1. VAIKO RAIDOS
PSICHOLOGIJA
VĮ ―Vaiko namas‖
2006 m.

2.  Žmogaus raidos periodizacija
 Ţmogaus gyvenimo periodizavimas nėra visų autorių vienodas, bet
apibendrinant galima nurodyti šiuos etapus:
 kūdikystė (0 – 1 m.)
 ankstyvoji vaikystė (1 – 3 m.)
 ikimokyklinė vaikystė (3 – 6 m.)
 jaunesnysis mokyklinis amţius (7 – 10/11 m.)
 paauglystė (11/12 – 18 m.)
 Ankstyvoji branda
 Vidurinioji branda
 senatvė

3. Vaikų konsultavimo ypatumai
1) Vaiko raidos ypatumai, lemiantys pokalbį su
vaiku:
 Atminties ypatumai
 Dėmesio ypatumai
 Mąstymo ypatumai
 Polinkis fantazuoti
 Gebėjimas verbalizuoti ir vartojamas žodynas
 Moralės raida
 Savęs suvokimo ypatumai
2) Vaiko poreikiai

4. Vystymosi krizės
 Kai kuriuose amţiaus tarpsniuose vystymasis vyksta
lėtai, o kai kurių pagrindinė charakteristika yra krizė. Per
gana trumpą laiką įvyksta staigūs ir kapitaliniai pakitimai
ţmogaus asmenybėje. Krizės įvyksta kai nesutampa
poreikiai ir jų patenkinimo galimybės.
 Kiti teigia, kad krizė atsiranda tuomet, kai nesutampa
kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida
(pvz., paauglys subrendęs, mokinys, o tėvai liepia 21 val.
būti namie)
 Sunku atskirti krizės pradţią ir pabaigą. Ji ateina
nepastebėtai ir tik pačiam vidury yra paaštrėjimas, vidury
– kulminacinis taškas. Dauguma vaikų, pergyvenančių
krizę yra sunkiai auklėjami.
 Svarbu skirti vyst. krizes nuo trauminių krizių, nes vyst.
krizės būtinos normaliai ţmogaus raidai.

5. Jautrūs periodai
 Jautrūs periodai (sensityvūs) tai laikotarpis, kai vaikas gali ko
nors išmokti su nedidelėm pastangomis ir maţomis
sąnaudomis. Tai genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai
kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, judesių koordinacijai,
grakštumo, mandagumo ir t.t.
 Sensityvus poreikis tvarkai – iki 3 m. Tai netgi potraukis tvarkai.
Kai vaikas pradeda judėti, jis nori padėti daiktus į vietą.
 1 – 2 m. sensityvus periodas detalėms ir smulkiems daiktams
(pavojus – gali praryti). Paveiksle pastebi smulkias detales. Tai
rodo psichikos vyst. pokyčius.
 Sensityvus periodas rankos panaudojimui (18 mėn. – 3 m.) –
potraukis atidarinėti stalčius, duris, viską iškrausto, po to vėl
sudeda. Vaikams patinka, kai dovanojami daiktai su dėţutėmis.
 Sensityvus periodas kalbai (nuo kelių mėn. iki 2,5 m.). Vaikas
mokosi ne vien ţodţių prasmę, bet ir gramatikos. Jie išmoksta
labai greitai. Vaikas absorbuoja garsus, ţodţius, gramatiką.

6. Kalbos raida taip pat vyksta tam tikromis
stadijomis. Nuo 6 mėn. galima išskirti
čiauškėjimo stadiją, vėliau seka pirmasis
kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs
kalbos elementai. Apie 8 mėn. kūdikis pradeda
kaupti atmintyje atskirus ţodţius, ima formuotis
aktyvus ir pasyvus ţodynas. Ţodţiai – iš 2 – 3
skiemenų. Kalbos vystymasis sustoja apie 1,5-
2 m., nes tuo metu itin uţsiima vaikščiojimu.
Sakiniai atsiranda praėjus maţdaug 6 mėn. po
pirmų ţodţių.

7. Raida iki 3 metų
Iki 3 metų dominuoja manipuliacinė veikla – vaikas pradeda
domėtis tuo, ką jis gali padaryti vienų ar kitų daiktų
atţvilgiu, tam kad išsiaiškintų savybes, viską
išstudijuotų, paţintų, įgytų patyrimo.
Pradedama manipuliuoti kalba (šakutė – peilio ţmona).
2 metų vaikas jau sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdţioti net
gerokai anksčiau stebėtą elgesį.
Vaikai nesugeba suprasti, kad vienu poţymiu panašūs
daiktai gali skirtis kitu poţymiu. Jie grupuoja daiktus pagal
vieną kriterijų. Jie gali išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet
negali daryti išvadų apie daiktus, kurie yra šalia vienas
kito. Jei eilutėje pagal ūgį išsirikiuos Jonas, Petras ir
Antanas, jis nepadarys išvados, kad Jonas didesnis uţ
Antaną.

8.  Apie 3 m. vietoj savęs įveda ţaislą. Pats valgo, duoda
lėlei atsikąsti. Tai ţaidimas – tyrimas. Po to seka
ţaidimas – konstravimas. Ir tik vėliau atsiranda
vaidmeniniai ţaidimai. Jie gali leisti vaikams susitvarkyti
su vidiniais konfliktais. Jų pradţia siejama su simboliniu
mąstymu. Apie 2 m. vaikas gali ţaisti elementarius
loginius ir teminius ţaidimus, gali sudaryti veiksmų
planą, turi darbinę atmintį.
 Ţaidimai su kitais vaikais. Pirmais metais vaikai su kitais
nesąveikauja. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems gyvi ţaislai.
Ţaidimas priklauso nuo aplinkos. Lopšeliuose vaikai
tampa daug draugiškesni vienas kitam, jie daţniau
šypsosi, keičiasi ţaislais. Jei vaikas gali pasirinkti, jis
mieliau ţaidţia su bendraamţiais.
 18 – 20mėn. vaikai bijo nepaţįstamų ţmonių.

