2.  Architektūra(iš graikų: αρχη = vyriausiasis,
vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas,
dailidė) - pastatų projektavimo menas ir
mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra
formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius
bei jų kompleksus. Plačiąja šio ţodţio
reikšme architektūros objektas yra ţmogaus
gyvenamosios aplinkos planavimas ir
organizavimas, pradedant miestų planavimu,
landšafto architektūra ir baigiant interjero
dizainu.

3.  Urbanistiką
 tūrinę architektūrą.

4.  Architektūrinisprojektavimas, skirtingai nuo
laisvųjų menų, yra priklausomas nuo daugelio
techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir
klimato faktorių, lemiančių galutinį projektą.

5.  Architektūros kūrimo procesas apima
priemones, naudojamas tradiciniuose
menuose – skulptūroje ir tapyboje – erdvę,
formą, tūrį, tekstūrą, spalvą, šviesą, šešėlį.
Dėl šių aspektų pasireiškimo architektūrinis
projektavimas tradiciškai laikomas kūrybiniu
procesu, o architektūra bendruoju atveju
priskiriama prie meno šakų.

6.  Lietuvių liaudies architektūra – svarbi etninės
kultūros paveldo dalis. Savo istorine raida ji
susijusi su ekonominių-socialinių sąlygų
vystymusi ir darbo įrankių tobulėjimu.

7.  Sodybų įvairumą toje pačioje apylinkėje
lėmė nevienodos kultūrinės ir gamtinės
sąlygos.

8.  Darbštūs ir kūrybingi valstiečiai sukūrė
savitus architektūrinius pastatų tipus, puikiai
įsijungusius į Lietuvos peizaţą, sodybų ir
kaimų architektūrinius derinius. Lietuvos
kraštovaizdyje kaimai ir sodybos išryškėja
medţių gausumu, pro kuriuos matosi
šiaudiniai trobesių stogai ir pilkos medinės
sienos.

9.  Liaudies kūrybiškumas pasireiškė gyvenamojo
namo dalių proporcijų, jo konstrukcijų, visų
architektūrinių dalių ir dydţių derinimu,
dekoratyvinių elementų panaudojimu ir jų
sujungimu į darnią visumą. Čia glūdi mūsų
liaudies meno logika, estetika ir tradicijos. Iš
šių bruoţų galima nustatyti įvairių Lietuvos
sričių statinių tipus, surasti juose bendrumus
ir skirtingumus. Ilgus šimtmečius miestų
civilizacija turėjo labai maţos įtakos kaimo
statybai.

10.  Senosios lietuviškos sodybos kiemas su darţeliu,
medţiais ir sodu sudarė darnų architektūrinį
ansamblį. Pagrindiniai sodybos trobesiai – tai
gyvenamasis pastatas, klėtis, kluonas ir tvartai,
daţnas sodybos pastatas buvo pirtis ir darţinė.
Visi trobesiai aptverti tvoromis su vartais,
papuošti paminklais – „maţąja architektūra”.
 Atskirose lietuvių etnografinėse srityse galima
įţiūrėti savitus kaimo sodybų tipus.
 Istoriniu ir meniniu poţiūriu lietuvių liaudies
architektūra glaudţiai susijusi su kitomis liaudies
meno šakomis.
Taip pat akivaizdi jos kūrybinė sąveika su
kaimyninių kraštų liaudies architektūra.

11.  Pagrindinė lietuvių liaudies gyvenamųjų
namų ir ūkio trobesių statybinė medţiaga
buvo medis, o svarbiausi įrankiai iki 18 a.
vid. – kirvis, skliutas ir kaltas. Vėliau
statyboje pradėtas naudoti pjūklas ir
grąţtas.

12.  Iš pradţių sienų rąstai buvo apvalūs arba
tašyti skliutu – vėliau apipjauti pjūklu. Stogai
praeityje daţniausiai būdavo šiaudiniai. 19 a.
pab. nykstant miškams ir brangstant
medienai, daugėjo statinių iš plytų ir molio.


13.  Ūkiniaipastatai (tvartai, klojimai) statyti iš
pigios vietinės statybinės medţiagos – molio,
maišyto su šiaudais arba pelais.

