Antano Baranausko dienoraščio fragmentai

1. Antanas
Baranauskas
Dienoraščio
fragmentai

2. Šiandien baigėsi 18-ieji mano gyvenimo metai. Ak, kokia tai man
atmintina data! Kai savo mintyse atsigręžiu atgalios arba į savo
aštuoniolikos metų praeities laikus... Nebuvo manęs tada pasaulyje, aš
nepažinau pasaulio, o jis manęs, tačiau pasaulis klestėjo be manęs,
lygiai kaip ir dabar, kai aš užimu jo menką dalį ir tariuosi esąs pagal
Dievo paveikslą sukurta protinga būtybė.<...> Bet kas iš to, kad gyvenu
pasaulyje, jei nejaučiu jokio malonumo gyventi? Skaitau poeziją ir
kitus žmogaus genijaus kūrinius, kuriuose dažnai užsimenama apie
laimę šioje žemėje ir pačiame pasaulyje, apie nepalyginamą laimę,
apie laimę, kurios aš šioje žemėje nematau, nes nėra. Skaitydamas
tokius vaizduotės kūrinius, kuriuose svajojama apie tai, ko patys
autoriai niekados nepažino, argi galiu tikėti laime, kurią teik mano
gyvenimo metų matau vien pačiame laimės vaizdinyje, nes pasaulyje
jos nėra. Nė mažiausio šešėlio nepastebėjau.

3. Metai po metų likau be mokslo, be apšvietos, artėja laikas, kai išvysiu
save neaprėpiamos amžinybės angoje. Apie tai pagalvojus, virpa
plunksna rankoje... Su kuo pasirodysiu Tam, Kuris išsiuntė mane į šį
vynuogyną? Ką gera nuveikiau nuo savo gimimo ligi šiolei? Ir ką
dabar veikiu? Iš tikrųjų nieko, ir tai mane labiausiai gąsdina. Taigi
pats sveikinu save, pradedantį devynioliktus metus, ir linkiu sveikatos,
fizinės, moralinės arba intelektualinės ir dvasinės. Linkiu sau amžinos
laimės, užbaigus mūsų gyvenimo tremties kelionę, linkiu sau sielos
laisvės, kad protas valdytų pats save, savo aistras ir geidulius. Bet tai
pranoksta mano prigimties jėgas, todėl sėkme abejodamas, vadovu
imuosi tvirtą tikėjimą ir šaukiuosi Tavęs, o Viešpatie, kad teiktumeis
uždengti mane savo gerumo skraiste, saugoti nuo visa pikta ir savo
ranka paremti visose negalėse ir paskatinimais visad vesti į gerą.
Amen.
Antanas Baranauskas
1853 metų sausio 6 diena.
Rumšiškės

4. Ko gi sėdžiu Rumšiškėse? Kodėl taip gaištu laiką? Kad išmokčiau
pats apsispręsti.
Dar klausiu savęs, kodėl, gyvendamas tėvų namuose, nenorėjau
tenkintis laime, kurios dabar nebepatiriu ir savanoriškai įsipainioju į
jų žabangas. Jausdamas didelį pašaukimą mokytis ir jį labiausiai
vertindamas, tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus
mokoma to paties, kaip ir gimnazijoje, ir tuo pačiu, apsvaigęs nuo
pasitenkinimo ir vilties, kad maloningojo viešpaties malone kada nors
tapsiu išsimokslinęs <...>, bet apsirikau savo sprendimuose, nes nieko
neišmokau ir dvejus metus sugaišau, nieko nelaimėjęs. Ar nieko
neišmokau? O! Daug išmokau, bet tai Jo Malonybės Rumšiškių
Klebono Kun. Višinskio dėka, kuris rėmė mane visos savo bibliotekos
knygomis, iš kurių daug gražių dalykų išmokau, tai yra, kuriomis
praskaidrinau savo protą, skaitydamas puikius kūrinius.
A. Baranauskas. Dienoraštis. V., 1966, p. 9-7

5. PAMĄSTYKITE IR ATSAKYKITE:
Kokius jauno žmogaus siekius ir viltis atskleidžia tekstas?
Kokios krikščioniškos vertybės svarbios autoriui?