9. 3 metų krizė
 Atsiranda ţodis ―Aš‖. Jis nėra tiek priklausomas nuo
suaugusių. Paţintinė veikla nukreipta į save. Jis – veiklos
subjektas. Jis tarsi stebi save, kartodamas tą patį
veiksmą.
 Savęs paţinimas panašus į išorinio daikto paţinimą (ar aš
galiu tai padaryti?) Apibendrintas paţinimas atsiranda
kalbos dėka. Vaikas pamaţu ima save sieti su vardu
―Jonukas nori valgyti‖ ir tik apie antrus metus sako ―Aš
noriu valgyti‖. Atsiranda vaiko reikalavimas ―Aš pats!‖. Jei
šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio
sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos
suaugę labai globoja ar kai yra autoritarinis auklėjimas su
bausmėmis. Vaikai nepradės prieštarauti, jei mes
nespausime. Pvz., vaikas išmeta iš spintelės ţaislus ir
atsisako sudėti. Mama sako ―aš manau, kad šie ţaislai
tikrai netilps į šią spintelę… ‖ Ir vaikas sudeda ţaislus…

10.  Savęs vertinimas – vaiko siekimas atitikti
suaugusiųjų reikalavimus. Vaikai negali vertinti
savo veiksmų – tai daugiau emocinio pobūdţio
vertinimas. Vaikas nori būti pagirtas. Jie niekad
neprisipaţins blogai padarę. Imama skirti
ţodţius NORIU ir REIKIA. Paprastai vaikai
nesupranta ţodţio reikia.
 Prieštaravimas noriu – reikia uţaštrina 3 m. krizę
ir išsilieja negatyvizmu (―Ne, ne, ne‖).
 Būdingas egocentrizmas – nesugebėjimas
suprasti dalykų iš kito poţiūrio, kitu kampu
(verkiančiai mamai duoda lėlę ar saldainį)

11.  Kūdikystėje pagrindinė veikla – bendravimas su
suaugusiu. Stokojant atsiranda ―emocinis badas‖
 2 –3 m. pagrindinė veikla – daiktinė veikla. Nors
suaugusio vaidmuo nėra sumaţėjęs, daiktai turi
sukelti pakankamai emocijų ir poveikių.
 >3 m. – ţaidimas. Vaikas mokosi manipuliuodamas
daiktais. Tas sudaro sąlygas intelektiniam ir
asmenybės vyst. taigi, vaikai turi daug ţaisti.
 >7 m. – mokymasis – tai patenkina pagrindinius
poreikius.
 Suaugusio ţmogaus – darbas, senatvėje – poilsis.

12. Ikimokyklinis amžius

13. Ikimokyklinis amžius
 3 metų vaikas laisvai vaikščioja, naudoja artikuliuotą
klabą, dėl to sparčiau vystosi jo intelektiniai
procesai, plečiasi socialiniai kontaktai.
 Vaikas suvokia ir randa ţodţio prasmę
 Suvokimo seka: daiktas, veiksmas, santykiai.
 Nuo 2,5 m. pats aktyviausias ţodyno augimo metas: ―kas
čia?―
 3 metų vaikai neblogai vartoja gramatikos formas:
daugiskaita, laikas, įvardţiai. Didelis kalbos gramatizavimas
(suplastelinuoti, kompiuteriuoti).

14.  3 m. gale vaikas gali paţinti iš atminties ir numatyti artimiausius
įvykius, gali palyginti daiktus, pradeda skirti spalvas bei dydţius.
Atstumo, panašumo santykius vaikai suvokia netiksliai.
 2 – 3 m. būdingas daiktų animizmas.
 Suvokiant daiktus vaikai pastebi tuos poţymius, kurie sukelia
emocijas, patenkina poreikius (―negera kėdė‖) Daiktai vaikui yra
gyvi. Klausimas: ar tai iš tikrųjų vaikai suţmogina, ar tai susiję su
suaugusių pamokymais? (gal mes vaikui pasakome tapu tapu, o
ne pats vaikas)
 4 – 5 m. gyvos gamtos animizmas,
 5 – 6 m. ţmogiškas savybes įgyja gyvūnai ir augalai.

15.  Vaikas ima vartoti simbolius. Pirmas simbolių pasireiškimas –
popieriaus lapelis yra maistas lėlei, pagaliukas – mašinytė. 10
mėn. kūdikiui puodelis – tai, iš ko geriama. Nuo 2 m. vaikui
puodelis tai, kuo jis nori, kad būtų.
 Simboliai daugiau asmeninio pobūdţio. 3 m. vaikų ţodţius, frazes
gali suprasti tik artimas ţmogus. Simbolinė veikla pasireiškia ir
piešiniuose, vystosi ir atmintis.
 2 – 5 m. vaiko stiprūs pergyvenimai išlieka visą gyvenimą.
Įsimenami tie įspūdţiai, kuriuos vaikai gali pakartoti savo vidine
kalba. Kol vaikas neišmokęs kalbėti, pergyvenimai neįvertinami ir
uţmirštami.

