1. Istorija apie “kaip gerai, kad…”
Nežinomas autorius
Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji
mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-
vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge
mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma,
žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį
žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“.
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai
kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime
mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „gerai, nes… nes…
nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „kaip gerai, kad
įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant
siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum
kitos išsiuvinėti“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi –
ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis
guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip
gerai, kad įsidūriau pirštelį… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome
eiti teatrą… kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…“.
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas! Kitą dieną
mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo
už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant
žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.
Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai,
kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai
nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas
benutiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar
negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo
tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir
auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi
suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos

2. savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes
galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad…”. Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad
taip yra – jam nebeskauda, jis nebesikankina – tėtis dabar danguje, jam ramu“. Ir jos abi
nusišypsojo.
Kaip gerai, kai moki tokį žaidimą…