2. Jupiteris. Tai didžiausia ir masiviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio
masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto.
Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima
padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio
tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį.
Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto
greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį. Viršutiniai atmosferos sluoksniai
sukasi nevienodu kampiniu greičiu: prie pusiaujo apsisukimo periodas 5m11s
trumpesnis kaip vidurinėse platumose. Dėl greito sukimosi planeta labai
susiplojusi: jos ašigalinis spindulys 4400 km trumpesnis kaip pusiaujinis, taigi
paplokštumas lygus net 0,06.
Jupiteris – stiprus kosminis magnetas: šiauriniame poliuje jo stiprumas
lygus 14 Oe, pietiniame – 11 Oe ir prie pusiaujo 4,2 Oe. Magnetinis poliarumas
priešingas Žemės magnetiniam poliarumui. Magnetinis laukas panašus į Žemės
magnetinį lauką, bet už jį daug kartų stipresnis ir toliau siekia. Suprantama, kad
Saulės vėjo dalelės, susidūrusios su Jupiterio magnetiniu lauku, patenka kaip į
spąstus. Aplink Jupiterį, skirtingai negu apie Žemę, susidaro ne radiacijos
žiedas, bet elektringas diskas. Elektringos dalelės turi savo magnetinį lauką,
kuris deformuoja Jupiterio lauką. Į Saulę atgręžtoje pusėje 50 – 100 Jupiterio
spindulių nuotoliu susidaro frontas, o priešingoje laukas nutįsta net už Saturno
orbitos.
JAV kosminės stotys, praskriejusios arti Jupiterio, aptiko labai sudėtingą
ir įvairiaspalvę viršutinę planetos atmosferą. Atogrąžų sritys gauna daugiau
Saulės energijos, labiau įkaista, ir oras čia kyla aukštyn, užleisdamos vietą
vėsesnėms masėms iš ašigalių sričių. Tačiau Jupiteryje vėjai pučia ne išilgai
dienovidinių: veikiami Koralio jėgų, kurios šioje planetoje dėl greito sukimosi
apie ašį daug veiksmingesnės negu Žemėje, nukrypsta išilgai lygiagrečių. Vėjų
greitis atogrąžuose apie – 100 m/s į rytų pusę, apie +20o, -20o platumų zonoje –
apie 50 m/s į vakarų pasę. Šiaurės pusrutulyje dar labiau stiprus rytys tarp 20o
ir 30o platumos pučia daugiau kaip 100 m/s greičiu. Arčiau ašigalių atmosfera
ramesnė.
Jupiterio oras lekia ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi.
Atmosfera daugaiu kaista nuo vidinių energijos šaltinių negu nuo Saulės. Todėl
atmosferoje stipri konvekcija. Kylančios masės yra karštesnės ir šviesesnės,
slūgstančios – tamsesnės. Šviesiosios zonos ir tamsesnės juostos ištįsusios
lygiagrečiai pusiaujui. Dėl nevienodo temperatūrospasiskirstymo atmosferoje,
dėl vėjų ir konvekcijos regimasis Jupiterio paviršius atrodo labai audringas,
sūkuringas. Jis ypač ryškus spalvotuose televizijos vaizduose. Jupiterio debesų
spalvotumas priklauso nuo įvairių sudėtingesnių cheminių junginių ir smulkių
dalelių priemaišų. Viršutinėje debesuotoje atmosferoje rasta etano ( C2H6 ),
acetileno ( C2H2 ), fosfino ( PH3 ), anglies monoksido ( CO ) ir kitų junginių.
Žymiausias Jupiterio sūkurys, primenantis žemiškus ciklonus ir
anticiklonus, yra garsioji Didžioji raudonoji dėmė. Ji matoma per teleskopus
nuo Žemės ir jau stebima apie 300 metų. Itin įspūdinga ši dėmė spalvotuose
Jupiterio debesų televizijos panoramose.
3. Raudonoji dėmė susidariusi į pietus nuo pusiaujo. Tai rausvas ovalas,
kurio ilgiausias skersmuo – apie 30 000 km, trumpiausias – apie 10 000 km.
Kinta dėmės dydis, pavidalas ir vieta Jupiteryje. Arčiau pakrasčio dėmę
sudarantys debesys skrieja spiralėmis pagal laikrodžio rodyklę. Dar toliau į
pietus regima mažesnė balta dėmė, kurios masės juda priešinga kryotimi.
