Raymund.mood. .gyvenimas.po.gyvenimo

1. EAYMUND MOOD
Gyvenimas po gyvenimo
1991 m.

2. Tai knyga bestseleris. Joje aprašoma žmonių, patyrusių kUni-
kinę mirti, pasakojimai. Jie tikri, panaSūs, telkiantys daug peno
apmąstymams apie gyvenimo po mirties fenomeną. Leidinys pa­
ruoštas pagal rankraštini knygos „Gyvenimas po gyvenimo" verti­
mą iš anglų kalbos ir jos sutrumpintą publikaciją žurnale „Ame­
rika".
Į ž a n g a
Man teko garbė knygą „Gyvenimas po gyveninio" skaityti rank­
raštiniame variante. Džiaugiuosi, kad jaunas nsoksiininkas surinko
duomenų ic savo tyrinėjimus pateikė visuomenei.
Pastaruosius dešimt metų dirbau prie labai sunkių ligonių, to­
dėl ne atsitiktinai ėmiau domėtis mirties fenomenu. Mes nemažai
žinome apie mirties procesą, bet mes taip pat turime nemaža ne­
išspręstų klausimų, susijusių su ligonių mirtimi, jų išgyvenimais.
Tyrinėjimas, kurį autorius skelbia savo knygoje, sudomins dau­
gelį ir patvirtins tai. apie ką žmonės galvojo dar prieš du tūkstan­
čius metų, būtent, kad yra gyvenimas po mirties. Nors autorius
netvirtina tyrinėjęs pačią mirtį, tačiau iš jo išvadų yra aišku,
kad mirštantis ligonis sąmoningai suvokia aplinką netgi po
klinikinės mirties. Tai labai sutampa su manuoju tyrimu, kuriam
panaudoti pacientų pasakojimai. Tie žmonės mirė ir buvo prikel­
ti, mums visiškai to nesitikint.
Visi pacientai, apie kuriuos čia kalbama, aiškiai patyrė atsis­
kyrimo nuo fizinio kūno jausmą. Dauguma jų nurodė, kas jiems
padėjo pereiti į kitą egzistencijos plotmę. Jie buvo pasveikinti
anksčiau mirusių mylimų žmonių arba sutikti religinės figūros,
atitinkančios jų religinius įsitikinimus. Mood knyga pasirodė kaip
tik tuo laiku, kada tai, ką esu sukaupusi savo patyrimu ir prakti­
ka, norėjau aprašyti.
Mood susilauks nemažai kritikos. Dvasininkai, jaudinasi dėl
kiekvieno mokslininko, kuris ima tyrinėti uždrfrustą sferą. Vienos
sektantų bažnyčios atstovai jau kritikavo į šią panašias studijas.
Tūlas kunigas apie leidinį atsiliepė kaip apie ,,pigaus jausmo
pardavinėjimą". Kiti mano, kad gyvenimo po mirties klausimas
turi pasilikti aklo tikėjimo dalyku ir negalima jo nagrinėti.
Kita žmonių grupė, iš kurios Mood gali laukti rimtų atsiliepimų
į jo knygą, yra mokslininkai ir gydytojai, tokias studijas laikan­
tys ,,ne moksliškomis." •
Aš manau, kad mūsų visuomenė išgyvena pereinamąjį laiko­
tarpį. Mes privalome turėti drąsos atidaryti naujas duris ir pri­
pažinti, kad šiandieninės mokslo priemonės daugeliui tyrinėtojų
yra nepakankamai efektyvios. Si knyga atidarys naujas duris
žmonėms, kurie turi atvirą protą ir suteiks jiems vilties ir drąsos
įvertinti naujų tyrinėjimų plotus. Jie sužinos, kad Mood yra tei­
singas ir garbingas tyrinėtojas. Si knyga patvirtins ir mano atra­
dimus, taip pat tų mokslininkų, kurie nepabūgo amžinosios pa­
slapties.
Iš visos širdies kiekvienam žmogui rekomenduoju perskaityti
šią knygelę. Sveikinu Mood, kad jis išdrįso spausdinti savo at­
radimus. Elizabet Kubler-Ross
Medicinos mokslų daktarė

3. ĮVADAS
Šią knygą parašė žmogus. Todėl natūralu, kad ji atspindi auto­
riaus akirati, nuomonę bei pažiūras. Tokiu būdu, nors aš, klek
galėdamas, stengiausi būti objektyvus ir tiesus, vis dėlto žinios
apie mane gali būti naudingos įvertinti čia išdėstytiems kai ku­
riems tvirtinimams.
Visų pirma, aš pats niekada nebuvau arti mirties, tai čia ne­
galiu pateikti patyrimo iš pirmųjų lupų, taip sakant, mano paties
išgyvenimų. Taip pat aš negaliu skelbtis esąs visiškai objektyvus
dėl to, kad ir mano emocijos yra įsipynusios į šį mokslinį darbą.
Klausydamasis daugybės žmonių pasakojimų apie kerinčius iš­
gyvenimus, kuriuos ši knyga nagrinėja, pasijusdavau tarsi aš
pats su jais patyriau tai, ką patyrė jie. Aš noriu tikėti, kad ši
būsena nebus sumenkinusi mano tyrinėjimų rimtumo bei pusiau­
svyros.
Antra, aš nesu toks asmuo, kuris būtų plačiau ir artimiau susi­
pažinęs su didžiule pasąmonės ir okultizmo fenomenų literatūi:a.
Jų neniekindamas, tai sakau: aš visiškai suprantu, kad platesnis
jos pažinimas būtų man padėjęs geriau suvokti įvykius, kuriuos
aš tyrinėjau. Dabar aš ketinu kiek artimiau apžiūrėti tos srities
rašinius, norėdamas pamatyti, ar daug yra autorių tyrinėjimų,
panašių į mano.
Trečia, mano religinis išsiauklėjimas vertas kai kurių paaiški­
nimų. Mano šeima priklausė presbiterionų bažnyčiai. Tačiau
mano tėvai nevertė priimti savo religinių įsitikinimų. Kai aš au­
gau, jie skatindavo domėtis tuo, kas mane traukte traukė ir suda­
rydavo tam palankias aplinkybes. Taip aš užaugau, turėdamas
„religiją" ne tik'kaip pastovią tiesų sistemą, o daugiau kaip susi­
domėjimą dvasinėmis ir religinėmis doktrinomis, mokslais bei
problemomis. Aš tikiu, kad visos didžiosios žmonių religijos at­
skleidžia mums daug tiesų ir tikiu, kad nė vienas iš mūsų neturi
atsakymo į giliausias ir pagrindines tiesas, apie kurias sprendžia
religijos. Organizaciniu požiūriu aš esu metodistų bažnyčios na­
rys.
Ketvirta, mano akademinis ir profesinis akiratis yra kiek skir­
tingas—sakyčiau, laužytas. Aš baigiau filosofijos aspirantūrą Vir­
džinijos universitete ir 1969" Įlietais gavau filosofijos daktaro
laipsnį. Filosofijoje mano spcialybė yra etika, logika ir kalbos
filosofija. Trejus metus dėstęs filosofiją universitete Siaurės Ka­
rolinos rytuose, nutariau studijuoti mediciną, ruošdamasis tapti
psichiatru ir dėstyti medicinos mokykloje filosofiją. Visos tos stu­
dijos ir patirtis daug padėjo suformuoti pažiūrą, kurią skleidžiu
šioje studijoje.
Tikiuosi, kad ši knyga patrauks dėmesį į reiškinį, plačiai pa­
plitusį, ir savo ruožtu padės susidaryti bendrą pažiūrą į jį. Esu
tvirtai įsitikinęs, kad šis fenomenas yra labai reikšmingas
mokslo bei praktikos sritims — ypač psichologijai, medicinai,
filosofijai, teologijai ir dvasininkijai, —turės įtakos ir mūsų kas­
dieniniam gyvenimui.
Jau pačioj pradžioj noriu pasakyti, kad aš nebandau įrodinėti.
Jog yra gyvenimas po mirties. Motyvus išdėstysiu daug vėliau. Nei
manau, kad galima tuojau pat ,,įrodyti". Dalinai dėl to vengiau
minėti tikras pavardes ir nuslėpiau kai kurias atpažįstamas pasa­
kojimų detales, palikdamas jų turinį nepakeistą. Tai buvo būtina.
Minimų individų privalumai ir slaptumas daugeliu atvejų man
neleido atvirai sklebti jų išgyvenimus.
Nemaža bus tokių, kurie šioje knygoje užrašytus pareiškimus
laikys neįtikėtinais ir pirmoji mintis bus jų atsikratyti. Kaip ten
bebūtų, nė vieno iš tokių žmonių kategorijos aš iMjiktl negaliu. Juk
vos tik prieš keletą metų aš pats esu lygiai taip pat galvojęs. Aš
nereikalauju, kad kas nors vien tik dėl mano autoriteto priimtų
ir patikėtų tai. kas šioje knygoje Išdėstyta. Iš tikrųjų, kaip logiškai
galvojantis, kuris atmeta kelią į tikėjimą, kai tas kelias nepagrįs­
tai apeliuoja į autoritetą, aš primygtinai reikalauju, kad niekas
taip nedarytų. Tik vieno prašau, kad kas netiki tuo. kas čia para­
šyta, bent truputį apsidairytų apie save. Sį iššūkį jau keletą kar­
tų esu metęs prieš kurį laiką. Iš tų, kurie pradžioje buvo abejin­
gi, vėliau prisijungė prie mano kalbų apie tuos įvykius.
Kita vertus, be abejo, bus daug tokių, kurie, ' skaitydami šią
knygą, ras didelę paguodą, nes pamatys, kad ne jie vieni yra tu­
rėję tokį išgyvenimą. Tiems, ypač jei jie, kaip tai daro daugu­
ma, yra nutylėję savo istorijas nuo visų —štai ką galiu pasakyti:
aš viliuosi, jog ši knyga padrąsins jus kiek laisviau kalbėti, kad
aiškiau butų nušviestas įdomiausias žmogaus sielos aspektas.
AUTORIUS

