Mario puzo -_sicilietis_-_2005

2. ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė VYTAUTAS PETRUKAITIS

3. Turinys
I KNYGA
1 skyrius
II KNYGA
2 skyrius
3 skyrius
4 skyrius
5 skyrius
6 skyrius
7 skyrius
8 skyrius
9 skyrius
10 skyrius
11 skyrius
12 skyrius
13 skyrius
14 skyrius
15 skyrius
III KNYGA
16 skyrius
17 skyrius
IV KNYGA
18 skyrius
19 skyrius
20 skyrius
21 skyrius
22 skyrius
23 skyrius
24 skyrius
V KNYGA
25 skyrius
26 skyrius
27 skyrius
28 skyrius
29 skyrius
30 skyrius
31 skyrius

4. I KNYGA
Maiklas Korleonė
1950 m.
1 skyrius
Stovėdamas ant ilgos medinės Palermo prieplaukos, Maiklas Korleonė žiūrėjo, kaip į Ameriką išplaukia
didžiulis okeaninis laineris. Jis turėjo išplaukti tuo laivu, bet iš tėvo gavo kitų nurodymų.
Atsisveikindamas pamojo vyrams žvejų valtelėje, atplukdžiusiems jį į šią prieplauką ir saugojusiems jį
pastaruosius metus. Valtelė sūpavosi putotame okeaninio lainerio kilvateryje lyg narsus ančiukas, plaukiantis
paskui motiną. Vyrai pamojo jam; daugiau jis jų nebepamatys.
Po prieplauką zujo darbininkai su kepurėmis ant galvų, apsirengę drabužiais, kurie karojo ant jų lyg
maišai. Iškrovę prekes iš kitų laivų, jie nešėjas į sunkvežimius, atvažiavusius ant tos ilgos prieplaukos. Tie
nedidučiai raumeningi vyrai labiau panėšėjo į arabus negu į italus, jų veidus įžiūrėti trukdė kepurių snapeliai.
Tarp jų turėjo būti ir naujieji asmens sargybiniai, kurie garantuos, kad Maiklui nieko nenutiktų, iki jis
susitiks su donų Kroče Malu, „draugų draugu“, kaip jie buvo vadinami čia, Sicilijoje, galva. Žurnalistai ir
visas pasaulis vadino juos „mafija“, bet Sicilijoje paprastas pilietis niekad balsu neištardavo šio žodžio, lygiai
kaip niekad nevadindavo dono Kročės Malo “Capo di Capi“1 o tik „geruoju žmogumi“.
Per dvejus tremties Sicilijoje metus Maiklas prisiklausė daug istorijų apie doną Kročę; kai kurios buvo
tokios fantastiškos, kad jis beveik netikėjo, jog tokio žmogaus išties esama. Bet tėvo nurodymai buvo kuo
aiškiausi: šiandien pat jis privalėjo papietauti su donų Kroče ir juodu turėjo organizuoti didžiausio Sicilijos
gangsterio Salvatorės Giljano pabėgimą iš šalies. Maiklas Korleonė negalėjo išvykti iš Sicilijos be Giljano.
Už kokių penkiasdešimties metrų nuo prieplaukos siauroje gatvelėje laukė didelis tamsus automobilis.
Priešais jį stovėjo trys vyrai - tamsūs stačiakampiai ryškių auksinių saulės spindulių lakšto fone. Maiklas
pasuko prie jų; stabtelėjęs jis užsidegė cigaretę ir apžvelgė miestą.
Palermas driekėsi dugne taurės, kurią suformavo užgesęs ugnikalnis; iš trijų pusių į j gožė kalnai, o
ketvirtoje jis išsiliejo į akinamą Viduržemio jūros žydrumą. Miestas žėrėjo nutviekstas auksinių vidurdienio
saulės spindulių. Raudonos gyslos vinguriavo grindiniu, tarsi atspindžiai kraujo, per daugybę šimtmečių
pralieto Sicilijos žemėje. Auksiniuose spinduliuose skendėjo didingos marmurinės graikiškų šventovių
kolonos, filigraniški musulmonų minaretai, įmantrūs rūsčių ispaniškų katedrų fasadai; nuo tolimos kalvos
šlaito niūriai žvelgė dantytos senoviškos normandų pilies sienos. Visus šiuos statinius paliko įvairios žiaurios
armijos, valdžiusios Siciliją dar nuo tada, kai nebuvo gimęs Kristus. Kūgiški kalnai, nusidriekę anapus pilies
sienų, laikė apglėbę iš pažiūros lepų Palermo miestą, lyg norėtų uždusinti virve, užveržus miestui kaklą, tad
atrodė, tarsi budelis ir jo auka abu grakščiai smunka ant kelių. Vaiskų žydrą dangų raižė gausybė taškelių -
jauni sakalai.

5. Maiklas priėjo prie trijų vyrų, laukiančių prieplaukos pradžioje. Tamsūs stačiakampiai pavirto žmonėmis,
ėmė ryškėti jų bruožai. Sulig kiekvienu žingsniu Maiklas matė juos vis aiškiau, o jie išsiskyrė, atitrūko kits
nuo kito, tarsi pasisveikindami norėtų apsupti jį iš visų pusių.
Visi trys vyrai buvo girdėję Maiklo istoriją, žinojo, kad jis yra jauniausias sūnus didžiojo dono Korleonės iš
Amerikos - Krikštatėvio, kurio galia siekė net Siciliją; kad vykdydamas bausmę Korleonių imperijos priešui,
nužudė dar ir aukštą Niujorko policijos pareigūną; kad dėl šių žmogžudysčių gavo slapstytis čia, Sicilijoje, ir
kad dabar, kai jo reikalai pagaliau buvo „sutvarkyti“, jis grįžta atgal į tėvynę užimti jam skirto Korleonių
Šeimos kronprinco sosto. Tiriamu žvilgsniu jie žiūrėjo į Maiklą - kaip greitai, be jokių pastangų jis eina,
budriai dairydamasis, į subjaurotą jo skruostą, liudijantį apie patirtas kančias ir pavojus. Jis aiškiai buvo
„gerbtinas“ žmogus.
Maiklui nulipus nuo prieplaukos, pirmasis jį pasveikino apkūnus sutana vilkįs kunigas su riebaluota teniso
raketės formos skrybėle ant galvos. Balta dvasiškio apykaklė buvo apsinešusi raudonomis sicilietiškomis
dulkėmis, bet virš jos kyšąs veidas buvo mėsingas lyg pasauliečio.
Tai buvo kunigas Benjaminas Malas, didžiojo dono Kročės brolis. Nors laikėsi droviai ir dievobaimingai,
buvo atsidavęs savo garsiajam giminaičiui ir niekad nesijaudino, kad velnias - pačioje jo pašonėje.
Pikti liežuviai netgi kuždėjo, esą jis išduodąs donui Kročei išpažinčių paslaptis.
Kunigas Benjaminas nervingai šypsojosi, spausdamas Maiklui ranką, bet pamatęs draugišką asimetrišką
Maiklo šypseną, visai netinkančią garsiam žmogžudžiui, rodės, nustebo ir pajuto palengvėjimą.
Antras vyriškis pasisveikino ne taip nuoširdžiai, bet gan mandagiai. Tai buvo inspektorius Frederikas
Velardis, visos Sicilijos saugumo policijos viršininkas. Liesas ir pernelyg gražiai apsitaisęs, turint galvoje, kad
gyveno iš valdiškos algos, jis lyg kulkomis šaudė į atvykėlį šaltomis žydromis akimis, kurios išdavė, jog
kadaise tarp jo protėvių būta užkariautojų normandų. Inspektorius Velardis negalėjo jausti didelės meilės
amerikiečiui, žudančiam aukštus policijos pareigūnus - ką gali žinoti, gal jis pamėgins išmėginti laimę
Sicilijoje. Taigi, rodės, Velardis ne spaudžia ranką, o sukryžiuoja su Maiklu špagas.
Trečias vyras buvo aukštesnis ir stambesnis, šalia anų dviejų jis atrodė milžinas. Surakinęs Maiklo ranką, jį
prisitraukė ir šiltai apkabino.
– Sveikas atvykęs į Palermą, pusbroli Maiklai.
Atsitraukęs jis meiliai, bet podraug atsargiai nužvelgė Maiklą.
– Aš esu Stefanas Andolinis, mudu su tavo tėvu vaikystėje kartu gyvenome Korleonėje. Mačiau tave
Amerikoje, kai buvai dar mažas. Pameni mane?
Kad ir kaip keista, Maiklas išties jį prisiminė. Mat Stefanas Andolinis buvo rudaplaukis, o tarp siciliečių tai
didžiausia retenybė. Tie plaukai buvo jo kryžius, nes siciliečiai įsitikinę, kad Judas buvo rudaplaukis.
Nepamirštamas buvo ir jo veidas. Burna - didelė, beformė, storos lūpos panėšėjo į kruviną kapotą mėsą; iš
šnervių kyšojo plaukai, o akiduobės buvo tokios gilios, kad akys žibėjo iš jų lyg iš kokio urvo. Nors jis
šypsojosi, šitokį veidą pamačius galėjo prisisapnuoti, kad tave žudo.
Maiklas iškart suprato, ko pasiųstas kunigas, o štai inspektoriaus Velardžio pasirodymas jam buvo netikėtas.
Atlikdamas giminaičio priedermę, Andolinis išsamiai paaiškino Maiklui, kuo oficialiai užsiima inspektorius.
Maiklas sunerimo - ko čia reikia tam žmogui? Velardis garsėjo kaip vienas nuožmiausių Salvatorės Giljano
persekiotojų. Be to, buvo akivaizdu, kad inspektorius ir Stefanas Andolinis nemėgsta vienas kito; jie elgėsi

6. rafinuotai ir mandagiai, kaip du vyrai, besirengiantys žūtbūtinei dvikovai.
Vairuotojas laikė atidaręs mašinos dureles. Pagarbiai tapšnodami, kunigas Benjaminas ir Stefanas Andolinis
pasodino Maiklą ant užpakalinės sėdynės. Su krikščioniui derančiu nuolankumu kunigas Benjaminas
įtikinėjo Maiklą sėsti prie lango, kad matytų Palermo grožybes, o pats įsitaisė per vidurį. Andolinis atsisėdo
kunigui iš kito šono, o inspektorius per tą laiką spėjo įšokti šalia vairuotojo. Maiklas pastebėjo Velardį
laikant durų rankenėlę, kad galėtų greitai jas atidaryti. Maiklui dingtelėjo, jog kunigas Benjaminas bus
įsitaisęs per vidurį tam, kad į jį būtų sunkiau pataikyti.
Lyg didelis juodas drakonas automobilis iš lėto judėjo Palermo gatvėmis. Ši alėja buvo nustatyta grakščiais
mauriškais namais, masyviais visuomeninės paskirties pastatais su graikiškomis kolonomis ir ispaniškomis
katedromis. Visų žydrai, baltai ir geltonai išdažytų nuosavų namų balkonai buvo išpuošti gėlių girliandomis,
kurios atrodė kaip dar vienas kelias, kabantis virš galvų. Reginys būtų buvęs gražus, jei ne būriai
karabinierių, Italijos valstybinės policijos tarnautojų, kurių patruliai su paruoštais šaudyti šautuvais stovėjo
ne tik ties kiekvienu kampu, bet netgi balkonuose.
Šalia jų automobilio lyg nykštukai atrodė kitos mašinos, juolab mulų tempiami valstiečių vežimai,
gabenantys iš kaimo šviežius produktus. Kiekvienas šių vežimų lopinėlis, iki pat ratų stebulių ir ienų, buvo
išdažytas linksmomis, ryškiomis spalvomis. Ant daugelio vežimų šonų buvo nutapyti šalmuoti riteriai ir
karaliai su karūnomis dramatiškose scenose, iliustruojančiose legendas apie Karolį Didįjį ir Rolandą, tuos
senovės laikų Sicilijos folkloro didvyrius. Tačiau ant kai kurių vežimų Maiklas mate nutapytą gražų jaunuolį
moleskino kelnėmis ir baltais berankoviais marškiniais, su pistoletais, užkištais už diržo, ir persimestu per
petį šautuvu, o po juo dviejų eilučių užrašą, kuris būtinai baigdavosi didelėmis raudonomis raidėmis
iškeverzota pavarde - GILJANAS.
Besislapstydamas Sicilijoje, Maiklas buvo prisiklausęs apie Salvatorę Giljaną. Jo pavardė amžinai mirgėdavo
laikraščiuose, žmonės visur apie jį kalbėdavo. Maiklo žmona Apolonija prisipažino kas vakarą meldžianti
Dievą, kad apsaugotų Giljaną - taip, girdi, elgiasi bemaž visi Sicilijos vaikai ir jaunuoliai, kurie jį garbina,
laiko savu ir visi nori tapti tokiu, kaip jis. Jis buvo jaunas - dar nesulaukęs nė trisdešimt - bet jau buvo
laikomas didžiu karvedžiu, nes įveikdavo prieš jį siunčiamas ištisas karabinierių armijas. Gražuolis Giljanas
buvo dosnus, tad didžiąją nusikalstamu būdu įgytų pajamų dalį išdalydavo vargšams. Jis buvo doras, tad
niekad neleisdavo savo gaujos nariams skriausti moterų ir kunigų. Bausdamas mirtimi skundiką ar išdaviką,
visuomet duodavo pasmerktajam laiko sukalbėti maldą ir apsivalyti sielą, idant pelnytų ano pasaulio valdovų
palankumą. Šitiek Maiklas jau žinojo pats.
Automobilis išsuko iš alėjos, ir Maiklo akis užkliuvo už didžiulio juodomis raidėmis surašyto skelbimo ant
namo sienos. Jis tespėjo perskaityti žodį GILJANAS viršutinėje eilutėje. Kunigas Benjaminas, kuris ištempęs
kaklą žvelgė pro langą, paaiškino:
– Tai vienas iš Giljano atsišaukimų. Kad ir ką daro valdžia, naktį jis vis tiek kontroliuoja Palermą.
– O kas jame rašoma? - paklausė Maiklas.
– Jis leidžia Palermo gyventojams vėl važinėti tramvajais, - atsakė kunigas Benjaminas.
– Jis leidžia? - šypsodamasis pakartojo Maiklas. - Žmogus, paskelbtas už įstatymo ribų, leidžia?
Prie kito lango sėdįs Stefanas Andolinis nusijuokė.
– Karabinieriai važinėja tramvajais, tad Giljanas juos sprogdina, bet pirma įspėja žmones jais nesinaudoti.

