Dmitry.glukhovsky. .metro.2033.2011.lt

3. Dmitry Glukhovsky

4. UDK 821.161.1-31
GI-164
Iš rusų kalbos vertė
Viktoras Žostautas
Redagavo
Inga Miklovytė
Versta iš Д м и т р и й Г л у х о в с к и й . „ М Е Т Р О 2033“
© Dmitry Glukhovsky
Agreement via vsrww.nibbe-wiedling.de
© Leidykla „Didlaukiai", 2011
ISBN 978-609-95217-2-5

5. Brangūs maskviečiai ir sostinės svečiai!
Maskvos metropolitenas - pavojingas
transporto mazgas.
Užrašas metro vagone
Tas, kuris turės pakankamai drąsos ir
kantrybės visą gyvenimą žvelgti į tamsą,
pirmasis pamatys joje dienos šviesą.
Chanas

7. 1SKYRIUS
- Kas ten? Ei, Artiomai! Žvilgtelk!
Artiomas nenorom pakilo iš savo vietos prie laužo ir, persukdamas
nuo nugaros ant krūtinės automatą, nuėjo į tamsą. Stovėdamas ties ap­
šviestos erdvės riba, jis demonstratyviai, ir kaip galima garsiau ir įtaigiau,
trūktelėjo automato graižtvą ir šūktelėjo užkimusiu balsu:
- Stot! Slaptažodį!
Iš tamsos, kur prieš kelias akimirkas pasklido keistas čiužėjimas
ir duslus murmesys, pasigirdo nedideli skuboti žingsniai. Išsigandęs
užkimusio Artiomo balso ir ginklo žvangesio, kažkas traukėsi gilyn
į tunelį. Artiomas paskubomis grįžo prie laužo ir burbtelėjo Piotrui
Andrėjevičiui:
- Na ne, nepasivaideno. Neatsiliepė, paspruko.
- Ech. tu, vėpla! Tau gi buvo pasakyta: neatsiliepia - sykiu šauk! Iš
kur tau žinot, kas ten buvo? Gal tai juodčkiai sėlina!
- Ne... Manau, kad tai išvis buvo ne žmogus. Garsai labai keisti... Ir
žingsniai visai ne žmogaus. Nejaugi aš žmogaus žingsnių neatpažinčiau?
Ir dar, jei tai būtų juodčkiai, negi jie kada nors taip sprukdavo? Jūs gi
pats žinote, Piotrai Andrėjevičiau, visus pastaruosius kartus juodčkiai
šokdavo priekin - ir prieš sargybą puldavo plikomis rankomis, ir prieš
kulkosvaidį ėjo visu ūgiu. O tas iškart pabėgo... Kažkokia baigšti bū­
tybė.
- Gerai, Artiomai! Protingas, mat atsirado! Gavai nurodymus - pagal
juos ir veik, o ne samprotauk. Gal tai buvo šnipas. Pastebėjo, kad mūsų
čia nedaug ir, pranašesnėmis jėgomis... Galbūt, mus čia ir dabar, peiliu
per gerklę... Ir stotį visą išpjaus taip, kaip Poležajevskaja stotyje nutiko,
ir tik todėl, kad tu laiku nenukirtai to padaro... Žiūrėk man! Kitą kartą
tuneliu juos priversiu vaikytis.
Įsivaizdavęs tunelį už penkišimtojo metro, į kurį vienąsyk teks eiti,
Artiomas susigūžė. Tai buvo išties baisu. Į šiaurę, už penkišimtojo
7

8. metro, niekas nedrįsta eiti. Patruliai privažiuodavo prie trisšimtojo,
prožektoriumi nuo drezinos* apšviesdavo pasienio stulpą ir įsitikinę, kad
jokia bjaurybė nepersiropštė per jį, paskubomis grįždavo. Žvalgybiniai,
kresni vyriokai, kadaise buvę jūrų pėstininkai,- ir tie stabteli ties keturi
šimtai aštuoniasdešimtuoju. Delnuose slėpdami smilkstančias cigaretes,
prilipę prie naktinio matymo prietaisų, apmirdavo. Vėliau tyliai ir lėtai
traukdavosi atgal, nenuleisdami nuo tunelio akių, o juo labiau neatsi­
sukdami į jį nugara.
Sargybos bokštas, kuriame jie budėjo, buvo vos už penkiasdešimties
metrų nuo pasienio stulpo, tačiau pasienis buvo tikrinamas tik kartą per
dieną. Paskutinis patikrinimas buvo baigtas jau prieš kelias valandas.
Dabar jų postas buvo kraštinis. Nuo paskutinio patikrinimo, padarai,
kuriuos patruliai galėjo nubaidyti, vėl kaip tyčia pradėjo šliaužti. Traukė
juos ugnies link, judėjo jie arčiau prie žmonių.
Artiomas įkrito savo vieton ir paklausė:
- O kas ten Poležajevskaja stotyje atsitiko?
Ir, nors jis jau girdėjo šitą kraują stingdančią istoriją iš stoties prekei­
vių, jam knietėjo išgirsti ją dar kartą, taip, kaip vaikai trokšta klausytis
šiurpių pasakaičių apie begalvius mutantus ir kūdikius grobiančius
vampyrus.
- Poležajevskajoje? Argi tu negirdėjai? Keista istorija ten nutiko.
Keista ir baisi. Iš pradžių jų žvalgybiniai prapuldavo. Išeidavo į tunelį
ir nebesugrįždavo. Tiesa, jų žvalgybiniai - salagos* ne tokie, kaip mū­
siškiai. Be to, jų ir stotis mažesnė, ir liaudies ten ne tiek gyveno... Taigi,
ėmė dingti jų žvalgybiniai. Išėjo būrys - ir nėr.
Iš pradžių niekas nenumanė, kur jie užtrukdavo; jų tunelis - vingiuo­
tas, visai kaip mūsų, - po šių žodžių Artiomas pasijuto nejaukiai, - nei
iš sargybos vietos, nei juo labiau iš stoties, nieko nesimato, kad ir kiek
bešviestum. Kaip nėra jų, taip nėra; pusvalandį nėra, valandą nėra,
dvi - vis nėra. Rodos, kur jiems dingti - iš viso tik kilometrą nuėjo,
nes jiems buvo uždrausta eiti toliau, Be to, ir jie patys buvo nekvaili...
Tiesa, taip ir nesulaukę žvalgybininkų, pasiuntė sustiprintą sargybą. Jie
ieškojo ieškojo, rėkavo rėkavo - viskas veltui. Nėra. Dingo žvalgybiniai.
* Geležinkelio vežimėlis
** Salaga - rusų kariuomenėje vadinamas „naujokas” priėmęs priesaiką, ir tik pradėjęs
tarnauti karys (vert.past.)
8

9. Maža to, kad niekas nematė, kas jiems nutiko, bet net ir negirdėjo... Nei
garso, nei jokių pėdsakų.
Artiomas ėmė gailėtis, paprašęs Piotrą Andrejevičių papasakoti apie
Poležajevskają. Ar Piotras Andrejevičius žinojo, ar pats išgalvojo, tačiau
jis pasakojo taip išsamiai, kaip nesugebėtų net prekeiviai, puikiausi
prasimanymų meistrai. Nuo šių smulkmenų net drebulys krėtė kūną,
pasidarė nejauku net prie laužo. Bet kokie garsai nuo tunelio, net visai
nekalti, sužadindavo vaizduotę.
- Tai štai. Susišaudymo nebuvo girdėti, tad tie sau ir nutarė, kad
žvalgybiniai tikriausiai juos paliko; gal nepatenkinti kuo nors buvo ir
pabėgo. Na ir velniop juos. Užsimanė sau lengvo gyvenimo, su visokio­
mis šiukšlėmis bastytis, su anarchistais visokiais, tegu sau ir šlaistosi.
Taip galvoti buvo tiesiog paprasčiau. Ramiau. O po savaitės dingo ir dar
vienas žvalgybos būrys. Tie išvis neturėjo eiti toliau, kaip už septynių
šimtų metrų. Ir vėl ta pati istorija. Nei garsų, nei pėdsakų. Lyg skradžiai
žemę būtų prasmegę. Dabar jau stotyje kilo sąmyšis. Neįtikėtina, kad
per savaitę dingsta du būriai. Atėjo laikas viėnaip ar kitaip veikti, imtis
kažkokių priemonių. Netrukus, ties trisšimtuoju metru, jie pastatė už­
kardą. Privilko smėlio maišų, kulkosvaidį įtaisė, prožektorių, - pagal
visasfortifikacijos* taisykles.
Pasiuntė jie kurjerį į Begovają - jie konfederacijoje su Begovaja ir
gatvės stotimi nuo 1905 m. Anksčiau Oktyabrjskoje Pole irgi buvo su
jais, bet vėliau ten kažkas nutiko, niekas nežino kas tiksliai, kažkokia
avarija: gyventi ten buvo nebeįmanoma ir visi išsilakstė, bet tai nesvarbu.
Taigi, pasiuntė kurjerį perspėti, kad vyksta kažkas negero, ir pagalbos
paprašyti, jei kas nors nutiktų. Nespėjus pirmajam kurjeriui nusigauti
iki Begovajos, dienai nepraėjus, atsakymo jiems dar nesugalvojus - štai
atbėga antrasis kurjeris, visas muilinas, ir pasakoja, kad visa jų susti­
printa užkarda žuvo, neiššovusi nė karto. Visus išpjovė. Lyg miegančius
išpjovė - štai kas baisiausia! O juk jie, apimti baimės, nebūtų galėję
užmigti, nekalbant jau apie įsakymus ir nurodymus. Dabar jau Bego-
vajoje žmonės suprato, kad nieko nedarant, greitai ir pas juos tokia pat
velniava prasidės. Iš veteranų suruošė smogiamąjį būrį - kokią šimtinę
kulkosvaidžių, granatsvaidžių... Laiko, žinoma, sugaišo pakankamai,
bene pusantros dienos. Pažadėję padėti, kurjerius nusiuntė atgal, o po
* Karo inžinerijos mokslas apie vietos įtvirtinimą mūšiams.
9

10. pusantros dienos išsiuntė jiems ir pagalbos būrį. Kai jie atvyko į Pole-
žajevskają, nė gyvos dvasios ten jau neberado. Ir kūnų nebuvo - vien
kraujas visur. Štai taip. Velniai žino, kas tai padarė. Aš tikrai netikiu,
kad tai žmogaus darbas.
- O kas Begovajoje nutiko? - lyg ne savas, paklausė Artiomas.
- Nieko jiems nenutiko. Sužinoję apie tai, jie susprogdino tunelį, ve­
dantį į Poležajevskają.Ten, girdėjau, kokių keturiasdešimt metrų užvers­
ta, be technikos neišrausi, nors ir su technika vargiai. O kur tą techniką
paimsi? Ta technika jau kokie penkiolika metų kaip surūdijusi.
Žvelgdamas į ugnį, Piotras Andrejevičius nutilo. Negarsiai sukosėjęs,
Artiomas tarė:
Na, jo, reikėjo man tąsyk šauti... Apsižioplinau.
Iš pietų pusės, nuo stoties, pasigirdo riksmas:
- Ė, ten, penkišimtajame! Ar jums nieko nenutiko?
Piotras Andrejevičius sudėjo rankas ruporu ir sušuko:
- Prieikite arčiau! Yra reikalas!
Iš tunelio, nuo stoties pusės, šviesdami kišeniniais žibintuvėliais, prie
jų artinosi trys figūros. Greičiausiai tai buvo sargybiniai iš tris šimtai
penkiasdešimtojo metro. Priėję prie laužo, jie užgesino žibintuvėlius ir
prisėdo greta.
- Sveiks, Piotrai! Tai tu? O aš galvoju, ką gi šiandien į penkišimtąjį
paskyrė? - iš pakelio išmušdamas papirosą, ištarė vyresnysis.
- Klausyk, Andriuha! Mano vyrukas čia kažką matė, bet iššauti ne­
spėjo... Tunelyje dingo. Sako, nepanašus į žmogų buvo.
- Nepanašus į žmogų? O kaip bent atrodė? - paklausė Andrejus
Artiomo.
- Tai kad aš net nemačiau... Aš tik paklausiau slaptažodžio, o jis iškart
traukėsi atgal į šiaurę. Ir žingsniai buvo ne žmogaus - lengvi ir labai
dažni, lyg turėtų ne dvi, o keturias kojas...
- O gal tris! - nutaisęs rimtą veidą, mirktelėjo Andrejus. Artiomas
paspringo, prisiminęs istoriją apie trikojus žmones iš Filevskaja linijos,
kur dalis stoties buvo paviršiuje, o tunelis driekėsi visiškai negiliai, taip,
kad beveik nebuvo jokios apsaugos nuo radiacijos. Iš ten, po visą metro,
šliaužė visokie trikojai, dvigalviai ir kitokie padarai.
Andrejus įtraukė papiroso dūmą ir pasakė saviškiams:
10

11. - Gerai, vaikinai, jei mesjau atėjome, tai kodėl gi mums čia nepasėdėjus?
Jeigu pas juos vėl trikojai išlįstų, padėsime. Ė, Artiomai! Arbatinį turit?
Piotras Andrejevičius pats pakilo, iš kanistro įpylė vandens į aplamdytą
ir aprūkusį arbatinį ir pakabino jį virš laužo. Po kelių minučių, vandeniui
beužverdant, arbatinis suūkė ir nuo to garso, tokio jaukaus ir primenan­
čio namus, Artiomui pasidarė šilčiau ir ramiau. Jis apžvelgė sėdinčiuosius
aplink laužą: visi drūti, patikimi, užsigrūdinę nelengvu čionykščiu gy­
venimu, žmonės. Tokiais galima buvo tikėti ir pasitikėti. Jų stotis visada
garsėjo, kaip viena iš darniausių, visoje linijoje - ir tai čia susirinkusiųjų
dėka. Visus juos siejo draugiškas, beveik broliškas ryšys.
Artiomui buvo jau virš dvidešimt metų. Jis gimė dar ten, viršuje, ir
buvo ne toks liesas ir išbalęs, kaip gimę metro požemiuose, neišdrįsę
nė karto pasirodyti paviršiuje, baiminantis ne tik radiacijos, bet ir de­
ginančių, požeminiam gyvenimui pražūtingų, saulės spindulių. Tiesa,
sąmoningo amžiaus, Artiomas ir pats buvo tik kartą viršuje, ir tai, tik
akimirkai - radiacijos fonas ten toks, kad, pernelyg smalsūs, iškepdavo
per porą valandų, taip ir nespėję pasivaikščioti ir pasigrožėti neįprastu
laukiniu pasauliu, žemės paviršiuje.
Savo tėvo jis visiškai nepamena. Mama buvo su juo iki tol, kol jam
sukako penkeri. Jie gyveno Timirjazevo gatvėje kelerius metus. Viskas
buvo gerai. Gyvenimas tekėjo sava vaga, kol Timirjazevo neužplūdo
žiurkės.
Kartą, be jokio perspėjimo, atgužėjo milžiniškos, pilkos ir šlapios
žiurkės, iš tamsaus, vieno iš šoninių tunelių. Jis driekėsi gilyn nepastebi­
ma atšaka nuo pagrindinio šiaurinio tunelio ir leidosi į gilumas. Ten jis
prapuldavo sudėtingoje šimtų koridorių ir labirintų, pritvinkusių siaubo,
ledinio šalčio ir šlykščios smarvės, sampynoje. Šis tunelis vedė į žiurkių
karalystę. Vietą, į kurią nesiryžtų žengti net beviltiškas avantiūristas, ar
netgi pasiklydęs ir visiškai nesiorientuojantis požemių brėžiniuose ir
rodyklėse, klajoklis, kuris sustotų ties tunelio riba ir atšoktų nuo įėjimo
kiaurymės, kaip nuo maro apsėsto miesto vartų , pajutęs sklindantį
juodą, šiurpą keliantį pavojų.
Niekas žiurkių nekliudė. Niekas nesileido įjų valdas. Niekas nedrįs­
davo peržengti jų karalystės ribų.
Tuomet jos išlindo pačios.
11

