Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt

PASAULINĖS FANTASTIKOS AUKSO FONDAS
Leonid Aliochin
PUOLĘ MULTIVERSUMO
ANGELAI

PASAULINĖS FANTASTIKOS AUKSO FONDAS
Leonid Aliochin
PUOLĘ
MULTIVERSUMO
ANGELAI
Mokslinis fantastinis romanas
PIRMA KNYGA
Iš rusų kalbos vertė
VIDAS MORKŪNAS
g ^ e n d o m s
I Kaunas
2005

Serija "Pasaulinės fantastikos Aukso fondas", 327 tomas
Serija įkurta 1990 m.
JleoHiig AJI«XHH
IIA^IIIIIE AHrEJIbl MYJILTHBEPCyMA
MOCKBA, 3KCMO, 2003
UDK 882-3
Al-119
www.eridanas.lt
ISBN 9955-10-114-8(1 knyga)
ISBN 9955-10-115-6 (bendras)
Copyright ©by Leonid Aliochin, 2003
Cover art copyright © by Luis Royo, 2000
Vertimas įlietuvių kalbą©,
leidykla "Eridanas", 2005

1. Pripažįstu, kad man siūlomas tekstas yra kūrybi-
nės išmonės vaisius ir juo negalima naudotis kaip pa-
tikimos informacijos apie įvykius ir jų dalyvius šaltiniu.
2. Esu perspėtas, kad tekste aprašomų personažų
panašumas į realius ir virtualius asmenis - atsitiktinis.
3. Įsipareigoju neviešinti tekste skelbiamų duomenų
apie naujas ginklų rūšis, sekimo technologijas, progra-
minius produktus, specialiųjų federacinių ir korporaci-
nių tarnybų veiklą, o taip pat jokių iš teksto sužinotų fak-
tų.
4. Sutinku, kad už šio teksto kopijavimą ir platinimą
numatyta bausmė yra būtina ir pakankama.
5. Visiškai atsakau už pasekmes, galimas susipa-
žinus su šiuo tekstu.
6. Tam, kad būtų išsaugota valstybinė paslaptis,
savo noru pritariu atminties blokavimo procedūrai.
data 20 m.
parašas
Šis dokumentas yra Federalinės Kontrolės Tarnybos nuo-
savybė.

INTRODUCTION
Atmintis. Praeities salelės pilkame užmaršties vandenyne.
Jis girdėjo, kaip šnabžda šaltos bangos, besiritančios į krantą,
nusinešančios smulkiausias smilteles, kriauklelių šukes ir jūrų
žvaigždžių lavonėlius. Jodo prisotintas pūvančių vandenžolių
kvapas lipte lipo prie odos ir smelkėsi per drabužius. Plaukuose
strigo druskos kruopelytės.
Buvo devyniasdešimt aštuntieji, taip, devyniasdešimt aš-
tuntieji... Prie jūros jis atvažiavo vienas, pirmąsyk gyveni-
me be tėvų. Vandenyje mirko kiek širdis geidė, nardė šoki-
nėdamas nuo pavojingų uolų, deginosi saulėje iki pajuo-
davimo ir, kaip pridera, tą vasarą tapo vyru. Minkštame,
dar nespėjusiame ataušti smėlyje, šaižiai klykaujant žuvė-
droms, ošiant krantą bučiuojančioms bangoms...
Nuskaitytuvas spaudė smilkinius, irjis nejučia kilstelėjo įtaiso
lanką aukščiau. Taip šiurkščiai sutrikdytas, M-modemas "Mne-
mosinė" supanikavo, mirktelėjo raudona pavojaus signalo akimi,
Jbet tuojau nusiramino ir užrašė:
UPLOADING INFORMATION... 40% DONE
Smingantis ornitopteris pramušė mikroklimato kupolo ribą,
paskleisdamas virpančius ratilus, tarsi lašas, nukritęs ant lygaus
vandens paviršiaus. Po viražo virš pagrindinio TPK "Neote-
chas" pastato - nusklembtos juodos veidrodinės piramidės, ap-
suptos spindinčių gaudyklių-"saulėgrąžų" laukais - virš tobulai
plokščio jo stogo, skraidūnas ėmė leistis. Atrodė, kad armuoto
tekstolito sparnai standžiais biopolimerinių raumenų gumburais
orą minko iš paskutiniųjų.
Tai buvo dvivietis "somovas", "SO-12", "šikšnys", pritaiky-
tas korporacijos generalinio direktoriaus Vladimiro Belugos as-
meninėms reikmėms. Greitaeigis, manevringas aparatas, kovos
sąlygomis nematomas akiai ir nuotolinio sekimo sistemoms. Šios
serijos ornitopterius tik visai neseniai savo žinion gavo specialieji
Federalinės Kontrolės padaliniai; teoriškai tokio skraidūno savi-
ninku privatus asmuo būti negalėjo.
6

Tačiau autoklavų, kuriuose auginamas visas kvazigyvasis
skraidūnų įdaras nuo paranoidinių ugnies valdymo komplekso
"smegenų" iki mimikrinės baltyminės dangos bakterijų, savinin-
kas galėjo leisti sau išimtį.
Juk ir visas jo gyvenimas - išvien išimtys.
Vizitui Beluga galėjo pasirinkti bet kokią kitą transporto
priemonę. Apie tai, kad atskrenda, galėjo perspėti iš anksto. Ta-
da jį iškilmingai pasitiktų, neapsieitų ir be pataikūniškų vypsnių
bei rankos paspaudimų.
Bet trisdešimt dvejų metų multimilijardieriaus planai buvo ki-
tokie. Jis norėjo nustebinti savo paties saugos tarnybą ir dar kar-
tą patikrinti jos kompetenciją. Gali būti, kad netrukus jo šlovinga-
jai security teks paplušėti rimtai, nepakaks tik demonstratyviai
krutinti persodintus raumenis.
Ornitopteris nusileido ant lygios ir slidžios stogo dangos.
Vladimiras Beluga, painiodamasis pasakiškai brangių puskailinių
iš stepių metavilko kailio skvernuose, išsiropštė iš kabinos. Ap-
sidairė ieškodamas vieno vienintelio žmogaus. Gėda prisipažin-
ti, bet visą šį šou Beluga ištaisė vien tam, kad užkluptų sutrikimo
išraišką visuomet akmeniniame to žmogaus veide.
Jų žvilgsniai susidūrė. Ir generalinis direktorius liko apviltas
- viskas perniek. Vėl nepavyko.
Žilstelėję plaukai, perskirti nepriekaištingu sklastymu, neiš-
raiškingas veidas, įdėmiai primerktos pilkos akys. Sausokas, vi-
sada pasitempęs, visada vilkįs pabrėžtinai nepretenzingo sukirpi-
mo kostiumą. Vietoj laikrodžio ant kairiosios rankos - plati apy-
rankė iš nerūdijančio plieno.
Arkadijus Volochas. Korporacijos išorės saugumo tarnybos
nepamainoma galva. Tarpusavyje pavaldiniai vadina jį Pardu.
Kai Pardas spaudžia tau ranką, pirštai ima stingti nuo jo ki-
bios jėgos.
- Na kaip, užklupau jus iš netyčių, Arkadijau? - juokiasi di-
rektorius, atsargiai išlaisvindamas plaštaką.
- Šiek tiek. - Volochas šypsosi, tik lūpomis, ne akimis. - Lau-
kėme japonų. Bet, Vladimirai Georgijevičiau, prieš kertant kupo-
lo ribą vertėjo pasiųsti atpažinimo signalą. Jus galėjo ir numušti.
- Negalėjo, - numoja ranka direktorius. - "Šikšnių" mes ne-
matome, lyg aklieji.
- Nesiginčysiu. - Saugumos tarnybos viršininkas mostelėjo,
7

kviesdamas į lifto aikštelę. - Eime, kalbėtis čia ne pati tinka-
miausia vieta.
- Luktelėkite, Arkadijau. Vienas klausimas... o jeigu mus
puls kaip tik šitokios mašinėlės? - Beluga linktelėjo į ornitopterį.
- Kas tuomet?
Volochas prieš atsakydamas padelsė.
- Kad taip atsitiktų, mumis turėtų susidomėti bent jau Tarny-
ba, Vladimirai Georgijevičiau.
- Sakykime, taip ir yra.
- Tada, jei jie griebtųsi tokių veiksmų, aš pasikliaučiau mūsų
klimatiniais įtaisais, paleistais "blokavimo" režimu.
- Štai kaip... - direktorius mestelėjo puskailinius atskubėju-
siam palaižūnui su saugumo tarnybos karininko antsiuvais.
Karšta čia, tikrame kurorte lepinatės, o ten dar tebėra sniego,
girdėjote?
Volochas patvirtindamas palenkė smakrą. Didžiumą laiko jis
praleisdavo savo kabinete, šešiasdešimties metrų gylyje po juo-
dąja "Neotecho" piramide.
- Gal išbandome pakeistą režimą? - atsainiai pasiūlė Beluga.
- Parengtis, tarkime, dešimt sekundžių.
Saugumo tarnybos viršininkas vėl linktelėjo ir pasakė kažkur
į šalį:
- Pirmasis - Klimato Kontrolei, ypatingasis režimas. Užblo-
kuoti kupolą.
Plūstelėjo vėsa, tarytum atsidarius milžiniškai orlaidei. Gied-
rą dirbtinį mėlį, it palapinė išsigaubusį žmonėms virš galvų, išmu-
šė švininės dėmės, ėmė tvenktis prieblanda. Gaiviai pakvipo ozo-
nu.
- Sūkuriniai oro srautai, audros išlydžiai ir štorminis vėjas
vienoje puokštėje, - pasakė Volochas. - "Šikšniai" tokio barjero
neįveiktų.
Ant ištiestojo delno paptelėjo šaltas lašas. Po sekundės toks
pat lašas it ašara nuriedėjo direktoriaus skruostu. Beluga net
krūptelėjo iš netikėtumo.
- Šalutinis staigaus atšalimo efektas, - paaiškino Pardas.
Eime, Vladimirai Georgijevičiau. Netrukus čia bus visai nejauku.
Lifto aikštelė po jų kojomis krestelėjo ir ėmė lėtai slysti že-
myn. "Neotecho" direktorius, nežiūrėdamas į pašnekovą, tarė:
- Man pranešta, kad iš mūsų ekologinio skyriaus nutekėjo
informacija. Tikiuosi, jau žinote, Arkadijau.

- Be abejonės, Vladimirai Georgijevičiau. Padėtį stebime
nuo pat pradžių.
- Ar šiuo metu yra kokių naujienų?
- To ėmėsi mano žmonės, - atsakė Pardas. - Po minutės ki-
tos šį nesklandumą pašalinsime.
-Puiku. Žinau, Arkadijau, jumis visada galima pasikliauti.
Šakotas žaibas pašnekovus pavertė akį rėžiančiais siluetais,
metančiais rašalo juodumo šešėlių pleištus. Sudundėjęs griausti-
nis užgožė Volocho atsakymą, lyg vata užkimšo ausis. Virš lif-
to šachtos tarytum žiedlapiai susiskliaudė diafragma, iš viršaus į
ją pašėlo barbenti krušos kristalai.
Prabėgo dešimt metų; dabar jau nebe maudynės rūpėjo.
Turkų povandeninis laivas torpedų bei raketų papliūpa ištaškė
tanklaivių flotilę, atsidūrusią bendrų pratybų zonoje, mat, kaip
skelbė laikraščiai, palaikė ją mokomųjų taikinių grupe. Daugelio
pasaulinio garso ekologų nuomone, kaip tik šis įvykis drauge su
panašaus masto katastrofomis pagreitino Lūžį...
Ties horizontu liepsnojo jūra, o čia, krante, jam po ko-
jomis, gaišo žuvėdra. Išskėstais sparnais ji bejėgiškai skre-
beno gličia juoda pliurza aptekusius akmenis, tai žiodama,
tai vėl čiaupdama snapą. Jis pasilenkė, norėjo paimti
paukštį, nunešti... Ir išvydo dar vieną... Dešimtys, šimtai
paukščių ir žuvų tysojo prie pat vandens, o atsiritančios
bangos nejudančius jų kūnus vyniojo į žvilgančią naftos
plėvę.
Koridorius tolygiai apšviestas ryškiai ant lubų ir sienų fosfo-
rescuojančiomis juostomis - dirbtinai užveistų bakterijų-liumino-
forų megakolonijomis. Akivaizdžiai taupoma brangi saulės ir ato-
mo energija. Įprastas reginys tokiais laikais, kai tarpvalstybinių
(arba, kaip dabar sakoma, "transpolinių") atsiskaitymų valiuta
tapę KK - kilovatkredai. Naujojo pasaulio pinigai, dengiami ne
bevertėmis tik formaliai egzistuojančių valstybių aukso atsargo-
mis, o bendrais šiuolaikinių korporacinių imperijų ištekliais.
Imperijų, tokių, kaip "Neotechas", kurio emblema, juoda spi-
ralė, panaši į stilizuotą vandens verpeto piešinį, šio koridoriaus
sienose kaitaliojosi su permatomomis, iš vidaus apšviestomis ert-
9

mėmis su numeriais ir nuorodų lentelėmis. Ertmėse buvo de-
monstruojami žymiausi Vladimirui Belugai priklausančių gamyk-
lų ir laboratorijų gaminiai pakibę nematomuose A-lauko
gniaužtuose arba nugrimzdę į fiziologinį tirpalą.
Ši kuklios apimties, užtat turininga ekspozicija turėjo glostyti
generalinio direktoriaus savimeilę. Ir, kaip, pavyzdžiui, šiandien,
stebinti jo svečius bei verslo partnerius.
- Ponas Sakamura sužavėtas.
Beluga palenkė galvą ir mandagiai nusišypsojo. Ponas Saka-
mura, geltonveidė mumija juodu, lyg nulietu, kostiumu, sužavėtas
buvojau tris kartus. Šįsyk stovėdamas priešais eksponatą 23-A.
"Kiber-amfibijos "Charibdė" skeletas, raumenų sistema ir balty-
minio šarvo elementai.
- Pasakykite ponui Sakamurai, kad aš gerai suprantu jo jaus-
mus. Šis modelis rudenį puikiai išlaikė bandymus. "Misato" atsto-
vas, ponas Hitoris, jei neklystu, jį įvertino labai palankiai.
"O kad tu, mergaite, žinotum, kiek turėjau sumokėti tai dze-
no beždžionei, kad jis tokį vertinimą pakartotų jūsų direktorių
Tarybos akivaizdoje"
Japoną lydėjo vertėja-sekretorė, viduramžė moteris, kurios
perdėtai azijietiški veido bruožai piršte piršo mintį apie plastinių
chirurgų intervenciją, o staigoki judesiai - apie bendrą nervų sis-
temos perderinimą. Atsigręžusi į savo patroną, ji prašneko lėtai,
su ilgomis pauzėmis.
Ponas Sakamura įdėmiai klausėsi, lapsėdamas vėžliškais
akių vokais. Atsakė taip pat lėtai. Beluga nugirdo minint Hitorį
ir įsitempė.
Kaip paaiškėjo, ne šiaip sau.
- Ponui Sakamurai nemalonu, kad tenka kalbėti apie tai.
Reorganizuojant kompaniją, buvusiam "Misato Industries" atsto-
vui Eurazijoje Ricuko Hitoriui gruodžio pradžioje teko pasitraukti
iš pareigų. Po kelių dienų jis, palikęs kabinete atsistatydinimo
raštą, nusižudė.
"Še tau ir reorganizacija, - pamanė Beluga. - Tik kaip jie su-
uodė?"
Sakamura pažvelgė "Neotecho" šeimininkui tiesiai į akis. Ir
paskubomis kažką pasakė, beveik nepračiaupdamas bespalvių
lūpų.
- Jis šoko į jūrą. Kūnas taip ir nerastas. - Japonas pridūrė