7. O dabar jis žada jų nebesprogdinti.
– O kodėl Giljanas sprogdindavo pilnus policininkų tramvajus? - kandžiai paklausė Maiklas.
Atsigręžęs į Maiklą, inspektorius Velardis piktai dėbtelėjo savo žydromis akimis.
– Nes per savo kvailumą Roma suėmė jo tėvą ir motiną už tai, kad susidėjo su garsiu nusikaltėliu - savo
sūnumi. Tai fašistų įstatymas, taip ir neatšauktas respublikos.
– Mano brolis, donas Kročė, sutvarkė jų paleidimą, - su ramiu pasididžiavimu tarė dvasios tėvas. - Mano
brolis labai pyko ant Romos.
Dievuliau, pamanė Maiklas, donas Kročė pyko ant Romos?! Žinia, donas Kročė - didelis mafijos bosas -
bet kas, velniai griebtų, dar?
Automobilis sustojo priešais rausvą pastatą, nutįsusį per visą kvartalą; iš kiekvieno jo kampo kilo mėlyni
minaretai. Įėjimą, kurį dengė prašmatnus platus tentas žaliais dryžiais, su užrašu UMBERTO VIEŠBUTIS,
saugojo du šveicoriai, apsirengę švytinčiomis uniformomis auksinėmis sagomis. Bet visa ši prabanga Maiklui
buvo nė motais.
Įgudusi akis nužvelgė gatvę. Jis pastebėjo ne mažiau kaip dešimtį asmens sargybinių, vaikštinėjančių
poromis ar atsišliejusių į geležinius turėklus. Tie vyrai nė neslėpė ką veikią. Po prasegtais švarkais buvo
matyti diržais pritvirtinti pistoletai. Du iš jų su plonais cigarais dantyse akimirką užtvėrė Maiklui kelią, kai
jis išlipo iš automobilio, ir įdėmiai jį nužvelgė - tarsi pamatavo, kokio ilgio reikės kapo duobės. Į inspektorių
Velardį ir jo bendrakeleivius jie nekreipė dėmesio.
Kai atvažiavusiųjų būrelis įėjo į viešbutį, sargybiniai jiems iš paskos užtvėrė įėjimą. Vestibiulyje iš kažkur
išdygo dar keturi sargybiniai ir nulydėjo juos ilgu koridoriumi. Šie vyrai laikėsi išdidžiai, nelyginant
imperatoriaus rūmų tarnai.
Koridoriaus gale buvo dvejos masyvios ąžuolinės durys. Vyras, sėdįs ant aukštos į sostą panašios kėdės,
atsistojęs atrakino abejas duris bronziniu raktu. Jis nusilenkė, suokalbininkiškai nusišypsodamas kunigui
Benjaminui.
Durims atsidarius atsivėrė prabangūs apartamentai; už pravirų durų tolimoje sienoje buvo matyti didelis
ištaigingas sodas ir iš jo vidun sklido citrinmedžių aromatas. įėjęs Maiklas pamatė dar du budinčius vyrus, ir
jam parūpo, kodėl donas Kročė taip smarkiai saugomas. Jis juk Giljano draugas, be to, teisingumo ministro
Romoje patikėtinis, tad karabinierių, kurių knibždėte knibžda Palerme, jam nereikia baimintis. Ko tuomet
bijo donas? Kas jo priešas?
Svetainės baldai kadaise buvo skirti itališkiems rūmams - krėslai būtų tikę Gargantiua, sofos - ilgos ir gilios
lyg laiveliai, o masyvūs marmuriniai stalai atrodė pavogti iš muziejų. Baldai sudarė tinkamą foną vyrui, kuris
atėjo iš sodo su jais pasisveikinti.
Donas Kročė ištiesė rankas norėdamas apkabinti Maiklą Korleonę. Pločio jis buvo tokio pat kaip ūgio.
Masyvią liūtišką galva gaubė tankūs žili, garbanoti lyg negro, rūpestingai apkirpti plaukai. Akys buvo
tamsios kaip driežo - dvi razinos, įmygtos virš išpurtusių žandų, kurie panėšėjo į raudonmedžio plokštes.
Kairysis buvo glotnus, dešinysis susigarankščiavęs nuo mėsos pertekliaus. Lūpos buvo stebėtinai smulkios,
virš jų augo siauručiai ūseliai. Stambi valdinga nosis lyg vinis laikė sukaltą visą veidą.
Bet jeigu jo galva buvo imperatoriška, tai žemiau jis buvo grynas valstietis. Plačiausios kelnės, kabančios ant

8. plačių, kadaise buvusių baltų petnešų, juosė neapglėbiamą pilvą. Tokie pat platūs balti marškiniai buvo ką
tik išskalbti, bet nelyginti. Nevilkėjo švarko, nebuvo pasirišęs kaklaraiščio, o marmurinėmis grindimis
šlepsėjo basas.
Nė nebūtum įtaręs, kad donas Kročė „vilgo snapą“ iš kiekvieno Palermo verslo, net iš niekingo turgaus
prekiautojo. Sunku buvo patikėti, kad jo nurodymais nužudyta daug žmonių, kad jo valdžia vakarų
Sicilijoje stipresnė nei Romos ir kad jis turtingesnis negu hercogai ir baronai, turintys Sicilijoje didžiulius
dvarus.
Greitomis apkabinęs Maiklą, jis tarė:
– Aš pažinojau tavo tėvą, kai mudu buvome vaikai. Man džiugu, kad jis turi tokį šaunų sūnų.
Paskui jis pasiteiravo, ar svečias neišvargęs kelionėje ir ko jam dabar reikėtų. Maiklas nusišypsojęs atsakė,
kad neprošal būtų duonos riekutė ir lašelis vyno. Donas Kročė nieko nelaukęs nusivedė jį į sodą, nes, kaip ir
visi siciliečiai, kai tik galėdavo, valgydavo gryname ore.
Prie citrinmedžio buvo padengtas stalas. Ant jo spindėjo išblizgintos stiklo taurės, švytėjo prabangi balta
staltiesė. Tarnai atitraukė plačias bambukines kėdes. Donas Kročė mandagiai ir taip gyvai sodino svečius,
kad atrodė kur kas jaunesnis nei iš tikrųjų, nors jam buvo per šešiasdešimt. Maiklą jis pasodino sau iš
dešinės, brolį kunigą - iš kairės, o inspektorių ir Stefaną Andolinį priešais save; su jais abiem jis elgėsi gan
šaltai.
Kai valgio nestinga, kiekvienas sicilietis kerta už du, o pasak vieno iš tų retų sąmojų, kuriuos žmonės drįso
laidyti apie doną Kročę, jam buvo smagiau gerai užkąsti negu sudoroti priešą. Dabar, kai tarnai atnešė
valgius, jis sėdėjo pasiėmęs peilį su šakute ir patenkintas geraširdiškai šypsojosi. Maiklas apsidairė po sodą. Jį
juosė aukšta akmeninė siena; prie atskirų stalelių sėdėjo per dešimtį sargybinių, ne daugiau kaip du prie
kiekvieno. Staleliai stovėjo atokiai, kad donas Kročė ir jo svečiai galėtų kalbėtis be baimės būti nugirsti. Sode
tvyrojo citrinmedžių ir alyvų aromatas.
Donas Kročė pats aptarnavo Maiklą: krovėjam į lėkštę keptą vištieną su bulvėmis, žiūrėjo, kad tarnas
apibarstytų į mažesnę lėkštę įdėtus spagečius tarkuotu sūriu, pripylė į taurę drumzlino baltojo vietinio vyno.
Visa tai darė nepaprastai uoliai, nuoširdžiai susirūpinęs, kad naujasis jo draugas gerai pavalgytų ir atsigertų.
Maiklas buvo išalkęs - nuo aušros neturėjo nieko burnoje - tad donas tolydžio krovėjam valgius į lėkštę, tuo
pat metu akylai stebėdamas kitų svečių lėkštes ir taures, tad vos tik jos ištuštėdavo, duodavo tarnui ženklą vėl
pripildyti.
Kai pagaliau jie baigė valgyti, donas perėjo prie reikalo.
– Vadinasi, tu padėsi mūsų draugui Giljanui pabėgti į Ameriką, - siurbčiodamas kavą tarė jis Maiklui.
– Tokius nurodymus aš gavau, - atsakė Maiklas. - Privalau pasirūpinti jo sėkminga kelione.
Donas Kročė linktelėjo galvą; masyviame raudonmedžio spalvos veide švietė nutukėliams būdinga
mieguista draugiška šypsena. Virpantis jo tenoras visai nesiderino su veidu ir figūra.
– Mudu su tavo tėvu buvome viską sutarę. Aš turėjau pristatyti Salvatorę Giljaną tau. Bet gyvenime niekas
neinasi sklandžiai, amžinai iškyla netikėtumų. Man dabar sunku tesėti ką esame susitarę, - jis iškėlė ranką,
kad Maiklas nepertrauktų. - Aš čia niekuo dėtas. Aš nepasikeičiau. Bet Giljanas dabar niekuo nebepasitiki,
net manimi. Daugel metų, bemaž nuo pat pirmos dienos, kai jis atsidūrė už įstatymo ribų, aš padėjau jam
išlikti gyvam. Mes bendradarbiavome. Mano padedamas jis tapo didžiausiu žmogum Sicilijoje, nors šiandien

9. jam tėra dvidešimt septyneri. Bet jo laikai praėjo. Kalnus griozdžia penki tūkstančiai Italijos armijos kareivių
ir policininkų, bet jis vis tiek nieku gyvu nesutinka pasikliauti manimi.
– Tuomet aš niekuo negaliu jam padėti, - tarė Maiklas. - Man įsakyta laukti ne ilgiau kaip septynias dienas,
paskui turiu išvykti į Ameriką.
Jau tariant tuos žodžius, jam dingtelėjo, kodėl Giljano pabėgimas taip rūpi tėvui. Maiklas, tiek metų
išbuvęs tremtyje, beprotiškai norėjo grįžti namo. Jis nerimavo dėl tėvo sveikatos. Kai Maiklas spruko iš
Amerikos, tėvas sunkiai sužeistas gulėjo ligoninėje. Jam pabėgus, buvo nužudytas vyresnysis brolis Sonis.
Korleonių „Šeima“ žūtbūtinėse grumtynėse iš paskutiniųjų kovėsi su penkiomis Niujorko „Šeimomis“.
Karas iš Amerikos pasiekė net Sicilijos gilumą - žuvo jauna Maiklo žmona. Tiesa, tėvo pasiuntiniai atgabeno
žinią, kad senasis donas užsigydė žaizdas, susitaikė su penkiomis „Šeimomis“ ir pasirūpino, kad visi
kaltinimai Maiklui būtų atšaukti. Bet Maiklas žinojo: tėvas laukia, kad jis sugrįžtų ir taptų dešiniąja jo ranka.
Žinojo: visa šeima nekantrauja jį pamatyti - sesuo Konė, brolis Fredis, įbrolis Tomas Heigenas ir vargšė
motina, kuri, aišku, vis dar sielvartauja dėl Sonio mirties. Maiklui šmėstelėjo mintis apie Kei - ar ji
tebegalvoja apie jį, kai jis nesirodo štai jau dveji metai? Labiausiai Maiklui nedavė ramybės, kodėl tėvas
vilkina jo sugrįžimą. Tikriausiai dėl kažkokio nepaprastos svarbos reikalo, susijusio su Giljanu.
Staiga jis pajuto, kad inspektorius Velardis tiriamai žvelgia į jį savo šaltomis žydromis akimis. Liesame
aristokratiškame veide buvo niekinanti mina, tarsi Maiklas būtų pabūgęs.
– Kantrybės, - tarė donas Kročė. - Mūsų draugas Andolinis tebėra ryšininkas tarp manęs ir Giljano bei jo
šeimos. Mes pasitarsime visi kartu. Išvykęs iš čia, pakeliui į Trapanį aplankysi Giljano tėvus Monteleprėje, -
jis nuščiuvo ir nusišypsojo, bet išpurtę žandai vis tiek liko sustingę. - Man papasakojo tavo planus. Visus, - jis
kalbėjo itin pabrėžtinai, bet Maiklas pamanė, kad visų jo planų negali žinoti. Krikštatėvis niekad niekam
visko neišpasakodavo.
– Visi mes, kurie mylime Giljaną, - lygiu balsu vėl prabilo donas, - sutariame dėl dviejų dalykų: jis negali
toliau likti Sicilijoje ir privalo emigruoti į Ameriką. Inspektorius Velardis irgi su tuo sutinka.
– Net Sicilijai tai keista, - šypsodamas tarė Maiklas. - Inspektorius yra vadovas saugumo policijos,
prisaikdintos sučiupti Giljaną.
Donas Kročė mechaniškai sukikeno.
– Kas gali suprasti Siciliją? Bet paaiškinimas paprastas. Roma labiau suinteresuota, kad Giljanas laimingas
gyventų Amerikoje, užuot svaidęs kaltinimus nuo teisiamųjų suolo Palermo teisme. Visa tai politika.
Maiklas suglumo ir pasijuto baisiai nejaukiai - viskas klostėsi ne taip, kaip buvo sumanyta.
– O kodėl inspektorius Velardis suinteresuotas Giljano pabėgimu? Miręs jis niekam nepavojingas.
– Būtų mano valia - taip ir įvyktų, - su panieka balse atsakė Velardis. - Bet donas Kročė myli jį nelyginant
sūnų.
Stefanas Andolinis piktai įsistebeilijo į inspektorių. Tėvas Benjaminas panarinęs galvą gėrė vyną.
– Visi čia esantys - draugai, ir privalome sakyti Maiklui tiesą, - rūsčiai tarė inspektoriui donas Kročė. -
Giljano rankose koziris. Jis turi dienoraštį, kurį vadina savo testamentu. Jame jis pateikia įrodymų, kad
Romoje kai kurie valstybės pareigūnai, siekdami savų politinių tikslų, padėjo jam banditavimo metais. Jeigu
šis dokumentas iškils aikštėn, krikščionių demokratų vyriausybė žlugs, ir Italiją ims valdyti socialistai su