14.  Lietuvių liaudies architektūroje ryškus
pagrindinių pastato dalių ir dekoro darnumas.
Įvairūs stogų pavidalai, jų santykiai su
sienomis, prieangiai ir prieklėčiai, saikingai
naudojami ornamentai atskleidţia ne tik
praktišką, bet ir menišką lietuvio kaimiečio
statybos kultūrą.

15.  Architektūrines pastatų formas papildo
papuošimai. Stogo pakraščiai uţbaigiami
lentomis su išpjaustinėtais raštais. Puošniais
karnizais, vad. stoginėliais, atribojami namo
skliautai (frontonai) nuo sienų, puošiamas ir
prieangių viršus.

16.  Stogogaluose, ant čiukuro ar skliauto
viršuje, sukryţiuotos lentos (vėtrinės) daţnai
uţbaigiamos ţirgeliais arba lėkiais,
vaizduojančiais arklių galvas, paukščių, oţkų,
avinų, jaučio ragų siluetus.

17.  Langai iš lauko pusės aprėminami lentų
apvadais. Viršutinės prikaltės išpjaustinėtos
geometriniais, augalinių ir gyvulinių motyvų
raštais.

18.  Langinės yra nedaţnos, bet visada
puošiamos: nudaţomos ar reljefiškai
išdroţiamos, panašiai kaip kaimiškos skrynios
ar spintos.

19.  Senosios tradicijos papildomos nauja
kūryba, todėl kiekvienas pastatas
savitas, tačiau šis įvairumas nenukrypsta nuo
kraštui būdingo etnografinio stiliaus.
Papuošimai nenustelbia pastato, o naudojami
ten, kur jie natūraliai suaugę su pastato
konstrukcija. Lietuvių valstiečiai sukūrė tokią
architektūrą, kurioje suderino pastatų
praktiškumą, menišką dekorą, tuo
praturtindami liaudies meną.

20.  Liaudiesarchitektūros tradicijos pasireiškė ir
miestelių statyboje. Prisilaikant jų buvo
statomi gyvenamieji namai, prekybiniai bei
mediniai kulto pastatai.

21.  Reikšmingą tautos kultūros paveldo dalį
Lietuvoje sudaro mediniai sakraliniai pastatai
– baţnyčios, koplyčios irvarpinės.
Architektūros ansamblis, susidedąs iš
baţnyčios, varpinės ir memorialinių
paminklų, buvo statomas ant kalvelės. Jis
buvo apţeldinamas ir aptveriamas medine
arba mūro tvora. Toks architektūros
ansamblis dominavo kiekviename miestelyje.

22.  Lietuvos medinių sakralinių pastatų kompozicija jungia
liaudies ir profesionaliosios architektūros bruoţus.
Profesionalioji architektūra medinius sakralinius pastatus
veikė dvejopai: netiesiogiai – taikant pavienius stilių
bruoţus – ir tiesiogiai – kartojant architektūros stilių
kompozicijos principus.
Liaudiškos kompozicijos bruoţai: proporcijų darna, formų
saikingumas, subtilus spalvų ir faktūrų derinimas.

 Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Stelmužė
 Baţnyčių vidus, nors ir atitiko nustatytus kanonus, buvo
skirtingas. Tas pats pasakytina ir apie baţnyčių išorę – nėra
Lietuvoje vienodą planą ir vienodus fasadus turinčių
medinių kulto namų.
 Prie bebokščių baţnyčių buvo statomos atskirai stovinčios
varpinės, kurios taip pat yra įvairaus plano bei fasado.


23.  Lietuvos miestelių kapinėse ir baţnyčių
šventoriuose statomos medinės koplyčios. Jų
architektūra konservatyvi. Šiuose statiniuose
labiau išryškėjo lokaliniai savitumai.
Dauguma koplyčių primityvesnės uţ
baţnyčias, jų kompozicijoje maţiau
atsispindėjo įvairių stilių poveikis. Nuo 17 a.
Lietuvoje kurti daugelio koplyčių ansambliai –
Kalvarijos.

