Pagrindiniai rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožai

Rezidencinė diferenciacija Lietuvoje posovietmečiu
(gyventojų surašymų duomenų mažose teritorijose pagrindu)
Vytautas Valatka
Mokslinio darbo vadovas prof. habil. dr. Paulius Kavaliauskas
Vilniaus universitetas
2015 m. lapkričio 13 d.

Problema Tikslas ir uždaviniai Ginamieji teiginiai Rezultatai Apibendrinimas
Problema
Posovietmečiu Vidurio ir Rytų Europoje vyko:
deindustrializacija,
būsto sektoriaus apleidimas,
gyventojų pajamų skirtumų augimas,
miestų dalių statuso kaita,
driekos lydimas miestų mažėjimas,
retai apgyvendintų teritorijų sklidimas.
Remiantis teritoriškai detaliais duomenimis
siekiama suprasti posovietinio gyventojų pasiskirstymo pagal gyvenamąją
vietą – rezidencinės diferenciacijos – bruožus ir reikšmę šiandienai.
Vytautas Valatka Rezidencinė diferenciacija Lietuvoje posovietmečiu

Darbo tikslas
pradėti detalius rezidencinės diferenciacijos tyrimus Lietuvoje naudojant
surašymų mažų teritorijų duomenis.
Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai:
1) apibendrinti rezidencinės diferenciacijos tyrimų patirtį;
2) operacionalizuoti rezidencinės diferenciacijos posovietinėmis sąlygomis
tyrimus;
3) išskirti bendruosius rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožus;
4) nustatyti rezidencinės diferenciacijos dėsningumus didžiuosiuose
Lietuvos miestuose;
5) identiﬁkuoti Lietuvai būdingus teritorijų tipus;
6) pateikti rezidencinės diferenciacijos teritorinį apibendrinimą.

Ginamieji teiginiai I
1. Rezidencinės diferenciacijos dėsningumai išsamiausiai atskleidžiami
naudojant keletą skirtingų matavimo modelių – pagrindinių
komponenčių, socialinių grupių balanso, segregacijos indeksus, vietos
koeﬁcientų žemėlapius, panašių teritorijų klasterizavimą.
2. Socialinius rezidencinės diferenciacijos bruožus bei pokyčius
efektyviausia tirti remiantis klasikinėmis socialinės struktūros
teorijomis, akcentuojant gyventojų priklausymą profesinėms grupėms.
3. Posovietinei rezidencinei diferenciacijai būdingi ribotų ekonominių
galimybių bei nekilnojamojo turto sektoriaus trūkumų nulemti stiprūs
būstų ir gyventojų bruožų sąryšiai atspindi mažą gyventojų mobilumą.

Ginamieji teiginiai II
4. Didžiuosiuose miestuose sparčiausiai mažėjo darbininkų apgyvendintų
teritorijų ir formavosi bipolinė dirbančiųjų profesinė struktūra,
perauganti į vidutinio lygio rezidencinę diferenciaciją net ir buvusiame
vienalytiškiausiame miesto daugiabučių sektoriuje (Vilniaus atveju),
aukštesnio statuso gyventojai koncentruojasi miestų centrinėse ir
išorinėse dalyse.
5. Išskirtini 9 tarpusavyje objektyviai besiskiriantys santykinai
homogeniškų teritorijų tipai, kurie sudaro statistiškai reikšmingus
erdvinius klasterius ir savitus derinius aukštesnio lygmens
seniūnijų-miestų (SM) grupėse.
6. Lietuvoje galima išskirti 18 į 2 regionus grupuotinų rezidencinės
diferenciacijos rajonų, pasižyminčių speciﬁniu centrinių miestų ir
rečiau apgyvendintų teritorijų santykiu.

1 uždavinys. Apibendrinti rezidencinės diferenciacijos tyrimų patirtį
1 uždavinys. Apibendrinti rezidencinės diferenciacijos
tyrimų patirtį

Tyrimų patirties apibendrinimas
Kiekybiniai rezidencinės diferenciacijos tyrimai (RDT) aktyviausiai
vykdomi angliakalbėse šalyse. Pagrindinis centras – Čikagos
universiteto Sociologijos katedra. Aukščiausiai vertinami yra
kaimynysčių ir segregacijos poveikio tyrimai. Sampson ir kt. (1997)
darbas Science cituotas daugiau nei 7 tūkst. kartų. Europoje
reikšmingiausi Jungtinės Karalystės ir Olandijos geografų darbai.

Pagal kiekį nuo 1950-ųjų dominuoja segregacijos indeksų nustatymu
paremti RDT, įgalinantys skirtingų atvejų lyginimą. Teritorijų
tipologija vykdoma rečiau, 8 dešimtmetyje paplito rinkodaroje.

Posovietinių RDT kryptyje dominuoja geografų ir ekonomistų darbai.
Daugiau nei 100 kartų cituotų straipsnių yra publikavę apie 20
autorių. Pirmieji – tyrėjai iš Vidurio Europos – Hagedus ir kt. (1996).
Baltijos šalyse RDT pradėti Tartu universitete.

RDT akcentuoja būsto sektoriaus svarbą, kurio skirtumai tarp
Europos šalių yra didesni nei politiniai-ekonominiai.

