvoti apie nemalonius pojūčius.
Mintyse vėl iškilo užmiršti vaikystės vaizdai. Prieš konfirmaciją jį mokė romantiškas kunigas. Iš jo
Romeo sužinojo, kad vienas iš viršesnių kardinolų su raudonu galvos apdangalu sidabriniu plaktuku
pastuksena mirusiam popiežiui į kaktą ir taip įsitikina, jog jis negyvas. Ar taip vis dar daroma? Šįsyk
plaktukas išsiteps krauju. Bet kokio jis dydžio? Kaip žaislinis? O gal toks didelis ir sunkus, kad
galėtum įkalti vinį? Nėra ko abejoti: tai bus brangi Renesanso relikvija, meno kūrinys, inkrustuotas
brangakmeniais. Na ir kas? Popiežiaus galvos liks tiek mažai, kad nebus į ką stuksenti - po apsiaustu
slepiamas šautuvas užtaisytas sprogstamosiomis kulkomis. Ir Romeo neabejojo pataikysiąs.
Pasitikėjimo įkvėpė tai, kad buvo kairiarankis. Mancino1 sekasi viskas: sportas, meilė ir, sprendžiant
iš prietarų, žudyti.
Laukdamas Romeo stebėjosi, kad nesijaučia darąs šventvagystę. Juk nuo mažumės buvo auklėjamas
pagal griežtus katalikiškus papročius mieste, kur kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas priminė, kaip
atsirado krikščionybė. Net dabar matė kulto pastatų stogų kupolus, dangaus fone panašius į marmuro
diskus, girdėjo sodrų, guodžiantį, bet podraug bauginantį bažnyčių varpų gausmą. Šioje didžiulėje
garbinimo aikštėje jis regėjo kankinių statulas, užuodė begalės tikinčiųjų Kristumi suneštų
pavasarinių gėlių kvapus.
Tie viską nustelbiantys gausybės gėlių aromatai priminė jam motiną ir tėvą - šie amžinai
išsikvėpindavo, kad nesijaustų jų vargo nemačiusių, išpopintų itališkų kūnų kvapo.
Tada milžiniška puošniausiais drabužiais Velykoms pasidabinusi minia ėmė skanduoti: „Papa, Papa,
Papa!”2
Užlieti gelsvos ankstyvo pavasario šviesos žmonės, iš viršaus stebimi akmeninių angelų, be perstojo
kvietė savo popiežių palaiminti. Galop pasirodė du kardinolai raudonomis mantijomis ir laimindami
ištiesė rankas. Netrukus į balkoną išėjo popiežius Inocentas.
Jis buvo labai senas, vilkėjo baltu, žvilgančiu arnotu, pasikabinęs auksinį kryžių, užsimetęs kryžiais
siuvinėtą baltos vilnos skraistę, ant galvos užsidėjęs baltą pijusę. Avėjo tradiciniais žemakulniais
raudonais batais atvirais pirštais. Batų priekyje buvo išsiuvinėti auksiniai kryžiai. Ant minią laiminti
iškeltos rankos piršto mūvėjo vadinamąjį žvejo žiedą - vieną iš popiežiaus atributų.

30. Minia ėmė mėtyti aukštyn gėles, džiaugsmingai rėkti, balkonas sužvilgo saulėje - rodės, tuoj lėks
žemyn su visomis tomis gėlėmis.
Tą akimirką Romeo apėmė ta pati baimė, kurią jam kadaise keldavo šie krikščionybės simboliai. Bet
prisiminus kardinolą raudonu biretu, vadovavusį jo konfirmacijos apeigoms - veidas buvo raupuotas
it paties šėtono, - pajuto dvasios pakilimą, neregėtą palaimą ir džiaugsmą. Romeo kepštelėjo per petį
vyrui iš kairės, kad šis perduotų radijo signalą.
Atsiliepdamas į minios šauksmus „Papa, Papa!” popiežius pakėlė rankas laimindamas visus,
pagerbdamas Velykas, prisikėlusį Kristų, pasveikindamas akmeninius angelus, sėdinčius ant aikštę
juosiančių sienų. Romeo išsitraukė šautuvą iš po apsiausto. Du jo būrio „vienuoliai” priešais
atsiklaupė, kad neužstotų taikinio.