24.  Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai,
horeljefai ir apvaliosios formos. Labiausiai paplitusi
yra pastaroji. Tačiau ji kiek skiriasi nuo tikrosios
apvalios skulptūros, kurią galima apţiūrėti iš visų
pusių. Liaudies skulptūros pritaikymas
stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms,
kryţiams vertė skulptorių visą dėmesį koncentruoti į
priekinę skulptūros pusę. Tuo pasireiškė jos
taikomasis charakteris, priklausomybė nuo
paminklinės, memorialinės architektūros. Dirbdami
statulėles liaudies menininkai nematomos nugaros
pusės daţniausiai plastiškai neišbaigdavo. Kartais
nugaros pusė buvo išskaptuojama. Taip buvo
sumaţinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo.
Priekinėje skulptūrų pusėje sukauptas bei išryškintas
plastinis ir emocinis turinys. Šonai traktuojami kiek
paprasčiau. Figūros paprastai kiek suplokštinamos.

25.  Vyrauja nedidelių proporcijų statulėlės, kurių
aukštis daţniausiai nuo 15 iki 100 cm.
Dominuoja 40-50 cm aukštis. Tačiau būna ir
didesnių. Iš lietuvių liaudies skulptūrų savo
dydţiu ir menine išraiška išsiskiria Vinco
Svirskio ir jo sekėjų kryţiai, kurių aukštis
siekia 4-5 metrus, o kryţiaus stiebe išdroţtos
horeljefinės, bareljefinės skulptūros. Vinco
Svirskio kūriniai ţavėjo drąsa, uţmoju,
monumentaliomis barokizuotomis formomis.

26.  Liaudiesmenininkas, droţdamas dievukus,
vadovavosi intuicija. Jo dirbtose skulptūrose
esti proporcijų, anatomijos klaidų.
Skulptūros atrodo daugiau ar maţiau
deformuotos. Statulėlių galvos kartais labai
didelės arba pernelyg maţos. Viena ranka
galėjo būti ilgesnė, kita trumpesnė. Visa tai
pateisinama jausmo logika. Skulptoriai siekė
aiškios vaizdo architektonikos bei formų
ritmo. Liaudies skulptūros statiškos,
frontalios, lakoniškos, menkai
diferencijuotos, apibendrintos.

27.  Dėl formų apibendrinimo dauguma skulptūrų
palieka monumentalų įspūdį. J. Baltrušaitis,
lygindamas mūsų liaudies skulptūrą su XII a.
romaniška, randa daug bendrų stiliaus
panašumų. Jis rašė: “Ribotos galimybės, tvirtos
konstrukcijos poreikis, įgimtas sugebėjimas
jungti geometrines formas su tuo, kas nerealu ir
keista, sukelia tokias pačias deformacijas, kaip
XII a. skulptūra, kuri kai kuriais atţvilgiais yra
liaudiška. Atsiskyrėlis prie Nemuno turi tokią pat
vaizduotę kaip vienuolis dekoruodamas maţas
romaniškas baţnyčias. Formos ir technikos
artumas leido sukurti anksčiau neţinomą pasaulį.

28.  P. Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė:
“...Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra
pilnas meninių elementų. Jame mes matome
formos konstruktyvumą, pjaustytų formų
lakoniškumą, technikos paprastumą ir
lengvumą, puikų mokėjimą naudotis
medţiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir
motyvo ryškumą ir originalumą.

29.  Tradicinė liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija
išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles daţydavo
daugiausia aliejiniais daţais. Pagrindinės spalvos buvo
balta, geltona, ruda, ţalia, raudona, mėlyna, juoda. Spalva
liaudies skulptoriai pabrėţdavo plaukus, antakius,
blakstienas, lūpas, akis. Pavyzdţiui, veidas, rankos, kojos
buvo daţomos balta, rausva ar geltona spalva, plaukai -
juodai, rusvai, geltonai, rudai, akys - mėlynai, juodai.
Atributai - nimbas, aureolė, karūna - bronzuojami,
imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų
drabuţių spalvos daugiau buvo nusiţiūrėtos iš baţnytinių
skulptūrų arba paveikslų, nors kartais nutoldavo nuo jų.
Pavyzdţiui, dievdirbys J. Valys Rūpintojėlio tuniką mėgo
daţyti tamsiai ţalia spalva, ne taip, kaip ikonografijoje
priimta, - raudona. Be to, koplytėlės savininkas,
norėdamas parodyti didesnę pagarbą šventajam bei
prašydamas iš jo įvairių malonių, stengėsi ir pats pagraţinti
koplytėles bei skulptūras.

