LIETUVOS RESPUBLIKOS VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IR HUMANITARINĖS PAGALBOS ĮSTATYMAS

1. 2012-05-25
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IR HUMANITARINĖS PAGALBOS
ĮSTATYMAS
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
1. Įstatymo tikslas – reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų lėšomis finansuojama vystomojo bendradarbiavimo veikla
besivystančiose šalyse ir humanitarinės pagalbos teikimu už Lietuvos Respublikos (toliau
– Lietuva) ribų.
2. Įstatymas nustato Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus ir principus, jos
formavimą, įgyvendinimo būdus, koordinavimą ir finansavimą. Įstatymas nustato
Lietuvos teikiamos humanitarinės pagalbos tikslus, principus, jos teikimo būdus ir
finansavimą.
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos
1.Daugiašalė parama – privalomi ir savanoriški įnašai ir įmokos vystomojo
bendradarbiavimo veiklą vykdančioms ar koordinuojančioms tarptautinėms organizacijoms,
įskaitant dalį įmokų į Europos Sąjungos (toliau – ES) biudžetą, tarptautinėms finansų
institucijoms ir fondams.
2.Deleguotasis bendradarbiavimas – valstybių donorių partnerystės susitarimas, kai viena
valstybė donorė yra įgaliota vienos ar kelių kitų valstybių donorių vardu vykdyti vystomojo
bendradarbiavimo veiklą.
3.Dvišalė parama – iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojama parama
valstybės partnerės institucijoms ar pilietinės visuomenės organizacijoms, atsižvelgiant į jų
poreikius.
4.Humanitarinė pagalba – priemonės ir veiksmai, kurių tikslas gelbėti žmonių gyvybes,
palengvinti jų kančias ir išsaugoti jų orumą stichinių ir dėl žmogaus veiklos kylančių nelaimių
ir jų padarinių metu.
5.Oficiali parama vystymuisi – iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojama
parama ir humanitarinė pagalba besivystančioms valstybėms ir teritorijoms, įtrauktoms į
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) Paramos vystymuisi
komiteto sudaromą paramos gavėjų sąrašą.

2. 6.Parama biudžetui – finansinė parama, pervedama į valstybės partnerės, vykdančios skurdo
mažinimo programą, biudžetą, ją susiejant su partneryste ir tarpusavio atskaitomybe
grindžiamu politiniu dialogu, veiklos vertinimu ir gebėjimų stiprinimu.
7.Techninė parama – parama teikiama finansuojant mokymo, įskaitant stipendijas, gerosios
patirties perdavimo, gebėjimų stiprinimo projektus ir programas.
8.Tvari raida – visuotinės gerovės siekimas, derinant ekonominio ir socialinio vystymosi bei
aplinkos apsaugos politikas.
9.Valstybė donorė – valstybė, teikianti paramą besivystančioms valstybėms.
10.Valstybė partnerė – paramą gaunanti besivystanti valstybė.
11.Vystomasis bendradarbiavimas – išsivysčiusių ir besivystančių šalių bendradarbiavimas,
kai išsivysčiusios šalys remia tvarią besivystančių šalių raidą, jų pastangas mažinti skurdą ir
integruotis į pasaulio ekonomiką.
3 straipsnis. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslai
Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika – neatsiejama Lietuvos užsienio politikos
dalis, kuria siekiama šių tikslų:
1) prisidėti prie pasaulinių skurdo mažinimo besivystančiose valstybėse pastangų ir kitų
Jungtinių Tautų (toliau – JT) paskelbtų vystymosi tikslų įgyvendinimo;
2) prisidėti prie demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvės bei tvarios raidos plėtojimo
Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatytose šalyse ir regionuose;
3) stiprinti politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius su Vyriausybės
nustatytomis šalimis ir regionais ir, esant galimybei, su kitomis šalimis;
4) informuoti ir šviesti Lietuvos visuomenę apie vykdomą vystomąjį bendradarbiavimą, jo
tikslus ir rezultatus, siekti didesnės visuomenės paramos šiai veiklai.
4 straipsnis. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos principai
Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikoje laikomasi šių principų:
1) partnerystės su valstybe partnere, tarptautine valstybių donorių bendruomene,
tarptautinėmis organizacijomis, tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat
nevyriausybinėmis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje;
2) valstybės partnerės atsakomybės – besivystanti valstybė pirmiausia pati yra atsakinga už
savo vystymosi strategiją ir jos įgyvendinimą;
3) solidarumo – remiant pasaulio bendruomenės pastangas siekti JT paskelbtų vystymosi
tikslų;
4) paramos teikimo ir naudojimo veiksmingumo, skaidrumo ir atskaitomybės;

