1. Tema: KULTŪRA
2 potemė. Ar svarbu išsaugoti senamiesčius, senus dvarus, jų parkus? Pagrįsdami
savo nuomonę remkitės konkrečiais jūsų aplinkos pavyzdžiais.
Pranešimas „Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo
į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos“
Dvarų kultūros paveldas yra mus pasiekusi vertinga ir reikšminga Lietuvos
istorinės dvarų sistemos dalis. Jis apima istorinių dvarų fizines, funkcines
teritorines struktūras, dėmenis ir jų sankaupas, fragmentus, elementus bei
kilnojamąsias, dvasines, socialines ir kt. vertybes.
Išlikusi istorinės dvarų sistemos dalis yra labai vertinga, nes liudija Lietuvos
valstybės ilgaamžiškumą, kultūros lygį, sąsajas su kitų Europos valstybių
kultūromis, atskleidžia ekonomikos raidą, įvairių socialinių grupių tradicijas,
socialinę, politinę, tautinę sanklodą bei jos pokyčius. Išliko tik labai nedidelė jos
dalis, todėl kiekvienas elementas, fragmentas ar darinys yra reikšmingas, nes
stiprina Lietuvos tapatumą, palaiko istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžio
būdinguosius bruožus, praturtina jau daug kur skurdoką kraštovaizdį [2]. Dvarų
kultūra irgi yra neatsiejama dvarų paveldo dalis. Ji iki šiol įtakoja ir mūsų moralės
bei elgsenos nuostatas, formuoja sampratą apie meną ir kultūrą apskritai ir taip
praturtina nūdienos Lietuvos kultūrą.
Siekiant veiksmingai saugoti ir reabilituoti (atgaivinti) Lietuvos dvarų paveldą,
kaip itin reikšmingą Lietuvai ir Europai kultūrinių ženklų ir simbolių dalį, buvo
parengta ir dar 2002-09-13 Valstybinės paminklosaugos komisijos sprendimu Nr.
87 patvirtinta „LR Dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės
gyvenimą koncepcija“ [1]. Tai vientisas dokumentas, kurio III skyriuje nustatyta
(suformuluota) Valstybinė Lietuvos dvarų paveldo samprata ir ja pagrįsta
integravimo į visuomenės gyvenimą strategija. Koncepcijoje pateikti dvarų paveldo
integravimo į Lietuvos Respublikos teisinę bei valstybinę strateginio planavimo
sistemą principai, suformuoti pagrindiniai dvarų paveldo kompleksų teritorinės
apsaugos bei apskaitos principai ir t.t. Taigi, viena vertus, tai strateginis
dokumentas, į kurio nuostatas savo veikloje privalo atsižvelgti Valstybės
institucijos. Kita vertus, tai edukacinio pobūdžio dokumentas bei pagrindas,
sudarantis šio paveldo pažinimo plėtojimo prielaidas. Juk siekiant veiksmingai
saugoti ir atgaivinti dvarų paveldą, būtina jį gerai pažinti. Esminės Koncepcijos
nuostatos yra šios: dvarų paveldas – Valstybės ir visuomenės apsaugos objektas bei
svarbus kraštotvarkos objektas.
Vadovaujantis Koncepcija buvo parengta ir 2003 metais Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimu Nr. 481 patvirtinta „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“,
kuri deja nebuvo įgyvendinta.
Lietuvos dvaro raida ir samprata, nuosavybės formos. Istorinė dvarų sistema.
Dvaras (kiemas) - materializuota žemės valdymo ir disponavimo ja santykių
išraiška, atsiradusi dar iki Lietuvos valstybės sukūrimo ir suklestėjimo. Istorinis
dvaras buvo pagrindinė ir stabiliausia mums žinoma Lietuvos kaimui būdinga
teritorinė-erdvinė struktūra, pasižymėjusi aiškiais polifunkciniais bruožais. Pagal
nuosavybės formą dvarai buvo valstybiniai (karaliaus, Lietuvos didžiojo
kunigaikščio, Valstybės, okupacinės valdžios institucijų), bažnyčios, bajorų (ponų),
o pastaraisiais amžiais jau įvairios kilmės savininkų nuosavybė. Ilgainiui keitėsi
Lietuvos dvaro dydis, bendra planinė erdvinė sąranga, žemėnaudos ir žemėvaldos
struktūra. Įvairiais raidos tarpsniais dvarą sudarė dvaro sodyba(os), dvaro žemė,
palivarkai, kaimai, miesteliai, net miestai ar jų dalys, upės, ežerai ir miškai, pievos,
pramonės kompleksai, pakelės namai, kelių ir keliukų tinklas, hidrotechniniai
įrenginiai ir kiti jo struktūros funkciniai dėmenys. Ypač aiškiai tai atsispindi dvarų
inventoriuose bei išlikusiuose dvarų planuose. Dvarų valdomos žemės (teritorijų),
žemėnaudos plotai, jų konfigūracija, palivarkų, kaimo gyvenviečių, o kai kada ir
miestelių skaičius bei kiti pagrindiniai struktūros parametrai dažniausiai buvo
skirtingi. Skyrėsi ne tik jų infrastruktūra ir kultūrinė aplinka, ekonominis
pajėgumas, bet ir socialinė struktūra.
Keletą amžių Lietuvoje paskirų dvarų ir jų grupių darni visuma sudarė savitą
Lietuvos valstybės struktūrą, vadinamą istorine dvarų sistema [1]. Dvaras, kaip
ilgaamžė Lietuvos pagrindinė ūkinė valstybės valdymo institucija ir instrumentas
yra įteisintas visuose trijuose LDK Statutuose (1529, 1566, 1588), t.y. kodifikuotu
teisiniu pavidalu. Be to, dvaro vieta LK (Lietuvos Kunigaikštystė) ir LDK
(Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ilgus amžius buvo nustatyta paprotine teise,
kuri buvusi moraliai net patikimesne ir tvirtesne nei rašytinė. Be to, dažnai
pamirštama, kad Lietuvoje dvaras ilgą laiką buvo giminės ekonominio ir dvasinio
stabilumo, ilgalaikių tradicijų perimamumo garantas. Visuose svarbiausiuose
Valstybės dokumentuose įvardinama tėvonija, tėvūnija ir pan. Dvaras iš kartos į
kartą pereidavo kaip valda, o ne kaip tam tikra jos dalis - sodyba ar rūmai. Ir
pirmiausia pagal vyriškąją liniją, paskui pagal moteriškąją. Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje dvarų sistema padėjo išlaikyti ilgalaikio giminės stabilumo ir
šeimos tvirtumo tradiciją. Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, net caras ilgai
neišdrįso drastiškai kištis į dvarininkų luomą. Žlugus LDK Trečiasis LDK Statutas
su išlygomis galiojo dar 45 metus. Taigi iki 1840 metų. Tai byloja, kad LDK
bajorijos luomas buvo labai tvirtas, o tradicijos stiprios. Tam tikrą laiką privertė
paisyti jo netgi Carinę Rusiją. Tiesa, po 1831 ir 1863 metų sukilimų buvo griebtasi
represijų. Dvarai buvo konfiskuojami – ir ne po vieną, o tūkstančiais. Po 1831
metų pralaimėjimo „iš sukilimo dalyvių buvo atimta 2890 dvarų“, o po pralaimėto
1863 metų sukilimo buvo konfiskuoti 1794 dvarai. Carinė Rusija siekė, kad 2/3
visų Lietuvos dvarų priklausytų jos administracijai, kitaip tariant kolonistams iš
Rusijos ...

2. Aukštoji ir buitinė Europos kultūra ir tradicijos Lietuvos dvaruose bei jų sklaida.
Žemaitijos dvarų fenomenas. Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos
valstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrą
Europos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinės
elitinės (aukštosios) ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos
dalyje. Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės architektūros ir meno (dailės,
skulptūros, tapybos, tekstilės, keramikos, muzikos, literatūros, teatro), įvairių
amatų (ginklų, plytų, dolomito, čerpių, keramikos, indų, įvairių metalo, medžio ir
akmens dirbinių gamybos ir kt.), mokslo (archeologinių radinių ir kitos senienų
kolekcijos, dendrologijos, biologijos, geografijos darbai) ir naujausių technologijų
(pvz., telegrafas, elektra Rietavo dvare, dvarų laukų drenažo ir drėkinamų pievų
sistemos ir kt.), pramonės (lentpjūvės, bravorai, spirito varyklos, malūnai) ir
sodininkystės (naujos obelų ir kitų augalų veislės Renavo dvare), parkų planavimo
(pasaulinio garso parkų ir sodų architekto, botaniko E. F. Andre suprojektuoti
Lentvario, Trakų Vokės, Užutrakio, Palangos dvarų sodybų parkai), želdynų
formavimo (gausybė augalų iš viso pasaulio buvo introdukuoti būtent dvaruose,
veisiami tiek gausiose jų oranžerijose, tiek dvarų parkuose bei soduose), naujausių
pramonės sistemų ir jos technologijų (dvarų pramonė, ekonomijos ir Tyzenhauzo
reformos) ir kitos veiklos (ypač žirgininkystės, taip pat žuvivaisos - išlikęs
Kurtuvėnų dvaro tvenkinių kompleksas vienas iš dviejų pirmųjų tokių Lietuvoje ir
kt.) raidos tendencijos. Dvarų kultūros terpėje išaugo ir iškiliausi mūsų architektai,
dailininkai, kompozitoriai, rašytojai. Paminėsiu tik lietuvių genijų Mikalojų
Konstantiną Čiurlionį. Pažymėtina ir iškili Oginskių, Platerių, Radvilų, Sapiegų,
Tiškevičių, Tyzenhauzų muzikų globa. Svarbiausias mums žinomas veiksnys,
įtakojęs Lietuvos dvarų sistemos raidą pagal Europos kriterijus, buvo Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės 1557 metų Valakų reforma. Ją įgyvendinant buvo iš
esmės pakoreguota senoji dvarų sistema - daug kur padidintos ir perplanuotos bei
sujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarų
sodybos, suplanuota ir įsteigta daugybė palivarkų ir kaimo gyvenviečių, suplanuota
ir įsteigta daug naujų lažinio palivarkinio tipo dvarų. Įgyvendinant reformą buvo
keičiama ir socialinė sankloda. Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, įsivyravo taip
vadinami baudžiaviniai socialiniai santykiai.