12. Daug žmonių žuvo tądien, kai gigantiška upė žiurkių, kokių niekas
nematė nei stotyje, nei tuneliuose, trypdamos sergėtojus ir gyventojus,
savo mase slopindamos priešmirtines žmonių aimanas, užtvindė įtai­
sytas užkardas ir stotį. Pakeliui rijo viską: mirusiuosius, gyvuosius ir
saviškes - aklai ir nenumaldomai vedamos nesuvokiama žmogaus protui
jėga, žiurkės veržėsi pirmyn vis toliau ir toliau.
- Gyvi liko tik keli žmonės. Neišsigelbėjo nei moterys, nei senoliai,
nei vaikai, nors įprastai juos pirmiausiai gelbėja. Gyvi išliko penki tvirti
vyrai, sugebėję pralenkti žudančią srovę. Ir tik dėl to, , kad budėjo
pietiniame tunelyje. Išgirdęs riksmus, vienas jų bėgte bėgo patikrinti,
kas atsitiko. Stotis jau buvo beveik puolusi, kai jis ją pamatė tarpstotės
gale. Jau stoties prieigose, išvydęs pirmuosius, prasiskverbusius pries-
totėn žiurkių upokšnius, jis suprato, kas atsitiko ir suvokė, kad jau
niekuo nebepadės tiems, kurie gynė stotį. Jau buvo begrįžtąs atgal,
kai staiga jam iš galo sugriebė už rankos. Jis atsigręžė ir pamatė, kaip
persikreipusiu nuo išgąsčio veidu moteris, traukdama jį už rankovės
riktelėjo, mėgindama įveikti nevilties daugiabalsę: Išgelbėk jį, kareivi!
Pagailėk!
Jis pamatė kaip moteris tiesia jam vaikišką rankelę, putlų mažą del­
nelį ir sugriebė jį, negalvodamas, kad gelbsti kažkieno gyvybę, o dėl
to, kad jam buvo garbė, kad jį kareiviu pavadino ir paprašė pagailėti.
Tuomet, tempdamas paskui save vaikelį, o vėliau suvis pačiupęs sau po
pažastim, pasileido lenktynių su pirmosiomis žiurkėmis, lenktynių su
mirtimi - priekin tuneliu, ten, kur laukė drezina su sargybos bičiuliais.
Jau iš toli, už kokių penkiasdešimties metrų, riktelėjo jiems, kad užkurtų
ją. Jų drezina buvo motorizuota, iš artimiausių dešimties stočių viena
tokia, tik dėl to jie sugebėjo pasprukti nuo žiurkių. Sargybiniai dideliu
greičiu praskrieję apleistą Dmitrovskaja stotį, kurioje rado prieglobstį
keli atsiskyrėliai ir spėję jiems surikti: „Bėkite! Žiurkės!" - suprasdami,
kad tie jau nebeišsigelbės, skuodė pirmyn. Artėdami prie Savelovskajos,
su kuria, laimei, buvo sudaryta taika, užkardų, jie, iš anksto mažinda­
mi greitį, kad skuodžiant tokiu greičiu jų nepalaikytų užpuolikais ir
prieigose neiššaudytų, visu balsu rėkė sargybiniams: „Žiurkės! Žiurkės
lenda!" Jie buvo pasirengę skuosti toliau, pro Savelovo ir toliau, toliau
linijos kryptimi, maldaudami praleisti juos pirmyn, kol yra kur bėgti,
kol pilka lava neapsėmė visą metro.
12

13. Jų džiaugsmui, Savelovskajoje buvo tai, kas išgelbėjo ir juos, ir stotį, ir
galbūt visą Serpuchovo-Timirjazevskaja liniją: jie kaip tik ten ir artėjo.
Sukaitę, rėkdami sargybiniams apie mirtiną pavojų, kuriam pavyko už­
bėgti už akių vis skubėjo, o tie savo poste atidengė kažkokį įspūdingą
agregatą. Tai buvo vietinių auksarankių iš įvairiausių dalių primityviai
surinktas, tačiau neįtikėtinai galingas, ugniasviedis. Kai tik iš tamsos,
aidint tūkstančių žiurkių letenų čiužesiui ir griežimui, pasirodė pirmieji,
vis augantys, žiurkių būriai, sargybiniai užkūrė ugniasviedį ir neišjungė
tol, kol nepasibaigė kuras. Šniokščianti oranžinė liepsna dešimtis metrų
užpildė tunelį ir nepaliaujamai, dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių
degino žiurkes. Tunelis pradvoko šlykščia svilintos mėsos ir šerių smarve
ir laukinių žiurkių spiegimo... O už sargybinių, iš Savelovskajosytapusių
didvyriais ir išgarsėjusių visoje linijoje, nugarų, sustojo vėstanti drezina,
pasiruošusi naujam šuoliui, o joje - penki, išsigelbėję iš Timirjazevskaja
stoties, vyrai, ir tarp jų vienas išgelbėtas vaikas. Berniukas. Artiomas.
Žiurkės atsiraukė. Jų aklas ryžtas buvo palaužtas vieno iš pastarųjų
karo genijaus išradimų. Žmogus visada mokėjo žudyti geriau nei bet
kokia kita būtybė.
Žiurkės atslūgo ir grįžo į savo milžinišką karalystę, kurios tikro dydžio
negalėtų nuspėti niekas. Visi tie labirintai, besidriekiantys nesuvokia-
mamė gylyje, buvo tokie paslaptingi, kad rodos, visiškai nereikalingi
metropoliteno veiklai ir net neįtikėtina, nepaisant autoritetingų žmonių
tikinimų, kad visa tai buvo statyta žmonių, eilinių metro darbininkų.
Anksčiau buvo garbė dirbti elektrovežio mašinisto padėjėju. Šie
žmonės buvo labai vertinami, nes jie buvo vieninteliai, kurie atsidūrę
Maskvos metropoliteno tamsiuose tuneliuose, šiame megapolio žarnyne
be patogios ir saugios traukinio kapsulės, nesutrikdavo ir nepasiduo­
davo baimėms, tačiau tokių žmonių išliko nedaug. Taigi, visi stotyje su
jais elgėsi pagarbiai, ir savo vaikus mokė to paties. Artiomas tikriausiai
įsiminė jį tokį visam gyvenimui: sulysusį, išvargusį vyrą, išsekusį per
ilgus sunkaus darbo požemiuose metus, dėvintį aptrintą, nublukusią ir
jau seniai praradusią eleganciją metropoliteno darbuotojo uniformą,
tačiau vis dar su tokiu pasididžiavimu, su kokiu atsargos admirolas vilki
paradinį, vaizduojantį išdidumą eiliniams mirtingiesiems, mundurą.
Nors Artiomas tada buvo dar visai vaikėzas, tačiau jau įžvelgė tą geibaus
žmogaus neapsakomą tvirtumą ir galią.
13

14. Kaip gi! Metro darbuotojai likusiesiems buvo tarsi mokslinių eks­
pedicijų čiabuviai vedliai. Jais šventai tikėjo ir visiškai pasikliovė, nes
nuo jų žinių ir sugebėjimų priklausė likusiųjų likimas. Daugelis jų va­
dovavo stotims, kai iširo vieninga valdymo sistema ir metropolitenas,
iš kompleksinio visuomeninio gynybos objekto, didžiulės priešatomi-
nės slėptuvės, tapo vienos valdžios nebevienijančia stočių dauguma
ir nugrimzdo į chaosą ir anarchiją. Stotys virto nepriklausomomis ir
savarankiškomis, su įvairiausiomis ideologijomis ir režimais, lyderiais
ir kariuomenėmis, nykštukinėmis valstybėmis. Jos kariavo tarpusavyje,
jungėsi į federacijas ir konfederacijas, šiandien, tapdamos kuriamų im­
perijų metropoliais, kad ryt būtų užkariautos ir kolonizuotosvakarykščių
draugų ar vergų. Jie sudarydavo trumpalaikes sąjungas prieš bendrą
grėsmę tam, kad, atslūgus grėsmei, naujomis jėgomis sugriebtų vienas
kitam už gerklės. Jie pasiaukojančiai draskėsi dėl visko: dėl gyvenamo­
jo ploto, dėl maisto - baltyminių mielių sodinukų ir nereiklių dienos
šviesai grybų plantacijų, vištidžių ir kiaulidžių, kur varganas požemines
kiaules ir nukvėžusius viščiukus penėdavo bespalviais požemio grybais,
ir žinoma dėl vandens, - tiksliau dėl filtrų. Barbarai, savo stotyse nesu­
gebantys sutaisyti sugedusių filtro įrenginių ir mirštantys nuo užkrėsto
vandens, su žvėrišku įtūžiu puldavo civilizuotos būties tvirtoves, kur
tinkamai veikė generatoriai ir mažos primityvios hidroelektrinės, kur
reguliariai buvo remontuojami ir valomi filtrai, kur, išpuoselėtos rū­
pestingomis moteriškomis rankomis, pro šlapią gruntą skverbėsi pie­
vagrybių kepurėlės ir užtvaruose sočiai kriuksino kiaulės. Išgyvenimo
instinkto ir amžino revoliucinio principo, - atimti ir padalinti, vedami,
jie ryždavosi nesibaigiančiam ir beviltiškam puolimui.
Darnių stočių gynėjai, buvę profesionalūs kariškiai, išmokyti kovos
meno, iki paskutinio kraujo lašo gynėsi prieš vandalų puolimus, atsaky­
dami jiems kontrpuolimais, mūšiuose, tai prarasdami, tai atsikovodami
kiekvieną tarpstočių tunelių metrą. Stotys kaupė karinę galią tam, kad
galėtų atremti nusikalstamų ekspedicijų puolimus, sumažinti savo ci­
vilizuotų kaimynų gyvybiškai svarbias valdas, jei nepavyktų susitarti
taikiu būdu, ir, pagaliau, kad duotų atkirtį tai velniavai, kuri lindo pro
visus tunelius ir plyšius. Visiems tiems, keistiems ir pavojingiems iš­
sigimėliams, iš kurių kiekvienas galėtų nuvilti Č. Darviną savo aiškiai
netobulais evoliucijos vystymosi dėsniais. Kaip aiškiai jie besiskirtų
14

15. nuo žmogui įprastų gyvūnų, visi šie padarai, ar tai išsigimė iš nekaltos
miesto faunos į velnio išperą po nematomais žudančiais spinduliais, ar
tai nuolat, tūnantys gilumoje, o dabar, žmonių trikdomi, jie vis dėlto
taip pat buvo žemėje vieni iš mūsų. Iškrypę, išdarkyti, bet visgi - buvo.
O pavaldūs jie visi buvo tam svarbiausiam impulsui, kuriuo gyva visa,
kas organiška.
Išgyventi.
Artiomas paėmė baltą emaliuotą puodelį, kuriame teliūskavo savos
gamybos, stoties arbata. Žinoma, tai buvo jokia ne arbata, o tik nuoviras
iš džiovintų grybų su priemaišomis, nes tikros arbatos tik tiek ir beliko.
Ją tausojo ir gėrė tik per šventes, maža to, jos kaina buvo dešimterio­
pai didesnė nei grybų nuoviro. Tačiau visgi savo viralą stotyje žmonės
mėgo ir didžiavosi juo, ir vadino jį „arbata4. Tiesa, pašaliečiai, nepratę,
iš pradžių spjaudydavosi, bet nieko, vėliau priprasdavo. Net ir už sto­
ties ribų jų arbata išgarsėjo - ir prekeivius viliojo. Iš pradžių pavienius,
rizikuojančius savo kailiu. Vis dėlto arbata pasklido po visą liniją, netgi
Hanza susidomėjo, todėl didieji karavanai traukė į VDNH* stebuklin­
gos arbatos. Pradėjo plaukti pinigai. O kur pinigai - ten ir ginklai, ir
malkos, ir vitaminai. Ir gyvenimas. Tuomet, kai čia pradėjo virti šitą
arbatą, iš aplinkinių stočių ir tarpstočių atsikėlė ūkiška liaudis, stotis
stiprėjo ir ėmė klestėti. Savo kiaulėmis stotyje taip pat labai didžiavosi
ir pasakojo legendas apie tai, kad būtent iš čia jos pateko į metro: kai
pradžioje, kažkokie drąsuoliai nusigavo iki pusiau sugriuvusio paviljono
„Kiaulininkystė" pačioje Parodoje ir atsivarė gyvulius į stotį.
- Girdi, Artiomai! Gi, kaip Suchovo reikalai? -atsargiai, mažais gurkš­
neliais siurbčiodamas arbatą ir uoliai pūsdamas į ją, paklausė Andrejus.
- Dėdės Sašos? Viskas jam gerai. Neseniai su mūsiškiais grįžo iš žygio
po liniją. Iš ekspedicijos. Na, jūs, tikriausiai žinote.
Už Artiomą Andrejus buvo penkiolika metų vyresnis. Šiaip jau jis
buvo žvalgybinis ir retai budėjo sargyboje arčiau negu penkišimtasis
metro, nebent išskyrus tuos atvejus, kuomet jis buvo užkardos vadu. Štai,
paskyrė jį į trys šimtai penkiasdešimtąjį, į priedangą, nors traukė jį, visgi,
gilyn, todėl jis, pasinaudojo pirmąją galimybe, klaidingu pavojaus signa­
lu tam, kad prisiartintų prie tamsos, arčiau nežinios. Mėgo jis tunelį ir
4 BJĮHX (BbiCTaBKa /įoctidkchmm HapoflHoro xo3HMCTBa) - Liaudies ūkio pasiekimų
paroda (t. p. Maskvos metropoliteno stoties pavadinimas)
15

16. žinojo visas jo atšakas - iki tūkstantis penkišimtojo metro, ir kur jie veda,
mintinai žinojo. O stotyje, tarp fermerių ir amatininkų, komersantų ir
administracijos, jam buvo nejauku - nesijautė naudingu. Negalėjo jis
prisiversti kapstyti žemę grybams ar, dar blogiau, iki kelių stovint mėšle,
šiais grybais penėti gyvas kiaules. Prekiauti jis taip pat negalėjo - nuo
vaikystės nemėgo prekeivių, nes jis visada save laikė kareiviu, tikru ka­
riu, ir visa širdimi tikėjo, kad tai vienintelis vyrui deramas užsiėmimas,
ir didžiavosi tuo, kad jis, Andrejus, visą savo gyvenimą tik tai ir darė,
kad gynė tuos visus bejėgius ir prasmirdusius fermerius, beskubančius
prekeivius ir pernelyg dalykiškus administratorius, vaikus ir moteris.
Jo nepagarbi ir pašaipi jėga, absoliutus pasitikėjimas ir ramybė už save
ir už tuos, kurie buvo su juo, nes visuomet galėjo juos apginti, traukė
moteris. Moterys žadėjo jam meilę, žadėjo jaukumą, bet jis jaukiai pa­
sijausdavo tik už penkiasdešimtojo metro, kai už posūkio pasislėpdavo
stoties žiburiai. Tačiau moterys paskui jį nesekdavo. Kodėl?
Antai, įkaitęs nuo arbatos, nusiėmęs savo seną juodą beretę ir ran­
kogaliu perbraukęs apdrėkusius nuo arbatos garų ūsus, Andrejus ėmė
godžiai klausinėti Artiomo apie naujienas ir gandus iš paskutinės jo
patėvio, to vyro, kuris prieš devyniolika metų ištraukė Artiomą iš žiurkių
nasrų Timirjazevskaja stotyje ir išauklėjęs jį, ekspedicijos.
- Berods aš kažką girdėjau, tačiau tu, Artiomai, visgi papasakok. Negi
tau gaila? - atkakliai prašėsi Andrejus, žinodamas, kad Artiomui norė­
josi papasakoti: jam ir pačiam įdomu prisiminti dar sykį ir perpasakoti
visas patėvio istorijas, kurių galima klausytis ištemptomis ausimis.
- Na, kur jie ėjo tikriausiai jau žinote... - prašneko Artiomas.
- Žinau, kad į pietus. Tie jūsų žygeiviai juk baisiai užsislaptinę, - šyp­
telėjo Andrejus. - administracijos ypatingos užduotys, pats supranti! -
mirktelėjo vienam iš saviškių.
- Na, nieko slapto nebuvo, - numojo ranka Artiomas. - Ekspedicijos
užduotis buvo nustatyti aplinkybes ir sukaupti informaciją... Patikimą
informaciją. Svetimais prekeiviais, kurie mūsų stotyje liežuviu mala,
tikėti negalima, - jie gal ir prekeiviai, o gal kokie nors provokatoriai,
dezinformaciją skleidžia.
- Prekeiviais tikėti apskritai negalima, - burbtelėjo Andrejus. - Jie sa­
vanaudiški žmogystos. Ką gali žinoti: šiandien jis tavo arbatą parduoda,
o ryt tave patį su visa manta kam nors iškiš. Jie, galbūt, taip pat pas mus
informaciją kaupia. Aš ir mūsiškiais, tiesą sakant, ne itin pasitikiu.
16