3. 5) koordinavimo ir papildomumo – valstybių donorių bendradarbiavimo įgyvendinant
bendras daugiametes programas, paramos teikimo papildant ir derinant pavienių valstybių
donorių veiklą ir taip užtikrinant optimalų žmogiškųjų ir finansinių išteklių naudojimą;
6) politikos suderinamumo – kitų politikų atsižvelgimo į vystomojo bendradarbiavimo
tikslus;
7) Lietuvos sukauptos patirties, lyginamųjų pranašumų panaudojimo, atsižvelgiant į
prioritetinius valstybės partnerės poreikius.
5 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimo principai
1. Teikdama humanitarinę pagalbą Lietuva vadovaujasi tarptautinės humanitarinės teisės
normomis ir laikosi šių humanitarinės veiklos principų:
1) humaniškumo – kai bet kuriomis aplinkybėmis reaguojama į žmonių kančias, siekiant
apsaugoti jų gyvybę, sveikatą ir orumą;
2) neutralumo – pagalba neturi būti teikiama palaikant kurią nors šalį ginkluoto konflikto ar
kito ginčo atveju;
3) nešališkumo – pagalba teikiama nediskriminuojant nukentėjusių gyventojų ar jų grupių,
vadovaujantis tik jų reikmėmis;
4) nepriklausomumo – humanitarinių tikslų siekiama autonomiškai, neatsižvelgiant į
politinius, ekonominius, karinius ar kitus tikslus.
2. Lietuva teikia humanitarinę pagalbą koordinuodamasi su ES, JT ir kitų humanitarinės
veiklos dalyvių vykdomais humanitarinės pagalbos teikimo veiksmais.
3. Teikiant humanitarinę pagalbą, kai įmanoma, atsižvelgtina į ilgalaikio vystymosi tikslus.
6 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo būdai ir priemonės
1. Vystomojo bendradarbiavimo politika įgyvendinama:
1) teikiant dvišalę ir (ar) daugiašalę paramą;
2) informuojant ir šviečiant visuomenę vystomojo bendradarbiavimo klausimais.
2. Dvišalė ir daugiašalė parama gali būti teikiama per projektus ir programas, techninę
paramą, paramą biudžetui, deleguotą bendradarbiavimą, pagalbą valstybės partnerės
prekybos sistemos stiprinimui ir privataus sektoriaus plėtojimui, kitų valstybių lėšomis
vykdomų projektų ir programų bendrąjį finansavimą.
7 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos formavimas, įgyvendinimas ir
koordinavimas

4. 1. Vyriausybė formuoja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką, konsultuodamasi su
šios politikos vykdytojais.
2. Užsienio reikalų ministerija, vadovaudamasi šiuo įstatymu, Vyriausybės programa ir
atsižvelgdama į metinius valstybės biudžeto asignavimus:
1) vadovauja formuojant, įgyvendinant ir koordinuojant Lietuvos vystomojo
bendradarbiavimo politiką;
2) rengia ir teikia Vyriausybei tvirtinti ilgalaikes vystomojo bendradarbiavimo politikos
kryptis, konsultuodamasi su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene;
3) iš jai patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų įgyvendina Vystomojo bendradarbiavimo
ir paramos demokratijai programą. Šią programą ir jos įgyvendinimo tvarką tvirtina
Užsienio reikalų ministras;
4) kasmet teikia EPBO paramos vystymuisi komitetui statistinę ataskaitą apie Lietuvos
paramą vystymuisi ir suteiktą humanitarinę pagalbą.
3. Finansų ministerija yra atsakinga už vystomojo bendradarbiavimo politikos koordinavimą
su tarptautinėmis finansų institucijoms ir lėšų narystės tarptautinėse finansų institucijose
įnašams sumokėti, įskaitant dalį įmokų į ES biudžetą, numatymą valstybės biudžete. Savo
veiksmus Finansų ministerija derina su Užsienio reikalų ministerija.
4. Valstybės ir savivaldybių institucijos:
1) pagal kompetenciją gali priimti sprendimus dėl dalyvavimo vystomojo bendradarbiavimo
veikloje, derindamos savo veiksmus su Užsienio reikalų ministerija ir nustatytais
terminais bei nustatyta forma teikdamos jai statistikos duomenis apie savo veiklą šioje
srityje;
2) iš joms patvirtintų biudžeto asignavimų gali teikti dvišalę ir (ar) daugiašalę paramą
valstybėms partnerėms. Tokios paramos teikimo tvarką nustato atitinkamos institucijos
vadovas.
5. Vystomojo bendradarbiavimo veiklai koordinuoti ir siekiant politikos suderinamumo yra
sudaroma tarpžinybinė vystomojo bendradarbiavimo komisija, vadovaujama Užsienio
reikalų ministerijos atstovo. Šios komisijos sudėtį ir nuostatus tvirtina Vyriausybė, o
personalinę sudėtį – Užsienio reikalų ministras.
6. Užsienio reikalų ministerija ir kitos valstybės institucijos už vystomojo bendradarbiavimo
veiklos rezultatus atsiskaito Seimui bendrąja tvarka.
7. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, dalyvauja planuojant ir
įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką, informuoja ir šviečia visuomenę
vystomojo bendradarbiavimo klausimais, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į šią
politiką ir skatina prisidėti prie jos plėtojimo ir stiprinimo.