dar keletą žodžių, ir vertėja akimirkai sutriko. - Ponas Sakamura
sako, kad jis atiteko rykliams*
Beluga žiūrėjo į akis vienam iš penkių Techninio Pramoninio
Komplekso "Misato" direktorių. Jaunatviškos ir giedros akys vi-
sai netiko prie to raukšlėto kūno, pergamentinio veido. "Klona-
vimą reikėtų uždrausti jau vien tam, kad tokie štai monstrai iki
šimto dešimties metų neišgyventų, - pagalvojo Beluga. - Kiek ki-
logramų savo, nepersodinto, kūno sukrapštytum, a, Sakamura?"
- Užuojauta pono Hitorio šeimai, - nuoširdžiai pasakė Vladi-
miras Beluga. - Dirbti su juo buvo malonu.
Būta ir kitokių prielaidų apie katastrofos priežastis. "Evoliu-
cijos ciklų teorija", "Rouzvelo versija", visokiausi religiniai pais-
talai. Daugumai žmonių buvo vis vien. Koks skirtumas, kodėl tai
nutiko? Gamta pelnytai spyrė žmogui į pasturgalį.
Jis bei kiti irgi taip manė. Todėl ir pasirinko juos. Užkietėju-
sius skeptikus, skrupulingus demaskuotojus, nepaneigiamų faktų
smagurius. Juos pastatė prieš faktus, kaip prieš durtuvus, ir bloš-
kė į kovą. Jie mirė springdami krauju, bet tikėti nenorėjo. Jie
šaudė sau į smilkinius, pjaustėsi venas, šokinėjo įjūrą ir išeidavo
į Stepę, kad tik nematytų, negalvotų. Nežinotų.
O tie, kurie išgyveno ir savo akimis matė tiesą, taip pat trau-
kėsi. Tapdavo "vaiduokliais" Tinkle, valkatomis ir gatvės riteriais
Dugne, atsiskyrėliais - už Forsizo. Tam jie turėjo savą priežas-
tį. Jie matė ir žinojo. Bet negalėjo prisiminti.
Ore pakibusi išnykusio katino šypsena, šešėlį metanti
tuštuma. Jie įteikė mums raktą, bet atėmė ir duris, ir spyną...
Man penkeri metai, pakeliu prie ausies kriauklę, kurioje
girdėti bangų mūša, bet nėra jūros. Bėgu iš namo ir ilgai
verkiu gatvėje. Dabar aš turiu jūrą, ir tai yra Ašarų Jūra.
- Leiskite pristatyti naujovę, - "Neotecho" direktorius plačiu
mostu parodė skaidraus skysčio pripildytą akvariumą. - Kovinio
plaukiko biokostiumas "Tritonas-4" Šis pavyzdys nuo ankstesnių
skiriasi tvirtesniu egzoskeletu, kostiumas greičiau, maždaug per
pusantros minutės, prisitaiko prie dėvėtojo. O svarbiausia, paša-
lintas rimčiausias ankstesnio modelio trūkumas. Dabar jonų apy-
11

kaita vyksta tiesiogiai per kostiumo audinius. Tai išsprendžia dė-
vėtojo aprūpinimo pakankamu deguonies kiekiu problemą. Mo-
difikacijos padvigubino maksimalų panirimo gylį.
Iš atsajos japono išraiškos sunku buvo perprasti, ar jam bent
kiek rūpi maksimalus panirimo gylis. Staiga jis krustelėjo ir abe-
jingai žiūrėdamas į šalį kažko paklausė.
- Ponas Sakamura teiraujasi, ar šio pavyzdžio šarvas tvir-
tesnis nei ankstesniųjų?
Tai buvo skausmingas klausimas. Prieš atsakydamas Beluga
vidujai susitelkė.
- Mūsų ekspertų nuomone, šio gaminio charakteristika visiš-
kai patenkina užsakovų poreikius.
Išklausęs vertimą, japonas sausai sukikseno ir nutėškęs ke-
letą žodžių nužingsniavo koridoriumi.
- Ponas Sakamura pataria jums atleisti ekspertus, - lyg nie-
kur nieko pareiškė vertėja. - Trečios kartos metarykliai perkan-
da dviejų colių storio kabelį monopluoštiniu apvalkalu. Ponas
Sakamura nenori savo žmonėmis šerti ryklių.
"Neotecho" direktorius nutarė verčiau patylėsiąs.
"Kainą muša, siauraakis, - galvojo jis, žiūrėdamas į tiesią it
bambuko lazda japono nugarą. - Neišdegs, balandėli. Iki pavasa-
rinio Proveržio liko trys savaitės. Nė mirktelėti nespėsite, o jau
būsite suryti ir jūs, ir jūsų planktonas. Su rykliais nepasiderėsi. O
juk atvyko pats, nesiuntė ko nors jaunesnio, - tarė sau Beluga,
kai japonas vis taip pat tylomis sustojo prie eilinės "vitrinos"
Bijo, kad paveršiu, kaip Hitorį? Ar šitas užsakymas jam toks
svarbus, kad niekam negali patikėti? Ar... dar kas nors?"
Šitaip mintydamas Beluga susivokė nežinąs, kam ir kurių
galų senasis voras Sakamura prisistatė į žemyną asmeniškai, ko
per ilgą jų kompanijų bendradarbiavimo laikotarpį dar nė karto
nebuvo nutikę. Žinot nežinojo, bet nujautė.
Ir ši nuojauta jo anaiptol nedžiugina. Taip nedžiugina, kad
norisi nedelsiant pasidalinti ja su saugumo tarnybos viršininku.
Jis prisimindavo miestus. Miestą. Šiam žodžiui daugiskaita
nereikalinga. Kad ir kiek jų būtų, jis visuomet būna vienas.
Miestas be vardo. Visų kelių pradžia ir pabaiga.
Asfaltas, plastikas, stiklo betonas. Vertikalė - tai pusantro
tūkstančio aukštų Pasaulio Medis, horizontalė begalinis
12

greitkelis. Susikirtimo taške stovi jis, Žmogus, nusigandęs Kū-
rėjas, benamis karalius, buvęs išprotėjusio pasaulio valdovas.
XXI šimtmetyje urbanizacijos tempai pranoko bet kokias ri-
bas. Miestai tapo panašūs į paskutinės stadijos vėžio metasta-
zes, betoniniai navikai išsikerojo žemynuose, rausėsi į gelmę, tie-
sė ataugas į vandenynų dugną. Pirmykščius kraštovaizdžius ne-
atpažįstamai darkė vietinės reikšmės branduoliniai konfliktai ir
eksperimentai su klimatu. Žinios apie ištisų biologinių rūšių išny-
kimą seniai jau nebebuvo skelbiamos pirmuosiuose laikraščių
puslapiuose.
Kur kas skambesne sensacija tapo NSO, kurį rusų KOP
2005-ųjų lapkritį numušė kažkur virš Sibiro ir kuris paaiškėjo
esąs įslaptintas kinų žvalgybos lėktuvas. Išprotėjęs Izraelio ko-
vinis palydovas taktinių lazerių papliūpa užgriuvo Bagdadą. O
Pietų Kuriluose taikdariškos akcijos dingstimi išsilaipino japonų
jūrų desantas. JT Generalinės Asamblėjos atstovas pareiškė,
kad pakartotinis bakteriologinio ginklo panaudojimas Serbijoje...
2021 metų kovo 21 dieną vienas neįvardytas amerikietis pa-
žvelgė pro savo namų mieste langą ir išvydo bet kokią vaizduotę
pranokstančią gyvūnų rują. Gyvūnai buvo be galo panašūs į iš-
mirusius kojotus, praėjusį šeštadienį rodytus "Discovery" kana-
lu. Ruja užkimšo važiuojamąją dalį, plūdo aplinkinėmis gatvėmis.
Leidosi į požemines perėjas, pro duris veržėsi į parduotuves ir
namus, jų srautas neseko.
"Bala žino, kas dedasi. Į policiją skambinti, ar ką", - susirū-
pinęs spėjo pagalvoti amerikietis, ir metakojoto žandikauliai
čiaukštelėję perkando jam kaklą tartum kukurūzo burbuolę.
Tokia buvo Lūžio pradžia.
Mums pranašautas Trečias pasaulinis karas. O gamta
padovanojo mums naktį, kurioje geltonos stepių vilkų akys
sužibdavo jaukioje mūsų miegamųjų tamsoje. Tą naktį bu-
vo suteiktas metaevoliucijos sakramentas. Nežinomi amžius
trukusios kovos ir pokyčių keliai... štai tik amžiai pralėkė
per valandas... ir prie mūsų namų slenksčių atvedė padarus
iš pačių niūriausių košmarų. Tą naktį griuvo mūsų tvirto-
vės, krito stipriausieji.
Ne, gamta nesiekė visiškai išnaikinti reto gyvūno - Homo
Sapiens. Ji tik seniai troško užsisklęsti nuo jo, todėl pasistatė ak-
liną Miško sieną, patiesė saulės išdegintas Stepės plynes, audrin-
13

gą Vandenyno paviršių. Susikūrė Atsiribojimo zoną. Paskelbė
Karantiną.
Žmonija buvo liga, po kurios dabar ir sveiko biosfera bei
ekosistema. Kažkur vėl ošė tūkstančiai hektarų žaliosios taigos,
džiaugsmingai skardeno paukščių balsai. Upės nešė tyrus it kriš-
tolas vandenis, o po žydru dangumi vešėjo iki šiol neregėtos žo-
lės, brendo javai.
Tik žmogui nebebuvo lemta viso to išvysti. Tremtiniui liko
vien prisiminimai.
Miestai - šioje planetoje jų išliko nedaugiau nei pusantro šim-
to. Į debesis besistiebiantys zikuratai, po žeme neriantys termi-
tynai tapo vienintele žmonijos buveine. Neskaitant savo noru
ostrakizmą pasirinkusių bepročių, pavienių nausėdijų. Ir paskirų
motoklajoklių genčių, be paliovos keliaujančių iš vieno žmonių
anklavo į kitą.
Mums teko mokytis miestų topografijos. Pamatas, Dug-
nas autsaiderių kvartalai, juodosios rinkos vitrina ir už-
draustų technologijų poligonas. Vidurinysis lygis, daugias-
luoksnis Branduolys darbininkai ir korporacijų tarnauto-
jai, cechiniai junginiai "pagal pomėgius" smulkieji preky-
bos namai. Virš viso to Dausos, braižančios stratosferą
krištolinių bokštų smailėmis. Ten gyvena tie, kuriems pasi-
sekė labiau nei kitiems. Ir tie, apie kuriuos taip manoma.
Daugiatautė masė ir šakotas stratifikacijos medis. Iš vienos
pusės kosmopolitizmas, iš kitos - socialinės kastos. Odos spalva,
akių plyšio ar nosies forma nėra taip svarbu, kaip tavo AIKas -
Asmeninis Identifikacijos Kodas - su duomenimis apie padėtį
polio hierarchijoje.
Kas tu? Bankomatų derintojas, samdomas medžiotojas, kro-
vininio mobilio vairuotojas? Profesijos keisti nemėginai? Verčiau
ir nemėgink, jei nenori atsidurti pačiame Dugne, tarp smulkių
prekeivų ir skatiko lygio sutenerių. Iš ten kelio nebėra, nebent į
vietinį "Organ-Banko" skyrių, kuriame užstatęs inkstą arba ra-
geną gausi vieną kitą šimtelį KK.
Gal tau pasiseks ir pakliūsi į nagus kokiai nors sektai. Išplaus
tau smegenis ir pasiųs į Branduolį pamokslauti nusikamavusiems
klerkams ir darbo pelėms. Turi vieną galimybę iš keturių šimtų
14

milijonų sulaukti sėkmės ir ten. Tave pastebės iš aukščiau ir pa-
siūlys bandomąjį laikotarpį.
O to, kas gali nutikti vėliau, paprasčiausia sėkme nebepava-
dinsi, tai jau tikras stebuklas. Stebuklas, kuris vakarykščiam val-
katai atveria kelią į Dausas.
Pažvelgus į Miestą iš orbitos, matyti koncentriniai žie-
dai, pasklidą per dešimtis kilometrų nuo jo ribų. Tai Forsi-
zas betoninės ir plieninės sienos, aptrauktos aštriu mono-
molekuliniu pluoštu, blokpostai, ginkluoti ugniasvaidžiais ir
automatinėmis patrankomis, signalinės sistemos ir minų lau-
kai. Dukart per metus, pavasario Proveržio ir rudens Pro-
veržio dienomis, gamta išbando Forsizo tvirtumą. O tuo pa-
čiu ir Miesto gyventojų.
Karas, kurį pasaulis paskelbė žmogui, užgrūdino šį, įprasmi-
no kasdienę kovą dėl būvio. Priverstas tenkintis ribotais ištekliais
ir ankšta gyvybine erdve, užspeistas į dirbtinį arealą, žmogus liko
pačiu pavojingiausiu padaru po saule.
To nederėjo pamiršti.
Asmeninis pono Sakamuros sraigtasparnis, juodai raudonas
(embleminės "Misato" spalvos) trapus laumžirgis, prarijo bran-
gųjį svečią. Vladimiras Beluga atsisveikindamas paspaudė kietą
vertėjos-sekretorės plaštaką.
- Seniai norėjau žinoti! - sušuko jis, perrėkdamas variklio ke-
liamą triukšmą. - Ką reiškia jūsų kompanijos pavadinimas?
Sekretorė perliejo jį skaidriai žvarbiu siaurų akių žvilgsniu.
- Išvertus "Misato" reiškia "gražus miestas", - atsakė ji.
Ir įlipo į sraigtasparnio kabiną.
- Gražus miestas, - sau po nosimi suburbėjo Beluga, žvilgsniu
lydėdamas tolstantį sraigtasparnį. - Tai bent...
Dešiniosios rankos pirštais jis nevalingai vartė mažytės am-
pulės, prieš minutę sutrėkštos į pono Sakamuros įgaliotosios
sekretorės delną, nuoskalą. Prieš tai ampulytėje buvo 0, 2 mili-
gramo substancijos SVMF-9, kurią specialiųjų tarnybų darbuo-
tojai praminė "blakės žyme"
Jei nuotolis neviršydavo 30 kilometrų, objektą, pažymėtą
SVMF-9, per penkias dienas surasdavo ir lokalizuodavo stacio-
narūs serijos "Didysis Brolis" daugiamolekuliniai analizatoriai.
Didesniu nuotoliu būdavo naudojami autonominiai "Dobermano"
klasės paieškos kiberiai. Korporacija "Neotechas" buvo ir šios
15