2 uždavinys. Operacionalizuoti rezidencinės diferenciacijos posovietinėmis sąlygomis tyrimus
2 uždavinys. Operacionalizuoti rezidencinės
diferenciacijos posovietinėmis sąlygomis tyrimus

2 uždavinys. Operacionalizuoti rezidencinės diferenciacijos posovietinėmis sąlygomis tyrimus
Metodika
Pagrindinės RD skirtys
(3.1)
Bruožų identifikavimas
Mažų teritorijų
duomenys
Operacionalizacija Tyrimo rezultatai
Teritorijų tipizavimas
Segregacijos matavimas
PK
K-vid.
Balansas
RD teritorinė tipologija
(3.3.1 ir 3.3.2)
RD kaita miestuose
(3.2)Indeksai
Lietuvos
2001 m.
Didžiųjų miestų
2001 ir 2011 m.
RD rajonai
ir regionai
(3.3.3)
1 pav. Tyrimo medžiaga, matavimo modeliai ir gauti rezultatai
Plačiau

1 lentelė. Dirbančiųjų Lietuvos miestuose priklausomybė profesijoms
pagal 4 ženklų kodavimą 2001 m.
Pagrindinė grupė
SES
Profesija ir grupėje sudaroma dalis (%)
Vadovai (1) A
Mažųjų prekybos įmonių vadovai (13), padalinių
vadovai: finansinių ir valdymo (10), produktų gamy-
bos ir paslaugų (8), nepriskirti (10)
Specialistai (2) A
Vidurinio ugdymo mokytojai (30), verslo specialistai
(19), buhalteriai (17), gydytojai (11)
Technikai ir jaunesnieji (3)
specialistai
V
Slaugos specialistai (22), sekretoriai ir panašūs
jaunesnieji specialistai (13)
Jaunesnieji tarnautojai (4) V
Sandėliavimo tarnautojai (9), apskaitos ir buhalteri-
jos tarnautojai (7)
Paslaugų sektoriaus
darbuotojai ir pardavėjai (5)
Ž
Pardavėjai ir prekių demonstruotojai (47), virėjai
(12), kioskų ir turgaus pardavėjai (8), juvelyrai (7)
Kvalifikuoti darbininkai ir
amatininkai (7)
Ž
Siuvėjai ir kepurininkai (15), dailidės, statybininkai ir
staliai (11), elektrikai (11), įrankininkai (10)
Mašinų operatoriai ir
surinkėjai (8)
Ž
Lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai
(23), sunkiasvorių mašinų vairuotojai (14), siuvimo
mašinų operatoriai (10)
Nekvalifikuoti (9) Ž
Viešbučių, biurų ir kitų įstaigų pagalbiniai darbinin-
kai, valytojai ir kambarinės (28)
Indeksai Pasiskirstymas sostinėse Balansas sostinėse Pajamos

3 uždavinys. Išskirti bendruosius rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožus
3 uždavinys. Išskirti bendruosius rezidencinės
diferenciacijos Lietuvoje bruožus

Bendrieji rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožai
Rezultatai
1. Išskirtos rezidencinę diferenciaciją apibūdinančios pagrindinės
komponentės (PK) – ortogonalios tiesinės daugelio kintamųjų
atstojamosios – pasižyminčios savita erdvine sklaida ir skirtingais
labiausiai koreliuojančių rodiklių: pastatų, socialinio statuso, šeimos
dydžio, gyventojų amžiaus deriniais.

Bendrieji rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožai
Rezultatai
1. Išskirtos rezidencinę diferenciaciją apibūdinančios pagrindinės
komponentės (PK) – ortogonalios tiesinės daugelio kintamųjų
atstojamosios – pasižyminčios savita erdvine sklaida ir skirtingais
labiausiai koreliuojančių rodiklių: pastatų, socialinio statuso, šeimos
dydžio, gyventojų amžiaus deriniais.
2. Nustatyti šie su atskiromis PK labiausiai, o tarpusavyje mažiausiai
susiję požymiai:
PK1 – vadovų ir specialistų; butų tipo būstų dalis teritorijoje,
PK2 – vidutinis asmenų skaičius būste,
PK3 – vaikų iki 5 m. ir vyresnių nei 60 m. gyventojų santykis,
PK4 – lenkų tautybės gyventojų dalis,
PK5 ir PK6 – 1971–1980 m. pastatų dalis.

Pagrindinės skirtys
PK1 – giliausia skirtis, tarp sąlygų ikisovietiniu laikotarpiu statytų
medinių namų, kaimo ir daugiabučių teritorijų bei jų gyventojų.

PK2 – tarp teritorijų su posovietinio perėjimo „laimėtojais“,
sudėtinėmis šeimomis, didesniais, naujausiais būstais, keletu
automobilių ir vienišais, automobilių neturinčiais pensinio amžiaus
gyventojais.

PK3 – tarp sovietmečiu visuomenėje įsitvirtinusių vyresnio amžiaus,
aukštesnio SES gyventojų ir jaunų šeimų, susispaudusių iki
Nepriklausomybės statytuose (1981–1990 m.) būstuose.

PK4 – tarp teritorijų su lenkų tautybės gyventojais, kuriose didesnis
nuosavų automobilių sk. bei jo dispersija ir likusiųjų, pasižyminčių
plytinių, 1971–1980 m. pastatų bei 5–14 m. vaikų gausa.

PK5 ir PK6 – atspindi socialinės integracijos laipsnį, žemės
privatizavimo regioninius skirtumus.

2 pav. Transformuotų originalių stebėjimų erdvinė sklaida (PK1–PK4)

Kompleksiniai sąryšiai
Rezultatas
Nustatyta, kad gyventojų amžiaus rodikliai ir būstų požymiai (daugiabučių
dalis teritorijose, pastatų statybos medžiagos, patogumų buvimas,
pastatymo metai) yra stipriausiai su pagrindinėmis komponentėmis
koreliuojantys ir glaudžiai tarpusavyje susiję rodikliai.
Panašios sąsajos stebėtos Skandinavijos šalyse (Janson, 1980) ir, tikėtina
rodo planinės ekonomikos poveikį būsto sektoriui bei menką gyventojų
mobilumą. Gyventojų kraustymaisi menkai veikiami šeimos gyvavimo
etapų.