30.  Tarpliaudies skulptūrų daţna Marijos
Maloningosios figūra. Vienur ji pavaizduota
kaip drovi, naivi idealizuota mergelė, kitur -
kaip tvirtai ant ţemės moteris.

31.  M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulis formavosi
XIX a. pabaigoje, neoromantizmo,
simbolizmo ir art nuoveau meninių idėjų
sankirtoje. 1903 m. pradėjęs tapyti, jis
nenutraukė ir kompozitoriaus veiklos. Daile
(tapyba, grafika) M. K. Čiurlionis uţsiiminėjo
šešerius metus (1903–1909). Nemaţa tapybos
darbų dalis sukurta vasaromis, atostogaujant
tėvų namuose Druskininkuose. 1908–1909 m.
laikotarpiu gyvendamas (su pertraukomis)
Sankt Peterburge, dailininkas sukūrė
paskutiniuosius tapybos darbus, tarp jų ir
didįjį Rex (1909).

32.  M.K. Čiurlionio kūrybinis palikimas – apie 300
tapybos ir grafikos kūrinių. Dauguma jų
saugomi Kaune, Nacionaliniame M. K.
Čiurlionio dailės muziejuje, pavieniai –
Vilniaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo
muziejuose. Keletas darbų – privačiose
kolekcijose.

33.  M. K. Čiurlionio tapyba ţavi ne tik paslaptingu
turiniu, nutapytų vaizdų įtaigumu, bet ir
originalia menine forma. Jo paveikslai gana
artimi Europos simbolizmui – juos sieja panašios
idėjos, motyvai ir įvaizdţiai. Sykiu būtina
pabrėţti dailininko gebėjimą mąstyti gana
nepriklausomai nuo to meto dailės autoritetų ir
kurti visai naujos plastinės formos kūrinius –
tapybines sonatas, preliudus, fugas. Šiais
nepaprastai originaliais, tapybą ir muziką
sintezuojančiais tapybos darbais lietuvių
menininkas stipriai praturtino Europos
modernizmo tapybą. Sureikšmindamas plastinę
tapybos kalbą jis prasiverţė į modernizmą giliau
nei bet kuris kitas Vidurio ir Rytų Europos
dailininkas.

34.  1907–1909 m. M. K. Čiurlionio paveikslai yra
pakankamai novatoriški 1900-ųjų epochos
dailės kontekste, todėl šis tapytojas
priskiriamas prie abstrakčiosios tapybos
pradininkų. M. K. Čiurlionis iškristalizavo ne
spalvinį, bet daugiau grafinį-erdvinį
abstrahavimo būdą bei pateikė vieną
įdomiausių muzikos principų taikymo
tapyboje galimybių. Šiuo poţiūriu jis
priklauso ratui menininkų, dalyvavusių XX a.
pradţios dailės avangardiniuose
procesuose, kurie vedė abstrakčiosios
tapybos link.

35.  M.K. Čiurlionis bandė piešti ir tapyti dar
besimokydamas Leipcigo konservatorijoje
(1901–1902). Išlikę 1903 m. jo kūrybiniai
bandymai – tai būsimų paveikslų
kompozicijos, nutapytos ant pašto atvirukų,
siuntinėtų broliui Povilui.

36.  M.K. Čiurlionis yra nutapęs septynias
tapybines sonatas: Sonata Nr. 1 (Saulės
sonata, 1907), Sonata Nr. 2 (Pavasario
sonata, 1907), Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata,
1908), Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata,
1908),Sonata Nr. 5 (Jūros sonata,
1908), Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata,
1908), Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata,
1909).