Anė atsistojo taip, kad Romeo galėtų pasidėti šautuvą jai ant peties. Vyras iš kairės pasiuntė signalą į
statulėles, priklijuotas kitoje aikštės pusėje.
Sprogimai sudrebino aikštę, į orą pakilo rausvas debesis, gėlių kvapą permušė svylančios mėsos
dvokas. Tą pačią akimirką Romeo nusitaikė ir iššovė. Driokstelėjus sprogimams džiaugsmingus
minios šauksmus pakeitė garsai, panašūs į didžiulio kirų pulko klyksmą.
Popiežiaus kūnas, rodės, atsiplėšė nuo balkono grindų, kruvinu skuduru virtusi balta pijusė nulėkė
aukštyn, blaškoma sprogimo bangos suspausto oro, paskui nusklendė žemyn. Siaubo ir gyvuliško
įtūžio riksmas nuaidėjo virš aikštės, kai popiežiaus kūnas sudribo ant balkono turėklo. Auksinis
kryžius sutabalavo ore, skraistė nusidažė raudonai.
Virš minios nusirito akmens dulkių debesys, pasipylė marmurinių subyrėjusių angelų ir šventųjų
skeveldros. Stojo šiurpi tyla - minia sustingo matydama nužudytą popiežių. Jo galva buvo ištaškyta į
gabalus. Kitą akimirką kilo panika. Žmonės bėgo iš aikštės trypdami šveicarų gvardiečius,
bandančius užtverti išėjimus. Ryškiaspalvių Renesanso laikų uniformų nebebuvo matyti siaubo apimtų
tikinčiųjų maišalynėje.
Romeo paleido šautuvą iš rankų ir ginkluotų abiejų lyčių „vienuolių” apsuptas leidosi nešamas
minios iš aikštės į Romos gatves. Jis svirduliavo nieko nematydamas - galėjai pamanyti, kad apako.
Anė sugriebė jį už rankos ir stumte įstūmė į laukiantį furgoną. Romeo užsidengė ausis delnais, kad
negirdėtų klykiančios minios. Jis drebėjo ištiktas šoko, bet netrukus pajuto neapsakomą džiugesį,
paskui nuostabą - nejaugi tai ne sapnas?!
***
Jabrilis su savo žmonėmis visiškai kontroliavo lainerį, turėjusį skristi iš Romos į Niujorką. Pirmos
klasės salone jie paliko vienintelį keleivį - Teresą Kenedi.
Šiai dabar buvo ne tiek baisu, kiek įdomu. Teresą nustebino, kad pagrobėjai taip lengvai įvarė
baimės jos apsaugininkams iš Slaptosios tarnybos: tereikėjo parodyti, jog jie nuo galvos iki kojų
apsikarstę sprogstamaisiais užtaisais. Suprask: užtektų paleisti vos vieną kulką ir lėktuvas gabalais
nukristų ant žemės. Ji pastebėjo, kad trys vyrai ir trys moterys labai liekni, o jų veidai persikreipę iš
įtampos nelyginant sportininkų per taškas į tašką vykstančias rungtynes. Vienas iš tų vyrukų išstūmė
jos apsaugininką iš pirmos klasės salono ir nepaliaudamas bakinti nusivarė tuščiu ekonominės klasės

31. tarpueiliu. Viena iš moterų stovėjo kiek toliau nuo Teresos nusitaikiusi pistoletu. Kai kitas
apsaugininkas nenorėjo trauktis nuo prezidento dukros, moteris pakėlė ginklą ir įrėmė vamzdį jam į
galvą. Primerktos akys aiškiai sakė, kad ji iššautų nedvejodama. Buvo prasižiojusi - matyt, norėdama
atpalaiduoti įsitempusius veido raumenis. Tada Teresa pastūmė apsaugininką į šalį ir atsistojo priešais
teroristę. Ta su palengvėjimu šyptelėjo ir mostu paliepė jai sėstis.