4 uždavinys. Nustatyti svarbiausius rezidencinės diferenciacijos dėsningumus didžiuosiuose Lietuvos miestuose
4 uždavinys. Nustatyti svarbiausius rezidencinės
diferenciacijos dėsningumus didžiuosiuose Lietuvos
miestuose

Centras
Išorinė d.
Daugiabučiai
Klaipėda
Kaunas
Vilnius
0 10000 m5 km
3 pav. Miestų dalys pagal būstų skirtumus

Socialinių grupių balansas miestų dalyse
Sheet3
MONOGR AAG (MAC-M)
2001 2011 2001 2011
H 45 159 45 159
P 249 307 413 493
L 746 406 409 190
2001 2011 2001 2011 2001 2011
0
100
200
300
400
500
Vilnius Kaunas Klaipėda
Ž
A
P
4 pav. Ekonomiškai aktyvių gyventojų grupių balansas Vilniaus, Kauno ir
Klaipėdos dalyse
Paaiškinimas. Statusas: aukštas – A, žemas – Ž, dvipolis – P. Kai LPK1–2 > 50% – A, kai
LPK5–9 ir BED > 50% – Ž, kai LPK1–2 < 50%, LPK5–9 ir BED 25–50%, LPK3–4 < 25%
(pagal Marcinczak ir kt., 2015)

2 lentelė. Miestų dalys pagal ekonomiškai aktyvių gyventojų grupių balansą
Sheet5
Metai
Miesto dalis
Vilnius Kaunas Klaipėda
A Ž P A Ž P A Ž P
2001
Centras 19 26 25 5 40 28 - 26 6
Daugiabučiai 10 187 138 3 187 27 - 128 5
Išorinė 7 65 14 1 78 4 - 9 2
2011
Centras 29 4 15 11 7 13 1 4 8
Daugiabučiai 68 99 163 3 98 61 - 97 6
Išorinė 33 38 18 9 45 20 5 14 3
Paaiškinimas. Statusas: aukštas – A, žemas – Ž, dvipolis – P. Kai LPK1–2 > 50% – A, kai
LPK5–9 ir BED > 50% – Ž, kai LPK1–2 < 50%, LPK5–9 ir BED 25–50%, LPK3–4 < 25%
(pagal Marcinczak ir kt., 2015)

Rezultatai
1. 2001 m. miestuose vyravo teritorijos, kuriose daugumą sudarė žemo
SES gyventojai, o balanso kaita priklausė nuo miesto dydžio.
2. Bendras miestų bruožas – centruose žemo SES teritorijų mažėjo 6
kartus, o absoliutus jų mažėjimas didžiausias daugiabučių dalyje.
Išorinėse miestų dalyse žemo SES teritorijų mažėjo lėčiausiai – 40%.
3. Nuo 2011 m. Vilniuje jau vyrauja poliarizuotos ir aukšto SES
teritorijos. Aukšto SES teritorijų Vilniuje labiausia daugėjo
daugiabučių dalyje – 7 kartus, išorinėje – 4,7 karto, o mažiausiai
centrinėje dalyje – 60%.
4. Ekonomiškai aktyvių gyventojų Kauno ir Klaipėdos centruose mažėjo
2,3 ir 3,5 karto. Stabiliausios – miestų išorinės dalys.

Rezultatai
1. 2001 m. miestuose vyravo teritorijos, kuriose daugumą sudarė žemo
SES gyventojai, o balanso kaita priklausė nuo miesto dydžio.
2. Bendras miestų bruožas – centruose žemo SES teritorijų mažėjo 6
kartus, o absoliutus jų mažėjimas didžiausias daugiabučių dalyje.
Išorinėse miestų dalyse žemo SES teritorijų mažėjo lėčiausiai – 40%.
3. Nuo 2011 m. Vilniuje jau vyrauja poliarizuotos ir aukšto SES
teritorijos. Aukšto SES teritorijų Vilniuje labiausia daugėjo
daugiabučių dalyje – 7 kartus, išorinėje – 4,7 karto, o mažiausiai
centrinėje dalyje – 60%.
4. Ekonomiškai aktyvių gyventojų Kauno ir Klaipėdos centruose mažėjo
2,3 ir 3,5 karto. Stabiliausios – miestų išorinės dalys.
Lietuvos miestų centrai pagal ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių – vieni mažiausių VRE.
Vilniaus centre 2001 m. gyveno 15%, Rygos – 20%, Talino – 30% EAG (Tammaru ir kt., 2015).

Pasiskirstymo tolygumas
LT_hor
VAD SPE JSP JTA PAS AMA MAŠ NEK BED VAD SPE JSP JTA PAS AMA MAŠ NEK BED VAD SPE JSP JTA PAS AMA MAŠ NEK BED
VILNIUS
VAD - 10 16 24 26 30 32 31 26
VILNIUS-KAUNAS
VAD - 0 2 2 5 7 9 8 6
VILNIUS-KLAIPĖDA
VAD - -1 1 2 3 4 8 7 6
SPE 11 - 11 19 21 25 28 27 22 SPE 0 - 1 2 5 7 9 8 5 SPE -1 - 3 4 7 8 12 10 8
JSP 15 10 - 15 16 19 22 22 18 JSP 1 0 - 0 3 6 8 6 3 JSP 0 0 - 1 3 5 9 7 6
JTA 20 16 12 - 15 17 19 19 16 JTA 1 -1 -1 - 1 2 3 3 -1 JTA 3 3 2 - 1 2 5 3 2
2011
PAS 22 18 13 12 - 10 13 13 10 PAS 3 2 1 0 - 1 3 2 -1 PAS 2 4 3 2 - 2 3 4 0
AMA 26 23 18 15 11 - 11 11 11 AMA 6 5 4 2 1 - 1 1 0 AMA 4 7 6 3 2 - 1 1 -1
MAŠ 28 25 20 18 14 11 - 13 13 MAŠ 5 4 4 1 2 0 - 1 0 MAŠ 6 9 8 6 5 3 - 1 1
NEK 25 22 18 16 12 12 13 - 12 NEK 4 4 3 0 0 0 0 - 1 NEK 4 7 5 3 1 2 2 - 1
BED 26 24 19 18 13 12 15 12 - BED 4 4 2 0 0 -1 0 -2 - BED 4 7 5 4 2 1 2 -1 -
2001 2001 2001
5 pav. Profesinių grupių ir bedarbių porų erdvinio pasiskirstymo tolygumas
pagal nepanašumo indekso (ID) reikšmes didžiuosiuose Lietuvos miestuose
Paaiškinimas. Ekonomiškai aktyvūs gyventojai: vadovai – VAD, specialistai – SPE, technikai ir
jaunesnieji specialistai – JSP, jaunesnieji tarnautojai – JTA, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir
pardavėjai – PAS, kvaliﬁkuoti darbininkai ir amatininkai – AMA, mašinų operatoriai ir surinkėjai
– MAŠ, nekvaliﬁkuoti darbuotojai – NEK, bedarbiai – BED. Plačiau