serijos analizatorių, ir "Dobermano" bioinžinerinių komponentų
gamintoja monopolininke.
Nuojauta Vladimirui Belugai kuždėjo, kad netrukus jam kils
noras sužinoti, ką laisvalaikiu veikia ponia įgaliotoji sekretorė.
Akies krašteliu jis net ne pastebėjo, o užjuto kažkokį judesį
už lango ir atsigręžė. Paukštis? Čia? Net jei šiam pavyktų įveikti
Forsizo kliūtis, vargu ar sparnuotis valiotų pakilti iki Dausų ne-
sušalęs ir nežuvęs nuo deguonies stygiaus. Pastaruoju metu jis
gyveno pačiame aukštutiniame Miesto lygyje, kur niekam, išsky-
rus žmones ir angelus, ne vieta.
Jis netikėjo nei vienais, nei kitais.
Už lango vėl kažkas šmėstelėjo, ir jis suprato - sniegas. Ap-
lediję kąsniai krito iš viršaus. Jis atsistojo ir priėjo prie lango pa-
sižiūrėti, kaip jie krinta.
Juoda bedugnė praraja ir apgaulingos žiburių proper-
šos joje... Į ją krinta sniegas lyg sušalusios mūsų sielos. Be
priežasties, be prasmės, be vilties sugrįžti.
Tačiau priežastis buvo. Žmogus, stovįs ant trisdešimties
centimetrų pločio atbrailos, vos per du metrus aukščiau jo lango.
Tas žmogus apdairiai vilkėjo ilgaskvernį juodą lietpaltį, matyt, pa-
šildomą elektra. Tai jam čežtelėjus bato padu ėmė snigti. Bato
kvadratine nosimi briaunotu padu.
Vienu brūkštelėjimu užlyginęs savo pėdas ant atbrailos,
žmogus su lietpalčiu, žmogus su stambaus kalibro pistoletais ran-
kose, užtikrintai žengė į priekį. Į kelių šimtų metrų gylio tuštumą,
ką tik prarijusią jo numestą sniegą.
Bet, priešingai logikai ir Niutonui, jis nesmigo iš pačių Dausų
tiesiog žemyn. Sklandžiai leidosi, veidu sukdamasis į langą. Ran-
kas su pistoletais laikė išskėstas į šalis.
Vienu staigiu judesiu žmogus ištiesė jas prieš save.
Ir iššovė.
Tas, kuris buvo viduje, nespėjo net apstulbti. Jam į veidą pa-
žiro stiklo skeveldrų kruša. Du nematomi švininiai kumščiai stuk-
telėjo į krūtinę.
Pro langą įsiveržęs vėjas užkaukė ausyse galingai it uraga-
nas. Pro kauksmą ir švilpimą jis išgirdo tolimą bangų pliuškeni-
mą. Ir nusišypsojo, nereginčias akis įsmeigdamas į lubas.
Bangos teškeno vis arčiau. Nebeišgirdęs vėjo staugimo, jis
16

suvokė esąs apsemtas. "Vis dėlto suspėjau", - norėjo ištarti, bet
negalėjo.
Nes mirė.
PROCEDURE INTERRUPTED
"Neotecho" generalinis direktorius užsimerkęs gulėjo savo
kabinete ant vibromasažo kušetės. Mėgino atsipalaiduoti.
Sekėsi nekaip. Jo kūne, jauname, puikiai treniruotame - nė
vieno persodinto organo, nė menkiausios svetimų simbiontų da-
lelytės, jokių techninių patobulinimų - taigi irjokio nerimo šaltinio.
Jis, tas nerimas, skausmingas ir trikdantis tarsi raumenų spaz-
mas, pleveno kažkur išorėje, be pavadinimo ir formos. Vien tik
neaiškus atslenkančių nemalonumų prieskonis.
- Jūs manęs klausotės, Arkadijau?
- Taip, Vladimirai Georgijevičiau, - atsakė jam tuštuma virš
rašomojo stalo. - Jūs kalbėjote apie operacijų, užtikrinančių iš-
orės saugumą, pristabdymą. Iki "nulinio" prioriteto imtinai.
Beluga atsimerkė. Įgaubtomis lubomis šmėsčiojo raminan-
čios žalios spalvos dėmės. Verčiant iš kanceliarinės kalbos, Vo-
locho tarnybai buvo įsakyta liautis šantažuoti, papirkinėti ir žlug-
dyti "Neotecho" konkurentus, o taip pat atsisakyti diversijų, sa-
botažo ir šnipinėjimo jų įmonėse. Tam, kad būtų galima sutelkti
nemenkas pajėgas kitame bare.
- Taip. Noriu, kad jūs pats ir jūsų žmonės imtumėtės "Misa-
to" Tučtuojau. Pirmiausia išsiaiškinkite jų naujojo atstovo Eura-
zijoje pavardę ir nuopelnų sąrašą. Sudarykite išklotinę, kaip ka-
daise - Hitoriui... beje, noriu žinoti, kur jis įmerkė uodegą.
- Hitoris?
- Taip. Sakamura, kaip jam įprasta, nušašusią avį išmetė į
Tokijo įlanką.
Pardas numykė:
- Jis nesiterlioja. Rūstus seniokas. Kiek žinau, turi tik vieną
pomėgį - ryklius. Hokaido saloje įsirengė ištisą veislyną.
- Labai vertinga informacija, - šaltai pareiškė Beluga. - Ti-
kiuosi, ne paskutinė šia tema.
- Suprantama, - kiek patylėjęs atsakė Volochas. - Galite
manimi pasikliauti, Vladimirai Georgijevičiau.

Generalinis direktorius atsikėlė nuo kušetės, priėjo prie ova-
laus stalo. Per dvylika darbo "Neotechui" (ir dviem Vladimiro
pirmtakams, įskaitant ir jo tėvą, Georgijų Belugą) metų Pardas-
-Volochas savo darbdavių nė karto neapvylė. Pasaulyje, kuria-
me sąvokos "pareiga" ir "ištikimybė" buvo beviltiškai pasenu-
sios, tokia trukmė prilygo ištisai amžinybei.
- Gerai, Arkadijau. Išvadų lauksiu artimiausiu metu, taigi
darbuokitės. Norėjote man pranešti dar ką nors?
- Taip, Vladimirai Georgijevičiau. Apie nutekėjimą - proble-
mos nebėra. Prieš sekundę man patvirtinta, kad viskas švaru.
- Tvarka. Nuostabu. - Beluga pajuto, kaip sėkmė stumia ša-
lin jo nerimą. - Tai verta atšvęsti. Ką pasakytumėte apie ryto-
jaus vakarą "Tūkstantmečiame"? Kviečiu.
- Dėkoju, bet rytoj ir poryt aš būsiu užsiėmęs. Jeigu...
- Puiku, Arkadijau, tuomet, dėl tikrumo, nukelkime į penkta-
dienio vakarą, - prieštaravimų nepakenčiančio trisdešimt dvejų
metų oligarcho, minčių ir likimų valdovo, intonacija pasakė Be-
luga. - Užsakysiu staliuką keturiems, ateikite su drauge, atšvę-
sime kaip dera. Jums jau seniai metas prasiblaškyti.
- Gerai, Vladimirai Georgijevičiau. Vadinasi, penktadienį.
- Penktadienį. Iki ryšio.
- Iki ryšio.
"Vadinasi, penktadienį", - pakartojo Arkadijus Volochas,
pravarde Pardas, eidamas prie seifo sienoje. Delne jis vartaliojo
A-paštu atsiųstą "patvirtinimą, kad viskas švaru" Apyrankę iš
nerūdijančio plieno. Tokią nešiojo ir jis pats. Tik numeris, pavar-
dė ir laipsnis, įspausti vidinėje pusėje, buvo kiti. O kitkas - data
ir karinės dalies, niekada neįtrauktos į oficialiuosius sąrašus, ko-
das, - sutapo visiškai, iki paskutinio skaitmens.
"Atšvęsime kaip dera", - šyptelėjo jis, išskėstus pirštus
spausdamas prie seifo durelių. Panižo galiukai - DNR-užraktas
paėmė audinio chromosomų analizei. Pauzė, tyrimo išvada sutik-
rinama su atmintyje saugomu etalonu. Spragtelėjimas, durelės
nuslysta į šalį.
Tebesišypsodamas jis padėjo apyrankę prie devynių kitų to-
kių pat, į apatinę seifo lentynėlę. Dešimt iš dvylikos. Liko dvi.
O jau tada švęsime.
18
t

Pirma dalis
ŽIURKĖS IR ANGELAI
Pirmas skyrius
1
Jį surietė vonioje, kai veidrodyje mąsliai tyrinėjo savo veidą.
Niekuo neypatingą trisdešimtmečio europido veidą giliai įsodin-
tomis mėlynomis akimis, asimetrišką ties viršunose. Ausys pri-
sispaudusios prie galvos, lezgeliuose - nedideli platininiai žiedai.
Auskarai - Martos dovana, ant kairiojo jos inicialai, ant dešiniojo
-jo. M. A. ir A. Z. Tiesūs šiurkštūs plaukai išblukinti iki skaid-
rumo ir šmėkšo į visas puses (reikėtų apsikirpti). Smakre nedi-
delis, bet pastebimas randas, smaigaliu į viršų apversta raidė
"V"
Jis žinojo tą randą turįs nuo aštuonerių. Griuvo ant stiklo šu-
kių, įsipjovė, buvo daug kraujo ir ašarų. Žaizdą siuvęs gydytojas
patapšnojo jam per petį, o tėvams pasakė: "Randą, aišku, galime
apauginti, bet verčiau palikime tokį. Galės merginoms rodyti"
Jis tai žinojo, bet neprisiminė. Kaip ir daug ko kitko.
Pirmąją bazę jis įsitaisė sulaukęs šešiolikos, būdamas pusan-
tros valandos pilnametis. Kaip tik tiek laiko prireikė pasiekti ar-
timiausią "Mnemobanko" skyrių ir pasirašyti neterminuoto var-
tojimo kredito sutartį. Ir, žinoma, užstatu palikti dalį savo prisimi-
nimų.
"Vorteks-milenium", labiausiai ištobulintas ir neregėtai bran-
gus "Neotecho" simbiomodulis. Su trimis išoriniais prievadais ir
padvigubinta operatyviosios atminties apimtimi. Jis atsiėjo devy-
nis tūkstančius kilovatkredų. Ir vienuolika prisiminimų metų.
Mokykla, draugai - bendraklasiai, egzaminų baimė ir vėlavi-
mas į pamokas. Pirmoji meilė, pirmasis kartas - paskubomis ir
nemokšiškai - jos namų aikštelėje sraigtasparniams leistis. Tėvų
žūtis, užsitęsus teroro aktams, kilusiems dėl eilinį kartą išaugusių
elektros energijos kainų.
Krovininės platformos vairuotojas "Skubių pervežimų" san-
dėlyje. Šokėjas naktiniame klube. Pasiuntinukas. Virtualaus
19

viešnamio "Upelis" operatorius. Ten jis buvo berniuku, mergaite,
dviejų šimtų metų senoliu, sparnuotu šunimi ir angelu briaunotų
deimantų akimis.
Visa tai jam virto žodžiais, užmirštų draugų pasakojimais.
Trimačiais atspaudais šeimos albume ir užrašais dienoraštyje.
Nuotrupomis, kevalais. Niekuo.
"Iš kur pinigai, vaikine?" - paklausė jo prekybos centro
"Naujos prekės" technikas, derinęs bazę. Jis gūžtelėjo pečiais.
Neprisimenu. Koks skirtumas?
Jį surietė, ir jis išsivėmė į kriauklę. Įsikibęs kraštų, palinko
virš jos, tąsomas nesiliaujančių konvulsijų.
Iš veidrodžio įjį dėbsojo išblyškęs veidas perkreipta išterliota
burna. Liūdesiu atmiešto pasibjaurėjimo grimasa. Kairioji akis
trūkus kraujagyslei pasruvo krauju ir tapo purpurinė, atrodė taip
kraupiai, kad norėjosi išsilupti ją iš akiduobės.
- Liaukis, - sušnibždėjo jis ir skiausčia plaštaka nusišluostė
lūpas. - Skystalas.
Pasilenkė ir lediniu vandeniu išsiskalavo burną.
Norėjosi pasinerti į vandenį visam, išsimaudyti vonioje ar
bent po dušu. Bet nebebuvo laiko. Visiškai. Jis veidu įsikniaubė
į geltoną Martos rankšluostį, ir čia jį sugriebė kaip reikiant.
Įkaitintų adatų spiečius smigo į pakaušį ir išlindo pro viršu-
nosę. Kojos pačios sulinko per kelius. Susirietęs ant lygių šaltų
grindų, jis užbaubė. Dusliai ir šiurpiai, kimšdamas į burną šiurkš-
tų rankšluostį, dvelkiantį jos kvepalais (rozmarinu) ir kūnu (mus-
kusu).
"Gyvenimas be praeities - niekas", - pasakys jis smulkutei
rusvaakei moteriai tą dieną, kai jam sueis dvidešimt penkeri.
Branduolio centre jie turės jaukų butuką dviem, bendrą sąskai-
tą banke ir pusantrų metų bendrų prisiminimų. Jų artimiausi pla-
nai - pirkti sutuoktuvių žiedus, naują "Opel Samantha" išsimokė-
tinai ir galbūt atsisakyti kontraceptinių priemonių.
Po dviejų savaičių jis sužinos, kad Bagratas ruošia stambų
užsakymą - biurą Sidnyje... "Bijau, mielasis, tavo kinkos jau per
silpnos, - sulenktas pirštas reikšmingai pabarbeno į nuskustą
kiaušą, - reikia ko nors, prikrėsto šviežesnės košės"
Jis pasidvigubins kreditą "M-banke" Ir įsiaugins "Kortek-
overdraivą", veikiantį šešiskart greičiau, nei pernykštis, beviltiš-
kai pasenęs "Misato" Suma, iš dilerio gauta už sėkmingą ant-
20

puolį prieš australus, bus didelė, bet nepakankama išmokėti per
devynerius metus susikaupusius procentus.
Dar viena jo prisiminimų porcija virs negyvu kilobaitų krati-
niu, saugomu uždarame kreditoriaus užstato turėtojo archyve.
Jis paaukos ankstyvą vaikystę. Lūpomis nutekantį motinos pieną,
tėvo švelnumą. Smėlinę kieme ir gauruotą juodą šunį, kuris mo-
kėjo vaikščioti ir pasakyti "Au!", kol veikdavo maitinantys bio-
elementai.
Ir pusantrų metų gyvenimo su smulkute moterimi jaukiame
kooperatiniame bute, apstatytame pagal abiejų skonį. Rusvas jos
akis, jos plaukų aromatą, jos įprotį rūkyti lovoje. Grakščias jos
rankas ir geltonai žalią kolibrį, ištatuiruotą jai tarp menčių. Jos
tamsius spenelius, sukietėjančius nuo jo kvėpavimo, reljefišką
pilvą ir pulsuojančią gyslą vidinėje šlaunies pusėje. Šypseną, juo-
ką, šnibždesį ir aimaną. Jos kaprizus ir ginčus, jos plepėjimą ir
tylą. Jos viską.
"Neišeik, - ištars ji, kandžiodama lūpas. - Prisimeni, ką man
pažadėjai?" Stovėdamas tarpduryje jis abejingai gūžtelės pe-
čiais. Kažką pažadėjo. Koks dabar skirtumas?
Jis šiek tiek atsipeikėjo tik svetainėje ant grindų. Skylė atmin-
tyje... Išmėtytas namų vaistinėlės turinys... Pašnairavęs į nuo-
gą krūtinę, prie kairiojo spenelio išvydo stipriai veikiančio anal-
getiko "dėlę", jau beveik išblukusią. Dar vieną, visiškai skaidrią,
subliūškusią, užkabinęs nagu atplėšė nuo venos alkūnės linkyje ir
numetė ant grindų. Galva smarkokai svaigo, užtat skausmas at-
slūgo, laikinai prityko.
Ranka pasirėmęs sienos, jis pradėjo lėtai stotis. Staiga ger-
kle šoktelėjo pavėlavęs gniutulas, ir jis vėl klestelėjo ant grindų,
susitrenkdamas stuburgalį. Prie kojų aptiko sugniaužytą geltoną
rankšluostį, suterštą vėmalų, taip pat ir pridžiūvusio kraujo dė-
mėmis. Gal prasikando lūpą, gal nuo įtampos kraujas pasipylė iš
nosies.
"Marta mane užmuš, - pagalvojo jis. - Virtuvėje kažką su-
daužiau" Užsimerkęs, pakaušiu remdamasis į sieną, įsivaizdavo,
kaip ji supyks. O atlyžusi atsisės šalia jo ant grindų, kojas pasi-
brukdama po savimi. Prisiglaus, jautriais stipriais pirštais glostys
jo plaukus ir šnabždės: vargšeli tu mano, vargšeli, kaip tu su sa-
vim elgiesi...
Pagalvojus apie ją, palengvėjo - kaip visada. Atsirado dings-
21