4. l KĄ PANAŠI MIRTIS?
„Visos kančios išnyksta."
„Didžiuliu greičiu aš lėkiau per didelį juodą vakuumą."
„Tai buvo visiškos ramybės jausmas, nejaučiau jokios baimės."
„ A š buvau labai tamsioje ir gilioje lygumoje. Vėliau aš pagal­
vojau: „Stai ką reiškia Biblijos žodžiai: „mirties šešėlių lyguma",
todėl,, kad aš ten buvau."
„ P o to, kai aš grįžau atgal, verkiau ištisą savaitę, kad turiu
vėl gyventi šiame pasaulyje po to, kai aš pamačiau kitą."
,,Man atsivėrė ištisas naujas pasaulis... Aš pagalvojau: „Klek
daug aš čia gavau, kad visa tai atspėčiau ir atskleisčiau".
,,Aš girdėjau balsą, sakantį man, kad aš turiu grįžti atgal, bet
aš vtsai 'nejaučiau baimės."
MIRTIES PATYRIMAS
Nors labai įvairios aplinkybės supa mirti ir labai skirtingi as­
menys, kuriuos ji paliečia, vis dėlto išgyvenimų atpasakojimai
vra stulbinančiai panašūs. Atpasakojimų panašumas yra toks di­
džiulis, kad praktiškai galima atrinkti penkiolika besikartojančių
elementų, atrinktų išgyvenimuose. Tebus man leista sukurti trum­
pą, teoretiniu atžvilgiu „idealų" arba .,pilną" išgyvenimą, jun­
giantį savyje visus tuos elementus tokia tvarka, kuri yra jiems
būdinga.
Žmogus miršta ir tuo metu, kada jn kančios baigiasi, jis girdi,
kaip gydytojas skelbia jo mirtį. Žmogus girdi nejaukų triukšmą,
garsų skambėjimą ar zvimbimą, bet tuo metu jaučia labai greit
judąs per ilgą tunelį. Po to jis staiga pasijunta esąs už savo fizi­
nio kūno, bet dar fizinėje aplinkoje, jis mato savo kūną kaip pa­
šalinis stebėtojas. Jis mato, kaip bandoma kūnui grąžinti gyvybę
ir nedidelį laiko tarpą būna tarsi šoko būsenoje.
Vėliau jis palaipsniui apsipranta su nauja padėtimi. Jis paste­
bi, kad turi kūną, bet visai kitokios prigimties ir visai kitomis
savybėmis negu to fizinio kūno, kurį jis paliko. Netrukus pasi­
reiškia kiti įvykiai. Prie jo ateina kitų žmonių dvasios susitikti ir
padėti. Jis mato mirusiųjų giminių ir pažįstamų dvasias, prieš jį
pasirodo šviečianti būtybė, iš kurios sklinda didelė meilė ir dva­
sinė šiluma, kurios jis niekada anksčiau nejautė. Si būtybė be žo­
džių pateikia klausimus, padedančius jam įvertinti savo gyveni­
mą, per akimirką atvirkštine tvarka prabėga viso gyvenimo vaiz­
dai. Atitinkamu metu jis pastebi, kad prie jo artėja kažkokios už-
tvaros ar sienos, kurios aiškiai nužymi ribą tarp šio ir ano gy­
venimo. Bet netrukus jis supranta, kad turi grįžti atgal į žemę.
kad mirties valanda dar neatėjo. Tuo momentu atsiranda noras
pasilikti kitame gyvenime, nes šis jam patinka. Jis persmelktas
laime, meile ir ramybe. Priešinimasis grįžimui silpsta ir jis vėl
susilieja su savo fiziniu kūnu. Prasideda įprastas gyvenimas. Vė­
liau jis bando pasakoti kitiems apie patirtą būseną, tačiau tai pa­
daryti sunku. Pirmiauisia sunku parinkti žodžius, nusakančius pa­
tirtą būseną. Kartais šie pasakojimai tik sukelia pašalpas ir at­
graso nuo tolesnių dalinimųsi mintimis. Vis dėlto išgyvenimas gi­
liai paveikia visą tolesnį gyvenimą, pakeičia pažiūras į mirtį.
Reikia turėti mintyse, kad atpasakotas išgyventas įvykis yra
patirtas ne vieno žmogaus. Geriau sakant, tai yra modelis, sudė­
tas iš bendrų elementų, rastų daugybėje pasakojimų. Aš jį čia
pateikiau, norėdamas Iš anksto supažindinti, ką gali iSgyvenll
mirštantieji.
SUNKU IŠREIKŠTI
Mūsų bendravimas kalbos pagalba remiasi plačiu bendražmo-
gišku patyrimu. Si aplinkybė yra esmine kliūtimi aptariant tuos
reiškinius, kurie čia nagrinėjami. Tų, kurie buvo arti mirties. Iš­
gyventi įvykiai yra už mūsų bendro patyrimo ribų, todėl jiems
sunku lingvistiškai išreikšti tai, kas su jais buvo atsitikę. Žmonės,
tai patyrę, visi kaip vienas teigia, kad jų patirtis neaprašoma ir
neišreiškiama. Daugelis žmonių yra pabrėžę; ..Visai nėra žodžių
išreikšti tai. ką noriu pasakyti" arba ..Nėra būdvardžių, kuriais
galima apibūdinti tai, kas atsitiko". Viena moteris trumpai ap­
sakė savo įspūdi: ,.Apsakyti jums tai. kas su manim atsitiko, yra
problema, nes žodžiai, kuriuos aš žinau, yra trimačiai. Tuo metu,
kai aš išgyvenau, nepalioviau galvojusi: „Stai, kada aš mokiausi
geometrijos, man kalė į galvą, kad yra tik trys matavimai, ir aš
tuo tikėjau. Tačiau tai neteisinga. Jų daugiau." Taip, žinoma, pa­
saulis, kuriame mes gyvename, yra trimatis, bet kitas pasaulis ne
trimatis. Dėl šios priežasties taip sunku jums pasakoti. Aš jums
turiu pasakoti trimačiais žodžiais. Tai geriausias būdas paaiškinti
ir perduoti savo išgyvenimus, bet jie ne visai adekvatūs tikrie­
siems išgyvenimams. Visiško vaizdo aš jums negaliu perduoti".
SUGEBĖJIMAS GIRDĖTI
Daugelis žmonių yra pasakę, kad jie girdėjo, kai gydytojas ir
kiti dalyviai pripažino juos mirusiais. Viena moteriškė man pasa­
kojo: „ A š gulėjau ligoninėje, bet gydytojai nerado ligos. Gydy­
tojas Džeimsas nusiuntė mane žemyn pas rentgenologą padaryti

5. rentgeno nuotrauką. Pradžioje man į ranką buvo įleistas prepara­
tas, nes esu alergiška vaistams. Reakcijos nebuvo ir man ėmė šį
preparatą leisti. Po jo įleidimo sustojo širdis. Aš girdėjau, ka;ip
rentgenologas priėjo prie telefono ir surinko numerį. Aš girdė­
jau, kaip jis pasakė: ,,Daktare Džeimsai, aš nužudžiau jūsų pa­
cientę, misis Martin." Tačiau aš žinojau, kad nemiriau. Aš ban­
džiau pajudėti arba kaip nors jiems pranešti, bet negalėjau. Ka­
da jie bandė mane reanimuoti, girdėjau, kaip jie kalbėjo, kiek
ii- kokių vaistų reikia įvesti, bet nieko nejaučiau, kai kas nors
prie maąęs prisiliesdavo".
Jaunas žmogus, kuris buvo pripažintas mirusiu po automobilio
katastrofos, pasakoja: ,,Aš girdėjau, kaip buvusi ten viena moteris
pasakė: „Jis miręs", ir kažkas patvirtino: „Taip,ji3 miręs."
Tokio tipo pranešimus lengvai patvirtina gydytojai ir kiti da­
lyviai. Pavyzdžiui, vienas gydytojas man pasakė: ,.Vienos mano
pacientės širdis sustojo tuo metu, kada mes ją ruošėmės ope­
ruoti. Aš buvau greta ir mačiau, kaip jos vyzdžiai išsiplėtė. Mea
bandėme ją grąžinti į gyvenimą, tačiau veltui, ir aš kitam gydy­
tojui pasakiau: ,,Pabandykime dar kartą, o po to baigsime." Sį
kartą širdis ėmė plakti ir pacientė atsigavo. Vėliau aš jos pa­
klausiau, ką ji jautė po ,,mirties". Jinai atsakė, kad beveik nieko
neatsimena, bet aiškiai pakartojo mano žodžius: ,,Pabandykime
dar kartą, o po to baigsime."
RAMYBĖS IR PALAIMOS PAJAUTA
Daug žmonių kalba apie ypatingai malonius jausmus ir įspū­
džius pirmuosiuose savo ,,mirties" etapuose. Vienas žmogus po
traumos neberodė jokių gyvybės žymių. Stai ką jis vėliau pasako­
jo: ..Tuo metu. kai buvau traumuotas, pajutau skausmą, bet greit
jis praėjo. Aš jaučiau tartum skrendąs oru tamsioje erdvėje. Die­
na buvo šalta, tačiau, kol aš buvau šioje tamsoje, man buvo šilta
ir kaip niekada malonu. Aš prisimenu, kad pagalvojau: „Tikriau­
siai aš numiriau."
Moteris, kurią atgaivino po širdies priepuolio, pastebi: ..Aš pa-
iaučiau visiškai neįprastą būseną. Aš jaučiau tik didelį palengvė­
jimą, ramybę ir palaimą. Visas mano nerimas dingo, ir aš pagal­
vojau: ,,Kaip gera ir ramu. nejaučiu jokio skausmo."
Kitas žmogus prisimena:
..Aš jaučiau labai didelę vienatvę h ramybę. Ji buvo nuostabi,
mano sieloje buvo ramybės jausmas."
Žmogus, kuris „mirė" nuo žaizdų Vietname, pasakojo, kad su­
žeidimo metu Jis pajuto ,.didžiulį palengvėjimą": „Skausmo visai
nebuvo, aš niekada nesijaučiau toks laisvas. Man buvo lengva ir
viskas buvo gjral."
TRIUKŠMAS
Dažnai yra minimi įvairūs neįprasti klausos jutimai, kurie bū­
na prieš mirtį arba mirštant. Kartais jie būna ypač nemalonūs.
Vienas vyras, kuris 20 minučių buvo „miręs" per vidurių opera­
ciją, pasakoja: Labai nemalonus zvimbiantis triukšmas, einantis
iš mano galvos. Jis mane labai erzino. Sio triukšmo aš niekada
nepamiršiu." • .:,.{:< i s r .
Kita moteris sako, kad po sąmonės netekimo ji išgirdo ,,garsų
skambesį, jį galima apibūdinti kaip zvimbesį. Aš tarsi sukiausi."
Aš taip pat girdėjau, kad šią nemalonią būseną cliarakterizavo
kaip „garsų spragsėjimą, riaumojimą, beldimą ir švilpiantį garsą,
panašų į vėjo."
Kitais atvejais garsinis efektas muzikiniu požiūriu buvo malo­
nesnis. Taip, pavyzdžiui, žmogus, kuris buvo pripažintas ,,miru­
siu", bet sėkmingai reanimuotas, pasakoja: .,Aš girdėjau kažką
panašaus į varpų skambėjimą, kurį vėjas atnešė iš toli. Jie skam­
bėjo kaip japonų vėjo varpai. Tai buvo vienintelis garsas, kuri
tuo metu girdėjau."
Jauna moteris, kuri vos nenumirė nuo vidurių kraujavimo, su­
sijusio su kraujo krešėjimo pažeidimu, kalbėjo kad, įvykus kalap-
sui, jinai girdėjo muziką, didingą, tikrai nuostabią muziką.
TAMSUS TUNELIS
Kartais vienu metu su triukšmu žmonės pajunta judą dideliu
greičiu per kažkokią tai erdvę. Jai nusakyti naudojami įvairūs
išsireiškimai. Girdėjau ją lyginant su ola, šuliniu, kažkuo kiauru,
kažkokia uždara erdve, tuneliu, dūmtraukiu, vakuumu, tuštuma, nu­
tekamuoju vamzdžiu, lyguma, cilindru. Nors žmonės naudoja įvai­
rius terminus, tačiau viena aišku, kad jie bando išreikšti vieną ir tą
pačią mintį. Pabandykime panagrinėti du pasakojimus, kuriuo­
se tunelio idėja yra aiškiai išreikšta.
„Tai įvyko prieš dvidešimt septynerius metus, tuomet man
buvo tik devyneri metai, bet to aš niekada nepamiršiu. Kartą a.š
smarkiai susirgau ir mane paguldė artimiausioje ligoninėje. Kada
mane atvežė, gydytojai buvo priversti duoti man narkozę, kodėl —
aš nežinau, nes buvau labai mažas. Tuo metu buvo naudojamas
eteris. Man pridėjo tamponą prie no.sies ir, kaip man vėliau pa­
pasakojo, mano širdis liovėsi plakus. Tuo metu aš nežinau kas
dėjosi su manimi, tačiau, kada tai įvyko, pajutau tam tikrą jaus-