16.  Jau iki ketverių metų vaikas pradeda suvokti, kad daiktas
egzistuoja ir realiai, ir ţodţio ar minties pavidalu.
 Pradeda suprasti kito ţmogaus mintis ir jausmus, skirti „gera― ir
„bloga―, bei „teisinga― ir „neteisinga― (nusiţengęs šeimos
taisyklėms jaučia gėdą – nuleidţia ţvilgsnį, panarina galvą ar
slepiasi uţ kitų nugaros). Vaikas pradeda jungti praeities-
dabarties-ateities įvykius į vieną grandinę
 Taip pat pradeda numatyti būsimus faktus (vaikas gali nerimauti
dėl galimos netekties, bausmės ar nepritarimo). Ketverių metų
vaiko kalba jau pakankamai išsivysčiusi, ir jis gali išreikšti savo
išgyvenimus, tačiau jam dar nėra didelio skirtumo tarp fantazijos
ir realybės. Jo kalbą gali būti sunku suvokti, nes vienai reikšmei
nusakyti vaikas vartoja keletą ţodţių.

17.  3 m. vaikas gali aprašyti savo elgesį;
 Vaikas ima geriau skirti spalvas, suvokti formas,
objektai suvokiami erdvėje ir laike. Suvokdamas
save laiko atskaitos tašku. Vystosi lako santykio
suvokimas
 Apie 3 m. vaikas supranta, kad kai kurie
išgyvenimai buvo praeityje.
 Apie 5 m. vaikas ţino svaitės dienas, tinkamai
vartoja sąvokas ―šiandien‖, ―vakar‖, ―šįryt‖,
―šįvakar‖.

18.  Vystosi loginis mąstymas, ima atrasti prieţastinius ryšius.
Pradţioje mąstymo procesai įtraukti į praktinę veiklą, pvz., kyla
klausimas, kodėl lyja lietus. Vaikas siekia, kad atsakymas atitiktų
tikrovę. Jei suaugę nepadeda, vaikas remiasi atsitiktinėmis
analogijomis ir fantastiniu aiškinimu.
 Intelektinę veiklą skatina ne mokykliniai interesai, o praktiniai ir
ţaidimo motyvai. Pradinukai net ir mokymąsi stengiasi paversti
ţaidimu.
 4 – 7 m. labai lavėja ţodynas ir gramatika. 3 – 4 m. būdinga kurti
savo ţodţius. Iš pradţių kalba labiau egocentrinė ir
monologinė, vėliau tampa vis labiau socializuota.

19.  Tyrimas (Vygotskis). Arklys, ţmogus,
veţimas, liūtas – kas čia nereikalingas?
Mokyklinukai atmeta veţimą, nes kiti gyvi,
ikimokyklinukai atmeta liūtą, nes galima
pasikinkyti arklį ir nuvaţiuoti – fiksuojama
funkcija. Labai panašu yra ir su
matematinėmis uţduotimis, kur reikia pabaigti
sakinį, pvz., vaţiavo 4 mašinos, 2 sugedo.
Ikimokyklinukas sako taip: ―pataiso ir vaţiuoja
toliau‖.

20.  Trijų kalnelių maketas. Vaikas sėdi prie stalo ir sako ką mato.
Pasodina priešais lėlę ir klausiam ką mato lėlė. Tai jam buvo
sunku. Vėliau padaryti paveiksliukai, kad iš 10 jie galėtų
pasirinkti, ką lėlė matytų. 8 –10 m. vaikas to nesugebėdavo
padaryti (vaikai nesugeba decentruotis). Vaikai suvarţyti
egocentrinės iliuzijos. Vaikas gyvena šiuo momentu, jo pasaulis
tarsi filmas, kurio kadrai lėtai kinta.
 Eksperimentas ―Berniukas ir policininkas‖, kur reikia taip paslėpti
berniuką, kad jo nerastų policininkas. Tai jis padarydavo. Įvedė du
policininkus – rezultatas iš 30 vaikų nuo 3,5 iki 5 m. 90 proc.
uţduotį atliko teisingai. Vėliau buvo įvesta daugiau zonų, daugiau
policininkų, bet ir pasunkinus 60 proc. teisingai atlikdavo 3 m.
vaikai, 4 m. – 90 proc. Taigi vaikai sugeba decentruotis. Padaryta
išvada, kad pirmame tyrime vaikai nesuprato klausimo.

21. Ar vaikai supranta vienas kito mąstymą?
 Suaugęs rodo piešinius ir pasakoja apie mechanizmus vaikui, – šis
kitam vaikui. Kitu atveju vaikams pasakojamas tekstas, sunkios
vietos perskaitomos du kartus. Fiksuojama, kiek suprato pirmas
vaikas ir kiek antras.
 Pirmas vaikas pasakoja sau, o ne kitam vaikui ir jam atrodo, kad
klausytojas jį supranta, nes šis ţino tiek pat, kiek jis. Net ir
suprasdamas prieţastinius ryšius savo kalboje kitam vaikui jis jų
neperduoda. Bet vaikas pasakoja kitam, nes vartoja ţodţius
―supratai‖, ―ţinai‖, ―matai‖.
 Egocentrizmo esmė ta, kad vaikas mano, kad ir kiti tą patį supranta.
Todėl jie ir nesistengia (kitas vaikas info gali tiesiai iš jo galvos
paimti). Vaikai gyvena tarp suaugusių, kurie nuolat teisingai
supranta, ko vaikas nori, ir dar nepasakius išpildo norą. Tai yra
perkeliama į vaikus.
 Su tuo siejamas ir vaikų kalbos netikslumas, nors esmę jie supranta.