tis judėti, kvėpuoti ir veikti. Imtis to, kas, viena vertus, jį žudė, o
kita vertus - žadino ateities su Marta viltį. Tik tokios ateities - su
Marta.
Mat be jos jokios ateities jam negalėjo būti.
"Tu man - viskas" Šitai jis kartojo Martai kasdien. Ir dar
štai ką: "Niekada tavęs nepamiršiu". Bent jau pirmoji šio prisipa-
žinimo pusė buvo visiškai nuoširdi, jis pats buvo įsitikinęs tuo vi-
su šimtu procentų.
Iš trisdešimties gyvenimo metų jis prisiminė pastaruosius
dešimt. Virtinę pavojingų pažinčių, nestabilių ryšių, žaibiškų ant-
puolių. Ir smurto proveržių, neišvengiamų, kaip metinis krediti-
nių procentų mokėjimas. Medžiotojai, prekeivos, supirkėjai ir vi-
sokio plauko tarpininkai. Įvykių, veidų ir vardų kaleidoskopas,
besisukantis prieš jo akis rytą, dieną ir naktį. Dalykai, kuriuos
pamiršti norisi, bet nevalia. Nuo jų priklauso, ar išgyvensi.
Liktiniuose jo prisiminimuose, panašiuose į epizodus iš muilo
operos, pastatytos maniakinės depresijos apimto režisieriaus, bu-
vo vienintelė šviesos, šilumos ir supratimo smiltelė. Marta.
Trečdalį jo kaukolės užėmė svetimų ląstelių, gyvenančių
simbiozėje su jo smegenimis, kolonija. Ši paskutinė informacinių
nanotechnologijų srities naujovė vadinosi gražiai: "Energiškai ne-
priklausoma skaičiavimo bazė-modulis "Coretech - lightspeed"
Tas šlamštas drauge su ypatingais savininko - nešiotojo ta-
lentais buvo universalus visraktis, "Sezamai, atsiverk", tūkstan-
čiui ir vienerioms virtualioms durims. Ir kuo stipriausių galvos
skausmų bei suvokimo spragų priežastis. Pastarąsias galėjo su-
kelti ir modeliniai psichodelikai, be kurių jis nesugebėdavo visa
jėga dirbti. Arba nekonvenciniai tinklo ginkluotės pavyzdžiai.
Kartais jis girdėdavo, matydavo ir jausdavo tai, apie ką ne-
sinorėjo pasakoti niekam. Net jai. Nors nuo pat jų nevirtualios
pažinties dienos jis nuo Martos nieko neslėpė.
Sudėjęs rankas ant kelių, jis "deimanto" poza (nugara tiesi,
kojos sulenktos, sėdmenys ant kulnų) įsitaisė ant kilimėlio, kurio
centre buvo pavaizduota mandala. Tarp sintetinės vilnos siūlelių
ir susiraizgiusių piešinio linijų slypėjo neurosąsajos elementai.
Dėl jų kilimėlis buvo šis tas daugiau nei paprasčiausia egzotinė
jųdviejų su Marta svetainės puošmena.
Jis užsimerkė, giliai įkvėpė ir suskaičiavo iki dvylikos. Iškvė-
pė, atsimerkė ir pažvelgė į sieną priešais. Ten, kur kabojo No te-
atro aktoriaus kaukė. Butaforinis veidas su akių ir burnos išpjo-
22

vomis, su dviem ryškiai raudonomis dėmėmis ant baltų skruostų.
- Sveikas, Antonai, - sugergždė kaukė, ir tuščia burna krus-
telėjo, imituodama draugišką šypseną. - Sveikas atvykęs.
- Sveika, Kauke, - atsakė Antonas. - Nagi, pervaryk kom-
pleksinį bazės testą. Fono režimu.
Vykdau.
Tiesa, štai kas dar. Sisteminį pasisveikinimą pakeisk į
"Kaip sekasi?" Užkniso...
- Įvykdyta. "Užkniso" - žodis, kurio etimologija neaiški.
Įtraukti į žodyną?
- Įtrauk. Sinonimai - nusibodo, įsiėdė, per pakaušį išlin...
- Įvykdyta, Antonai. Tavo pašto dėžutėje penki nauji prane-
šimai. Skaitysi?
- Ar nuo Juzo žinių yra?
- Naujo - nieko. Paskutinis pranešimas iš adresato "Juzas"
gautas...
- Pamiršk.
Kaukė nutyla. Neilgam.
- Šiandien kovo ketvirtoji, - praneša ji, - bendrasis miesto lai-
kas 10 valandų 47 minutės. Priminimas: 11:30 klube "Pienas"
susitikimas su Bagratu. Taksi iškviesti?
- Iškviesk, - neprieštaravo Antonas. - Ir mestelėk Juzui pra-
nešimą: "Prasisek kišenę, po valandos bus cukrelis. Ruošk rak-
tą" Parašas: "Plekšnė" Pakartok.
Kaukė pakartojo.
- Išsiųsti dabar, Antonai?
Dabar.
- Įvykdyta. Tikrinu paštą. Naujų pranešimų nėra.
- Na ir bala jų nematė. Kaip testas?
- 80% užbaigta. Aptiktas 1,7 terabaito apimties uždaras in-
formacinis masyvas, rekomenduojama euristinė analizė ir viru-
sų paieška. Pradėti?
- Nė nemanyk, - atsiliepė Antonas. - Paskui surinkinėk tave
iš gabalų. Verčiau sujunk mane su "Skubiais pervežimais"
Vykdau. Ar naudotis siūloma išorine sąsaja?
- Nereikia, - skubiai atsakė Antonas. Jį apėmė siaubas įsi-
vaizdavus, kaip tyli jauki svetainė virsta Beprotišku Balaganu,
reklamuojančiu prekių pristatymą A-paštu. SKUBUS! BEMUI-
TIS! NEMOKAMAS! - Kalbinė, standartinė sąsaja.
23

- Įvykdyta. Pasirink prekės kategoriją. Sąrašas pagal abė-
cėlę. "Amunicija ir šaudmenys", "Armijos atributai", "Automa-
tika buičiai"
- Stok. Man reikia gėlių. Rožių. Baltų. Dvidešimt septynių
vienetų.
- Paieška sistemoje... Įvykdyta. Pavyzdžius įkrauti?
- Pirmyn.
Jos pasirodė priešais jį, pakibo ore ir ėmė suktis. Dvidešimt
septynios malonaus aromato rožės su vaivorykštiniais drėgmės
lašais, virpančiais ant baltų šilkinių susiglaudusių vainiklapių.
- Po paibeliais, - keiktelėjo Antonas, rankoje sukiodamas vie-
ną gėlę. - O su dygliais jie jau neaugina?
- Formuluoju klausimą. Įvykdyta, Antonai.
- Kad tu nupieptum! - išraiškingai atsiliepė šis, mesdamas
gėlę. Staiga išaugę dygliai skaudžiai įdūrė į ranką. - Ir kvapo in-
tensyvumą tegul sumažina, o tai trenkia lyg dezodorantas.
- Įvykdyta, Antonai.
- Gerai. Kad laikytųsi kokias penkias dienas. Neilgiau.
- Įvykdyta. Užsakymą įforminti?
- Taip. Mano pavarde. Pristatyti adresu: Branduolys, Kazi-
mirovo sektorius-5/112, regioninis "Mnemobanko" skyrius, var-
tojimo kredito aptarnavimo skyrius. Gavėja pagal asmeninį kodą:
Marta Andrejevą.
- Įvykdyta.
Tokia pažintis kaip jų antrajame XXI amžiaus trečdalyje bu-
vo kuo įprasčiausia. Martos ir Antono analogai susitiko vietinė-
je "M-banko" Virtualioje Tikrovėje, skirtingose klientų stovo pu-
sėse. Marta, dvidešimt dvejų metų praktikantė, tik užvakar pra-
dėjusi dirbti rutininį kredito sutarčių įformintojos darbą. Ir Anto-
nas, dvidešimt aštuonerių metų hakeris, geležinė žiurkė silikoni-
niais nervais, graužianti megalopolio korporacinių pamatų teks-
tolitą ir betoną.
Žmogus su dešimčia suklastotų AIKų ir astronomine skola
pagrindiniam kreditoriui. Ir įkyriu potraukiu nusižudyti, apie ką
bylojo ir nenoras įsitaisyti nuolatinį stogą, kurį užtikrintų kovine
geležimi įdarytų tekų - kiborgų iš kokio nors riterių ordino būrys.
Arbajų artimiausių kolegų-konkurentų, Simbiotinio Sinklito "nau-
jųjų žmonių"
Riziką, kurią Antonas užsitraukė, savuosius trejų metų senu-
24

mo prisiminimus patikėdamas "M-banko" archyvams, galima ly-
ginti, pavyzdžiui, su rizika beginkliam vaikščioti po Dugną vė-
duoklinio energijos išjungimo valandomis. Tuomet, kai tamsoje
išorėn veržiasi pavojinga apatinių kvartalų beprotybė ir, dėdamo-
si "Greitosios pagalbos" brigadomis, šmirinėja mobilios "plauč-
kepenių medžiotojų" grupės.
Pakaktų kokiam nors klerkui neleistinai pasmalsauti, kas už-
statoma, ir mažiausia, kas lauktų Antono, būtų psichokorekcija
visuomeniniams darbams. Ir - iki gyvos galvos - gyvenimas gi-
luminiame sektoriuje, kur galima išprotėti be dangaus virš galvos
ir nuo gryną orą pumpuojančių kompresorių nuolatinio triukšmo.
Blogiausiu atveju grėstų Kriogeninė Cypė be numatyto atšil-
dymo termino. Arba šiuolaikinis mirties bausmės pakaitalas -
ostrakizmas, tremtis už Miesto ribų, už Forsizo, į Atsiribojimo
Zoną.
Visa tai jis papasakojo jai per pustrečios valandos atviroje
restorano "Krištolinis dangus" terasoje. Atsakydamas įjos klau-
simą: "Ką tu veiki, Antonai?" - jis suvokė nenorįs, negalįs jai
meluoti. Nei dabar, nei kada nors.
"Parodysiu tau, - tarė, žiūrėdamas Martai į akis. Delnu susi-
rado ant stalo taktilinės neurosąsajos plokštę. - Už gretimo sta-
liuko -jis vilki geltonai, ji - sidabraspalviais plaukais. - Antonas
nuleido vokus. - Jie užsisakė firminį vegetarinį patiekalą dviem"
- "Bjaurastis. O iš kur tu žinai?" - "Žinau, - jis keletą kartų pa-
judino laisvąją ranką, kilnodamas kažką nematoma. - Jų užsaky-
mas keliauja į utilizatorių. Žiūrėk"
Lankytojams prie gretimo staliuko atnešė su krauju keptus
žlėgtainius. Geltonai vilkįs vyriškis pasipiktinęs prapliupo bartis
su padavėju. "Aš - ahimsos principo pasekėjas ortodoksas! - rė-
kė lankytojas. - Aš nevalgau nužudytų gyvūnų kūno!" - "Bran-
gusis, tai dirbtinai išauginta mėsa", - ramino jį draugė. "Juo blo-
giau! Klonuota klastotė!"
"O dabar įsivaizduok: užuot smaginęsis su tuo keistuoliu, aš
galiu prisikasti iki jo asmeninės sąskaitos. Ir nė sekundės neuž-
trukęs išpumpuoti visas lėšas, išmėtydamas jas į anonimines sa-
vo sąskaitas. Nepasitraukdamas iš čia. Gurkšnodamas konjaką.
O užkandai suorganizuoti jo draugės ir jo paties federalinę paieš-
ką"
"Bet juk tai nusikaltimas", - labai tyliai ir labai rimtai ištarė
25

ji. Jis jai nusišypsojo ir lyžtelėjo deginančiai aitraus keturiasde-
šimtmečio "Hennesy", šio prakeikto šimtmečio bendraamžio.
"Žinau. O koks, šimts velnių, skirtumas?"
- Testas užbaigtas, - pranešė Kaukė. - Pastebėti nukrypimai
- normos ribose, bazė-modulis funkcionuoja normaliai.
"O aš?" - pagalvojo jis, bet balsu pasakė kitką:
- Ačiū, Kauke. - Atsargiai atsistojo (galva vis dar svaigo) ir
pasilenkė, mankštindamas užtirpusias kojas. - Kol kas.
- Iki pasimatymo, Antonai.
Jis nužengė nuo kilimėlio ir priėjęs prie sienos palietė Kaukę,
ne, čia, tikrovėje, - kaukę. Tenai, kitapus miražų, ji buvo kur kas
iškalbingesnė. Ir be plonytės klijavimo linijos, nutįsusios kakta,
viršunose ir smakru.
Prieš tris mėnesius, priepuolio suriestas, Antonas nuplėšė
kaukę nuo sienos ir į kėdės atkaltę perskėlė pusiau. "Ji vaipėsi",
- paaiškino Martai. Ir dar stebėjo jį tamsoje.
Naktį jis užklupo Martą virtuvėje apsiverkusią. "Daugiau
nebegaliu, Antonai, - pasakė ji, skaudžiai spausdama jo ranką. -
Aš nenoriu bijoti tavęs. O man baisu." Jei būtų mokėjęs, jis būtų
pravirkęs drauge su ja.
Rytą suklijavo kaukę ir vėl pakabino ant sienos. Restorane
"Krištolinis dangus", kur lygiai prieš dvejus metus jie susipažino,
rezervavo staliuką dviem. Kreipėsi į gildijos juvelyrą ir užsakė
Martai platininę apyrankę. Bet žinojo: stenkis nesistengęs, dėliok
šukes nedėliojęs, klijuok neklijavęs - įtrūkis liks. Ir dabar tik nuo
jo paties priklauso, ar tas įtrūkis išliks plonas it plaukas, ar išsi-
plės, kad vieną gražią dieną virstų praraja.
"Duok man dar tris mėnesius, - paprašė jis. - Ir aš mesiu. Ri-
šiu. Niekada tau, Marta, nemelavau. Trys mėnesiai, ir baigta.
Tiki?" Ji sumirksėjusi nupurtė nuo blakstienos lašą ir linktelėjo:
"Tikiu"
Tai nutiko gruodžio ketvirtą. Lygiai prieš tris mėnesius. Jei-
gu jis ištvers šią dieną ir naktį, tai žodį tesės. Ir tada jiedu su
Marta išvažiuos toli toli, ir gyvens ilgai ilgai. Ir laimingai. Kaip
pasakoje.
Antonas grįžo ant meditacinio kilimėlio.
- Sveikas, Antonai, - pasisveikino atgijusi Kaukė. - Kaip se-
kasi?
26