6. mą. Pirmiausia, ką aš išgirdau —noriu tai papasakoti labai tiks­
liai. Buvo skambantis labai ritmiškas triukšmas, panašus į
brrrnnnnng-brrnng-brrrnnng. Po to aš judėjau, jūs pasakysite,
kad tai nenatūralu, ilga tamsia erdve. Ji buvo panaši į kanaliza­
cijos vamzdį arba ką nors tokio. Viso to aš jums negaliu perteikti.
Aš judėjau ir visą laiką jutau šį skambantį triukšmą".
Žmogus taip sirgo ir buvo taip arti mirties, kad jo vyzdžiai
išsiplėtė, o kūnas ėmė stingti. Jis papasakojo:
,,Aš buvau visiškai tamsioje tuštumoje. Tai sunku nusakyti, aS
judėjau tarsi vakuumu per tamsą. Tačiau aš viską suvokiau. Bu­
vau lyg cilindre, kuriame nebuvo oro. Tat buvo keistas jausmas
lyg būtum čia, o kartu ir ne čia."
Dar vienas žmogus, buvęs prie mirties ribos, pasinaudojo, kitu
palyginimu, atitinkančiu jo religinius įsitikinimus. Jis sako:
,,Staiga aš atsidūriau labai tamsioje ir gilioje lygumoje. Buvc
panašu, kad ten buvo takas ir aš juo ėjau..; Vėliau, kada pasvei­
kau, pagalvojau apie Biblijos žodžius ,,mirties šešėlių slėnis",
nes aš ten buvau." ;
U2 KŪNO RIBŲ
Visiems žinoma tiesa, kad dauguma iš mūsų save tapatina su
fiziniu kūnu. Mes taip pat pripažįstame, kad turime protą,
bet dauguma protą supranta kaip kažką daugiau efemeriško, negu
kūnas. Protas, galutiniame variante, gali būti ne kas kitas, kaip
elektros ir cheminių procesų, vykstančių smegenyse, rezultatas.
Dauguma žmonių neįsivaizduoja savęs ne kūne, prie kurio jie
yra pripratę. Visi tie, kurie ,,grįžo iš mirties", savo samprotavi­
mais anksčiau nesiskyrė nuo kitų vidutinių žmonių. Būtent todėi
mirštantis taip nustemba, kada ima judėti tamsiu tuneliu, nes
ima žiūrėti į savo kūną tarsi iš šalies taip, lyg jis būtų pašalinis
,,trečias" stebėtojas. Jis mato visai tai, kas vyksta, žmones lyg
jie butų kine ar scenoje. Dabar peržvelkim keletą pasakojimų,
kuriuose nusakomi to antgamtinio buvimo už kūno ribų epizodai.
- , Pasakoja viena moteris: > " t .
,,Sušlubavo širdis ir aš atsidūriau ligoninėje. Kitą dieną nutrū­
ko kvėpavimas ir širdis sustojo... Aš išgirdau, kaip sušuko medi­
cinos sesuo. Tuo momentu pajutau, kad atsiskiriu nuo savo kūno
• ir slenku žemyn ant grindų tarp čiužinio ir lovos šoninės atramos,
kitaip tariant, man atrodė, tartum aš slenku stačiai per šoninę
atramą. Po to aš pamažu ėmiau kilti aukštyn. Kai aš slinkau, pa­
mačiau, kaip į kambarį įbėgo dar kelios "seserys. Mano gydyto-
jas kaip tik tuo metu vizitavo. Seserys jį pakvietė ir aš mačiau,
kaip jis įeina. Aš pagalvojau; ,,Įdomu, ką jis čia veikia." Aš
persikėliau už šviestuvo ir aiškiai jį mačiau. Aš buvau prie lubų
ir žiūrėjau žemyn. Man pasirodė, kad aš esu popieriaus lapelis,
pakilęs prie lubų kažkam papūtus.
Aš mačiau, kaip gydytojai mane bandė grąžinti į gyvenimą.
Mano kūnas gulėjo lovoje tiesiai po manimi, o visi stovėjo apie
jį. Aš girdėjau, kaip viena iš seserų sušuko; ,,0 dieve! Jinai mirė!"
Tuo tarpu kita sesuo man darė dirbtinį kvėpavimą burna į burną.
Aš jai žiūrėjau į viršugalvį. Aš niekada nepamiršiu, kaip atrodė
jos plaukai. Jie buvo trumpai kirpti. Tuojau po to į palatą įvežė
aparatą ir gydytojai mano krūtinę ėmė veikti elektros šokais. Aš
girdėjau, kaip per procedūrą mano kaulai braškėjo ir girgždėjo.
Tai buvo balsu. Aš mačiau, kaip jie masažavo mano krūtinę, try­
nė mano kojas ir rankas. Aš galvojau; ,,Kodėl jie taip jaudinasi?
Man taip dabar gera,"
Emocionalūs atsakymai į šią nepažįstamą būseną labai nevie­
nodi. Daugelis nurodo didelį troškimą grįžti atgal į savo kūną, bet
jie neturi nė menkiausio supratimo, kaip tą padaryti. Kiti pasa­
koja jautę panišką baimę. Kai kurie, beje, pasakoja apie teigiamą
šios būsenos reakciją, kaip, pavyzdžiui, šiame pasakojime; ,,Aš
labai sunkiai susirgau ir gydytojai mane paguldė į ligoninę. Tą
rytą mane apsupo tirštas pilkas rūkas ir aš palikau savo kuną.
Jaučiau lyg plaukiąs oru. Kada aš tai pajutau, supratau, kad pa­
lieku savo kūną, aš žvilgterėjau atgal ir pamačiau save patį žemai
lovoje, bet baimės nebuvo. Buvo ramybė —netrikdoma ir taiki.
Aš visiškai nebuvau sutrikęs ar išsigandęs. Buvo kažkas tokio,
ko aš visai nebijojau. Aš supratau, kad aš tikriausiai mirštu, ir
jaučiau —jeigu aš negrįšiu atgal į savo kūną, tuomet tikrai mirsiu."
Tiesiog stebėtinai nevienodas yra atskirų asmenų požiūris į
savąjį kūną, kurį jie buvo palikę. Tik yra bendra tai, kad kiekvie­
nas kalba apie savo jausmą paliktam kūnui. Jauna moteris, kuri
mokėsi medicinos seserimi, tuo metu, kada visa tai su ja atsitiko,
apsako visiškai pateisinamą baimę;
,,A& žinau, kad tai juokinga, bet mums mokykloje nuolatos
kaldavo į galvą paaukoti savo kūną mokslo reikalams. Ir štai, ka­
da man darė dirbtinį kvėpavimą, o aš visa tai mačiau iš šalies,
galvojau: ,,Aš nenoriu, kad šį kūną panaudotų kaip lavoną."
Aš taip pat girdėjau dar dviejų asmenų pasakojimą. Jie, bū­
dami už kūno ribų, jautė tą patį, kaip ir moteris. Abu jie—medi­
kai. Vienas —gydytojas, o kita —medicinos sesuo.
9

7. Kitu atveju šis santykis turėjo apgailestavimo pobūdį. Vienam
žmogui, kuris krisdamas smarkiai susižalojo kūną, nustojo plaku­
si širdis. Jis prisimena.
,,Vienu momentu, — nors žinojau, kad guliu lovoje, —aš pa­
mačiau lovą ir gydytoją, kuris mane gaivino. Viso to aš negalė­
jau suprasti, bet žiūrėjau į savo kūną, gulintį lovoje, ir man sun­
ku buvo jį matyiti taip sudarkytą."
Keli žmonės man pasakojo, kad pažiūroje į savo kūną jie jautė
atitolimą, kaip nurodoma šioje nedidelėje ištraukoje:
,,Aš visiškai nežinojau, kad taip atrodau. Žinote, save aš įpra­
tęs matyti veidrodyje arba nuotraukose. Vienu ir kitu atveju
vaizdas yra plokštumoje. Staiga pasirodė, kad mano kūnas yra
Visai kitoks ir aš jį galėjau regėti. Aš pamačiau jį visą maž­
daug už penkių pėdų. Man prireikė keleto minučių save atpažinti."
Iš vieno pasakojimo matyti, kad tas svetimumo jausmas savo
kūnui buvo įgijęs kiek kraštutinį, net juokingą pobūdį. Vienas
gydytojas pasakoja, kaip jis savo klinikinės mirties metu buvęs
šalia lovos ir žiūrėjęs į savo lavoną, kuris tuo metu jau buvo įga­
vęs pilką pelenų spalvą. Nusiminęs ir sumišęs, jis nežinojo, ką
toliau daryti. Pagaliau jis nusprendė nueiti šalin, nes čia jam
buvo nejauku. Vaikystėje jis dažnai klausydavosi senelio pasa­
kojimų apie vaiduoklius, ir paradoksalu, jis nebenorėjo būti prie
daikto, taip panašaus į mirusį kūną, nors jis buvo jo paties.
. Kraštutiniais atvejais galima laikyti tuos pasakojimus, kada
žmonės savo kūnui nejautė visai jokio jausmo. Taip, pavyzdžiui,
viena moteris po širdies priepuolio pasijuto mirštanti. Ji jautė,
kaip palieka savo kūną, pereina per tamšžį ir greitai nuo jo tolsta.
Ji sako:
,,Aš visai nežiūrėjau atgal į savo kūną. Aš žinojau, kad jis
ten ir, jei būčiau panorėjusi, galėjau jį matyti. Bet aš nenorėjau
į jį visiškai žiūrėti, nes žinojau, kas įvyko tuo mano gyvenimo
momentu, visas mano dėmesys buvo sutelktas į kitą pasaulį. A§
jaučiau, kad žiūrėti į savo kūną reiškia tą patį. kfl!p žiūrėti į sa­
vo praeitį. Tvirtai nusprendžiau to nedaryti.
Panašiai kalba ir viena mergaitė, kuri per avariją buvo sunkiai
sužeista ir pajautė išėjimą iš kūno; ,,Aš mačiau visą sudarkytą
savo kūną automobilyje, apie kurį buvo susirinkę žmonių. Tačiau,
kaip ten būtų bebuvę, aš visai ne.sijaudlnau dėl savo kūno. Tar­
tum ten būtų buvęs kito žmogaus kūnas arba tiesiog koks daik­
tas... Žinojau, kad tai mano kūnas, tačiau dėl jo visai nesijau­
dinau, i ;
10
Žmogus į nenatūralią bekūnę būseną patenka taip staiga, kad
reikia nemažai laiko, norint susivokti, kas gi įvyko. Išėjęs iš savo
kūno, jis gali bandyti suprasti visus tuos dalykus, kurie jam da­
bar atsitinka ir kurie prabėga jo mintyse prieš tai. kol jis suvo­
kia mirštąs arba jau numiręs.
Vienu ar dviem atvejais, su kuriais aš susipažinau, mirštan­
tys, kurių dvasia, protas, sąmonė (galite tai ir kitaip pavadinti|
atsiskyrė nuo kūno, šakė, kad po išėjimo jie nejuto, kad turi ko­
kį nors kūnišką apvalkalą. Jie suprato save kaip ,.gryną" są­
monę. Vieno žmogaus pasakojimu, jis juto, kad ..galėjo vi.<;-
ką apie save matyti, tame tarpe ir kūną, gulintį lovoje, ir
tuo pat metu neužimti jokios vietos", lyg jis pats būtų sąmonės
sutirštėjimu. Dar keletas žmonių teigia, jog jie paprasčiausiai
negali prisiminti, kada jie paliko savo fizinį kūną,—jie buvo ap­
stulbinti to, kas vyksta aplink.
Tačiau didelė dauguma mano pašnekovų tvirtino, kad jie atsi­
dūrė kitame kūne po to, kai jie paliko savo fizinį kūną. Čia mes
atsiduriame srityje, kurią sunku aptarti. Sis ,,naujas kūnas" atsto­
vauja vieną iš dviejų ar trijų aspektų patyrimo, susijusio su mir­
timi. Neadekvati žmogaus kalba čia sudaro nema?;al keblumų. Be­
veik kiekvienas, kuris pasakojo apie šį ,,kūną", šioje vietoje su­
trikdavo ir sakydavo; ,,Aš nemoku viso to Išreikšti." arba ką nors
tokio šia kryptimi.
Vis dėlto šio ,,kūno" aprašymai yra labai panašus vienas i
kitą. Ir nors skirtingi individai naudoja skirtingus žodžius ir ana­
logijas, tačiau tos įvairios išsireiškimo formos, pasirodo, pana­
šios į vieną ir tą patį. Aš parinkau terminą, kuris pakankamai
gerai apjungia visas šio fenomeno ypatybes ir kurį panaudojo du
mano pašnekovai. Toliau aš jį vadinsiu ,,dvasiniu kūnu".
Dėl ribotų galimybių mirštantieji, tikriausiai, iš pradžių nesu­
vokia turį dvasinį kūną. Jie suvokia, kad, būdami už savo fizinio
kūno ribų, jie veltui aplinkiniams stengiasi pranešti apie naują
savo būseną —niekas jų negirdi. Tai labai lengva pailiu,struoti
vienos pacientės pasakojimo atkarpa. Sustojus kvėpavimui, ją
pernešė į kitą patalpą reanimuoti.
,.Aš mačiau, kaip jie stengiasi mane grąžinti į gj-venimą. Tai
buvo labai keista. Aš buvau ne visai aukštai, lyg būčiau ant pje­
destalo. Aš juos mačiau iš viršaus. Bandžiau su jais kalbėtis, bei
jie manęs negirdėjo."
Kitas žmogus pasakoja:
,,Gydytojas ir seserys masažavo mano kūną, norėdami atgai­
vinti, o aš vipą laiką bandžiau pasakyti, kad jie paliktų mane ra­
íl