6. 1853
Nr. 1. Sausis
<...> Taisyklės arba punktai 1853 metų kasdieniams užsiėmimams, pramogoms ir kitiems
dalykams, kurių privalau laikytis, kol būsiu mokykloje.
1.<...> labai esu nutolęs nuo man nurodyto kelio. Ir todėl Viešpats Dievas
primindamas įsako dažnai ir nekaltai kentėti.<...>
2.Negerti degtinės ir kitų stiprių gėrimų, nes jie, silpnindami protą, jį atbukina
ir žmogų daro panašų į žvėrį, pagaliau sukelia įvairias ligas ir belaikę mirtį.
3.Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai vargina krūtinę, reikalauja išlaidų ir yra
džiovos šaltinis.
4.Laikytis griežtos dietos, nes per sotus maistas apsunkina skrandį ir protą daro
nepajėgų darbui.
5.Laikytis tylos – kalbėti tik tiek, kiek natūraliai reikia.
6.Laikytis tvarkos valgymo laiko ir vietos atžvilgiu. Niekados nevalgyti ne prie
stalo. Ir nepradėti, ir nepabaigti valgio, nepadėkojus Viešpačiui Dievui už jo
dovanas.

7. 7. Kasdien tuo pačiu metu keltis. Atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė
man gyvybę praėjusią naktį, nusiprausti, apsirengti ir žvaliai imtis rankų arba
protinio darbo. Atliekamu nuo pareigų metu skaityti naudingas knygas arba
rašyti, kiek galima saugojantis dykinėjimo, kaip pikto šaltinio.
8. Su niekuo, nei su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo, neįsivelti į vaidus,
kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis įžeidžiančių pokštų ir stengtis savo
paslaugomis įsigyti visų pagarbą.
9. Apie nieką niekados blogai nekalbėti, o tai, ką turiu pasakyti, įsitikinti pirma
tų žodžių nauda arba blogomis pasekmėmis nutylėjus.
10. Labiausiai saugotis melo – laikantis pažado, neplėšiant kito šlovės, nes
prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias pasaulyje.
11. Laikytis rytmetinių ir vakarinių maldų tvarkos <...>
A. Baranauskas. Dienoraštis. V., 1966, p. 10-12

8. PAMĄSTYKITE IR ATSAKYKITE:
Kokios A. Baranausko nuostatos jums atrodo reikšmingos?
Kodėl taip manote?
Kokią autoriaus asmenybę atskleidžia perskaitytos ištraukos?

9. Nr. 5. Gegužė
Eiliavimo pradžia
Eiles rašyti pradėjau po truputį 1849 m. Rašydamas laišką
tėvams, nevykusiai sueiliavau Gelvonuose gauto jų laiško mintis.
Taip tokiu būdu pradėjau rašyti laiškus tėvams,
apgailestaudamas, kad esu taip toli nuo jų.
Mylimiausi Tėveliai Geradariai, / Aš esu toli nuo Jūsų
atskirtas / Ir atplėštas nuo savo krašto, / Nuo mylimosios motutės
/ Ir nuo gimtosios trobelės, / Ir nuo mylimojo tėvelio, / Ir nuo
tikrojo brolio ir t. t.