Valakų reforma yra pirmi mums žinomi iš anksto suplanuoti ir didele dalimi
planingai įgyvendinti Valstybės masto kraštotvarkos darbai [1]. Beje, istorikai
teigia (K. Avižonis, Z. Ivinskis, J. Kiaupienė, B. Makauskas ir kt.), jog pati Valakų
reforma pirmiausia buvo įvykdyta valstybiniuose dvaruose, t.y. Ldk Žygimanto
Augusto dvaruose (žemėse), 200.000 ha plote.
Siauresne prasme šiandien tokie darbai dar būtų įvardinti nuoseklia žemės
konsolidavimo ir racionalaus jos panaudojimo reforma. Vykdant reformą per
dvidešimt metų, o ir vėliau, labai pasikeitė Lietuvos kaimo kraštovaizdis. Jis įgavo
daug Europos kraštovaizdžiui būdingų bruožų ir Lietuvoje ilgainiui tapo tradiciniu.
Istorinio Lietuvos dvarų tinklo raida ir jos įtaka. Lietuvos dvarų sistemos teritorinė
erdvinė išraiška, susieta bendra administravimo ir teisine sistema, teritorinės
sklaidos ir polifunkcinių ryšių visuma, vadinama istoriniu Lietuvos dvarų tinklu.
Paprasčiau sakome, kad Lietuvos dvarų sistemos erdvinė išraiška yra vadinama
istoriniu jos dvarų tinklu. Jo raida nulėmė Valstybės kultūrinio kraštovaizdžio
tradiciją ir apgyvendinimo struktūrą - Lietuvos kaimo gyvenviečių ir miestelių,
miestų tinklą. Šio apgyvendinimo tinklo pagrindas išlikęs iki šiol (tai nurodo ir K.
Šešelgis, „Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai“, 71 psl. ir 4 lentelėje ir kt., 1996
m., Vilnius), nors kai kurie šiuolaikinės Lietuvos planuotojai vis dar tęsia
sovietmečio tradiciją ir šios situacijos nenori pripažinti. Kaimo ir miesto - dviejų iš
esmės skirtingų kultūriniu, ūkiniu ir politiniu atžvilgiu funkcinių erdvinių struktūrų
- formavimas Lietuvoje buvo itin tampriai susijęs ir vėlesniuose jų raidos etapuose.
Vienas iš dvarų sistemos neabejotinų privalumų yra tas, kad ji dvarų tinklo dėka
ilgus amžius užtikrino materialiosios ir dvasinės kultūros tolygią sklaidą didžiojoje
Lietuvos teritorijos dalyje [1]. Dvarų sistemos ir jų sklaidos ypatumai sąlygojo
regionų kultūrinio kraštovaizdžio, tradicijos bei gyvensenos skirtingų bruožų
formavimąsi, skatino socialinės sanklodos ypatumus ir palaikė paprotinės teisės
elementus.
Dvaras sovietmečiu. Sovietmečiu dvarai buvo konfiskuoti, nacionalizuoti, o kaimo
gyvenviečių planinė–erdvinė struktūra, žemėvaldos ir žemėnaudos struktūra bei
suformuota apgyvendinimo (sklaidos) sistema buvo ignoruota ir palaipsniui
planingai naikinama. Dvarų rūmai ir kiti pastatai irgi buvo naikinami, žalojami
naudojant ne pagal paskirtį arba nyko neprižiūrimi. Tačiau net tuo istoriniu
laikotarpiu tiesiogiai ir netiesiogiai dvarų paveldas įtakojo sovietmečio gyvenseną.
Daug nugyventų dvarų sodybų, palivarkų, apleistų valakinio laikotarpio kaimo
gyvenviečių bei miestelių išliko. Daug kur dvarų sodybose buvo įkurtos tarybinių
ūkių ir kolūkių kontoros, ūkiniai, mokymo, kultūros centrai bei ambulatorijos,
kumetynuose bei kituose dvarų pastatuose apgyvendinti kolūkiečiai bei tarybinių
ūkių darbininkai. Kolūkinių brigadų gamybinių centrų su gyvenvietėmis greta jų
steigimo principas buvo pasiskolintas iš palivarkinio tipo dvaro.
Lietuvos dvarų ir jų paveldo sampratos problema. Lietuvos dvarų paveldas – itin
reikšminga, didžiausios apimties ir sudėties Lietuvos kaimui būdingo kultūros
paveldo dalis. Dvarai ir jų paveldas yra itin sudėtinga kultūrinių ženklų ir simbolių
sistema bei svarbus kraštotvarkos segmentas. Šio paveldo neįmanoma suvokti ir
veiksmingai saugoti bei reabilituoti (atgaivinti) nepažinus paties Lietuvos dvaro,
nežinant jo raidos. Kultūros ministerijos darbo grupės siūlymuose (2008-08-11) dėl
“Lietuvos dvarų sodybų panaudojimo programos koncepcijos ir programos
finansavimo” teisingai nurodyta, kad “dvaro samprata ir jo vieta bendruomenės
gyvenime nėra visapusiškai suprasta ir įvertinta (....)”. Menkas dvarų, jų kultūros ir
paveldo pažinimas yra viena iš priežasčių, jog ir dabar dvarų kultūra, jų paveldo

3. reikšmė ir vertė, netgi šio paveldo apimtis bei sudėtis, yra interpretuojamos labai
skirtingai. Ypač dažnos diskusijos ir nesutarimai dėl dvarų paveldo apimties ir jo
apsaugos diferencijavimo. Dvarų kultūros bei jų paveldo apibūdinimui, geresniam
pažinimui, suvokimui sukūrėme atitinkamą sąvokų ir apibrėžimų sistemą, kuri nėra
baigtinė. Kai kurios pateikiamos sąvokos dar tik siūlomos. Kai kurios dvarus ir jų
paveldą apibūdinančios esminės sąvokos yra šios: Lietuvos dvarų sistema, istorinis
Lietuvos dvarų tinklas, Lietuvos dvarų paveldas, LR dvarų (nekilnojamojo)
kultūros paveldo apskaita, dvaro paveldo apskaita; dvarviečių, dvarų sodybviečių,
buvusių dvarų kaimų gyvenviečių apskaita, LDK dvarų (nekilnojamojo) paveldo
sąvadas, išskirtinė dvarų (nekilnojamojo kultūros) paveldo saugoma teritorija,
dvaro nekilnojamasis kultūros paveldas (nepainioti su jo sodyba), dvaro sodyba,
dvaro sodybvietė, dvarvietė, dvaro paveldo dėmuo ir elementas, dvaro kaimas ir
gyvenvietė, dvarininkas, dvaro ūkis, dvarų paveldo statistika ir kt. Dvarų paveldą
apibrėžiančios ir su jo atgaivinimu tiesiogiai susijusios sąvokos turėtų būti
įteisintos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Be abejo, šios sąvokos turėtų būti
taikomos rengiant planus, programas, atitinkamus poįstatyminius teisės aktus ir t.t.
Tik jas įteisinus atitinkamuose teisės aktuose, galėsime pagrįstai tikėtis bei
pareikalauti, kad šios sąvokos būtų taikomos rengiant strateginius ir teritorijų
planus bei programas (pvz., rengiant naują tarpinstitucinę Dvarų paveldo
išsaugojimo programą, apskričių teritorijų bendruosius planus), plėtojant
specializuotas (išskirtines) kultūros paveldo (kultūrines) saugomas teritorijas ir jų
sistemą (teritorinė apsauga), planuojant atskiras teritorijas.
Dvarų paveldas - svarbus Valstybės ir visuomenės (savininkai, naudotojai,
nevyriausybinės organizacijos, bendrijos, bendruomenės, savivaldybės ir kt.)
apsaugos bei Lietuvos kraštotvarkos objektas. Kaip jau minėta, viena vertus
Lietuvoje dvaras ilgą laiką buvo giminės ekonominio ir dvasinio stabilumo,
ilgalaikių tradicijų perimamumo garantas. Kita vertus Lietuvos Didžiojo
Kunigaikščio (valdovo) įtaka ir galia tiesiogiai priklausė nuo jo valstybinių dvarų
dydžio ir turtų. Taigi, net istoriškai jau yra sąlygota, kad Valstybė viena be
visuomenės (p.s. anksčiau tai buvo bajorijos luomas) nepajėgi išsaugoti dvarų
paveldą ir jį reabilituoti (atgaivinti). Pirmiausia tai dvarų savininkų ir naudotojų
uždavinys, įskaitant valstybės ir savivaldos institucijas, kitas biudžetines įstaigas ir
privačius juridinius bei fizinius asmenis. Pastaraisiais metais susiklostė tokia
situacija, kad jau daugiau kaip pusė dvarų paveldo yra privati nuosavybė. Kultūros
ministerijos duomenimis iš 582 į Kultūros vertybių registrą įrašytų dvarų ir
palivarkų sodybų, Valstybės ir savivaldybių nuosavybė yra tik 20%, mišri
nuosavybė yra 42%, privati nuosavybė yra 38% dvarų sodybų [7]. Ta dvarų
paveldo dalis, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenka į Registrą, tačiau
neabejotinai yra kraštotvarkos elementai, praturtinantys kultūrinį kraštovaizdį, taip
pat neturėtų būti palikti sunykimui ar sunaikinti. Aktyviau paveldu turėtų rūpintis
vietos bendrijos, bendruomenės, steigtis akcinės bendrovės, įvairios kultūrinės,
socialinės ne pelno siekiančios organizacijos ar bendrijos ir pan. Jos galėtų ne tik
paskatinti Valstybę ir savivaldybes steigti dvarų paveldo saugomas teritorijas, bet
vėliau ir disponuoti ar valdyti šias teritorijas programinėmis bei partnerystės
sutartimis su Valstybe ar savivaldybe pagrįstais būdais. Kai kuriose užsienio
valstybėse, pavyzdžiui, Airijoje, paminėtas dvarų paveldo apsaugos ir gaivinimo
būdas yra plačiai taikomas. Tokios konstitucinės galimybės turėtų būti taikomos
saugant ne tik pastatus, bet ir dvarų parkus. Apskritai reikia pradėti visuomeninių ir
valstybės valdymo institucijų tinklo kūrimo procesą, suformuoti mišrią dvarų
paveldo apsaugos ir atgaivinimo (reabilitavimo) koordinacinę tarybą ar panašų
darinį.