8. mybėje! Aš vieno tetroškau, kad jie mane paliktų ramybėje, liau­
tųsi mane badę. Bet jie manęs negirdėjo. Tuomet bandžiau sutu­
rėti jų rankas, bet jie ir to nejuto. Tai buvo keista — aš negalėjau
atitraukti jų rankų. Buvo taip, lyg aš, prisiliesdamas prie jų ran­
kų, bandžiau jas smūgiu nustumti, bet rankos pasilikdavo toje
pačioje vietoje. Aš nežinau, ar jų rankos pereidavo per manąsias,
ar atvirkščiai. Aš nejaučiau jokio prisilietimo."
Arba:
,,Žmonės iš visų pusių ėjo į autoavarijos vietą. Aš jų nema­
čiau, nes buvau labai siaurame praėjime. Kai jie ėjo, manęs ne­
matė. Jie ėjo žiūrėdami tiesiai priešais save. Kada jie priėjo prie
manęs, aš pasisukau, norėdamas duoti jiems kelią, bet jie papras­
čiausiai praėjo per mane."
Toliau neišvengiamai pabrėžiamas ,,kūno" besvoriškumas.
Kaip matyti iš anksčiau cituotų ištraukų, pirmiausia jie pajusda­
vo plaukią prie lubų arba į orą. Daugelis, kalbėdami apie nau­
jąjį savo kūną, pabrėžia plaukimo, svorio nejautimo, sklandymo
jausmą.
Kai taip apibūdiname dvasinį kūną. iš pirmo žvilgsnio atrodo,
kad jo savybės ribotos. Antra vertus, jį galime suvokti kaip ne­
turintį apribojimų. Visa tai galima traktuoti kaip žmogaus,
esančio dvasiniame kūne, privilegijuotą padėtį prieš tuos, kurie
jį supa. Jis gali juos matyti ir girdėti, o jie jo nei girdi, ne mato.
Daugelis seklių gali pavydėti tokios padėties. Taigi, nors pro du­
ris galima praeiti tik paspaudus rankeną, žmogus, esantis dva­
siniame kūne, greitai suvokia, kad gali jas pereiti kiaurai. Kelio­
nė tokioje būsenoje vyksta labai lengvai. Fiziniai daiktai nėra
jokia kliūtimi, o persikėlimas iš vienos vietos į kitą gali būti la­
bai greitas.
Toliau, nors dvasinio kūno nejunta esantys fiziniame kūne,
bet visų, kurie visa tai išgyveno, pasakojimu, jis yra kažkuo....
nors ir neįmanoma aprašyti. Visi teigia, kad tas kūnas turi for-
m.ą, kontūrus (kartais apvalius, o kartais beformio debesies, kar­
tais iš esmės primena fizinio kūno bruožus, kai kurias kūno da­
lis, analogiškas rankoms, kojoms, galvai ir t. t.). Netgi tais at­
vejais, kada dvasinis kūnas apibūdinamas kaip daugiau ar mažiau
apvalios formos, dažnai pastebima, kad jis turi galus, viršų ir apa­
čią ir net aukščiau minėtas ,,dalis".
Aš girdėjau nemažai pasakojimų apie dvasinį kūną, tačiau vi­
sada buvo galima suvokti vieną mintį. Įvairūs žmonės jo apibūdi­
nimui naudojo žodžius, tokius, kaip ,,rūkas", ,,debesis", ,,kažkas
tokio", ,.panašu į durnus". ..kažką permatomo". ..sutirštėjusi ener­
gija" ir kitus panašios reikšmės.
Ir. pagaliau, beveik visi pastebi, kad. būnant už kūno ribų.
laikas neegzistuoja. Daugelis sako. kad laikas nebuvo jų Išgyve­
nimo elementas, nors apie tai, ką Jie pasakoja žmonių kalba, nori
nenori turi vartoti laiko terminą. Mąstymas dvasiniame kūne ski­
riasi aiškumu ir greitumu.
..Buvo tokių dalykų, kurie dabar neįmanomi. Sąmonė visai
aiški. Tai buvo taip malonu. Aš galėjau IS karto suvokti visus
reiškinius, iš karto išspręsti visus klausimus, negrįžtant prie vie­
no ir to paties. Siek tiek vėliau visa tai, ką išgyvenau gyvenime,
pasiekė tokią būseną, kada kažkokiu tai būdu tapo prasminga."
Aplinkos pajautos ciiarakteris panašus ir nepanašus į tai. ką
Jaučia fizinis kūnas. Kai kuriuo aspektu dvasinė būsena yra dau­
giau apribota. Kaip mes įsitikinome, klnestezijos (vidinė kūno
pajauta) nebuvo. Du pacientai tvirtino nejautę temperatūros,
nors daugelis pasakojo apie tai, kad jie Jautė malonią šilumą. Nė
vienas iš apklaustųjų nekalbėjo apie skonio ar uoslės pajautimus.
Būtina pažymėti, kad garsą ir vaizdą dvasinis kūnas Jaučia
taip pat, kaip ir fizinis. Vienas vyras pasakojo, kad tada, kada
jis buvo ,,miręs", jo regėjimas buvo aštresnis. Stai jo žodžiai:
,,Aš net nesupratau, kaip galiu taip toli matyti." Moteris, pasa­
kodama apie savo pomirtinę būseną, pažymi: ,,Man pasirodė, kad
šis dvasinis regėjimas neturi ribų, nes aš galėjau matyti ką noriu
ir kur noriu."
,,Klausa", būdinga dvasinei būsenai, gali būti pavadinta tik
sąlyginai, nes dauguma apklaustųjų liudija apie tai, kad jie ,,gir­
dėjo" ne fizinį garsą arba balsą, veikiau jiems pasirodė, kad jie
supranta aplinkinių žmonių mintis ir. kaip mes toliau Įsitikinsi­
me, šis betarpiškas minčių perdavimo mechanizmas užima labai
svarbią vietą paskutinėse mirties stadijose.
Viena dama pasakoja:
,,Aš galėjau matyti visus mane supančius žmones ir suprastij
ką jie kalba. Aš negirdėjau jų taip, kaip girdžiu jus. Aš Juos gir­
dėjau taip, lyg girdėčiau jų mintis, bet tai aš suvokiau savo sąmo­
ne, o ne taip. kaip jie kalbėjo. Aš juos supratau sekunde prieš
jiems atveriant burną ką nors pasakyti."
Be to. būtina nurodyti, jog bekūniame pavidale asmenybė lyg
atskirta nuo panašių į save. Žmogus gali matyti kitus žmones ir
visiškai juos suprasti, tačiau jie jo negali nei matyti, nei girdėti.
12
13

