Pasąmonės gelmių išraiška literatūroje (2017 LT VBE viešoji kalba)

1. Pasąmonės gelmių išraiška literatūroje
Pasąmonė - žmogaus sąmonės “didysis” brolis. Tiesą sakant apie ją daug ir nežinome.
Tai nėra kas nors konkretaus ar apčiuopama, ką mokslas galėtų lengvai paaiškinti. Sąmonė - tai
viskas, ką mes mąstome, kokius sprendimus ar veiksmus priimame eidami per gyvenimą.
Pasąmonė yra viskas, ko mes nekontroliuojame. Ji mus tampo už virvučių kaip lėlę lėlių teatre.
Širdies plakimas po ledinio dušo, akių primerkimas švystelėjus rytinei saulei, rankos
atitraukimas prisilietus prie atviros ugnies, už visa tai galima dėkoti pasąmonei. Bet tai tik
“ledkalnio viršūnė”. Visos svajonės, pomėgiai, aistros, fobijos bei sapnai taip pat atkeliauja kartu
su pasąmonės paketu. Bet pasąmonė - tai ne tik jausmų patyrimas, ją galima naudoti kaip savęs
išreiškimo forma. Visi garsūs rašytojai, kūrėjai bet kuriuo kūrybos etapu naudojasi amžinu
įrankiu - intuicija. Tai yra tiesioginė sasąja tarp pasąmonės ir sąmonės, tarp realiojo ir vizijų
pasaulio. Turbūt mes be sąmonės įsikišimo neišgyventumėme nė minutės, o kūrėjai tai išnaudoja
praktiškai. Tam, kad į savo šedevrą įdiegtų save, jie trumpam išjungia sąmonės cenzūrą,
norėdami išvaduoti savo šeštąjį pojūtį, pasąmonę. Tik taip jie gali visapusiškai realizuoti save.
Jei panagrinėtume literatūrą tikriausiai rasime ne vieną, kuris naudojo šią koncepciją. Vieni iš
pirmųjų pasąmonės perteikimo literatūroje šalininkai buvo ekspresionstai. Jie pradėjo puoselėti
įdėją, kad visų pirmiausia literatūra, vaizduojamoji dailė, menas yra skirti pačiam maestro, jo
emocijų išreiškimo, asmenybės išlaisvinimui, o tik paskui vartotojui.Vienas iš atstovų Lietuvoje
buvo Jurgis Savickis. Kūryboje jis siekė perteikti personažo vidinius išgyvenimus, vidinį
emocinį pasaulį. Po to sekė surealizmas, kuris koja kojon žengė kartu su
ekspresionizmu.Surealistai drąstiškiau naudojo intuiciją, netgi burdavosi į grupeles, mokydavosi
kaip užkirsti kelią sąmoningumui įsiterpti tarp jų ir pasąmonės gėrybių. Įkvėpimo sėmėsi iš
sapnų, jų vaizdinių. Kaip ir kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, taip ir rašytojai turėjo tik jiems
būdingus pasąmonės išreiškimo bruožus.
Ar esate kada nors atsibudę po gilaus miego ir keliais žodžiais apibūdinę ką sapnavote.