17. - Dėl mūsiškių - tai jūs be reikalo, Andrejau Arkadičiau. Mūsiškiai -
visi normalūs. Aš pats beveik visus pažįstu. Žmonės kaip žmonės. Tik
kad pinigus mėgsta. Gyventi nori geriau nei kiti, siekia ko tai, - Artiomas
bandė užtarti vietinius prekeivius.
- Taigi taigi. Aš gi sakau. Pinigus jie mėgsta. Gyventi nori geriau už
kitus. Kas juos ten žino, ką jie veikia, kai į tunelį išeina? Ar gali būti
tikras, kad pirmoje pasitaikiusioje stotyje jų neužverbuos kieno nors
agentai? Gali ar ne?
- Kieno agentai? Katrų agentams mūsų prekeiviai parūpo?
- Štai ką, Artiomai! Jaunas dar esi ir daug ko nežinai. Vyresnių dau­
giau klausytum, žiūrėk, ilgiau gyventum.
- Turi gi kas nors jų darbą atlikti! Nebūtų prekeivių ir kukuotume
čia be šaudmenų, su berdankomis pyškintume juodčkius druska ir savo
arbatėlę gurkšnotume, - nenusileido Artiomas.
- Kur gi ne, ekonomistas mat atsirado... Ataušk. Pasakok, veikiau, ką
ten Suchojus matė. Kas ten pas kaimynus? Aleksejevskajoje? Rygos?
- Aleksejevskajoje? Nieko naujo. Augina savo grybus. Ką ten Alek-
sejevskaja7. Šiaip, užkampis... Sako, - tylesniu balsu, tarsi slapčia, tarė
Artiomas, - prisijungti prie mūsų nori. Ir Rygos, lygtai, irgi ne prieš. Ten,
jiems, iš pietų spaudimas didėja. Nuotaikos niūrios: visi šnabždasi apie
kažkokią grėsmę, visi kažko baiminasi, o ko - nežino niekas. Lygtai iš
tos pusės kažkokia imperija iškilo, gal Hanzos baiminasi, kad užsimanys
plėstis, ar dar kažko. Taigi, visi tie vienkiemiai prie mūsų pradeda šlietis.
Ir Rygos, ir Aleksejevskaja.
- O ko konkrečiai nori? Ką siūlo? - domėjosi Andrejus.
- Prašo sudaryti federaciją su bendra gynybine sistema, sienas iš
abiejų pusių sustiprinti, pastovaus apšvietimo tarpstočių tuneliuose,
organizuoti miliciją, užversti šoninius tunelius ir koridorius, paleisti
transportines drezinas, nutiesti telefono kabelį, laisvo ploto grybams...
Bendro ūkio, pagalbos darbuose, jei prireiks.
- O anksčiau kur jie buvo? Kur jie buvo, kai iš Botanikos sodo, iš
Medvedkovos visi tie padarai lindo? Kada juodčkiai mus šturmavo, kur
jie buvo? - pratrūko Andrejus.
* Berdanas, vienu šoviniu užtaisomas JAV išradėjo H. Berdano (Berdan) konstrukcijos
šautuvas, naudotas XIX a.
17

18. - Tu, Andrejau, žiūrėk neprisišauk! - įsikišo Petras Andrejevičius. -
Nėra juodukų kol kas - ir gerai. Ne mes juos įveikėme. Kažkokių vi­
dinių nesutarimų turi, tai ir aprimo. Jie, galbūt, jėgas kaupia. Taip kad
mums sąjunga neprošal. Juo labiau, jungtis su kaimynais. Jiems nauda
ir mums gerai.
- Tegyvuoja laisvė, lygybė ir brolybė! - lenkdamas pirštus ironizavo
Andrejus.
- Jums nebeįdomu klausytis? - įsižeidusiai paklausė Artiomas.
- Ne, tu tęsk, Artiomai, tęsk. - pasakė Andrejus. - Mes su Piotru
vėliau baigsime ginčytis. Tai mūsų amžina tema.
- Tai štai. Kalba, kad mūsų vyriausiasis lyg ir ne prieš. Neturi prin­
cipinių prieštaravimų. Detales tik reikia aptarti. Suvažiavimas greitai
bus. O po to, referendumas.
- Kaip gi, kaip gi. Referendumas. Liaudis pasakys - taip, reiškia - taip.
Liaudis pasakys - ne, reiškia - blogai galvojo. Tegu liaudis pagalvoja dar
sykį, - šaipėsi Andrejus.
- Artiomai, o kas už Rygos stoties vyksta? - nekreipdamas į jį dėme­
sio, klausinėjo Piotras Andrejevičius.
- Kas ten užjos? Stotis Taikos prospektas ?Aišku, Taikos prospektas.
Ten siena su Hanza. Patėvis sako, kad Hanza su raudonaisiais. Viskas ten
taip pat: taika. Karo veiksmų niekas nebemini, - pasakojo Artiomas.
Hanza - tai Žiedinės linijos stočių sandrauga, esanti kitų linijų, ir
prekybinių kelių sankirtoje. Šios stotys, tarpusavyje susijusios tune­
liais, beveik nuo pat pradžių tapo visų metro vietovių komersantų
susitikimo vietomis. Jie lobo neregėtu greičiu ir netrukus, supratę, kad
jų turtai daug kam sukelia pavydą, priėmė vienintelį teisingą spren­
dimą. Jie susivienijo. Oficialus jų pavadinimas buvo Žiedinės linijos
stočių sandrauga, tačiau liaudyje juos vadino Hanza - kartą kažkas
taikliai palygino juos su viduramžių Vokietijos prekybinių miestų
sąjunga. Žodelis buvo skambus, taip ir prilipo. Iš pradžių Hanza jungė
tik dalį stočių, susivienijimas netapo akimirksniu. Iš pradžių Žiedinė
linija buvo atkarpa nuo Kijevo stoties iki Taikos prospekto, vadinamu
Šiauriniu lanku, prie jų dar jungėsi Kursko, Taganskaja ir Oktjabrs-
kaja. Tuomet vyko ilgos derybos, kiekvienas mėgino sau išsiderėti
kokios nors naudos. Ir tik vėliau prie Hanzos prisijungė Paveletskaja
ir Dobryninskaja, kuomet susiformavo antrasis lankas, Pietinis. Tačiau
18

19. svarbiausia problema ir esminė Šiaurinio ir Pietinio lanko susijungimo
kliūtis - Sokolnikų linija.
„Štai kame reikalas, - pasakojo Artiomui jo patėvis. -Sokolnikų linija
buvo ypatinga. Pažvelgus į žemėlapį iškart dėmesį atkreips. Visų pirma,
tiesi, kaip strėlė. Antra, visuose žemėlapiuose ryškiai raudonos spalvos.
Vien stoęių pavadinimai daug ką sako: Krasnoselskaja, Raudonieji Vartai,
Komjaunimo, V. Lenino vardo biblioteka ir, vėl gi, Leninskije Gory. Matyt
dėl tokių pavadinimų ar dėl kažkokios kitos priežasties prie šios linijos
traukė apimtus šlovingos praeities nostalgijos žmones. Sokolnikuose
ypač gerai pritapo sovietmečio atgimimo idėjos. Viena stotis oficialiai
grįžo prie komunizmo idealų ir socialistinės valdymo tvarkos, vėliau,
kaimyninė, po to žmonės iš kitos tunelio pusės užsikrėtė revoliuciniu
optimizmu, nuvertė savo administraciją ir traukinys pajudėjo. Likę gyvi
veteranai, buvę komjaunimo veikėjai ir partiniai funkcionieriai, svarbus
lumpen-proletariatas - visi susibėgdavo į revoliucines stotis.
Sukūrė komitetą, atsakingą už naujos revoliucijos ir komunistinių
idėjų skleidimą visame metropolitene, beveik leninišku pavadinimu:
Interstancionalas. Tas Interstancionalas rengė profesionalių revoliuci­
onierių ir propagandistų būrius, siuntinėjo juos vis toliau ir toliau į
priešininkų stovyklas. Paprastai apsieidavo be daug kraujo, nes išalkę
žmonės nederlingoje Sokolnikų linijoje troško teisybės atkūrimo, kuri,
jų nuomone, be lygiavos negalėjo įgauti jokios kitos formos. Iš vieno
galo įsižiebusi visa atšaka netrukus buvo apimta purpurinės revoliucijos
liepsnos. Dėl stebuklingai išlikusio metro tilto per Jauzą, susisiekimas
tarp Sokolnikų ir Preobraženskajos aikštės liko suderintas. Iš pradžių
atkarpą paviršiuje tekdavo įveikti tik naktimis ir tik dideliu greičiu
judančiomis drezinomis. Vėliau mirtininkų pastangomis ant tilto iškėlė
sienas ir uždengė stogą. Stotims grąžino senus, sovietinius pavadinimus:
Čistyje Prudy vėl tapo Kirovskaja, Lubianka - Dzeržynskajay Ochotnyi
Riad - Markso prospektas . Stotis su neutraliais pavadinimais uoliai
pervadino į kažką ideologiškai labiau aiškaus: Sportivnaja - į Komunisti-
českaja, Sokolniki - į Stalinskają, o Preobraženskajaploščiadj, nuo kurios
viskas ir prasidėjo, - į Znamia Revolucii. Taigi, ši linija, kadaise - Sokol-
ničeskaja, tačiau daugelio vadinama „raudonąja4- tuomet maskviečių
tarpusavy visas atšakas buvo įprasta vadinti pagal spalvas, pavaizduotas
metro žemėlapyje, - visiškai oficialiai tapo Raudonąja linija.
19

20. Visgi toliau neišsiplėskė.
Tuo metu, kai Raudonoji Linija galutinai susiformavo ir pradėjo
kitų atšakų stotyse kelti reikalavimus, visų kantrybė išseko. Daugelio
žmonių atmintyje dar išliko, kas tai yra tarybų valdžia. Dar daugelis
matė po visą metro Interstacionalo siunčiamuose agitaciniuose būriuose
metastazės auglius, grasinančius išnaikinti visą organizmą. Kiek agita­
toriai ir propagandistai iš Interstacionalo bežadėtų elektrifikuoti visą
metropoliteną, teigdami, kad su sovietų valdžia tai virs komunizmu
(vargu ar šis leniniškas šūkis taip begėdiškai vartojamas buvo kada
nors labiau aktualus), žmonės už linijos ribų nepasidavė viliojantiems
pažadams: Interstacionalo gražbylius gaudydavo ir tremdavo atgal į
Sovietinę valstybę.
Tuomet raudonoji vyriausybė nutarė, kad metas veikti ryžtingiau:
jeigu likusi metro dalis niekaip neįsižiebia smagia revoliucijos liepsna,
ją reikia įžiebti. Sunerimusios dėl stiprėjančios komunistinės propagan­
dos ir grasinančios veiklos kaimyninės stotys taip pat padarė išvadas.
Praeities patirtis aiškiai įrodė, kad nėra geresnio komunistinės bacilos
nešiotojo, kaip durklas.
Ir trenkė griaustinis.
Hanzos vedama antikomunistinių stočių ir suskaldytos pusiau, sie­
kiančios sujungti žiedą, Raudonosios linijos koalicija priėmė iššūkį. Tuo
metu raudonieji nesitikėjo organizuoto pasipriešinimo ir pervertino
savo jėgas. Lengvos pergalės, kurios jie tikėjosi, nebuvo galima matyti
net tolimoje ateityje.
Užsitęsęs kruvinas karas gerokai išretino ir taip negausią gyventojų
bendruomenę. Karas vyko bemaž pusantrų metų, dažniausiai lydimas
pozicinių mūšių su nuolatiniais partizaniniais išpuoliais ir diversijo­
mis, tunelių užvertimais, belaisvių sušaudymais, keliais žvėriškais atve­
jais tai iš vienos tai iš kitos pusės. Tai buvo tikras karas: su karinėmis
operacijomis, apsuptimis ir jų pralaužimu, žygdarbiais ir karvedžiais,
didvyriais ir išdavikais. Tačiau svarbiausia karo ypatybė buvo ta, kad
nė viena iš kariaujančių pusių taip ir nepajėgė nors kiek reikšmingai
atitolinti fronto liniją. Kartais rodėsi, kad vieniems pavykdavo pasiekti
persvarą, užimti kokią nors gretimą stotį, bet priešininkas pasitemp­
davo, mobilizuodavo papildomas pajėgas - ir svertas nukrypdavo į
priešingą pusę.
20

21. O karas sekino atsargas. Karas pasiglemždavo geriausius žmones.
Karas alino.
Likę gyvi pavargo nuo jo. Revoliucinė valdžia pirmuosius uždavinius
nepastebimai pakeitė kuklesniais. Jei iš pradžių svarbiausia revoliucinės
kovos užduotimi buvo socialistinės valdžios įtakos ir komunistinių idėjų
po visą metropoliteną skleidimas, tai dabar raudonieji norėjo kontro­
liuoti nors tai kas jiems buvo šventa - stotį Revoliucijos Aikštė. Visų
pirma, dėl jos pavadinimo, antra - ji buvo arti Raudonosios aikštės,
netoli Kremliaus, kurio bokštai vis dar buvo vainikuoti rubino žvaigž­
dėmis. Jeigu patikėtum tvirtais ideologiniais narsuoliais, tai nusigautum
iki paviršiaus vien tam, kad pažvelgtum į Kremlių. Na ir žinoma, taip
pat viršuje, šalia Kremliaus, Raudonosios aikštės centre, yra Mauzolie­
jus. Buvo ten Lenino kūnas, o gal jau nėra - niekas nežinojo. Net jei
jis ir nebuvo laiku palaidotas, tikėtina, kad be tinkamos priežiūros jau
būtų seniausiai suiręs. Tačiau per daugel sovietmečio metų Mauzoliejus
nustojo būti tiesiog antkapiu, o tapo savaverčiu, šiokiu tokiu valdžios
paveldėjimo simboliu. Būtent nuo jo didieji praeities vadai stebėjo pa­
radus. Būtent jo labiausiai siekė dabartiniai vadai. Sklinda gandai, kad
kaip tik iš stoties Revoliucijos Aikštė, iš tarnybinių jos patalpų į slaptas
Mauzoliejaus laboratorijas vedė tranšėjos, o iš ten - prie pat karsto.
Raudonųjų rankose liko stotis Sverdlovo Aikštė, buvusi Ochotnyi
R iady sustiprinta ir tapusi placdarmu, nuo kurios buvo vykdomi išpuoliai
ir atakos prieš stotį Revoliucijos Aikštė.
Ne vienas kryžiaus žygis buvo palaimintas revoliucinės vadovybės
tam, kad išlaisvintų šią stotį ir antkapį. Tačiau gynybinės pajėgos žino­
jo, kokią reikšmę ji turėjo raudoniesiems, todėl gynėsi iš paskutiniųjų.
Revoliucijos Aikštė virto neįveikiama tvirtove. Patys žiauriausi, patys
kruviniausi mūšiai vyko būtent šios stoties prieigose. Daugiausia žmonių
ten atgulė. Buvo tose kautynėse ir savi aleksandrai motrosovai, krūtine
stodami prieš kulkosvaidį, ir didvyriai, apsijuosę granatomis, kad susi­
sprogdintų kartu su priešininkų ugniaviete, ir draudžiamų ugniasviedžių
naudojimo prieš žmones... Viskas perniek. Stotį perimdavo dienai,
tačiau nespėdavo įsitvirtinti: tai žūdavo, tai kitą dieną atsitraukdavo, kai
koalicija kildavo į kontrpuolimą.
Viskas tas pats, tik atvirkščiai, vykdavo Lenino vardo bibliotekos
stotyje. Ten gynėsi raudonieji, o koalicijos pajėgos ne kartą bandė juos
21