9. Ryšys su kitais žmonėmis visiškai nutrūksta. Nelieka net lytė­
jimo, nes dvasinis kūnas yra nematerialus. Todėl visai natūralu,
kad žmogus ilgainiui pajunta aštrų vienatvės ir izoliacijos jaus­
mą. Vienas žmogus pasakojo, kad jis galėjo matyti visus: gydy­
toją, seseles, užimtus savo darbu, tuo tarpu visai negalėjo su jais
kontaktuoti: ,,Aš buvau vienišas" — sakė žmogus.
Apie tai, kad tuo momentu juos apniko aštrus vienatvės jaus­
mas, kalbėjo ne vienas pacientas.
,,Visa, ką tuo metu mačiau ir išgyvenau, buvo taip nuostabu,
kad neįmanoma atpasakoti. Norėjau, kad tai, ką jaučiu, pajustų
ir kiti kartu su manimi. Aš jau tada suvokiau negalėsiąs atpasa­
koti to, ką esu išgyvenęs. Aš buvau vienišas, nieko šalia ma­
nęs nebuvo, kas galėtų kartu su manimi jausti tai, ką jaučiu ir
aš. Aš jaučiau, kad esu visiškai Izoliuotas nuo likusio pasaulio.
ITuomet mane apėmė gilus nusiminimas."
Arba:
,,Aš negalėjau ko nors liesti arba ką nors perkelti, negalėjau
su kuo nors iš aplinkinių kontaktuoti. Tai buvo vienatvės ir bai­
mės pajauta, visiškos izoliacijos suvokimas. Aš žinojau, kad esu
tik pats su savimi".
Ir dar:
,,Aš buvau apstulbintas. Aš negalėjau patikėti, kad tai įvyko.
Manęs visai nejaudino mintys apie mirtį:" O! Aš numiriau, ma­
no tėvai manęs neteko, koks didelis jų sielvartas. Aš niekada
daugiau jų nematysiu." Apie tai aš visai negalvojau. Visą laiką
aš jutau vienatvę, lyg būčiau kito pasaulio žmogus. Visi ryšiai
nutrūko. Aš žinau, tai buvo taip, lyg ten nebūtų meilės arba kitų
jausmų. Visa tai atsitiko kažkaip mechaniškai. Aš ne visai supra­
tau, kas įvyko."
Tačiau greitai vienatvės jausmas išsisklaido, nes mirštantysis
vis giliau ir giliau grimzta į tą būseną. Reikalas yra toks—-
prieš mirštantįjį pasirodo kiti asmenys, siekantys jam padėti šio­
je pereinamoje būsenoje. Jie suvokiami kaip kitų žmonių dvasios,
dažnai tų, kurie buvo giminaičiai' arba mirusiojo draugai, kuriuos
jis gerai pažinojo, gyvas būdamas. Dauguma atvejų žmonės, iš
kurių aš ėmiau interviu, pasakojo apie šias dvasines būtybes, nors
pasakojimai labai skirtingi. Šiuos liudijimus mes panagrinėsime
kitame skyriuje.
SUSITIKIMAS SU KITAIS
Keli žmonės man pasakojo, kad tuo metu, kada jie mirė,—-kar­
tais tai būdavo pačioje pradžioje,' kartais — po kitų įvykių, su-
sijusių su mirtimi, — arti jausdavo kitų dvasinių būtybių buvimą.
Sios būtybės, ko gero, buvo greta tam, kad padėtiĮ mirštančiajam
pereiti iš vienos būsenos į kitą. Du žmonės pasakojo, kad dvasinių
būtybių tikslas buvo kitoks —jos pranešė, kad mirties laikas dar
neatėjo ir būtina grįžti atgal į fizinį kūną.
,,Aš šį atvejį išgyvenau per gimdymą, kuris buvo labai sunkus
ir pareikalavo labai daug kraujo. Gydytojas neteko vilties grą­
žinti mane į gyvenimą ir tėvams pranešė apie mano mirtį. Aš
įdėmiai stebėjau visą šį procesą ir netgi tada, kada gydytojas
konstatavo mirtį, aš turėjau aiškią sąmonę. Tuo pat metu aš suvo­
kiau, kad žmonės, o jų buvo nemažai, sklando prie pat lubų. Tai
buvo žmonės, kuriuos aš pažinojau ir kurie jau buvo mirę. Aš
atpažinau senelę, mergaitę, kurią pažinojau mokykloje, taip pat
nemažai giminių ir pažįstamų. Buvo taip, lyg aš matyčiau jų
veidus ir jausčiau jų buvimą. Jie buvo visi labai man palankūs.
Aš suvokiau, kad jie čia susirinko mane apginti arba lydėti. Visą
tą laiką manęs nepaliko šviesos ir laimės Jausmas. Tai buvo
nuostabus ir puikus momentas."
Runa ir tokių atvejų, kada žmonės susitinka su asmenimis, ku­
rių jie, būdami gyvi, nepažinojo. Viena moteriškė pasakojo ma­
čiusi nepažįstamą žmogų, mirusį anksčiau. Jl nežinojo, kas tai
per žmogus, bet pateikė labai įdomų samprotavimą: ,,Aš mačiau
šį žmogų, tikriau sakant, jo sielą, neturinčią apibrėžto amžiaus.
Be to, ir aš pati neturėjau laiko pojūčio."
,,Aš girdėjau balsą, bet tai nebuvo žmogaus balsas, nes jį ju­
tau ne fiziniu pojūčiu. Sis balsas sakė man grįžti atgal, gal todėl
aš visai nebijojau grįžti atgal į savo fizinį kūną."
Pagaliau — dvasinis kūnas gali turėti ir neapibrėžtą formą.
,,Kada aš buvau miręs, patekau į tuštumą, aš kalbėjausi su
žmonėmis. Bet aš negaliu pasakyti, kad kalbėjau su žmonėmis,
turinčiais kūną. Bet manyje buvo jausmas, kad apie mane buvo
žmonės, aš jaučiau jų judėjimą, nors nieko nemačiau. Kartkar­
tėmis aš su jais kalbėjausi, bet negalėjau Jų matyti. Kada aš
bandžiau sužinoti, kas gi vyksta, aš visada gaudavau begarsį
kažkieno atsakymą, kad viskas gerai, kad aš mirštu, bet viskas
bus tvarkoj, ir aš dėl to, kas vyksta su manimi, nesijaudinau.
Jie nepaliko manęs vieno šioje tuštumoje."
ŠVIESOS BŪTYBE
Ypač nepaprastu ir tuo pačiu labiausiai įprastu visų pasako­
jimų elementu, palikusiu įsimintiniausią įspūdį pabuvojusiųjų
dvasiniame kūne žmonių sąmonėje, buvo susitikimai su labai
15

10. ryškia šviesa. Pradžioje ši šviesa būna blanki, ji ryškėja ir ryš­
kėja, kol įgauna nežemišką žėrėjimą. Tačiau netgi tada, kada ji
tampa neapsakomai ryški (paprastai charakterizuojama kaip ,,bal­
ta" arba „aiški"),ji neskaudina akių, neapakina, netrukdo matyti
kitus daiktus, supančius aplink (tai įvyksta galbūt dėl to, kad
dvasiniai kūnai neturi fizinių akių. kurias galima apakinti).
Nors pasirodo paprasta šviesa, tačiau nė vienas asmuo nepa­
reiškė jokios abejonės, kad tai yra būtybė, šviesos būtybė. Be
to. ši būtybė turi asmens savybių. Taip, tai tikrai yra asmenybė.
Neįmanoma aprašyti šios būtybės meilės ir šilumos, kurią ji sklei­
džia mirštančiajam. Mirštantysis jaučia, kad ši šviesa jį gaubia
ir traukia. Esant šiai būtybei, jis jaučia visišką palengvėjimą ir
šilumą. Jis pajunta neatremiamą šios šviesos trauką ir nesupran­
tamu būdu jai pasiduoda.
Įdomu tai, kad įvairių žmonių pasakojimai apie šviesos bū­
tybę yra nuostabiai nuoseklūs, bet jos identifikavimas yra skir­
tingas. Jis iš esmės priklauso nuo žmogaus religinių pažiūrų, iš­
silavinimo, aplinkos, kurioje šis žmogus formavosi. Krikščionys
teigia, kad tai buvo ne kas kitas, kaip Kristus ir savo nuomonei
paremti naudoja ištraukas iš Biblijos. Žydai šviesą vadina ,.an­
gelu", bet nė vienas nenurodo, kad jis buvo su arfa ar turėjo
žmogiškąjį pavidalą. Buvo tiktai šviesa ir kiekvienas stengėsi
paaiškinti, kad suvokė ją kaip pasiuntinį arba palydovą. Netikin­
tys ir esantys toli nuo religinių įsitikinimų žmonės tiesiai sako •
matę šviečiančią būtybę. Sį terminą panaudojo ir viena mote­
ris krikščionė, kuri, tikriausiai, .nebuvo įsitikinusi, jog tai buvo
Kristus.
Pasirodžiusi šviesos būtybė tuojau pat Ima bendrauti su mirš­
tančiuoju.
Būtina pažymėti, kad šis ryšys yra tiesioginis. Su juo mes
Jau susipažinome anksčiau aprašytuose atvejuose, kada mirš­
tantysis, esantis dvasiniame kūne, gali suprasti jį supančių žmo­
nių mintis.
Žmonės taip pat tvirtina, negirdėję fizinio balso arba garso,
sklindančio iš būtybės, ir neatsakė jai girdimais garsais. Buvo
liudijama apie tiesioginį minčių perdavimą, bet tokia aiškia for­
ma, kad apie kokį nors melą ar neaiškumą negalėjo būti jokios
kalbos. Dar daugiau, šis bendravimas yra nepasitelkus gimtąją kal­
bą, tačiau jis visiškai suprantamas ir suvokiamas labai greitai.
Žmogus net negali išversti arba perpasakoti įprasta kalba savo
bendravimo su šviesos būtybe aspektų. Tolesnis pomirtinio išgy­
venimo žingsnis aiškiai parodo, kaip sunku išreikšti šį bežodį
bendravimą. Šviesos būtybė tuoj pat perduoda mintį asmeniui,
kuris prieš ją atsidūrė tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis. Žmo­
nės, su kuriais aš kalbėjausi, tą mintį bando formuluoti kaip kokĮ
klausimą. Iš tokių vertingų pasakojimų, kuriuos esu girdėjęs,
išsiskiria šie klausimai: ..Ar jūs pasiruošęs mirti? Kokius savo
gyvenimo darbus galite man parodyti? Ar jūs galite mirti? Ar tin­
kamai nugyvenote savo gyvenimą?" Pirmieji du klausimai, kurie
pabrėžia pasiruošimą, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti skirtingos
prasmės nuo kitų dviejų, kurie akcentuoja vykdymą. Mano
nuomone, šie klausimai yra vienos prasmės, tačiau skirtingai per­
duoti. Sią mintį paremia vienos moters pasakojimas:
..Pirmiausia, ką ji man pasakė, buvo tarsi klausimas: ..Ar aš,
pasiruošusi mirti?" arba ..Ką aš norėčiau Jai parodyti Iš savo gy­
venimo?"
Dar daugiau, netgi kada klausimas išreiškiamas kitaip, vis
viena jo esmė yra ta pati. Stai vienas vyras man pasakojo:,
„Balsas manęs paklausė: "Ar mano gyvenimas vertas pra­
leisto laiko?" Tai yra, ar aš manau, kad gyvenimas, kurį nugy­
venau iki šios akimirkos, buvo prasmingas, įvertinant tai, kas
dabair vyksta?"
Vienu kartu visi teigia, kad šis gilus ir savo esme vertinantis
klausimas, skambantis su vLsa emocine įtampą, pateikiamas visai
be smerkimo. Visi sutaria, kad šiame klausime nebuvo grasinimo,
kaltinimo, patyrusieji šį išgyvenimą jautė meilę ir paramą, sklin­
dančią iš šios šviesos, nepriklausomai nuo to, koks buvo atsaky­
mas. Tiksliau išsireiškiant, tai buvo tik raginimas apmąstyti savo
gyvenimą, iššaukti atvirumą. Jei jums patogu, šį klausimą galima
pavadinti Sokrato klausimu, kuris pateikiamas ne gauti informa­
ciją, o tam, kad žmogų galima būtų vesti tiesos keliu.
Ką gi apie šią šviesos būtybę pasakoja patys liudininkai?
1. ,.Aš girdėjau, kaip gydytojas pasakė. Jog aš numiriau. Tada
aš pajutau plaukiąs arba krintąs į kažkokią tamsią erdvę. Žo­
džiais to neįmanoma apsakyti. Viskas buvo labai juoda, ir tik
tolumoje aš galėjau matyti šviesą. Labai labai ryškią Šviesą,
bet iš pradžių nedidelę. Priklausomai nuo to rnano artėjimo į ją,
šviesa didėjo. Aš stengiausi į ją patekti, nes žinojau, kad tai yra
Kristus. Balsu nebuvo. Man buvo jnaionu. Kaip krikščionė, šią
šviesą aš tuojau pat sutapatinau su Kristumi, kuris pasakė: „ A š
pasaulio šviesa." Aš sau pasakiau: „Jei taip yra, jei aš mirštu,
aš žinau, kas manęs šiame pasaulyje laukia,"
2. ,,Aš atsikėliau ir nuėjau į prieangį atsigerti Kaip tik tuo
metu trūko apendicitas. Man pasidarė silpna ir aš parkritau.
16 17