Toliau nuo Raudonosios dėmės taip pat randama baltų dėmių, kurios primena
vandens paviršiuje susidarančius sūkurius.
Raudonoji dėmė labai patvari. Ir kiti, daug mažesni, sūkuriai tveria
ištisus metus ir dešimtmečius, o analogiški Žemės atmosferos sūkuriai – po
kelias ar keliolika dienų. Tik mažesni sūkuriai laikosi kur kas trumpiau: po
keliasdešimt ir daugiau kaip po 100 dienų.
Žemiausia temperatūra ( apie 130 K ) yra sluoksnyje, kuriame slėgis 100
– 120 mb. Apie 100 km virš to sluoksnio temperatūra pakyla iki 160 K. Daug
sparčiau ji kyla einant gilyn: 50 km gylyje nuo žemiausios temperatūros
sluoksnio vyrauja amoniako debesys, kurių temperatūra 180 K, 70 km gylyje –
amonio hidrosulfido ( NH4SH ) 200 – 220 K temperatūros debesys ir 100 km
gylyje – 240 – 280 K temperatūros vandens garų bebesys.
Dydžiai
Vidutinis nuotolis nuo Saulės av 5,20
Nuotolis milijonais km 778
Ekscentricitetas 0,048
Orbitos posvyris 1o18’,5
Apskriejimo periodas m 11,86
Sinodinis riodas d. 399
Apsisukimo apie ašį periodas 9h50m41s
Vidutinis orbitinis greitis k/m 13,06
Masė mž = 1 317,9
Pusiaujo spindulys km 71 400
Vidutinis tankis g/cm3 1,33
Pagreitis prie paviršiaus m/s2 24,45
Pabėgimo greitis m/s2 61
Albedas 0,42
Lentelė. Jupiterio charakteristika
4. Daugiausia palydovų turistambiosios planetos milžinės – Jupiteris ir
Saturnas. Šių planetų šeimų gausumas ypač paaiškėjo, kai į jų rajoną nuskriejo
kosminės stotys. Be stambiųjų palydovų, atrastų teleskopais iš Žemės,
kosminės stotys nufotografavo daug nedidelių palydovu, skriejančių paprastai
skirtingomis, įvairiai pasvirusiomis į planetos orbitą plokštumomis.
Vardas Atradimo metai Skersmuo km
Metis 1979 40
Adrastėja 1979 24*10*16
Amaltėja 1892 270*170*150
Tebė 1979 110*?*90
Ijo 1610 3630
Europa 1610 3138
Ganimedas 1610 5262
Kalista 1610 4800
Leda 1974 10
Himalija 1904 180
Lisitėja 1938 20
Elara 1904 80
Anankė 1951 20
Karme 1938 30
Pasifaja 1908 40
Sinopė 1914 30
Lentelė. Jupiterio palydovai
Jupiterio šeima. Pirmuosius keturis Jupiterio palydovus atrado
Galilėjus. Pirmą kartą astronomijos istorijoje pasigaminęs nedidelį teleskopą,
jis išvydo tartum sumažinta Saulės šeimos vaizdą. Tie keturi palydovai
pavadinti mitologiniais vardais: Ijo, Europa, Ganimedu, Kalista. Jie vadinami ir
Galilėjaus palydovais. Dar devyni Jupiterio palydovai atrasti vėliau, nuo 1877
iki 1951 metų. Jų vardai taip pat mitologiniai, be to, taip parinkti, kad galūnė
nurodo skriejimo orbitos kryptį: jei vardas baigiasi garsu a, tai palydovas
skrieja tiesiogine kryptimi, jei – ė, - skrieja priešinga kryptimi, kitaip sakant, jo
posvyrio kampas didesnis kaip 90o.
Taigi Ijo, Ganimedas ir Kalista didesni kaip Mėnulis. Nedaug nuo jų
tesiskiria ir Europa. Visi kiti palydovai, išskyrus Amaltėją, prilygstančią
stambiam asteroidui, labai maži, giminingi Marso palydovams.
5. Literatūra
A. Juška “Saulės šeima” Vilnius “Mokslas” 1985
Pažinimo džiaugsmas Populiarioji enciklopedija “Mokslas ir visata”