Deja, visuomenės, kaip esminio Valstybės kūrėjo, kompetencijos (teisių, funkcijų
ir įgaliojimų) sistema kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo srityje ne tik
neparengta, bet iki šiol ir nesuvokta. Palyginkime tai, kad anksčiau dvarus valdė,
plėtojo ir Valstybę kūrė bajorų luomas, o dabar tai konstitucinė pilietinės
visuomenės [Tautos] priedermė.
Teritorinė dvarų paveldo apsauga pirmiausia sietina su teritorijų planavimo
procesu, bet jau esančios kultūrinių (dvarų paveldo) saugomų teritorijų planavimo
(esamos būklės analizės, steigimo galimybių studijų rengimo bei prognozavimo,
teritorijų rezervavimo) galimybės neišnaudotos. Tai kultūrinių saugomų teritorijų,
numatomų steigti dvarų paveldo pagrindu ir kultūros paveldo objektų teritorijų
rezervavimas, saugomų teritorijų tinklų schemų papildymas, laikinųjų reglamentų
šiais atvejais taikymas, žemėnaudos formavimas prie dvarų sodybų ir senųjų kaimo
gyvenviečių, apimantis visą jų žemėvaldų konsolidavimo procesą ir kitos dvarų
paveldo teritorinės apsaugos teisinės galimybės. Šiuo metu ypač aktualu yra
parengti gerus savivaldybių ir apskričių teritorijų bendrųjų planų kultūros paveldo
teritorinės apsaugos sprendinius, kurie, deja, kol kas yra labai prasti.
Dvaro sodyba - esminis mus pasiekęs dvaro paveldo fizinis, teritorinis
funkcinis struktūros dėmuo - dvaro šeimininko (bajoro, dvarininko, pono ar jo
vietininko) gyvenvietė, atlikusi ir kitas dvaro centro funkcijas. Todėl nekeista, kad
nūdienos Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama dvarų ir palivarkų sodybų ar
atskirų jų pastatų ir statinių apsaugai ir atgaivinimui. Kai kurių sodybų – kultūros
vertybių - teritorijos yra 50-60 ha, o kai kada ir daugiau kaip 100 ha. Pvz.,
Gelgaudiškio dvaro sodybos, esančios Šakių rajono savivaldybėje, teritorija siekia
118,5 ha, Plungės - 58,3 ha, Rietavo - 64,13 ha, didžiausia pastatų skaičiumi (35
registriniai statiniai) Pakruojo dvaro sodyba – 48,2 ha, Palangos – 78,9 ha,
Biržuvėnų – 80,9 ha, Kretingos – 43,1 ha, Plinkšių – 38,53 ha, Žagarės – 77,85 ha,
Verkių – 82,4 ha, Užutrakio – 80,43 ha ir t.t. Dar didesni yra dvarų sodybų
apsaugos zonų plotai. Visgi pabrėžtina, kad daugumos dvarų sodybų - kultūros
vertybių - teritorijos jau dabar yra labai „apkarpytos“, todėl dažnai neatitinka net
nūdienos realijų, ką jau bekalbėti apie buvusias, kai kada net milžiniškų dydžių,
istorines šių sodybų teritorijas. Todėl siekiant veiksmingai saugoti dvarų paveldą,
yra būtinas kraštotvarkos principų taikymas strateginiuose ir kituose planuose bei

4. programose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo 2002-10-29 nutarimu Nr.
IX-1154 (Žin. 2002 m., Nr. 110-4852) patvirtintame Lietuvos Respublikos
teritorijos bendrajame plane jau yra nustatyti dvarų kultūros paveldo saugojamojo
tvarkymo ir tausojamojo naudojimo bei puoselėjimo pagrindai (žr. skyrių „2.
Kraštovaizdžio naudojimas ir apsauga“, 13-18 psl.). Pažymėtina, kad Kultūros
paveldas nustatytas kaip paveldosauginės kraštotvarkos objektas, planuojamas ir
tvarkomas pagal Plane nustatytus prioritetus (žr. 16 psl., 21 dalį bei brėžinį Nr. 3
„Kultūros paveldo teritorijos“).
Siekiant veiksmingai integruoti dvarų paveldą, jo apsaugos bei naudojimo
dalykus (procesus), būtina įgyvendinti Bendrajame plane nustatytas ypač saugomų
teritorijų tinklo optimizavimo bei papildymo kryptis (15 psl., 17 ir 18 dalys),
kuriose numatyta Suvalkijos nacionalinio bei Daugų regioninio parkų įsteigimas,
Plinkšių regionino parko organizavimo priemonės; istorinių nacionalinių bei
istorinių regioninių parkų tinklo sukūrimas; specializuotų kultūrinių draustinių
tinklo sukūrimas. Pvz., Varnių istorinio regioninio parko organizavimas (žr. Plano
įgyvendinimo priemones). Be to, 19 dalyje nustatyta, kad „nekilnojamosios
kultūros vertybės, sudarančios šalies funkcinę kraštotvarkinę kultūros paveldo
struktūrą, yra bendrosios kraštovaizdžio formavimo politikos objektas“.
Plane jau yra nustatytas funkcinis, teritorinis erdvinis Lietuvos
nekilnojamojo kultūros paveldo stuburas, kurio sudėtinė dalis (segmentas) yra ir
dvarų paveldas: „teikdamas paveldotvarkos teritorinės koncepcijos metmenis,
Bendrasis planas rekomenduoja ypatingą planavimo nuostatą – kultūros paveldo
erdvinio stuburo išskyrimą. Tai vientisa funkcinė teritorinė struktūra, išreiškianti
istorinio paveldo erdvinio dominavimo zoną – savotišką šalies valstybingumo
centrų bei ašių junginį, kurio tąsos kryptys žymimos ir už Lietuvos ribų“ (žr. 16
psl., 24 dalį). Tačiau Bendrajame plane numatyta, kad „valstybiniam rėmimui, taip
pat kultūros paveldo išsaugojimo bendrajai teritorinei koncepcijai konkretizuoti ir
detalizuoti, būtina parengti Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo
specialųjį bei atitinkamą strateginį įgyvendinimo priemonių planą, atsižvelgiant į
kultūros vertybių vertingumą, išsaugojimo problemiškumą bei praktinio naudojimo
perspektyvas“ [8]. Šie planai iki šiol nepradėti rengti.
Dvarų paveldo apsauga ir naudojimas pilniau ar fragmentiškiau apibrėžtas
Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje (2003 m.), Želdynų apsaugos,
tvarkymo ir atkūrimo strategijoje (2002), Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio
politikos įgyvendinimo priemonėse (2005 m.) ir kt. Pvz., strateginiame teisės akte -
„Ilgalaikėje kultūros vertybių išsaugojimo programoje“ (2002 m. Kultūros ministro
įsakymas Nr. 271) yra nustatyta, kad trimetės kultūros vertybių išsaugojimo
programos sudaromos išskiriant šiuos prioritetus „7.3. reikšmė valstybės mastu,
teikiant pirmenybę dvarams, etnografiniams kaimams bei įvertinant Lietuvos
Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytus vertės arealus ir valstybės
gebėjimą rūpintis kultūros paveldu“. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo
apsaugos įstatyme (2004 m.) yra nustatyta, kad „nekilnojamasis kultūros paveldas
yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taip
pat gali būti pripažintas reikšmingu“ (3 str. 4 d.).
Dvarų paveldo objektai, kompleksai ir vietovės turi būti išaiškinamos ir nustatomos
remiantis archyviniais nuosavybės ir inventoriniais dokumentais bei moksliniais
tyrimais. Moksliniai dvarų paveldo tyrimai yra privalomi [3]. Jie yra dvarų paveldo
apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas. O be tinkamos apskaitos ir
pažinimo, dvarų paveldo apsauga ir jo atgaivinimas yra neįmanomi. Įstatyme
nustatyta, kad kultūros paveldo fundamentinį tyrimą, atliekamą valstybės biudžeto
lėšomis, pagal valstybės programas vykdo mokslo ir studijų bei kitos valstybinės
tyrimų institucijos. Įstatymų nustatyta tvarka vertinant planuojamos ūkinės veiklos
poveikį aplinkai, tos veiklos organizatorius (užsakovas) Kultūros paveldo
departamentui užsako poveikio vertinimui būtinus taikomuosius mokslinius
nekilnojamojo dvarų kultūros paveldo tyrimus. Jie atliekami planuojamos ūkinės
veiklos organizatoriaus lėšomis. Derėtų prisiminti, kad visos mums žinomos
reformos nuo 1557 m. Valakų, 1907-1915 m. Stolypino, įskaitant 1922-1940 m. M.