22.  Vaikai išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet
nebūtinai jas įsisavina. Vaikas ima suprasti vis sudėtingesnius
loginius ryšius. Pvz., mama iš Klaipėdos, tėtis iš Vilniaus; jie
nesupranta, kaip jie galėjo susitikti. Arba mama vyriausia dukra,
tėtis – jauniausias sūnus: Kaip tėtis gali būti vyresnis uţ mamą?
 Vaikai manipuliuoja skaičiaus sąvoka, supranta tvermės dėsnius:
kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias suskirstoma,
skaičius.
 Vaikas pradeda suprasti klasės tvarumą sulaukęs 5 m., svorio 6
m., tūrio 7 m., bet dar 1 –2 metus negali gerai naudotis šiomis
sąvokomis. Jie negali sąmoningai paaiškinti, todėl mąstymo
procesai vadinami intuityviais

23.  Ikimokykliniame amţiuje vaikai negali atlikti loginių
operacijų, išskirti klases, santykius. Pvz., kas yra jėga? Kas yra
brolis? Kas yra anyta? Kas yra kairė? Kas yra šeima?
 Vaikai taip elgiasi tol, kol nesupranta, kad yra keli poţiūrio
taškai, į kuriuos reikia atsiţvelgti.
 – Tu turi brolį? – Taip, Artūrą. – O Artūras turi brolį? – Ne. Kiek
šeimoje brolių? – du.
 4 – 5 m. vaikai gali pasakyti ―paimsiu pagalį‖, bet tik
mokykliniame amţiuje vaikai ima planuoti veiksmą ir jį atlieka.
 Piešime – pirmiausiai piešia, po to kalba. Ir tik vėliau sako
―Na, nupiešiu namą…‖. Vaikas vis intensyviau naudoja
kalbą, bendravimui su ţmogumi.

24. Įtaigumas
 Vaikai lengviau pasiduoda įtaigai, nei suaugę;
 Lengviau yra įteigti periferinę, o ne bazinę
informaciją.
 Tyrimai rodo, kad nebūto įvykio kartojimas gali
priversti vaiką priimti kaip tikrus įvykius
 Ikimokyklinukams: beveik kas antram vaikui galima
įteigti nebūtą informaciją; beveik kas trečiam galima
įteigti nebūtus prisilietimus.

25. Lytis ir identiškumas
 Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 m. – kai vaikas
mokosi priskirti save ir kitus tam tikrai lyčiai. Bet lytinių skirtumų
supratimas yra ribotas. 3 m. berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama…
Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus.
 Iki 5 – 6 m. vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps
mergaite, jei ţais su lėlėmis ar nešios suknytes. Prasta diferenciacija
pagal lytinius organus. Jie paplūdimyje skiria pagal kasytes ir kitus
poţymius.
 3 m. vaikai gerai skiria ţmones pagal lytį ir ţino, kad skirtingoms lytims
keliami skirtingi reikalavimai. Ką dėvėti, su kuo ţaisti, ką dirbti (♂
neskalbia, neverda, ♀ neskraido lėktuvais…)
 Su amţiumi vis labiau įsisavinami lytiniai skirtumai.
 Mokykliniame amţiuje atsakymai nebėra tokie kategoriški (vyrai gali
dirbti virtuvėje). Vaikai supranta lyties pastovumą. Berniukus vyriški
uţsiėmimai traukia labiau nei mergaites moteriški. Mergaitės pradinėse
klasėse visai mielai renkasi berniukiškus uţsiėmimus (nes daugelyje
kultūrų vyriški uţsiėmimai turi aukštesnį statusą).

26.  Vaikai, kurie priimti grupėje, yra energingesni, atviresni, daugiau
bendrauja, turi daugiau draugų. Nepriimti – uţdari, maţai draugų,
iš jų šaipomasi, jie erzinami, mušami – tai sukelia impulsyvų
elgesį, jie paţeidţia priimtas taisykles. Tas savo ruoţtu skatina jų
atstūmimą. Vaikų draugystė labai trapi.
 Draugystės uţsimezga teritoriniu principu, su amţiumi daugiau
įtakos turi interesai. Paauglystėje vienas svarbiausių dalykų yra
ištikimybė, atsidavimas, pasiaukojimas.
 Agresijos pasireiškimas. Dauguma vaikų darţelyje pešasi, o
namie ne.

27.  Ikimokykliniame amţiuje turi būti išlaikomas
balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo.
Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai
tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo
savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi
pareigos jausmas ir sąţinė. Vaiko aplinkoje
atsiranda daugiau suaugusių.

28.  Iki 5 metų vaikai nelabai supranta socialines
taisykles
 Vaikai sprendţia ar veiksmai teisingi ar
klaidingi remiantis tuo, ar jie sukelia
malonius, ar nemalonius padarinius
 Vaikai paklūsta reikalavimams arba
vengdami bausmės, arba siekdami
konkrečios naudos

29. Jaunesnysis mokyklinis
amžius

30.  7 m. krizė. Tai perėjimas nuo ikimokyklinio amţiaus
į mokyklinį. Vaiko nebepatenkina ţaidimas.
Atsiranda poreikiai pakeisti savo vaikišką gyvenimo
būdą ir atlikti realią, visuomenei reikalingą veiklą.
Kiekvienas vaikas nori mokytis, bet krizė nėra
gili, nes yra poreikių patenkinimo galimybės. Vaikai
nenori eiti į mokyklą, nes įsivaizduoja, kad baigsis jų
geras gyvenimas (―na, ţaisk, ţaisk, bet kitąmet eisi į
mokyklą – pamatysi, kas yra tvarka‖). Vaikų
darţelyje vaikai ţaidţia mokyklą, nori būti mokiniais.
Bet jei vaiko į mokyklą neleidţiama, krizė didesnė.