10. 1851 m. balandžio pabaiga
Savo sveiku protu imu plunksną į ranką, / Rašau laišką Jums,
Tėveliai, nors trumpais žodžiais / Pranešu apie savo sveikatą ir
dėkoju / Viešpačiui Dievui, kad ligi šiol tebesu sveikas. /
Žemiausiai lenkiuosi, dėkoju / Už visas geradarybes, kurių
patyriau, / Kurias iš Dievo Apvaizdos ir iš Jūsų dosnių rankų
gavau, / Kai dar buvau kartu su jumis. / O dabar, atsiskyręs nuo
gimtinės, / Neturiu joki užtarytojų, kaip anksčiau. / Tėvų ir
giminių visai apleistas, / Iš savo akių gailias ašaras liejau ne
kartą ir t.t.

11. <...> Ankstesnis Rumšiškių klebonas, didelis mokslo mylėtojas
ir švietimo trokštantis žmogus Jo Malonybė Kun. Višinskis,
matydamas ir skaitydamas mano eiles, pagyrė ir paskatino toliau
žengti pradėtu keliu, paremdamas visos savo bibliotekos
knygomis, kad neprapulčiau tame sunkiame, bet įdomiame
kelyje. Už visa, ką esu išmokęs, esu jam skolingas. Žodžiu,
pamokančiais pokalbiais, knygų skaitymu ir pamokomis jis
sugebėjo nors silpnu žiburėliu apšviesti mano protą, dengiamą
tarsi nepermatomos neišmanymo tamsos šydo.<...>

12. Žymesni to meto įvykiai
Nuo 1838 m. pradėjau atsiminti ir nuo tol viską atsimenu. Su vaikais
žaidžiau nuo 1840 iki 1846 metų.
Pradėjau ganyti tėvų bandą 1843, o baigiau 1848 metais.
Liokajystė: liokajum tarnavau nuo 1848 ligi 1849 m. Gelvonuose.
Meistrystė: Jokio amato neišmokau.
Mokslas: Pradėjau mokytis 1841 m. lenkų kalba ligi 1843 m., rusų kalba
nuo 1845 m. ligi 1848 m., vėl nuo 1851 m. ligi 1853 m. Nuo 1849 m. ligi 1851
m. tėviškėje dirbau žemę.
Poezija ir eilės: Pradėjau eiliuoti nuo 1849 m. ir pamėgau.
Muzika: 1849 m. pats mokiausi groti klavikordu, 1850 m. smuiku, 1853 m.
gitara ir armonika, bet gerai negroju jokiu instrumentu.
Tapyba: Pradėjau 1853 m., bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjau
tobulintis.
Raštininkavimas: 1853 m. pradėjau tuo verstis.

13. Ilgesys. Dar vaikystės metais kilnios mintys man žadindavo
svajones ir keldavo ilgesį, kuris, atitrūkus nuo tėviškės, kaskart
labiau auga. Jis kyla ir dėl neįvykdytų ankstesnių troškimų, ir
dėl širdies prieraišumo prie šeimos, o svarbiausia, kad jis
nesuprantamas, mano širdį traukia ten, kur, protą įtempęs,
negaliu pasiekti. Trokštu ne laikinos garbės, bet po mirties arba
dangaus tėvynėje. O tas graudinantis ilgesys labiausiai apima
ypač maloniais vakarais, tykiomis naktimis ir vasaros rytais prieš
saulėtekį, man primena gamtą, iš krūtinės atodūsį arba, iš akių
išsunkęs saldžią ašarą, drėkina skruostus.
A. Baranauskas. Dienoraštis. V., 1966, p. 29-30

14. PAMĄSTYKITE IR ATSAKYKITE:
Kokias paskatas kurti atskleidžia dienoraščio ištraukos?
Dėl ko dažniausiai liūdi ir graužiasi A. Baranauskas?