Krupavičiaus žemės reformą, išskyrus sovietinę nacionalizaciją, vadinamą pokario
kolektyvizacija, buvo grindžiamos atitinkama dvarų sistemos, žemėnaudos,
žemėvaldos ir kitų socialinių santykių analize bei tyrimais. Deja šiuo metu tokio
pobūdžio dvarų paveldo tyrimų labai pasigendama. Neveikia dvarų paveldo
mokslinio pažinimo iniciatyvų rėmimo ir skatinimo svertai. Kol kas labai kuklūs,
tik fragmentiški valstybinės dvarų paveldo sampratos pagrindu atlikti moksliniai
dvarų paveldo tyrimai. Nors, kaip jau minėta, dvarų paveldo apsauga turėtų būti
paremta išsamiais istoriniais bei kultūrologiniais tyrimais ir išsamia inventorizacija,
tačiau iki šiol taip ir neteko išgirsti, kad mokslo ir mokymo institucijoms būtų
pateiktas valstybinis užsakymas Lietuvos dvarų raidai ir jos ypatumams ištirti. O
juk toks užsakymas būtų rimta paskata jau turimą medžiagą iš esmės praturtinti
naujais tyrimais ir ją susisteminti. Tokių tyrimų pagrindu sudarytas istorinio dvarų
tinklo žemėlapis, apimantis ir nurodantis esmines dvarų paveldo kultūrines vertes
(vertingąsias savybes), turėtų būti teritorijų planavimo ir kraštotvarkos sprendimų
priėmimo pagrindas. Deja....
Apskritai dvarų paveldo apsaugos ir integravimo procesas turėtų apimti kultūrinio
Lietuvos kaimo kraštovaizdžio, pagrįsto tradicine dalimi – istorinio dvarų tinklo
paveldu – studijas bei mokslinius tyrimus. Taip pat turėtų apimti visų esminių
dvaro paveldo funkcinių teritorinių struktūros dėmenų (dvarų ir palivarkų sodybų,
jų pramonės objektų, kelių ir keliukų tinklo, dvarų kaimo gyvenviečių istorinės,
tradicinės žemėnaudos ir žemėvaldos bei agrosistemų, dvarų miestų ir miestelių ir
t.t.) ir elementų studijų, tyrimų ir mokslo programas. Pagaliau reikėtų bent jau
pabandyti sukurti mokslinę visapusiškų tyrimų (istorinių, archeologinių,
architektūrinių, urbanistinių, ūkinių-ekonominių, fiskalinių, agrosistemų, kultūrinio
kaimo kraštovaizdžio ir tradicijų ir kt.) ir duomenų (sklaidos, istorinės

5. apgyvendinimo sistemos bei jos santykio su dabartine ir verčių žemėlapių,
teritorijų planavimo dokumentų, išskirtinių nekilnojamojo dvarų kultūros paveldo
saugomų teritorijų schemų ir planų, kompleksinės apskaitos duomenų banko) bazę.
Dvarų paveldo apsauga, t.y. tausojamasis jo naudojimas ir saugojamasis
tvarkymas, yra kraštotvarkos proceso dalis, kuri palaipsniui integruojama į
Valstybės strateginio planavimo sistemą. Šis dvarų paveldo apsaugos ir
integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą procesas kraštotvarkos prasme
turėtų apimti teritorinių žemėnaudos, žemėvaldos struktūrų ir jų erdvių tvarkymo,
urbanistinių bei planinių erdvinių architektūrinių sprendinių, taip pat nematerialiųjų
vertybių išsaugojimo bei kitų priemonių visumą, skirtą žmonių veiklai organizuoti,
socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei istoriniam kultūriniam
kraštovaizdžiui palaikyti ir puoselėti [1; 10]. Tačiau, kol kas šioje srityje trūksta
strateginio mastymo, nepakanka sistemiškumo, daugiau vyksta fragmentų
integravimo procesas, o turint galvoje visumą, daugiau pastebime tik jos
integravimo pradmenis. Aukščiau nurodėme nemažai dokumentų, kuriuose
integruojamos vienos ar kitos nuostatos, tačiau jos dažnai neatitinka kraštotvarkos
sisteminių reikalavimų, o tam tikri pateikti fragmentai dėl kai kurių jau aukščiau
įvardintų priežasčių dažniausiai neapima visumos, t.y. dvarų paveldas dažniausiai
nelaikomas nekilnojamųjų kultūros vertybių sistema, sudarančia svarbią šalies
funkcinės kraštotvarkinės kultūros paveldo struktūros dalį. Vis tik integravimo
pagrindai Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane bei atitinkamos jo
dalys Šiaulių rajono savivaldybės strateginiame 2007-2013 m. plane ir kt. yra
sveikintini. Esminiai poslinkiai gerąja prasme buvo padaryti rengiant naująjį BPD,
kur Ūkio ministerijos kuruojama darbo grupė parengė tris nacionalinės reikšmės
turizmo žiedus, numatė kultūros paveldą pritaikyti turizmo reikmėms panaudojant
ES struktūrinių fondų lėšas. Lietuvos dvarų paveldo ir jo apsaugos dalį tinkamai
integravus į Valstybės strateginio planavimo sistemą, būtų sudarytos dvaro valdos
ir/ar sodybos kaip istoriškai, kompoziciškai ir funkciškai vientiso kultūros paveldo
komplekso ar vietovės bei kraštotvarkos objekto įteisinimo sąlygos. Tuomet dvarų
paveldas būtų laikomas šalies ūkio bei kultūros sklaidos ir darnios raidos elementu,
todėl pavyktų išspręsti daugelį kitų dvarų paveldo išsaugojimo klausimų.
Dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą
procesas - problemos ir trūkumai. Dabartinėje dvarų paveldo apskaitoje yra
taikomos tik kelios iš aukščiau pateiktų dvarų paveldą apibrėžiančių sąvokų.
Nesukurta oficiali šio paveldo statistikos sistema. Menka dvarų parkų ar jų
fragmentų apskaita.
Yra žinoma (nustatyta) apytikriai 10000 dvarų, palivarkų sodybų ir dvarviečių,
tačiau, kaip jau minėta, oficiali (valstybinė) dvarų paveldo statistika nevedama.
Pagal gyventojų surašymo duomenis 1923 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus
kraštų) buvo 3508 dvarai ir palivarkai. 1964 metų sovietmečio oficialiuose mokslo
leidiniuose dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo nurodyta daugiau kaip 4000
buvusių dvarų sodybų (apie 500 stambių, 1500 vidutinio dydžio ir 2000 mažesnių).
Sovietmečiu sudarytuose Istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose buvo tik 125
dvarų sodybos, jų fragmentai ir elementai (pavieniai statiniai). 1995 metų pradžioje
Lietuvos Respublikos kultūros paveldo valstybinėje apskaitoje buvo 823 dvarų ir
palivarkų sodybos. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius buvo labai
sumažintas - iš valstybinės kultūros paveldo apskaitos buvo išbraukta daugiau kaip
230 dvarų sodybų. Šiuo atžvilgiu labai įspūdingas yra Radviliškio rajono pavyzdys.
Šios savivaldybės teritorijoje buvo 40 į Registrą įrašytų dvarų sodybų, tačiau šiuo
metu tokių sodybų jau belikę tik 23. Kultūros ministerijos 2008 metų duomenimis
šiuo metu Kultūros vertybių registre yra 582 dvarų sodybos, tačiau tik apie 70
sodybų yra naudojamos (yra pritaikytos muziejams, parodų salėms, mokymo ir
gydymo įstaigoms, bibliotekoms, gyvenamajai paskirčiai, viešbučiams ar
panašioms funkcijoms). Iš jų tik 131 dvarų sodyba yra paskelbta valstybės
saugoma. O kiek dvarų sodybų yra paskelbtos savivaldybių saugomomis ? Šis
klausimas kol kas yra retorinis. Dvarų sodybviečių, palivarkų vietų, buvusių dvarų
kaimo gyvenviečių, miestų, miestelių ir kitų dėmenų bei elementų statistika
nevedama. Neapskaitytos ir daugumos dvarų sodybų, palivarkų ir jų fragmentų
liekanos. Nevedamas šių dvarų paveldo dėmenų, jų dalių ir fragmentų
monitoringas (pokyčių stebėsena). Šiuo metu Lietuvoje betarpiškai dvarų paveldo
aplinkoje yra apie 1000 objektų su parkams būdingais požymiais. Dvarų parkų
paveldui priskirtinų želdynų objektų (dvarų parkų ar jų fragmentų) yra
priskaičiuojama apie 800.
Vadovaujantis Koncepcija Lietuvos Respublikos dvarų nekilnojamojo kultūros
paveldo apskaita ir statistika turėtų būti formuojama ir tvarkoma dvaro
nekilnojamojo kultūros paveldo vientisos fizinės, funkcinės teritorinės erdvinės
struktūros pagrindu, t.y. atsižvelgiant į kraštotvarkos principus. Deja bendra, visą
dvarų kultūros paveldą aprėpianti apskaita nepakankama, todėl nevykdomas
monitoringas (stebėsena) ir yra neįmanoma parengti visapusišką ir tikslią viso
dvarų paveldo būklės analizę. Tačiau empiriškai nustatyta - Lietuvos dvarų paveldo
būklė yra bloga, ypač tų kultūros paveldo objektų, kurie neturi šeimininko (tokių
yra apie 10 %). Kultūros ministerija 2008 metais taip pat nurodė, kad 70-80 % į
Kultūros vertybių registrą įrašytų dvarų sodybų yra blogos fizinės būklės. Didelė
privačių dvaro sodybų (jų dalių) dalis yra blogos būklės, tačiau šeimininkai
nepajėgūs jų prižiūrėti ir/ar tvarkyti; ypač dažnai ten, kur yra daug dvaro sodybos
savininkų ar naudotojų. Deja, galiojantys teisės aktai dėl blogai prižiūrimo
nekilnojamojo kultūros paveldo (turto objekto) priverstinio išpirkimo yra
neefektyvūs ir yra nedelsiant tobulintini.
Saugomose teritorijose esančių dvarų ir palivarkų sodybų, buvusių dvarų kaimo
gyvenviečių ir jų landšaftinės aplinkos fizinė būklė taip pat nėra gera (Belvederio,
Gelgaudų, Gelgaudiškio, Šereitlaukio, Biržuvėnų ir daugelis kitų dvaro sodybų).
Geriausios fizinės būklės (sąlyginai patenkinamos) yra muziejams (nacionaliniams

6. ir savivaldybių) priklausančios dvarų sodybos ar jų pastatai (Burbiškio, Renavo,
Rokiškio, Palangos, Kelmės, Rietavo ir kt.). Sąlyginai gerai prižiūrimos ir
tvarkomos kai kurioms mokslo įstaigoms priklausančios dvarų sodybos ar jų
pastatai (Verkių ir kt.).
Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Kultūros ministerija nurodė, kad yra
reikiamos dvarų paveldo apsaugos teisinės bazės problema: stokojama teisės
normų, aprėpiančių ir apibrėžiančių dvarų kultūros paveldo visumą bei socialinius
ir ypač sociokultūrinius jo aspektus; nėra teisės aktų, įteisinančių dvaro
nekilnojamąjį kultūros paveldą kaip funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai
vieningą ir vientisą dvarų paveldo darinį - fizinę, teritorinę funkcinę struktūrą;
dvaro ir dvarų paveldas vis dar nėra apibrėžtas ir įteisintas kaip apsaugos ir
integravimo į visuomenės gyvenimą objektas. Dvaro sodyba ir dvaro valda
(struktūra) neįteisinta kaip vientisas istoriniu, kompoziciniu, funkciniu ir valdymo
požiūriu kultūros paveldo kompleksas ar vietovė, ūkio bei sociokultūrinė struktūra,
kraštotvarkos ir šalies darnios raidos elementas Nekilnojamojo kultūros paveldo
apsaugos, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo, Statybos, Žemės reformos,
Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro ir kituose įstatymuose.
O apie Lietuvos Respublikos architektūros paveldo apsaugos įstatymo būtinybę vis
dar vengiama diskutuoti. Be to, iki šiol nenustatyti ir reikiamai neįteisinti dvarų
paveldo ir su juo susiję apibrėžimai. Saugomų teritorijų įstatymo pagrindu
egzistuojanti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistema neužtikrina
kompleksinės šiose teritorijose esančio dvarų paveldo dėmenų apsaugos. Žemės
reforma vykdoma nenuosekliai ir nesilaikant esminių kraštotvarkinės
paveldosaugos principų. Įstatymų neapsaugotas ir neįteisintas realus dvaro sodybos
plotas ir jo vientisumas. Neužtikrintas dvarų paveldui keliamų kultūros paveldo
apsaugos reikalavimų įgyvendinimas rengiant bei derinant teritorinio planavimo
dokumentus (suplanuota arba statoma daug naujų pastatų ar net jų kvartalų greta
sodybų, pavyzdžiui, gyvenamųjų kotedžų kvartalas greta Lentvario dvaro sodybos;
pastatyti pastatai greta Vilniaus-Utenos kelio, kurie užstoja Raudondvario dvaro
sodybos panoramą bei nuskurdina kraštovaizdį ir kt.). Dvarų sodybos buvo
grąžintos ir privatizuojamos atsiejus jas nuo žemėnaudų ir žemėvaldų. Priimti ne
tik kultūros paveldą, kraštovaizdžio elementus žalojantys, bet ir ūkininkavimui
nepalankūs arba neracionalūs sprendimai.
Nesuformuoti šiuolaikinius paveldo apsaugos reikalavimus bei integravimo
poreikius ir galimybes atitinkantys finansavimo šaltiniai; reikiamai neįvertintos
reprezentacinio, ūkinio-ekonominio, kultūrinio, švietimo, socialinio,
aplinkosauginio-kraštovaizdinio ir kt. dvarų paveldo panaudojimo ir pritaikymo
galimybės; dar tik pradėtas dvarų paveldo integravimas į teritorijų ir kitus
strateginius Valstybės planus bei tarptautines programas.
Nūdienos Lietuvos dvarų paveldo apsaugos ir atgaivinimo (integravimo)
kontekstas. Šis kontekstas apima: Lietuvos valstybės strategiją ir požiūrį (valstybės
strateginius planavimo dokumentus, jų įgyvendinimo priemones, strategines ir
kitas valstybines dvarų paveldo apsaugos ir panaudojimo programas, jų
finansavimą, valstybinę kontrolę ir priežiūrą bei įgyvendinimą); valstybės ir
savivaldos kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo sritį (Kultūros, Aplinkos,
Ūkio ir kt. ministerijų, apskričių ir savivaldybių kompetenciją ir veiklą, jų indėlį,
muziejus, filialus ir skyrius, mokslo ir kt. įstaigas dvarų sodybose, jų būklę ir
priežiūros, tvarkymo ir panaudojimo bei kitas problemas); stambaus ir vidutinio
verslo grupių strategiją ir požiūrį (naujų gyvenamųjų ir biurų pastatų statybos
verslo prioritetus, visiškai užmirštant dvarų paveldo priežiūros, atgaivinimo
reikmes); Žemės ūkio ministerijos strategiją, smulkaus ir vidutinio kaimo verslo
grupių, atitinkamų nevyriausybinių organizacijų politiką, veiklos prioritetus ir
požiūrį (kaimo turizmo vystymą senose sodybose, vienkiemiuose ir kol kas tam
tikslui mažai panaudojamas dvarų sodybas ir senąsias dvarų kaimo gyvenvietes bei
jų fragmentus); pavienių verslininkų, privačių dvarų sodybų savininkų ir
naudotojų, visuomenės, nevyriausybinių dvarų paveldo organizacijų, tokių kaip
Lietuvos pilių ir dvarų asociacija ir kitų paveldo apsaugos organizacijų, vietos
bendrijų ir bendruomenių įtaką dvarų paveldo išsaugojimui, jų požiūrį į Lietuvos
(LDK) dvarų paveldą ir jo apsaugą, kliūtis ir problemas.
Bendros pastarųjų 18 metų dvarų paveldo likimo tendencijos ir problemos. Kaip
jau minėta, Kultūros ministerija nurodė teisės aktų tobulinimo poreikį. Tik įteisinus
pranešimo pradžioje aptartas sąvokas atitinkamais teisės aktais, galėsime pagrįstai
tikėtis, kad jos bus taikomos rengiant strateginius ir teritorijų planus bei programas
(pvz., rengiant naują tarpinstitucinę Dvarų paveldo išsaugojimo programą,
apskričių teritorijų bendruosius planus), plėtojant specializuotas (išskirtines)
kultūrines saugomas teritorijas ir kuriant jų tinklą (teritorinė apsauga), planuojant
atskiras teritorijas.
Iš dalies nesilaikoma Koncepcijos nuostatų, nesuvoktos kai kurios joje nustatytos
sąvokos. Neįgyvendinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 metų nutarimu
Nr. 481 patvirtinta Dvarų paveldo išsaugojimo programa. Reikėtų tobulinti
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimą Nr. 256 „Dėl buvusių
dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant
nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1993-05-27 nutarimą Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir
palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“. Pavyzdžiui, nutarime Nr. 256
nepakankami svertai esminiam uždaviniui įgyvendinti, nes 1.1 punkte nustatyta,
kad „rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus apie buvusių dvarų sodybas
suformuojamos žemėnaudos, kurios pagal galiojančius Lietuvos Respublikos
įstatymus gali būti grąžinamos, parduodamos, nuomojamos ar paliekamos naudoti
fiziniams ar juridiniams asmenims, valdantiems šias sodybas“. Taigi, 1.1 punkto
antra dalis iš esmės nieko nenustato, nes yra daugiaprasmiška. 1.1 p. nuostatą
siūlyčiau pakeisti taip: „.... atsižvelgiant į teisės aktais nustatytus žemės sklypų

7. konsolidavimo reikalavimus“, Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo ir
Vyriausybės nustatyta pirmumo tvarka yra gražinamos, parduodamos, nuomojamos
ar ....toliau kaip tekste.
Neįteisinti dvaro sodybos, dvaro ūkio ir dvarininko-ūkininko statusai ir sąvokos bei
kitos svarbios 2002 metų Koncepcijos nuostatos.
Atsižvelgus į Kultūros ministerijos 2008 metais pateiktą nuomonę, šiame
pranešime nurodytą statistiką, įvertinus ir apibendrinus Valstybinės kultūros
paveldo komisijos apžiūrų rezultatus bei atskirų apskričių dvarų paveldo būklės
analizių medžiagą ir išvadas nustatyta, kad bendra Lietuvos dvarų paveldo fizinė
būklė yra bloga. Be to, pabrėžtina, kad ypač sparčiai nyksta unikalus medinis
Lietuvos dvarų paveldas, iš esmės nepradėtos spręsti istorinių želdynų gyvojo
segmento tvarkybos, apsaugos bei dendro genofondo palaikymo ir atkūrimo
problemos.
Bendrą dvarų paveldo būklę lemia šie pagrindiniai veiksniai: nesudarytos tinkamos
išsaugojimui ekonominės sąlygos, dvaro struktūra neapibrėžta būsimajame
Valstybės ūkyje (teisės aktuose, strateginio planavimo sistemoje, nesilaikoma
kraštotvarkos principų ir kt.), dvarai palikti be šeimininko, nesutvarkyti pastatų
stogai, pastatai blogai prižiūrimi (neūkiškai panaudojami ir/ar laikomi ar yra be
šeimininko), nepalanki ir nelanksti finansavimo bei kompensavimo sistema,
įskaitant ir lėšų stoką bei netinkamas valstybinių institucijų darbas.
Visgi šiuo metu yra dvarų sodybų ar jų pastatų, pritaikytų ar pritaikomų naujai
paskirčiai, ypač muziejinei (Burbiškio, Plungės, Rietavo, Renavo, Rokiškio,
Palangos, Kelmės, Kretingos, Bukantės G366K, Džiuginėnų G346K, Paežerių,
Verkių, Markučių, Šojaus ir kt.) ir bendrai kultūros sklaidai (Burbiškio, Užutrakio,
Brėvikių, Šešuolėlių, Palangos, Verkių, Plungės, Rietavo, Žemaitkiemio, Kelmės,
Kurtuvėnų, Trakų Vokės, Pakruojo, Norviliškių, Bikuškio, Kretingos, Platelių ir
kt.), kai kur atstatoma pirminė jų paskirtis (Aštrioji Kirsna, Raguvėlė, Lapšiai). Yra
buvusių dvarų, kuriuose jau ūkininkaujama (Aštrioji Kirsna, Raguvėlė ir kt.),
auginami žirgai (Žagarė, Šilgaliai, Aštrioji Kirsna, Kairėnai ir kt.), atgaivinami
malūnai, lentpjūvės, pieninės, oranžerijos (Aukštoji Freda, Kretinga) puoselėjami
želdynai (Palangos, Užutrakio, Kairėnų, Burbiškio, Verkių, Paežerių, Plungės ir
kt.)