10. komunistais. Inspektorius Velardis sutinka su manim: turime padaryti viską, kad užkirstume tam kelią. Tad
jis pasirengęs padėti Giljanui pasprukti ir išsivežti savo testamentą, su sąlyga, kad jis nebus paskelbtas.
– Ar jūs matėte tą testamentą? - paklausė Maiklas. Jam parūpo, ar tėvas žino apie šį dokumentą. Savo
nurodymuose jis nesyk apie jį neužsiminė.
– Aš žinau, kas jame rašoma, - atsakė donas.
– Jeigu spręsčiau aš, liepčiau užmušti Giljaną, ir bala nematė to jo testamento, - šiurkščiai tarė inspektorius.
Stefanas Andolinis sužaibavo į Velardį su tokia neslepiama neapykanta, kad pirmąsyk Maiklas suvokė, jog
šis žmogus, ko gera, ne mažiau pavojingas, kaip pats donas Kročė.
– Giljanas niekad nepasiduos, - atšovė Andolinis, - o jį nudaigoti - ne tavo nosiai. Kur kas išmintingiau
pasielgtum, jei daugiau pasirūpintum savo kailiu.
Donas Kročė iš lėto iškėlė ranką, ir prie stalo stojo tyla.
– Galimas daiktas, aš nesugebėjau tesėti savo pažado tavo tėvui ir perduoti Giljaną tau, - jis lėtai prabilo į
Maiklą, nekreipdamas dėmesio į kitus. - Negaliu tau pasakyti, ko donas Korleonė kišasi į šį reikalą. Patikėk:
jis turi priežasčių. Bet ką aš galiu padaryti? Šiandien nuvyk pas Giljano tėvus, įtikink juos, kad jų sūnus
privalo pasitikėti manim ir primink tiems mieliesiems žmonėms, jog ne kas kitas, kaip aš išvadavau juos iš
kalėjimo, - jis akimirką patylėjo. - Gal tuomet mes sugebėsime padėti jų sūnui.
Per tuos tremties ir slapstymosi metus Maiklas išsiugdė tiesiog gyvulišką pojūtį, kuris įspėdavo jį apie
pavojų. Jis pajuto antipatiją inspektoriui Velardžiui, baiminosi Stefano Andolinio galvažudžio veidu,
žvelgiant į kunigą Benjaminą kūnas jam ėjo pagaugais. Bet garsiausius pavojaus signalus jo smegenyse kėlė
donas Kročė.
Visi prie šio stalo sėdį vyrai, net jo brolis kunigas, nuleisdavo balsą, kreipdamiesi į doną Kročę. Panarinę
galvas jie palinkdavo prie jo ir net liaudavosi kramtę kąsnį, laukdami, kada jis prabils. Tarnai sukosi aplink jį
ratu, tarsi jis būtų antra saulė, po visą sodą išsibarstę sargybiniai neatitraukė nuo jo akių, pasirengę jo
paliepimu prišokti ir suplėšyti kiekvieną į gabalus.
– Donai Kroče, - gerai apgalvodamas žodžius prabilo Maiklas, - aš čia tam, kad vykdyčiau visus jūsų norus.
Donas patenkintas linktelėjo savo didžiule galva, susidėjo ant pilvo stambias rankas ir sugriaudėjo savo
galingu tenoru:
– Mes privalome būti visiškai atviri kits kitam. Pasakyk man, kaip tu ketini organizuoti Giljano pabėgimą?
Kalbėk su manim kaip sūnus su tėvu.
Maiklas metė akį į inspektorių Velardį. Girdint Sicilijos saugumo policijos vadui, jis niekad negalėtų
kalbėti atvirai. Donas Kročė iškart suprato jo dvejones.
– Inspektorius Velardis visuomet vadovaujasi mano patarimais, - tarė jis. - Gali pasitikėti juo taip, kaip
pasitiki manim.
Maiklas pakėlė vyno taurę; žvelgdamas virš jos krašto, jis matė, kad sargybiniai nenuleidžia nuo jų akių lyg
žiūrovai nuo scenos. Matė, kaip Velardis nutaiso rūgščią miną: donas kalbėjo diplomatiškai, bet vis dėlto
aiškiai davė suprasti, kad inspektorius ir visa jo policija - po jo padu. Matė, kaip susiraukia ir storalūpis
Stefanas Andolinis galvažudžio veidu. Tik kunigas Benjaminas, neišdrįsęs atremti jo žvilgsnio, nuleido galvą.
Maiklas išgėrė drumzliną baltąjį vyną, ir tarnas beregint vėl pripildė jam taurę. Staiga jam dingtelėjo, kad

11. čia, sode, jam gresia pavojus.
Jis intuityviai pajuto, kad tai, ką sako donas Kročė, negali būti tiesa. Kodėl bent vienas iš sėdinčiųjų prie šio
stalo turėtų pasitikėti Sicilijos saugumo policijos vadovu? Ar pasitikėtų juo Giljanas? Sicilijos istorija kupina
išdavysčių, - dingtelėjo Maiklui karti mintis - jis prisiminė savo žmonos mirtį. Tai kodėl donas Kročė taip
patikliai elgiasi? Ir kodėl tokia gausybė sargybinių jį supa? Donas Kročė - mafijos bosas. Jis turi nepaprastai
įtakingų pažinčių Romoje ir netgi yra neoficialus valdžios atstovas čia, Sicilijoje. Tai ko gi bijo donas Kročė?
Nebent Giljano.
Jausdamas į save įsmeigtą dono žvilgsnį, Maiklas stengėsi kalbėti kuo nuoširdžiau:
– Man duotas paprastas planas. Aš turiu laukti Trapanyje, kol jūs su savo žmonėmis perduosite man
Salvatorę Giljaną. Greitu laivu mes nuplauksime į Afriką, aišku, turėdami būtinus asmens dokumentus. Iš
Afrikos skrisime į Ameriką; ten jau susitarta, kad mus įleistų be įprastų formalumų. Tikiuosi, jog viskas bus
taip paprasta, kaip man kad nupasakojo, - mažumą patylėjęs jis pridūrė: - Nebent jūs turėtumėt kitokių
pasiūlymų.
Donas atsiduso, gurkštelėjo vyno, o paskui įsmeigė akis į Maiklą.
– Sicilija - tragiškas kraštas, - prabilo jis lėtai, įtaigiai. - Čia nėra pasitikėjimo tarp žmonių. Nėra tvarkos.
Gausu tik žiaurumo ir išdavysčių. Tu elgiesi atsargiai, mano jaunasis drauge, ir ne be reikalo. Kaip ir mūsų
Giljanas. Štai ką aš tau pasakysiu: Turis Giljanas nebūtų išlikęs gyvas, jei aš nebūčiau jo globojęs; jis ir aš
esame du vienos rankos pirštai. O dabar jis laiko mane priešu. Ak, tu negali įsivaizduoti, kokį sielvartą man
tai kelia. Aš svajoju tik apie tai, kad vieną gražią dieną Turis Giljanas būtų paskelbtas Sicilijos gynėju ir
galėtų grįžti į savo šeimą. Jis tikras krikščionis ir narsus vyras, o jo širdis tokia gailestinga, kad jis pelnė
kiekvieno siciliečio meilę, - donas Kročė nuščiuvo ir gurkštelėjo vyno. - Bet fortūna nuo jo nusigręžė. Jis
vienas kalnuose su saujele vyrų, o Italija siunčia prieš juos visą armiją. Kiekviename žingsnyje jį išduoda, tad
jis nebepasitiki niekuo, net pats savim.
Donas dėbtelėjo į Maiklą.
– Būsiu visiškai atviras, - tarė jis. - Jeigu aš taip nemylėčiau Giljano, ko gera, duočiau tau patarimą, kurio
neprivalau duoti. Galimas daiktas, kuo tiesiausiai turėčiau tau pasakyti: vyk į Ameriką be jo. Netrukus mes
būsime liudytojai tragedijos, kuri visiškai tavęs neliečia, - donas vėl nuščiuvo ir atsidusęs kalbėjo toliau: - Bet
tu esi mūsų vienintelė viltis, tad turiu prašyti tavęs pasilikti ir pagelbėti mums. Aš visokeriopai tau padėsiu.
Aš niekados nepaliksiu Giljano nelaimėje, - donas pakėlė taurę. - Tegul jis gyvena tūkstantį metų.
Jie visi išgėrė. Maiklas svarstė, ko nori donas - ar kad jis pasiliktų, ar kad mestų Giljaną.
Prašneko Stefanas Andolinis.
– Nepamirškite - mes pažadėjome Giljano tėvams, kad Maiklas aplankys juos Monteleprėje.
– Būtinai, - geraširdiškai tarė donas Kročė. - Mes turime duoti jo tėvams šiokią tokią viltį.
– Ir gal jie ką nors žinos apie testamentą, - tarė kunigas, bet pro nuolankų jo toną vis dėlto prasimušė
nekantrumas.
Donas Kročė atsiduso.
– Taip, apie Giljano testamentą. Jo manymu, jis išgelbės jam gyvybę ar bent jau atkeršys už jo mirtį, - jis
kreipėsi tiesiai į Maiklą: - Atmink tai. Roma bijo testamento, aš - ne. Ir pasakyk jo tėvams, kad tai, kas

12. surašyta popieriuje, daro įtakos istorijai. Bet ne gyvenimui. Gyvenimas - kita istorija.
***
Nuo Palermo iki Monteleprės buvo ne daugiau kaip valanda kelio, ir per tą valandą Maiklas su Andoliniu
iš civilizuoto miesto atsidūrė atsilikusioje Sicilijos provincijoje. Andolinis vairavo mažytį fiatą, ir popiečio
saulėje švariai nuskustuose jo skruostuose ir smakre žvilgėjo gausybė rudų taškučių - plaukų šaknys. Vairavo
jis atsargiai, lėtai, kaip visi, išmokę to būdami nebejauni. Vingiuodamas į tas bekraštes kalnų grandinės
įkalnes, fiatukas pukšėjo tarsi uždusęs.
Penkis kartus juos stabdė policijos užkardos, saugomos ne mažiau kaip dvylikos vyrų būrių, sustiprintų
šarvuočiais, iš kurių kyšojo kulkosvaidžių vamzdžiai. Pavartę Andolinio dokumentus, policininkai juos
iškart praleisdavo.
Maiklas nustebo, kad vos išvažiavus iš Palermo, tokio didelio miesto, kraštas atrodė toks laukinis ir
pirmykštis. Jie pravažiavo pro kaimelius, kurių akmeniniai namai taip netvirtai rėmėsi į stačius šlaitus, kad,
rodės, gali kiekvieną akimirką nugarmėti. Tie kalnų šlaitai buvo rūpestingai sutvarkyti, paversti siauromis
terasomis, kuriose tvarkingomis eilėmis buvo auginami dygliuoti žali augalai. Neaukštos kalvos buvo sėte
nusėtos didžiuliais baltais akmenimis, iki pusės paskendusiais tarp samanų ir bambukų stiebų; iš tolo jos
panėšėjo į bekraštes kapines be antkapių.
Retkarčiais jų žvilgsniai užkliūdavo už pakelėse stovinčių koplytėlių - pakabinamomis spynomis užrakintų
medinių dėžių su mergelės Marijos ar kokio itin garbinamo šventojo statulėle. Prie vienos tokios koplytėlės
Maiklas išvydo moterį, kuri klūpodama meldėsi; sėdėdamas vežime, į kurį buvo įkinkytas asilas, jos vyras
kliaukė iš butelio vyną. Asilas stovėjo panarinęs galvą, tarsi būtų baisiausiai nusiminęs.
Ištiesęs ranką Stefanas Andolinis palietė Maiklo petį ir tarė:
– Džiaugiuosi tave matydamas, mano brangusis pusbroli. Ar žinojai, kad Giljanai - mūsų giminaičiai?
Iš lapiškos rudžio šypsenėlės Maiklas suprato, kad tai melas.
– Ne, - atsakė jis. - Aš tik žinojau, kad jo tėvai dirbo pas mano tėvą Amerikoje.
– Kaip ir aš. Mes padėjome pastatyti tavo tėvo namą Long Ailende. Senis Giljanas buvo geras mūrininkas;
nors tavo tėvas pasiūlė jam tarnybą alyvuogių aliejaus versle, jis nemetė savo amato. Aštuoniolika metų jis
triūsė kaip negras ir taupė kaip žydas, o paskui grįžo į Siciliją, kad gyventų kaip anglas. Tačiau karas ir
Musolinis padarė jo šeimos liras bevertėmis, tad dabar jis teturi namą ir lopinėlį žemės. Jis prakeikė tą dieną,
kai išvyko iš Amerikos. Juodu su žmona manė, kad jų berniukas užaugęs bus princas, o jis dabar - plėšikas.
„Fiatas“ sukėlė dulkių debesį; šalikelėje tarp bambukų augantys kaktusų guotai atrodė vaiduokliškai lyg
rankas iškėlę žmonės. Slėniuose buvo matyti alyvmedžių giraitės ir vynuogynai. Staiga Andolinis pasakė:
– Turis buvo pradėtas Amerikoje.
Pamatęs klausiamą Maiklo žvilgsnį, jis aiškino toliau:
– Taip, jis buvo pradėtas Amerikoje, bet gimė Sicilijoje. Dar keletas mėnesių, ir Turis būtų buvęs Amerikos
pilietis, - jis nutilo. - Turis amžinai apie tai šneka. Ar tikrai manai sugebėsiąs padėti jam pabėgti?
– Nežinau, - atsakė Maiklas. - Po pietų su inspektoriumi ir donų Kroče aš visiškai nebesusigaudau. Ar jie
nori mano pagalbos? Tėvas man sakė, kad bendradarbiaučiau su donų Kroče, bet apie inspektorių jis net

13. neužsiminė.
Andolinis nusibraukė aukštyn retėjančius plaukus, ir pats to nepajutęs, paspaudė akceleratoriaus pedalą.
Fiatas šovė į priekį.
– Giljanas ir donas Kročė dabar priešai, - paaiškino jis. - Bet mes sukūrėme planą be dono Kročės. Turis su
tėvais deda viltis į tave. Jie žino, jog tavo tėvas dar niekad nėra išdavęs draugo.
– O kieno pusėje tu pats? - paklausė Maiklas.
Andolinis atsiduso.
– Aš kaunuosi už Giljaną. Mes esame draugai jau penkeri metai, o dar prieš tai jis išgelbėjo man gyvybę.
Bet aš gyvenu Sicilijoje, tad negaliu atvirai mesti iššūkio donui Kročei. Aš, galima sakyti, vaikštau lynu tarp
jųdviejų, bet aš niekuomet neišduosiu Giljano.
Ką, velniai rautų, jis nori pasakyti? - pamanė Maiklas. Kodėl nė iš vieno neįmanoma gauti tiesaus
atsakymo? Todėl, kad čia Sicilija, - atsakė pats sau. Siciliečiai klaikiai bijo tiesos. Tūkstantmečiais juos
kankino tironai ir inkvizitoriai, norėdami išgauti iš jų tiesą. Romos vyriausybė reikalavo tiesos versdama
pildyti savo anketas. Kunigas klausykloje reikalavo tiesos, antraip, girdi, amžinai smilksi pragare. Betgi tiesa -
galios šaltinis, valdžios svertas - tai kodėl žmogus turėtų ją sakyti?
Teks pačiam išsiaiškinti, - pamanė Maiklas, o ko gera, atsisakyti šios užduoties ir paskubėti namo. Jis juto
atsidūręs pavojingoje teritorijoje; tarp Giljano ir dono Kročės, be abejonės, vyko kažkokia vendeta, taigi
jeigu leisis įtraukiamas į sicilietiškos vendetos sūkurį, pasirašys sau mirties nuosprendį. Mat siciliečių
manymu, vienintelis tikras teisingumas - kerštas, o jis visuomet negailestingas. Šioje katalikiškoje saloje, kur
kiekviename name išvysi raudančio Jėzaus statulėlę, krikščioniškas atlaidumas laikomas niekingu bailio
skydu.
– Kodėl Giljanas ir donas Kročė tapo priešais? - paklausė Maiklas.
– Dėl tragedijos, įvykusios Portela dela Džinestroje, - atsakė Andolinis. - Prieš dvejus metus. Po to viskas
pasikeitė. Giljanas apkaltino doną Kročę.
Staiga automobilis atsistojo bemaž statmenai - kelias leidosi iš kalnų į slėnį. Jie pravažiavo griuvėsius
normandų pilies, prieš devynis šimtmečius pastatytos tam, kad varytų siaubą aplinkiniams; dabar čia
šmižinėjo nepavojingi driežai ir kelios nuklydusios nuo bandų ožkos. Kalnų papėdėje Maiklas išvydo
Monteleprės miestelį.
Iš visų pusių apjuostas prigludusių kalnų, jis panėšėjo į kibirą, nuleistą į šulinio dugną. Jis sudarė lygutėlį
apskritimą, už kurio ribų nebuvo nė vieno namo; pavakario saulės užlietos akmenų sienos skendėjo tamsiai
raudonose liepsnose.
Fiatas įriedėjo į siaurą vingiuotą gatvelę; kelią pastojo karabinierių būrio saugoma užkarda, ir Andolinis
paspaudė stabdį. Vienas vyrų šautuvu pamojo jiems išlipti iš automobilio.
Maiklas žiūrėjo, kaip Andolinis rodo policininkams specialų leidimą raudonais apvadais; jis žinojo, kad
juos išduoda tik Teisingumo ministerija Romoje. Maiklas pats turėjo tokį, bet jam buvo įsakyta jį rodyti tik
blogiausiu atveju. Kokiu būdu toks žmogus kaip Andolinis gavo tokį visagalį dokumentą?
Jie vėl susėdo į automobilį ir važiavo toliau Monteleprės gatvelėmis, tokiomis siauromis, kad nebūtų
prasilenkę su priešpriešiais važiuojančia mašina. Visi namai su išpuoštais balkonais buvo išdažyti skirtingomis