Tikriausiai ne. Ir nieko čia keisto. Juk sapnai - tai ne jūsų vaikystės prisiminimai, ne ledų skonis,
kurį patyrėte vakar. Tai jūsų pasąmonės vaisius. Pritartumėte, kad sapnai tai visiškai
nestruktūrizuotų vaizdinių mišinys. Tarsi kažkas paimtų iš jūsų atminties visus pažįstamus
daiktus ir žmonės ir sumestų į bendrą puodą ir pateiktų su pačiu keisčiausiu prieskoniu,
aplinkybėmis. Būtent dėl to tai paverčia pasąmonę viena iš galingiausių kūrybos įrankių. Tai dar
vadinama sąmonės srauto technika. Ypač mėgiama tiek surealizmo, tiek dadaizmo atstovų.. Šiam
metodui būdingi nenuoseklūs sakiniai, minties šuoliai, struktūros stoka, dažnas sintaksės
taisyklių nepaisymas, kartais nerandama prasmės tarp vieno ar kito teiginio, bet tai ir suteikia
parašytam tekstui pirmojo asmens pojūtį. Tai tarsi pakeičia tradicinį knygos herojaus vidinių
išgyvenimų autoriaus žodį, nes skaitytojui leidžiama pačiam įsikūnyti į herojų, jo emocijas. Taigi
pasąmonė turi daug pasireiškimo formų, tačiau tik vienintelį tikslą - įrašyti informaciją, nesvarbu
ar ji skaudi, ar džiaugsminga, pasąmonė to nežino, ji turi tik vieną užduotį - ją išsaugoti. Mes
savo atmintyje turime daugybę atsiminimų - ir blogų, ir gerų, ir tokių, kurių geriau neprisiminti.
Tačiau, kaip gyvenimas be potvynių negali, taip ir kūrinys be skaudinančių akimirkų - pražūtų.
Taip ir mūsų didysis novatorius, modernistas Antanas Škėma savo parašytame romane “Balta

2. drebulė” panaudojo sąmonės srauto išraišką. Skaitant kūrinį tarsi paklystame Antano Garšvos
pasąmonėje, tačiau neapsirikime - jo teiginiai ne “pabarstukai”, jie atspindi kultūrinį, istorinį ir
biblijinį kontekstą. Jie reikalauja skaitytojo kompetencijos graikų mitologijoje, Lietuvos
istorijoje bei žymiausių pasaulio filosofų veikaluose. Bet čia viskas dar nesibaigia. Šiame
kūrinyje labiausiai išryškėja prisiminimų sąmonės srautas. Ir ne veltui. Antanas Garšva išgyvena
gana sunkią gyvenimo krizę ir esant tokioje napavydėtinoje situacijoje kas daugiau gali padėti
pabėgti iš monotoniškos kasdienybės kaip ne prisiminimai apie šiltą bei artimą mamos
prisilietimą ir jaunystės heroizmą. Taigi, apibendrinus, pasąmonė turi daugybė savęs išreiškimo
pavidalų: sapnai, prisiminimai ir kita. Tačiau gal iš pirmo žvilgsnio atrodytų neįgyvendama
užduotis, bet kūrėjai, rašytojai efektyviai išnaudoja šią duotą dovaną savo kūrybos tikslams
pasiekti, taip laužydami nusistovėjusias kūrybos tradicijas, atskleisdami savo giliausias
pasąmonės paslaptis ir leidžiantys skaitytojams pajausti autoriaus perteikiamas emocijas.
O dabar sugrįžkime keliais dešimtmečiais į praeitį. Ekspresionizmas. Tikriausiai yra ta
kultūrinė srovė, kurioje pasąmonės ištakos kūryboje ankščiausiai pradėjo reikštis. Kilusi nuo
žodžio express, kuris išvertus reiškia - išreikšti. I-ojo pasaulinio karo išvakarėse susiformavęs
ekspresionizmo menas – skausmingas, egzaltuotas kūrėjo sielos šauksmas išreiškė tragišką
jaunosios kartos jauseną, pasaulio susvetimėjimą ir deformaciją. Ekspresionistai dažnai vaizdavo
patologiškas būsenas, pasąmonės reiškinius, žiaurius instinktus. Išreiškimo srovės atstovai atradę
naują įkvėpimo šaltinį, nesistengė paaiškinti iškilusių vaizdinių ar suteikti jiems kokios nors
prasmės. Jiems tai tebuvo proto šelionės, kurias reikėjo užrašyti. Netgi žymūs to meto filosofai
G. Deleuze'as ir F. Guattari's knygoje „Anti-Edipas" oponavo psichoanalitinei pasąmonės
sampratai. Pasąmonė, jų nuomone, “nieko nereprezentuoja, nesukuria jokių simbolių ar
signifikantų, joje nėra jokių užslėptų ar iškreiptų norų, kuriuos reiktų interpretuoti. Pasąmonė
kažką produkuoja, ir tai, ką ji produkuoja, reikia tik aprašyti.”. Panašios nuomonės buvo ir
vienas įtakingiausių ir savičiausių XX a. rašytojų ekspresionistas Francas Kafka. Kūrybą jis
laikė sapnų, vizijų, fantazijos, giliausia bei paslaptingiausia meninko pasąmonės išraiška. Taigi,
sapnai, vizijos, fantazijos ir kitos pasąmonės sukurti vaizdiniai - jie visi turi prasmę ir gilesnę
mintį, tačiau kol dar niekas to nežino kas tai, menininkai, rašytojai tai išreiškia savo šedevruose
kaip naują kūrybos formą - ekspresionizimą.
