Mokinių darbai projektui Klaipėdos kraštas - kultūrų kryžkelė.

1. Vakarų žemaičių patarmės ypatybės
Vardai
Žemaitiškai kalbantys Klaipėdos krašto gyventojai
savęs žemaičiais nelaiko, netgi įsižeidžia, jeigu juos
kas nors tuo vardu pavadina. Taip yra dėl to, kad
Klaipėdos kraštas nepriklausė Žemaičių
kunigaikštystei, jį nuo žemaičių daug metų skyrė
administracinė, ekonominė, kultūros ir tikybos ribos.
Dažniausiai šio krašto lietuviai buvo vadinami
lietuvininkais (Lietuvos gyventojais). Mat pajūryje
asmenų pavadinimai pagal kilmės ar gyvenamąją
vietą, o kartais ir pagal profesiją, paprastai buvo
daromi su priesaga -ininkas: ventininkai (Ventės
gyv.), karklininkai (Karklės gyv.), kopininkai,
kuršininkai (Kuršių nerijos, kopų gyv.). Neretai
Klaipėdos krašto lietuviai dar buvo vadinami būrais ar
prūsais. Patys save jie dažniau vadino šišioniškiais
(vietoj čia jie sakydavo šišon).

2. Lingvistinė situacija
Klaipėdos krašte daugiau kaip 700 metų greta gyveno lietuviai (vakarų žemaičiai) ir
vokiečiai. Daugelio šaltinių liudijimu XVa. Klaipėdos krašte gyventa apie 8 000
žmonių, iš jų tik nedidelė dalis kalbėjusi vokiškai. Daug reikšmės kalbos išlikimui
turėjo ir tai, kad beveik visi Mažosios Lietuvos gyventojai buvo protestantai. Čia
anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga,
bažnyčiose pamaldos buvo laikomos ir lietuvių kalba, mokyklose t.p. mokoma
lietuviškai. Todėl iki pat XIXa. vid. vokiečių kalba tik nežymiai paveikė lietuvių
kalbą.
Nuo XIXa. pab. Padėtis pasikeitė - pradėjo nykti lietuviškos mokyklos, lietuvių
kalba traukėsi iš viešojo gyvenimo. 1923m. prijungus Klaipėdos kraštą prie
Lietuvos, krašte gyveno 50,8 % lietuvių. Nors Klaipėdos kraštas priklausė
Lietuvai, germanizacija vis stiprėjo. Šiuo laikotarpiu dažnas save laikė
klaipėdiečiu (memelenderiu) – nei lietuviu, nei vokiečiu. Dar prastesnė padėtis
susidarė XXa. vid. – baigiantis Antrajam pasauliniui karui daugelis šio krašto
gyventojų emigravo arba buvo išvaryti iš gimtųjų vietų.
Dabar Klaipėdos krašte vakarų žemaičių tarmę bemoka vos 300-400 garbingo
amžiaus žmonių.

3. Asmenvardžiai
Nė viename regione nėra tiek daug pravardinių pavardžių,
kaip Klaipėdos krašte. Ypač ryškiai išsiskiria savo gausa
pavardės, turinčios neigiamą atspalvį: Rugulis(miegalius),
Purvinas, Lepys, Šlubys, Šūdnagis, Duoblys (pilvotas),
Gižas (pašvinkęs), Kumšlys (rijūnas), Šeška, Višta.
Vardų įvairovė Klaipėdos krašte gerokai mažesnė. 1941m.
Dažnoje apylinkėje neužfiksuota nė vieno lietuviško vardo:
Johanas, Martinas, Michelis, Georgas, Valteris, Hansas,
Ana, Greta, Trūdė, Elzė.
Klaipėdos krašto šnekamojoje kalboje beveik visada pirma
sakomas vardas, paskui pavardė, t.y. Išlaikyta senoji
tradicija. Tai puikiai parodo ir Ievos Simonaitytės kūryba
(Vilius Karalius, Grėtė Plonikė).

4. Smulkioji tautosaka
 Mįslės
 Minklės
 Sakmės ir pasakos
 Patarlės ir
priežodžiai
 Pasijuokimai
 Keiksmai
 Greitakalbės
 Blevyzgos

5.  Du gauruotu susiklojo, vieną Mįslės
pliką pakavojo. (Akis) Toliai
 Lops ant lop, adats ne dūr.
(Kopūstas) Vanagai
 Raudons šunoks po slenksti
gul. (Liežuvis) Stariškės
 Pareit bačkelė iš Engeland,
be dugno, be lankų, parneš
dvejopą pyva. (Kiaušinis)
Baičiai
 Lyber leiber trumpakojs,
dieną naktį nemiegojs.
(Laikrodis) Stariškės

6. Kas lauk dienos? – Minklės
Lova. Kas lauk
nakties? – Durys.
Kas pelns skylių, o
vandin laik? – Kempinė
Koks vyroks, raudono
apsidars, niek nabij,
kap tik vešts? –
Sliekas.
Po kok med zoiks
lynant sleps? – Po
šlapio.

7. Patarlės ir priežodžiai
 Kam loji, to ir don valgyk.
(Prisitaikymas) Šatriai
 Iš ko mulk pažysi, kad ne iš
jok. (Kvailys ir jo pasireiškimai) Dovilai
 Mėšlų nekapsts, taukų
nelaižys. (Dirbsi – turėsi) Šlapilė
 Del venos žuves į vandin
nešoks. (Atsargumas) Baičiai
 Pri darb kap gaidys, pry valg
kap arklys. (Tinginys) Žiaukos
 Ko širdis peln, tas iš burnos
plūst. (Piktumas) Baičiai

8. Pasijuokimai iš bajorų
Į Švėkšen gyven toks bagots dvarionis – Švėkšens
Pliotars.
Ans vensyk važio par miest er pry žyd apsisto er nor
kepurs perkt. Žydoks įneš kepur, ta bov byšk
apdulkėjus er
į popier įvyniot. Pliotars ūsimaun kepur er klaus:
“Kek
kašto?” – “Penksdešymt rubel, ponel”, - sak žyds.
“Duok
man geresen”, - sak Pliotars. Žydoks šarpė įbėg er
pasiem
beršt, er nūberšto tą pat kepur, įvynio į byšk feinesen
popier er yšneš Plioterio. Tas aną paem er ūsimaun.
Tad
ans klaus: “O kek ta kašto?” – “Šymt rubel, ponel”, -
atsak
žyds. “Votata, tok aš er norėjau”, - atsak Pliotars er
pavažiav. Ditava.

9. Apie kapitoną ir tarną (cd)
Vienas kapitonas dažnai su savo boršu (pasiuntiniu)
išjoja. Boršas buvo kapitono arklio nutraukęs i (ir) savo
arkliui pydėjęs (pridėjęs, uždėjęs). Boršo arklys labai
mandriai (išdidžiai) ėjo. Kapitonas pastebėjo tą ir sako:
“Ką tu darai, ka tavo arklys tep mandriai eita (eina)?” –
sako. Nu, sako: “Nanorėjau patiekti (pasakyti). Ale
kapitonas neatleido i turėjo patiekti. Ištraukė i devė tris
markes, sako: “Tu man patiek”. Nu, sako: “Aš degtuką
pašpicinu (paaštrinu, padrožiu), vieną galą ir antrą galą, i
pakišu po uodegos. O kaip degtukas dura (duria), teip
ans turi uodegą aukštyn, i galvą kela (kelia) aukštyn.
Kapitonas i sako: “Štai trys markės, duodu tau, tu patiek
mano žmonai”.( Vilius Brizgys Kintų apyl. Suvernų k.)