Lietuvos dvarų paveldas – Valstybės, savivaldybių bei sodybų savininkų kaip ir
vietos bendruomenių bei bendrijų turtas, kuris labai praturtina atskirus Lietuvos
regionus ir rajonus, pabrėžia jų charakterį ir savitumą, todėl savivaldos institucijos
turėtų pasirūpinti jų teritorijose esančiais kultūros paveldo objektais. Daugelyje
Europos valstybių savivaldos bendruomenės kultūros paveldą, esantį jų teritorijose,
laiko labai reikšmingu turtu, o teisę juo disponuoti suvokia kaip garbės ir prestižo
dalyką.
Derėtų prisiminti, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija dar 2005
rekomendavo Kultūros ir Aplinkos ministerijoms steigti kultūros paveldo
kompleksų saugomas teritorijas (sprendimas S-5-(113). Valstybinė
paminklosaugos komisija 2004 sprendime Nr. 103 „Dėl kultūros paveldo apsaugos
Telšių apskrities savivaldybėse“ pateikė ypač daug konkrečių pasiūlymų ir
rekomendacijų dėl dvarų paveldo apsaugos ir naudojimo pagerinimo. Plungės
rajono savivaldybei nurodė, „sprendžiant Plungės miesto infrastruktūros plėtrą,
atsižvelgti į Plungės dvaro sodybos aplinkos išsaugojimą ir jos laikrodinės
panaudojimą bibliotekai“, tačiau unikalus Lietuvoje laikrodinės pastatas iki šiol
apleistas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginio komiteto posėdžiui Kultūros
ministerija yra pateikusi „Lietuvos dvarų sodybų panaudojimo programos
koncepcija ir programos finansavimas“ ir tikisi palankių svarstymo rezultatų.
Naujojoje Dvarų sodybų panaudojimo programoje turėtų būti išplėstas dvarų
paveldo komponentų sąrašas. Tuomet ji ištiesų galėtų tapti teisiniu ir finansiniu
pagrindu juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiantiems išsaugoti, palaikyti ir
puoselėti Lietuvos nacionalinį charakterį (tapatumą ir savitumą) bei regioninius
ypatumus, išsaugoti ir pritaikyti dvarų paveldą nūdienos reikmėms, išsaugoti,
palaikyti ir/ar atgaivinti būdingo Lietuvos kaimui kultūrinio kraštovaizdžio
tradiciją, tradicinius kaimo bei dvarų miestų ir miestelių teritorijų planavimo
būdus, architektūrą, gyvenseną, ūkininkavimo būdus, tradicinių statybos būdų ir
medžiagų panaudojimą bei jų regioninius ypatumus. Taip pat ši programa turėtų
sudaryti Lietuvos Respublikos apgyvendinimo sistemos optimizavimo tobulinimo
sąlygas. Be abejo, ji skatins kaimo ir miestelių tradicinių bendruomenių raidą
(kaimo savivaldos raidos procesus) - atgaivinimo ir/ar steigimosi bei vystymosi
Lietuvos tradicinės kultūros pagrindu procesus. Ją įgyvendinant, bus realiai
sprendžiamos kaimo raidos socialinės, žmonių užimtumo, tradicinės veiklos ir
darbo įgūdžių atgaivinimo ir ugdymo problemos. Pagerės ekonominės gyvenimo
sąlygos ir gyvenamosios aplinkos kokybė ir t.t. Programa skatins savo Valstybės
istorijos ir kultūros pažinimą ir taip ugdys pilietinę visuomenę bei savigarbos
pojūtį. Ją įgyvendinant turėtų gerėti socialinė bei demografinė kaimo būklė,
kaimuose padaugėti jaunų ne tik žemės ūkio srities, bet ir kitų išsilavinusių
gyventojų.
Lietuvos valstybei būtina sustiprinti paveldo apsaugą, aktyviau rūpintis savo
nacionalinio dvarų paveldo išsaugojimu bei kultūros sklaida. Kartu ir visuomenė,
bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos turi aktyvinti savo veiklą, rengti ir
įgyvendinti dvarų paveldo apsaugos, prasmingos kultūros raidos, švietimo bei
socialinio ugdymo programas, pagrįstas dvarų kultūra ir paveldu. Tik susitelkus
bus įmanoma išsaugoti bent nedidelę dalį Lietuvos valstybės tapatybės bei kultūros

8. (taip pat aukštosios) požymių ir pristatyti Lietuvą Europai bei pasauliui kaip gilias
valstybingumo bei bendraeuropinės kultūros šaknis turinčią Valstybę.
Burbiškių dvaro sodyba vėl džiugina lankytojų akis
Tai XIX pabaigos - XX amž. pradžios dvaro ansamblis. 20 amž. pradžioje akmens
mūro svirnas rekonstruojamas į gyvenamąjį namą, prie kurio pristatyti kiti pastatai,
kaip savotiška romantinio stiliaus tvirtovė, sudaranti uždarą kiemą.
Iš visų Radviliškio rajone esančių dvarų Burbiškio dvare XX a. pr. buvo sukaupta
bene daugiausia meno vertybių. Burbiškio dvaras pasižymėjo senosios bajoriškos
dvarų kultūros puoselėjimu. Dvaro savininkai Baženskiai kūrė didelį ir puošnų
parką, jame statė paminklus, skulptūras, kaupė archyvą ir biblioteką. Dauguma
meno vertybių dvarininko Mykolo Baženskio užsakymu sukūrė skulptorius
Kazimieras Ulianskis (1878–1914). M. Baženskis dvarą paveldėjo 1903 m. po tėvo
Mykolo-Ignoto Baženskio mirties (mirė 1902 m.). Dvarininkas M. Baženskis
jaunystėje mokėsi Rygoje, vėliau buvo išsiųstas mokytis Į Galiciją, po to studijavo
agronomijos mokslus Leipcige. Pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino
kompozitorių Štrausą ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas. O
jose buvo plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais.
Garsaus ir mylimo poeto kūryba pažadino domėjimąsi istorija, Lietuvos praeitimi ir
senove. Dar tebesimokydamas toli nuo tėviškės M. Baženskis svajojo, kaip
papuošti Burbiškio dvaro parko gėlių daigynas Burbiškio dvaro parką gražiais
meno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje jis sugrįžo į Burbiškio dvarą ir pats
ėmėsi tvarkyti ūkį. Čia gyvendamas neatsisakė savo sumanymo skulptūromis
išgražinti tėvo įrengtą parką. Ieškojo gabaus menininko, galinčio tą jo sumanymą
įgyvendinti. 1910 m. M. Baženskis susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi K.
Ulianskiu. Dailininkas 1907 m. buvo baigęs skulptūros mokslus Lenkijoje. Mokėsi
Varšuvoje pas skulptorių H. Marcevskį, o Krokuvos dailės akademijoje pas
skulptorių Konstantiną Laščką. K. Ulianskis, baigęs mokslus, gyveno Panevėžyje ir
dirbo įvairius skulptūros darbus bažnyčioms. M. Baženskiui skulptorių, atrodo, bus
rekomendavęs dvarininkas Karpis. Nors galėjo ši pažintis užsimegzti ir per Petrą
Vileišį. K. Ulianskis buvo žinomas kaip gabus, darbštus ir kuklus menininkas. Kaip
tik tokios savybės labai patiko M. Baženskiui. Šis, kaip ir dera turtingam
dvarininkui, tapo mecenatu – pasiėmė skulptorių į kelionę po Italiją. Buvo
aplankytos ir kitos Europos šalys. Šios kelionės metu, besilankant žymiausiuose
meno centruose, matyt, atsirado susitarimas tarp dvarininko mecenato ir
skulptoriaus. Tuomet galėjo būti aptarti ir numatyti ateities darbai, suplanuota
skulptūrų išdėstymo parke tvarka, nes 1911 m. Burbiškio dvaro parke jau
pastatomas pirmasis paminklas, kuriamos kitos skulptūros.
******************************************************************
*********************
Lietuvoje nuo seno dvaras buvo kaip kultūros židinys. Lietuvos didžiojo
kunigaikščio dvaras buvo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo
svarbiausiu centru. Dvarininkai visuomet buvo meno kūrinių, architektūros statinių
užsakovai ir mecenatai. Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų
sodybų bei jų fragmentų, tačiau tik dalis dvarų yra prieinami visuomenei –
renovuojami, atstatomi, kuriama infrastruktūra.
Burbiškio arba Baženskių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a.
Dvare – peizažinio tipo parkas, užimantis 28 ha plotą. Parko teritorijoje esančiuose
tvenkiniuose yra 15 salų. Tvenkiniai sujungti lieptais ir tilteliais, šalia teka per
parką tekantis Liulio upelis. Nutiesti takai, pastatyta tiltų, pavėsinių, suoliukų,
skulptūrų, pagal Valdaikių–Rozalimo kelią nuo ažūrinių metalinių vartų driekiasi
dviejų eilių beržų alėja, šonuose – liepų alėjos.
Iš visų Radviliškio rajone esančių dvarų Burbiškio dvare XX amžiaus pradžioje
buvo sukaupta daug meno vertybių. Burbiškio dvaras pasižymėjo senosios
bajoriškos dvarų kultūros puoselėjimu. Dvaro savininkai Baženskiai kūrė didelį ir
puošnų parką, jame statė paminklus, skulptūras, kaupė archyvą ir biblioteką. Visas
parke esančias skulptūras dvarininko Mykolo Baženskio užsakymu sukūrė
skulptorius Kazimieras Ulianskis (1878–1914). XX amžiuje dvare lankydavosi P.