22. iš ten išgrūsti. Koalicijai stotis turėjo didžiulę strateginę reikšmę, nes
sėkmingo šturmo atveju įgalintų suskaldyti Raudonąją liniją į dvi at­
karpas ir dar dėl to, kad atvertų perėjimą sykiu prie trijų linijų, o tai tik
vienintelė vieta, kur visos trys susikerta. Tik ten. Tai būtų lyg limfmazgis,
jei raudonojo maro būtų įveikta, atvertų kelią prie gyvybiškai svarbių
organų. Tam, kad to išvengtų, stotį reikėjo užimti bet kokia kaina.
Kiek nesėkmingos buvo raudonųjų pastangos užvaldyti Revoliucijos
Aikštę, tiek bevaisės buvo ir koalicijos pastangos išstumti tuos iš Lenino
vardo bibliotekos stoties.
Tuo metu liaudis ilso vis labiau ir labiau. Prasidėjo savavališkas
pasitraukimas iš karo lauko ir vis dažniau broliavimosi atvejų, kai
vienos ir kitos pusės kariai mesdavo ginklus... Tačiau, skirtingai nei
Pirmojo pasaulinio karo metu, raudoniesiems tai buvo ne į naudą.
Revoliucinis įkarštis palengva geso - komunistinis entuziazmas blėso.
Ne geresnė buvo ir koalicijos padėtis: nepatenkinti pastovia įtampa
ir kova dėl savo gyvybės, žmonės palikdavo pozicijas ir šeimomis iš
centrinių stočių išeidavo į pakraščius. Tuštėjo ir silpo Hanza. Karas
paveikė prekybą, prekeiviai ieškojo aplinkinių takų, prekybai svarbūs
keliai tuštėjo ir nyko.
Politikams, kuriuos vis mažiau palaikė kariai, teko skubiai ieškoti
galimybės baigti karą, kol ginklai nebuvo atsukti prieš juos. Tuomet,
griežto slaptumo aplinkoje ir, tokių atvejų būtinybės, neutralioje stotyje,
susitiko priešiškų pusių lyderiai: draugas Moskvinas - iš sovietų pusės,
iš koalicijos pusės - Žiedinės Linijos stočių sandraugos pirmininkas
Loginovas kartu su Tvaltvadze, Arbato konfederacijos, įskaitant visas
Arbatsko-Pokrovskaja linijos stotis atkarpoje tarp Kijevo ir daug išken­
tėjusios Revoliucijos Aikštės, prezidentu.
Taikos sutartį pasirašė nedelsdami. Pusės apsikeitė stotimis. Rau­
donoji linija visiškai dispozicijai gavo pusiau sugriautą Revoliucijos
Aikštę, bet Lenino bibliotekos stotį atidavė Arbato konfederacijai.
Vieniems ir kitiems šis žingsnis buvo nelengvas. Konfederacija prarado
vieną narį ir kartu valdas šiaurės rytuose. Raudonoji linija tapo punk­
tyrine, nes jos viduryje atsirado jai nepavaldi stotis ir kirto ją pusiau.
Nežiūrint to, kad abi šalys garantavo viena kitai laisvo tranzito per
buvusias jų teritorijas teisę, tokia padėtis negalėjo palikti raudonuosius
ramybėje... Tačiau tai, ką siūlė koalicija skambėjo per daug viliojančiai.
22

23. Todėl Raudonoji linija nusileido. Labiausiai dėl šio taikos susitarimo
laimėjo, žinoma, Hanza, kuri dabar galėjo be pasipriešinimo, įveikusi
paskutines kliūtis, suklestėti, apjungti žiedą. Susitarė dėl Status Quo
laikymosi, agitacinių ir kitų priešinančių abi puses veiksmų draudimo
buvusiose teritorijose. Visi liko patenkinti. Tuomet, kai pabūklai ir
politikai nutilo, atėjo propagandistų eilė, kurie turėjo išaiškinti ma­
sėms, kad būtent jie pasiekė stulbinamų diplomatinių pasiekimų ir, iš
esmės, laimėjo karą.
Nuo tos atmintinos dienos, kai buvo pasirašyta taikos sutartis pra­
slinko metai. Status Quo buvo laikomasi abiejų pusių. Hanza įžvelgė
ekonomiškai naudingą partnerį - stotį Raudonoji linija, o toji atsisakė
savo agresyvių ketinimų: draugas Moskvinas, Maskvos metropoliteno
Komunistų Partijos gensekas dialektiškai įrodė komunizmo sukūrimo
galimybę vienoje atskiroje linijoje ir priėmė istorinį sprendimą dėl tojo
kūrimo. Senoji nesantaika buvo užmiršta.
Šį pasakojimą Artiomas įsiminė taip gerai, kaip ir viską, ką jam pa­
sakojo patėvis.
- Gerai, kad baigėsi tos pjautynės... - ištarė Piotras Andrejevičius. -
Juk pusantrų metų už Žiedo nebuvo galima žengti: visur apsuptis,
dokumentus tikrina kone šimtą kartų. Aš tuo metu ten reikalų turėjau,
tačiau tik per Hanzą buvo galima. Taigi, ėjau per Hanzą. Tačiau ties
Taikos prospektu mane sustabdė. Vos prie sienos nepastatė.
- Nejaugi? O tu juk nepasakojai šito, Piotrai... Kaip tai atsitiko? -
susidomėjo Andrejus.
Artiomas šiek tiek nuliūdo, matydamas, kad pasakotojo rolė ne­
atsakingai išslydo. Tačiau istorija turėjo būti įdomi, todėl jis nutarė
paklausyti.
- Kaip kaip... Labai paprastai. Mane palaikė raudonųjų šnipu. Mūsų
linijoje, stotyje Taikos prospekte išeinu aš iš tunelio. O ten Hanza. Anek­
sija, taip sakant. Na, bet ten dar ne taip jau griežta - ten vyksta mugė,
prekybos zona. Jūs gi žinote - Hanzoje visada šitaip: tos stotys, kurios
pačiame Žiede randasi, - tai lygjų namai; perėjimuose iš žiedinių stočių
radialinių link esti siena - muitinės, pasų kontrolė...
- Na, žinom mes visa tai, ko tu mums lekcijas skaitai... Tu pasakok,
geriau, kas po to tau nutiko! - pertraukė jį Andrejus.
* Generalinis sekretorius (vert. past)
23

24. - Pasų kontrolė, - rūsčiai sutraukęs antakius, pakartojo Piotras An­
drejevičius. Dabar jis iš principo turėjo viską papasakoti, - radialinėse
stotyse buvo mugės, turgus... Ten svetimiems leidžiama. O per sieną -
na niekaip. Aš Taikos prospekto stotyje išlindau, turėjau puskilogramį
arbatos... Patronai reikalingi buvo automatui. Sugalvojau pakeisti. O
ten - karinė padėtis. Šaudmenų nekeičia. Aš vieno prekeivio užklausiau,
kito - visi tik ne ne ne... Ir šalin traukiasi. Tik vienas pakuždėjo man:
„Kokių, tau, patronų, mulki... Varyk iš čia, ir mikliai, tave jau tikriau­
siai įskundė. Čia tau mano draugiškas patarimas". Padėkojau jam ir
nutipenau atgal į tunelį. O prieš pat įėjimą mane sustabdo patrulis, ir
nuo stoties - švilpimas, ir dar keliese atbėga. „Dokumentus", - sako. Aš
jiems savo pasą su mūsų stoties anspaudu. Apžiūrinėja jie jį įdėmiai ir
klausia: „O kur jūsų leidimas?" Aš jiems nustebęs: „Kokį dar leidimą?"
Paaiškėja, kad norint pakliūti į stotį, būtina leidimą gauti: prie išėjimo
iš tunelio stovi stalas; tai jų kanceliarija. Tikrina asmenybę ir reikalui
esant išduoda leidimą. Įveisė, žiurkės, biurokratiją...
Kaip aš nepastebėjęs to stalo praėjau, nesuprantu...? Kodėl manęs
nesustabdė tie bukagalviai? O man dabar tiems patruliams aiškinti...
Stovi kirptas pusgalvis kamufliaže ir sako: Praslydai! Įsėlinai! Įslinkai!
Įšliaužei! Toliau varto mano pasą, mato jame sokolninkų anspaudą.
Gyvenau aš ten anksčiau, Sokolnikuose... Mato jis tą anspaudą ir jo
akys krauju plūsta. Tiesiog kaip buliui prieš raudoną audinį. Nusimeta
jis nuo peties automatą ir rikteli: rankas už galvos, šunsnuki! Iškart
pastebimi jo įgūdžiai. Griebia jis mane už pakarpos ir vilkte velka per
visą stotį - kontrolės punkto perėjos link, pas vyriausiąjį. Pakeliui: Luk­
terėk, man tik leidimą iš vyriausiojo tereikia gauti - iškart prie sienos
tave, šnipe. Man net bloga pasidarė. Bandau pasiteisinti, sakau: Koks
aš šnipas? Komersantas aš! Tik arbatos atnešiau iš VDNH. O jis man
atkerta, kad man tą arbatą sukiš į burną ir dar vamzdžiu suplaks, kad
daugiau tilptų. Deja, jo įtikinti man nesisekė. Be to, jeigu jo vyriausiasis
pritars, nuves mane į dušimtąjį metrą, pastatys veidu į vamzdžius ir
pridarys manyje papildomų skylių pagal karinės padėties įstatymus.
Mąstau, kad negerai kažkaip čia gaunasi... Prieiname prie kontrolinio
punkto ir tas pusgalvis eina tartis, kur jam geriau šauti. Žiūriu aš į jo
viršininką - lyg akmuo nuo širdies nusirito: Paška Fedotovas, mano
klasės draugas, mes su juo po mokyklos baigimo dar ilgai draugavome,
o vėliau pasimetėme...
24

25. - Velniop tave! Išgąsdinai! Aš jau pagalvojau, kad galas, nušovė
tave, - pikdžiugiškai įsiterpė Andrejus, o visi susirinkusieji prie laužo
drauge pratrūko juoku.
Net pats Piotras Andrėjevičius, iš pradžių rūsčiai pažvelgęs į An­
drejų, vėliau nesusilaikęs, užkvatojo. Juokas pasklido tuneliu, kažkur
tolumoje sukeldamas iškreipto aido gūsius. Įsiklausydami į juos, visi
pamažu užtilo.
Tuomet iš tunelio gilumos, iš šiaurinės pusės, aiškiai pasigirdo tie
patys įtartini garsai: šnaresys ir nedideli skuboti žingsniai.
Andrejus, žinoma, buvo pirmasis, kuris visa tai išgirdo. Akimirksniu
nutilęs ir kitiems parodęs ženklą tylėti, jis pačiupo nuo žemės automatą
ir pašoko iš vietos. Lėtai trūktelėdamas automato graižtvą, jis tyliai,
glausdamasis prie sienos, pajudėjo į tunelio tamsą. Artiomas taip pat
pakilo: buvo smalsu, ką gi jis nubaidė tąsyk, tačiau Andrejus atsigręžė
ir mostelėjo ranką ir Artiomas paklusniai atsisėdo.
Automato buožę atrėmęs į petį, Andrejus sustojo toje vietoje, kur
tamsa lyg rūkas darėsi tirštesnė, o laužo šviesa visai silpo, pritūpė ir
riktelėjo:
- Duokite šviesos!
Vienas iš draugų įjungė galingą prožektorių, sukonstruotą vietinių
auksarankių iš seno automobilio žibinto, - ir ryškiai baltas šviesos
spindulys perskrodė tamsą. Išplėštas iš miglos sekundei jų regėjimo
lauke pasirodė neaiškus siluetas: kažkas visai nedidelio, nebaisaus, staiga
traukėsi atgal į šiaurę. Artiomas nesusilaikęs iš visų jėgų suriko:
Na, šauk, gi! Pabėgs, juk!
Tačiau Andrejus kažkodėl neiššovė. Piotras Andrėjevičius, laikyda­
mas užtaisytą automatą, irgi atsistojo ir sušuko:
- Andriucha! Tu gyvas?
Sėdėjusieji prie laužo sunerimę susižvalgė, sužvangėjo graižtvai. Juok­
damasis ir purtydamas striukę prožektoriaus šviesoje pagaliau pasirodė
Andrejus.
- Na, gyvas aš, gyvas! - pro juoką ištarė jis.
- Kas čia tokio juokingo? - nedrąsiai paklausė Piotras Andrejevičius.
- Trys kojos! Dvi galvos. Mutantai! Juodčkiai lenda! Visus išpjaus! Šauk,
o tai paspruks! Šitiek triukšmo. Tai bent! -juokėsi toliau Andrejus.
- Ko gi tu nešovei? Tu gi ne jaunėlis. Kaip tu pražiopsojai? Pameni,
gi, kas Poležajevskoje stotyje nutiko? - rūsčiai užklausė Piotras Andre­
jevičius, kai Andrejus sugrįžo prie laužo.
25

26. - Na, girdėjau aš apie tą jūsų Poležajevskaja jau gal dešimtį kartų! -
numojo ranka Andrejus. - Šuo ten buvo! Sakyčiau, šunelis, o ne šuo... Jis
čia jau antrą kartą prie laužo, prie šilumos ir šviesos sėlina. O jūs vos jo
nenugalabijote ir dabar manęs klausiate: ko aš nešoviau? Galvažudžiai!
- Iš kur man žinoti, kad ten šuo buvo? - įsižeidė Artiomas. - Jis čia
tokius garsus skleidė... Ir dar, sako, prieš savaitę čia kiaulės dydžio žiurkę
matė, - jį net nupurtė, - pusę apkabos į ją suleido, o jai nieko.
- Labiau tikėk tais pasakojimais! Na, palauk, tuoj aš tau tą žiurkę
atnešiu! - pasakė Andrejus, persimetė automatą per petį, nuėjo nuo
laužo ir išnyko tamsoje.
Po minutės iš tamsos pasigirdo jo plonas švilpesys. Vėliau ir balsas
pasigirdo, švelnus, viliojantis:
- Na, eikš šen... Eikš čionai, mažuti, nebijok!
Jis įkalbinėjo kažką gana ilgai, apie dešimt kvietė ir švilpavo, ir štai,
pagaliau, jo siluetas vėl pasirodė migloje. Jis grįžo prie laužo, atsisėdo,
ir iškilmingai šypsodamasis, praskleidė striukę. Iš ten ant žemės išdribo
menkas, šlapias, siaubingai purvinas, susivėlęs neaiškios spalvos gaurais,
drebančiomis, juodomis, išgąsčio pilnomis akimis ir prispaustomis
mažomis ausytėmis, šunytis. Atsidūręs ant žemės jis puolė sprukti, bet
buvo pačiuptas už pakarpos tvirta Andrejaus ranka ir pakištas atgal.
Glostydamas jį, Andrejus nusivilko striukę ir apgaubė šunytį.
- Tegu pasišildo mažylis. Jis visiškai sušalęs... - aiškino Andrejus.
- Liaukis, Andriucha, greičiausiai jis gi blusuotas! - tikino jį Piotras
Andrėjevičius. - O galbūt ir kirmėlių turi. Pasigausi kokią nors bjaurastį
ir atneši į stotį...
- Gana tau, Andrejičiau! Nustok bėdoti. Štai žvilgtelk į jį! - ir atkėlęs
striukės atlapą, Andrejus pademonstravo pašnekovui simpatišką, vis
dar drebančio šunyčio, snukutį. - Pažiūrėk jam į akis, Andrejičiau! Šios
akys negali meluoti!
Piotras Andrejevičius skeptiškai žvilgtelėjo į šunelį. Jo akys buvo nors
ir išsigandusios, tačiau neabejotinai, garbingos. Piotras Andrejevičius
atlėgo.
- Na, tiek to jau... Jaunasis natūralistas... Palauk, aš jam ką nors pa­
kramtyti surasiu, - burbtelėjo jis, kišdamas ranką į kuprinę.
- Ieškok ieškok. Gal užaugs geras šuo, naudos bus. Tarkim, vokiečių
aviganis, - pareiškė Andrejus ir šunytį su striuke atsuko arčiau ugnies.
26

