Mano pasakojimas per fizikos projekto atsiskaitymą.

1. Toliausiai šiuo metu yra nutolęs „Voyager 2“, skriejantis 17,1 km per sekundę greičiu. Jis jau įveikė
105,5 astronominių vienetų atstumą (1 AV yra lygus 149 597 870 km). „Pioneer-10“ jis aplenkė
1998 metais, kadangi jo greitis yra didesnis vienu astronominiu vienetu per metus. Visų šių misijų
tikslas buvo Jupiterio, Saturno, Neptūno, Plutono ir šių planetų palydovų tyrimai. Erdvėlaiviai
Saulės sistemą paliko skirtingomis kryptimis, skirtingų žvaigždynų link.
Jupiterį ir Saturną, bet ir Uraną, ir Neptūną, deja, dėl šių pakeitimų Voyager 2, kitaip nei Voyager 1,
negalėjo iš arčiau ištirti Titano.
Pioneer 10 tapo pirmuoju erdvėlaiviu praskriejusiu pro Jupiterį 1973 m. gruodžio mėnesį. Zondas
atliko daug vertingų tyrimų, kol 1997 m. kovo 31 d. baigė savo misiją.
Paskutinis, labai silpnas Pioneer 10 signalas buvo užfiksuotas 2003 m. sausio 23 d., tada šis zondas
buvo už 12 000 000 000 km nuo Žemės.
Saulės sistema
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Saulės sistema
Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8
planetos ir 3 nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės
dulkės bei dujos ir kt. Nors saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias
žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.
Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai yra aštuonios didžiosios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė,
Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Šių planetų orbitos yra labai panašios – jos skrieja
aplink Saulę beveik vienoje plokštumoje (todėl, šios planetos juda dangaus skliautu netoli
ekliptikos, per tuos pačius žvaigždynus kaip ir Saulė), o jų orbitos nedaug kuo skiriasi nuo
apskritimo.
Kad būtų galima įsivaizduoti Saulės sistemos mastus, sumažinkime ją 10 milijardų kartų ir
pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodys planetos, kokiu atstumu nuo Saulės jos skrietų.
Saulė tokiame modelyje atrodytų kaip 14 cm dydžio arbūzas, nuo kurio už 6 metrų skrietų pusės
aguonos grūdo dydžio Merkurijus, už 11 m skrietų aguonos grūdo dydžio Venera, o už 15 m
panašaus dydžio Žemė. Kiek toliau, už 23 m skrietų Marsas, kurio dydis prilygtų pusei aguonos
grūdo. Žymiai toliau, už 78 m ir 140 m lazdyno riešuto dydžio skrietų Jupiteris ir Saturnas, už 290
m ir 450 m pusės lazdyno riešuto dydžio Uranas ir Neptūnas. Kiek daugiau nei už pusės kilometro
(600 m) skrietų pusės aguonos grūdo dydžio nykštukinė planeta Plutonas. Dar toliau skrietų 3/4
Plutono dydžio kita nykštukinė planeta – Sedna.
Saulė sudaro ir pagrindinę sistemos masę – 99,86 %.Turinys
Saulės sistemos objektai

2. Daugybę Saulės sistemoje esančių objektų galima suskirstyti į keletą kategorijų. Pastaraisiais metais
paaiškėjo, kad šis skirstymas į kategorijas negali būti toks griežtas kaip anksčiau buvo įprasta.
Dažniausiai ir šioje enciklopedijoje Saulės sistemos objektai skirstomi į:
Saulę
Planetas
Nykštukines planetas
Asteroidus
Kometas
Kentaurus
Transneptūninius objektus
Dulkes
Planetų judėjimas
Aplink Saulę kartu su Žeme skrieja kitos planetos – vienos skrieja tarp Žemės ir Saulės, kitos už
Žemės. Planetos skriejančios tarp Žemės ir Saulės vadinamos vidinėmis planetomis (Merkurijus,
Venera), o kitos – išorinėmis (Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas) planetomis. Ši
klasifikacija yra atskirta todėl, kad vidinių ir išorinių planetų judėjimas labai skiriasi.
Vidinių planetų judėjimas
Šios planetos visada matomos tik šalia Saulės rytais (vakarų elongacija) arba vakarais (rytų
elongacija). Planetos nėra matomos tik tada, kai jos yra už Saulės (viršutinė jungtis) arba tarp
Žemės ir Saulės (apatinė jungtis), retkarčiais galima planetas pamatyti ir esančias tarp Žemės ir
Saulės – tuo metu planetos keliauja per Saulės diską (tranzitas).
Panašiai kaip ir Mėnulio atveju šiose planetose galima stebėti fazių kaitas, kurios vėlgi priklauso
nuo Saulės apšvietimo.
Planeta tik išlindusi iš už Saulės pasirodo vakaruose, yra toli už Saulės, todėl jos regimasis
skersmuo yra mažas, o fazė artima pilnačiai, nes Saulė apšviečia visą atgrežtą planetos diską.
Judėdama link rytų elongacijos planeta sparčiai pradeda artėti link Žemės (vidinės planetos skrieja
aplink Saulę greičiau, nei Žemė), tačiau matomas planetos diskas mažėja ir panašėja į Mėnulio
priešpilnio fazę. Pasiekusi rytų elongacija planeta pakeičia judėjimo kryptį ir pradeda judėti atbulai
– į vakarus, matomas pjautuvas ir toliau mažėja kol pasiekia Saulę ir pradingsta iš vakarinio
dangaus. Po kiek laiko ši planeta pasirodo rytiniame danguje netoli Saulės ir pradeda tolti nuo
Saulės kol pasiekia vakarų elongaciją. Čia planeta vėl pakeičia judėjimo kryptį ir pradeda skrieti į
rytų pusę – artėja prie Saulės ir tolsta nuo Žemės.
Saulės sistemos susidarymas
Saulės sistemos evoliucija nuo jos susidarymo iki mirties užima ilgą laikotarpį ir sudaro apie 10
milijardų metų. Šiuo metu paprastai sutariama, kad Saulės sistema susidarė iš šalto ir tankaus
tarpžvaigždinės medžiagos debesies, sudaryto daugiausia iš helio ir vandenilio (H2), labiausiai
Visatoje paplitusių elementų. Šiame debesyje taip pat galėjo būti vandens, ledo kristalų pavidalu.
Šis debesis, po to kai įgavo pastovią formą (greičiausiai disko), sukdamasi pradėjo diferencijuotis:
didžioji dalis centre sudarė prožvaigždę, būsimąją Saulę. Iš išorinių sluoksnių veikiant gravitacijos
jėgos susiformavo proplanetos.
Saulės sistemos ribos

3. Saulės sistemą gaubia nedidelės energijos, elektros krūvį turinčių elementariųjų dalelių debesis,
sukuriamas Saulės vėjo (heliosfera). Ribos, ties kuriomis šio vėjo spaudimas susilygina su
tarpžvaigždinių dalelių sukuriamu spaudimu (vadinamoji heliopauzė), laikomos galutinėmis Saulės
sistemos ribomis. Jas yra eksperimentiškai nustatę Voyager 1 (85 astronominiai vienetai) ir
Voyager 2 (76 astronominiai vienetai) automatiniai laivai. Skirtingi atstumai rodo, jog debesies
forma nėra taisyklinga. Manoma, jog ją formuoja Saulės judėjimas aplink Galaktikos centrą -
Saulės judėjimo kryptimi heliosfera yra suspaudžiama.