31.  Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar maţiau
išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį
(vaikų dėmesys pasiţymi dideliais individualiais skirtumais), suprasti
instrukciją, turi objektų palyginimo įgūdţių, tam tikrą sąvokų sistemą
ir darbinę atmintį.
 Pradiniame mokykliniame amţiuje (6-7 – 10-11m.) tobulėja vaiko
loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis.
Šio amţiaus vaikų mąstymas sprendţiant realias problemas, tampa
vis logiškesnis.
 Vaikai dar negali abstrakčiai mąstyti, į tam tikrus klausimus gali
atsakyti tik tada, kai pateikiami pavyzdţiai ar operuojama daiktais
(pvz., skaičiuojama ant pirštų). Palaipsniui vis geriau suprantami
laiko, erdvės, greičio ir atsumo tarpusavio ryšiai („Pavyzdţiui, vaikas
ima suprasti, kad per tam tikrą laiką kiškis, bėgdamas greičiau, gali
nubėgti toliau negu lapė. Po to vaikas ima suprasti ryšį tarp atstumo
ir laiko, t.y., jeigu abu dalyviai bėga tokiu pat greičiu, tai lapė,
bėgdama ilgiau, gali nubėgti toliau uţ kiškį― Ţukauskienė, 227 psl.).

32.  Maţėja vaiko egocentriškumas - jis pradeda vis geriau
suprasti kitų ţmonių poţiūrį.
 Vaikas labai sugestyvi asmenybė. Jam augant ir bręstant
šis sugestyvumas tolydţio silpnėja. Tačiau net vaikui
įkalbėti tai, ko jis nenori, nėra taip lengva. Šeimoje vaikai
daţnai ryţtingai prieštarauja savo tėvams, tuo tarpu
draugų būryje įtaigumo efektyvumas stiprėja kartu su
amţiumi. Labai daţnai jaunuoliai nesugeba priešintis
savo draugų sugestijoms. Apie dešimtus metus išorinių
įtakų vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors
daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal
suaugusiuosius. Sugestyvumas labai sustiprėja veikiant
alkoholiui, narkotikams ar vaistams.

33. Pažintinės brandos kriterijai mokyklai:
 sugebėjimas koncentruoti dėmesį;
 darbinės atminties įgūdţiai;
 sugebėjimas suprasti instrukciją;
 objektų lyginimo įgūdţiai;
 pradinės sąvokų sistemos įsisavinimas.

34.  Pagrindinė veikla – mokymasis. Jis nutolsta
nuo ţaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis
skirtumas
planingumas, organizuotumas, privalomumas
. Suaugusieji nurodo, darbo uţdavinius ir
nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti
pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek
psichiškai.

35.  Mąstymas tampa vis logiškesnis, sprendţiant
realias problemas, tačiau vis dar pritvirtintas
prie čia ir dabar situacijos
 Šiame periode vaikui vis dar sunku spęsti
hipotetines, abstrakčias problemas
 Decentracija – sugeba apţvelgti įvairius
situacijos aspektus

36.  Viduriniosios vaikystės metu vis geriau sugebama
atsiriboti nuo trukdymų ir sukoncentruoti dėmesį į
uţduotį
 Vyresnių vaikų dėmesys yra gerokai planingesnis
negu ikimokyklinio amţiaus vaikų
 Kai kurie mokyklinio amţiaus vaikai turi dėmesio
koncentracijos problemų – dėmesio trūkumo ir
hiperaktyvuo sindromas

37.  Būdinga vis gerėjanti atmintis - sugebėjimas
prisiminti koreliuoja su amţiumi
 Vyresni vaikai linkę daţniau naudoti tiek
loginę, tiek neloginę mnemoniką, kitaip
tariant, pagalbines atminties priemones –
pvz. kartojimas, temų grupavimas į
kategorijas, pagrindinių taisysklių įsiminimas
 Didėjančius mąstymo, mokymosi ir
bendravimo sugebėjimus viduriniosios
vaikystės periodu rodo ir polinkis juokauti, ir
supratimas, kai juokauja kiti

38. Tolesnė kalbos raida
 Mokyklinio amţiaus vaikai pereina į naują kalbos
mokymosi fazę ir jau sugeba pasinaudoti tiksliomis
instrukcijomis, taisyklėmis
 Mokyklinio amţiaus vaikai ţodţius vartoja tiksliau,
pagal jų reikšmę, semantinės ţinios vis geriau
sisteminamos ir hierarchiškai išdėstomos
 Vaiko šnekamoji kalba (ţodynas) yra turtingesnė uţ
rašomąją, bet greitai tos proporcijos pasikeičia
 Daugelį gramatikos taisyklių vaikas įsisąmonina iki 6
m., tačiau tik pradinėse klasėse jis gali paaiškinti
ryšius tarp ţodţių

39.  Pradinėse klasėse atsiranda neformalios
grupės. Iki 7 m. vaikai negyvena
visuomeninio gyvenimo. Vaikų grupelės
nepastovios, ir tik 7 – 8 m. atsiranda poreikis
dirbti, ţaisti kartu. Bet grupės nėra ilgalaikės.
 Su amţiumi grupės pastovesnės, taisyklės
vis grieţtesnės. Vis didesnę įtaką grupių
formavimuisi turi interesų panašumas. Daug
laiko uţima paauglių bendravimas su
bendraamţiais.