14. spalvomis, dažniausiai - žydrai, kiek rečiau baltai, vienas kitas rausvai, ir tik keli geltonai. Šiuo dienos metu
moterys namuose virė vakarienę vyrams. Vaikų gatvėse nebuvo, užtat ties kiekvienu kampu patruliavo pora
karabinierių. Monteleprė panėšėjo į miestą, kurį užėmęs priešas įvedė karinę padėtį. Tik vienas kitas senukas
suakmenėjusiu veidu žvelgė iš balkono.
Fiatas sustojo priešais virtinę susiglaudusių namų; vienas jų buvo nudažytas mėlynai, o varteliuose buvo
iškalta raidė „G“. Vartelius atidarė žemas raumeningas maždaug šešiasdešimties metų vyras, vilkįs tamsiai
dryžuota amerikietiška eilute, baitais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu. Tai buvo Turio Giljano tėvas.
Paskubomis, bet šiltai apkabinęs Andolinį, nusivedė juodu į namus, bemaž su dėkingumu tapšnodamas per
petį Maiklui.
Iš veido tėvas panėšėjo į žmogų, laukiantį nepagydomai sergančio artimo mirties. Aiškiai buvo matyti, kad
jis iš paskutiniųjų stengiasi tvardytis, bet jis vis kėlė prie veido ranką, tarsi norėdamas sukliudyti jam išduoti,
ką jaučia. Visas jo kūnas buvo kažkoks sustabarėjęs, tad jis ėjo nelenkdamas kojų, mažumą svyruodamas į
šalis.
Jie įėjo į didelę svetainę, kiek prabangią Sicilijos miesteliui. Įėjus pirmiausia dėmesį patraukė didžiulė
fotografija šviesiai nudažytuose ovaliuose medžio rėmuose, pernelyg blausi, kad galėtum atpažinti joje
vaizduojamą žmogų. Maiklas iškart suprato, kad tai Salvatorė Giljanas. Po fotografija stovėjo apskritas
juodas staliukas su žvakute, šalia jo kitas, su ryškesne įrėminta nuotrauka. Ji vaizdavo šeimyną - tėvą, motiną
ir sūnų, stovinčius priešais raudoną užuolaidą; sūnus laikė apsikabinęs motiną, tarsi pasiryžęs niekam jos
neatiduoti. Salvatorė Giljanas žvelgė tiesiai į fotoaparatą, tartum mesdamas jam iššūkį. Jo veidas buvo
nepaprastai gražus, lyg graikų skulptūros, bruožai pasyvoki, tarsi iš marmuro iškalti; lūpos - putlios, goslios,
primerktos ovalios akys - toli viena nuo kitos. Tai buvo veidas žmogaus, kurio nekankina dvejonės ir kuris
pasiryžęs primesti savo valią pasauliui. Bet Maiklui didžiausias netikėtumas buvo tai, kad nuo to gražaus
veido dvelkė švelnumu ir gera nuotaika.
Buvo dar ir kitų nuotraukų su Turiu, kur jis nufotografuotas su seserimis ir jų vyrais, bet jos stovėjo ant
prieblandoje skendinčių staliukų kambario kampuose.
Turio tėvas nusivedė juos į virtuvę. Jo žmona pasisveikino atsisukusi nuo viryklės. Marija Lombardo
Giljano atrodė gerokai vyresnė nei fotografijoje, kurią Maiklas matė svetainėje; jam net pasirodė, kad tai
visai kita moteris. Mandagi šypsena prakauliame išvargusiame veide, kurio oda buvo suskeldėjusi ir šiurkšti,
panėšėjo į grimasą. Ilguose tankiuose plaukuose, krintančiuose ant pečių, bolavo storos žilos sruogos.
Stulbino jos akys. Nuo neapykantos pasauliui, kuris bandė sutraiškyti ją ir jos sūnų, jos buvo bemaž juodos.
Nekreipdama dėmesio į vyrą ir Stefaną Andolinį, ji kreipėsi tiesiai į Maiklą:
– Ko tu atvykai - padėti mano sūnui ar šiaip?
Anuodu vyrai sutriko, išgirdę tokį šiurkštų jos klausimą, bet Maiklas tik santūriai šyptelėjo jai.
– Taip, aš jūsų pusėje.
Ją kausčiausi įtampa šiek tiek atslūgo; ji suėmė nuleistą galvą delnais, tarsi laukdama smūgio.
– Kunigas Benjaminas prašėsi kartu, - raminančiu balsu tarė jai Andolinis. - Aš pasakiau, kad jūs to
nenorite.
Marija Lombardo pakėlė galvą, ir Maiklas nustebo, pamatęs, kad jos veide atsispindi visi ją apėmę jausmai -
panieka, neapykanta, baimė; ironija jos balse derinosi su ta bejausme šypsena, greičiau nevalinga grimasa.

15. – O, kunigas Benjaminas tikrai geros širdies žmogus, - tarė ji. - Bet ta gera jo širdis - it kokia Dievo rykštė;
ji varo į kapus visą miestelį. Jis kaip toji agava - netyčia prisiliesi - ir ištrykš kraujas. Jis net išduoda savo
broliui išpažinčių paslaptis - parduoda savo ganomųjų sielas velniui.
– Donas Kročė - mūsų draugas, - ramiai įtikinėdamas prašneko jos vyras, tarsi maldydamas pamišėlį. - Jo
dėka mus išleido iš kalėjimo.
– Ak, tas donas Kročė, „gerasis žmogus“ - koks jis visados kilnus! - įsiuto Turio motina. - Štai ką aš tau
pasakysiu: donas Kročė - klastingas žaltys. Jis nutaiko šautuvą į priekį, bet nukepa savo artimiausią draugą.
Juodu su mūsų sūnumi ketino kartu valdyti Siciliją, bet dabar Turis vienas slapstosi kalnuose, o „gerasis
žmogus“ laisvas kaip paukštis trankosi po Palermą su savo šliundromis. Užtenka donui Kročei sušvilpti, ir
Roma laižo jam batus. O juk jis padaręs daugiau nusikaltimų negu mūsų Turis. Jis nedoras, o mūsų sūnus
geras. Ak, jeigu būčiau vyras, kaip jūs, aš nudėčiau tą doną Kročę. Duočiau tam „geram žmogui“ amžiną
atilsį, - ji su pasidygėjimu mostelėjo ranka. - Jūs, vyrai, nieko nesuprantate.
– Man rodos, - nekantraudamas tarė Turio tėvas, - po kelių valandų mūsų svečias turės leistis į kelią, tad
jam reikia užkąsti, kad galėtume pradėti šnekėtis.
Staiga Turio motina visa pasikeitė.
– Vargšelis, - susirūpinusi tarė ji. - Tu gavai klausytis dono Kročės melagysčių, o po visos dienos kelio pas
mus, dar ir mano klejonių. Kur tu trauki?
– Iki ryto turiu nusigauti į Trapanį, - atsakė Maiklas. - Kol jūsų sūnus atvyks pas mane, pagyvensiu pas
tėvo draugus.
Virtuvėje stojo tyla. Maiklas pajuto, kad jo istorija jiems visiems yra žinoma. Jie jau pamatė prieš dvejus
metus sužalotą jo skruostą. Turio motina priėjusi jį apkabino.
– Išgerk stiklą vyno, - tarė ji, - o paskui eik pasivaikščiok po miestą. Už valandos ant stalo garuos valgis ir
bus susirinkę Turio draugai. Mes galėsime išmintingai pasikalbėti.
Jie vaikštinėjo siauromis akmenimis grįstomis Monteleprės gatvėmis, Maiklas - per vidurį, Andolinis ir
Turio tėvas iš šonų. Dabar, kai saulė pasislėpė už kalnų, akmenys žvilgėjo juodai. Po prieblandos gaubiamas
gatveles vaikštinėjo vien karabinieriai - valstybės policijos darbuotojai. Iš pagrindinės - Belos - gatvės į visas
puses lyg gyvačiukės išsilakstė siaurutės gatvelės. Atrodė, tarsi visi gyventojai būtų išmirę.
– Kadaise mūsų miestelyje gyvenimas virte virė, - porino Turio tėvas. - Jis visuomet buvo labai neturtingas,
kaip ir visa Sicilija, be galo varganas, bet užtat gyvas. Dabar per septynis šimtus jo gyventojų yra kalėjime,
suimti už talkinimą mano sūnui. Dauguma jų nekalti, bet valdžia juos ten kiša norėdama įbauginti kitus,
kad jie imtų skųsti mano Turį. Miestelyje per du tūkstančius karabinierių, dar tiek pat persekioja Turį
kalnuose. Todėl žmonės nebevakarieniauja lauke, vaikai nebežaidžia gatvėje. Policininkai tokie bailūs, kad
ima pyškinti iš šautuvų, jei zuikis perbėga kelią. Sutemus galioja komendanto valanda, tad jeigu kokia
moterėlė užsimano aplankyti savo kaimynę, policininkai sugavę ją įžeidinėja, tyčiojasi. Vyrus nuvežę į
Palermą kankina kalėjimų požemiuose, - jis atsiduso. - Tokių dalykų Amerikoje niekad negalėtų būti.
Prakeikiu tą dieną, kai iš jos išvykau.
Andolinis stabtelėjo užsirūkyti, tad jo palydovai taip pat gavo sustoti.
– Tiesą sakant, - su šypsena veide papsėdamas nedideli cigarą tarė Andolinis, - siciliečiai mieliau uosto mėšlą
savo gimtuosiuose kaimuose negu geriausius kvepalus Paryžiuje. Ką aš čia veikiu? Juk galėjau pasprukti į

16. Braziliją, kaip kai kurie kiti. Mes, siciliečiai, mylime gimtąjį kraštą, bet Sicilija mūsų nemyli.
– Kvailas buvau, kad sugrįžau, - pasakė Turio tėvas. - Būčiau palaukęs dar keletą mėnesių, ir pagal
įstatymus mano sūnus būtų buvęs Amerikos pilietis. Bet, matyt, motinos įsčiose jis spėjo prisikvėpuoti tos
šalies oro, - jis sutrikęs papurtė galvą. - Kodėl mano sūnui amžinai neduoda ramybės kitų žmonių, netgi ne
giminių, rūpesčiai? Jis amžinai kupinas kilnių idėjų, amžinai kalba apie teisingumą. Tikras sicilietis kalba
apie duoną.
Einant centrine Monteleprės gatve, Maiklas pastebėjo, kad miestelis idealiai tinka pasaloms ir
partizaniniam karui - toks buvojo statytojų sumanymas. Gatvės buvo tokios siauros, kad jomis tegalėjo
pravažiuoti vienas automobilis; kitomis tebūtų galėję prasisprausti tik nedideli vežimai ir asilai, kuriais
siciliečiai vis dar gabendavo prekes. Saujelė vyrų galėjo atremti didžiausią įsibrovėlių armiją, o paskui pabėgti
į balto kalkakmenio kalnus, juosiančius miestą.
Jie nusileido į centrinę aikštę; Andolinis parodė ranka bažnytėlę, gerokai aukštesnę už aplinkinius namus,
ir tarė:
– Šioje bažnyčioje slėpėsi Turis, kai policininkai pirmą kartą mėgino jį sučiupti. Nuo to laiko jis pasidarė
bemaž kaip vaiduoklis.
Vyrų trijulė spoksojo į bažnyčios duris, tarsi pro jas išėjęs jiems galėtų pasirodyti Salvatorė Giljanas.
Saulė galutinai pasislėpė už kalnų; prieš pat komendanto valandą jie grįžo namo. Ten jų laukė du
nepažįstami vyrai, tiksliau sakant, nepažįstami tik Maiklui, nes jie apkabino Turio tėvą ir paspaudė ranką
Stefanui Andoliniui. Vienas iš jų buvo liesas jaunuolis nepaprastai blyškia oda ir didžiulėmis tamsiomis
karštligiškai žvilgančiomis akimis. Jis buvo su dabitiškais ūsais ir bemaž moteriško grožio, nors jokiu būdu
nebūtum galėjęs sakyti, kad išore jis panėši į moterį. Nuo jo dvelkė išdidžiu žiaurumu, būdingu tiems, kurie
pasiryžę bet kokia kaina priversti visus jiems paklusti.
Maiklas apstulbo, kai šis vyras buvo pristatytas kaip Gasparas Pišiota. Mat Pišiota buvo Turio Giljano
dešinioji ranka, jo pusbrolis ir artimiausias draugas. Paieškomų Sicilijos nusikaltėlių sąrašuose jis buvo antras
po Giljano, už jo galvą valdžia siūlė penkis milijonus lirų. Iš legendų, kurių Maiklas buvo prisiklausęs apie
Gasparą Pišiotą, Maiklas įsivaizdavo jį esant šiurpios, nuožmios išorės, bet priešais jį stovėjo liesutis vyras
džiovininko veidu. Čia, Monteleprėje, kontroliuojamoje dviejų tūkstančių Romos policininkų.
Ne mažiau įstabus, tik kitkuo, buvo ir kitas vyras. Pirmąsyk į jį žvilgtelėjęs, Maiklas krūptelėjo. Vyriškis
buvo nykštuko ūgio, bet laikėsi taip oriai, kad Maiklas iškart pajuto turįs neišduoti savo emocijų, nes gali
mirtinai jį įžeisti. Jis vilkėjo puikiai pasiūta pilka eilute siauromis juostelėmis, virš gelsvų marškinių puikavosi
prašmatnus platus sidabrinių tonų kaklaraištis. Plaukai buvo tankūs, bemaž visai pražilę; jam buvo ne
daugiau kaip penkiasdešimt metų. Jis atrodė elegantiškai, kiek elegantiškai gali atrodyti neūžauga. Veido
bruožai buvo gražūs, bet šiurkštoki, lūpos putlios, gosliai išlenktos.
Pajutęs Maiklo sutrikimą, pasisveikindamas jis ironiškai, bet draugiškai šyptelėjo. Maiklui jį pristatė kaip
profesorių Hektorą Adonį.
Turio motina padengė stalą virtuvėje. Vakarieniavo prie lango šalia balkono, pro kurį buvo matyti
raudonų dryžių išraižytas dangus ir miestelį juosiantys kalnai, gaubiami vakaro sutemų. Maiklas valgė
pamažu, jausdamas, kad visi jį stebi ir vertina. Valgis buvo labai paprastas, bet gardus - spagečiai su juodu lyg
rašalas kalmarų padažu ir troškinta triušiena su aštriu raudonųjų ankštinių pipirų ir pomidorų padažu.