27. - Įdomu iš kur jis atsirado? Iš tos pusės net žmonių nėra. Tik juodč-
kiai. Argi juodčkiai šunis laiko? - įtariai žiūrėjęs į šilumoje snaudžiantį
šunytį, paklausė vienas iš Andrejaus draugų, sulysęs, su garbanotais
juodais plaukais vyrukas, kuris visą tą laiką kitų klausėsi tylomis.
- Tu teisus, Kirilai, - rimtai atsakė Andrejus. Kiek man žinoma,
juodčkiai apskritai gyvūnų nelaiko.
- Tuomet kaip jie ten gyvena? Ką jie valgo? - dusliai paklausė antrasis
įsiterpęs į pokalbį. Tai buvo aukštas, petingas ir kresnas, iš pažiūros daug
matęs, vyras su plikai skusta galva ir tankiais antakiais, dėvintis ilgą ir
gerai pasiūtą odinį apsiaustą, kas savaime tuomet buvo reta.
- Ką valgo? Sako, visokį šlamštą. Dvėseną visokią. Žiurkes valgo.
Žmones valgo. Neišrankūs jie, žinok... - nuo pasibjaurėjimo kraipyda­
mas veidą, atsakė Andrejus.
- Hanibalai? - nenustebusiu balsu paklausė skustasis, atrodė, kad
jam teko susidurti su šiuo reiškiniu.
- Hanibalai... Žmogėdros jie. Velniai juos žino, kas jie per padarai.
Gerai, kad jie ginklų neturi, tai atsiginame. Bent jau kol kas. Piotrai!
Pameni prieš pusmetį vieną pavyko gyvą paimti?
- Pamenu, - atsiliepė Piotras Andrejevičius. - Dvi savaites išsėdėjo
mūsų karceryje. Nei mūsų vandens gėrė, nei mūsų valgio nepalietė,
taip ir padvėsė.
- Neištardėte? - paklausė skustasis.
- Jie mūsų kalba nė žodžio. Sujais rusiškai kalbi, o jie tyli. Visą tą laiką
tylėjo. Kaip liežuvį prarijęs. Ir mušė jį, o jis tylėjo, ir valgyti davė - tylėjo.
Urzgė tik kartais. Prieš mirtį dar staugė - visa stotis nubudo.
- Tuomet šuo iš kur čia atsirado? - priminė išsidraikęs Kirilas.
- Bala jį žino, iš kur jis čia... Gal nuo jų pabėgo. Gal jie suėsti jį
ketino. Čia viso labo pora kilometrų. Galėjo gi šuo nuo jų pabėgti? O
gal ji kieno nors. Ėjo kas nors nuo šiaurės, ėjo ir užsirovė ant juodčkių.
O šunelis spėjo laiku pasprukti. Na, nesvarbu iš kur ji čia. Tu pats į jį
pažiūrėk - panašus jis į pabaisą? Į mutantą? Šiaip, šunelis kaip šunelis,
nieko ypatingo. Ir prie žmonių eina - vadinasi, prijaukintas. Ko jam
prireikė jau kurį laiką?
Kirilas nutilo, apgalvojo argumentus. Piotras Andrejevičius iš kanis­
tro dar pripildė arbatinuką ir paklausė:
- Kas nors arbatos dar gers? Nagi dar po paskutinę, mums apsikeisti
greitai metas.
27

28. - Arbata - tai jėga? Išgeriam, - pasakė Andrejus. Pasigirdo ir kitų
pritariančiųjų balsai.
Arbatinukas užvirė. Piotras Andejevičius įpylė visiems pageidaujan­
tiems ir paprašė:
Jūs šitą... Nereikia apie juodčkius. Praeitą kartą štai taip sėdėjome,
kalbėjome apie juos, o jie prišliaužė. O vyrai man pasakojo: jiems taip
pat buvo nutikę. Tai, žinoma, gal sutapimas, aš ne prietaringas, o gal -
ne? Gal jie jaučia? Mūsų pamaina jau baigiasi, kam mums tas šlamštas
baigiantis budėjimui?
- Tavo tiesa... Neverta, turbūt, - palaikė jį Artiomas.
- Na, jau, žmogau, ne būkštauk! Atmušimi Drąsino Artiomas An­
drejų, tačiau skambėjo nevisai įtikinamai.
Vien tik nuo minties apie juodčkius, nemalonus šiurpas sudirgino
Andrejaus kūną, nors jis ir stengėsi to neparodyti. Jis nebijojo nieko: nei
plėšikų, nei anarchistų-galvažudžių, nei raudonarmiečių. Nabai bijojo
ir tų padarų, tačiau ramiai apie juos galvoti negalėjo. Siaubą kėlė mintis
tai, ką jie gali padaryti.
Visi nutilo. Tyla apgaubė sėdinčiuosius prie laužo. Sunki, slegianti
tyla. Vos buvo galima išgirsti malkų trakšėjimą ugnyje, o iš šiaurinio
tunelio gilumos sklido duslus urzgesys, lyg Maskvos metropolitenas būtų
gigantiškas, nežinomo siaubūno žarnynas. Nuo tų garsų darėsi baugu.
28

29. 2 SKYRIUS
Artiomui vėl nedavė ramybės visokios mintys. Juodčkiai... Prakeiktos
būtybės... Tiesa, jo budėjimo metu pasitaikė tik viena kartą, tačiau
išsigando jis tuomet kaip reikiant; kaip neišsigąsi... Štai sėdi sargyboje,
šildaisi ties laužu. Staiga girdi: iš tunelio, kažkur iš gilumos, pasigirsta
ritmingas duslus stuksėjimas - iš pradžių tyliai, vėliau vis garsiau ir ar­
čiau... Akimirksniu jau siaubingai rėžia ausis kapų gaudesys, jau visiškai
greta... Kyla sąmyšis. Visi pašoka: kas maišus su smėliu, kas dėžes, ant
kurių sėdėjo, verčia į užtvarą paskubomis, kad būtų kuo prisidengti,
o vyriausiasis visu balsu rėkia: „Pavojus!" Nuo stoties į pagalbą skuba
rezervas, šimtas penkiasdešimtame metre ruošia kulkosvaidį, o čia, kur
teks atremti pirmąjį smūgį, žmonės slepiasi už maišų, už užtvarų, auto­
matus nutaiko į tumelio angą, ir pagaliau, kai padarai priartėja, įjungia
prožektorius. Keisti, absurdiški, juodi siluetai tampa matomi šviesos
spindulyje. Pliki, juoda blizgančia oda, didelėmis akimis ir įdubusiomis
burnomis... Ritmingai žygiuojantys pirmyn, artyn užtvarų ir žmonių, į
mirties gniaužtus, visu ūgiu vis arčiau ir arčiau... Trys... Penki... Aštuoni
padarai... Staiga pirmasis užriečia galvą ir geidulingai užstaugia.
Šiurpas pereina per kūną, norisi pašokti ir bėgti, mesti automatą, palikti
bičiulius - velniop viską ir bėgti... Prožektorius nukreiptas į padarų snu­
kius, bandant blykstelėt jiems į akis, nors matyti, kad jie net nesiraukia,
neprisidengia rankomis, o plačiai atmerktomis akimis žiūri į prožektorių
ir tolygiai eina į priekį vis arčiau... Pagaliau atbėga iš šimtas penkiasde­
šimtojo su kulkosvaidžiu, išsitiesia greta, pasklinda komandos... Viskas
paruošta... Griaudėja ilgai laukta: „Ugnis!" Sykiu pradeda pliekti keli
automatai, griaudėti kulkosvaidis. Tačiau juodčkiai nesustoja, nesilanksto
nuo kulkų,jie ritmingai ir ramiai visu ūgiu žygiuoja pirmyn. Prožektoriaus
šviesoje matyti, kaip kulkos varpo žvilgančius kūnus, atmeta juos atgal, jie
griūva, ir vėl pakyla, atsitiesia - ir vėl pirmyn... Ir vėl, šįkart užkimusiai,
29

30. todėl, kad peršauta gerklė, pasigirsta bauginantis kauksmas. Praeis dar
kažkiek laiko, kol plieninė kruša pagaliau palauš nežmogišką ir beprasmį
atkaklumą. Vėliau, kai jau visi padarai voliosis nebekvėpuodami (nors ar
jie išvis kvėpuoja?) ir nejudėdami, kulkų sudraskyti į skutelius, iš tolėliau,
nuo kokių penkių metrų, juos dar pribaigs kontroliniais šūviais į galvą.
Kai jau viskas bus baigta, kai kūnus sumesa į šachtą, vis dar prieš akis
stovės tas kraupus vaizdas - kai įjuodus kūnus įsminga kulkos ir į plačiai
atmerktas akis švitina prožektorius, o jie vis tiek eina pirmyn...
Artiomą nukratė vien nuo šios minties. Na taip, geriau jau apie juos
nekalbėti, pagalvojo jis. Šiaip, dėl viso pikto.
- Ė, Andrejičiau! Ruoškis! Mes jau einam! - šūktelėjo jiems iš tamsos,
iš pietų. - Jūsų pamaina baigėsi!
Žmonės prie laužo nukrėsdami stingulį, keldamiesi ir pasirąžydami
sukruto, susirinko kuprines ir ginklus, o Andrejus pragriebė su savimi
ir jau prijaukintą šunytį. Piotras Andrejevičius ir Artiomas keliavo į
stotį, o Andrejus su savo žmonėmis - į savo trisšimtaipenkiasdešimtą,
laukti, kol ir juos pakeis.
Atėjo pamaina. Paspaudė vienas kitam rankas, išsiaiškino ar nebuvo
ko nors keisto, ypatingo, palinkėjo gero poilsio ir, tęsdami anksčiau
pradėtą pokalbį, susėdo arčiau laužo.
Kai visi pajudėjo tuneliu į pietus, stoties link, Piotras Andrejevičius
su Andrejumi apie kažką karštai diskutavo, matyt, grįžo prie vieno iš
amžinų ginčų, o antai skustasis didikis, klausinėdamas apie juodčkių
racioną, atsiliko nuo jų, ir susilygiavęs su Artiomu prisijungė žings­
niuodamas koja kojon.
- Tai ką, tu Suchojų pažįsti? - nežiūrėdamas į akis, žemu balsu pa­
klausė jis Artiomo.
- Dėdę Sašą? Na, taip! Jis mano patėvis. Aš ir gyvenu su juo drauge, -
sąžiningai atsakė Artiomas.
- Mat kaip... Patėvis. Nieko tokio negirdėjau... - burbtelėjo skustasis.
- O jūs kuo vardu? - ryžosi Artiomas, nuspręsdamas, kad jei žmo­
gus klausia apie jo giminę, tai suteikia jam teisę užduoti priešpriešinį
klausimą.
- Aš? Kuo vardu? - nustebęs paklausė skustasis. O, kam tau?
- Na, aš perduosiu žinią dėdei Sašai... Suchojui, kad jūs teiravotės
apie jį.
30

31. - Ach, štai dėl ko... Pranešk, kad Chanteris... Chanteris klausė. Me­
džioklis. Linkėjimus perduok.
- Chanteris? Tai juk ne vardas? Kas tai, jūsų pavardė? Ar pravardė? -
klausinėjo Artiomas.
- Pavardė? Hm... - šyptelėjo Chanteris. - O ką? Priimtina... Ne, žmo­
gau, tai ne pavardė. Tai... Kaip tau pasakius... Profesija. O tu kuo vardu?
- Artiomas.
- Na ir šaunu. Būsime pažįstami. Mes mūsų pažintį, tikėtina, dar
pratęsim. Artimiausiu laiku. Lik sveikas!
Atsisveikindamas mirktelėjo Artiomui. Jis su Andrejumi liko šimtas
penkiasdešimtame metre.
Eiti liko jau visai nedaug. Iš toli buvo galima girdėti judrų stoties
šurmulį. Su Artiomu ėjęs Piotras Andrejevičius staiga susirūpinęs pa­
klausė:
Klausyk, Artiomai, o kas tas vyrukas? Ką jis tau pasakojo?
- Keistas kažkoks... Apie dėdę Sašą klausinėjo. Gal jo pažįstamas? O
jūs jo nepažįstate?
- Abejoju, ar pažįstu... Jis tik kelioms dienoms pas mus į stotį, su
kažkokiais reikalais, berods, Andrejus jį pažįsta, todėl ir pasiprašė su
juo į sargybą*. Velniai žino, kam jam prireikė į sargybą... Kažkur man
jo fizionomija matyta...
- Tiesa, tokią išvaizdą pamiršti sunkoka, - spėjo Artiomas.
- Taigi taigi. Kur gi aš jį mačiau? Kuo jis vardu, ar žinai? - pasiteiravo
Piotras Andrejevičius.
- Chanteris. Taip ir pasakė - Chanteris. Suprask kaip nori.
- Chanteris? Keistoka pavardė... - susiraukė Piotras Andrejevičius.
Tolumoje jau pasirodė raudona žara: VDNH, kaip ir daugelyje
stočių įprasto apšvietimo nebuvo; jau tris dešimtmečius žmonės gy­
veno prie melsvai raudono avarinio apšvietimo. Tik „asmeniniuose
apartamentuose" - palapinėse, kambarėliuose - retkarčiais šviesdavo
įprastos elektros lemputės. Tikra, ryški gyvsidabrio lempų šviesa
žibėjo tik pačiose turtingiausiose metro stotyse. Apie jas buvo kuria­
mos legendos, o provincialai iš pakraščių, Dievo užmirštų pusstočių,
būdavo, metų metus puoselėjo svajonę nusigauti ten ir pasižiūrėti į
šį stebuklą.
31