VAD SPE JSP JTA PAS AMA MAŠ NEK BED
0
0.05
0.1
0.15
0.2
0.25
0.3
Kaunas 2011
Centras
Daugiabučiai
Išorinė d.
0
0.05
0.1
0.15
0.2
0.25
0.3
Kaunas 2001
Centras
Daugiabučiai
Išorinė d.
0
0.05
0.1
0.15
0.2
0.25
0.3
Vilnius 2011
Centras
Daugiabučiai
Išorinė d.
0
0.05
0.1
0.15
0.2
0.25
0.3
Vilnius 2001
Centras
Daugiabučiai
Išorinė d.
6 pav. Profesinių grupių erdvinio pasiskirstymo tolygumas
pagal segregacijos indekso (SI) reikšmes Vilniuje
Paaiškinimas. Ekonomiškai aktyvūs gyventojai: VAD – vadovai, SPE – specialistai, JSP –
technikai ir jaunesnieji specialistai, JTA – jaunesnieji tarnautojai, PAS – paslaugų sektoriaus
darbuotojai ir pardavėjai, AMA – kvaliﬁkuoti darbininkai ir amatininkai, MAŠ – mašinų
operatoriai ir surinkėjai, NEK – nekvaliﬁkuoti darbuotojai, BED – bedarbiai. Plačiau

Rezultatai
1. 2001 m. profesinių grupių pasiskirstymo tolygumas Lietuvos miestuose
buvo aukštas ir skyrėsi atskirais bruožais. Bendrą žemą segregacijos
lygį lemia daugiabučiai su dvipoliu gyventojų SES. 2011 m. išorinėse
miestų dalyse segregacija jau tampa artima esančiai Vakaruose.
2. Svarbiausias pokytis Vilniuje po 2001 m. – akivaizdus rezidencinės
diferenciacijos išaugimas daugiabučių dalyje – žemo ir aukšto SES
gyventojų atsiskyrimas. Be to, įgyvendinti NT plėtros projektai čia
vadovų ir specialistų tarpusavio atsiskyrimą sumažino.
3. Klaipėdoje specialistai mažiausiai atsiskyrę nuo žemo SES grupių.
Tikėtina, kad tai būdinga ir dar mažesniems miestams.

Rezultatai
1. 2001 m. profesinių grupių pasiskirstymo tolygumas Lietuvos miestuose
buvo aukštas ir skyrėsi atskirais bruožais. Bendrą žemą segregacijos
lygį lemia daugiabučiai su dvipoliu gyventojų SES. 2011 m. išorinėse
miestų dalyse segregacija jau tampa artima esančiai Vakaruose.
2. Svarbiausias pokytis Vilniuje po 2001 m. – akivaizdus rezidencinės
diferenciacijos išaugimas daugiabučių dalyje – žemo ir aukšto SES
gyventojų atsiskyrimas. Be to, įgyvendinti NT plėtros projektai čia
vadovų ir specialistų tarpusavio atsiskyrimą sumažino.
3. Klaipėdoje specialistai mažiausiai atsiskyrę nuo žemo SES grupių.
Tikėtina, kad tai būdinga ir dar mažesniems miestams.
Tarp 13 lygintų Europos sostinių segregacijos tempu Vilnių aiškiai lenkė tik Talinas
(Tammaru ir kt., 2015). VAD ir SPE suartėjimas stebėtas ir Rygoje (Krišjane ir kt.,
2015), kurioje daugiabučių daugiausia, o RD ir jos pokyčiai mažiausi.

Lokalūs pokyčiai Vilniuje
0 5000 m 0 5000 m
ŽV
AN
ŽR
SN
NJ
NA
ŠE
ŠN
LZ
PL
KR
VE
PN
NV
RS
VR
PŠ
FB
JS
VE
VL
AN
LPK1 ir 2, 2001
0.1 - 0.7
0.7 - 1.0
1.0 - 1.4
1.4 - 2.0
0 5000 m 0 5000 m
ŽV
AN
ŽR
SN
NJ
NA
ŠE
ŠN
LZ
PL
KR
VE
PN
NV
RS
VR
PŠ
FB
JS
VE
VL
AN
LPK1 ir 2, 2011
0.1 - 0.7
0.7 - 1.0
1.0 - 1.4
1.4 - 1.8
7 pav. Vadovų ir specialistų koncentracija, vietos koeﬁcientai

0 5000 m 0 5000 m
ŽV
AN
ŽR
SN
NJ
NA
ŠE
ŠN
LZ
PL
KR
VE
PN
NV
RS
VR
PŠ
FB
JS
VE
VL
AN
LPK9, 2001
0.2 - 0.7
0.7 - 1.0
1.0 - 1.4
1.4 - 2.3
0 5000 m 0 5000 m
ŽV
AN
ŽR
SN
NJ
NA
ŠE
ŠN
LZ
PL
KR
VE
PN
NV
RS
VR
PŠ
FB
JS
VE
VL
AN
LPK9, 2011
0.1 - 0.7
0.7 - 1.0
1.0 - 1.4
1.4 - 2.8
8 pav. Nekvaliﬁkuotų darbuotojų koncentracija, vietos koeﬁcientai

Rezultatai
1. Vilniuje po 2001 m. vadovų ir specialistų koncentracija
pastebimiausiai didėjo žemesnio statuso centrinėse teritorijose ir
išorinėje dalyje, o mažėjo aukštesniu SES pasižyminčiose seniūnijose:
Žvėryno, Lazdynų.
2. SES nuosmukis, palyginus su miesto vidurkiu, yra būdingas daugumai
mikrorajonų: Karoliniškėms, Viršuliškėms, Fabijoniškėms, daliai
Žirmūnų ir Antakalnio.
3. Atskirose miesto dalyse didėja žemo SES darbuotojų koncentracija.
Didėja Naujininkų mikrorajono atskirtis. Ryškėja naujos teritorijos,
kuriose koncentruojasi nekvaliﬁkuoti darbuotojai, – Šeškinės, Žirmūnų
ir gretimų seniūnijų dalys su buvusiais darbininkų bendrabučiais.