17. – Taigi, kaip esu girdėjęs, tu esi sūnus Vito Korleonės, kuris galingesnis net už mūsų doną Kročę, - galop
prabilo Gasparas Pišiota vietine tarme. - Ir tu išgelbėsi mūsų Turį.
Jo balse buvo justi atsaini pašaipa, tarsi raginanti įsižeisti, jeigu tik išdrįsi. Jis šypsojosi, lyg dvejodamas
kiekvieno poelgio motyvais, sakytų: „Taip, tu išties darai gerą darbą, bet kokia tau iš to nauda?“ Vis dėlto jo
laikysenoje nebuvo jokios nepagarbos - jis žinojo Maiklo istoriją, žinojo, kad jis irgi žmogžudys.
– Aš vykdau tėvo nurodymus, - atsakė Maiklas. - Man liepta laukti Trapanyje, kol pas mane atvyks
Giljanas, o tuomet nusivežti jį į Ameriką.
– Ar tu garantuoji Turio saugumą nuo tada, kai jis bus tavo rankose? - šįsyk rimčiau paklausė Pišiota. - Ar
gali apsaugoti jį nuo Romos?
Maiklas jautė, kad Turio motina įdėmiai stebi jį nerimastingu veidu.
– Tiek, kiek žmogus gali garantuoti, nežinodamas, ką numačiusi lemtis. Taip, aš esu įsitikinęs.
Maiklas pamatė, kad įtampa Marijos Giljano veide atslūgo, bet Pišiota atrėžė:
– O aš - ne. Šiandien tu parodei pasitikėjimą donų Kroče. Tu papasakojai jam savąjį pabėgimo planą.
– O kodėl aš neturėjau to daryti? - atsikirto Maiklas, pamanęs: kokiu būdu, velniai griebtų, Pišiota taip
greitai sužinojo pietų pas doną Kročę smulkmenas? - Tėvo nurodymuose sakoma, kad donas Kročė
organizuos Giljano perdavimą man. Šiaip ar taip, aš papasakojau jam tik vieną pabėgimo planą.
– O kokie kiti? - paklausė Pišiota. Pamatęs Maiklą svyruojant, jis pridūrė: - Kalbėk atvirai. Jeigu šiame
kambaryje esančiais negalima pasikliauti, tuomet Turio padėtis beviltiška.
Pirmą sykį prabilo žemaūgis, Hektoras Adonis. Jo balsas buvo nepaprastai sodrus - oratoriaus iš prigimties,
mokančio įtikinti žmones, balsas.
– Mano brangusis Maiklai, tu privalai suprasti: donas Kročė - Turio Giljano priešas. Informacija, kurią turi
tavo tėvas, yra pasenusi. Akivaizdu, kad mes negalime atiduoti Turio tau į rankas nesiėmę atsargumo
priemonių, - jis kalbėjo taisyklinga italų kalba, kaip romietis, o ne sicilietiška tarme.
– Aš tikiu dono Korleonės pažadu padėti mano sūnui, - įsiterpė Turio tėvas. - Gali tuo neabejoti.
– Aš reikalauju, kad papasakotum mums savo planus, - tarė Hektoras Adonis.
– Galiu papasakoti jums tai, ką pasakojau donui Kročei, - atsakė Maiklas. - Bet kodėl turėčiau kam nors
pasakoti kitus savo planus? Jeigu aš paklausčiau, kur šiuo metu slapstosi Turis Giljanas, jūs juk man
nesakytumėt, ar ne?
Maiklas pamatė, kad Pišiota šypsosi, nuoširdžiai patenkintas jo atsakymu.
– Tai skirtingi dalykai, - tarė Hektoras Adonis. - Tau nėra reikalo žinoti, kur slapstosi Turis. O mums
reikia žinoti tavo planus, kad galėtume padėti.
– Aš nieko apie jus nežinau, - ramiai atsakė Maiklas.
Gražiame neūžaugos veide nušvito šypsena. Jis atsistojo ir nusilenkė Maiklui.
– Atleisk man, - kuo nuoširdžiausiai tarė jis. - Aš buvau Turio mokytojas, kai jis dar buvo mažas vaikas, ir
jo tėvai padarė man garbę pasirinkdami mane jo krikštatėviu. Dabar aš esu istorijos ir literatūros profesorius
Palermo universitete. Bet geriausią rekomendaciją galėtų patvirtinti visi, sėdintys prie šio stalo: aš visados
buvau ir dabar esu Giljano būrio narys.

18. – Aš taip pat esu to būrio narys, - ramiai tarė Stefanas Andolinis. - Tu žinai, kuo aš vardu, žinai, kad esu
tavo pusbrolis. Tačiau mane dar vadina Fra Diavalo2.
Šį vardą Sicilijoje taip pat gaubė legenda, ir Maiklas buvo ne kartą jį girdėjęs. Tą žmogžudžio veidą jis
užsitarnavo, - dingtelėjo Maiklui. Andolinis taip pat slapstėsi nuo policijos, nes už jo galvą buvo paskirta
premija. Nepaisant to, tą dieną per pietus jis sėdėjo greta inspektoriaus Velardžio.
Jie visi laukė Maiklo atsakymo. Maiklas neketino atskleisti jiems galutinio savo plano, bet jis žinojo
privaląs kažką pasakyti.
Turio motina įdėmiai žvelgė į jį, tad Maiklas kreipėsi tiesiai į ją:
– Viskas labai paprasta. Pirmiausia turiu jus įspėti: aš galiu laukti ne ilgiau kaip septynias dienas. Aš labai
ilgai nebuvai namie, be to, turiu padėti tėvui išspręsti jo paties problemas. Jūs, be abejo, suprantate, kaip
nekantrauju grįžti pas saviškius, bet tėvas nori, kad padėčiau jūsų sūnui. Paskutinis nurodymas, kurį gavau
per pasiuntinį - aplankyti doną Kročę, paskui vykti į Trapanį. Ten turiu laukti vietinio dono dvaro
rūmuose. Ten manęs lauks žmonės iš Amerikos, kuriais galiu visiškai pasikliauti. Kvalifikuoti vyrai, - jis
padarė pauzę. Žodis „kvalifikuoti“ Sicilijoje turėjo kitą reikšmę - paprastai juo buvo vadinami neeiliniai
mafijos budeliai. Jis kalbėjo toliau: - Turis, nusigavęs iki manęs, bus saugus. Dvaro rūmai - tikra tvirtovė. O
po kelių valandų greitu laivu išplauksime į vieną Afrikos miestą. Ten mūsų lauks specialus lėktuvas, kuris
nuskraidins mus iškart į Ameriką; ten jį globos mano tėvas, ir mums nebereikės dėl jo baimintis.
– Kada būsi pasirengęs priimti Turį Giljaną? - paklausė Adonis.
– Anksti rytą būsiu Trapanyje, - atsakė Maiklas. - Nuo to laiko - per vieną parą.
Staiga Turio motina pratrūko raudoti.
– Vargšas mano Turis niekuo nebepasitiki. Į Trapanį jis nevažiuos.
– Tuomet aš negalėsiu jam padėti, - šaltai tarė Maiklas.
Iš nevilties Turio motina visa sulinko. Netikėtai jos paguosti priėjo Pišiota. Pabučiavęs jis apkabino ją ir
tarė:
– Nesijaudinkite, Marija Lombardo. Turis dar klauso manęs. Aš pasakysiu jam, kad mes visi tikime šiuo
žmogumi iš Amerikos - ar tai ne tiesa? - jis klausiamai pažvelgė į kitus vyrus; šie linktelėjo galvas. - Aš pats
atvešiu Turį į Trapanį.
Visi atrodė patenkinti. Maiklas suprato savo šaltakraujišku atsakymu juos įtikinęs, privertęs juo pasikliauti.
Jie visi buvo siciliečiai, tad pernelyg nuoširdus ir žmogiškas kilnumas kėlė jiems įtarimą. Tuo tarpu jį patį
nervino jų atsargumas ir tai, kad tėvo planai jaukiasi: donas Kročė dabar priešas, Giljanas, ko gera, greitai
pas jį neatvyks, o gal net visai nepasirodys. O galų gale kas jam tas Turis Giljanas? Tiesą sakant, - dingtelėjo
Maiklui dar viena mintis, - kas jis tėvui?
Maiklą nusivedė į nedidelę svetainę, kur motina patiekė kavos ir anyžinės, atsiprašinėdama neturinti
saldumynų. Visi tikino Maiklą, kad anyžinė sušildysianti prieš ilgą naktinę kelionę į Trapanį. Profesorius
išsitraukė auksinį portsigarą iš savo elegantiškai pasiūto švarko kišenės, pasiūlė visiems po cigaretę ir pats
užsirūkė. Papsėdamas dailiai lenktomis lūpomis, jis visai užsimiršo ir tiek atsilošė kėdėje, kad kojomis
nebesiekė grindų. Kurį laiką jis atrodė lyg ant virvės kabanti marionetė.
Marija Lombardo parodė didžiulį portretą ant sienos.

19. – Ar ne gražuolis? - tarė ji. - Jis toks pat geras, kaip gražus. Man plyšo širdis, kai jį paskelbė už įstatymo
ribų. Ar pamenate tą baisią dieną, sinjore Adoni? Ir visa, ką jie primelavo apie Portela dela Džinestrą? Mano
sūnus niekados nebūtų šitaip pasielgęs.
Vyrai pasijuto nejaukiai; Maiklui jau antrą kartą tą dieną parūpo, kas nutiko toje Portela dela Džinestroje,
bet jis nesiryžo klausti.
– Kai aš buvau Turio mokytojas, - prabilo Adonis, - jis be galo daug skaitė. Jis atmintinai mokėjo legendas
apie Karolį Didįjį ir Rolandą, o dabar pats pavirto mitologine figūra. Man irgi plyšo širdis, kai jį paskelbė už
įstatymo ribų.
– Jam pasiseks, jeigu liks gyvas, - su kartėliu tarė Turio motina. - Ak, kodėl mes panorome, kad mūsų
sūnus gimtų čia?! O taip, mes norėjome, kad jis būtų tikras sicilietis, - ji nusijuokė - šiurpiai, tulžingai. - Toks
jis dabar ir yra: nuolatos baiminasi dėl savo gyvybės, už jo galvą pažadėta premija, - ji nuščiuvo, o paskui
karštai ir įsitikinusi pridūrė: - O iš tikrųjų mano sūnus - šventasis.
Maiklas pastebėjo Pišiotą keistai šypsantis - taip daro žmonės, klausydamiesi, kaip mylintys tėvai pernelyg
sentimentaliai aukština savo vaikų dorybes. Net Turio tėvas nekantriai mostelėjo ranka. Andolinis gudriai
šypsojosi.
– Brangioji Marija Lombardo, - švelniai, bet podraug vėsokai tarė Pišiota, - neįrodinėkite, kad jūsų sūnus
toks bejėgis. Jis nesileidžia skriaudžiamas, o priešai vis dar jo bijo.
– Aš žinau, kad jis nužudęs ne vieną žmogų, - jau ramiau tarė Turio motina, - bet jis nekart nepasielgė
neteisingai. Ir visuomet leisdavo tiems nelaimėliams apsivalyti savo sielas ir paskutinį kartą pasimelsti Dievui,
- staiga ji sugriebė Maiklą už rankos ir pro virtuvę nusivedė į balkoną. - Nė vienas iš tų žmonių nepažįsta
mano sūnaus, - aiškino ji Maiklui. - Jie nežino, koks jis geras ir švelnus. Galbūt su kitais jis turi būti kitoks,
bet su manim jis visados būdavo pačiu savimi. Jis tikėdavo kiekvienu mano žodžiu, nesyk nėra šiurkščiai
man atsikirtęs. Jis buvo pareigingas mylintis sūnus. Kai buvo paskelbtas už įstatymo ribų, pirmosiomis
dienomis jis žiūrėjo žemyn nuo kalnų, bet manęs nematė; aš taip pat žiūrėjau užvertusi galvą, bet nemačiau
jo. Tačiau mudu jautėme vienas kitą, jautėme vienas kito meilę. Ir šįvakar aš jaučiu, jog jis čia, o kai
pagalvoju, kad jis vienas kalnuose, medžiojamas tūkstančių kareivių, man plyšta širdis. Tu, ko gera,
vienintelis, galįs jį išgelbėti. Pažadėk, kad jo lauksi, - ji tvirtai sugniaužė jam delnus; ašaros ritosi jos
skruostais.
Maiklas pažvelgė į nakties tamsos gaubiamą Monteleprę, jaukiai prigludusią prie aukštųjų kalnų šlaitų; tik
centrinėje aikštėje spingsėjo šviesos taškelis. Dangus buvo nusagstytas žvaigždžių. Gatvelėse kartais
pasigirsdavo šautuvų žvangėjimas ir kimūs patruliuojančių karabinierių balsai. Atrodė, tarsi mieste knibžda
vaiduoklių. Jie sklandė švelniame vasaros nakties ore, kupiname citrinmedžių kvapo, tylaus gausybės
vabzdžių dūzgimo, netikėtų klaidžiojančių patrulių šūksnių.
– Aš lauksiu tiek, kiek galėsiu, - švelniai tarė Maiklas. - Bet tėvui reikia manęs namie. Jūs turite priversti
sūnų pas mane atvykti.
Ji linktelėjo galvą ir parsivedė jį į svetainę. Pišiota žingsniavo pirmyn atgal po kambarį; jis atrodė
susinervinęs.
– Mes nutarėme, kad visi turime sulaukti, kol išauš ir pasibaigs komendanto valanda, - tarė jis. - Pernelyg
daug kareivių naktį pyškina į kairę ir į dešinę išgirdę menkiausią krebždesį, tad gali įvykti koks nelaimingas