- Sėkmė artinasi. - Jis nelinksmai šyptelėjo. - Įformink užsa-
kymą per "Skubius pervežimus" Vasilijaus Šeptunovo vardu ir
asmeniniu kodu.
Vykdau...
- Penkios "Pienės" tipo pėstininkų minos. Pristatymo adre-
sas: Branduolys, Volkovo sektorius, motelis "Naujasis Azoras",
numeris 27. Gavėjas: Vasilijus Šeptunovas.
- Įvykdyta. Antonai, atvyko taksi. Laukia aikštelėje.
- Gerai, Kauke, ačiū.
Ne, kaip pasakoje verčiau negyventi. Pasakoje, kurioje
paukščiai, žvėrys ir porcelianinės kaukės šneka žmonių balsais.
Kur gatvėje po žibintu gali sutikti narsų karį, galingą džiną ir be-
kūnį vaiduoklį. Kur niekas nesiskiria nuo tos pačios Virtualiosios
Tikrovės, iš kurios jis šiąnakt pabėgs visiems laikams.
Virtualioji Tikrovė, VT, Multiversumas - sąsaja tarp dviejų
milijardų asmeninių bazių, šešių milijardų išorinių ir Tinklo, aprė-
piančio visutėlę žmonijos sukauptos informacijos ir jos panaudo-
jimo tarnybų visumą. Didžiausia iš didžiausių masinių apgaulių
istorijoje. Vienišių viltis. Spąstai neatsargiesiems.
2
Sakoma, kad mėnulio tarpfazė - nelabas metas. Girdi, kuo-
met keičiasi nakties šviesuliai, nuodingas nuoviras išpukši ypač
tirštas ir stiprus, lūpos pačios marma negandingus užkeikimus ir
Negalią Įvarančius Žodžius. Visokie pikti žmonės ir nežmonės
kluikinėja siauromis prieuosčio gatvelėmis, mosikuodami kistanu
iš banginio ūso ar švininiu vėzdu. Saldi naktinė duona, tik kad
mokestis už ją kartus. Girgžda kartuvių skersiniai Teisingumo
Aikštėje, ir nuo to girgždesio šiurpuliai oda virva, ar būtų ji bal-
tesnė už sniegą, ar už samanas žalesnė.
Bet pagunda nugriebti lengvų pinigėlių už baimę stipresnė,
žiūrėk, kažkas ir lūkuriuoja gūdžioje gatviūkštėje, kol Aukso Mė-
nuo patekės. Pasišviesdama deglais, žvangindama alebardomis
pralinguos kvartalo sargyba. Jai iš paskos žeberklais be antnar-
čių nešini prasliūkins rūškani, krumpliuotais didkumščiais nakti-
niai žvejai, prakvipę druska, žuvimi ir kontrabandiniais priesko-
niais.
Ir pagaliau užklys į skersgatvį vienišas praeivis ilgaskverniu
27

apsiaustu ir patvariais batais. Ei, praeivi, ar varioko nemestelė-
si?
- Ėė, praeivi, - sušvarkštė Lūpa, - ar nesurastum varioko nu-
skurdusiems broliams?
Ant apatinės jo lūpos, plienu kaustyto kumščio smūgiu jau
kadai padalintos pusiau, išsipūtė ir ištiško šlapias burbulas. Už
tuos burbulus jį dar vadindavo Seilium, bet tik patykomis, mat bi-
jodavo pasimauti ant "kregždės plunksnos", kuria Lūpa darbavo-
si kaip tikras meistras.
- Nepakenktų mums su bičais gerkles praskalauti, - toliau
vystė mintį jis, smailakiuodamas į gerą, sidabro siūlais apsiūtą
praeivio durtinį. Apzulintas, užtat puikaus darbo makštis ne su
kitokiomis, irgi sidabrinėmis plokštelėmis ant kilpų, platų diržą iš
raugintos odos.
- Nuskurdę broliai, - pakartojo praeivis su aiškiu svetimšalio
akcentu. - Girdėjau, jūsų mieste taip save vadina gildijos vagys.
- Panašiai, - įteikliai nutęsė Lūpa, - panašiai. Va tik mes ne
gildijiniai, mes patys sau...
- Ko tu, Lūpa, postringauji? - suirzęs paklausė vienas iš
"brolių" - Kraują paleisti tam šliundros vaikui, ir gana...
- Cit, - svariai nukirto Lūpa. - Kraujas niekur nedings. Ma-
tau, ponulis mums pasitaikė kilmingas, su nuovoka, išklausys jis
mus, išklausys, ims ir pats atiduos, ko paprašysime. A?
Nepažįstamojo ranka atgulė ant diržo, šalia makštų.
- Šnekėtis mums nėr apie ką, - pasakė jis. Ir nieko aš
jums, žiurkėms, nesiruošiu atiduoti. O dabar šalin, kol dar kojos
laiko.
"Broliai", rūsčiai sušniokštavę, žengė pirmyn, bet Lūpa, kils-
telėjęs ranką, juos sulaikė.
- Mat kaip išeina, - nutęsė jis. - Tu verčiau pats pasvarstyk,
mes juk čia šešiese prieš tave vieną. Juk nudobsime, užsikrausi-
me nuodėmę ant dūšios.
- Žiūrėk, seiliau, - praeivis atmetė apsiausto skverną, ištiesė
kairiąją ranką į drumzliną žibinto šviesą ir atsiraitojo rankovę. -
Atidžiai žiūrėk.
- Eik tu sau! - išsprūdo kažkuriam.
Tvirtą svetimšalio dilbį gaubė septynios metalinės apyrankės
su įmantriai supintomis runomis. Viena prie kitos. Lygiai septy-
nios.
28

- Taaip, - numykė Lūpa, - čia tai jau visai kas kita.
Ir "broliai" vienas per kitą ėmė maknoti galvomis. Visai kas
kita. Septintas lygis - ne juokai jums. Šitaip iš tikro galima be gal-
vos likti. Eikime, Lūpa, ko čia stypsoti.
- Tuojau eisime. Tik kad pridera atsiprašyti gerojo ponulio.
Žodį paslaptingąjį ištarti.
- Pasilik sau savo atsiprašymus, - pertraukė jį svetimšalis.
- Ne, taip tai jau nepadoru, - nesutiko Lūpa. - Be Žodžio.
Mane jo bobulytė išmokė, tebūnie jai lengva žemelė. O ta jai iš
tikro lengva, iš trolių manoji bobulytė buvo kilusi, viešpačių ak-
mens ir žemės. Ir Žodis jos buvo ne paprastas...
- Nutilk! - užjutęs kažką nelaba, suriko nepažįstamasis ir
trūktelėjo iš makštų kardą.
Entschuldigung! Entschuldigung! Entschuldigung!*
triskart užgiedojo Lūpa su triumfo vypsniu sudarkytame pusiau
trolio veide.
Ir užsikvatojo, kai svetimšalis apmirė tarytum stulpas, pana-
šus į tokį, kurie kartais puošia įėjimus į požemio viešpačių loby-
nus. Pirmaisiais metais, kol dar nenusitrynę veido bruožai, nenu-
dilusios kūno formos, stulpas išlieka panašus į žmogų. O paskui
akmuo jau niekuo nebeprimena to, kuris įžūliai drįso kėsintis į
trolių lobius.
Nevertėjo svetimšaliui, tebūnie jis nors triskart Septintas, va-
dinti Lūpos "seilium"
- Užkerėjo Lūpa, šliundrų išpera! - savo akimis netikėdamas
suburbleno ūmusis "brolis" - Ohoho!
Išdidžiai tebesivaipydamas, šutvės vadeiva ištiesė ranką
prie kapšo, kabančio suakmenėjusiam praeiviui po diržu.
- Ko stovite kaip nesavi, - amtelėjo Lūpa per petį savie-
siems žaliūkams. - Lupkite skarmalus nuo jo ir...
Ką "ir", jis nebepasakė. Devyniomis vytomis uodegomis bi-
zūnėlis, kuris slėpėsi aukštame nepažįstamojo bato aule ir laukė
savo valandos, smaugiančiomis kilpomis apraizgė storą kaklą, ki-
mius žodžius sugrūdo atgal į gerklę. Laisvąja ranka svetimšalis
vis dėlto sučiupo kardą ir atgaliu judesiu perkirto Lūpai kelį. Su-
griebęs už bizūnėlio uodegų, susigniaužiančių savaime tarsi jūrų
gyvatės čiuptuvai, pusiau trolis susmuko. Išsprogusios akys kru-
vinais baltymais dėbtelėjo į viršų.
*Atsiprašau! (vok.)
29

- Mano batai pasiūti iš basilisko odos, - pamokomai tarė sve-
timšalis. - Jie saugo mane nuo suakmenėjimo kerų. - Staiga nu-
tilęs, jis atsivedėjo kardu, ir vienas iš "brolių" suskubo pasitraukti
atatupstas, spausdamas perkirstą ranką. Iškritusi "plunksna"
žvangtelėjo į akmenis.
Bizūnėlio uodegos dar standžiau susispaudė, tyliai sutreškėjo
lūžinėjantys slanksteliai. Lūpos kojos sutrūkčiojo, kūnas suzme-
ko. Svetimšalis peržengė jį ir krestelėjo kardu.
- Na, - pratarė. - Kas kitas?
Kiek laiko reikia Septinto Lygio kariui, kad nutildytų penkias
gatvės žiurkes? Jei keturios iš jų dėvi po vieną apyrankę ir tik
Lūpa - tris: vieną mago ir dvi vagių?
Dvigubai mažiau, nei uosto balandžiui, kad sulestų penkis
duonos trupinius, likusius ant skudurėlio po žvejo pusryčių. Ly-
giai tiek pat, kiek šeštasis iš nevykėlių "brolių" užtrunka nubėgti
dvidešimt žingsnių nuo nelemtojo skersgatvio.
Nubėgti toliau jis nespėja. Iš paskos, nešama Patikimo Žo-
džio, atskrieja svetimšalio pakelta nuo žemės "kregždės plunks-
na" Ir susminga "nuskurdusiam broliui" giliai į kairiąją blauzdą.
Koja krypteli, ir jis griūva, skaudžiai trenkdamasis nugara ir pa-
kaušiu. O praeivio - žudiko - žingsniai aidi vis arčiau... Ar-
čiau... Arčiau.
- Naujos apyrankės už tave aš negausiu, - sako jis, palinkda-
mas virš "brolio", nublyškusio iš baimės. - Bet pagal mano šalies
įstatymus vagis, sugautas nusikalstant, turi būti nubaustas.
Batu jis primina aukos ranką, pakelia kardą ir nuleidžia. Jam
iš po kojų pasigirsta slopus kauksmas.
- Sliaužk šalin, - pasidygėjęs sako svetimšalis, - ir atsimink,
kad šiąnakt baronas Gotfridas fon Vadenpolis buvo maloningas
tau.
Grąžinęs kardą makštims, jis suka atgal į skersgatvį. Nežiū-
rėdamas, kaip paklūsta vagis, užspaudęs dešiniosios rankos
strampą. •
Baronas laukia, vis užmesdamas akį tai į kruopščiai nudildy-
tų nagų galiukus, tai į žibintą, blausiai šviečiantį gatvelėje. Ap-
link žibintą plevena perregimi naktiniai silfai, išsiilgę magijos, net
tokios silpnos, kaip ta, kuri per dieną sukaupia, o naktį išspindu-
liuoja šviesą. Baronui nuobodu stebėti paikas oro dvasias, ir jis
susimąstęs blizgina nagus į durtinio medžiagą. Išsitraukia durklą
30

ir dailina pernelyg aštrius smiliaus nago kampučius. Didi jo kan-
trybė, bet ne begalinė.
Kažkur čia pat atsiveriančių durų girgždesys. Žingsniai.
- Barone?
Kinžalas užbaigia darbą, tačiau į kilpą prie diržo grįžti nesku-
ba. Baronas varto jį rankose, nykščio pagalvėle bando ašmenų
aštrumą.
- Su kuo man teko garbė kalbėti? - klausia jis.
- Aš - Plekšnė, barone. Ir turiu jums žinių.
- Žinių aš laukiu, - pripažįsta Gotfridas fon Vadenpolis.
Tačiau ne bet kokių ir ne iš bet ko. Malonėkite ištarti reikiamus
Žodžius, pone Plekšne. Kitaip, - priduria jis, po puikaus įtūpsto
įremdamas kardą vėlyvam pašnekovui į krūtinę, - kad ir kaip bū-
tų liūdna, man teks jus užmušti.
- Oho! - nusistebi Plekšnė, mažaūgis žmogelis sukritusiu vei-
du ir gerokai sučiurintais skarmalais. - Su tuo kardu jums mitriai
išeina.
- Cha. - Gotfrido balse justi suprantamas pasitenkinimas. -
Visą dėmesį jūs skyrėte peiliui... Klausau, gerbiamasis pone.
- Nagi nežinau aš tų jūsų Žodžių, - sako Plekšnė. - Ir išvis
mane...
- Gaila, - pertraukia jį baronas. - Vadinasi, kalbu su apsišau-
kėliu.
Jo kardas, iki šiolei tik taršęs drabužius ant Plekšnės krūti-
nės, panyra įją kažkur ties dešiniuoju plaučiu, logiškai ir mirtinai
pratęsdamas nebaigtą įtūpstą.
...užkniso šitie vietiniai žaidimai, - užbaigia Plekšnė taip
radikaliai nutrauktą frazę ir pasižiūri į nedviprasmiškai jį pervė-
rusią geležtę. - Na, ir ką tuo laimėjai?
Suglumęs baronas žingteli atbulas, atitraukdamas ir ranką su
kardu. Jei ne dar viena skylė Plekšnės skarmaluose, apie dūrį
niekas nė neprimintų.
- Aaach! - skardžiai iškvepia baronas, ir jo kardas, išsiliejęs
žvilgsniu nepagaunamu lanku, įstrižai užbraukia apsišaukėlį. Nuo
kairiojo raktikaulio iki dešiniosios šlaunies.
Užuot, atsivėręs ir paplūdęs garuojančiu krauju, ten, kur pra-
žūtingai šnioja geležtė, Plekšnės kūnas tartum gyvsidabris prieš
ašmenis prasiskiria ir paskui jas susiskliaudžia.
- Šimtas prakeiksmų! - šnypščia Gotfridas, vikriai it katinas
31

atšokdamas atbulas. - Bet tu manęs taip lengvai neįveiksi, Ne-
gyvi!
- Aha, - Plekšnė nusikabina nuo diržo pilvotą didbutelį iš
drumstai žalio stiklo, purvinu mažuoju pirštu krapšto kamštį, - ir
aš taip manau.
- Saugokis! - Gotfridas fon Vadenpolis grasindamas kresčio-
ja devynuodegiu rimbu. - Šis rimbas nuvytas iš tikrų gorgonės
plaukų! Jis gali tave sutvarkyti!
Rimbo uodegos sukrunta ir rangydamosi tiesiasi į apsišaukė-
lį. Tas, nėmaž nesutrikęs, vis dėlto užkabina nepaklusnųjį kamštį
nagu ir didbutelį atkemša. Už pastangas jam atlyginama - iš
kakliuko neskubriai nuringuoja stora baltų dūmų gyvatė.
- Ko mano ponas pageidauja? - iš niekur atsklinda duslus
balsas. Baronas Gotfridas lyg padūkęs dairosi į šalis. - Sugriauti
miestą ar pilį pastatyti?
- Baik paikioti, ben-Jusufai, - irzliai atsiliepia Plekšnė.
Griebk klientą ir važiuojam.
- Klausau ir paklustu, - pašaipiai taria balsas.
Dar ką tik tingiai vinguriavęs dūmas staiga švysteli plika aki-
mi neįžiūrimu dresuotos kovinės kobros judesiu. Susiveja į dešim-
tį standžių žiedų, apriečia jais baroną. Matyt, žiedai materialūs -
Gotfridas jau nebegali nė krustelėti. Baltų dūmų tumulas semia
jo kūną, nerišlūs keiksmai vis labiau slopsta. Ir visai nutyksta,
kai dūmai, apgaubę jį visą, ima srūti atgal į butelį.
- Ar nieko nepamiršai, drauguži? - kandžiai klausia Plekšnė,
paskutinei dūmų sruogai slepiantis kakliuke.
Tarsi atsakydamas, iš butelio išsiveržia baltas tumulas ir aki-
mirksniu paslepia driskių purvinais skarmalais. Dūmai išsisklai-
do, ir lieka tik tuščias skersgatvis, kurio gale tyso nejudantys kū-
nai. Ir voliojasi ant grindinio butelis iš drumsto stiklo.
- Volodia? Lukinas trukdo. Iš mano pagrindinio serverio din-
go vartotojas. Atpažinimo numeris...
- Nereikia, atseksime jį patys. Tavo serveryje "vaiduoklis",
Lukinai. Padėtis trys.
- Iš kur? Žiūrėjau loguose, švaru...
- Išmesk tuos savo logus, Lukinai. Jis apsireiškė, aktyvavo
"skystąjį konstruktą", vartotojas blokuotas. Ar tau du sykius rei-
kia kartoti?
- Ne, aš...
32

