1
Romantizmo literatūra
A. Mickevičius.
Adomas Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, lenkų kalba rašė apie Lietuvą,
rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu); už veiklą filomatų
draugijoje ištremtas iš tėvynės be teisės sugrįžti. Reikšmingas kūrinys „Odė jaunystei", kuriame
reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas. Ištremtam iš Lietuvos į Rusiją
Mickevičiui visa, kas prasmingiausia, liko ten, kur Lietuvos miškai, Nemunas. Sonete „Akermano stepės"
(jos yra Kryme, kur poetas lankėsi); įsižiūrėdamas - įsiklausydamas į Krymo gamtą, poetas iš tiesų klausosi,
ar neišgirs Lietuvos: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia".
Viena svarbiausių A.Mickevičiaus kūrybos temų- tėvynės meilė, Lietuvos ilgesys. „Ponas Tadas" -
paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Tai epinis pasakojimas apie istorinės
Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas
paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas. „Ponas Tadas" rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į
gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su
žydais". Jis viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas
su savo tėvų kaimynais. Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, meilės ir
pagarbos tėvynei išreiškimas: ,,Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik
tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko”. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse
regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės - medžiai turi atmintį („Tie medžiai
kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė - paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus,
pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų
daugybę kužda jam į ausį".
A.Baranauskas. Anykščių šilelis
Antanas Baranauskas – ryškiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas romantikas, klasikinės poemos
,,Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Jis pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir
dvasinio turtingumo ryšius. Šiuo kūriniu A. Baranauskas siekė apginti lietuvių tautiškumą bei išsaugoti
niokojamą šilelį.
,,Anykščių šilelį“ sudaro dvi dalys. Pirma dalis pradedama gan graudžiu vaizdu: „kalnai
kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Tokia daugiaprasme metafora autorius vaizduoja buvusio, dabar jau
iškirsto miško grožį ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo - „kelios pušelės apykraivės“ , „skujom, šakelėm“
nuklota dykynė. Autorius aplink regi tik tuštumą: „visa prapuolę“, liudija sielvartą, nuoskaudą.Buvęs
šilelio grožis atgyja antroje poemos dalyje. Joje pateikiamas prisiminimas apie buvusį šilo grožį, kuris
išreiškiamas frazeologizmu „net akį veria“. Šis vaizdas suteikia džiaugsmo, kad net už „širdies
tveria“.,,Anykščių šilelyje“ išsiskiria regimieji šilelio vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia metaforomis,

2
palyginimais, epitetais ir personifikacijomis. Nuoseklumas viena iš autoriaus savybių, kuri atsiskleidžia
kūrinyje. Jo aprašomas miškas, pateikiamas nuo apačios į viršų. Vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis –
samanomis: „minkštučiai samanų patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula užliesti“. Norėdamas išreikšti
nepakartojamą šilo grožį naudoja metaforas : „putinai krauju varva“ , „dreba epušės nusgandę“. .Autorius
negaili poemai liaupsių, personifikacijų: "Tartum miškas kvepuoja nelyginant žveris“, epitetų: senobinei,
pievos kemsotos, negaili vaizdingų veiksmažodžių: tratinti, rokuoti, ir , žinoma, palyginimų : uogienojai kaip
rūtos kelmais želia“. Tarp medžių bei samanų pilna grybų, jų autorius pateikia ištisą daugybę norėdamas
suteikti gausumo miško aprašymui. Vaizdas baigiamas aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis. Šilelyje pilna
įvairiausių kvapų. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta
barngių kvepalų mišiniui. Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis - švelnina vaizduojamų
objektų savybes.
Perteikdamas šilo garsus, A.Baranauskas atskleidė savo ypatingą poetinį talentą. Autorius vaizdingai
perteikia nakties tylą :,,Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunas /Lapas arba žiedelis ant šakelių
kraunas;/Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa./
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta“.Tekste daugiausia minima paukščių: genių, žąsų, ančių,
tilvikų ir daug kitų čiulbuonėlų. Tačiau ypatingą vietą paukščių chore poetas skiria lakštingalos giesmei:,,Ė už
visus viršesnis lakštingalėlės balsas:/Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakant, skalsus:/Skamba, ūžia per
krūmus ir vis kitaip mainos,/Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos“.,,Anykščių šilelis“ žymiausias
Antano Baranausko kūrinys, padėjęs apginti lietuvių kalbos turtingumą ir skambumą.