20. atsitikimas. Tu neprieštarauji? - paklausė jis Maiklo.
– Ne, jeigu tik neapsunkinsime šeimininkų.
Apie tai nesą ko nė kalbėti: jie daugel kartų ištisą naktį nesudėdavo bluosto, kai Turis vogčia atkakdavo į
miestelį aplankyti tėvų. Be to, jiems reikia pasišnekėti apie kai kuriuos dalykus, išsiaiškinti daugybę
smulkmenų. Jie patogiai įsitaisė - laukė ilga naktis. Profesorius nusimetė švarką ir kaklaraištį, bet vis tiek
atrodė elegantiškai. Motina vėl išvirė kavos.
Maiklas paprašė papasakoti jam visa, ką jie gali, apie Turį Giljaną. Jis jautėsi privaląs suprasti šį žmogų.
Tėvai vėl papasakojo, koks nuostabus sūnus Turis visuomet buvęs. Andolinis papasakojo, kaip Turis
išgelbėjo jam gyvybę. Pišiota prisiminė juokingas istorijas apie Turio narsą, humoro jausmą ir visai nežiaurų
būdą. Nors jis kartais būdavo negailestingas išdavikams ir priešams, niekuomet neįžeisdavo jų vyriškumo
juos kankindamas ar žemindamas. Paskui jis papasakojo apie tragediją prie Portela dela Džinestros.
– Tą dieną jis raudojo, - pasakė Pišiota. - Visų savo būrio vyrų akivaizdoje.
– Negali būti, kad jis nužudė tuos žmones prie Džinestros, - tarė Marija Lombardo.
– Mes visi tai žinome, - paguodė ją Adonis. - Jis iš prigimties yra švelnaus būdo, - atsigręžęs į Maiklą,
profesorius tarė: - Jis be galo mėgo knygas. Maniau, kad jis taps poetu ar mokslininku. Jis ūmaus būdo, bet
niekados nebūdavo žiaurus, nes jo įniršis pateisinamas. Jis nekentė neteisingumo. Nekentė karabinierių už
tai, kad jie taip žvėriškai elgiasi su vargšais, bet keliaklupsčiauja prieš turtuolius. Dar vaikas būdamas jis
įsiuto, išgirdęs apie valstietį, negalėjusį laikyti savo aruoduose grūdų, kuriuos pats užsiaugino, gerti vyno,
kurį pats pasidarė, valgyti kiaulių, kurias pats paskerdė. Tačiau jis buvo švelnus vaikas.
– Dabar jis nėra toks švelnus, - nusijuokęs tarė Pišiota. - O tu, Hektorai, nevaidink mažučio mokytojo.
Raitas tu ne menkesnis vyras negu kuris nors iš mūsų.
– Ne laikas šmaikštauti, Aspanai, - rūsčiai dėbtelėjęs sudraudė jį Adonis.
– Mažyli, nejaugi manai, kad galiu tavęs išsigąsti? - ėmė karščiuotis Pišiota.
Maiklas įsidėmėjo, kad Pišiota pravardžiuojamas Aspanu, ir kad juodu su profesoriumi nuoširdžiai kits kito
nemėgsta, nes Pišiota nuolatos pašiepdavo Adonį dėl jo ūgio, o šis visuomet šnekėdavo su Pišiota rūsčiu
balsu. Tiesą sakant, tarp jų visų sklandė kažkoks nepasitikėjimas; visi privengė Andolinio, Turio motina,
rodės, nė vienu iš jų iki galo nepasitiki. Tačiau nakčiai gilėjant Maiklas nebeabejojo, kad jie visi Turį myli.
– Turis yra parašęs testamentą, - atsargiai prašneko Maiklas. - Kur jis dabar?
Stojo ilga tyla; visi įdėmiai sužiuro į jį. Staiga tas jų nepasitikėjimas apėmė ir jį.
– Turis pradėjo jį rašyti mano patariamas ir padedamas, - galop prabilo Adonis. - Jis padėjęs parašą po
kiekvienu puslapiu. Jame surašyti visi slapti sandėriai su donų Kroče, Romos vyriausybe ir tikroji tiesa apie
Portela dela Džinestrą. Jeigu testamentas būtų viešai paskelbtas, vyriausybė tikrai žlugtų. Tai paskutinė
Turio korta, jeigu atsitiks blogiausia.
– Aš tikiuosi, testamentas saugioje vietoje, - tarė Maiklas.
– Taip, - patvirtino Pišiota. - Donas Kročė labai norėtų, kad testamentas pakliūtų jam į nagus.
– Kai ateis laikas, mes padarysime taip, kad šis testamentas atsidurtų pas tave, - tarė motina. - Gal tu
sugebėsi išsiųsti jį į Ameriką su mergina.

21. – Kokia mergina? - nustebęs nužvelgė juos Maiklas. Visi nusuko akis, tarsi susigėdę ar blogos nuojautos
apimti, žinodami, kad tai jam nemalonus netikėtumas, ir baimindamiesi jo reakcijos.
– Mano sūnaus sužadėtinė, - atsakė motina. - Ji nėščia. Juk ji neišgaruos kaip rūkas, - pasisukusi į kitus tarė
ji. - Tegul jis dabar pasako, paims ją ar ne.
Nors ji stengėsi tvardytis, Maiklas matė, kad ji nerimauja, kaip jis reaguos.
– Ji atvažiuos pas tave į Trapanį, - aiškino Marija Lombardo. - Turis nori, kad išsiųstum ją į Ameriką pirma
jo. Gavęs iš jos žinią, kad saugiai ten nusigavo, Turis prisistatys pas tave.
– Aš negavau tokių nurodymų, - atsargiai tarė Maiklas. - Man reikėtų pasitarti su savo žmonėmis
Trapanyje, ar galėsiu tiek laukti. Žinau, kad judu su vyru išvyksite į Ameriką po to, kai jūsų sūnus ten
nusigaus. Ar mergina negalėtų palaukti ir vykti kartu su jumis?
– Mergina - tavo išbandymas, - be užuolankų paaiškino Pišiota. - Ji atsiųs slaptažodį, ir tuomet Turis žinos
sutapęs ne tik su doru, bet dar ir sumaniu žmogumi. Tik tuomet jis galės patikėti, kad tu gali sėkmingai
išvežti jį iš Sicilijos.
– Aspanai, aš jau sakiau tau ir savo sūnui, - pyktelėjo Turio tėvas. - Donas Korleonė davė žodį mums
padėti.
– Tokius nurodymus gavau iš Turio, - lyg teisindamasis tarė Pišiota.
Maiklas karštligiškai svarstė, paskui tarė:
– Manding, tai labai išmintingas sumanymas. Mes galime išmėginti pabėgimo maršrutą ir įsitikinti, ar
priešas jo nesusekė.
Maiklas neketino panaudoti to paties maršruto Giljanui pabėgti. Jis kreipėsi į Turio motiną:
– Galiu išsiųsti judu su vyru kartu su mergina, - jis klausiamai pažvelgė į tėvus, bet jie abu papurtė galvas.
– Tai neblogas sumanymas, - tikino juos Adonis.
– Mes neišvyksime iš Sicilijos, kol mūsų sūnus čia, - pareiškė Turio motina. Tėvas susidėjo rankas ant
krūtinės ir pritariamai linktelėjo galva. Maiklas suprato, ką jie galvoja: jeigu Turis mirs Sicilijoje, jie nenorės
gyventi Amerikoje. Jie privalės pasilikti čia, kad jį apraudotų, palaidotų, atneštų gėlių ant jo kapo. O
mergina gali išvykti - su Turiu ją sieja vien meilė, bet ne kraujo ryšys.
Tą naktį Marija Lombardo Giljano parodė Maiklui albumą, kuriame buvo suklijavusi iškarpas iš laikraščių
apie Turį, plakatus, kuriuose Romos valdžia siūlė didesnę ar mažesnę premiją už Turio galvą. Ji parodė
nuotraukomis iliustruotą straipsnį iš 1948 metų amerikietiško žurnalo „Life“. Jame buvo rašoma, esą Turis
Giljanas - didžiausias šių laikų plėšikas, italų Robinas Hudas, apiplėšinėjantis turčius, kad padėtų skurdžiams.
Buvo pateiktas ir vienas iš garsiųjų laiškų, kurį Turis išsiuntinėjo laikraščių redakcijoms. Jis rašė: „Penkerius
metus aš koviausi, norėdamas išlaisvinti Siciliją. Aš atiduodavau vargšams ką atėmęs iš turtuolių. Tegul
Sicilijos žmonės balsu pasako, kas aš esu - nusikaltėlis ar kovotojas už laisvę. Jeigu jie pasisakys prieš mane, aš
atsiduosiu į jūsų rankas ir lauksiu teismo. Kol jie bus už mane, aš ir toliau kausiuosi visais frontais“.
Visai nepanašu į besislapstantį nuo persekiotojų plėšiką, - pamanė Maiklas, žvelgdamas į išdidžiai švytintį
Marijos Lombardo veidą. Jis pajuto puikiai ją suprantąs, be to, ji labai panėšėjo į jo paties motiną.
Jos veide buvo likę patirtų negandų pėdsakų, bet akys degė nekantrumu toliau kautis su lemtimi.

22. Pagaliau išaušo, ir Maiklas atsistojęs su visais atsisveikino. Jo nuostabai, Turio motina šiltai jį apkabino.
– Tu man primeni sūnų, - tarė ji. - Aš tavimi pasitikiu.
Priėjusi prie židinio atbrailos, ji nuėmė medinę Marijos statulėlę.
Marija buvo juodaodė, afrikietiškų bruožų.
– Paimk ją dovanų. Daugiau nieko vertingo neturiu.
Maiklas mėgino atsisakyti, bet ji privertė dovaną paimti.
– Sicilijoje yra vos kelios tokios statulėlės, - paaiškino profesorius. - Keista, bet mes labai artimai susiję su
Afrika.
– Nekreipk dėmesio į jos išvaizdą, - gali jai melstis, - pasakė Turio motina.
– Gali, - su panieka balse tarė Pišiota. - Bet naudos iš jos tiek pat, kiek iš bet kurios kitos.
Maiklas žiūrėjo, kaip Pišiota atsisveikina su Turio motina. Juodu aiškiai siejo kažkoks šiltas jausmas. Pišiota
pabučiavo ją į vieną skruostą, paskui į kitą, raminamai patapšnojo per ranką. Ji glustelėjo veidu jam prie
peties ir tarė:
– Aspanai, Aspanai, aš tave myliu kaip savo sūnų. Neleisk jiems nužudyti Turio.
Ji pravirko.
Visas Pišiotos šaltumas išgaravo; tamsus prakaulus jo veidas sušvelnėjo, visas kūnas tarsi sugniužo.
– Jūs visi sulauksite senatvės Amerikoje, - pažadėjo jis.
Paskui atsigręžė į Maiklą:
– Per šią savaitę pristatysiu tau Turį.
Jis paskubomis išėjo pro duris, netaręs daugiau nė žodžio. Jis irgi turėjo specialų leidimą raudonais apvadais
ir galėjo vėl pranykti kalnuose. Hektoras Adonis nusprendė pasilikti pas Giljanus, nors turėjo miestelyje
savo namą.
Maiklas ir Andolinis įlipo į fiatą ir pro centrinę aikštę išvažiavo į plentą, vedantį į Kastelvetraną ir
Trapanio miestą pajūryje. Andolinis vairavo automobilį labai atsargiai, be to juos daug kartų stabdė policija,
tad į Trapanį jie nusigavo tik vidurdienį.
1 Galvų galva (it.). Čia ir toliau pastabos vertėjo.
2 Broliu velniu (it.).

23. II KNYGA
Turis Giljanas
1943 m.
2 skyrius
Hektoras Adonis 1943 metų rugsėjį dėstė istoriją ir literatūrą Palermo universitete. Kadangi buvo
nepaprastai žemo ūgio, jo kolegos elgėsi su juo ne taip pagarbiai, kaip jis buvo nusipelnęs savo talentais.
Tačiau pagal Sicilijos tradicijas tai buvo neišvengiama: šlykštus paprotys pravardžiuoti žmogų už jo fizinius
trūkumus čia buvo visai įprastas dalykas. Vienintelis žmogus, gebėjęs deramai įvertinti Adonį, buvo
universiteto rektorius.
Tą 1943-iųjų rugsėjį artinosi permainos profesoriaus Hektoro Adonio gyvenime. Pietų Italijoje karas
baigėsi. Amerikiečių armija užėmė Siciliją ir patraukė į žemyninę Italijos dalį. Fašizmas buvo sutriuškintas,
Italija atgimė; pirmąsyk per keturiolika šimtmečių Sicilijos sala neturėjo tikro valdovo. Tačiau Hektoras
Adonis, žinodamas, kad istorija mėgsta papokštauti, neturėjo daug vilčių. Mafija jau buvo pradėjusi grobti
valdžią Sicilijoje. Jis nujautė, kad ji, nelyginant vėžys, plintantis organizme, dusins tokiais pat mirtinais
gniaužtais kaip bet kuris totalitarinis režimas. Tą dieną jis pro savo kabineto langą žvelgė į universiteto
teritoriją, į keletą pastatų, kuriuos turbūt reikėjo vadinti universiteto miesteliu.
Bendrabučių čia nereikėjo, nes tokio universitetinio gyvenimo, koks vyksta Anglijoje ar Amerikoje, čia
nebuvo. Dauguma Palermo studentų mokydavosi namie, tik pagal patvirtintą tvarkaraštį konsultuodavosi
pas profesorius. Studentai galėjo nebaudžiami praleidinėti profesorių skaitomas paskaitas. Šitokią sistemą
Hektoras Adonis laikė gėdinga, o Sicilijoje - dar ir kvaila, nes, jo manymu, siciliečiams reikėjo dar
griežtesnės pedagoginės drausmės negu kitų šalių studentams.
Pro gotikinio stiliaus langą jis matė iš visų Sicilijos provincijų plūstančius mafijos vadus; jie kaip kasmet
šiuo metų laiku atvyko paspausti universiteto dėstytojų. Valdant fašistams šie mafijos vadeivos buvo
atsargesni, nuolankesni, bet dabar, įsigalėjus švelniai amerikiečių grąžintai demokratijai, jie išlindo į paviršių
nelyginant sliekai iš lietaus permerktos žemės ir vėl ėmė elgtis kaip kadaise. Jie nebebuvo nuolankūs kaip dar
visai neseniai.
Mafijos vadai, „draugų draugai“, smulkių vietinių klanų iš gausių Sicilijos kaimų viršiausieji šventiškai
išsipuošę atvyko užtarti studentų - turtingų žemvaldžių sūnų ar giminaičių, o gal draugų sūnų, neišlaikiusių
įskaitų ir egzaminų, tad negausiančių diplomų, jei nebus imtasi kokių griežtų priemonių. O tie diplomai
turėjo milžinišką svarbą. Kaip dar šeimos galėjo atsikratyti negabių, neapsišvietusių, jokių siekių neturinčių
sūnų? Gimdytojams tektų išlaikyti tokius sūnus iki pat karsto lentos. O turėdami diplomus, tas universiteto
išduotas pergamento skiautes, tie patys nenaudėliai galėjo tapti mokytojais, gydytojais, parlamento nariais,
blogiausiu atveju - smulkiais valdininkais.