37.  1909 m. greta tapybinių sonatų dailininkas
kūrė ir paprastesnės vaizdinės struktūros
neoromantiškus darbus. Vieni jų pasiţymi
vadinamajai 1900-ųjų arba fin de
siècle epochai būdingu retrospektyvizmu
(Tvirtovės pasaka,
1909, Angelas, 1909, Aukuras, 1909), kiti –
stebėtinai taikliai perteikta Lietuvos gamtos
ir lietuviško mentaliteto, kaip jis anuomet
buvo suprantamas, dvasia (Lietuviškos
kapinės, 1909, Kapinių motyvas, 1909).

38.  Ankstyviausibaţnytiniai kūriniai į Lietuvą
buvo įveţti daugiausia iš Vidurio Europos
šalių. Baroko, klasicizmo epochoje formavosi
Lietuvos tapybos tradicija, kurią parodoje
stengiamasi pristatyti išsamiausiai. Ypač
ryškus Simono Čechavičiaus kūriniai - “Šv.
Trejybė”, “Šv. Joana Pranciška Šantalietė”.
Dauguma ekspozicijoje rodomų darbų sukurti
neţinomų XVII-XIX a. dailininkų, kūrusių
Vilniuje.

39.  PranciškusSmuglevičius (1745-1807). Šv.
Anupras gauna Švč. Komuniją iš angelo
Neţinomas XVIII a. Lietuvos dailininkas.
Maras Vilniuje 1710 m.
Neţinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas. Šv.
Valentinas grąţina regėjimą Asterijaso dukrai

40.  Baroko epochoje Lietuvoje pastatyta ypač
daug baţnyčių ir vienuolynų, kurie buvo
gausiai dekoruoti tapybos ir skulptūros
kūriniais. Baroko dailės paveldas Lietuvoje
gausus ir įvairus. Jį parodoje pristato Simono
Čechavičiaus (1689-1775) ir daugybės
neţinomų Vilniaus ir provincijos dailininkų
tapyti altorių paveikslai, vienuolynų pastatus
puošusios drobės.

41.  Naują impulsą Lietuvos baţnytinės dailės raidai
davė kontrreformacija. XVII-XVIII a. daugelis
Lietuvos šventovių pasipuošė pagal seniausius
pavyzdţius tapytais Marijos paveikslais, kurių ne
vienas išgarsėjo malonėmis: Šiluvos, Ţemaičių
Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos ir kt.
Vienuolijos skleidė Marijos kultą, todėl turtėjo
Marijos paveikslų ikonografija, baţnyčiose
atsirado Švč. Mergelės Marijos Nekaltai
Pradėtosios, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės,
Roţinio Švč. Mergelės Marijos ir kitų
ikonografinių tipų paveikslai. Kontrreformacijos
laikotarpiu sustiprėjo šventųjų kultas. Lietuvoje
ypač populiarūs buvo šv. Juozapo, šv. Antano, šv.
Kotrynos, šv. Barboros ir, be abejo, - Lietuvos
globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.

42.  Bizantinio ir gotikinio stilių bruoţai savitai jungiasi
Merkinės Madonoje (XVI a. pr.) - viename seniausių
Lietuvos teritorijoje išlikusių paveikslų.
Paveikslo kilmės legenda “Mariją su kūdikiu” iš Senųjų
Trakų (XVI a. pab. - XVII a. pr.) sieja su Bizantija. Pasak
legendos, šį paveikslą kunigaikščiui Vytautui jo krikšto
proga padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II
Paleologas. Vytautas, Senuosiuose Trakuose įkurdinęs
vienuolius benediktinus, paveikslą atidavė vienuolyno
baţnyčiai. Čia jis buvo iki vienuolyno uţdarymo 1832 m.
Paskutinis Trakų benediktinų abatas Čechavičius paveikslą
išsiveţė ir 1849 m. atidavė Lucko sufraganui Fijalkovskiui.
Šis 1859 m. drobę padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga,
kad ji bus pakabinta “Vytauto koplyčioje”. Kadangi tokios
koplyčios katedroje nebuvo, paveikslas buvo pakabintas
virš Vytauto paminklinės lentos. Pagal bizantinius
prototipus modifikavusią Vakarų tradiciją, Marija jame yra
pavaizduota kaip Dangaus karalienė - su karališkuoju
skeptr