15. 1855
Ukmergė
Šventos Dvasios Atsiuntimo šventės metu, gegužės 15 dieną, iš Telšių
atvažiavo P. P. Borisevičiai ir netikėtai sužinojo apie mano silpnybę eiliuoti.
Tokių garbingų žmonių dėmesys privertė mane nors parodyti savo nevykusių
eilių rinkinėlį ir pagaliau leisti jį pasiimti su savim, kad parodytų ponios
Borisevičienės seseriai Maloningai Panelei Karolinai Praniauskaitei, kaip
vėliau sužinojau, apdovanotai poezijos įkvėpimu. Ponas Borisevičius,
literatūros mėgėjas, patyręs, kad skaityti knygas man mieliausia pramoga,
paskatino ir toliau mokytis bei skaityti ir pažadėjo, kiek galėdamas, siuntinėti
knygų iš savo bibliotekos ir kurias galės gauti. Po tokios laimingos dienos,
atrodo, Dievas skleidė mano akims vis nuostabesnius gyvenimo puslapių
vaizdus.

16. Jiems išvykus, kitą dieną gavau P. K.Praniauskaitės eilėraštį „Šv. Dvasios
atsiuntimas“, jos parašytas tai šventei, po poros dienų Syrokomlės
„Gavendas“ ir pridėtas P. Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam
Poetui“, prasidedančias žodžiais: „Broli, Kristuje, nors tavęs nepažįstu.“
Paprasta intonacija, aukštos krikščioniškos mintys, gilaus tikėjimo, vilties ir
meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į mane, o mielas žodis „Broli“,
suskambėjęs pirmą kartą išvažiavus nuo Tėvų, šalia tokių rimtų ir kažkokiu
šventumu ir paprastumu dvelkiančių minčių, plačiai išsiskleidė, taip sakant,
tuščiose Sielos erdvėse. To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Syrokomlę,
parašiau atsakymą: „Puikaus Žemaičių krašto Giesmininke“. Po kelių dienų į
tas eiles sulaukiau atsakymo: „Už ką man skiri tokį garbingą vardą“, kur
aukšti krikščionys – tikėjimo, vilties, meilės – pagrindai išreikšti nepaprastai
įdomiai, sunkai nusakomu paprastumu, ir kartu ji suniekino visą mano
nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo pabusti iš letargo.

17. <...> prieš mano norą paskyrė Skuodo raštininku.<...> kur audra po
audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip nuodijo man ramybę ir
sveikatą. Tai mane būtų sugniuždę, jei šalia kitų dalykų Dievas nebūtų teikęs
vilties greitai nusimesti šitą naštą ir tiesiog stebuklingos paramos išsipildyti
karščiausiam, nuo vaikystės puoselėtam troškimui – patekti į dvasininkų
luomą arba į kokį nors vienuolyną. Jis sužadino P. P. Karolinos, vėliau Jo
Malonybės Kun. Kanclerio Praniausko, P. P. Borisevičių, Žemaičių
seminarijos rektoriaus Jo Malonybės Kun. Šukevičiaus ir kitų širdyse
užuojautą mano vargui, kurį skaudžiai kenčiau. O patyrę mano troškimus,
pažadėjo padėti išsivaduoti iš to kalėjimo ir įstoti į kunigų seminariją. 1856 m.
liepos 7 ir 8 d. buvau Kalvarijoje atlaiduose. Nors ir nebuvau malonės
būklėje, jie suteikė daug dvasinių sukrėtimų, kadangi uoliai stengiausi visų
pirma susitaikyti su pasauliu ir sąžine.
A. Baranauskas. Dienoraštis. V., 1966, p. 80-83

18. PAMĄSTYKITE IR ATSAKYKITE:
Pasvarstykite, kodėl žmogui svarbu susitaikyti su pasauliu ir
su savo sąžine?
Remdamiesi skaitytais kūriniais, A. Baranausko dienoraščio
ištraukomis, savo patirtimi, parašykite, ko žmogus ieško
gyvenime, ko reikia, kad jis galėtų patirti džiaugsmą, laimę?

19. Pagalvokite, kodėl jaunam žmogui reikia dvasinio vadovo,
autoriteto.

20. Parengta pagal
Literatūros chrestomatija. I dalis. 11 klasei. – V., Baltos lankos, 2011 m., p. 254-260