40. Vaikų socialinės raidos ypatumai
 Ţaisdami kartu, mokyklinio amţiaus vaikai sukuria
savitą subkultūrą, kuri yra vadinama vaikų
visuomene
 Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į
priklausomybę nuo savo bendraamţių, jie reikliau
renkasi draugus ir yra labai nelaimingi, jeigu jų neturi
 Ţodţiams vaikai skiria didelę reikšmę – pravardės,
išgalvoti pavadinimai ir prisiekinėjimai
 Vaikai sukuria savas taisykles ir jų laikosi, tai jiems
reiškia nepriklausomybę nuo suaugusiųjų

41. Paauglystė: pažintinė,
emocinė ir socialinė raida

42.  Tai labai sudėtingas pereinamasis amţius
ţmogaus raidos kelyje.
 Jis sudėtingas ir patiems individams ir
aplinkiniams.
 Pereinama nuo vaikystės į suaugusio amţių.
 Skirtingose kultūrose šis perėjimas
įteisinamas skirtingais ritualais (paso
gavimas, iniciacijos).

43. Pažintinė raida
 Didėja sugebėjimas abstrakčiai mąstyti. Atsiranda
sugebėjimas abstrakčiai samprotauti apie įvairius
gyvenimo reiškinius (pvz., karą).
 Keičiasi tos mąstymo struktūros, kurios susijusios su
problemų iškėlimu ir sprendimu. Jie gali kelti
hipotezes, daryti išvadas.
 Pereina į formalias operacijas, t.y. Nuo
manipuliavimo daiktais prie manipuliavimo
sąvokomis ir idėjomis. Mąstymas panašus į
suaugusiųjų.
 Jau 14 m. gali suprasti pagrindinius logikos
principus ir dėsningumus.

44.  Mąstydami didesnį dėmesį skiria galimybei, o
ne realybei.
 Paauglių ţodynas daug platesnis nei vaikų
kalba, spalvingesnė, turtingesnė, atsiranda
specifiniai kitose amţiaus grupėse
nevartojami ţodţiai (paauglių ţargonas).
Kiekvienoje kartoje jie yra visiškai skirtingi.
 Vystosi kūrybiniai sugebėjimai.
 Daugumą temų paaugliai jau gali priimti
filosofiškai, bręsta humoro jausmas.

45.  Pabunda ne tik analizės, bet ir savianalizės
poreikis, todėl mąstymas labai egocentriškas.
 Paaugliai mano, kad jie jaučia ir mato
unikaliai. Paaugliai neskiria unikalaus nuo
universalaus.
 Jie daug galvoja apie save ir savo savybes.
Ypatingai jautrus yra neigiamoms savybėms.
 Tampa svarbus ir asmeninis vertinimas apie
save.

46.  Paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų
jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus
naują egocentrizmo formą
 Paauglys, būdamas tarp kitų ţmonių, elgiasi
taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi
kiti — juo labai susidomėję ţiūrovai
 Egocentrizmas maţėja, vis labiau įsitvirtinant
formaliam operaciniam mąstymui

47.  Tik paauglystėje atsiranda susidomėjimas savo
vidiniu pasauliu – naujas poreikis suprasti savo
pasaulį, galimybes, skirtumą nuo kitų ţmonių. Iš
dalies tai ir siekimas įvertinti save. Tai įgalina
mąstymo išlavėjimas paauglystėje ir tai turi didţiulę
reikšmę tolimesniam ţmogaus gyvenimui.
 Kas aš esu? Atsakymai gali būti skirstomi į 2
kategorijas:
ankstesniame amţiuje – išorinės fizinės savybės;
vėliau – nuostatos, paţiūros ir pan.

48. Emocinė raida
 Apie pereinamą laikotarpį kalbama kaip apie padidinto
emocionalumo.
 To negalima paaiškinti vien hormonais, daug priklauso
nuo socialinio auklėjimo.
 Būdinga nuotaikų kaita nuo linksmumo iki liūdesio ir
atvirkščiai be jokios suaugusiam suprantamos
prieţasties;
 Apie 40 proc. paauglių patiria stiprų, bet trumpalaikį
liūdesio, pesimizmo, niekam nereikalingumo jausmą.
 Paauglių jautrumas kitų pastaboms dėl
išvaizdos, proto, kitų sugebėjimų;
 Sentimentalumas ir grubumas;
 Pamaţu išmoksta valdyti savo emocijas.

49. Paauglystei būdingi prieštaringumai, pvz.,
- noras įsilieti į grupę ir iš jos išsiskirti;
- noras būti savarankišku – pagalbos laukimas;
- noras išbandyti jėgas – bejėgiškumo jausmas;
- noras būti priimtu, reikšmingu kitiems –
nepasitikėjimas aplinkiniais;
- noras būti suaugusiu – nepasitikėjimas suaugusių
pasauliu;
- paţeidţiamumas – grubumas;
- bendravimo siekimas – vienatvės poreikis;
- seksualiniai pergyvenimai – seksualinės patirties
baimė.