Vileišis, J. Basanavičius.
Adomas Baženskis, dvaro paveldėtojas, gyvenęs Gniezne, Lenkijoje, 1992 metais
apleistą, sovietiniais laikais nuniokotą dvarą padovanojo Radviliškio rajono
savivaldybei, kuri įsipareigojo jį sutvarkyti ir pritaikyti visuomenės kultūros
reikmėms.
Šiuo metu dvaras priklauso 1990 m. įsteigtam Daugyvenės kultūros istorijos
muziejui - draustiniui. Dvaras restauruojamas, taip pat sutvarkytas parkas - atstatyti
tiltukai, atkurti senieji parko keliai ir takai, sutvarkyti želdynai. Beveik visiškai
atkurtas dvaro architektūrinis ansamblis. Atstatytame rūmų svečių korpuse veikia
svečių namai, rūmų verandoje yra dvaro istorijos ekspozicija, dvaro ledainėje
įrengta pobūvių salė. Parke gausu skulptoriaus Kazimiero Ulianskio darbų: poeto
Adomo Mickevičiaus paminklas (1911 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
Vytauto paminklas (pastatytas 1912 m.), Šv. M. Marijos skulptūra, didingi parko
vartai, liūtų tiltas.
Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinis
maumedis, didžioji pociūgė ir kt. Jame gyvena apie 40 paukščių rūšių.
Dvare yra rengiami muzikos vakarai, kultūros renginiai, iškilmingi savivaldybės
renginiai, seminarai, šventės šeimoms ir kolektyvams. Nuo 2000 m. gegužės 13 d.
dvare kasmet rengiama Tulpių žydėjimo šventė.

9. Tema: KULTŪRA
1 potemė. Kaip vertinamas lietuvių menas pasauliniame kontekste? Pagrįskite
savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais.
Jaunatviškai gyvybingas, emocionalus ir šmaikštus lietuvių menas
Danijoje
1. Sausio 22 d. (šeštadienį) 15 val. vienoje iš Danijos Jutlandijos regiono galerijų
„Galleri Salling“ Rosleve bus atidaryta jungtinė dviejų lietuvių menininkų paroda
„Be & Remember“ (Būk ir atsimink), kurioje savo darbus eksponuos tapytojas
Saulius Dastikas ir skulptorius Martynas Gaubas. „Be & Remember“ – tai ne
pirmoji paroda, pristatanti turtingiausiame Danijos regione lietuvių jaunosios
kartos menininkų kūrybą, suteikiančią vietos gyventojams puikią progą susipažinti
su mūsų šalies menu iš arčiau ir įsigyti lietuvių menininkų kūrinių. Saulius
Dastikas ir Martynas Gaubas su „Galleri Salling“ galerija bendradarbiauja jau
kelerius metus ir joje yra surengę ne vieną savo parodą. Parodos „Be &
Remember“ kuratorius Larsas Mathiesenas. Parodą atidarys Liana Ruokytė-
Jonsson, LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.
2. Tapytojas Saulius Dastikas eksponuos darbus, kuriuose įamžinti įspūdžiai, sukelti
gamtos vaizdų Danijoje ir Lietuvoje. Menininkas renkasi ne akivaizdžiai
atpažįstamas formas, o gamtos sukurtą spalvų, jausenų pasaulį, todėl visi gamtiniai
objektai gali būti tik menami ir nujaučiami.
3. Vienas iš parodoje eksponuojamų jo paveikslų vaizduoja jauną Aleksandrą Didįjį,
veržliai jojantį į saulę. Jaunasis imperatorius pažabojo žirgo galią ją
panaudodamas. Saulius Dastikas daro tą patį tapyboje. Pašėlusiame jojime per
drobę jaunasis menininkas atskleidžia savo kūrybines galias. „Saulius dalijasi su
mumis džiaugsmu būdamas kartu per savo vaizdingą tapybos kalbą. Ir jam tai
pavyksta. Mes lengvai užsikrečiame šiuo jaunatvišku entuziazmu, optimizmu ir
betarpišku džiaugsmu. Tai tarsi valiumas (raminantieji vaistai – aut.) nuo žiemos
depresijos“, – sako galerininkas Larsas Mathiesenas.
4. Sauliaus Dastiko darbai pasižymi spalvingumu ir emocionalumu, improvizacija, jie
pulsuoja gyvybe ir intensyvumu. Jo kūryba keičiasi kartu su autoriaus vidiniais
procesais; tai tarsi bandymas ieškoti naujos ženklų kalbos, kuria galėtų išreikšti dar
mažai pažintus ar intuityviai apčiuoptus dalykus, tad dažnai pasirenkama abstrakti
forma. Jo tapyboje išryškėja nuoseklus ir sąmoningas siekis, kad jo paveikslai būtų
labiau suvokiami pojūčiais, o ne racionaliu protu. Sauliaus Dastiko tapybą galima
įvardinti kaip abstraktų ekspresionizmą.
5. Saulius Dastikas studijavo tapybą ir filosofiją, jis yra baigęs Šiaulių universiteto
dailės fakultetą, surengęs parodų Lietuvoje, tačiau daugiausiai bendradarbiauja su
galerijomis Danijoje. Prieš daugiau kaip 10 metų jis sulaukė Danijos galerininkų
dėmesio ir pasiūlymų eksponuoti savo darbus. Menininkas yra surengęs parodas
Odensės galerijoje „Rasmus“, Leso galerijoje „Anie Julie7“, Pandrupo galerijoje
„Radhusgarden“, Alborgo galerijoje „Wolfsen“ ir kitose. Pastaruoju metu autorius
vis labiau įsilieja ir į kultūrinį gyvenimą Lietuvoje.

10. 6. „Ir Martyno Gaubo skulptūros priverčia mus šypsotis, tik šypsena jau kitokia. Jis
yra humoristinis vojaristas, parodijuojantis savo skulptūrose žmogaus poreikius. Jis
provokuoja ir išrengia mus tiesiogine ta žodžio prasme, – ir tai ne grožis, kurį mes
išvystame po laku, – greičiau atvirkščiai: eksponuojamą kasdienį liūdesį, kūno
nykimą, mūsų instinktų galią ir bejėgiškumą. Ir tai daroma su ypatingu tikslumu ir
pojūčiu detalėms. Tai karikatūra skulptūros pavidalu, bet pateikiama su meilės
blyksniu, – perspektyvaus jauno Lietuvos menininko, kuris ir turi ką pasakyti ir
geba visa tai išreikšti, akimis“ – taip pristato danų publikai menininką Larsas
Mathiesenas.
7. Martyno Gaubo kamerinės skulptūros intriguoja autoriaus ironišku žvilgsniu į
žmogų ir mus supantį pasaulį. Skulptorius šmaikštauja apie žmogaus prigimtį,
parodijuoja pirmykščius instinktus, tyrinėja jame išlikusį gamtinį pradą ar
atvirkščiai – gyvūnuose ieško homo sapiens priskiriamų bruožų. Grubi ir
neišdailinta darbų faktūra yra tarsi atsvara intriguojančiam ar pikantiškam
skulptūros siužetui. Martynas Gaubas studijavo dailės ir dizaino specialybę Šiaulių
universitete. Šiuo metu autorius yra laisvas menininkas. Nuo 2000 metų surengė
per 20 personalinių parodų, dalyvavo apie 70-yje grupinių parodų, kuriose pristatė
grafikos, tapybos ir skulptūros darbus. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos,
tarptautinės skulptorių organizacijos „sculpture network“ narys. Daugiausiai jis
dirba skulptūros srityje. Menininkas yra sukūręs apie 500, nuo 2 cm iki 12 metrų
aukščio, dažniausiai iš medžio, bronzos, akmens, metalo.
8. Ekspoziciją surengė galerija „Galleri Salling“, bendradarbiaudama su LR kultūros
atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.
Tema: KULTŪRA
4 potemė. Aptarkite lietuvių liaudies meno specifiką. Remkitės konkrečiais
liaudies menininkų darbais.
Liaudies menas
Liaudies menas Lietuvoje gyvuoja greta plataus šalies ir pasaulinio meno
konteksto. Galime pasidžiaugti, kad mūsų šalies miestuose ir kaimuose esama
nemažai žmonių, savo jautrią meninę prigimtį ir meistrystę išreiškiančių įvairiuose
dailės, amatų darbuose. Taip pratęsiama ir puoselėjama tradicija, tautos identitetas,
lavinamas visuomenės estetinis skonis. Nenuostabu, kad tautodailės kūriniai
paprastai yra suprantamiausi ir artimiausi žmonėms.
Dabarties meistrų darbuose vis dar ryškus tradicijų atspindys. Nuo ryšių su
paveldėtomis tradicijomis, kūrinių meninio lygio priklauso visai šalies kultūrai
svarbių liaudies meno šakų tolimesnė raida. Šiandien liaudies meistras savo darbais
darydamas įtaką plačiosios visuomenės meniniam skoniui, formuoja požiūrį į
tradiciją. Iš kitos pusės, visuomenė taip pat nurodo sąlygas ir skonį tautodailei.
Neretai galima pastebėti, kad perimant etninės dailės ir tradicinių amatų formą
turinys atskiriamas nuo prasmės, taip palaipsniui prarandama dirbinių tiesioginė –
funkcinė ir paprotinė paskirtis, tautodailės kūriniai vis dažniau tampa vien
proginėmis dovanomis ar suvenyrais. Norint išvengti pataikavimo masiniam
pirkėjų skoniui, pirmiausia būtinas liaudies meno tradicijos pažinimas ir
sąmoningas jos suvokimas. Tik tokiu būdu įmanoma originali, kiekvienam
menininkui savita senųjų formų interpretacija, praturtinanti tautodailės paveldą ir
skatinanti žiūrovo – pirkėjo kritinį požiūrį.