Veik pagal instrukciją, padėtis trys. Pakrauk angelus ir
lokalizuok įvesties tašką. Tuojau permesime apytikres koordina-
tes.
- Supratau. Leidžiu botus.
Kvartalo sargybos viršininkas sustojo ir mostu nutildė tris
jam patikėtus šarvinius.
- Girdite? - paklausė. - Rods, dainuoja kažkur.
- Dainuoja? - petingas sargybinis nesusigaudydamas suskato
sukioti galvą nuožulniame šalme. - Ką dainuoja?
- Rods, sekmadieninis choras, - mąsliai nutęsė viršininkas.
"Viešpatie mūsų, viešpatie rūstybės", - netiksliai pridainavo jis.
- Ėgi net šiurpai laksto.
- Ir aš girdžiu, - pritarė kitas šarvinis.
- Ir aš!
Viršininkas prasižiojo, ketindamas sakyti dar kažką, bet ne-
beišleido nė garso. Jo akys išsiplėtė, veidas pabalo. Kardas ir
signalinis ragas išslydo iš rankų ir sužvangėjo į grindinį.
- Šviesos, - sušnibždėjo jis, - šviesos...
- Ei, kapitone. - Šarvinis ištiesė ranką, norėdamas papurtyti
viršininką už peties. Bet tuojau apmirė, jo veidas lygiai taip pat
persimainė.
Nežinia iš kur atšvilpęs vėjas išpūtė mėlynus sargybinių ap-
siaustus, į skutelius sudraskė deglų šviesą. Aplink dzingsėdami
sudužo gatvės žibintai.
Vėjas įdūkęs trankė uždarytas namų langines. Stojo tamsa.
Aklina ir niūri tarytum prieš pradžių pradžią viešpatavusi naktis.
O paskui pasidarė šviesa.
Kvartalo sargybos viršininkas pakėlė kardą. Ašmenys gra-
siai sušvito, tartum gyva ugnis sroventų kraujatakiu. Sargybiniai
nemirksėdami žiūrėjo tiesiai įjį. Jų akiduobėse tvyrojo gyva tam-
sa. Prie kalkėmis baltintos sienos sargybiniams už nugarų spau-
dėsi švytinčios geležtės nubrėžti šešėliai.
Niekuo neypatingi šešėliai, išskyrus suglaustus sparnus, au-
gančius iš pečių.
Žmogus, kuris kitur vadinosi Plekšne, stumtelėjo didžiulį, su-
lig jo ūgiu, smėlio laikrodį, laisvai besivartantį auksiniame lanke.
Laikrodis apsivertė ir jame ėmė sroventi juodas smėlis.
Urve drumzlinai žalio kristalo sienomis, be laikrodžio ir pa-
33

ties Plekšnės, buvo dar ir tiesiai iš grindų išaugęs dailus stalas.
Ant jo - devynios galybės visokiausių chirurginių instrumentų ir
įtaisų, išdėliotų rūpestinga ranka. Aplink stalą - nieko gera neža-
dantys agregatai, keliantys mintis apie rafinuotus kankinimus. Ir
nuogas žmogus, kabantis tiesiog ore, išskėstomis rankomis ir ko-
jomis, kaip garsiajame Leonardo da Vinčio piešinyje.
Įsižiūrėjus buvo galima atpažinti, kad tas žmogus - baronas
Gotfridas fon Vadenpolis. O taip pat pastebėti daugybę mažyčių
žiedelių, įaugusių jam į odą. Per tuos žiedelius išverta šimtai plo-
nyčių siūlų, ant kurių baronas ir kabojo.
Apsidairęs Plekšnė susiraukė ir paklausė tuštumos (matėsi,
kad kreipiasi jis ne į apalpusį belaisvį):
- Ar nebuvo įmanoma apsieiti be visos tos egzotikos, Juzai?
Tuštuma atsiliepė tyliu juokeliu ir pasiūlė:
- Galiu pakeisti interjerą, kad atrodytų kaip Išprotėjusio Chi-
rurgo Kabinetas. Ar tada tau patiktų labiau?
- Tu ligotas iškrypėlis, Juzai, - išraiškingai pasakė Plekšnė.
Ką gi, tai tavo rūpesčiai. Man reikia prisikasti iki jo smegenų.
Tik apsieikime be kaukolės trepanacijos.
Tavo žodis - man įsakymas, - atsiliepė nematomasis pa-
šnekovas. - Ant stalo, pačiame viduryje guli švirkštas. Gali pa-
sinaudoti.
Plekšnė rankoje nepatikliai pavartė tai, ką neregimasis Ju-
zas-Jusufas pavadino "švirkštu" Įtaisą iš tiesų sudarė stiklinis
vamzdelis, adata ir stūmoklis. Bet dar jis buvo išpuoštas begale
smulkių detalių, tokių kaip spygliai, vąšeliai ir kabliukai. Tuo in-
strumentas priminė nutrauktą metalinio vabzdžio galūnę.
- Ir ką gi man su juo daryti? - paklausė jis.
- Kaip sekasi tavo angelams, Lukinai?
- Dirba. Ne taip, kaip kai kurie kiti.
- Na na, neįžūlauk. Ar nutuoki, kiek įvesties duomenų turime
aprėpti?
- Mane, Volodia, labiau domina išvestis.
- Piktas tu vis dėlto žmogus, Lukinai. Paliksiu aš tave. Gau-
dyk savo koordinates.
Į tuščią skersgatvį, visko regėjusį šioje mėnulio tarpfazėje,
įžengė žmogus žvejo gobtuvu plačiais kraštais, žvejo striuke nuo
34

lietaus, riebalu storai nuteptais batais. Žvilgsniu abejingai nudel-
bęs sukapotus negyvėlius, jis pasilenkė. Ir, pakėlęs nuo grindinio
žalią butelį, paslėpė po striuke.
Jis nuėjo sau, o po penkių minučių į gatviūkštę atskubėjo ke-
turi sargybiniai, kurių šešėliai buvo ne žmonių šešėliai. Kelią
jiems apšvietė ugninis kapitono kardas.
Šįsyk jie pavėlavo.
- Taigi, pradedu, - pasakė Plekšnė. Barono kūnas, nuleistas
žemiau, dabar kabojo smailiukampu į grindis.
- Palūkėk, - sulaikė jį Juzas. - Nagi imsiu ir nuskenuosiu jį.
Nuo lubų it krioklys paplūdo žalios šviesos srautas. Jis ap-
siautė belaisvio kūną, lyg įkalindamas perregimoje kolonoje.
Įspūdingas reginys šioje patalpoje net labai tiko.
Barono oda nuskaidrėjo, tapo perregima kaip stiklas. Pro ją
pasimatė skaisčiai raudonas gyslų raizginys, kaulų baltumas ir
pulsuojanti vidaus organų masė. Bežiūrint tai dulsvėjo, miglojo-
si, o galiausiai barono kūnas žaliame spindulyje virto tarsi anato-
mijos atlaso holograma.
- Taip ir maniau, - džiūgaudamas pareiškė nematomasis Ju-
zas. - Savyje jis tamposi furiją. Tai mėšlas!
Tai, ką Juzas pavadino furija, gyveno barono Gotfrido krūti-
nės ląstoje. Šlykštus padaras, panašus į skorpiono ir šimtakojo
mišrūną, - ilgas kūnas su daugybe naguotų letenėlių, įsikirtusių į
šonkaulius, ir ilga uodega, pasipuošusia dygliu.
Padaras buvo be gyvybės požymių. Bet protarpiais jo kūnu
nuvirvėdavo spazminis drebulys, ir tuomet uodegos dyglys sulin-
guodavo pavojingai arti Gotfrido aortos.
- Tai jau, nepasisekė vyriokui, - pastebėjo Juzas. - Kad tik ir
mes prekės nesugadintume. O tu ko užsižiopsojai, darbuokis,
darbuokis!
Plekšnė pažvelgė į furiją po belaisvio širdimi, į švirkštą savo
rankoje, atsigręžė į laikrodį. Smėlio jau buvo išbyrėję daugiau nei
du trečdaliai.
- Ar galime tą padarą pribaigti? - paklausė jis.
- Kam? Kirsti jis suspės ar šiaip, ar taip, broliuk. Klientas -
lavonas. Netempk gumos, skrosk jį, mat aš jau pradedu nervintis.
- Pažadink jį, Juzai.
- Ką?
35

- Sakau, pažadink. Pamėginsiu įkalbėti.
- Juk tai nesąmonė! - Juzas prašneko griežčiau. - Įkalbinė-
jimams neturime laiko. Nori susipažinti su vietiniais angelais? O
jeigu jie...
- Daryk, kas liepta! - užriko Plekšnė. Išgąsdintas aidas dar
ilgai blaškėsi po urvo skliautais.
- Po velnių, jis dar vadina bepročiu mane, - sau po nosimi
burbtelėjo Juzas. Barono širdis ėmė plakti įprastu ritmu. Virpte-
lėjo ir pakilo skaidrūs akių vokai.
- Lukinas. Vartotojo signalą aptikome, botus nukreipiu į jį.
Kaip sekasi jums?
- Šnipštas. Įvesties taškas nestabilus, kažkas kilnoja kon-
struktą. Bijau, kad padėti negalėsime.
- Nieko baisaus, susidorosiu. Ką sako aparatininkai?
Vartotojas prisijungė anonimiškai, tad jiems reikia dar ko-
kių penkių septynių minučių įvesties signalui susekti. Šaltinis kaž-
kur Branduolyje, o juk pats žinai, koks ten tankis.
- Tai jau taip... O kaip "vaiduoklis"?
- O ką "vaiduoklis"? Tai, Lukinai, tas pat, kas gaudyti juodą
katę tamsiame kambaryje, kuriame jos nėra. Bergždžia.
Baronas kažką murmtelėjo. "Turbūt klausia: "Kur aš?"
pamanė Antonas-Plekšnė.
- Klausykis atidžiai, kartoti neturiu laiko, - pasakė jis. - Tu
Virtualioje Tikrovėje. Esi Jurgenas. Jurgenas Tisenas. Tavo AI-
Kas - HJT78209231-12. Dirbi "Globaliosiose komunikacijose",
informacinės rūpybos skyriuje.
- Aš esu baronas Gotfridas fon Vadenpolis, - sušnibždėjo
belaisvis, - turiu septynias...
Vyruti, nėra jokio Gotfrido, - suirzęs pertraukė jį Plekšnė.
- Kaip ir pasaulio, kuriame tu esi jis. Visa tai žaidimas, supran-
ti?
"Barono" žvilgsnyje blykstelėjo sąmonė. Jis sukrutėjo ir tuč-
tuojau susiraukė iš skausmo, kurį kėlė į kūną įaugę žiedeliai.
- Kas jūs? Kur aš atsidūriau? - paklausė.
- Jau geriau. - Plekšnė ranka apibrėžė urvą. - Tai skystasis
konstruktas. Savotiška kišeninė visata, kuria pasinaudojome, kad
ištrauktume tave iš globaliojo Multiversumo.
- Kam?
36

- Žinoma, tam, kad prisikastume iki tavo asmeninės bazės.
Joje tu saugai dalį savo kompanijos informacijos apie klientus:
pavardes, adresus, AIKus, prieigos kodus. Tai pasiutusiai vertin-
ga informacija, Jurgenai, ir mums mokama už tai, kad išluptume
ją iš tavo makaulės.
- Tu... tu - hakeris!
- Tikrai ne mergaitė ant rutulio, - nusišaipė Antonas. - Bet,
supranti, yra viena kliūtis. Jei pasižiūrėsi žemyn, pamatysi ją de-
šiniau, po savo širdimi. Ne koks reginys, ar ne?
Uosto sandėlio vartai, užkišti tašu, sudrebėjo nuo smūgio iš
lauko. Atrodo, buvo daužoma nedideliu taranu, bet sąvaros iš
beicuoto ąžuolo ir kaustytos kilpos laikė puikiai.
Tačiau nepadėjo. Grynos liepsnos srovė perrėžė skląsčio ta-
šą pusiau, ir jau kitas smūgis vartus atlapojo. Angoje išdygo trys
šarviniai su alebardomis ir kapitonas su ugniniu kardu bei signa-
liniu ragu. Drauge su nevietiniu vėju staigiai įsiveržė jų šauklys
- šaltis.
Palei rąstų sienas tęsėsi rietuvės smaluotų statinių, kurias
prilaikė pažemiu sukalti pleištai. Įvairiausios talpos statinaitės,
kaip sustatytos prie tolimosios sienos, dieną virsdavo sandėlio
krovikų stalais ir kėdėmis. Jų dangčiai, priraižyti nešvankybių,
margavo išlaistytos naminės dėmėmis. Ant vienos tų statinių,
tarp sužiedėjusių plutų ir išėdų, stovėjo drumsto žalio stiklo bute-
lis.
- Tai furija, - aiškina Plekšnė, šnairuodamas į smėlio laikrodį,
- rezidentinė programa tavo bazėje. Ji veikia budėjimo režimu, o
įsijungia tada, kai kas nors mėgina įeiti į atmintį be slaptažodžio
arba įvesdamas neteisingą. Pavojinga tau ne pati furija, o tai, su
kuo ji tiesiogiai susijusi. Dažniausiai tai būna į aortą įaugintas in-
žektorius su nuoduose išmirkyta adata. Nepasitikėjimo votumas,
kuriuo tave pamalonino "Globalkomo" saugumo tarnyba.
- Kokie niekai, - neužtikrintai murma Jurgenas, neatitrauk-
damas akių nuo krūtinės ląstoje apsigyvenusio padaro.
- Liaukis. Apie tokius dalykėlius tikrai esi girdėjęs. Tik nie-
kada nemanei, kad vienas iš jų atiteks tau. Tavo bosai nutarė,
kad prarasti informaciją, kurią nešiojiesi savo bazėje, jiems atsi-
eitų brangiau, nei išmokėti draudimo pinigus, jei staiga mirtum.
37