V. Kudirka.
Vincas Kudirka – gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio
„Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų, Lietuvos himno autorius. V.Kudirka
yra parašęs 10 originalių eilėraščių, keliolika verstinių eilėraščių. Tačiau tie negausūs eilėraščiai
V.Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais,
proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu. Apie 10 metų leisdamas laikraštį „Varpas“,
dirbo pogrindžio sąlygomis, caro valdžios sekamas. Net labai persekiojamas nepalūžo. V.Kudirkos poezija
diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Savo pasiryžimą dirbti šia
kryptimi Kudirka išreiškia eilėraščiu „Labora“:,,Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus/ Ir dirvos
ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,/ Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,/ Vėlu juk prie darbo:
nesėsi, nepjausi. (…)/ Kol da idealais, brol, besigėrėsi,/ Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,/ O skubink!
Paskui tu … jų išsižadėsi, /Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto…” Kudirkai svarbi prasmingo
gyvenimo vertybė – meilė Tėvynei. Savo eilėraštyje „Tautiška giesmė” jis išaukština didingą Lietuvos
praeitį, didvyrius, kovojusius už Lietuvą, skatina dirbti tautos labui, puoselėti lietuvybę. Jis linki, jog
meilė Tėvynei niekada neužgestų mūsų širdyse, nes tik tada gyvenimas bus prasmingas bei doras.

3
Maironis
Maironis yra vienas svarbiausių lietuvių literatūros vardų, žymiausias poetas romantikas.
„Pavasario balsuose", svarbiausioje savo knygoje, Maironis išreiškė lietuvių tautos atgimimo idealus
ir viltis. Maironio eilėraščiuose iškilo mąstantis, grožį jaučiantis, prasmės besiilgintis žmogus.
Gražios kalbos, pakilios intonacijos, tauraus turinio Maironio eilėraščiai tapo populiarūs, virto
dainomis. Maironio talentas universalus. Jis rašė eilėraščius, poemas, istorines dramas,
apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Poetas siekė pasisakyti svarbiausiais lietuvių istorijos,
valstybės ir kultūros klausimais.
Tėvynės grožis, jos kraštovaizdis, skaudus jos likimas - svarbios Maironio kūrybos temos.
Poetas eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir geografiją. Eilėraštyje ,,Kur bėga Šešupė“ minimos
didžiausios Lietuvos upės, sodybos ir dvarai, ,,broliai artojai“ ir sesutės, močiutės darželis. Tokia Lietuva
Maironio eilėraščių žmogui yra didžiausia vertybė. Žmogus jaučia ypatingus broliškus ryšius su kitais,
žino, kad yra viena tėvynė, viena kalba. Herojiniai istorijos momentai Maironiui itin svarbūs.
Eilėraščiuose ,,Mano gimtinė“, ,,Trakų pilis“, ,,Milžinų kapai“ poetas didžiuodamasis kalba apie
lietuvių kovas su kryžiuočiais, vadina senuosius lietuvius didžiavyriais, milžinais, prisimena Vytauto
Didžiojo laikus - Lietuvos klestėjimo laikotarpį. Laisvė iškeliama kaip svarbiausias kovų tikslas.
Poetas meilę tėvynei suvokia kaip darbą, kovą, aukojimąsi dėl tėvynės. Tokia idėja
perteikiama tautinio atgimimo eilėraščiuose ,,Nebeužtvenksi upės“, ,,Užtrauksme naują giesmę“,
,,Vilnius“. Poetas negailestingai išjuokė tuos, kurie dėl asmeninės gerovės, sotaus gyvenimo išdavė
jaunystės idealus, pažadus, pamiršo savo ankstesnius įsitikinimus. Tokių žmonių menkumą, tuštybę jis
pasipiktinęs ironiškai ir net sarkastiškai išjuokia satyrose ,,Skausmo balsas“, ,,Mano
moksladraugiams“.
Kai kuriuose eilėraščiuose poetas atsisleidžia kaip nusivylęs, susimąstęs, labai jautrus,
gyvenimo verpetuose daug kartėlio patyręs ir savo skausmą eilėraščiuose išliejęs dainius.
Individualūs, dažnai dramatiški išgyvenimai atsiskleidžia eilėraščiuose,,Vakaras“, ,,Užmigo žemė“,
,,Nuo Birutės kalno“.