11. Ėmiau jausti savotišką slėgimą ir savo būties, besiveržiančios iš
kūno, vibraciją. Girdėjau nuostabią muziką. Aš sklandžiau kam­
baryje, o po to per duris persikėliau į verandą. Ten pamačiau
lyg apie mane susidaro kažkoks debesėlis arba gaubiasi rožinis
rūkas ir tuomet aš praėjau per pertvarą taip, lyg jos ten nebūtų,
link skaidrios, aiškios šviesos. Ji buvo nuostabi, tokia blizganti,
spinduliuojanti, bet šviesa manęs visai neapakino. Tai buvo ne­
žemiška šviesa. Šioje šviesoje aš nieko nemačiau, tačiau joje vis
tiktai buvo kažkokia individualybė. Tai visiškai tikra. Tai buvo
visiško supratimo ir meilės šviesa. Mintyse aš išgirdau: ,,Ar tu
mane myli?" Tai buvo pasakyta ne klausiamąja forma, tačiau tai,
kas buvo pasakyta, galima taip išreikšti: „Jeigu tikrai tu mane
myli, grįžk atgal ir užbaik savo gyvenime tai, ką esi pradėjęs."
yisą tą laiką aš jaučiau visaapimančią meilę ir užuojautą".
3. ,,Aš žinojau, kad mirštu ir nieko negaliu padaryti, nes niekas
manęs negirdi. Aš buvau ne savo kūne, tuo aš net neabejojau, nes
savo kūną mačiau ant operacinio stalo. Mano siela išėjol Pradžioje
buvo labai sunku, bet vėliau aš pamačiau ryškią šviesą. Ji buvo
blyški, bet vėliau tapo: galingu spindėjimu. Buvo labai daug švie­
sos. Jos šiluma persidavė man, aš jaučiau dvasinę šilumą. Šviesa
buvo ryški, geltonai — balta ir daugiau balta. Ir nepaprastas spin­
dėjimas: jis viską apgaubė, bet netrukdė man matyti viską ap­
link: operacinę, gydytojus, seseris. Aš viską mačiau aiškiai,
šviesa manęs neakino. Pradžioje, kada pasirodė šviesa, aš ne
visiškai supratau, kas vyksta. Bet vėliau ji manęs paklausė ar aš
pasiruošęs mirti? Įspūdis toks lyg kalbėtum su kažkuo, ko nema­
tai. Šviesa kalbėjo su manimi, šis balsas priklausė jai.
Dabar aš galvoju, kad balsas, kalbėjęs su manimi, suprato,
jog mirti aš nepasiruošęs. Visa tai man buvo geras patikrinimas,
pats nuostabiausias mano gyvenime. Aš jaučiausi labai gerai —
saugus ir apgaubtas meile. Meilė, sklindanti iš šviesos,—tai kaž­
kas neapsakomo ir neįsivaizduojamo. Buvo taip lengva. Be to,
ji turėjo net humoro jausmą... Taip, tikrai turėjo".
PRAEITIES APŽVALGA
Pradinis šviesos būtybės pasirodymas, išbandymas ir klausimai
be žodžių—tai tik preliudija į patį įspūdingiausią ir įtemptą mo­
mentą, kada šviečianti būtybė žmogui parodo jo gyvenimo vaiz­
dus. Dažnai būna aišku, kad šviesos būtybė gerai tą gyvenimą
žino ir jai nereikia jokios informacijos. Jos tikslas — iššaukti re­
akciją. Sią apžvalgą galima pavadinti prisiminimais, nes jie
labiausiai atitinka šį terminą, nors kai kuriais bruožais ji skiria-
18
si nuo prisiminimų. Visų pirma —milžiniškas greitis. Sie prisi-
ininimal, kada jie apibūdinami įprastais išsireiškimais, seka,
kaip pasakoja, vienas po kito labai greitai chronologine tvarka.
Kiti gi visai nejaučia šio nuoseklumo. Prisiminimai truko aki­
mirką, visi praeities vaizdai rodėsi vienu metu ir žmogus nega­
lėjo jų per tą laiką aprėpti. Visi, Išgyvenę ši pomirtinio gyveni­
mo tarpsnį, tvirtina, kad apžvalga tęsėsi tik nedidelę žemiškojo
gyvenimo akimirką.
Būtina pridurti, kad ši apžvalga, visada apibūdinama kaip kaž­
koks vaizdų ekranas, nors greitis labai didelis, būna gyva ir
reali. Su tuo sutinka visi apklaustieji liudininkai. Kai kurie sa­
kė, kad vaizdai buvo spalvoti, trimačiai ir net judantys. Nors vaiz­
dai labai greitai keitė vienas kitą, kiekvienas iš jų gerai įsimi­
nė ir buvo atpažįstamas. Žmogus, kuris juos matė, iš naujo ga­
lėjo išgyventi emocijas ir jausmus.
Kai kurie pacientai, kuriuos aš apklausiau, sakė. kad, nors
Jie ir nesupranta, kaip visa tai vyko, tačiau apžvalga apjungė
visą jų gyvenimą nuo smulkiausių detalių iki svarbiausių įvykių.
Kai kurie pasakotojai teigė, kad matė tik pačius svarbiausius
savo gyvenimo momentus. Dar kiti man sakė, kad po šios ap­
žvalgos jie iki mažiausių detalių galėjo prisiminti savo praeitį.
Kiti šią apžvalgą vertina kaip šviesos būtybės pamoką.
Tuo pat metu šviesos būtybė tarsi pabrėždavo, kad gyvenime
svarbiausi yra du dalykai: kitus žmones išmokyti mylėti ir moky­
tis. Stai tokio liudijimo pavyzdys:
,.Kada pasirodė šviesa, pirmiausia ji manęs paklausė: ,,Ką
tu man gali parodyti iš savo gyvenimo?" Tuo metu prieš mane
ėmė mirgėti vaizdai. ,,Kas tai?" — aš pagalvojau, nes visa ta!
ivyko labai greitai. Staiga aš atsidūriau savo vaikystėje. Po to
metai po metų aš keliavau per savo gyvenimą nuo pat vaikystės
iki šio laiko. Kada visa tai prasidėjo, buvo labai keista: aš bu­
vau maža mergaite, žaidžiančia prie upelio netoli namų, vėliau
pasirodė kitos vaikystės scenos, išgyvenimai, susiję su mano
seserimi, mūsų kaimynai ir pažįstamos vietos, kuriose aš buvau.
Po to aš patekau į vaikų darželį, aš prisiminiau vienintelį žaislą,
kurį labai mylėjau ir kurį sulaužiusi ilgai verkiau. Man tai buvo
svarbus įvykis. Vaizdai keitėsi, bylodami apie visą mano gyve­
nimą, aš prisiminiau grupę stovyklos mergaičių ir dar daug
ką iš mokyklos laikų.
Vėliau prisiminė vyresniosios klasės. Mane išrinko į mokslinę
tarybą ir aš tai prisiminiau su malonumu. Taip aš ,.perbėgau" per
19

12. visas vyresniąsias klases ir pirmuosius metus institute iki esa­
mojo laiko. Scenos, kurios buvo prieš mane, lėkė mano gyvenimo
tvarka, jos buvo tokios gyvos! Lyg būtų taip—tu praeini ir žiūri
jas iš šalies, matydamas jas trijose plotmėse ir spalvotas. Vaizdai
buvo judantys. Pavyzdžiui, kada aš sulaužiau savo žaisliuką, ma­
čiau visus judesius. Tai buvo visai kita, negu aš būčiau mačiusi
tuo metu. Lyg tai maža mergaitė, kurią aš stebėjau, buvo kažkas
kitas, lyg kine kažkokia mergaitė kartu su kitais vaikais žaidžia
vaikų žaidimo aikštelėje. Ir tai buvau aš. Aš save mačiau vaiku,
aš tą atsimenu. Kada aš žiūrėjau bėgančius vaizdus, šviesos būty­
bės neatsimenu. Ji išnyko, kai tik paklausė, ką esu padariusi, »
po to pasirodė vaizdai, nors aš gerai žinojau, kad ta būtybė yra
šalia, su manimi, ji mane vedė per vaizdus, pažymėdavo kai ku­
riuos įvykius, norėjo ką nors parodyti šiuose vaizduose. Ne tą,
ką ji norėjo pamatyti, jinai žinojo visą mano gyvenimą, bet ji pa­
rinkdavo tam tikras scenas ir parodydavo jas man, kad aš jas pri­
siminčiau.
Visą laiką ji pabrėždavo meilės reikšmę. Momentai, kuri«
ryškigu pasireiškė, buvo susiję su mano seserimi. AS visada bu­
vau jai artima ir būtybė man parodė keletą pavyzdžių, kuriuose
aš jai buvau negera, o vėliau keletą atvejų, kada aš tikrai ją
mylėjau. Būtybė nurodė man būti geresnei, padėti žmonėms.
Nors būtybė manęs nekaltino, tačiau, matyt, norėjo, kad aš
šio atvejo pasimokyčiau.
Jl, atrodė, buvo susirūpinusi ir mano žiniomis. Kiekvienu mo­
mentu būtybė nurodydavo atvejus, susijusius su mano išsilavini­
mu, pasakė, kad aš turiu tęsti mokslą ir, kad tada, kai ji vėl ateis
pas mane (tuo metu aš jau žinojau, kad grįšiu atgal), žinių sie­
kimas išliks. Jl pasakė, kad tai nuolatinis procesas ir aš jutau,
kad jis tęsis ir po mirties. Aš manau, kad ji siekė mane mokyti
ir tada, kada aš peržiūrėjau scenas.
Visa situacija buvo tikrai keista. Aš ten buvau, tikrai mačiau
šiuos vaizdus, išgyvenau tą, kas vyko, bet tai vyko labai grei­
tai. Tuo pat labai lėtai, nes sugebėjau viską suprasti. Aš esu įsi­
tikinusi, kad laiko tarpas buvo visai nedidelis. Atrodė, pasirodė
šviesa, po to aš išgyvenau visus gyvenimo įvykius ir šviesa grįžo.
Lyg būtų praėję penkios minutės, o gal trisdešimt sekundžių,
aš negaliu tiksliai pasakyti.
Išsigandusi buvau tik vienintelį kartą, tada, kada supratau,
kad čia dar negalėsiu užbaigti savo gyvenimo. Džiaugsmą aš pa­
tyriau per gyvenimo vaizdų peržiūrą. Tai buvo malonu. Kaip ma­
lonu buvo grįžti į vaikystę, aš ją lyg Iš naujo išgyvenau. Tik toMui
bUdu galima grįžti į praeitį, nes kito kelio nėra."
Būna atvejų, kada vyksta buvusio gyvenimo peržiūra, tačiau
šviesos būtybės nėra. Kaip taisyklė, kada šviesos būtybė pati ro­
do praeities vaizdus, jie geriau įsimena ir būna ryškesni. Tuo tarpu
visi vaizdai paprastai aprašoma kaip labai gyvi ir greiti ir, kate­
goriškai sakant, jų pasirodymas nepriklauso nuo šviesos būtybės
ir nuo to, kas atsitiko su žmogumi — ar tai buvo tik prisilietimas
prie mirties, ar klinikinė mirtis. , .
SIENA ARBA RIBA .
Keli pacientai man pasakojo, kad, būdami priešmirtinėje bū­
senoje, jie artėjo į tą, ką galima pavadinti siena arba riba. Sis
reiškinys liudijimuose aprašomas arba atpasakojamas skirtingai:
jis apibūdinamas kaip kažkokia vandens erdve, pilku rūku. duri­
mis, pertvara, besitęsiančia per lauką, arba paprasta linija. Ma­
inau, galima padaryti nors ir ne visai tikrą prielaidą: ar už šio įs­
pūdžio nėra vieno ir to paties patyrimo ar įdėjos. Jei taip. tai
įvairių formų pasakojimai yra ne kas kita. kaip žodžių pagalba
perduoti vieną ir tą patį išgyvenimą. Pažvelkime į keletą pasa­
kojimų, kuriuose sienos arba ribos idėja yra ryški.
1. ,,Aš ,,numiriau", sustojus širdžiai. Kada tai įvyko, aš atsi­
dūriau kažkokiame banguojančiame lauke. Jis buvo nuostabus,
viskas buvo ryškiai žalia. Žemėje tokios spalvos aš niekada ne­
mačiau. Aplink mane buvo šviesa, žavi šviesa. Prieš save aš pa­
mačiau pertvarą, kuri tęsėsi per visą lauką. Aš pasukau link jos
ir pamačiau žmogų, kuris ėjo į mane, norėdamas sutikti. Aš no­
rėjau prieiti prie jo. Bet tuo metu pajutau didelį potraukį grįžti
atgal. Aš pamačiau, kad ir šis žmogus taip pat pasisuko ir ėmė
nuo manęs '• tolti." ,
2. ,,Sunkioje būklėje mane paguldė į ligoninę. Beveik savaitę
buvau komos būklėje. Gydytojai ėmė abejoti ar aš liksiu gyvas.
Ir štai, kada aš buvau be sąmonės, aš staiga pajutau, kad kažkas
mane traukia į viršų lyg visai būčiau be fizinio kūno. Prieš ma­
ne pasirodė ryškiai balta šviesa. Ji buVo tokia ryški, kad per Ją
a,1 negalėjau nieko matyti, bet tuo pat metu. esant šiai šviesai,
a.^ jaučiausi labai ramiai ir labai gerai. Gyvenime niekada aš to
nejutau. Mano sąmonę pasiekė klausimas: ,,Ar tu nori mirti?"
Aš atsakiau, nežinau, nes nieko nežinau apie mirtį. Tada ta balta
šviesa man pasakė: ..Pereik štai šią ribą ir žinosi". Aš pajutau, kad
prieš mane yra kažkokia riba, nors faktiškai aš jos nemačiay. Kada
aš ją peržengiau, iš karto pajutau didelę palaimą, nuostabų pa­
saulio suvokimą, ramybę ir visišką nerūpestingumą."
2120