- Jie sakė, kad tai įprastas asmeninio stebėjimo tarnybos ieš-
kiklis. Mano paties labui...
- Jie visada taip sako.
Kapitono ranka jau buvo besugniaužianti butelio kaklelį,
bet...
Nuo lubų nukrito tinklas - stambiaakis "voras" su švininiais
svareliais kampuose. Storos šiurkščios virvės patikimai supan-
čiojo kapitoną, tas nevaliojo nė pajudėti. Žmogus žvejo lietstriu-
ke, iššokęs iš tamsos, lanksčios karties smūgiu išmušė kapitonui
iš rankų ugninį kardą. Paskui, stuktelėjęs į krūtinę, parvertė ant
grindų. Mostelėjo ranka, pagriebė butelį ir staigiai pritūpė, susi-
riesdamas dvilinkas, - tiesiog jam virš kepurės orą horizontaliai
perskrodė alebardos ašmenys.
Žvejo atkirtis buvo toks: jis apsuko kartį "malūnėliu" ir, pa-
mušęs artimiausiam sargybiniui kojas, kitu karties galu vožė
šiam per šalmą. Plieninis šalmas dusliai sužvangėjo, jo savinin-
kas susmuko. O mitrusis žvejys, neįtikėtinai išlenkęs kūną, tarp
dviejų tuštumą kandžiojančių alebardų praslydo prie sienos.
Keliais smūgiais jis iš po pilnų statinių rietuvės išmušė iš
anksto kiek palaisvintus pleištus. Ir, metęs kartį, visiškai nežmo-
gišku šuoliu užskriejo į pat palubę ir pakibo ten, įsitvėręs atrami-
nės sijos.
Statinės dundėdamos nusirito per žmones, šie išdriki liko gu-
lėti ant grindų it saujelė sutraiškytų vėdarėlių. Žvejys paleido siją.
Jo batai pašiaušė dulkes išsikėtojusiam šarviniui prie galvos.
Sargybinis atrodė pernelyg gyvybingas, turint galvoje, kad jo
kojų kaulai geriausiu atveju buvo sulaužyti, blogiausiu - virtę ko-
še. Jis net pamėgino atsisėsti.
Žvejys pritūpė priėjo ir išsitraukė žvilgantį metalinį kablį.
Plačiai išlenktą, tarsi paukščio snapas plėšriai nusmailintu galu.
- Aš išvarau tave, - garsiai tarė žvejys.
Kablio smaigalys su treškesiu susmigo sargybiniui į pasmak-
rę. Be garso klyktelėjęs sparnuotas šešėlis atsiskyrė nuo tirtan-
čio kūno, metėsi grindimis, siena, lubomis ir pragaišo naktyje.
Antonas pademonstravo "baronui" švirkštą.
- Per šią praktišką atlieką prie tavo bazės galiu prisijungti
tiesiogiai, apsieidamas be atpažinimo procedūros. Bet jeigu tai
38

padarysiu, furija įgels. Tavo širdis mirs. Dėl deguonies stygiaus
maždaug po minutės žus smegenys. Bazė liausis funkcionavusi
dar anksčiau. Nežinau, ar per tiek laiko spėsiu nugręžti man rei-
kalingą informaciją, o jeigu spėsiu, neaišku, kokios būklės ji bus.
Bet tau, Jurgenai, tai neberūpės. Tau jau niekas neberūpės.
- Ko tau reikia?
- Štai. Štai vykęs klausimas. Man reikia tavo asmeninio pri-
eigos kodo. Pasakyk jį, ir furija užmigs.
- O kas bus po to?
- Po to - nieko, - sunkiai tvardydamasis atsakė hakeris. - Tu
prabusi savo bute. Nežinosi, kuri valanda, galva plyš, kankins
pašėlęs troškulys, o šlapimo pūslė bus išpampusi. Užtat širdis
plaks.
Belaisvis nieko neatsakė. Pro perregimu virtusį kaktikaulį
buvo galima įžiūrėti pilkąją smegenų medžiagą, tačiau neįmano-
ma perskaityti minčių. Net Virtualiojoje Tikrovėje žmonės kol
kas neišmoko to daryti.
- Klausyk, aš suprantu, apsispręsti nelengva, tu nepasitiki
manimi ir visa kita. Bet aš nelabdariauju. - Plekšnė smiliumi pa-
barbeno į smėlio laikrodžio stiklą. - Kai smėlis nubyrės iki štai
čia, o taip nutiks maždaug po trisdešimties sekundžių, aš išmėsi-
nėsiu tave nekreipdamas dėmesio į pasekmes.
"Kitaip rytojaus rytąBagrato berniukai nevirtualiai padarys
tą patį su manimi"
- Somovas iš aparatininkų personalo sekimo skyriaus. Mo-
tyžnas netoliese?
- Sveikas, Somovai. Naujienų yra?
- Susekėme. Jurgenas Tisenas, "Globalkomo" darbuotojas.
Gyvena kompanijai priklausančiame uždarame Branduolio sek-
toriuje. Prisijungė iš namų, ten yra paskirstytuvas, maždaug pus-
antro tūkstančio skyrelių. Tam, kad galėtume selektyviai atjung-
ti, mums prireiks dar apie dešimt minučių.
- Nereikia. Informuok jų saugumo tarnybą, tegul patys jį ir
ištraukia. Išlaidas kompensuosime.
Trys nejudantys kūnai ant grindų. Žvejų tinklas, suplėšytas
lyg voratinklis, į kurį pataikė krušos kruopa. Ir tuodu - žvejys ir
naktinės sargybos kapitonas.
39

Sargybinio rankoje ugninis kardas. Juostomis suraižytas ka-
pitono apsiaustas siūruoja lyg dugno vandenžolių kemsas. Aplink
galvą be šalmo melsvai švyti aureolės žiedas.
Žvejys viena ranka laiko kraujo purpuru nulietą plieninį kab-
lį. Kita - žalią butelį. Ant galvos, užsmaukta iki pat akių, lėkšta
plačiakraštė kepurė.
Jų uždelstos dvikovos sekundės - juodas smėlis raukšlėtoje
Laikų Valdovo, Archipelago Kūrėjo rankoje. Plonyte čiurkšle
srūva tarp pirštų. Ir sulig kiekvienu širdies tvinksniu jo vis ma-
žiau.
Jau beveik nebėra.
- Na? - paklausė Antonas, rankoje sverdamas švirkštą. - Ką
nutarei, barone?
- Aš... aš nežinau.
- Ko nežinai?! - Plekšnė žingtelėjo į priekį ir, sugriebęs be-
laisviui už peties, supurtė kabantį jo kūną. - Sakyk tą nelaimingą
kodą! Bijai, kad išspirs iš darbo?
- Aš...
- O nudvėsti nebijai?! - dar garsiau suriko Plekšnė. - Atsi-
kvošėk, vyruti, tas daikčiukas užmuš tave greičiau nei kulka!
Nagi, skaičiuoju iki penkių, ir baigta! Vienas! Du! Trys! - Jis už-
simojo švirkštu lyg durklu. - Keturi! Pen...
- Prieigos kodas: 6042015, - negyvu balsu ištarė Jurgenas.
Tai mano gimimo data.
Nariuotasis padaras įtraukdamas uodegą sujudėjo ir tuojau
pat apmirė. Užmigo.
Antonas-Plekšnė giliai, su palengvėjimu, atsiduso.
- Šaunuolis, Jurgenai, - širdingai pagyrė jis. - O dabar man
reikia padirbėti. Atleisk, skaudės. Atleisk.
Dūriui pakelta jo ranka nusileido, giliai suvarydama švirkštą
belaisviui į kaktos vidurį.
Pro skaidrų kaulą matyti, kaip adata skrodžia smegenis. Su-
kandęs dantis, Antonas traukia stūmoklį, švirkštas pildosi perre-
gimu skysčiu su kruvinais sūkuriukais. "Pakentėk, - murma An-
tonas. - Dar truputėlį."
Jurgenas rėkia.
- Girdi?
Prie užrakto krapštęsis operatyvininkas linktelėjo. Name bu-
40

vo įrengta puiki garso izoliacija, tačiau pro šarvuotas duris vis
tiek girdėjosi riksmas. Slopus, lyg po vandeniu, beprotiškas, be-
žodis, neprašąs pagalbos.
- Kad tu apsitriestum! - sodriai nusikeikė "Globalkomo"
saugumo tarnybos karininkas. - Ar dar ilgai?
- Tris keturias minutes, - atsiliepė operatyvininkas. - Jis įsi-
dėjęs "Siemens-Wault" spyną su intelektu ir fotoatmintimi.
- Tuomet velniop. - Karininkas išsitraukė flakonėlį su už-
purškiamais plastiko sprogmenimis. Ištiesė operatyvininkui ryš-
kiai raudoną degtuvų pakuotę. - Nustatyk dešimčiai sekundžių.
Traška kardu srovenanti ugnis. Tas, kuris buvo sargybos
kapitonas, žengia pirmyn.
Žvejys atsivedėjęs meta butelį į šalį. Butelis skrieja vartyda-
masis ore, sargybinis lydi jį akių be baltymo ir rainelės žvilgsniu.
Suplėšytas buvusio kapitono apsiaustas pakyla it kirbinė plėšrių
čiuptuvų. Neįtikėtinai ištįsę audinio rėžiai puola paskui butelį.
Sugriebia jį ore ir tampriai apsiveja.
Sargybinis vėl nukreipia žvilgsnį į žvejį.
Ne, ne į žvejį. Ten, kur ką tik stovėjo žvejys. Dabar jo nebė-
ra, tik tarsi dūmelis rūksta. O gal sukeltos dulkelytės šoka mėnu-
lio šviesoje, krintančioje pro atvirą angą lubose.
Sustingusiame sargybinio veide nejusti nė menkiausios nuo-
stabos. Į tuštumą jis nežiūri ilgai. Labiau jį domina pilvotasis
drumsto stiklo didbutelis, dėl kurio jis ir atsidūrė čia ir dabar.
Ir šitame kūne.
Tolimas trimito garsas. Nerealus, kaip ir visa kas čia.
Suglebęs Jurgeno kūnas siūlų raizginyje. Jam pasisekė: prieš
išprotėdamas nuo skausmo, spėjo prarasti sąmonę.
Bet Antonui atrodo, kad tebegirdi nelaimėlio riksmą.
- Ei, pasigirsta Juzo balsas, - smėlis išbyrėjo. Mums metas,
broleli.
Smėlis? Koks smėlis?
Rankoje Antonas-Plekšnė laiko pilną švirkštą. Dabar svarbu
tik tai. Ir dar vis garsiau aidintis trimito balsas.
Trimitas reiškia grėsmę. Tikrą grėsmę netikrame pasaulyje.
- Ei! - Tai tikrai Juzas. - Atsipeikėk, kaubojau. Gręžk duo-
menis, ir lekiame. Mane apniko nekokios nuojautos.
41

Trimitas nugriaudėjo visai čia pat, virš galvos. Graužianti vib-
racijos banga nuvilnijo urvo sienomis. Dar vienas kurtinantis
akordas, ir lubas nuklojo smulkių plyšelių tinklas.
- Tai angelas, - nenatūraliai ramiu balsu pasakė Juzas. - Jis
braunasi čionai. Mė-ėšlas...
Teisingiau būtų sakyti "jau įsibrovė". Didžiulis urvą sudaran-
čios kristalinės substancijos luitas nukrito ant grindų. Į visas pu-
ses pažiro smulkutėlės skeveldros. Antonas, rankomis dengda-
masis galvą, šastelėjo šalin.
Iš viršaus, akinančiame baltos šviesos, srūvančios pro lubo-
se išmuštą skylę, spindulyje, leidosi Jis. Sparnuotas kariauninkas
su kalaviju ir trimitu, spindinčiais apdarais - visai kaip kalėdinia-
me užmirštos vaikystės atviruke.
- Trauk mus iš čia! - užlūžtančiu balsu sukriokė neregimasis
Juzas. - Ko delsi?!
- Sulaikyk jį porai sekundžių! - riksmu atsakė Antonas.
Padaryk tai, Juzai!
Uraganinio vėjo šuoras sulaikė besileidžiantį angelą. Milži-
niški sparnai ėmė vasnoti tankiau, bet tuomet sustiprėjo ir vėjas.
Akimirkai jėgos išsilygino - Dausų sargas nusileisdavo per keletą
sprindžių, ir tuojau pat vėjas pakeldavo jį atgal.
Liovęsis stebėti kovą, Plekšnė švirkšto adatą nutaikė sau į
kaktą. Ir vienu tiksliu dūriu susivarė ją virš nosies.
Išsiurbimas - labai skausmingas procesas. Bet ir jis - niekis,
palyginus su pagreitintu informacijos pumpavimu į perpildytą
bazę. Ši kančia gryna kaip ugnis, kurioje nudega nervų galiukai.
Kaip alkanų termitų, išsigraužiančių lizdus tavo smegenų vingių
sampynose, antpuolis.
Įprasti prie to neįmanoma, net jei darai tai kiekvieną dieną.
Ir net jeigu tą kiekvieną dieną ištrinsi iš atminties, užmiršti vis
tiek neįmanoma.
Tai neužmirštama.
Bet Antono ranka, pamažu skandinanti švirkšto stūmoklį,
nedrebėjo. Nė garselis jam neištrūko. Jis žinojo, kad šaukti be-
prasmiška. Į pagalbą niekas neatskubės. Nei čia, nei aname, tik-
rajame pasaulyje.
Mažytį prieškambarį užtvindė tiršti, pieno atspalvio dūmai.
Ginkluotiems, juodai geltonas uniformas vilkintiems vyrams po
42

kojomis traškėjo daugiasluoksnio šarvuoto plastiko, iš kurio bu-
vo pagamintos išsprogdintosios durys, skeveldros.
Buto šeimininkas net nenutuokė apie įsiveržimą. Jis tysojo
galiniame kambaryje ant sofos su įtaisytu VT moduliu. Ir tuo pat
metu be sąmonės kabojo ant tūkstančio gijų neegzistuojančiame
žalio kristalo urve.
- Prijunkite jį, - įsakė karininkas dviem jį lydintiems medici-
nos technikams, kurie jau ruošė reanimacinį lauko kompleksą
"Charonas" - Po minutės mes jį išlupsime.
Švirkštas ištuštėjo. Išblyškęs Plekšnė išplėšė jį sau iš kaktos
ir ranka sunkiai pamosavo Dausų pasiuntiniui, vis dar tebesigru-
miančiam su elastinga oro kliūtimi.
- Pasimatysime kitą kartą! - sušuko Antonas. Ir sau po no-
simi tyliau pridūrė: - Laikykis tvirtai, Juzai. Keliaujame!
Mažojo žmogelio purvinais skarmalais kūnas išgaravo į ledu
spindinčių korpuskulių debesėlį. Išsilaisvinęs angelas kalaviju
perrėžė besijuokiančią iš jo tuštumą. Bergždžiai. Čia nebebuvo
ką persekioti ir bausti.
Liko ant grindų gulintis kankinimo įrankis iš geležies ir stiklo.
Liko taip ir neatsigavęs šios erdvės belaisvis. Ugninis kalavijas
perkirto siūlus, ant kurių jis kabojo. Rankas išskėtęs kūnas nukri-
to ant sparnuoto šešėlio.
Ir išnyko jame tartum akmuo, įmestas į stovintį vandenį.
- Atsigauna, - pratarė medicinos technikas. - Kraujospūdis
padidėjęs, pulsas normalus. Suleidome jam pusantro kubo rami-
nančiųjų ir kardiostimuliatoriaus.
- Ar vyruko smegenys nesukepė? - pasidomėjo karininkas.
- Paklauskite jo ko nors.
Medikas atsargiai palietė gulinčiojo petį.
Viskas gerai, nesijaudinkite, - ramindamas ištarė. - Ar pri-
simenate kuo jūs vardu?
- Jurgenas Tisenas, - švarkšdamas atsakė nukentėjusysis.
Kas jūs tokie?
- Pagalbos brigada iš "Globalkomo", - medikas parodė ant-
siuvą ant balto chalato rankovės. - Ar prisimenate savo asmeninį
kodą?
- Taip. HJT... 7820... 9231 brūkšnys 12. - Jurgenas stipriai
43

užsimerkė. Atsimerkė. - "Globalkomas" tad aš ne Multiversu-
me?
- Ne, mes jus atjungėme. - Medicinos technikas pašnairavo
į "Charono" indikatorius. - Jus "užpuolė žiurkės" Šiuo metu jū-
sų gyvybei ir sveikatai pavojus negresia. Tuojau nugabensime jus
į "Globalkomo" kliniką, kur būsite visapusiškai ir kruopščiai ištir-
tas. Nuo šios akimirkos, pone Tisenai, dėl laikino nedarbingumo
jūs išleidžiamas apmokamų atostogų.
- Aš...
- Nereikia, keltis nereikia, gulėkite. Tuojau pernešime jus į
mobilį.
- Ar galėčiau gauti vandens? - paprašė Jurgenas. - Ir nueiti
į tualetą. Atrodo, prasivoliojau čia ištisą parą.
Virtualybėje išbuvote mažiau nei keturias valandas, - pasa-
kė medikas. - Tuojau jums įpils atsigerti ir įstatys kateterį, judėti
jums dar negalima. O kol kas - pora klausimų.
- Kokių klausimų? Kas mane klausinės?
- Aš. Klausinėsiu aš. - Karininkas palinko virš Jurgeno.
Majoras Klimontovas, saugumo tarnyba. Ar prisimenate, kas
jums atsitiko?
Jurgenas ranka pasitrynė kaktą. Priešingai, nei buvo sakęs
hakeris, galvos neskaudėjo, tačiau pojūtis buvo toks, tarsi jo aki-
mis žiūrėtų dar kažkas. Kažkas pašalinis.
- Taip, - atsakė jis, - kai ką prisimenu.
- Kas domino įsilaužėlius?
- Negaliu to žinoti. - Jurgenas lėtai palingavo galvą. - Jie,
žinote, su manimi nesikalbėjo.
Medikas parodė ženklą, kurį pastebėti galėjo tik majoras
Klimontovas. Reanimacinis kompleksas "Charonas" kuo tiks-
liausių pulso, kraujospūdžio ir kraujo priemaišų jutiklių dėka buvo
puikus melo detektoriaus analogas. Tisenui tariant paskutinę fra-
zę, įjo kraują išsiskyrė perteklinė adrenalino dozė, o pulsas pa-
dažnėjo. Verčiant iš slaptos Jurgeno kūno kalbos, tai reiškė vie-
na.
Melą.
Švytinčios liuminoforo juostos tunelio, jungiančio atokius
Branduolio sektorius, sienose. Ant oro pagalvės tolygiai linguo-
jantis mobilis. Priekiniu stiklu rieda virpantys lašai - įvažiuodama
44