50.  Paaugliai labai jautriai reaguoja į savo kūno groţį.
Pergyvena, jeigu ant veido yra spuogai, atlėpusios
ausys ar kitokie pakitimai.
 Tiek vaikinai tiek merginos rūpinasi savo įvaizdţiu.
Veidrodis tampa geriausiu draugu, blogiausiu priešu
ir nuolatiniu palydovu.
 Dėl savo kūno pergyvena, jeigu jis neatitinka idealių
standartų. Beveik pas kiekvieną galima sutikti tam
tikrų pageidavimų: nori būti aukštesnis, plonesnis,
didesnis, dailesnis ir pan. Gali imtis dietos, kad
pasiektų sau iškeltus tikslus

51. Psichosocialinė paauglio raida
 Lytiškai bręstant, kūnas kinta fiziškai, įgauna suaugusio
formas, o kognityvinė raida leidţia mąstyti logiškai ir
įsivaizduoti savo ateitį ir planuoti. Taigi, vyksta tolesnė
socialinė raida: paauglys ieško savo tapatumo.
Socialiniai lūkesčiai susiję su paauglio raida, skatina
formuotis suaugusiojo elgesiui.
 Paauglystėje prasideda lytinis brendimas, suaktyvėja
seksualiniai interesai, atsinaujina neišspręsti konfliktai
 Galima įţeisti, jeigu jį vadini vaiku.
 Esant sunkumam atsiskyrimo nuo šeimos, paauglys
neigia savo šeimos
nuomonę, skonį, įpročius, tikslus, tarsi norėtų
išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius

52. Tapatumo raida
 Pagal E.Eriksoną paauglystėje yra išgyvenama
tapatumo krizė
 Šiai raidos stadijai būdingas psichosocialinis
moratoriumas - tai krizės sprendimo atidėjimas laiko
atţvilgiu
 paaugliams kyla dėl klausimų, kas jie yra, koks jų
vaidmuo visuomenėje. Ar jie dar vaikai, ar jau
suaugę? Svarbus gyvenimo prasmės klausimas.
Nesugebėjimas šiuo laikotarpiu suprasti, kas aš esu,
t.y. tapatumo stoka, sukelia sumaištį.
 Jei jaunuoliai sėkmingai išsprendţia psichosocialinę
krizę, susiformuoja tapatumo jausmas – savo
individualybės jausmas, pasitikėjimas savimi,
saugios ateities jausmas.

53.  Paauglys, ieškodamas tapatumo, daţnai įtraukia ir kitus
ţmones, ypatingai svarbūs tampa bendraamţiai
 Paauglystėje santykiai su suaugusiais labai
sudėtingi, nes jie prisirišę prie tėvų ir mokytojų, bet tuo
pačiu pretenduoja į savarankiškumą (kyla konfliktai).
Pagrindinis paauglių ir jaunuolių poreikis – išsivaduoti iš
suaugusio kontrolės
 Socialiniuose santykiuose ypatingai svarbi yra reputacija.
Mėgstamiausias paauglio daiktas – telefonas
(svarbesnis uţ televizorių). Antras svarbus dalykas –
muzikos grotuvas. Vaikinai daugiau pradeda domėtis
mašinomis. Kai kurie net išbando slapta nuo suaugusių
su jomis pasivaţinėti.
 Paauglių grupės - universalus fenomenas. Daţnai
manoma, kad dalyvavimas tokiose grupėse padidina
asocialių poelgių tikimybę

54.  Didelę įtaką daro nustatomos normos tarp paauglių.
Paauglių grupės diktuoja, kaip yra madinga rengtis, kaip
bendrauti, kaip elgtis. Tarp grupių gali vykti varţybos.
Varţymasis gali vykti ir grupės viduje.
 Paauglystėje būdinga rizika pasireikšti devintiniam
elgesiui, pradėti vartoti alkoholį, išbandyti narkotikus.
Tėvų autoritetą pakeičia bendraamţių autoritetas, kai
paauglys gali nusikalsti vien dėl to, kad taip elgiasi jo
draugai. Suaugusieji, kurie dirba su paaugliais turi būti
jiems autoritetais.
 „Delinkventinis elgesys― – tai sąvoka, vartojama tik vaikų
ir paauglių elgesiui apibūdinti. Tai psichologinis polinkis
paţeisti egzistuojančias elgesio normas. Tai smulkūs
nusiţengimai, moralės normų paţeidimai, nesukeliantys
rimto pavojaus ir nepadarantys didelės ţalos.

55. Nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip
sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes
 Autokratinis stilius. Paaugliui neleidţiama reikšti savo nuomonės
arba priimti bet kokius sprendimus.
 Autoritarinis stilius. Nors jaunas ţmogus gali reikšti savo
nuomonę, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi
savo pačių nuomone.
 Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie
problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas
daţniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo
jų pritarimo.
 Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina
panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai.
 Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas
sprendimus, uţima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis
atsiţvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi.
 Nesikišimo stilius. Jaunas ţmogus, priimdamas sprendimus, pats
nusprendţia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.
 Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi
paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

56. Paauglystės krizė
Pati giliausia, ilgiausia. Persitvarko visi vaiko santykiai
su pasuliu ir savimi. Atsiranda nauji poreikiai, kurių
negalima patenkinti vien todėl, kad jie yra
moksleiviai. Didelė poreikių deprivacija. Pvz., nori
grįţti 3 val. nakties, gerti – tėvai negali leisti.
Padidėjęs jautrumas stresui yra siejamas su vystymosi
kitimais – lytiniu brendimu, kognityviniu
vystymusi, naujo socialinio vaidmens ieškojimu ir
atsiskyrimu bei savo tapatumo suradimu.
Normalus vystymosi stresas gali būti paaštrintas
gyvenimo įvykių ir patyrimų, tokių kaip didėjantis
skyrybų skaičius, skurdas, narkotikų
vartojimas, prievarta, smurtas.

