Žemės ir žmogaus dialogas, arba trumpas esė apie geografiją

1. Žemės ir žmogaus dialogas, arba trumpas esė apie geografiją
Zigmas Kairaitis
Galima tai įvardyti kaip paradoksą, kai patys seniausi
(fundamentaliausi) mokslai, pavyzdžiui, filosofija, matematika, priskirkim ir
geografiją, iki šiol aiškinasi, kas jie yra – savo esmę, tapatybę, turinį.
Tipiškiausias atvejis – filosofija: iki nūdien daugelis filosofijos traktatų,
vadovėlių neapsieina be skyriaus, temos – kas yra filosofija? O ir
matematika neturi vientiso apibrėžimo – niekaip nedera tarpusavyje algebra
ir geometrija... Atrodytų, kad per savo ilgą mokslų istoriją buvo galima
surasti atsakymą – kas yra kas? Belieka kliautis žinoma išmintimi: kol ieškai
atsakymo į klausimą – kas esi? – tol gyveni, o kai surasi – lauks stagnacija,
rezignacija arba mirtis.
Geografija kaip pasakojimas, arba klasikos link
Mėgstama mokslų pradžią sieti su datomis, autoriais, kada pirmą kartą
buvo pavartotas atitinkamo mokslo pavadinimas, terminas, sąvoka. Sakykim,
geografija siejama su Eratosteno pavarde, kuris pirmasis panaudojo
geografijos terminą. Tačiau aišku ir tai, kad geografija, greičiausiai, radosi
tuomet, kai žmogus atsistojo į „trečią poziciją“ ir pabandė suvokti, įvertinti,
išreikšti tai, ką mato aplink – objektus, vietą(-as), reiškinius. Gal tai buvo
žyniai, šamanai. Šiandien mes tuos pačius dalykus įvardijam kaip erdves,
teritorijas, regionus, aplinkas formalizuotas įvairiais instrumentais ir
įmantriomis išraiškos formomis. Tačiau esmė išlieka ta pati: ar žemės plotas

2. bus pavaizduotas žemėlapyje, ar pateiktas kaip tekstas, ar žodinis
pasakojimas, visa tai yra tik skirtingos kalbos išraiškos formos. Geografija
per visą savo istoriją stengėsi pabėgti nuo geografinio arba tiesiog
pasakojimo, tarsi tai menkintų jos moksliškumą. Tačiau ir abstrakčiausi
žemės erdvių aprašymai neatnešė geografijai pergalių, o liko kaip atskiros
paradigmos, teorijos mokyklos.
Šiandien pasauliui tapus visomis prasmėmis mobiliu, vietoj kažkada
buvusių Didžiųjų geografinių atradimų, pasakojimų (naratyvų), gimsta
mažieji, individualūs, asmeniniai geografiniai atradimai (neimsime net į
kabutes), pasakojimai, kelionių įspūdžių aprašymai (travelogai). Tai dar
mažai nagrinėtas ir įvertintas geografinis reiškinys.
Žmogus kaip homo horizontus, arba vietojautos ir vietovokos link
Geografai arba bent jau edukologai gerai žino, kad sudėtingiausia
geografiją „pamatyti“ čia pat – regimame už lango vaizde, kieme, gatvėje,
kitaip sakant, artimiausioje aplinkoje. Niekam nekelia abejonių, kad
geografija – tai afrikos, amerikos, okeanijos, nepažinti ir nematyti kraštai,
valstybės. Tai laikoma įsišaknijusi geografijos tradicija. Kai pradedame
kalbėti apie dvasinius, jausminius, o ir istorijos, kultūros, religijos dalykus,
tarsi „atsiprašome“ geografijos būk tai jau ne jos sfera. Tačiau kaip parodė
praeito amžiaus antroji pusė, geografus ir ne tik juos ėmė dominti
geografinės aplinkos pajautos ir suvokimo (aplinkojautos bei aplinkovokos)
dalykai. Taip užgimė geosofijos (J. K. Wright), topofilijos (Yi-Fu Tuan)
paradigmos. Ir čia jau ne prabėgom, o visu rimtumu reikia pminėti filosofo
Arvydo Šliogerio nukaltą ir įvairiais rakursais išinterpretuotą filotopijos

3. sąvoką. Šiame minties lauke vyksta Vakarų ir Rytų geografijos filosofinių
idėjų jungtis. Beja, profesoriui Arvydui Šliogeriui priskirtina ir labiausiai
pagrįsta horizonto kaip vietovės šiapus transcendencijos fenomeno samprata.
Tai galėtume įvardyti kaip horizonto geografijos pradžią, artinančią, o gal
gražinančią geografiją prie žmogaus ir aplinkos (vietos) sugyvenimo link.
Geografija kaip tarp erdvė, arba nuo daiktų link santykių
Geografijos esmė – ne stebimi įvairių vietovių vaizdai, daiktai,
reiškiniai, su kuo labiausiai ir siejama geografiją, o mūsų ir aplinkos kūrinių
tarpusavio santykiai ir sąveika (sanveika). Geografijos vieta, padėtis yra tarp
erdvėje. Gamtos, aplinkos objektai, reiškiniai, procesai seniai „pasidalinti“
kitų mokslų – geologijos, biologijos, meteorologijos, fizikos, o ir
ekonomikos, politologijos, kultūrologijos, religijotyros. Šiuo požiūriu
geografija artimesnė matematikai – jai labiau rūpi tos formos, reikšmės,
vertybės, kurios gimsta iš aplinkos objektų, įskaitant ir mus pačius, santykių
ir sąveikos, t. y. iš tarp, nedaiktinės erdvės. Šioje sąsajoje mezgasi nauja
materija ir energija, panašiai kaip gliuonai (neturintys masės!) sukuria jėgą,
išlaikančią atomo branduolį, taip ir geografija aiškinasi pasaulio, konkrečios
vietovės, teritorijos vienovės būties sąlygas.
______________________________
Žemiau pateikiama autoriaus skaityto pranešimo Lietuvos
geografų draugijos forume Apie šiandieninę geografijos žinių galią skaidrės.
https://www.slideshare.net/ZigmasKairaitis/geografijos-ini-galia