32. Prie išėjimo iš tunelio jie pridavė sargybos postui ginklus, pasirašė,
ir Piotras Andrejevičius, atsisveikindamas ir spausdamas Artiomui
ranką, tarė:
- Eime prigulti! Aš pats vos ant kojų bepastoviu, o tu tikriausiai jau sta­
čias snaudi. Ir Suchojui - nuoširdūs linkėjimai. Tegul į svečius užeina.
Artiomas atsisveikino, ir jausdamas, kaip nuovargis slegia kūną,
nukulniavo į savo „namus“
VDNH gyveno porą šimtų žmonių. Kai kurie gyveno tarnybinėse
patalpose, tačiau didžioji jų dalis - palapinėse ant platformos. Palapi­
nės buvo kareiviškos, jau senos, patrintos, tačiau nudirbtos kokybiškai,
juolab, kad nei vėjo, nei lietaus jos čia, po žeme, nemato, o ir taisomos
buvo gana dažnai. Taigi, gyventi buvo galima: šilumos jos nepraleisdavo,
šviesos - taip pat, net garsus sulaikydavo; ko dar galėtų trūkti tokiam
būstui...
Palapinės glaudėsi ties sienomis ir stovėjo iš abiejų platformos pu­
sių - vienos nuo bėgių, kitos nuo perono pusės. Pats peronas buvo virtęs
panašiu į gatvę: viduryje buvo paliktas pakankamai platus praėjimas.
Kai kurios, didesnių šeimynų palapinės, stovėjo arkose. Tačiau, kelios
arkos buvo paliktos laisvos praėjimams - iš abiejų platformos pusių ir
centre. Apačioje, po grindiniu, buvo dar patalpų, tačiau jų lubos buvo
žemos ir jos nebuvo tinkamos gyventi; VDNH jas pritaikė maisto pro­
duktų laikymui.
Už keliasdešimt metrų du šiaurinius tunelius jungė trumpa atšaka.
Ji kadaise buvo nutiesta tam, kad traukiniai galėtų apsisukti ir važiuoti
atgal. Dabar gi, vienas iš šių tunelių driekėsi kaip tik iki šio nuvažiavi­
mo į atšaką, o toliau jis buvo užverstas, kitas vedė į šiaurę, Botanikos
sodo stoties link, pas patį Medvedkovą. Šis tunelis buvo paliktas kaip
atsitraukimo kelias, dėl viso pikto; kaip tik jame Artiomas ir budėjo.
Likęs gabalas antrojo ir jungiamoji tarpstotė buvo naudojami grybų
plantacijoms. Bėgiai ten buvo išardyti, dirvožemis išartas ir patręštas -
ten suveždavo atliekas iš pamazgų duobės; ir baltavo visur tvarkingai
nusėtos grybų kepurėlės. Taip pat užverstas buvo ir vienas iš dviejų
pietinių tunelių, trisšimtajame metre, ir ten, pačiame gale, tolėliau nuo
žmonių, buvo įrengtos vištidės ir kiaulių aptvarai.
Artiomo namai buvo centrinėje gatvėje - vienoje iš nedidelių pa­
lapinių, jis gyveno su patėviu. Patėvis buvo įtakingas žmogus admi­
32

33. nistracijoje. Jis buvo atsakingas už ryšius su kitomis stotimis, todėl jų
palapinėje niekas daugiau negyveno. Ji buvo jų asmeninė, aukščiausio
lygio. Pakankamai dažnai patėvis išvykdavo dviem ar trim savaitėm ir
niekada neimdavo su savimi Artiomo. Atsikalbinėjo, neva, tekdavo labai
pavojingus reikalus tvarkyti ir nenorįs jo gyvybe rizikuoti. Iš savo žygių
patėvis grįždavo sulysęs, apžėlęs, kartais sužeistas ir visada pirmą vakarą
sėdėjo su Artiomu ir pasakodavo jam tokius dalykus, kuriais sunku buvo
patikėti net visko mačiusiam šio groteskinio pasaulio gyventojui.
Artiomui, žinoma, norėjosi pakeliauti, tačiau šiaip sau slankioti po
metro buvo pernelyg pavojinga: nepriklausomų stočių patruliai buvo
labai įtarūs, su ginklais nepraleisdavo, o be ginklo eiti į tunelį - tikra
pražūtis. Taigi nuo to laiko, kai jie su patėviu atkeliavo iš Savelovskajos,
tolimesniuose žygiuose Artiomui neteko būti. Retkarčiais su reikalais
jis vykdavo į Aleksejevo, tiesa, ne vienas, su grupe, net iki Rygos nusi­
gaudavo. Dar jis prisiminė vieną kelionę, apie kurią niekam pasakoti
negalėjo, nors labai norėjosi...
Įvyko tai labai seniai, kai Botanikos sodo stotyje dar nebuvo jokių juo-
dčkių, o buvo tiesiog apleista, tamsi stotis, ir patruliai iš VDNH budėjo
daug šiauriau, o Artiomas buvo dar visai vaikėzas. Tuomet jie su bičiu­
liais surizikavo: su žibintais ir pavogtu iš kažkieno tėvų dvivamzdžiu jie,
praslinkę tarp pamainų per kraštinę užkardą ilgai šliaužė per Botanikos
sodą. Nors baugu, bet kartu ir smalsu buvo, nes ir ten kadaise gyveno
žmonės. Žibintų šviesoje bolavo gyvybės apraiškos: anglies, apdegusių
knygų, sulūžusių žaislų, suplyšusių apdarų likučiai... Šmaižiojo žiurkės,
ir retkarčiais, iš šiaurinio tunelio pasigirsdavo keistas urzgimo aidas.
Kažkuris Artiomo draugas (Artiomas jau nepamena kuris) tikriausiai
Ženka, gyviausias ir smalsiausias iš visų trijų jo draugų pasiūlė: kodėl
mums neišardžius užtvaros ir nenusibrovus eskalatoriumi viršun...
Tiesiog pažiūrėti, kaip ten ir kas ten?
Tuomet Artiomas iškart pasisakė prieš šią mintį. Pernelyg gyvi neto­
limos praeities patėvio pasakojimai apie pabuvojusius viršuje žmones,
kaip jie po to dar ilgai negalavo ir kokių baisių vaizdų jiems teko matyti.
Tačiau jį tuoj pat pradėjo įtikinėti, mat tai reta galimybė: kada dar pa­
sitaikys tokia proga, be tėvų nusigauti į tikrą apleistą stotį, o juolab čia
dar gali pakilti viršun, ir savo akimis pažvelgti į tai, kai virš tavęs nieko
nėra... Prarasdami viltį įkalbėti Artiomą geruoju, pareiškė, kad jei jis
33

34. toks bailys, tuomet lai sėdi apačioje ir laukia, kol jie sugrįš. Artiomui
likti vienam apleistoje stotyje nebuvo taip baisu, tačiau suteršti savo
reputaciją draugų akyse jam pasirodė visiškai nepakeliama mintis ir
skaudančia širdimi jam nebeliko nieko kito, kaip sutikti.
Visų nuostabai, atskiriančios platformą nuo eskalatoriaus užtvaros
mechanizmas, veikė ir būtent Artiomui pavyko prikelti jį po pusvalan­
džio trukusių pastangų. Surūdijusi geležinė siena su velnišku griežimu
pasidavė į šoną ir prieš juos atsivėrė trumpa kylančių į viršų laiptelių
eilė. Kai kurie jų buvo sukritę ir per atsivėrusias angas žibintų šviesoje
matėsi milžiniški krumpliaračiai, amžiams sustoję nežinia kada, rudžių
suėsti ir apkerpėję kažkuo vos pastebimai judančiu.
Nelengva jiems buvo prisiversti pakilti. Keliskart laiptai, ant kurių jie
lipo, girgždėdami sujudėdavo ir prasmegdavo žemyn, ojie, kabindamiesi
už šviestuvų, peržengdavo kiaurymes. Nors kelias viršun neužtruko,
tačiau pradinis ryžtas po pirmojo prasmegusio laipto staiga išgaravo, ir
jie, drąsindami save, įsivaizdavo esą tikraisiais stalkeriais.
Stalkeriais...
Šis keistas ir svetimas žodis jiems tiko. Juo vadino žmones, kuriuos
vargas vertė brautis į užleistus karinius poligonus, ardyti nesusprogu-
sius sprogmenis ir bombas, spalvotųjų metalų supirkėjams pridavinėti
žalvarines gilzes; ir keistuolius, taikos metu šliaužiojančius kanalizacijos
angomis; na ir dar kažin ką... Tačiau visus juos siejo šis tas bendro: vi­
suomet tai buvo ypač pavojinga profesija, visuomet - akistata su nežino­
mybe, paslaptimi, grėsme, neaiškumu... Kas žino, kas dėjosi apleistuose
poligonuose, kur tūkstančių sprogimų išdarkyta, tranšėjų išarta, kata­
kombomis išrausta ir paliko baisiais daigais užsėta radioaktyvi žemė?
Niekam nežinia, kas galėjo apsigyventi megapolio kanalizacijoje po to,
kai darbininkai uždarė liukus tam, kad visam laikui paliktų niūrius,
ankštus ir dvokius koridorius...
Metro stalkeriais vadino tuos retus drąsuolius, kurie ryždavosi pasiek­
ti viršų. Apsitaisę apsauginiais kostiumais, dujokaukėmis su tamsintais
stiklais, iki ausų apsiginklavę tie žmonės pakildavo į viršų parūpinti
visiems būtinų daiktų: ginklų, įvairios įrangos, detalių, kuro... Žmonių,
kurie ryždavosi tam, buvo šimtai, tačiau tų, kurie grįždavo gyvi - viene­
tai, ir jie būdavo aukso vertės, labiau vertinami nei buvę metropoliteno
darbuotojai. Patys įvairiausi pavojai laukdavo jų ten, viršuje - nuo radia­
34

35. cijos iki kraupių, sudarkytų jos padarų. Paviršiuje taip pat buvo gyvybės,
bet tai jau nebuvo ta, žmogui suvokiama, gyvybės forma.
Kiekvienas stalkeris tapdavo žmogumi-legenda, pusdieviu, kuriais
žavėdavosi ir vaikai, ir suaugusieji. Kai vaikai gimsta pasaulyje, kuriame
daugiau nėra kur ir nėra dėl ko skristi ir plaukti, o žodžiai „lakūnas" ir
„jūreivis" blanksta ir palaipsniui praranda esmę; jie svajoja tapti stalke-
riais. Išeiti, pasidabinus žvilgia ginkluote, lydimam šimtų dievinančių
ir garbinančių žvilgsnių, viršun, pas Dievus, kautis su siaubūnais ir
sėkmingai grįžti atgal, po žeme, su kuro ir šaudmenų atsargomis, su
šviesa ir ugnimi. Nešiniems gyvenimo...
Stalkeriu norėjo tapti ir Artiomas, ir jo bičiulis Ženka, ir Vitalikas-
Rakštis. Versdami save šliaužti viršun bauginančiai girgždančiu eska­
latoriumi su smengančiais laiptais, jie įsivaizdavo dėvintys apsauginius
kostiumus su dozimetrais, su atkištais gigantiškais kulkosvaidžiais, kaip
ir priklauso tikram stalkeriui. Tačiau neturėjo jie nei dozimetrų, nei
apsaugos, o vietoj kareiviškų kulkosvaidžių teturėjo seną dvivamzdį,
kuris vargu ar šaudė...
Gana greitai pakilimas pasibaigė ir jie atsidūrė beveik pačiame vir­
šuje. Laimei, buvo naktis, kitaip neišvengiamai būtų apakę. Per daugel
metų gyvenimo po žeme prie tamsos ir raudonos šviesos pripratusios
akys nepakeltų tokios šviesos. Apakę ir bejėgiai vargu ar jie būtų grįžę
namo.
Botanikos sodo vestibiulis buvo beveik sunykęs, apgriuvęs stogas,
per kurį matėsi jau nuo radioaktyvių debesų pragiedrėjęs tamsiai mė­
lynas vasarinis, nusėtas miriadais žvaigždžių, dangus. Tačiau ką reiškia
žvaigždėtas dangus, nesuvokiančiam, jog gali nebūti lubų virš galvos,
vaikui. Kai tu pakeli žvilgsnį ir jis nebeatsiremia į betonines perdangas,
aprūdijusių laidų ir vamzdžių pynes, o paskęsta tamsiai mėlynoje aibėje,
staiga išsikerojusiai virš tavo galvos, - koks tai jausmas! O žvaigždės!
Ar gali, niekuomet žvaigždžių nematęs, žmogus įsivaizduoti kas yra
begalybė, kai tikriausiai pats begalybės suvokimas, kadaise, atrastas,
naktinio dangaus skliauto įkvėpto žmogaus. Milijonai spindinčių ugne­
lių, sidabrinės vinelės, įspraustos į mėlyno aksomo skliautą.
Jie, nepajėgę ištarti nė žodžio stovėjo tris, penkias, dešimt minučių,
ir nebūtų pajudėję iš vietos, įdėm, gyvi iškeptų paryčiui, jei visai arti
nepasigirstų baisus, sielą stingdantis kauksmas. Atsikvošėję, jie smegčia
35

36. puolė žemyn, eskalatoriaus link, neatsikvėpę ėmė bėgti, pamiršę atsar­
gumą ir keliskart vos neprasmego ant dantuotų krumpliaračių, tačiau
laikydamiesi drauge ir padėdami vienas kitam, kelią atgal jie įveikė
gana greitai.
Kūlversčiais nusiritę nuo paskutiniųdešimties laiptų, pakeliui pametę
dvivamzdį, jie tuo pat skubėjo prie užtvaros valdymo pulto. Tačiau -
velniai rautų! - surūdijęs gelžgalis užsikirto; jis nė neketino grįžti į
ankstesnę padėtį. Mirtinai išsigandę nuo minties, kad juos persekios
monstrai iš viršaus, jie nuskuodė pas savuosius, šiaurinės užkardos link.
Supratę, kad jie, atidarę mutantams kelią žemyn, į metro, pas žmones,
tikriausiai padarė kažką neišvengiamai blogo, vis dėlto jie susitarė jokiais
būdais niekam neprasitarti, ir niekam nepasakoti kur buvę. Užkardoje
jie pasakė, kad buvo nuėję į šoninį tunelį medžioti žiurkių, bet pametė
ginklą, išsigando ir grįžo.
Žinoma, Artiomui, tuomet kaip reikiant kliuvo nuo patėvio. Minkštą
vietelę dar ilgai peršėjo nuo kareiviško diržo, tačiau Artiomas laikėsi,
kaip įkalintas partizanas ir neišdavė karinės paslapties. Jo bičiuliai taip
pat tylėjo. Jais patikėjo.
Tačiau dabar, prisimindamas tą istoriją, Artiomas vis dažniau susi­
mąsto: ar ta kelionė, o svarbiausia užsikirtusi užtvara, susijusi su jau
kelerius metus žmones puldinėjančiomis bjaurybėmis?
Pakeliui pasisveikindamas su priešais einančiaisiais, tai šen, tai ten
stabtelėdamas pasiklausyti naujienų, paspausdamas bičiuliams ranką,
pakštelėdamas į lūpas pažįstamai merginai, vyresniesiems papasako­
damas kaip laikosi patėvis, Artiomas, pagaliau, pasiekė namus. Viduje
nieko nebuvo ir, nebepajėgdamas kovoti su nuovargiu, Artiomas nutarė
nelaukti patėvio, o eiti miegoti: aštuonių valandų budėjimas iš kojų
galėjo bet ką išversti. Jis nusitraukė aulinius, išniro iš striukės ir griuvo
veidu į pagalvę. Netrukus Artiomas užmigo.
Palapinės uždanga prasivėrė ir į vidų įslinko masyvi figūra, kurios
veido nebuvo galima išvysti, tik matėsi lygus pakaušio siluetas raudono
avarinio apšvietimo šviesoje. Pasigirdo duslus balsas: „Na, štai, mes ir
vėl susitikome, drauguži. Patėvio tavo, matomai nėra. Ne bėda. Mes jį
surasim. Anksčiau ar vėliau. Nepabėgs. O štai tu dabar su manim eisi.
Mums yra apie ką pakalbėti. Apie užtvarą Botanikos Sode“. Sustingęs
Artiomas atpažino neseniai sutiktą užkardoje žmogų, tą, kuris pasivadi­
36