į tunelį mašina pramušė tankų sniego šydą, švelnų it vaiko kvė-
pavimas.
"Maršruto kontrolė aktyvuota, - belyčiu aptarnavimo progra-
mos balsu pranešė mobilis. - Paskirtis: Sedovo klinika"
- Rankinį valdymą blokuoti, - įsakė vairuotojas ir atsilošė
sėdynėje. Retai kada jam tekdavo daryti ką nors daugiau nei
keisti mobilio maršruto programą, o toks darbas ne tik nereika-
lavo pastangų, bet ir buvo nuobodus. Vairuotojas pašnairavo į
kaimyną, kurio veidas tai išnykdavo kabinos prieblandoje, tai vėl
išnerdavo priešpriešinių žibintų šviesoje. Štai šitam tikrai pasise-
kė su darbu, ir vienoje vietoje sėdėti nereikia. Iš pažiūros nė tris-
dešimties nesulaukęs, o jau majoras.
- Kodėl į "Sedovą"? - paklausė vairuotojas. - Jis ką, kvank-
telėjo?
- Atmintis sušlubavo, - atsakė majoras. - Jis - mūsų kandi-
datas į visišką skenavimą.
- Negali ko nors prisiminti?
- Gali. - Majoro veide šmėstelėjo pašaipa. - Bet kol kas ne-
nori.
"Jūs kviečiamas bendrąja miesto linija, - pranešė mobilis. -
Užklausa asmeniniu kodu. Abonentas Marta Andrejevą"
Antonas krestelėjo, nusipurtydamas prisėlinusį snaudulį. Be-
miegės nakties pasekmė - ir dar dvigubos nuskausminamųjų do-
zės. Galva atrodė labai didelė, permatoma ir apmuturiuota vata,
tarsi eglutės žaisliukas pakuotėje. Nemalonus pojūtis.
- Atsiliepiu, - skubiai pasakė jis. - Vaizdą, garsą ir ribotą da-
lyvavimo įspūdį.
"Tam, kad simuliacijos kokybė būtų optimali, prašau atremti
galvą į krėslo atlošą, - paprašė taksi-mobilis. - Ryšys nustaty-
tas"
Antonas pakaušiu atsirėmė į atlošą, kuriame buvo įmontuota
taktilinė neurosąsaja. Užsimerkė. Būtinybės tam nebuvo, regė-
jimo ir klausos nervai sensorinį signalą gaudavo tiesiogiai.
- Sveika, Marta.
- Labas, katine. Gėles gavau.
- Kokias gėles? - paklausė jis ir pajuto, kaip prieš savo valią
kvailai išsišiepia. - Įsitaisei naują gerbėją?
Ji nusijuokė, ir jam nuo užplūdusio geismo kaklu ir nugara
45

nuvirvėjo šiurpuliukai. Laimė, Marta susisiekė su juo ne savo tar-
nybinio analogo pavidalu, kurio Antonas negalėjo pakęsti nuo
pat jų pažinties dienos. Abstrakčiai simpatinga blondinė tuščio-
mis akimis, panaši į kalbančią silikoninę lėlę. Tikroji Marta buvo
tamsiaplaukė, ypatingo, svilinančio grožio. Ojos akyse buvo įma-
noma nugrimzti, nuskęsti, ypač tuomet, kai jose tvyrodavo švel-
numas, ramybė ir meilė.
- O tu pavyduliauji? - paklausė ji. - Prisipažink.
- Smarkiai. Juk žinai.
- Žinau. Bet išgirsti malonu. - Ji šiltai nusišypsojo. - O dabar
privalai pasakyti man, kokia proga gėlės. Kitaip negalėsiu nor-
maliai dirbti.
- Tokia, kad aš myliu tave, - pasakė jis. - Ir dar kad šiandien
sueina lygiai dvidešimt septyni mėnesiai, kai mudu pažįstami.
- Antonai, mielasis...
Dvidešimt septyni buvo jos magiškasis skaičius.
- Prisimenu, pasirodei tuo savo bjauriuoju analogu. Mažas
purvinas žmogeliukas.
- Plekšnė.
- Taip, Plekšnė. Klausiau, kodėl toks jo vardas, bet tu nesa-
kei.
"Tu ne viską prisimeni, mylimoji, - pagalvojo Antonas. - Aš
papasakojau tau apie plekšnę - kad tai tokia žuvis, visiškai plokš-
čia, pilka ir nepastebima. Guli sau patyliukais dugne, ir jos ne-
mato aukščiau praplaukiantys rykliai, aštuonkojai ir murenos. Ir
žvejai"
Šįryt šeštą valandą Plekšnė nutraukė savo virtualiąją egzis-
tenciją. Antonas ištrynė jį iš asmeninės bazės ir sunaikino visas
atsargines kopijas.
- O dar tu klausei manęs, ar sunku gyventi be prisiminimų.
- Tu atsakei, kad sunku. Ir pats paklausei, ką aš reale veik-
siu vakare. Atsakiau, kad nieko, ir tu pakvietei mane į "Krišto-
linį dangų"
Tą naktį, kai jie pirmą kartą gulėjo vienoje lovoje, paklodes
sujaukę į karštą ir drėgną gniutulą, jis ilgai pasakojo apie išmin-
tingą žuvį plekšnę. Tamsoje tai sušvisdavo skaisčiau, tai vėl pri-
blėsdavo purpurinė cigaretės žarijėlė.
Išklausiusi,ji skruostu prisiglaudė priėjo pilvo ir, kutendama
kvapu bei išdrikusių plaukų galiukais, prisipažino: "Dabar aš tur-
46

būt įsimylėsiu tave" Šiek tiek pračiauptos jos lūpos, slepiančios
saldųjudraus liežuvio geluonį, užbaigė šią frazę ilgu ilgu daugtaš-
kiu.
- Man reikia eiti, - kaltai ištarė Marta. - Klientai laukia.
Ištiesta jos ranka praslydo kiaurai Antoną.
Vėl? - užsigavusi paklausė ji. - Juk prašiau tavęs, Antonai.
- O aš tau aiškinau, kad viešosiose linijose tai nesaugu. - Ji
susiraukė, ir Antonas suskubo nusileisti: - Gerai, gerai, žinau, esu
senas paranoikas. Tuojau pakeisiu. Taksi, - tarstelėjo į šalį, - vi-
sišką dalyvavimą.
Ir susyk ji atsidūrė jo glėbyje. Gyva ir paliečiama. Jį apsvai-
gino sumišę rozmarino ir muskuso kvapai. Jiedu bučiavosi taip
karštai, kad abu ėmė dusti. Ji atšlijo ir, spausdama jo rankas
aukščiau alkūnių, užkimusiu balsu pasakė:
- Šiąnakt, Zverevai, miegoti as tau neleisiu. Supratai?
Jos akyse šoko pašėlę žiburiukai - tos naktinės cigaretės, ku-
rią vieną anuomet dalijosi dviese, atspindžiai. Antonas be žodžių
vėl palinko prie jos. Marta papurtė galvą ir švelniai atstūmė jį.
- Man metas, - tvirtai pasakė. - Iki vakaro, mielasis.
- Iki pasimatymo, - atsakė jis žinodamas, kad vakare jie ne-
pasimatys. Ir neįstengdamas pasakyti to Martai dabar.
Ji atsisveikindama nusišypsojo jam. Antonas liko vienas tak-
si, įvažiuojančiame į dieninio reivo klubo "Pienas" stovėjimo
aikštelę. Laikrodis holografinėje plokštėje rodė 11 valandų 34 mi-
nutes. Iš Dausų lėtai leidosi sniegas.
3
Visame Branduolyje su žiburiu nebūtum radęs kitos tokios
keistenybės. Saldus puvimo ir neteisės aromatas traukte traukė
čionai įvairiausio plauko gaišenos mėgėjus - nuo skoningai trūni-
jančių tipų iš viršutinių lygių iki elegantiškų prekeivių visokiausio
masto ydomis. Šie, nors ir stengėsi įsimaišyti margoje pirmųjų
minioje, tačiau išsklisdavo joje tarsi vaivorykštinės benzino dė-
mės ant vandens. Gražios, tačiau sugadinančios vandenį.
Kitur būdavo šitaip: kai susidarydavo "benzino" perteklius,
ugnis plykstelėdavo savaime, ir kildavo gaisras. Jis akimoju pa-
versdavo pelenais atsidūrusius epicentre ir skausmingai nudegin-
davo tuos, kurie būdavo kaip nors susiję su pirmaisiais. Atsitikti-
47

nių ir neatsitiktinių gaisro aukų pomirtinė reputacija rimtai nuken-
tėdavo.
Pavyzdinės šeimų galvos, atsakingi darbuotojai aukštuose
postuose arba teikiantys solidžių vilčių patekti į vidutinius. Juos
aptikdavo kruvinose ir privemtose tualetų kabinose, perdozavu-
sius legroino stimuliatoriaus ar mirusius dėl to, kad kažkas suva-
rė plokštuminį peilį jiems į kepenis. O tai, kas kenkia klientų re-
putacijai, pakenkia ir klubui. Rūstūs vyrukai iš Polio Policijos il-
gai nelaukę užplombuodavo klubo duris. Neprabėgus nė savaitei,
virš jų jau kabėdavo kokio nors kibernetinių protezų pritaikymo
punkto iškaba.
"Pienui" niekuomet nenutikdavo nieko panašaus, štai kas
buvo keista. Reguliariai vykdomi reidai nuolat baigdavosi šnipštu
- pavykdavo pričiupti nebent kokį tuziną "džampo" prisirijusių
paauglių ir nelegalaus mnemosofto prekeivių. Laimikis griežtoms
sankcijoms pernelyg menkas. O "Pienui" tokie nesėkmingi rei-
dai tapdavo papildoma reklama.
Jei ir nutikdavo kas rimta, tai tik apylinkėse, ne pačiame klu-
be. Pora nuo įėjimo niekada neatsitraukiančių apsaugininkų ap-
klausiami tik gūžčiodavo pečiais. "Net nenutuokiame, kas galėjo
atsitikti. Mūsų įstaiga padori"
O dar tai buvo vienintelis mieste dieninis klubas. Jis atverda-
vo duris lygiai penktą ryto ir veikdavo iki pusiaunakčio kasdien
be išeiginių. Argi šitai neatrodo keista?
Antonas linktelėjo dešiniajam apsaugininkui, šis atsakė tuš-
čiu žvilgsniu, kuriame nebuvo nė menkiausios susidomėjimo pro-
švaistės. Apsaugininko žandikauliai tolygiai judėjo, maldami
rausvą hormoninio stimuliatoriaus plokštelę. Besmegenis teksto-
litu sutvirtintų kaulų, priaugintų raumenų ir sinapsinių akselera-
torių kalnas, vargiai užsitempęs ant savęs per siūles yrantį juo-
dą kostiumą. Porininko akių išvis nesimatė, jas slėpė siaura
veidrodinė ant galvos maukšlinamo mediapriedėlio displėjaus
plokštuma. Apsaugininko lūpos krutėjo, antrindamos pašalinei
ausiai negirdimai dainai. "Niekas, niekas, niekas nemyli tavęę-
ęs", - be garso dainavo jis, kai Antonas, kiaurai perėjęs apšvies-
tą uždangą iš A-lauke sustingusių vandens lašų, atsidūrė klube.
Slėgis. Vis daugiau slėgio ausų būgneliams - neri po vande-
niu. Sukeldami dar daugiau nepatogumų, tankiai vibruoja kauko-
lės kaulai, jiems antrina krūpčiojančios veidrodinės sienos.
Tai muzika.
48

Smailutėlės raudonos adatos, rodos, kiaurai varstančios akių
obuolius, kutena regos nervus. Ant kūno šliaužioja įvairiaspalvės
dėmės. Balti kriokliai svilina tinklainę.
Tai šviesa.
Besirangantys kūnai, pusnuogiai, žvilgantys nuo prakaito ir
gaiviklio plėvelės. Ant odos chaotiškai besikeičiantys animacinių
tatuiruočių ornamentai, tartum būriai išprotėjusių hieroglifų. Ap-
sirengusieji atrodo dar nuogesni už nuogus: perregimos ir odą
imituojančios medžiagos - šio sezono mada. Veidai subjauroti
makiažo, plastikos chirurgų įgeidžių ir padidėjusio endorfino kie-
kio kraujyje. Rankų ir kojųjudesius valdo bendras disharmoninis
ritmas. Baltų stroboskopo tvyksnių sutraukyti, jie primena spaz-
mingą varlės kojelės, kuria paleista srovė, trūkčiojimą. Protar-
piais kas nors griūva ištiktas epilepsijos priepuolio, konvulsijų tą-
somas, o susispietusieji aplink plodami delnais atkartoja negirdi-
mų galvos smūgių į grindis ritmą.
Tai šokis.
O dabar susemk visa tai į vieną saują, sugniaužk kumštyje
taip, kad varvėtų pro pirštus. Ir atsivedėjęs tėkšk tą sutrėkštą
kūnų gniužulą žemyn. Ten, kur pečiais stumdydamas šėliojan-
čius lankytojus, akis slėpdamas už tamsių akinių (ovalūs stiklai
plonyčiuose rėmeliuose it lenktas titano stipinas), Antonas brau-
nasi į tikslą.
Tai klubo "Pienas" šokių aikštelė, ir linksmybės čia pačiame
įkarštyje.
Nauja daina pratrūko pulsuojančiu dundesiu, pratisu elektro-
niniu klyksmu. Prie Antono prisispaudė liaunas kūnas, moteriškų
formų, bet kvepiantis patinu. Svetima ranka suskato ryžtingai
grabinėti slėpsnas. Antonas skaudžiai stuktelėjo alkūne. Žengė
toliau, aiškiai jausdamas, kaip susijaudina, kaip paklusdamas me-
lodijai įsibėgėja kraujas, kaip ištvinsta burnoje varinis prieskonis.
Psichotropinė muzika, mažiausiai pavojingas narkotikas iš visų
šiuolaikinių, "Gašlumas", madingiausia šios žiemos daina, - nagi!
Atsipalaiduok! Laisvę instinktams! Laisvę! Laisvę! Laisvę!
Tie, kurie atsipalaiduoti nepageidavo, naudojo įvairias psichi-
nės savigynos metodikas. Antonas vertino tradicinį ir nesudėtin-
gą šiuolaikinių jogų arsenalą - kvėpavimas, susitelkimas, savi-
tvarda. Jo pulsas neviršijo aštuoniasdešimties, įkvėpimai ir iš-
kvėpimai tolygiai keitė vienas kitą. Jis sukoncentravo mintis į pa-
49

Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt

Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt

Recommended

Recommended

More Related Content

Viewers also liked

Viewers also liked (7)

More from Knygu Skaitykla

More from Knygu Skaitykla (20)

Leonid.aliochin. .puole.multiversumo.angelai.pirma.knyga.2005.lt