24. Hektoras Adonis skėstelėjo rankomis; paguodos jam teikė tik istorija. Jo taip mėgstami britai didžiausio
imperijos pakilimo laikotarpiu patikėjo savo armijas tokiems pat niekam tikusiems turtuolių sūnums, kurių
gimdytojai nupirkdavo jiems armijos ir laivyno karininkų laipsnius. Vis tiek imperija klestėjo. Tiesa, tie
vadai be reikalo leisdavo priešui išskersti savo vyrus, bet ir patys kartu paguldydavo galvas - narsa
aukštuomenei buvo privaloma. O paguldydami galvas jie bent jau išspręsdavo vieną problemą: nieko neverti
netikšos netapdavo našta valstybei. Italai nebuvo nei tokie kilnūs, nei tokie blaiviai praktiški. Mylėdami savo
vaikus, jie saugojo juos nuo pavojų, o valstybė jiems buvo nė motais.
Pro savo langą Adonis matė mažiausiai tris vietinės mafijos vadus, kurie slankiojo po universiteto teritoriją,
dairydamiesi aukų. Jie buvo užsidėję audeklo kepures, avėjo odiniais auliniais batais, persimetę per ranką
nešiojo sunkius aksomo švarkus, nes tebesilaikė šilti orai. Dovanų jie nešėsi krepšius su vaisiais ir bambuku
apipintus naminio vyno butelius. Ne, tai nebuvo kyšis - veikiau rūpestingo svečio vaistai nuo baimės, kuri
suspaus profesoriui širdį jį pamačius. Mat dauguma profesorių buvo vietiniai, siciliečiai, tad žinojo, kad
prašymo šiukštu nevalia neįvykdyti.
Vienas mafijos vadų, pasidabinęs taip kaimiškai, kad drąsiai galėjo dainuoti „Kaimo garbėje“, įėjęs į pastatą
ėmė lipti laiptais. Profesorius Adonis, jausdamas sardonišką pasitenkinimą, pasirengė vaidinti tuoj
prasidėsiančioje komedijoje.
Adonis pažinojo šį žmogų. Jo pavardė buvo Bučila; jis turėjo ūkį ir avių bandą prie Partinikos miestelio
netoli Monteleprės. Juodu paspaudė kits kitam ranką, ir Bučila ištiesė atsineštą krepšį.
– Pas mus gausybė vaisių pūva nukritę, tai aš ir pamaniau: imsiu ir nunešiu šiek tiek profesoriui, - tarė
mafijozas. Jis buvo neaukštas, plačiapetis vyras; visą gyvenimą sunkiai triūsęs, jis virto tikru kalnu. Adonis
žinojo, kad Bučila garsėja savo sąžiningumu ir kilnumu - nors turėjo didžiulę galią, nesistengė pralobti.
Seno raugo mafijos vadai, siekę ne turto, o pagarbos ir šlovės, laikė jį atgyvena.
Adonis šypsodamas paėmė kraitelę - koks Sicilijos valstietis leis daiktui nueiti perniek? Juk kiekvieną ant
žemės nukritusią alyvuogę apipuldavo šimtas vaikų, rajų lyg skėriai.
Bučila atsiduso. Jis elgėsi draugiškai, bet Adonis žinojo: tas draugiškumas akies mirksniu gali pavirsti
agresyvumu. Tad jis su užuojauta šypsojosi, kai Bučila porino:
– Grynas vargas! Tiek darbo turiu ūkyje, bet kaimynui paprašius nedidelės paslaugos, negi galėjau
atsisakyti? Mano tėvas pažinojo jo tėvą, o senelis jo senelį. Toks jau mano būdas, o gal mano nelaimė -
įvykdysiu kiekvieną draugo prašymą. Juk mes visi krikščionys, ar ne?
– Mes, siciliečiai, visi vienodi, - lipšniai tarė Adonis. - Mes pernelyg dosnūs. Štai kodėl tie šiauriečiai
Romoje taip gėdingai mus išnaudoja.
Su šituo vargo nebus, - įdėmiai pasižiūrėjęs į Adonį nusprendė Bučila. Be to, kažkas lyg ir minėjo, kad šitas
profesorius yra vienas iš „draugų“. Jis tikrai neatrodo išsigandęs. O jeigu jis išties „draugų draugas“, tai kodėl
jis, Bučila, to nežinojo? Bet „draugų“ esama įvairių lygių. Šiaip ar taip, šis žmogus supranta, kokiame
pasaulyje gyvena.
– Aš atėjau prašyti paslaugos, - prabilo Bučila, - kaip vienas sicilietis kito. Mano kaimyno sūnus šįmet
neišlaikė egzamino universitete. Jūsų egzamino. Taip teigia mano kaimynas. Tačiau, išgirdęs jūsų pavardę, aš
jam pasakiau: „Ką? Sinjoras Adonis?! Betgi pasaulyje nerasi geresnės širdies žmogaus už jį! Viską žinodamas,
jis niekados šitaip negailestingai nebūtų pasielgęs. Niekados“. Tad su ašaromis akyse jis mane maldavo

25. papasakoti jums visą istoriją ir kuo nuolankiausiai prašyti jūsų, kad ištaisytumėte pažymį, idant jis galėtų
leistis į pasaulį užsidirbti sau duonos.
Šis rafinuotas mandagumas neapgavo Hektoro Adonio. Ir šiuo požiūriu siciliečiai panėšėjo į anglus, kuriais
jis taip žavėjosi: jie galėjo būti tokie subtiliai šiurkštūs, kad tu daugel dienų mėgaudavaisi jų įžeidinėjimais,
kol galop suprasdavai esąs mirtinai sužeistas. Jeigu kalbant apie anglus „mirtinai sužeistas“ būtų viso labo
hiperbolė, tai neįvykdęs sinjoro Bučilos prašymo, vieną tamsią naktį profesorius tikrai susilauktų‘ šūvio iš
luparos.
– Ne, mes negalime leisti, kad jaunas žmogus mirtų badu šiame baisiame pasaulyje, - kramsnodamas alyvas
ir uogas iš krepšio, kaip to reikalavo mandagumas, tarė profesorius. - Kokia to vaikino pavardė?
Išgirdęs ją, Adonis ištraukė iš savo stalo stalčiaus žurnalą ir ėmė jį vartyti, nors tą pavardę, aišku, puikiai
žinojo.
Susikirtęs studentas buvo stuobrys, mulkis, bukesnis už avis Bučilos bandoje. Jis buvo tinginys ir mergišius,
nevala ir pagyrūnas, beviltiškas beraštis, neskiriantis „Iliados“ nuo „Dekamerono“. Vis tiek Hektoras Adonis
maloniai nusišypsojo Bučilai ir baisiausiai nustebusiu balsu tarė:
– A, jam iškilo šiokių tokių sunkumų per vieną egzaminą. Bet šį reikalą nesunku sutvarkyti. Tegul jis
ateina pas mane; aš parengsiu jį štai šiame kabinete, o paskui dar sykį išegzaminuosiu. Jis tikrai išlaikys tą
egzaminą.
Juodu paspaudė vienas kitam ranką, ir svečias išėjo. Dar vieną draugą įsigijau, - pamanė Hektoras. Kas iš
to, kad visi jauni netikšos nepelnytai gauna diplomus? Italijoje 1943-iaisiais jie galėjo nebent nusišluostyti
jais savo išpopintus pasturgalius - ar tikėtis jų padedami įsitaisyti į kokią smulkaus valdininkėlio vietelę.
Jo minčių seką pertraukė sučirškęs telefonas, ir jis vėl susierzino, tik šį sykį dėl kitko. Po pirmojo
skambučio sekė pauzė, paskui dar trys trumpesni skimbtelėjimai. Telefonistė su kažkuo plepėdama tuo pat
metu spaudė komutatoriaus mygtukus, ir Adonis taip įsiuto, kad užriko į ragelį „Klausau!“ šiurkščiau, negu
derėjo.
Jo nelaimei, skambino universiteto rektorius. Vis dėlto, nors rektorius priekabiai reikalaudavo iš savo
darbuotojų mandagumo, tuo metu jam aiškiai nedavė ramybės svarbesni dalykai negu pavaldinių
šiurkštumas. Jo balsas tirtėjo iš baimės; kone ašarodamas jis ėmė maldauti:
– Brangusis profesoriau Adoni, ar nemalonėtumėte ateiti į mano kabinetą? Universitetas susidūrė su rimta
problema, kurią jūs vienas, ko gera, galėtumėte išspręsti. Be galo svarbus reikalas. Patikėkite manim, mano
brangusis profesoriau, aš jums atsidėkosiu.
Šitoks vergiškas nuolankumas sudirgino Hektorą Adonį. Ko tas idiotas iš jo tikisi? Kad jis peršoks per
Palermo katedrą? Rektorius tam labiau tinka, - dingtelėjo Adoniui karti mintis, - jo ūgis per metrą
aštuoniasdešimt. Tegul šoka pats, užuot prašęs savo pavaldinj su trumpiausiomis kojomis visoje Sicilijoje.
Vaizduojantis per katedrą šokantį rektorių, jam vėl grįžo nuotaika.
– Ar negalėtumėte bent jau užsiminti, kokia ta problema? - maloniai paprašė jis. - Tuomet aš pakeliui
pasirengčiau.
– Savo apsilankymu mums suteikė garbę pats donas Kročė, - sukuždėjo į ragelį rektorius. - Jo sūnėnas
studijuoja pas mus mediciną, ir jo profesorius pasiūlė jam be triukšmo išeiti iš universiteto. Donas Kročė
atėjęs kuo mandagiausiai prašo iš naujo peržiūrėti šį sprendimą, tačiau medicinos fakulteto profesorius

26. reikalauja, kad jaunuolis išeitų.
– Kas tas kvailys? - paklausė Hektoras Adonis.
– Jaunasis daktaras Natorė, - atsakė rektorius. - Jis yra gerbiamas dėstytojų kolektyvo narys, bet kartais
atrodo, lyg būtų iš kito pasaulio.
– Būsiu jūsų kabinete po poros minučių.
Skubėdamas kiemu į pagrindinį pastatą, Hektoras Adonis svarstė, kokios taktikos laikytis. Problemą kėlė
ne rektorius, kuris visuomet išsikviesdavo Adonį šitokiems reikalams spręsti. Problemą kėlė daktaras Natorė.
Daktarą jis gerai pažinojo. Jis buvo talentingas medikas, dėstytojas, kurio mirtis neabejotinai būtų nuostolis
Sicilijai, o išėjimas iš darbo - nuostolis universitetui. Kita vertus, šis tikrai garbingas nepalenkiamų principų
žmogus buvo itin nuobodus ir pasipūtęs. Bet ir jis turėjo būti girdėjęs apie didįjį doną Kročę, net ir jo
genialiose smegenyse turėjo glūdėti kruopelė nuovokos.
Priešais pagrindinį pastatą laukė ilgas juodas automobilis, į kurį atsišlieję stovėjo du vyrai. Nors vilkėjo
solidžiais kostiumais, neatrodė respektabiliai. Adonis nutarė, kad tai dono asmens sargybinis ir vairuotojas,
palikti lauke iš pagarbos mokslininkams, kurių aplankyti donas Kročė atvyko. Adonis pamatė, kaip jie
nustebo, o paskui išsišiepė, išvydę tą neūžaugą puikiai pasiūtais drabužiais su portfeliu po pažastimi.
Profesorius taip rūsčiai dėbtelėjo į juos, kad jie net krūptelėjo. Nejaugi šitas neūžauga irgi „draugų draugas“?
Rektoriaus kabinetas veikiau panėšėjo į biblioteką negu į kambarį, kuriame sprendžiami reikalai - jis buvo
daugiau mokslininkas negu administratorius. Visas sienas juosė knygų lentynos, baldai buvo masyvūs, bet
patogūs. Atsisėdęs didžiuliame krėsle, donas Kročė siurbčiojo kavą. Jo veidas Hektorui Adoniui priminė
vieno „Iliadoje“ paminėto laivo priekį, per daugelį metų sumaitotą mūšių ir audringų jūrų. Donas apsimetė
matąs profesorių pirmą kartą, ir Adonis leidosi jam pristatomas. Rektorius, aišku, žinojo, kad vyksta farsas,
bet jaunasis daktaras Natorė buvo apmulkintas.
Rektorius buvo aukščiausias vyras universitete, Hektoras Adonis - žemiausias. Taigi iš mandagumo
rektorius susmuko ant savo kėdės ir tik tada prabilo:
– Čia iškilo nedidelis nesutarimas.
Daktaras Natorė tai išgirdęs irzliai prunkštelėjo, bet donas Kročė pritardamas vos pastebimai linktelėjo
galvą.
– Donas Kročė turi sūnėną, kuris trokšta tapti daktaru, - toliau aiškino rektorius. - Profesorius Natorė
teigia, kad studento pažymiai per prasti, ir todėl jis negalįs gauti diplomo. Tragedija! Donas Kročė teikėsi
atvykti ir užtarti sūnėną, o kadangi donas Kročė yra tiek daug gero padaręs mūsų universitetui, pamaniau,
jog mes turėtume pasistengti kaip nors patenkinti jo prašymą.
– Aš pats esu neraštingas, bet niekas negalėtų teigti, kad biznio reikaluose prastai gaudausi, - be lašelio
sarkazmo draugišku balsu tarė donas Kročė.
„Žinia, - pamanė Hektoras Adonis, - žmogui, kuris gali papirkinėti ministrus, nurodinėti, ką nužudyti,
terorizuoti krautuvių ir fabrikų savininkus, nereikia skaityti ir rašyti“.
– Savo gyvenimo kelią aš susiradau praktiškai veikdamas, - dėstė donas Kročė. - Kodėl to negalėtų padaryti
mano sūnėnas? Mano seseriai plyš širdis, jei jos sūnus negalės rašyti žodžio „daktaras“ prieš savo pavardę. Ji
yra tikra krikščionė, ji nori padėti pasauliui.

27. – Savo nuostatos aš nepakeisiu, - ryžtingai atsakė daktaras Natorė, nes buvo įsitikinęs savo teisumu.
Donas Kročė atsiduso.
– Ką bloga gali padaryti mano sūnėnas? - pataikaujančiu balsu tarė jis. - Aš suveiksiu jam tarnybą armijoje
ar katalikiškoje ligoninėje seneliams. Jis glostys jiems rankas, klausysis jų bėdų. Jis be galo draugiško būdo, ir
tuos senus paliegėlius tiesiog sužavės. Ko iš jūsų prašau? Kad mažumą pertvarkytumėte tuos popierius,
kuriuos nuolatos kilnojate iš vienos vietos į kitą, - jis su panieka nužvelgė knygų lentynomis apjuostas
kambario sienas.
Hektoras Adonis, be galo išgąsdintas nuolankaus dono Kročės tono - pavojaus signalo - pyktelėjęs pamanė,
kad donui bepigu laikytis tokio požiūrio: jo žmonės tuoj pat nuveždavo jį į Šveicariją, vos tik truputį
sunegaluodavo kepenys.
Adonis suprato privaląs rasti išeitį iš šios aklavietės.
– Brangusis daktare Natore, - tarė jis, - mes juk tikrai galėtume šį tą padaryti. Mažumą pamokyti jį
individualiai, nusiųsti papildomos praktikos į kokią labdaringą ligoninę.
Nors buvo gimęs Palerme, daktaras Natorė visai nepanėšėjo į sicilietį. Buvo šviesiaplaukis, jau pliktelėjęs,
be to, išsidavė pykstąs - tokioje subtilioje padėtyje joks sicilietis to niekad nebūtų daręs. Be abejo, dėl to kalti
buvo ydingi genai, paveldėti iš kokio senovės užkariautojo normano.
– Jūs nesuprantate, brangusis profesoriau Adoni. Tas jaunasis mulkis nori tapti chirurgu.
Jėzau, Juozapai, švenčiausioji Marija su visais šventaisiais - čia tai tikra bėda, pamanė Adonis.
– Jūsų sūnėnas ničnieko neišmano apie mediciną, - matydamas, kad kolega apstulbęs neteko amo, aiškino
toliau daktaras Natorė. - Atlikdamas skrodimą, jis supjaustė lavoną į gabalus, tarsi avį kepsniams. Jis praleido
didžiąją dalį paskaitų, nesirengia kontroliniams darbams, į operacinę ateina kaip į šokių salę. Aš sutinku: jis
draugiško būdo, malonesnio vaikino už jį nerasi. Bet juk mes kalbame apie žmogų, kuris vieną gražią dieną
aštriu peiliu skverbsis į žmogaus kūną.
Hektoras Adonis puikiai žinojo, ką mąsto donas Kročė: kam rūpi, koks blogas chirurgas išeis iš vaikino?
Čia juk šeimos prestižo reikalas - jei vaikinui nepasiseks, ši praras pagarbą. Kad ir koks prastas chirurgas
būtų, jis niekad nenugalabys tiek žmonių, kiek labai apkrauti darbu dono Kročės samdiniai. Be to, šis
jaunasis daktaras Natorė nepakluso jo valiai, nuleido negirdomis užuominą, kad jis pasirengęs mesti iš galvos
sumanymą dėl chirurgo ir pasitenkintų, jei sūnėnas taptų terapeutu.
Taigi atėjo metas Hektorui Adoniui spręsti šią problemą.
– Brangusis donai Kroče, - tarė jis, - esu įsitikinęs, kad mes įkalbėsime daktarą Natorę, ir jis sutiks su jūsų
pageidavimais. Bet iš kur tas romantiškas jūsų sūnėno sumanymas tapti chirurgu? Jūs pats sakote, jog jis labai
švelnaus būdo, o chirurgai - sadistai iš prigimties. Be to, kas Sicilijoje savo noru lįs po peiliu? - padaręs
trumpą pauzę, jis aiškino toliau: - Kita vertus, jeigu mes leisime jam baigti čia mokslus, chirurgo praktiką jis
privalės atlikti Romoje, o ten jie menkiausia dingstimi stengsis sukirsti sicilietį. Reikalaudamas savo sūnėnui
chirurgo diplomo, jūs darote jam meškos paslaugą. Leiskite pasiūlyti jums kompromisą.
Daktaras Natorė suniurnėjo, esą joks kompromisas neįmanomas. Pirmąsyk donas Kročė sužaibavo savo
driežiškomis akimis. Daktaras Natorė užsičiaupė. Hektoras Adonis puolė dėstyti toliau:
– Jūsų sūnėnas gaus pažymius, kurių pakaks tapti gydytoju, bet ne chirurgu. Mes sakysime, esą jis pernelyg