13. 3. „Turėjau širdies priepuolį. Staiga pajutau esanti juodame
vakuume, paliekanti savo fizinį kūną. Aš žinojau, kad mirštu, bet
pagalvojau: ,,Dieve, aš daug geriau būčiau gyvenusi, jei būčiau
žinojusi, kad tai atsitiks dabar. Prašau, padėk man." Tuo pat metu
pajutau išeinanti iš šios tamsos į kažką blyškiai pilka ir nepa­
lioviau judėjusi per šią erdvę. Vėliau prieš save aš pamačiau
pilką rūką ir pasukau į jį. Aš pagalvojau, kad lekiu į jį nepakan­
kamai greitai, taip, kaip man norisi, nes, būdama arčiau jo. aš
galėsiu ką nors pamatyti. Už šio rūko aš pamačiau žmones. Jie
buvo tokie, kaip žemėje, ir aš dar mačiau kažką primenančio pas­
tatus. Visa tai buvo persmelkta nuostabia šviesa —gyvybinga,
auksine —geltona, šilta ir minkšta, visiškai nepanašia į tą šviesą,
kurią mes m.atome žemėje.
Kada aš priartėjau, pajutau besismelkianti per šį rūką. Tai
buvo nuostabi, džiaugsminga pajauta. Jai apsakyti žmonių kal­
bos nepakanka. Prieš save aš pamačiau savo senelį Karlą, kuris
buvo seniai miręs. Jis pastojo man kelią, sakydamas: ,,Eik atgal.
Tavo žemiškieji reikalai dar nepasibaigė. Dabar grįžk atgal."
Aš nenorėjau eltl atgal, bet neturėjau pasirinkimo Ir tuojau pat
grįžau į savo kūną. Aš vėl pajutau neapsakomą skausmą krūtinė­
je Ir Išgirdau savo mažamečio sūnaus riksmą; ,.Dieve, grąžink
mamytę!"
4. ,,Svarsčiau, ar man čia pasilikti, bet aš atsiminiau savo tris
valkus ir vyrą. Tuo metu man buvo labai sunku apsispręsti. Aš tos
šviesos akivaizdoje jaučiausi labai gerai, tikrai nenorėjau grįžti
atgal, bet aš rimtai pagalvojau apie atsakomybę šeimai, todėl
nutariau sugrįžti."
SUGRIZIMAS '
Akivaizdu, kad visi žmonės, kurie buvo ,,mli'ę" Ir su kuriais
aš vėliau kalbėjausi. Iš dvasinio kūno grįžo l fizinį. Tuo metu,
kada jie grįžo, pasikeitė jų pažiūra į tai. kasf aplinkui vyksta. Be­
velk visi prisimena, kad pirmosiomis ponllrtlnlo gyvenimo aki­
mirkomis dominuoja beprotiškas noras grįžti atgal į kūną ir kar­
tus mirties pajautimas. Tačiau, kada mirštantysis pasiekia tam
tikrą mirties stadiją, jis jau nebenori grįžti atgal, jis net prieši­
nasi grįžimui į kūną. Tai būdlriga tiems atvejams, kada mirštan­
tieji susitiko su šviesos būtybe. Kaip patetiškai pastebėjo vienas
vyriškis: ,,Aš nebenorėjau palikti šios būtybės."
Išimčių Iš šio apibendrinimo yra nemažai, bet jos Iš esmės
reikalo nekeičia. Moterys, turinčios mažamečių valkų, pasako­
ja, kad tada, kada jos buvo pomirtinėje būsenoje, visiškai ne-
norėjo iš jos grįžti atgal, tačiau pareiga valkams jas privertė tat
padaryti.
,,Aš pagalvojau — aš čia pasiliksiu, tačiau vėliau prisiminiau
vyrą Ir vaikus. Man dabar sunku atpasakoti, kas su manimi vyko.
Kada aš jutau šviesos būtybės buvimą, visai nenorėjau grįžti
atgal. Tačiau aš rimtai susimąsčiau apie atsakomybę šeimai. Aš
pasistengiau grįžti atgal."
Žmonės taip pat pasakojo, kad. nors Jie ir labai gerai jautėsi
naujoje būsenoje, net buvo laimingi, tačiau, pajutę atsakomybę ir
nepadarytų darbų svarbą, grįžo į fizinį kūną.
,,Aš baigiau tris koledžo kursus. Beliko mokytis tiktai viene­
rius metus. Pagalvojau: ..Aš dabar dar nenoriu mirti." Bet aš^
Jaučiau, Jeigu visa tai tęsis dar kelias minutes ir Jeigu dar kiek
pabūsiu prie šviesos būtybės—liausiuosi galvojęs apie savo išsi­
lavinimą, nes, tikriausiai, imsiu pažinti kitus daiktus ir reiškinius."
Atsakymai, kuriuos aš surinkau, byloja apie skirtingą grįžimą
į fizinį kūną, taip pat skirtingi atsakymai im į kitą klausimą—
kodėl šis grįžimas įvyko. Dauguma sako, kad Jie nežino, kodėl
Jie grįžo. Ir tik nedaugelis mini, jog pagrindinis grįžimo faktorius
buvo jų pačių sprendimas.
,,Aš jaučiau esąs dvasiniame kūne ir turiu nuspręsti, ką to­
liau daryti. Aš suvokiau, kad ilgai negaliu būti greta savo fizi­
nio kūno, — kitiems tai sunku paaiškinti, bet man buvo visai su­
prantama — aš turiu arba pasišalinti arba grįžti atgal. Antra
vertus, tai, ką patyriau, buyo neįprasta ir aš norėjau pasilikti.
Be to, buvo aišku ir kita —žemėje aš turėsiu sėti gėrį. Aš pagalvojau
ir nusprendžiau: ,,Taip. aš turiu grįžti Ir gyventi." po šito aš greitai
grįžau į savo fizinį kūną. Aš, galima pasakyti, pajutau, kaip
mano silpnumas Išnyko. Po šio įvykio aš ėmiau sveikti."
Kiti žmonės teigia: grįžti į žemę iš Dievo arba šviesos būtybės
gavę leidimą, duotą pagal Jų pageidavimą. Dievas arba šviesos
būtybė įteigė Jiems pareigą atlikti kažkokią misiją žemėje.
,.Aš buvau po stalu ir viską mačiau, kas vyksta. Jutau, kad
mirštu ir, kad tai atsitinka su manimi. Aš labai jaudinausi dėl
savo vaikų, galvojau, kas dabar jais rūpinsis. Aš buvau nepasi­
ruošusi eiti. Dievas leido man grįžti į gyvenimą."
Jauna mama jautė, kad:
..Dievas siuntė mane atgal, bet aš nežinau kodėl. Aš, aišku.
Jutau Jo buvimą ir žinau, kad Jis miane pažino. Ir vis tiktai Jis
man neleido eltl į dangų. Kodėl, aš nežinau. Apie tai aš ne kartą
2.3
22

14. galvojau ir nusprendžiau, kad galbūt dėl to, kad turėjau mažų
valkų, kuriuos reikėjo auginti, arba dėl to, kad nebuvau pasi­
ruošusi ten eiti. Aš vis ieškau atsakymo į šį klausimą, nes jis
neišeina man iš galvos." ;
Yra atvejų, kada žmonės galvojo — į žemę juos grąžino arba
meilė, arba kitų žmonių bei artimųjų malda.
,,Aš slaugiau savo tetą, kuri sirgo labai sunkiai. Visą laiką
kas nors iš šeimos narių meldėsi. Keletą kartų teta nustodavo kvė­
pavusi, bet mes savo malda lyg tai grąžindavome ją atgal. Kartą
ji mane pasikvietė ir pasakė: ,,Džoan, aš turiu ten išeiti, išeiti ten,
ten taip nuostabu. Aš noriu ten pasilikti, bet negaliu dėl to, kad
jūs meldžiatės. Prašau, daugiau nesimelskite". Mes nebeslmeldėme
ir greitai teta mirė."
Viena moteris man pasakojo:
.,Gydytojas pasakė, kad aš numiriau, bet aš buvau gyva. Tai,
ką aš Išgyvenau, buvo nuostabu, aš visai nejaučiau nemalonių
pojūčių. Kada aš grįžau ir atvėriau akis, mano seserys ir vyras
buvo šalia. Aš mačiau jų džiaugsmą —jų akyse buvo ašaros. AS
mačiau, kad jie Iš laimės verkia. Aš jaučiau, kad grįžau atgal, nes
kažkas mane traukė: tas ..kažkas" buvo mano sesers ir vyro mei­
lė. Nuo to laiko aš tikiu, kad kiti žmonės gali mus grąžinti atgal."
Yra atvejų, kada žmonės atgal ..grįžo" per tą patį juodą tune­
lį, lėkdami = didžiuliu greičiu.
K A I P PAPASAKOTI KITIEMS APIE IŠGYVENIMUS
Iš karto būtina pabrėžti, kad tie žmonės, kurie išgyveno mirtį,
visiškai neabejoja savo patyrimo realumu ir svarbumu. Tai by­
loja ir šie Interviu.
..Tuo metu. kada aš buvau už savo kūno ribų. nesilioviau ste­
bėjęsis tuo. kas su manimi vyksta. Aš to nesupratau. Bet visa tai
buvo realu. Aš labai aiškiai mačiau savo kūną ir jis buvo toli. Ma­
no sąmonė buvo tokioje būsenoje, kad išsigalvoti ko nors negalė­
jau. Man nekilo jokių idėjų. Aš buvau visiškai tam nepasiruošęs".
Ir dar:
,,Tal nebuvo haliucinacija. Vieną kartą man pasirodė haliucina­
cijos, bet tai buvo seniai, kada ligoninėje man davė kodeino. Ma­
no Išgyventoje pomirtinėje būsenoje nieko panašaus nebuvo, vi­
siškai nieko".
Tokių liudijimų aš girdėjau ir Iš kitų žmonių, gerai sugebančių
atskirti sapnus nuo fantazijos ir nuo realybės. Žmonės, kuriuos aS
apklausinėjau, buvo veiklūs ir nuoseklūs. Jie man nebūtų pasakoję
apie savo išgyvenimus, jei jų patirtis būtų buvusi sapnas, at­
virkščiai, jie mano. kad tai. kas su jais atsitiko, buvo tikras įvykis.
Antra vertus, jie visiškai suvokia tai. kad į tokius asmenis, su ku­
riais įvyko neįprasti dalykai, visuomenė negali žiūrėti su simpati­
ja ir supratimu. Ir tiesa, žmonės, kuriuos aš apklausinėjau, sakė,
kad jei jie ims apie savo išgyvenimus pasakoti kitiems, bus palai­
kyti ne visai normaliais. Dėl šios priežasties mano pacientai su ki­
tais nekalbėjo apie išgyvenimus, išskyrus tuos atvejus, kada pasa­
kodavo artimiems žmonėms.
,,Tai buvo labai įdomu. Bet apie tai man visai nesinorėjo kam
nors pasakoti. Žmonės pagalvotų, kad aš beprotis".
Kitas atsiminimas: „Daug laiko apie tai aš niekam nepasakojau.
Aš negalėjau apie tai kalbėti. Aš Jaučiau, kad tai Juokinga, kad
aš bijau žmonių kalbų: ,,Tu visa tai Išgalvojai." Vieną kartą aš
nusprendžiau: ,,Gerai, pažiūrėsiu, kaip reaguos į mano ,,iš­
sigalvojimus" namiškiai". Aš jiems papasakojau, daugiau niekam.
Tačiau aš tikiu, kad mana šeima manimi netiki."
Kai kurip žmonės panoro savo įspūdžius papasakoti tuojau pat
po to, kas su jais įvyko, bet susidūrė su tokiu abejingumu ir ne­
supratimu, kad nusprendė geriau patylėti.
1. ,,Vienintelis žmogus, kuriam aš apie tai papasakojau, buvo
motina. Aš su ja kalbėjausi tuojau po to įvykio. Bet aš gi buvau tik
mažas vaikas ir ji į mano pasakojimą visai nekreipė dėmesio.
Todėl aš niekam daugiau nepasakojau."
2. ,,Apie tai aš papasakojau savo viršininkui, bet jis visa tai
palaikė haliucinacija. > Dabar aš apie tai tyliu."
3. ,,Pradinėje ir vidurinėje mokykloje aš buvau drauginga. Ta­
čiau aš daugiau sekdavau paskui tuos, kurie ką nors išgalvodavo.
Aš buvau pasekėja, bet ne lyderė. Po to, kai draugėms papasako­
jau apie tai, kas su manimi atsitiko, jos palaikė mane beprote, —
man taip pasirodė. Aš dar kartą viską papasakojau, bet vėliau
Išgirdau apie mane kalbant: „Jai iš tikro truputį trūksta." Kartais
mano pasakojimą nuleisdavo juokais, aš bandžiau jiems paaiš-
. kinti. Aš nesistengiau visų nustebinti: ,,Stai, žiūrėkite, kokia
juokinga istorija man nutiko! Aš tik norėjau pasakyti, kad mums
reikia daugiau žinoti apie gyvenimą, gerokai daugiau, negu žino­
me."
4. ,,Kada viskas baigėsi, apie savo išgyvenimus bandžiau pa­
pasakoti seserims, kurios mane slaugė. Jos man patarė tylėti,
nes visa tai man tik pasivaideno."
24