Dar vienas šiuolaikinio liaudies meno bruožas – pastebimai nykstantys
skirtumai tarp profesionalaus ir liaudies (savamokslio) meno. Šiuo aspektu
Lietuvos tautodailėje galima išskirti dvi ryškias kryptis: tradicinių amatų
puoselėjimą, kuriame atsiskleidžia tipingas lietuvių liaudies menas ir laisvesnį,
interpretacinį liaudies menininko santykį su tradiciniais vaizdiniais.
Vaizduojamuosiuose menuose naudojamos tiek primityvios, apibendrintos formos,
tiek realistinė maniera. Taikomuosiuose menuose vis dar vyrauja tradicinių
medžiagų ir technikų pasirinkimas, tokiu būdu siekiant išlaikyti kūrinių istorinio
autentiškumo pojūtį. Tautodailės erdvėje esama visko – ir menkaverčių, tik
amatininkiškų darbelių, ir meistriškų, bet su tradicija mažai ką bendro turinčių
gaminių, ir kičo apraiškų, ir naujų, neįprastų tautodailei technikų. Suprantama, kad
tautodailė, kylanti iš visuomenės tendencijų ir žmogaus saviraiškos, nuolat keičiasi,
plėtojasi kartu su pačiu žmogumi.
******************************************************************
***********************
Nacionaliniame M. K . Čiurlionio dailės muziejuje, kuriame eksponuojama M. K.
Čiurlionio kūryba, svarbią vietą užima XIX a. - XX a. pr. lietuvių liaudies meno
rinkinys. Čia eksponuojama vaizduojamoji (skulptūra, tapyba, medžio raižiniai) ir
taikomoji dailė (keramika, darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai).
Eksponatai į muziejų pateko iš ekspedicijų, o taip pat pavienių asmenų ir
dailininkų: A. Varno, B. Buračo, A. Žmuidzinavičiaus, K Šimonio ir kitų. Šiandien
rinkinį sudaro 51 924 eksponatų, (3 653 vnt. skulptūrų, 900 vnt. prijuosčių, 319
vnt. medžio raižinių, 27 000 negatyvų). Tai svarbios Lietuvos kultūros istorijos
vertybės.
Nedidelėje Lietuvos teritorijoje per ilgus šimtmečius susiklostė penkios
etnografinės sritys: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija, Mažoji Lietuva.
Etniniai savitumai pastebimi baldų puošyboje, audiniuose, architektūroje,
memorialiniuose paminkluose. Žemaitijoje statyta daug koplytėlių, Akštaitijoje
paplito stogastulpiai, daugiaaukščiai koplytstulpiai, vėliau - puošnūs kryžiai.
Dzūkijoje kryžiai dažnai dekoruoti stilizuotais Kristaus kankinimo įrankius
vaizduojančiais motyvais. Klaipėdos krašte ant kapo būdavo statomos paminklinės
lentos. Šie paminklai buvo skirti svarbiems šeimos ir visuomenės gyvenimo
įvykiams. Skulptūra buvo derinama su mažąja architektūra ir per ją - su aplinka, o
kartu išreiškė ir pagrindinį viso paminklo idėjinį turinį. Formos atžvilgiu
dominuoja pusiau tūrinė skulptūra, kurioje, kaip įprasta, modeliuojama tik priekinė
dalis. Skulptūros siužetuose ryškūs to laiko įvykių (XIX a. baudžiavos,
nacionalinės priespaudos, spaudos draudimo, sukilimų, tremties) atspindžiai.
Dažnai vaizduojami šventieji: Šv. Marija, Šv. Jurgis, Šv. Izidorius, Šv. Florionas;

11. taip pat liaudies kultūroje įsišaknijęs Rūpintojėlio vaizdavimas. Skulptūra savita
etnografiškumu, kurį itin pabrėžia išraiškinga polichromija.
Ekspozicijoje rodoma tapyba ant lentos, drobės, popieriaus, atliekama aliejiniais
dažais ar tempera. Kūriniai skirti koplytėlėms, bažnyčioms ar gyvenamųjų namų
interjerams. Siužetuose dažniausiai sutinkamos tos pačios asmenybės, kaip ir
raižiniuose bei skulptūroje. Šių kūrinių autoriai - savamoksliai, dauguma nežinomi.
Medžio raižiniai itin paplitę Žemaitijoje. Raižiniai tiek turiniu, tiek menine
forma jie artimi liaudies skulptūrai bei tapybai. Raižiniuose pavaizduoti įvairųs
šventieji, dažnai jie - globėjai nuo bado, ligų, gaisrų, taip pat dažnos socialinės ir
moralinės temos („Paskutinis teismas", „Blaivybės įvedimui paminėti 1858 m.").
Ekspozicijoje pristatoma dalis A. Varno rinkinio fotografijų. Muziejuje saugoma
1700 tapytojo ir grafiko A. Varno (1879 - 1979) stiklo negatyvų, 380 fotografijų.
Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose, kuriais puoštas
būstas, rengta šeima. Moterys pačios augino ir ruošė žaliavą (linus, kanapes, vilną),
dažė ją augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžio žieve, verpė ir audė ploniausias
drobes. Gražiausi audiniai ir drabužiai buvo skirti šventėms ir apeigoms.
Iš visų medžio dirbinių išsiskiria verpimo, audimo ir skalbimo įrankiai. Savo
archaiškumu, dekoratyvumu pasižymi verpstės, puoštos apskritimais,
segmentinėmis žvaigždutėmis, augalo ir paukštelio motyvais. Verpsčių, kaip
skoptųjų, bei tošies dirbinių, daugiausiai išliko Aukštaitijoje. Prieverpsčių, kurios
atsirado drauge su verpimo rateliu, gausu Žemaitijoje. Jos daug grakštesnės už
verpstes, jų formos, puošimo būdai bei raštai įvairesni.
Ši ekspozija susipažindina tik su dalimi pačių gražiausių muziejuje saugomų
tradicinės liaudies kūrybos pavyzdžių. Siekta atrinkti būdingiausius etnografinių
sričių bruožus atskleidžiančius eksponatus. Iš savo protėvių paveldėjome nuostabų
ir išties savitą kūrybinį palikimą. Tikime, jog domėjimasis tautos liaudies menu,
palaiko jos kultūrinį tęstinumą.
******************************************************************
**********************
Senovėje ornamentas reiškė informacijos perdavimą ženklais.
Iš kartos į kartą buvo perimamos nusistovėjusios ir tobulinamos meninės formos,
spalvų deriniai, ornamentika. Ornamentais išpuošti liaudies architektūros statiniai,
kryžiai, medžio drožiniai, geležies dirbiniai, baldai, moliniai indai, audiniai,
drabužiai, juostos, margučiai.
Manoma, kad ornamentas atsirado iš konkrečių realistinių vaizdų, juos stilizuojant,
supaprastinant. Ornamentas sudaromas ritmiškai pakartojant tam tikrus elementus.
Lietuvoje sutinkami įvairūs raštai. Dažnai jie atėję iš gamtos ir virtę atskirais
simboliais. Būdingiausi ir seniausi lietuvių liaudies ornamento simboliai:
Taškas. Tai visa ko pradžia, kilmė, vienetas.
Trikampis – baltams reiškė ugnį, vandenį, vyrą ir moterį.
Rombas. Aktyvumo simbolis. Plačiai naudojamas lietuvių tautinėse juostose ir turi
daug prasmių: žemė, saulė, diena, vainikas, ugnis.
Apskritimas (skritulys). Saulės simbolis, kartais apsuptas spindulių. Kaimo
kryžiuose daug saulės spindulių. Kryžių kryžmose “šviečia” saulė. Taip pat reiškia
ugnį, tobulybę ir amžinybę; ištikimybę (vestuvinis žiedas).
Segmentinė žvaigždė (šešiakampė žvaigždė) – saulės simbolis. Ji užima
pagrindinę vietą lietuvių liaudies ornamente. Ja puošiami rakandai, prieverpstės,
kultuvės, architektūra. Tai yra vienas seniausių pasaulyje saulės ir šviesos
simbolių, žinomas senovės Mesopotamijoje, Indijoje. Kaimo žmonės vadino
saulute, žvaigžde (V. Europoje – rozetė, roželė). Žemaitijoje dažnai segmentinė
žvaigždė virš koplytėlių atstodavo kryžių. Skulptūroje šv. Jurgis ant apsiausto turi
segmentinę žvaigždę. Kristus liaudyje dar vadinamas žvaigžde, dėl to žvaigždė –
saulė yra Kristaus simbolis.
Kryžius. Magiškas ir religinis simbolis, ornamento motyvas. Atsirado pirmykštėje
bendruomenėje kaip ugnies simbolis. Jis būdingas daugeliui senųjų kultūrų. Nuo 4
a. tapo krikščionių tikėjimo simboliu. Kryžius labai paplitęs lietuvių medžio
raižiniuose ir audiniuose, jų ornamentuose. Ypač gražūs kryžiai iš kalto metalo su
saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žalčių motyvais.
Svastika. Kryžiaus pavidalo dinamiškas Saulės, Perkūno, ugnies, jėgos, judesio
ženklas. Senovės Rytuose – derlingumo, saulės ir žaibo simbolis. Geležies amžiuje
svastika buvo aukščiausios valdžios simbolis. Jis randamas beveik visose senose
kultūrose. Svastikos motyvai būdingi lietuvių ir latvių ornamentikai. Baltai juos dar
siejo su laime, šviesa ir gėriu. Svastika yra dviejų rūšių: su judesiu į dešinę ir į
kairę. Pasitaiko su kampuotomis ir lenktomis alkūnėmis bei pusinės (pvz., tautinėje
juostoje).
Pasaulio medis. Pasaulio stulpas. Būdingas daugelio pasaulio tautoms. Pasaulio
medis jungia atskirus pasaulius: medžio viršuje – dangaus šviesuliai, kamienas –
žemė, šaknys – požemis. Lietuvių Pasaulio medžio prototipu buvo uosis, pušis,
ąžuolas. Dailėje šis medis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, dangaus
šviesulių, žiedų. Jį sergsti iš šonų ožiai, elniai, gulbinai.