28. švelnios širdies, kad galėtų pjaustyti žmones.
Donas Kročė plačiai skėstelėjo rankomis, nutaisęs šaltą šypsnį.
– Jūs nurungėte mane savo sveiku protu ir nuovoka, - tarė jis Adoniui. - Tegul taip ir būna. Mano sūnėnas
bus gydytojas, ne chirurgas. Mano sesuo turės būti patenkinta.
Donas nieko nelaukęs atsisveikino - savo tikrąjį tikslą jis pasiekė, daugiau nė nesitikėjo. Rektorius palydėjo
jį iki pat automobilio. Tačiau visi buvę kambaryje pastebėjo, kad prieš išeidamas donas Kročė pažiūrėjo į
daktarą Natorę. Tai buvo be galo įdėmus žvilgsnis, tarsi jis stengtųsi įsidėmėti bruožus žmogaus, kuris bandė
sužlugdyti jo norus.
Juodviem išėjus, Hektoras Adonis pasisuko į daktarą Natorę ir tarė:
– Mano brangusis kolega, jūs turite išeiti iš universiteto ir išvykti į Romą verstis savo amatu.
– Jūs - pamišėlis! - piktai užriko Natorė.
– Taip, bet iki jūsų pamišimo man toli. Neatsisakykite pavakarieniauti šįvakar su manim, ir aš jums
paaiškinsiu, kodėl mūsų Sicilija toli gražu ne rojus.
– Bet kodėl aš turėčiau iš čia išvažiuoti? - nenorėjo sutikti daktaras Natorė.
– Jūs pasakėte „ne“ donui Kročei Malui. Dabar Sicilijoje judu abu neišsiteksite.
– Bet jis gavo ko norėjęs, - nevilties kupinu balsu sušuko daktaras. - Jo sūnėnas taps gydytoju - judu su
rektoriumi tam pritarėte.
– O jūs - ne. Mes pritarėme, kad išgelbėtume jums gyvybę. Nepaisant to, dabar jūs esate paženklintas.
Tą vakarą Hektoras Adonis pasikvietė į vieną geriausių Palermo restoranų šešis profesorius, tarp jų daktarą
Natorę. Kiekvieną jų tą dieną aplankė „garbingi vyrai“, ir jie visi sutiko ištaisyti pažymius atsilikusiems
studentams. Daktaras Natorė pasibaisėjęs išklausė jų pasakojimus ir tarė:
– Argi tokie dalykai gali dėtis medicinos mokykloje? Busimieji gydytojai...
Galop profesoriams trūko kantrybė jam aiškinti. Filosofijos dėstytojas rūsčiai paklausė, kodėl gydytojo
darbas esąs svarbesnis žmogaus giminei negu sudėtingi mąstymo procesai ar nemirtinga siela. Vis dėlto jie
įtikino daktarą Natorę; jis pagaliau sutiko išeiti iš Palermo universiteto ir emigruoti į Braziliją, kur, kaip
garantavo kolegos, geras chirurgas gali pralobti pjaustydamas tulžies pūsles.
Tą naktį Hektoras Adonis miegojo teisuolio miegu. Tačiau rytą jį pažadino telefonas. Skambino iš
Monteleprės ir pranešė, kad jo krikštasūnis Turis Giljanas, kurio intelektą jis ugdė, kurio ateitį jis planavo ir
kurio švelnų būdą taip gyrė, nužudė policininką.
3 skyrius
Moteleprės miestelis, kuriame gyveno septyni tūkstančiai žmonių, skendo Kamaratos kalnų šešėlyje ir
skurde.
1943 metų rugsėjo antrąją miestiečiai rengėsi Festai - šventei, kuri turėjo prasidėti rytojaus dieną ir trukti
tris dienas. Festa, itin mylimo šventojo garbei skirta šventė, kiekviename mieste buvo svarbiausias metų
įvykis, pranokstantis net Velykas, Kalėdas ar Naujųjų metų sutikimą ir netgi linksmybių dienas pasauliniam

29. karui pasibaigus ar tautos didvyrio gimtadienį. Festa buvo viena iš tų nedaugelio tradicijų, kuriai trukdyti ar
kurią uždrausti nemėgino net fašistinė Musolinio vyriausybė.
Festai rengti kasmet buvo sudaromas komitetas iš trijų labiausiai gerbiamų miestelio žmonių. Toji trijulė
tuomet paskirdavo atstovus pinigams ir daiktinėms aukoms rinkti. Kiekviena šeima aukodavo pagal savo
išgales. Be to, atstovai buvo siunčiami rinkti aukų ir gatvėse, šventei prisiartinus, organizacinis komitetas
imdavo leisti per metus sukauptas lėšas: nusamdydavo orkestrą, juokdarį, įsteigdavo didelius piniginius
prizus arklių lenktynėms, kurios turėdavo vykti per tas tris dienas, nusamdydavo specialistų bažnyčiai ir
gatvėms išpuošti, tad niūrus, nuskurdęs Monteleprės miestelis staiga imdavo panėšėti į viduramžių tvirtovę
brokato lauko viduryje. Buvo nusamdomas lėlių teatras, prekiautojai pasistatydavo savo prekystalius su
maistu.
Monteleprės gyventojai pasinaudodavo švente tam, kad parodytų tekintinas dukteris; joms buvo perkami
nauji drabužiais, priskiriamos pagyvenusios damos, kurios turėjo nė per žingsnį nuo jų nesitraukti.
Palermo prostitučių pulkas pasistatydavo prie pat miesto didžiulę palapinę raudonais, baltais bei žaliais
dryžiais ir papuošdavo jos šonus savo leidimais ir gydytojų pažymomis. Pamokslui sakyti buvo nusamdomas
garsus vienuolis, kuriam prieš daugel metų atsirado žymės tose kūno vietose, kuriose Jėzus buvo prikaltas
prie kryžiaus. Šventės kulminacija įvykdavo trečiąją dieną, kai miestelio gatvėmis būdavo nešamas karstas su
šventojo palaikais, paskui kurį sekdavo visi gyventojai su savo gyvuliais - mulais, arkliais, kiaulėmis ir asilais.
Ant karsto stovėdavo šventojo statulėlė, apibarstyta pinigais, gėlėmis, įvairiaspalviais saldainiais, apstatyta
dideliais, bambuku apipintais vyno buteliais.
Tos kelios dienos miestelio gyventojams būdavo didinga šventė. Nesvarbu, kad visus metus jie
badmiriaudavo, o toje pačioje aikštėje, kurioje pagerbdavo savo šventąjį, kitomis dienomis už šimtą lirų už
dieną parsiduodavo žemvaldžiams baronams ir liedavo prakaitą jų laukuose.
Pirmąją Monteleprės Festos dieną Turiui Giljanui buvo pavesta pradėti šventę sukergiant stebuklingą
Monteleprės mulę su didžiausiu ir stipriausiu miestelio asilu. Mulė, kumelės ir asilo hibridas, yra laikoma
bergždžių padaru, nes labai retai kada pastoja. Tačiau Monteleprėje būta vaisingos mulės - prieš porą metų ji
atsivedė asiliuką, ir savininkas sutiko leisti pasinaudoti ja - tai būsianti jo šeimos auka miestelio Festai, o jeigu
įvyksiąs stebuklas, tai ateinančių metų šventei jis paaukosiąs palikuonį. Šioje kergimo ceremonijoje esama
kandžios patyčios.
Bet ne tik jos. Mat Sicilijos valstietis daug kuo panašus į savo mulą ar asilą. Šie gyvuliai taip pat daug
triūsia, ir, kaip pats valstietis, yra kieto, tvirto būdo. Kaip ir valstietis jie gali nenusivarydami dirbti daug
valandų paeiliui, ne taip, kaip kilmingesnis arklys, kurį reikia tausoti. Be to, jie niekad neklumpa ir gali eiti
kalnų terasomis nenugriūdami ir nesusilaužydami kojų, ne taip, kaip veržlūs eržilai ar temperamentingos
kaprizingos kumelės. Be to, valstietis, asilas ir mulas kuo puikiausiai praminta maistu, nuo kurio kiti žmonės
ir gyvuliai krato kojas. Na, o didžiausias valstiečio panašumas į asilą ir mulą yra tas, kad su jais visais reikia
elgtis švelniai ir pagarbiai, antraip jie pasidaro užsispyrusiais kraujotroškomis.
Religinės katalikų šventės kilo iš senovės pagonių ritualų, kuriais šie maldaudavo stebuklų iš dievų. Tą
lemtingąją 1943 m. rugsėjo dieną per Monteleprės miestelio Festą į vyks stebuklas, pakeisiantis septynių
tūkstančių jo gyventojų likimą.
Dvidešimties metų sulaukęs Turis Giljanas buvo laikomas drąsiausiu, kilniausiu ir stipriausiu jaunuoliu. Jis
buvo garbingas vyras - su kitais elgėsi nepaprastai sąžiningai, o jį įžeidęs nelikdavo nenubaustas.

30. Per paskutinįjį derliaus nuėmimą jis pasižymėjo, kai atsisakė samdytis bernu už įžeidžiamai menką
atlyginimą, nustatytą vietinių dvarų prižiūrėtojo. Paskui jis drožė kalbą kitiems vyrams, ragindamas juos
nedirbti - girdi, tegul ponų derlius supūva. Baronui pateikus kaltinimus, karabinieriai jį suėmė, o kiti vyrai
grįžo į darbą. Giljanas nepyko ant jų ir netgi ant karabinierių. Kai Hektorui Adoniui įsikišus buvo paleistas
iš kalėjimo, jis nejautė jokios pagiežos; jam pakako, kad neišdavė savo principų.
O kartą jis neleido susibadyti peiliais Aspanui Pišiotai ir kitam jaunuoliui - neturėdamas jokio ginklo, jis
paprasčiausiai atsistojo tarp jų ir ramiu įtikinėjimu atšaldė jų pyktį.
Neįprasta buvo tai, kad jeigu šitaip būtų daręs kas kitas, aplinkiniai šiuos poelgius būtų palaikę bailumu po
geraširdiškumo širma, bet Salvatorės būdo savybės neleido šitaip manyti.
Taigi rugsėjo antrąją Salvatorė Giljanas, draugų ir šeimos vadinamas Turiu, mąstė apie nepakeliamą smūgį,
suduotą jo vyriškai savigarbai.
Viskas prasidėjo nuo menkniekio. Monteleprės miestelyje nebuvo kino teatro ar salės, į kurią galėtų rinktis
gyventojai, vien tik nedidelė kavinė su biliardo stalu. Išvakarėse Turis Giljanas, jo pusbrolis Gasparas Pišiota,
pravardžiuojamas Aspanu, ir dar keli jaunuoliai žaidė biliardą. Keletas vyresnių miestiečių stebėjo juos
gerdami vyną. Vienas jų, Gvidas Kintana,buvo kauštelėjęs. Jis buvo gerbiamas žmogus. Musolinio laikais
Kintana buvo patupdytas į kalėjimą įtarus jį priklausymu mafijai. Amerikiečiams užėmus salą, jis buvo
išvaduotas iš kalėjimo kaip fašizmo auka, ir sklandė gandas, esą jis bus paskirtas Monteleprės meru.
Turis Giljanas, kaip ir kiekvienas sicilietis, žinojo legendinę mafijos galią. Šiais pastaraisiais laisvės mėnesiais
gyvatiška jos galva ėmė rangytis po kraštą, kuris naujai demokratinei vyriausybei valdant ėmė kilti kaip ant
mielių. Montelepriečiai jau kuždėjosi, esą krautuvininkai moka „draudimą“ kai kuriems „gerbtiniems
vyrams“. Be abejo, Turis žinojo ir savo šalies istoriją, kokia gausybė valstiečių buvo nužudyti už tai, kad
bandė atsiimti uždirbtą atlyginimą iš galingų didikų ir žemvaldžių, kaip spaudė salą mafija, kol Musolinis
gerokai praretino jos gretas, pats visiškai nepaisydamas įstatymų - tarsi gyvatė, savo nuodingais dantimis
gelianti menkesniam šliužui. Taigi Turis Giljanas nujautė, kokie baisūs laikai laukia jo šalies.
Kintana dabar žvelgė į Giljaną ir jo draugus kiek paniekinamai - galimas daiktas, jį erzino pakili jų
nuotaika. Šiaip ar taip, jis buvo rimtas vyras, o dabar jo gyvenime turėjo prasidėti svarbiausias etapas.
Musolinio vyriausybė buvo ištrėmusi jį į negyvenamą salą, o dabar jis vėl grįžo į gimtąjį miestą ir buvo
nusiteikęs per keletą ateinančių mėnesių pelnyti jo gyventojų pagarbą.
O gal jį erzino Giljano grožis, nes pats Gvidas Kintana buvo nepaprastai šlykščios išvaizdos, atgrasus ne
kokiais veido bruožais, bet todėl, kad visą gyvenimą buvo įpratęs rodyti aplinkiniams savo baisiąsias savybes.
Kita vertus, čia galėjo būti ir priešiškumas, kurį kiekvienas piktadarys neišvengiamai jaučia didvyriui.
Šiaip ar taip, Kintana staiga atsistojo ir stumtelėjo Salvatorę tuo metu, kai šis ėjo prie kito biliardo stalo
krašto. Turis, aišku, pagarbiai žiūrėjo į gerokai vyresnį už save, tad mandagiai, nuoširdžiai atsiprašė. Gvidas
Kintana paniekinamai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir tarė:
– Kodėl neini namo miegoti, ilsėtis prieš eidamas rytoj užsidirbti duonos? Mano draugai jau valandą
laukia, kada galės pažaisti biliardą.
Ištiesęs ranką jis atėmė iš Giljano biliardo lazdą ir šyptelėjęs mostelėjo jam eiti nuo stalo.
Visų akys nukreiptos į juos. Šis įžeidimas Salvatorei nebuvo mirtinas. Jeigu akiplėša būtų buvęs jaunesnis,
ar jo žodžiai - užgaulesni, Giljanas būtų buvęs priverstas susigrumti, kad išsaugotų savo vyrišką orumą.