JAV prezidento dukra akimis sekė operacijai vadovaujantį teroristą. Jis panėšėjo į režisierių, žiūrintį
į vaidinančius savo aktorius. Rodės, jis ne įsakinėja, o tik užsimena ar leidžia suprasti, ką daryti. Jis
šyptelėjo ir mostelėjo ranka taip liepdamas Teresai nesikelti iš vietos. Visa elgsena bylojo, kad jam
patikėta ją saugoti kaip akies vyzdį. Po kurio laiko vyras nuėjo į pilotų kabiną. Vienas iš pagrobėjų
žiūrėjo, kad niekas neįeitų į pirmos klasės saloną. Dvi teroristės susiglaudusios nugaromis, atkišusios
pistoletus stovėjo priešais Teresą. Vienai stiuardesei buvo liepta paimti vidinio ryšio mikrofoną ir
perdavinėti pagrobėjo duodamus įsakymus keleiviams. Visi teroristai atrodė per daug menki, kad
galėtų kelti tokį siaubą.
Nuėjęs į pilotų kabiną Jabrilis leido vienam jų per siųstuvą pranešti, kad lėktuvas užgrobtas ir
skrenda ne į Niujorką, o į Šerhabeną. Amerikos valdžios pareigūnai pamanys turį vienintelę problemą
- vėl reikės derėtis su arabų teroristais dėl tų pačių reikalavimų kaip visada. Jabrilis liko kabinoje, kol
vyko pokalbis per radijo ryšį.
Kol lėktuvas skrido, Jabriliui neliko nieko kita, tik laukti. Jis mintyse išvydo savo vaikystės dienų
Palestiną: namus žalioje oazėje, iš visų pusių supamoje dykumos, tuos šviesos angelus - savo tėvą ir
motiną, gražų Koraną, padėtą ant tėvo rašomojo stalo ir galintį bet kurią akimirką vėl įkvėpti
tikėjimo. Ir kaip viskas baigėsi iš dangaus pasipylus bombų krušai. Viską pasiglemžė liepsna ir
raudonų dūmų kamuolys. Tada pasirodė izraeliečiai. Jabriliui atrodė, kad nuo tada visą vaikystę
praleido aptriušusių lūšnų gyvenvietėje, panašioje į didžiulę belaisvių stovyklą. Gausiems jos
gyventojams bendra buvo tik viena - neapykanta žydams. Tiems Korane išgirtiems žydams.
Vyras prisiminė, kad universitete kai kurie dėstytojai prastai parašytą referatą ar kursinį darbą
vadindavo „arabo darbu”. Pats Jabrilis šitaip pasakė ginklininkui, padariusiam jam prastų pistoletų.
Na, bet tai, ką jie nuveikė šiandien, niekas nepavadins „arabo darbu”.
Jabrilis visuomet nekentė žydų. Ne, ne žydų - izraeliečių. Jis prisiminė įvykį iš vaikystės, kai buvo
ketverių, na, ne daugiau kaip penkerių. Pabėgėlių stovykloje, kur mokėsi, Izraelio kareiviai darė
kratą, mat buvo gavę informacijos, kad čia slapstosi teroristai, tik ji buvo klaidinga - išties „arabo
darbas”. Visiems gyventojams buvo įsakyta išeiti iš lūšnų iškeltomis rankomis. Tokį įsakymą gavo ir
vaikai ilgoje, iš skardos sudėtoje, geltonai nudažytoje pašiūrėje, vadinamojoje mokykloje visai netoli
gyvenvietės. Jabrilis su kitais berniukais ir mergaitėmis susispietė į krūvą, iškėlė rankytes ir iš siaubo
klykė: „Pasiduodu!” Jabrilis niekada nepamiršo jauno kareivio izraeliečio, vieno iš tos naujos
padermės - šviesiaplaukio kaip koks vokiečių kareivis per Antrąjį pasaulinį karą. Jis pasibaisėjęs
žiūrėjo į tuos vaikus. Semitiškų bruožų, bet šviesaus gymio veidas apsipylė ašaromis. Kareivis
nuleido ginklą ir sušuko vaikams liautis klykus, nebekelti rankų. Girdi, jiems nėra ko bijoti, mažų
vaikų niekas nelies. Izraelietis kuo puikiausiai mokėjo arabiškai, bet kai vaikai nenuleido rankų, jis
priėjo prie jų ir nenustodamas verkti bandė jėga jas nulenkti. Jabrilis neužmiršo to kareivio ir vėliau
pasiryžo niekados nebūti toks kaip jis - nesileisti sugniuždomas gailesčio.