37. no Chanteriu. O tasai lėtai ir tylomis artinosi prie Artiomo, jo veido vis
dar nesimatė, kažkaip keistai sklido šviesa... Artiomas norėjo pasišaukti
pagalbos, tačiau tvirta, šalta lyg lavono ranka užspaudė jam burną. Štai
pagaliau jam pavyko pačiupti žibintuvą, įjungti ir pašviesti tam žmogui
į veidą. Nuo to, ką Artiomas pamatė, jam atėmė jėgas ir apėmė siaubas:
vietoje žmogaus veido, tegul grubaus ir rūstaus, prieš jį stūksojo baisus,
juodas snukis su dvejomis didelėmis abejingomis akimis be baltymo ir
išsikišusiu snukiu... Artiomas išsprūdo ir spruko iš palapinės. Staiga
užgeso šviesa ir stotis paniro į tamsą, tik kai kur tolumoje matėsi laužų
atspindžiai. Ilgai nemąstęs, Artiomas puolė bėgti šviesos link. Būtybė
riaumodamas šoko paskui Artiomą: „Stok! Tau nėra kur bėgti!" Drioks­
telėjo baisus žvengimas, palaipsniui virsdamas jau pažįstamu kapinių
staugimu. O Artiomas bėgo, neatsigręždamas, paskui save girdėdamas
ritmingą sunkių, negreitų ir tolygių žingsnių trypsėjimą, lygjo persekio­
tojas žinotų, kad skubėti nėra kur ir Artiomas anksčiau ar vėliau įklius...
Kai Artiomas pagaliau atbėgo, jis pamatė, kad nusisukęs prie laužo sėdi
žmogus. Jaunuolis, prašydamas pagalbos, pakrutino jį... Tačiau tasai
staiga nusviro ant žemės ir tapo aišku, kad jis seniai numiręs, o jo veidas
nežinia kodėl pasidengęs šerkšnu. Tuomet Artiomas atpažino sušalusį
žmogų - tai jo patėvis, dėdė Saša...
- Ė, Artiomai! Gana miegoti! Nagi, kelkis! Tu jau septynias valan­
das pūti į ūsą... Kelkis, miegaliau! Svečius priimti reikia! - pasigirdo
Suchojaus balsas.
Artiomas atsisėdo lovoje ir apdujęs įsmeigė akis į patėvį.
- O, dėde Šaš... Tai tu... Tau viskas gerai? - po ilgo mirksėjimo, paga­
liau paklausė jis. Matydamas prieš save dėdę Sašą, Artiomas vos susilaikė
nepaklausęs, ar Suchojus gyvas.
- Kaip matai! Nagi, kelkis, gana voliotis. Aš tave su savo draugu
supažindinsiu, - ragino Suchojus.
Greta pasigirdo duslus pažįstamas balsas ir Artiomą išmušė šaltas
prakaitas - prisiminė košmarą sapnuose.
- O jūs jau pažįstami? - nustebo Suchojus. Na, Artiomai, tu guvus!
Pagaliau į palapinę įsmuko svečias. Artiomas krūptelėjo ir prisiglaudė
prie palapinės krašto - tai buvo Chanteris. Miego košmaras vėl šmėkš­
telėjo priešais akis: tuščios tamsios akys, sunkių žingsnių dundėjimas
už nugaros, sustingęs lavonas prie laužo...
37

38. - Taip. Jau susipažinome, - nenoriai tiesdamas svečiui ranką, tarė
Artiomas.
Chanterio ranka pasirodė karšta ir sausoka, ir Artiomas pradėjo
įtikinėti save, kad tai buvo tiesiog sapnas, nieko blogo tame žmoguje
neslypi, tai tik įkaitusi aštuonių valandų budėjimo sapne matytų koš­
marų vaizduotė...
- Klausyk, Artiomai! Padaryk gerą darbą! Užkaisk virdulį! Ragavai
mūsų arbatos? - mirktelėdamas paklausė svečio Suchojus. - Uf, stipri
žolelė!
- Teko patirti, - linktelėjęs atsiliepė Chanteris. - Gera arbatukė. Pe-
čatnikuose irgi daro. Šiaip sau gėralas. Pas jus - kitas reikalas.
Artiomas nuėjo vandens, po to grįžo prie bendro laužo - virdulio
užkaisti. Palapinėse kurti laužą griežtai draudžiama: taip jau sudegė
kelios stotys. Pakeliui Artiomas galvojo, kad Pečatniki - tai visai kitoje
metro pusėje, iki ten bala žino kiek eiti, kiek persėdimų, perėjimų, per
kiek stočių reikia prasibrauti - kai kur apgaule, su mūšiu ar pažinčių
dėka... O šis taip atlaidžiai sako: „Pečatnikuose taip pat...“ Na, ką jau
čia kalbėti, paslaptinga asmenybė... Ir baisoka. O kokia ranka - lyg
gniaužtais suspaustų, o juk Artiomas irgi ne koks skystuolis ir neprošal
dalyvauti rankų lenkimo dvikovose: kas ką nulenks.
Užkaitinęs virdulį jis grįžo į palapinę. Chanteris jau buvo nusimetęs
lietpaltį, po kuriuo jis dėvėjo juodą naro kostiumą su apykakle, priglu­
dusį prie jo gumbuoto kūno ir tvirto kaklo ir ties juosmeniu pakištą
po karininko diržu suveržtomis kareiviškomis kelnėmis. Ant kostiumo
jis buvo apsivilkęs liemenę su daugybe kišenių, o po pažastimi, dėkle,
kabėjo juodinto plieno galingas pistoletas. Tik atidžiai įsižiūrėjęs, Ar­
tiomas pamatė, kad tai „StečkinKsu įsuktu prie jo ilgu duslintuvu ir dar
su kažkokiu įrenginiu iš viršaus. Tikriausiai tai lazerinis taikiklis. Toks
monstras turėjo kainuoti krūvą pinigų. Ginklas ne paprastas, pastebėjo
Artiomas, tikrai ne savigynai. Tuomet Artiomas prisiminė, kai Chanteris
prisistatė jam „Medžiokliu"
- Na, Artiomai, užpilk svečiui arbatos! Nagi, sėskis, Chanteri, sėskis!
Pasakok! - ragino Suchojus. - Bala žino, kiek tavęs nematęs!
- Apie save - vėliau. Nieko įdomaus. O štai pas jus, girdėjau, keisti
dalykai dedasi. Padarai, kažkokie, landžioja. Iš šiaurinės pusės. Paklau­
38

39. siau šiandien gandų, kol sargyboje buvome. Kas tai? - sau įprastu būdu,
trumpais, lyg nukirstomis frazėmis, paklausė Chanteris.
- Tai mirtis, Chanteri, - staiga paniurusiai atsakė Suchojus. - Tai
mūsų būsima mirtis slenka. Mūsų likimas atslenka. Štai kas tai.
- Kodėl gi mirtis? Aš girdėjau jūs gerai juos spaudžiate. Jie gi be­
ginkliai. Tačiau kas jie? Kas ir iš kur? Aš nieko panašaus kitose stotyse
negirdėjau. Niekada. O tai reiškia, kad niekur kitur to nėra. Aš noriu
sužinoti, kas tai. Aš nujaučiu didelį pavojų. Noriu žinoti pavojaus mastą,
noriu suprasti aplinkybes. Todėl aš čia. Dabar supranti?
- Pavojus turi būti likviduotas, ar ne, Medžiokli? Tu tebesi kaubojus...
Tačiau ar gali pavojus būti likviduotas, —štai klausimas, - liūdnai šyptelėjo
Suchojus. - Štai kame keblumas. Čia daug sudėtingiau, nei tau gali pasi­
rodyti. Daug sudėtingiau. Tai ne šiaip sau zombiai, vaikštantys numirėliai
kaip kine. Tik kine viskas paprasta: užtaisai revolverį sidabrinėmis kulko­
mis, - vaizdingai parodęs ranka pistoletą, tęsė jis, - pykšt-pykšt, ir blogis
nugalėtas. O čia - kas kita. Kažkas baisaus... O juk mane sunku įbauginti,
Chanterį, tu tai žinai.
- Panikuoji? - nustebusiai paklausė Chanteris.
- Jų svarbiausias ginklas - baimė. Žmonės vos atsilaiko savo pozici­
jose. Vyrai su ginklais, su automatais, su kulkosvaidžiais - juos puola
beginkliai. Žinodami, kad turi kokybinę ir kiekybinę persvarą, vos ne
bėga, nuo siaubo iš proto kraustosi, o kai kurie, slapčia tau galiu pasa­
kyti, jau išprotėjo. Ir tai ne šiaip sau baimė, Chanteri! - Suchojaus balsas
prislopo. - Tai... Nežinau kaip tau aiškiau nupasakoti... Kaskart tai vis
stipriau. Kažkaip jie smegenis veikia... Ir man rodos, sąmoningai. Iš toli
juos pradedi jausti, ir tas pojūtis vis stiprėja, lyg slegiantis nerimas, ir
pakinkliai ima drebėti. O dar nieko nesigirdi, ir nesimato, tačiau tu jau
žinai, kad jie netoliese, eina... Eina... Ir staiga pasigirsta kauksmas - nors
bėk... O prieina arčiau - kratytis pradedi. Po to dar ilgai vaidenasi, kaip
jie atmerktomis akimis prožektorių šviesos link eina...
Artiomas atsiduso. Pasirodo, ne tik jį košmarai kankino. Anksčiau
jis šia tema stengėsi su niekuo nesikalbėti - bijojo, kad palaikys bailiu
ar nenormaliu.
- Psichiką pakerta, niekšai! - tęsė Suchojus. - ir, žinai, jie lyg tavo
bangas gaudo, ir kitą kartą tu juos dar labiau jauti, dar labiau bijai. Tai
ne šiaip baimė... Aš žinau.
39

40. Jis nutilo. Chanteris sėdėjo nejudėdamas ir stebėdamas žvilgsniu,
pastebimai, apgalvojo išgirstą istoriją. Vėliau jis siurbtelėjo karšto užpilo
ir lėtai, tyliai ištarė.
- Tai grėsmė viskam, Suchojau. Visam šiam suterštam metro, ne tik
jūsų stočiai.
Suchojus tylėjo, lyg nenorėdamas nieko sakyti, tačiau staiga jis
pratrūko.
- Visam metro, sakai? Na, ne tik metro. Visai mūsų progresyviai
žmonijai, kuri visgi prisižaidę su savo progresu. Laikas mokėti! Gyvybių
kova, Medžiokli. O tie juodžiai, ne velniai ar kokie nors bjaurybės. Tai
Homo novus - kita evoliucijos pakopa, geresnė už mus, prisitaikanti
prie aplinkos. Ateitis yra jų, Medžiokli. Galbūt, sapiensai dar pabus kelis
dešimtmečius, nors ir pusę šimtmečio tuose pragaro tuneliuose, kuriuos
gi patys sau ir išsirausė, dar kai jų buvo per daug ir visi kartu netilpo
paviršiuje, tuomet, kai tuos, vargingesnius dieną tekdavo sukišti po
žeme. Tapsime išblyškę, sunykę, kaip Velso morlokai pameni iš „Laiko
mašinos": ateityje gyveno požemiuose tokios būtybės? Taip pat kadaise
buvo sapiensai... Taigi, mes optimistai, mes nenorime padvėsti! Mes savo
išmatose auginsime grybukus, o kiaulės taps naujais geriausiais žmogaus
draugais, taip sakant, išgyvenimo partneriais... Mes pasigardžiuodami
rysim multivitaminus, tonomis paruoštus rūpestingų protėvių. Mes
baikščiai šliaušime į paviršių tam, kad paskubomis prigriebtumėme dar
vieną kanistrą benzino, dar kažin kokių skudurų, jeigu pasiseks - saują
šovinių, o po to bėgte bėgsim atgal į savo tvankius požemius, apdairiai
žvalgantis į šonus, ar niekas nepastebėjo. Todėl, kad ten, viršuje, mes
jau nebe namie. Pasaulis jau nepriklauso mums, Medžiokli... Pasaulis
nebe mūsų.
Žiūrėdamas, kaip iš puodelio lėtai kyla ir palapinės prieblando­
je tirpsta arbatos garai, Suchojus užtilo. Chanteris nieko neatsakė ir
Artiomas pagalvojo, kad niekada jis to dar negirdėjo iš savo patėvio.
Nieko nebeliko iš jo įprasto įsitikinimo, kad būtinai viskas bus gerai, iš
jo „Nebūkštauk, įveiksimi" Iš jo padrąsinančio mirktelėjimo... Argi tai
buvo tik netikra ?
* Gerberto Velso fantastinio romano „Laiko mašina" personažai - požemių humanoidi-
niai padarai.
40

41. - Tyli, Medžiokli? Tyli... Nagi, paprieštarauk! Kur tavo argumentai?
Kur tasai tavo optimizmas? Paskutinį kartą, kai mes su tavimi kalbėjo­
mės, tu dar tvirtinai, kad radiacijos lygis atslūgs ir žmonės sugrįš į pa­
viršių. Et, Medžiokli... „Pakils saulė virš miško, tik ne man...a - pašaipiai
pragydo Suchojus. Nesvarbu, ką besakytų filosofai ar teigtų sektantai,
mes dantimis įkibsime į gyvenimą, mes laikysimės iš visų jėgų. O kas
jeigu nieko ten ir nėra? Nesinori tikėti, nesinori, tačiau kažkur širdies
gilumoje tu žinai, kad taip yra... O juk mums patinka šitas dalykas, Me­
džiokli, tiesa? Mums su tavimi labai patinka gyventi! Mes su tavimi šliau-
žiosime prasmirdusiais požemiais, apsikabinus miegoti su kiaulėmis ir
ėsti žiurkes, bet mes išgyvensime! Juk taip? Nubusk, Medžiokli! Niekas
neparašys apie tave knygos: „Sakmė apie didį Žmogų", niekas neapdai­
nuos tavo valios gyventi, tavo hipertrofinio savisaugos instinkto... Kiek
tu atlaikysi valgydamas grybus, multivitaminus ir kiaulieną? Pasiduok,
sapiensail Tu nebe gamtos valdovas! Tave nuvertė! Ne, tau nebūtina
padvėsti sykiu, niekas neverčia. Pašliaužiok, dar pamerdėk, springdamas
savo išmatomis... Bet, atmink, sapiensai: tu savo nugyvenai! Evoliucija,
dėsniai, kuriuos tu perpratai, jau atliko naują viją, ir tu daugiau nebe
aukščiausia pakopa, nebe kūrybos ratilas. Tu - dinozauras. Užleisk vietą
naujoms, tobulesnėms rūšims. Nevalia būti egoistais. Žaidimas baigtas,
laikas leisti kitiems pažaisti. Tavo laikai praėjo. Tu - mirei. Tegu ateities
civilizacijos laužo galvas - nuo ko gi išmirė sapiensai. Nors vargu ar tai
ką nors sudomins...
Šio monologo metu, įdėmiai tyrinėdamas savo nagus, Chanteris,
pagaliau pakėlė žvilgsnį į Suchojų ir sunkiai ištarė:
- O tu smarkiai pasidavei nuo to laiko, kai aš tave paskutinį kartą
mačiau. Juk aš pamenu, kaip tu man sakei, jog jei išsaugosime kultūrą,
jeigu nesugaišime, rusiškai kalbėti nepamiršime, jeigu savo vaikus skai­
tyti ir rašyti išmokysime, tai niekis, tai, galbūt ir po žeme išgyvensime...
Tu man šitą ar ne tu sakei? Tu... O štai dabar - pasiduok, sapiensai...
Kaip gi taip?
- Na, tiesiog, supratau aš kai ką, Medžiokli. Pajaučiau tai, ko galbūt tu
suprasi, o gal ir niekada nesuprasi: mes, dinozaurai, gyvename paskutines
savo dieneles... Tegu tai truks dešimtmetį ar net šimtmetį, vis vien...
- Pasipriešinimas beprasmis, taip? - nedraugišku balsu pratęsė Chan­
teris. Prie to lenki?
41