15. vienas mano pacientas pasakė:
„Labai greitai imi suprasti, kad žmonės nesuvokia jūsų pasa­
kojimo taip, kaip jums norėtųsi. Jūs neįstengiate nugalėti kažko­
kio barjero ir apie visa tai papasakoti." .
Labai įdomu tai, kad tik vieną kartą iš mano nagrinėtų atvejų
gydytojas susidomėjo paciento pasakojimu apie pomirtinį patyri­
mą. Viena mergina, patyrusi bekūnę būseną, man papasakojo:
,,Aš ir mano šeima paprašėme gydytojo paaiškinti, kas gi
su manimi atsitiko. Jis pasakė, kad tai atsitinka dažnai su smar­
kiai sužeistais arba traumuotais žmonėmis, nes dvasia tokiu at­
veju palieka kūną."
Jeigu atsižvelgsime į skepticizmą arba visišką nesupratimą,
su kuriuo susiduria žmonės, bandę atpasakoti pomirtinį patyri­
mą, tai nenuostabu, kad tokiose situacijose atsiranda nukrypimo
nuo normos pajauta, nes dar niekas nėra išgyvenęs to, ką jie bu­
vo patyrę. Vienas vyriškis, pavyzdžiui, pasakojo: .,Aš buvau
ten. kur iki manęs dar niekas nebuvo."
Dažnai pasitaiko, kad po detalaus interviu apie pomirtinį pa­
tyrimą aš žmogui papasakoju apie kitų asmenų įspūdžius, lygiai
tokius pat įvykius ir pojūčius, ir tuomet jis pajunta didelį pa­
lengvėjimą.
,,Labai įdomu sužinoti apie tai, ką kiti žmonės Išgyveno, nes aš
pats nesupratau... Aš esu laimingas, sužinojęs, kad per visą tą
perėjo ir kiti. Dabar aš žinau, kad nesu beprotis."
,,Visa tai man buvo realu, bet kitiems aš to nepasakodavau.
Aš bijojau, kad apie mane Ims galvoti: "Kada jis atsijungė, ta!
tikriausiai susipyko su protu, toks ir liko." Dažnai aš galvoda­
vau, kad galbūt ir kiti žmonės tą jautė, bet vargu ar sutiksiu bent
vieną iš jų. Jeigu kas nors būtų atėjęs pas mane anksčiau, kada
aš dar nebuvau patyręs neįprastų išgyvenimų. Ir būtų papasakojęs
apie pomirtinį gyvenimą, aš tikriausiai jį būčiau palaikęs nenor­
maliu, nes mūsų visuomenėje tai yra įprasta."
, Deja, yra ir kita priežastis, kuri verčia susilaikyti nuo panašaus
pobūdžio pasakojimų. Tokie žmonės jaučia bejėgiškumą apsaky­
ti tai, kas su jais buvo įvykę, nes tat yra už įprasto egzistavimo,
mąstymo būdo Ir kalbinės Išraiškos ribų. ,
ITAKA GYVIESIEMS
Dėl ką tik Išdėstytų motyvų nė vienas Iš mano pacientų, klek
žinau, neišėjo sakyti pamokslų apie savo Išgyvenimus. Nė vienas
nesistengė įtikinti kitų arba įtikinti visu tuo, ką jiems teko Iš­
gyventi. Aš įsitikinau, kad viskas yra atvirkščiai: žmonės laba!
šykščiai pasakoja apie tai, kas su jais atsitiko.
Išgyventas patyrimas jų gyvenimui turėjo subtilų ir susitaikė­
lišką poveikį. Daugelis man pasakojo, kad po to įvykio jų gyve­
nimas tapo gilesnis ir turiningesnis, nes patirto įspūdžio dėka jie
ėmė daugiau domėtis fundamentaliomis filosofinėmis problemomis.
,,Nuo to laiko aš visada galvoju —ką aš padariau su savo gy­
venimu ir ką aš su juo toliau darysiu. Aš buvau patenkintas savo
ankstesniu gyvenimu. Aš visai negalvojau, kad pasauliui manęs
reikia, nes visą laiką dariau tai, ko pats norėjau. Tačiau po to
įvyklo viskas staiga pasikeitė. Ėmiau galvoti apie savo poelgius,
ar nepasielgiau aš taip ar anaip dėl to, kad jie tik man buvo nau­
dingi?
Aš ėmiausi tik esminių darbų, po kurių mano sąmonė ir dvasia
jautė pasitenkinimą. Aš vengiau išankstinio nusistatymo ir nes­
merkiau žmonių. Aš stengiausi elgtis taip, kad mano elgesys būtų
geras kitiems, o ne man vienam. Man atrodo, kad aš ėmiau geriau
orientuotis gyvenime. Aš jaučiu, kad už visa tai turiu būti dėkin­
gas savo pomirtiniam patyrimui, tam, ką aš pariiačiau ir išgyve­
nau."
Kai kurie žmonės pažymi, kad po bandymo mirti pakito jų po­
žiūris į fizinio kūno Ir proto santykį. Tai labai ryšku vienos mo­
ters, buvusios bekūniame pavidale, pasakojime: ,,Tuo momentu
aš daugiau galvojau apie savo protą, negu apie fizinį kūną. Mū­
sų protas yra žymiai didesnė dalis, negu mūsų kūno forma ar
išvaizda. Iki tol mano gyvenime viskas buvo atvirkščiai. Visas
mano dėmesys Ir svarbiausi interesai buvo sutelkti į kūną, o savo
protu aš nesirūpinau, — viskas vyko savieiga. Bet po to. kas su
manimi įvyko, protas tapo mano rūpesčių pagrindu, o po to, antro­
joje vietoje —rūpinimasis kūnu, nes jis reikalingas gyvybei palai­
kyti. Tada man tapo nesvarbu, turiu aš kūną ar ne. Apie jį aš ne­
galvojau. Visko pagrindu tada man buvo protas..."
Visa tai labai derinasi su pasakojimais apie pomirtinio gyveni­
mo ,,pamokas". Visi pažymi meilės kitiems žmonėms svarbą
šiame gyvenime, meilės, išimtinai gilios. Vienas žmogus, kuris su­
tiko šviesos būtybę, jautė visišką jos meilę Ir supratimą net tuo
momentu, kada visas gyvenimas tapo vaizdų panorama. Žmogus
suprato, kad šviesos būtybė tarsi jo klausia: ar jis galės mylėti
žmones taip, kalpjl myli? Tolesnis to žmogaus gyvenimas tapo
mokymusi tokios, meilės.
26

16. - Dar kiti asmenys vertina įgytas žinias. Bandymo mirti metu
jiems buvo pranešta, kad žinių kaupimas tęsiasi ir po gyvenimo.
Viena moteris, pavyzdžiui, po ,,mirties" nebepraleisdavo progos
gilinti savo žinias. Kitas vyras pataria: ,,Nesvarbu, koks jūsų am­
žius— tęskite mokymąsi. Aš galvoju, kad mokymasis — tai į am­
žinybę nueinantis procesas."
Nė vienas iš mano apklaustųjų nesakė, kad po bandymo nu­
mirti jie tapo moraliai ,,švaresni" arba tobulesni. Nė vienas ne­
jautė pranašumo jausmo — ,,Aš šventesnis, negu tu." Iš esmės
buvo atvirkščiai. Daugumai išliko įspūdis, kad jie turi kažko tai
siekti, kažkur tai veržtis. Jų regėjimas iškėlė jiems naujus tiks­
lus, naujus moralinius principus ir būtinumą gyventi jais vado­
vaujantis, bet be staigaus išsigelbėjimo arba neklaidingumo pa­
jautos.
NAUJA PAZIORA l MIRTI
Kaip ir reikėjo tikėtis, tokie išgyvenimai giliai paveikia žmonių
pažiūrą į fizinę mirtį, o ypač tų, kurie netikėjo, kad po jos kas
nors yra. Visi šie žmonės viena ar kita forma tvirtino vieną ir tą
pačią mintį — jiems mirtis jau nebaLsi. .

17. Raymiind MOOD
GYVENIMAS PO GYVENIMO
Redaktorius A. KIBIGKAS
Techninė redaktorė ir korektorė B. BAGOCIONIENE
Dailininkas A. INDRASIUS
Vertė A. MIŠKINIS
Formatas 84 X 108/32. 1,5 s, 1., 2,52 sąl. s. 1. Iškilioji spauda.
Tiražas 40 ООО egz. Užsakymo Nr. 267.
Išleido leidykla „Indra". Registracijos Nr. 167.
Spausdino Utenos spaustuve. 234910 Utena. Kaimo S9<.
Kaina sutartinė