32. Dabar, žiūrėdamas žemyn pro lėktuvo iliuminatorių, matė apačioje Arabijos pusiasalio dykumas.
Netrukus skrydis baigsis ir jis atsidurs Šerhabeno sultonate.
Šerhabenas buvo viena mažiausių pasaulio valstybių, bet tokia naftinga, kad šimtai kupranugariui
kaip transporto priemonei teikiančio pirmenybę sultono vaikų ir vaikaičių važinėjo mersedesais ir
ėjo mokslus geriausiuose užsienio universitetuose. Pirmajam šalies valdovui priklausė didelės
pramonės korporacijos Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose. Jis mirė būdamas turtingiausias pasaulio
žmogus. Tik vienam jo vaikaičiui Morobiui pavyko išvengti įbrolių intrigų, likti gyvam ir tapti
dabartiniu sultonu.
Sultonas Morobis buvo nuožmus, fanatiškai dievobaimingas musulmonas. Dabar praturtėję
Šerhabeno piliečiai buvo ne mažiau dievobaimingi. Jokia moteris negalėjo išeiti į gatvę
neužsidengusi veido čadra, buvo draudžiama skolinti pinigus už palūkanas, o svaigalų tame dykumų
krašte galėjai rasti nebent užsienio šalių pasiuntinybėse.
Kadaise Jabrilis padėjo sultonui paimti ir sustiprinti valdžią nužudydamas keturis iš pavojingesnių
jo įbrolių. Iš dėkingumo ir neapykantos didžiosioms valstybėms sultonas sutiko padėti Jabriliui
vykdant šią operaciją.
Lėktuvas su teroristais ir įkaitais nusileido, iš lėto nuriedėjo prie nedidelio stiklinio oro uosto
pastato, nušviesto gelsvų dykumos saulės spindulių. Už kilimo ir tūpimo takų iki pat horizonto
driekėsi smėlynai, nusėti naftos bokštais. Lėktuvui sustojus Jabrilis pamatė, kad takus apjuosę ne
mažiau kaip tūkstantis sultono kareivių.
Dabar prasidės sudėtingiausia, maloniausia, bet kartu pavojingiausia operacijos dalis. Jabrilis
privalės elgtis atsargiai, kol Romeo nusigaus ten, kur sutarta. Be to, reikės tikėtis, kad sultonas
deramai sureaguos į vien tik jam, Jabriliui, težinomą paskutinį šios šachmatų partijos ėjimą. Ne, čia
tau ne „arabo darbas”.
***
Dėl Europos ir Amerikos laiko skirtumo Fransis Kenedis šeštą ryto pirmą kartą išgirdo, kad
nužudytas popiežius. Jam apie tai pranešė atstovas spaudai Matjus Gladisas, paskirtas budėti
Baltuosiuose rūmuose per Velykas. Judžinui Daziui ir Kristianui Kli taip pat jau buvo pranešta ir jie
laukė prezidento rezidencijoje.
Nulipęs laiptais iš savo apartamentų ir įėjęs į Ovalinį kabinetą Fransis Kenedis pamatė Dazį ir Kli.
Abu atrodė niūrūs. Kažkur toli Vašingtono gatvėse pratisai kaukė sirenos. Kenedis atsisėdo prie savo
rašomojo stalo ir žvilgtelėjo į Judžiną Dazį - juk informuoti turėjo prezidento administracijos
vadovas.
– Fransi, popiežius negyvas. Jį nužudė per Velykų pamaldas.
– Kas tai padarė? - paklausė priblokštas prezidentas. - Ir kodėl?
– Mes nežinom, - atsakė Kli, - bet yra dar blogesnė žinia.
Kenedis bandė ką nors suprasti iš priešais stovinčių vyrų veidų ir jį apėmė kaustanti baimė.
– Kas galėtų būti dar blogiau?