5 uždavinys. Identiﬁkuoti Lietuvai būdingus teritorijų tipus
5 uždavinys. Identiﬁkuoti Lietuvai būdingus teritorijų
tipus

Surašymo apylinkių tipai
Rezultatai
1. Išskirti 9 surašymo apylinkių tipai ir apskaičiuotos būdingiausių
rodiklių reikšmės.
2. Dėl mažo dydžio, sąlyginio vienalytiškumo, išskirtos teritorijos
laikytinos sociomorfotopais – demograﬁniu ir socialiniu požiūriu
santykinai homogeniškomis geostruktūromis (Kavaliauskas ir
Grigužauskaitė, 2014).
3. Pagal vyraujantį būstų tipą yra ryški poliarizacija tarp sociomorfotopų:
I grupėje – indidualių namų vidutinė dalis > 80%,
II grupėje – butų > 90%.
4. Kiti požymiai – vidinė įvairovė, gyventojų SES, senėjimas, vidutinis
asmenų skaičius būstuose, lenkų tautybė – svarbiausi (keletą kartų
skiriasi nuo vidurkio) atskiruose sociomorfotopuose.

9 pav. Statistiškai reikšmingi (p = 0,05) sociomorfotopų su individualiais namais
erdviniai klasteriai pagal Gi*: raudona – teigiami, mėlyna – neigiami.

10 pav. Sociomorfotopų paplitimas detaliai kartografuotoje teritorijos dalyje

Būdingiausių požymių reikšmės sociomorfotopuose
3 lentelė. Sociomorfotopų požymių reikšmių lyginimas su vidutinėmisSheet3
Ia(s) Ib(l) Ic(š) Id(p) IIa(a) IIb(ž) IIc(s) IId(v) IIe(j) Vid.
Profesija I LPK 1-2 0.4 0.6 0.6 1.4 1.6 0.8 1.2 1.3 1.3 14.2
Būsto tipas I butas (1) 0.2 0.6 0.3 0.2 1.3 1.4 1.6 1.7 1.7 58.2
Vidurkis I asm. sk. būste (2) 0.9 1.0 1.1 1.2 0.9 1.0 0.8 0.9 1.0 2.7
Amžius I <5 m./>65 m. (3) 0.5 0.8 0.7 1.0 0.8 2.3 0.4 1.0 1.6 0.4
Tautybė I lenkų (4) 0.4 4.9 0.1 0.6 0.7 0.5 0.4 0.7 0.8 8.6
1991-2000 p. 0.4 0.8 0.5 2.9 1.4 1.9 0.2 0.1 0.8 8.6
1981-1990 p. 0.3 0.5 1.1 1.0 0.5 1.0 0.3 0.2 4.1 21.4
1971-1980 p.(5) 0.5 0.4 1.3 0.9 0.4 0.9 0.5 3.9 0.1 22.4
1961-1970 p. 1.0 0.6 1.0 0.9 1.0 0.8 3.6 0.2 0.1 16.8
1946-1960 p. 1.7 1.6 0.9 0.9 1.7 1.0 1.0 0.1 0.1 13.4
1919-1945 p. 2.2 2.5 0.8 0.4 1.7 0.8 0.5 0.1 0.1 13.1
iki 1919 p. 2.3 2.3 1.0 0.3 1.8 1.0 0.5 0.0 0.0 4.0
I grupės aprašymas II grupės aprašymas

Seniūnijų-miestų tipai
Rezultatai
1. Išskirti 4 SM tipai ir apskaičiuotos būdingiausių rodiklių reikšmės.
2. Atlikus kartografavimą gauta, kad seniūnijų-miestų grupėms yra
būdinga aiškiai išreikšta regioninio pobūdžio erdvinė sklaida, nors
duomenų analizėje geograﬁnės koordinatės nebuvo naudotos.
3. Kartografavimas atskleidžia šių teritorijų paplitimą posovietmečiu:

Rezultatai
Kaimo su ryškiomis senėjimo tendencijomis, didžiausia
individualių namų dalimi,

Rezultatai
Kaimo su agromiesteliais, didesne daugiabučių dalimi ir
didžiausiu asmenų skaičiumi būstuose,

Rezultatai
Aukštesnio gyventojų SES su mažiausia individualių namų
dalimi, mažiau asmenų būstuose bei silpniausiu senėjimu.

11 pav. Seniūnijų-miestų grupių erdvinė sklaida

1 – mažiausia butų dalis (0,15), mažiausia vaikų dalis (1/6), seniausi
pastatai, mažiausias asmenų sk. būste (2,3) – 145 SM,
3.2 – mažiausia butų dalis, mažiau intensyvus senėjimas, didelis
asmenų sk. būste – 178,
3.1 – didesnė butų dalis (1/3), vidutinio intensyvumo senėjimas
(2/5), didžiausias asmenų sk. būste (3) – 85,
2 – didesnė butų dalis (0,4), vidutinio intensyvumo senėjimas, didelis
asmenų sk. būste, pastatų įvairovė, lenkų tautybės asm. – 56,
4 – aukščiausias SES, didelė butų dalis (0,7), mažesnis už vidutinį
senėjimas, vidutinis asmenų sk. būste, naujausi, taip pat ir seniausi
pastatai – 111,
5 – aukštas SES, didžiausia butų dalis (0,9), silpniausias senėjimas
(1/2), vidutinio senumo pastatai, mažiausia statytų iki 1945 m. – 25.