Sapnai - mūsų pasąmonės - vaizduotės sudaryti vaizdiniai. Nors jie mūsų fantazijos
kūriniai, tačiau visi be išimties yra realistiški. Mes nesuvokiame, kad sapnavome, kol galiausiai
neatsibundame. Tačiau ne visada jie būna išgalvoti. Tikriausiai esame girdėję žmones,
pažįstamus kalbant apie sapnų išsipildymus - vizijas. Nė viena iš jų neturi blogų ar gerų
intencijų, jos tiesiog yra mūsų pasąmonės produktas. Trečioji literatūros srovė, kuri taip pat
mėgo pasąmonės “žaidimus”, buvo egzistencializmas. Ši kryptis literatūroje, kaip nė viena kita,
iškėlė individui būties klausymus: kas aš esu? Kodėl aš čia? Kokia yra gyvenimo prasmė? Ir
daugelį kitų žmogaus ekscentriškumą sumenkinusių klausymų. Kadangi peržengėme
ekspresionizmo laikotarpio ribas, galime drąsiai teigti, kad kiekviena vizija turi savo prasmę,
reikšmę. Surealizmo atstovai šią prasmę asocijavo su kultūrine, istorine, bei menine patirtimi, o
egzistencializmo šalininkai - su būties problema. Šis bruožas ypač akcentuotinas mūsų jaunojo
poeto Vytauto Mačernio kūryboje. Nors kūrėjas ir paliko šį pasaulį ne laiku, po savęs dar spėjo
palikti įstabius savo šedevrus. Vienas iš jų, vienintelis jo baigtas kūrinys - eilėraščių rinkinys

3. “Vizijos”. Kadangi šis kūrinys kupinas besikankinančio autoriaus atmosfera, kartais peraugančia
į fiziologinius patyrimus, jį galėtume pavadinti autoriaus dvasine autobiografija. Rinkinys
sudarytas iš įžangos, pabaigos ir 7 vizijų, apreiškimų. Skaitant kūrinį puikiai suvokiama blogio ir
gėrio kova, persipynę senolės bei motinos paveikslai, tėvynės, gimtosios žemės ilgesys. Taigi,
apibendrindamas, pridurčiau, kad pasąmonės klajonės gali analogiškai atspindėti kūrėjo
savijautą, emocijas, kurias rašydamas jis stengiasi perteikti, bet ir tas jausenas, kurias patiria
kurdamas.
Taigi, baigdamas, norėčiau pasakyti, kad žmogaus pasąmonė turi labai savitą būdą kaip
prisibelsti į žmogaus racionalųjį protą. Tai gali būti sapnai, prisiminimai, vaizdiniai ir, be abejo,
literatūra. Rašytojai, poetai pasinaudoję šiuo įrankiu išreiškia savo emocijas, jausmus, mintis bei
giliausiais savo pasąmonės pasląptis per savo kūrinius.