57. Labai svarbūs biologiniai pokyčiai. Fiziologiniai
procesai padidina emocinį jautrumą. Tai sukelia
impulsyvumą, nepusiausvyrumą ir pan.
Paauglys ne tik mato, bet ir jaučia fizinius
pasikeitimus. Jis jaučiasi stiprus, pasitikintis. Jis
nebenori būti maţiuku, siekia savo teisių praplėtimo,
didesnio savarankiškumo, nori didesnių reikalavimų
iš aplinkinių.
Paauglių noras būti suaugusiais – noras įgyti daugiau
teisių, bet ne pareigų.

58. Krizė gali būti įvairaus stiprumo. Krizės pasireiškimas
labiausiai priklauso nuo to, koks atotrūkis tarp normų
ir reikalavimų, kuriuos visuomenė kuria vaikui ir
suaugusiam. Vaikystėje tai labai skiriasi. Pagrindinis
reikalavimas vaikui vaikystėje –
paklusimas, suaugusiam – iniciatyva ir
savarankiškumas.
Kuo aukštesnis šeimos socialinis statusas, tuo krizė
gilesnė. Prancūzijoje darbininkų šeimų vaikai daug
greičiau adaptuojasi ir įveikia krizę. Vaikas turi
rimtas pareigas. Tarnautojų šeimose krizė
gilesnė, daugiau konfliktų. Inteligentų / aristokratų
krizė ilga, skausmingų konfliktų nėra. Jie turi daug
galimybių, gali ieškoti.

59. Paauglystės krizės fazės
 negatyvi – atsiranda dar iki subrendimo.
Pagrindinis bruoţas – nerimas, dirglumas,
disproporcija tarp fizinio ir psichinio vystymosi. Tai
blaškymosi, prieštaringų jausmų, abstraktaus
maišto, melancholijos, darbingumo sumaţėjimo
periodas. Mergaitėms negatyvumo pikas trunka 2
– 3 mėn. ir baigiasi prasidėjus menstruacijoms.
Berniukams šis periodas būna ilgesnis – apie14 –
16 mėn.
 pozityvi – ji ateina palaipsniui ir ima reikštis tuo,
kad atsiranda naujos vertybės, intymumo, artumo
poreikis.

60.  Paauglystė psichologiniu poţiūriu:
―YRA NORMALU, JEI PAAUGLYSTĖJE KAS
NORS VYKSTA NENORMALIAI, IR
NENORMALU, JEI VISKAS NORMALU‖.

61. Paauglystėje išryškėjantys sunkumai:
Savižudybė
 Tai sąmoningas savo gyvenimo uţbaigimas
 Tai viena daţniausių mirties prieţasčių tarp jaunų
ţmonių 15 - 24 metų
 Tai pagalbos šauksmas
 Prieţastys: depresija, šeimos problemos,
reikšmingas praradimas, didelis spaudimas
sėkmingumui, raidos sunkumai, ţemas savęs
vertinimas
 Kaip padėti: paklausti tiesiai, išklausyti, parodyti, kad
tikrai rūpi, ieškoti profesionalų pagalbos
 Ko nereikia daryti: sakyti, kad nėra ko nervintis,
nepalikti vieno, negalima ţadėti, kad tai bus
paslaptimi, nesijausti tiktai vieninteliu atsakingu uţ
ţmogaus išgelbėjimą

62. Narkotikai ir alkoholis
 Narkotinių medţiagų vartojimas nuolatos didėja
 Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus ţino daugiau nei
suaugę, tačiau nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė
priklausomybė ir abstinentcija
 Galima jaunuolius skirstyti į penkias grupes pagal narkotinių
medţiagų vartojimą:
Rizikos grupė – dauguma aukštesnių klasių moksleivių.
Pagalba - švietimas
Eksperimentuotojai – asmenys, kurie pavartoja narkotikus
vieną ar du kartus, tada jų atsisako. Pagalba - švietimas,
ankstyvas nustatymas
Nereguliarūs vartotojai – vartoja retkarčiais, neturi fizinės
priklausomybės. Pagalba - ankstyva intervencija
Reguliarūs vartotojai – nuolat vartoja, turi fizinę ir
psichologinę priklausomybę. Pagalba - gydymas
Narkomanai – dėl nuolatinio vartojimo tampa ligoniais.
Pagalba - reabilitacija

63. Valgymo sutrikimai: Bulimija
 tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais
persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu
kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas
vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų
vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas
 Bulimija paprastai prasideda paauglystėje (14 – 25 m.).
Paprastai bulimija tęsiasi ilgiau nei anoreksija
 Dauguma persivalgo bent kartą per dieną (per palyginti
trumpą laikotarpį suvartoja didelį maisto kiekį, koks
nebūdingas sveikiems ţmonėms), daţniau savaitgaliais
ar vakarais. Persivalgoma daţniausiai pasislėpus, po to
jaučiamas pasišlykštėjimas savimi, kaltė. Persivalgymas
gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis
paruošiamas ir ―suryjamas ritualiniu būdu‖.

64. Anoreksija
 tai valgymo sutrikimas, kai ţmogus sąmoningai maţina ir
/ ar palaiko maţą kūno svorį
 Sergantysis anoreksija badauja. Pacientas neigia, kad
normaliam kūno funkcionavimui reikia bent pagrindinių
maisto medţiagų
 81 – 95 % sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės
 0,5 – 1 % amerikiečių serga anoreksija. Tai viena iš
daţniausių psichiatrinių diagnozių jaunų moterų tarpe
 5 – 20 % sergančiųjų anoreksija mirs. Kuo ilgiau ţmogus
serga, tuo didesnė tikimybė, kad jis mirs. Mirties
prieţastys somatinės (visiškai išsekus sustoja širdis)