Seniūnijų-miestų tipų sociomorfotopinė sandara
Rezultatas
SM lygmens tipizacija susieta su SA lygmens, taip atskleidžiant, kokie
sociomorfotopų mišiniai sudaro SM tipus:
1. Nemiestiškos (1–3) teritorijos sudarytos iš 2–3,
2. Miestiškos (4–5) – 5–6 sociomorfotopų tipų.
4 lentelė. Sociomorfotopų pasiskirtymas seniūnijų-miestų grupėse (%)
Grupė SM sk. Ia(s) Ib(l) Ic(š) Id(p) IIa(a) IIb(ž) IIc(s) IId(v) IIe(j)
1 145 70 2 22 1 1 2 1 0 0
2 56 6 62 2 5 3 10 0 3 9
3.1 85 28 2 40 3 0 22 1 1 3
3.2 178 45 1 48 2 0 4 0 0 0
4 111 2 7 4 13 22 16 11 10 15
5 22 1 2 1 6 10 16 20 24 20

6 uždavinys. Pateikti rezidencinės diferenciacijos teritorinį apibendrinimą
6 uždavinys. Pateikti rezidencinės diferenciacijos
teritorinį apibendrinimą

Rajonai
Rezultatai
1. Išskirta ir apibūdinta 18 rezidencinės diferenciacijos rajonų bei
apskaičiuoti pagrindiniai kiekybiniai gyvenviečių sklaidos rodikliai.
2. Pagal gyventojų dalį centriniuose miestuose su daugiau nei 3000
gyventojų, jų svarbą, skirtinos 4 rajonų grupės:
didžiausios (> 87%) – Kauno, Klaipėdos, Visagino, Vilniaus,
aukštos (> 68%) – Mažeikių, Panevėžio, Šiaulių, Jonavos,
vidutinės (> 50%) – Alytaus, Tauragės, Marijampolės, Ukmergės,
Utenos,
mažiausios (< 46%) – Telšių, Plungės, Ignalinos, Varėnos, Jurbarko.

Rajonai
Rezultatai
1. Išskirta ir apibūdinta 18 rezidencinės diferenciacijos rajonų bei
apskaičiuoti pagrindiniai kiekybiniai gyvenviečių sklaidos rodikliai.
2. Pagal gyventojų dalį centriniuose miestuose su daugiau nei 3000
gyventojų, jų svarbą, skirtinos 4 rajonų grupės:
didžiausios (> 87%) – Kauno, Klaipėdos, Visagino, Vilniaus,
aukštos (> 68%) – Mažeikių, Panevėžio, Šiaulių, Jonavos,
vidutinės (> 50%) – Alytaus, Tauragės, Marijampolės, Ukmergės,
Utenos,
mažiausios (< 46%) – Telšių, Plungės, Ignalinos, Varėnos, Jurbarko.
3. Ryškiausias bendrasis mažųjų gyvenviečių tinklo bruožas – Vakarų
Lietuvoje gyvenviečių plotai iki 2 kartų, o gyventojų skaičiaus
gyvenvietėse mediana iki 6 kartų didesni nei Rytų Lietuvoje. Vidurio
Lietuvai būdingos tarpinės reikšmės.

Regionai
Rezultatas
Rezidencinės diferenciacijos rajonai turi reikšmingų panašumų ir skirtumų.
Pagal du kriterijus: 1) kaimo seniūnijų, 2) centrinių miestų bruožus skirtini
Vakarų ir Vidurio Lietuvos bei Rytų Lietuvos regionai.

Regionai
Rezultatas
Rezidencinės diferenciacijos rajonai turi reikšmingų panašumų ir skirtumų.
Pagal du kriterijus: 1) kaimo seniūnijų, 2) centrinių miestų bruožus skirtini
Vakarų ir Vidurio Lietuvos bei Rytų Lietuvos regionai.
Po sovietmečio pagal rezidencinės diferenciacijos bruožus egzistavo dvi
Lietuvos:
1. Vakarų ir Vidurio – su stambesnėmis mažosiomis gyvenvietėmis ir
didesniais (4 miestai su daugiau nei 100 tūkst. ir dar 3 miestų poros virš
50 tūkst. gyventojų), ankstyvuoju sovietmečiu plėtotais, o šiuo metu kartu
ir labiau nusidėvėjusiais besitraukiančiais centrais.
2. Rytų – su smulkiomis mažosiomis gyvenvietėmis, naujesniais nedideliais
pramoniniais miestais (Alytus – 70 tūkst. gyventojų) bei sostine.

Vilnijos subregionas
Rezultatas
Dviejų dalių mozaiką įvairina itin kontrastingas Rytų Lietuvai skirtinas
Vilnijos subregionas, kuriam būdinga santykinai didelė daugiabučių ir
lenkų tautybės Lietuvos piliečių dalis.

Vilnijos subregionas
Rezultatas
Dviejų dalių mozaiką įvairina itin kontrastingas Rytų Lietuvai skirtinas
Vilnijos subregionas, kuriam būdinga santykinai didelė daugiabučių ir
lenkų tautybės Lietuvos piliečių dalis.
Vilniuje – naujausi, aukščiausio SES mikrorajonai; didžiausia šalyje ir
Europos mastais po 2001 m. sparčiai augusi rezidencinė diferenciacija bei
poliarizuoto SES teritorijos.
Kontrastingo Vilniaus periferija taip pat išskirtinė – su seniausiais pastatais
ir žemiausio SES gyventojais Lietuvoje.