42. Suchojus tylėjo nuleidęs akis. Artiomas puikiai suprato, kad jam
buvo sunku pripažinti savo silpnumą, ypač tai padaryti seno draugo
akivaizdoje. Skaudu jam buvo iškelti baltąją vėliavą...
- O štai ir ne! Nesulauksite! - atsikeldamas visu ūgiu lėtai ištarė Chan-
teris. - Ir jie nesulauks! Sakai, naujos rūšys. Evoliucija? Nebegrįžtama
žūtis? Mėšlas? Kiaulės? Vitaminai? Aš dar ne to mačiau? Aš šito nebijau.
Supratai? Aš rankas aukštyn neiškelsiu. Savisaugos instinktas? Vadink
tai kaip nori. Taip, aš dantimis į gyvenimą kabinsiuos. Velniop tavo
evoliuciją. Tegu kitos rūšys palaukia savo eilės. Aš ne gyvulys, kurį veda
skersti. Iškelk baltąją vėliavą, Čingačguke, ir eik pas tuos tobulesnius
ir labiau prisitaikiusius, užleisk jiems savo vietą istorijoje! Jeigu jauti,
kad prisikariavai, pirmyn - pasiduok, aš neteisiu tavęs. Tačiau nedrįsk
manęs tempti paskui save. Ir nebandyk manęs įbauginti. Nebandyk
manęs tempti paskui save į skerdyklą. Kam tu man skaitai pamokslą? Jei
tu nebūsi vienas, jei tu pasiduosi kolektyve, tau nebus taip gėda? O gal
priešai žada dubenį karštos košės už kiekvieną, atvestą į nelaisvę, bičiulį?
Mano kova beprasmė? Sakai, kad mes ant bedugnės krašto? Spjaunu aš
į tą bedugnę. Jeigu tu manai, kad tavo vieta - bedugnėje, labiau įkvėpk,
ir - pirmyn. O man su tavim nepakeliui. Jeigu Išmintingas Žmogus,
rafinuotas ir civilizuotas sapiensas renkasi kapituliaciją, tai aš atsisakysiu
šio garbingo titulo ir verčiau tapsiu žvėrimi. Būsiu kaip žvėris, su bepro­
tišku užsispyrimu kabinsiuos į gyvenimą, ir įsikibsiu į gerklę kitiems,
kad išgyvenčiau. Ir aš išgyvensiu. Aišku?! Išgyvensiu!
Jis atsisėdo ir tyliai paprašė Artiomo šliukštelėti jam dar arbatos.
Suchojus atsistojo ir pats nuėjo užkaisti arbatinuko, niūrus ir nebylus.
Artiomas pasiliko palapinėje vienu du su Chanteriu. Paskutiniai jo
žodžiai, ta jo žvinganti neapykanta, jo piktabūdiškas pasitikėjimas, kad
jis išgyvens, sužadino Artiomą, bet jis ilgai nesiryžo prabilti pirmasis.
Tuomet Chanteris kreipėsi į jį pats:
- Na, o tu ką galvoji, vaikine? Sakyk, nesidrovėk... Taip pat nori,
kaip augalas? Kaip dinozauras? Sėdėti ir laukti, kol tavęs ateis? Žinai
posakį apie varlę piene? Kai dvi varlės įkliuvo pieno puodynėje. Viena,
racionaliai mąstanti, laiku suprato, kad priešintis beprasmiška ir likimo
nepakeisi. O ten gal pomirtinis gyvenimas yra, tuomet, nėra reikalo ręž-
tis ir guosti save viltimi. Sudėjo letenas ir nugrimzdo žemyn. O antroji,
kvailė, turbūt buvo ateiste. Pradėjo kapanotis. Rodos, ko jai spyriotis,
42

43. jei toks likimas? Kapanojosi, kapanojosi... Kol pieną į grietinę suplakė.
Ir išsiropštė. Taigi, pagerbkime atminimu jos draugę, beprasmiškai
žuvusiai dėl filosofijos ir racionalaus mąstymo progreso.
- Kas jūs? - pagaliau ryžosi paklausti Artiomas.
- Kas aš? Tu jau žinai, kas aš. Medžioklis.
- Tačiau, ką reiškia - Medžioklis? Kuo jūs užsiimate? Medžiojate?
- Kaip tau paaiškinti... Tu žinai kaip sutvertas žmogaus organiz­
mas? Jis turi milijonus mažyčių ląstelių - vienos perduoda elektrinius
signalus, kitos - saugo informaciją, dar kitos - susiurbia maistingąsias
medžiagas, likusios - deguonies nešiotojos... Tačiau visos jos, net pačios
reikšmingiausios, žūtų net dienai nepraėjus, žūtų ir visas organizmas,
jei nebūtų ląstelių, atsakingų už imunitetą. Jas vadina - makrofagais. Jie
veikia kaip laikrodis ar metronomas. Ritmiškai ir metodiškai. Infekcijos
atveju, makrofagai suranda, suseka ją, kad ir kur ji besislapstytų, anks­
čiau ar vėliau suranda ir... - jis ranka mostelėjo, lyg nusukinėtų kažkam
sprandą ir išleido nemalonų šiugždu garsą, - likviduoja.
- Tačiau ryšį tai turi su jūsų profesiją? - atkakliai klausė Artiomas,
įkvėptas tokio stipraus ir svarbaus žmogaus dėmesio.
- Įsivaizduok, kad visas metropolitenas - žmogaus organizmas. Sudė­
tingas, susidarytas iš keturiasdešimties tūkstančių ląstelių, organizmas.
Aš - makrofagas. Tai mano profesija. Bet kuris pakankamai pavojingas
ir galintis pakenkti visam organizmui pavojus, turi būti likviduotas. Tai
mano darbas. Aš - medžioklis. Makrofagas.
Su virduliu grįžo Suchojus ir, pilstydamas verdantį nuovirą į puode­
lius, m atyt, pakeliui sukaupęs mintis, kreipėsi į Chanterį:
- Ką gi tu ruošiesi likviduoti pavojaus šaltinį, kaubojau? Leistis į
medžioklę ir iššaudyti visus juodčkius? Vargu ar tai tau pavyks. Nėra
išeities, Chanteri. Nėra.
- Visada yra nors viena išeitis, Suchojau. Paskutinė išeitis. Susprog­
dinti jūsų šiaurinį tunelį į skutulius. Užversti jį visiškai. Ir atkirsti tavo
naująją rūšį. Tegu sau dauginasi viršuje ir nelenda prie mūsų, kurmių.
Požemis - tai dabar mūsų aplinka.
- Aš tau kai ką įdomaus papasakosiu. Apie tai mažai kas žino mūsų
stotyje. Vienas tunelis pas mus jau susprogdintas. Tai štai, virš mūsų -
virš šiaurinio tunelio - driekiasi gruntinių vandenų srovės. Kai sprogdi­
no antrąją šiaurinę liniją, mūsų vos neužliejo. Vos stipresnis užtaisas - ir
43

44. sudie, gimtoji VDNH. Tai štai, jeigu mes dar užtaisysim sprogmenų, mus
ne šiaip sau užlies. Mus nuplaus radioaktyvi masė. Tuomet bus galas ne
tik mums. Štai kur slypi viso pavojaus esmė. Jeigu tu dabar tokiu būdu
stosi j tarprūšinį mūšį, tai mūsų rūšis pralaimės. Šachas.
- O ką hermetiniai vartai? Nejaugi negalima jų tiesiog uždaryti iš
tunelio pusės? - prisiminė Chanteris.
- Hermetinius vartus prieš penkiolika metų kažkokie gudruoliai
visoje linijoje išardė ir pritaikė vienos stoties sustiprinimui, dabar jau
niekas nebeatsimena kokios. Negi nežinojai? Štai tau dar šachas.
- Sakyk man, jų spaudimas pastaruoju metu didėja? - Chanteris, lyg,
pasidavė pasakęs, ir nukreipė pokalbį kita linkme.
- Didėja? Dar kaip! Juk sunku patikėti - visai neseniai mes apie juos
nieko nežinojome. O štai dabar - pagrindinis pavojus. Patikėk manimi,
artėja diena, kai mus tiesiog nušluos su visais mūsų sutvirtinimais, pro­
žektoriais ir kulkosvaidžiais. Juk neįmanoma sukelti ant kojų visą metro
dėl vienos mažavertės stoties... Taip, pas mus verda visai neblogą arbatą,
tačiau vargu ar kas nors sutiks aukoti savo gyvybę dėl tokios nuostabios
arbatos, kaip mūsiškė. Galiausiai visuomet atsiras konkurentai iš Pečatni-
kų... Vėl šachas! - liūdnai šyptelėjo Suchojus. - Mes niekam nereikalingi.
Patys mes jau greitai nebepajėgsime susidoroti su puolimais. Atkirsti
juos, susprogdinti tunelio mes negalime. Pakilti viršun ir išdeginti jų
lizdus dėl žinomų priežasčių mes taip pat negalime... Matas. Matas tau,
Medžiokli! Ir man matas. Visiems mums artimiausiu laiku visiškas matas,
jeigu supranti, ką turiu omenyje, - pašaipiai pasakė Suchojus.
- Pažiūrėsim, - atkirto Chanteris. - Pažiūrėsim.
- Jie dar pasėdėjo, kalbėdami apie visokius dalykus, dažnai Artiomas
girdėjo nežinomus vardus, iš kadaise nepasakotų ir negirdėtų istorijų
nuotrupų. Kartais netikėtai įsiliepsnodavo kažkokie seni ginčai, kuriuo­
se Artiomas mažai ką suprasdavo ir kurie, akivaizdžiai, tęsėsi metų me­
tus, prigesdavo draugams išsiskyrus ir vėl įsižiebdavo susitikimo metu,
kuriems, kiekvienas jų, ruošdamasis apgalvodavo naujus argumentus.
Pagaliau Chanteris pakilo, ir pasakęs, kad jam laikas eiti miegoti, nes
skirtingai nei Artiomas, kuris po sargybos liko ant kojų, atsisveikino su
Suchojumi. Prieš išeidamas jis staiga atsigręžė į Artiomą ir pašnibždėjo
jam: „Išeik minutėlei".
44

45. Artiomas tuoj pat pašoko ir, nekreipdamas dėmesio į nustebusį pa­
tėvio žvilgsnį, išėjo paskui Chanterį. Jis, aklinai sagstydamas savo ilgą
lietpaltį ir keldamas apypaklę, laukė Artiomo.
- Pasivaikštom? - pasiūlė jis ir palengva žengtelėjo pirmyn, svečių
palapinės link, kurioje jis apsistojo. Artiomas neryžtingai pajudėjo pas­
kui, mėgindamas nuspėti apie ką toks žmogus nori pasikalbėti su juo,
vaikinuku, kuris dar nieko reikšmingo ir naudingo nėra nuveikęs.
- Ką manai apie tai, kuo aš užsiimu? - paklausė Chanteris.
- Jėga... Juk jeigu jūsų nebūtų... Na, ir kitų, tokių, kaip jūs, jeigu tokių
dar yra... Tai mes visi jau seniausiai... - sutrikusiai sulemeno Artiomas,
kurį išmušė karštis nuo jo paties švebeldžiavimo ir dar nuo to, kad štai
dabar, kaip tik dabar, kai toks žmogus atkreipė į jį dėmesį, kažką nori
jam pasakyti, netgi paprašė išeiti, kad vienu du, be patėvio, o jis rausta,
kaip mergiotė, ir kažką sopulingai lemena.
- Vertini? Na, jeigu liaudis vertina, - šyptelėjo Chanteris, - vadina­
si, nėra ko klausyti pralaiminčiųjų. Dreba tavo patėvis, štai kas. O juk
jis išties narsus žmogus... Na, bent jau buvo toks... Kažkas čia baisaus
vyksta, Artiomai. Kažkas tokio, ko negalima taip palikti. Teisus tavo
patėvis: tai ne šiaip gyvastis, kaip dešimtyse kitų stočių, ne šiaip sau
vandalai, ne išsigimėliai. Tai kažkas naujo. Kažkas grėsmingo. Nuo jo
dvelkia šalčiu. Dvelkia kapais. Man tik esant dvi paras jūsų stotyje, jau
į mane pradeda skverbtis jūsų baimė. Ir kuo daugiau sužinai apie juos,
kuo labiau juos tyri, kuo daugiau matai, tuo stipresnė baimė, aš taip
suprantu. Tu, tarkim, juos ne dažnai matei, taip?
- Kol kas vienąsyk: aš tik neseniai pradėjau į šiaurę sargybon vaikš­
čioti, - prisipažino Artiomas. - Tačiau, tiesą sakant, man ir vieno karto
pakako. Iki šiol košmarai kankina. Štai, tarkim, šiandien. O juk kiek
laiko nuo tos dienos praėjo!
- Košmarai, sakai? Ir tau taip pat? - paniuro Chanteris. - Tiesa...
Nepanašu į atsitiktinumą. Jei pagyvenčiau dar šiek tiek pas jus, pora
mėnesių, pavaikščiočiau reguliariai į tą jūsų sargybą, ne išimtis, kad
ir aš sugižčiau... Ne, brolau. Suklydo tavo patėvis dėl vieno dalyko. Ne
jis tai kalba. Ne jis taip galvoja. Tai jie už jį galvoja, ir jie gi už jį kalba.
Pasiduok, sako, pasipriešinimas beprasmis. Jis jų ruporas. Pats, galbūt,
to nesupranta... Iš tikrųjų tie niekšai prisiderina ir veikia psichiką. Mat,
velniava! Sakyk, Artiomai, - kreipėsi jis vardu, ir tai buvo patvirtinimas
45

46. to, ką ketino pasakyti. - Turi paslaptį? Ką nors tokio, ko niekam stotyje
neprasitartum, o pašaliečiui atskleistum?
- Na... - sutriko Artiomas, ir įžvalgiam žmogui to užtektų, kad su­
prastų, kad tokia paslaptis yra.
- Ir aš turiu paslaptį. Keičiamės! Man reikia su kažkuo pasidalinti
savo paslaptimi, tačiau turiu būti tikras, kad jos neišplepės. Todėl, tu
man savo - ir ne kokią nors paistalą apie mergiotes, o ką nors rimto, ko
neturi niekas žinoti. Ir aš tau pasakysiu kai ką. Tai man svarbu. Labai
svarbu, supranti?
Artiomas sudvejojo. Smalsumas, žinoma, suveikė, tačiau buvo baugu
savo paslaptį atskleisti šiam žmogui, kuris buvo ne tik asmenybė iš di­
džiosios raidės, įdomus pašnekovas ir kupinas nuotykių žmogumus, bet
sprendžiant iš visko, ir šaltakraujis žudikas, be menkiausio dvejojimo
galintis pašalinti bet kokias kliūtis kelyje ir metotiškai atlikti darbą be
pašalinių emocijų. Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, bandė suvokti
Artiomas.
Chanteris padrąsinamai pažvelgė jam į akis:
- Nebijok. Manęs tu gali nebijoti. Garantuoju neliečiamybę! - ir jis
sąmoksliškai mirktelėjo Artiomui.
Jie priėjo prie svečių palapinės, šiai nakčiai atitekusiai visiškai Chan-
terio žiniai, tačiau į vidų neįėjo. Artiomas pagalvojo dar kartą ir vis dėlto
ryžosi. Jis įkvėpė daugiau oro ir po to paskubomis, vienu įkvėpimu, išklojo
visą istoriją apie žygį į Botanikos sodą. Kada jis baigė, Chanteris, pergal­
vodamas tai, ką išgirdo, kurį laiką tylėjo. Po to jis kimiu balsu ištarė:
- Tiesą pasakius, tave ir tavo draugus už tai priklausytų nužudyti
auklėjimo sumetimais, bet aš tau jau garantavau neliečiamybę. Tavo
draugams, tarp kitko, tai negalioja...
Artiomo širdis susitraukė, jis pajautė, kaip stingo nuo baimės ir linko
kojos. Kalbėti jis nebepajėgė, todėl tylėdamas laukė kaltinamosios kalbos
tęsinio. Nesulaukė.
- Tačiau atsižvelgiant į tuometį jūsų amžių ir kvailumą, o taip pat ir
į įvykio senatį, jums atleidžiama. Gyvenkite, - ir, siekiant kuo greičiau
ištraukti Artiomą iš prislėgtos būsenos, Chanteris dar kartą, tik dabar
padrąsinančiai, mirktelėjo jam. - Tik įsimink, kad iš tavo kaimynų sto­
tyje malonės nelauk. Taip kad tu savanoriškai perdavei į mano rankas
46