12 pav. Rezidencinės diferenciacijos rajonai ir regionai

Apibendrinimas I
1. Perspektyviausios rezidencinės diferenciacijos tyrimų kryptys yra
išsamiais duomenimis grįsti kaimynystės ir segregacijos poveikio
tyrimai, o vertinant pagal miestų dalis daugiausiai dėmesio skirti
reikėtų daugiabučių mikrorajonų problematikai.
2. Socialinių reiškinių daugiadimensiškumas reikalauja eklektiško požiūrio
į rezidencinės diferenciacijos tyrimus. Duomenų apdorojimą tokiomis
sąlygomis užtikrina statistinis programavimas.

Apibendrinimas II
3. Atlikta analizė išryškino ribotų ekonominių galimybių masinės
emigracijos dar nepatyrusios posovietinės visuomenės rezidencinės
diferenciacijos bruožus.
Identiﬁkuotos ryškiausios skirtys tarp:
1) ikisovietinės kaimo raidos ir masinių sovietinių daugiabučių
teritorijų,
2) sovietmečio pabaigoje atsiradusių sudėtinių šeimų apgyvendintų
priemiesčių ir pensinio amžiaus gyventojų be automobilių
apgyvendintų teritorijų,
3) komfortabiliai gyvenančių vyresnio amžiaus, aukšto
socialinio-ekonominio statuso, sovietmečiu visuomenėje įsitvirtinusių
gyventojų ir jaunų šeimų, iki Nepriklausomybės (1981–1990 m.)
statytuose perpildytuose būstuose.

Apibendrinimas III
4. Socialinės segregacijos procesas didžiuosiuose Lietuvos miestuose
vyksta nevienodai.
Vilniaus miesto teritorijų, kuriose vyrauja aukšto statuso gyventojai,
gausa ir augimas po 2001m. patvirtina, kad sostinei tenka
ekonomiškai ir kultūriškai itin svarbus vaidmuo.
Rezidencinės diferenciacijos tempai, poliarizuotų teritorijų gausa,
ryškėjančios žemo statuso gyventojų koncentracijos vietos ir
blogiausiais rodikliais pasižymintys mikrorajonai rodo, kad sostinėje
yra reikalingos teritoriškai orientuotos būsto ir socialinės politikos
programos.
Didelės gyventojų dalies netekusiuose Kauno ir Klaipėdos miestuose
ekonomiškai aktyvių gyventojų grupių pasiskirstymo tolygumas pakito
mažai.

Apibendrinimas IV
5. Sociomorfotopų ir seniūnijų-miestų tipų sklaidai būdingas
neatsitiktinis, aiškiai išreikštas regioninis pobūdis. Šie rezultatai
suteikia pagrindą tolimesniems geograﬁniams ir tarpdisciplininiams –
rezidencinės diferenciacijos veiksnių ir struktūros, kaimynysčių bei
segregacijos poveikio, namų ūkių tipų ir erdvinės sklaidos,
etnograﬁniams sociomorfotopų tyrimams.
6. Lietuvoje 2001 m. nustatytas dviejų stambiausių rezidencinės
diferenciacijos regionų ribas dar reikia patvirtinti ir tikslinti atlikus
2011 m. situacijos tyrimą. Akivaizdūs erdviniai skirtumai galėtų tapti
pagrindu stiprinti regioninę politiką Lietuvoje.

Apibendrinimas V
7. Mažų teritorijų duomenimis grįsti tyrimų rezultatai trumpalaike
perspektyva naudingai galėtų būti pritaikyti pagrindžiant naujas
rinkimų apygardų ribas, taip pat nustatant būsto sektoriaus
renovacijos prioritetus.
Ilgalaike perspektyva teritoriškai detalūs tyrimai bus reikalingi tiriant
ir siekiant kontroliuoti imigrantų sklaidą šalyje, augančios segregacijos
sąlygomis ieškant nusikalstamumo reiškinių aiškinimų, vertinant
aukštesnę socialinę integraciją turinčios užtikrinti valstybinės švietimo
sistemos efektyvumą.

Bendrųjų bruožų skyrimo metodika
1. 2001 m. duomenys – 11 tūkst. SA po 250-350 gyventojų.
2. Apibrėžta ir analizuota 250, atrinkta 140 rodiklių:
a) vertinta koreliacija (Kendall),
b) grupuoti panašūs rodikliai (hclust).
3. Pertvarkytas pradinis 140 rodiklių rinkinys:
a) išskirtos PK – pagrindinės komponentės (rrcov, kernlab),
b) kartografuotos 9-iais skirtingais metodais išskirtos PK (Qgis),
c) analizuoti 10 PK ir 140 rodiklių sąryšiai (Libre Calc),
d) atliekant rajonavimą nuspręsta remtis 6 PK – išlaikančiomis 58%
bendrosios duomenų dispersijos,
4. Apibūdintos PK, išskirti su jomis labiausiai susiję 5 rodikliai, kurių
reikšmėmis remtasi aprašant teritorijų tipizavimo rezultatus.
Schema

Miestų kaitos tyrimo metodika
1. 2001 m. ir 2011 m. duomenys – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų
SA po 350-500 gyventojų.
2. Surašymo apylinkės apjungtos išskiriant 1900 teritorijų su vidutiniškai
1100 gyv. (AZtool).
3. Miestų teritorijos suskirstytos į 3 grupes – centro, daugiabučių, išorinę
(Qgis, Libre Calc, R).
4. Atlikti 6 profesinių grupių ir nedirbančių asmenų
pasiskirstymo tolygumo matavimai:
a) socialinio-ekonominio statuso (SES) grupių balanso,
b) nepanašumo (ID) ir segregacijos (SI) indeksai,
c) vietos koeﬁcientai (LQ).
5. Nustatyti rezidencinės diferenciacijos skirtumai ir panašumai.
Schema

Surašymo apylinkių tipizavimo metodika
1. 2001 m. duomenys – 11 tūkst. SA.
2. Tarpusavyje lyginti nuo 2 iki 20 SA tipų variantai klasterizuojant
pagal 6 PK, taip pat 39 atskirus rodiklius (kmeansruns).
3. Išskirti SA tipai kartografuoti:
a) SA lygiu, 7-20 kl. (Qgis),
b) SM lygiu, 9 ir 20 kl. (Qgis),
c) SM lygiu, nustatant erdvinius kl., 9 ir 20 kl. (Geoda – Gi*).
4. Apibūdinti ir lyginti 9 kl. pagal 6 PK bei 20 kl. pagal 39 atskirus
rodiklius variantai. Nustatyta, kad tipai yra stabilūs, atspindi
objektyviai egzistuojančius teritorinius skirtumus.
5. Tyrime vadovautasi 9 kl. pagal 6 PK variantu.
Schema

Seniūnijų-miestų tipizavimo metodika
1. 2001 m. duomenys – 606 seniūnijų-miestų (SM) teritorijos.
2. SA duomenys agreguoti iki SM lygmens atsižvelgiant į gyventojų
skaičių surašymo apylinkėse (data.table).
3. Atliktas dvipakopis SM klasterizavimas (kmeansruns):
a) išskirtos 4 pagrindinės grupės, bandyti variantai nuo 2 iki 10
grupių,
b) kiekvienas iš 4 pagrindinių grupių atskirai dalyta į pogrupius
(viso 16), pasižyminčius reikšmingais vidiniais skirtumais.
Schema

Rajonavimo metodika
Rajonavimas atliktas remiantis branduolio-periferijos modeliu, pagal šią
tyrimo metu parengtą informaciją:
1) išskirtų surašymo apylinkių (SA) ir seniūnijų-miestų (SM) bruožus,
2) teritorinius SM lygmens rezidencinės diferenciacijos dėsningumus,
3) miestus sudarančius SA tipus,
4) skirtingų SA tipų erdvinių klasterių ribas.
Schema 16 SM tipų Miestų sociomorfotopai

Sociomorfotopai su daugiabučiais
5 lentelė. Sociomorfotopų su vyraujančiais daugiabučiais – II grupės – požymiai
II Pagrindiniai požymiai Pagalbiniai požymiai
a aukščiausias SES,
didelė įvairovė (pagal VKS)
pastatai iki 1960 m.,
1/4 gyventojų individualiuose namuose
b nesireiškia senėjimas,
miestuose žemiausias SES,
didžiausia įvairovė
pastatai po 1971 m.,
1/5 gyventojų individualiuose namuose
c 1961–1970 m. daugiabučiai,
vidutinis SES
ryškiausias senėjimas,
mažiausias asmenų sk. būstuose
d 1971–1980 m. daugiabučiai,
vidutinis SES
neišsiskiriantys
e 1981–1990 m. daugiabučiai,
vidutinis SES
menkai reiškiasi senėjimas,
didžiausias asmenų sk. būstuose
Reikšmės

Sociomorfotopai su individualiais namais
6 lentelė. Sociomorfotopų su vyraujančiais individualiais namais – I grupės –
požymiai
I Pagrindiniai požymiai Pagalbiniai požymiai
a intensyvus senėjimas,
žemiausio SES gyventojai
mažas asmenų sk. būstuose,
seni pastatai (iki 1960 m.)
b lenkų tautybės gyventojai žemesnio SES gyventojai,
seniausi pastatai (iki 1960 m.),
ženkli gyventojų butuose dalis (1/3)
c didelis asmenų sk. būstuose,
žemas SES
didžiausia 1971–1990 m. pastatų da-
lis
d didžiausias asm. sk. būstuose,
aukštas SES
jaunesni gyventojai,
naujausi pastatai
Reikšmės

Profesinių grupių pasiskirstymas
Profesijos

Baltijos ir Vidurio Europos valstybių skirtumai
Profesijos

Gyventojų pajamos pagal pagrindines profesines grupes
Sheet1
Page 1
1 2 3 4 5 7 8 9
0
200
400
600
800
1000
1200
Income (bruto, EUR)
2002
2011
PRO TEC CLE SEL CRA MAC UNS
25
30
35
40
45
50
55
60
65
70
75
Pajamų palyginimas su MAN (%), visa Lietuva
2002
2011
13 pav. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenys
Profesijos

Detalizuota seniūniju-miestų tipologija
Rezultatas
Prieš atliekant rajonavimą detalizuoti pirmojo seniūnijų-miestų grupavimo
etapo metu gauti rezultatai – išskirta 16 SM pogrupių. Dalinta taip, kad
trečiasis etapas pastebimų skirtumų nebeduotų.
Rajonavimo metodika
14 pav. Seniūnijų-miestų dalijimo į grupes antrojo etapo rezultatai

Miestus sudarantys sociomorfotopai
Rezultatas
Nustatyta miestų sociomorfotopinė sudėtis ir ja remtasi rajonuojant.
7 lentelė. Skirtingų sociomorfotopų dalis miestuose (fragmentas) (%)
Miestas Raj. SA sk. Ia(s) Ib(l) Ic(š) Id(p) IIa(a) IIb(ž) IIc(s) IId(v) IIe(j) IIc-IIe Id-IIa
Klaipėda I 527 0 0 0 4 7 18 23 25 23 71 11
Kretinga I 63 0 0 5 29 11 29 10 2 16 27 40
Palanga I 53 0 2 0 6 19 30 9 15 19 43 25
Gargždai I 43 0 0 0 33 5 23 9 14 16 40 37
Neringa I 8 0 13 0 0 50 13 13 13 0 25 50
Tauragė II 92 3 4 9 14 9 26 12 10 13 35 23
Šilutė II 57 0 0 0 11 2 56 11 5 16 32 12
Pagėgiai II 8 0 0 0 0 0 100 0 0 0 0 0
Rajonavimo metodika

Pagrindiniai rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožai

Recommended

Recommended

More Related Content

Featured

Featured (20)

Pagrindiniai rezidencinės diferenciacijos Lietuvoje bruožai