5. 8. Kiti šiame straipsnyje neįvardinti vystomojo bendradarbiavimo subjektai taip pat gali
dalyvauti vystomojo bendradarbiavimo veikloje.
8 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos finansavimas
1. Vystomojo bendradarbiavimo politika finansuojama iš Užsienio reikalų ministerijai,
kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms patvirtintų biudžeto asignavimų ir kitomis,
šiame įstatyme neįvardintomis lėšomis, kurios, remiantis EPBO metodologija gali būti
apskaitytos kaip oficiali parama vystymuisi.
2. Įgyvendindama ES ir kitus tarptautinius susitarimus dėl oficialios paramos vystymuisi,
Lietuva sieks didinti savo oficialią paramą vystymuisi, atsižvelgdama į valstybės
finansines galimybes.
9 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumas
Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumo siekiama:
1) prisidedant prie ES vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo, vadovaujantis
geriausia ES valstybių narių šios srities patirtimi;
2) atsižvelgiant į pasaulines vystomojo bendradarbiavimo politikos tendencijas ir
koordinuojant Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką su JT organizacija,
tarptautinėmis finansų institucijomis, EBPO, Pasaulio prekybos organizacijos veikla
pagalbos prekybai srityje;
3) informuojant ir šviečiant Lietuvos visuomenę apie vystomojo bendradarbiavimo veiklą,
Lietuvos vykdomus projektus ir jų rezultatus, užsitikrinant visuomenės pritarimą ir
paramą šiai užsienio politikos sričiai;
4) valstybės ir savivaldybių institucijoms, pilietinei visuomenei, akademinei bendruomenei
įgyjant patirties tarptautiniuose ir ES vystomojo bendradarbiavimo projektuose;
5) Lietuvos savanoriams įsitraukiant į vystomojo bendradarbiavimo projektus.
10 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimo būdai
1. Skubos ir išdėstymo laike pagrindu gali būti skiriama skubi ir ilgalaikė humanitarinė
pagalba.
2. Skubi humanitarinė pagalba yra teikiama operatyviai reaguojant į neatidėliotinus
poreikius.
3. Ilgalaikė humanitarinė pagalba teikiama užsitęsusių, ypač „užmirštų“ krizių, atvejais, arba
tokių krizių, kai intervencija yra ypač sudėtinga ir kai bendra tarptautinė humanitarinė
reagavimo veikla nėra pakankama.

6. 4. Skubi ir ilgalaikė humanitarinė pagalba gali būti teikiama piniginėmis lėšomis, maistu,
daiktais, sveikatos priežiūros ir kitomis paslaugomis, įvertinant humanitarinius poreikius,
taip pat veiksmais, kuriais gelbėjamos žmonių gyvybės, šalinami nelaimių padariniai,
atkuriamos būtiniausios gyvenimo sąlygos, mažinama nelaimių rizika, įskaitant
pasirengimą nelaimėms ir atsigavimą po jų.
11 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimas ir finansavimas
1. Valstybės ir savivaldybių institucijos pagal kompetenciją gali priimti sprendimus dėl
humanitarinės pagalbos teikimo ar inicijuoja šių sprendimų priėmimą.
2. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, kiti šiame straipsnyje
neįvardinti subjektai gali dalyvauti humanitarinės pagalbos teikime ir prisidėti prie
visuomenės informavimo ir švietimo apie humanitarinės pagalbos teikimą, šios pagalbos
tikslus, principus, priemones ir rezultatus.
3. Humanitarinę pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijos gali teikti iš joms patvirtintų
biudžeto asignavimų, savo sprendimus derindamos su Užsienio reikalų misterija. Tokios
pagalbos teikimo tvarką nustato atitinkamos institucijos vadovas.
4. Humanitarinės pagalbos poreikiui viršijus valstybės ar savivaldybės institucijai
patvirtintus biudžeto asignavimus, humanitarinės pagalbos teikimas finansuojamas iš
Vyriausybės rezervo ar valstybės rezervo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatyta tvarka.
5. Civilinės saugos tarptautinės pagalbos teikimą ir finansavimą reglamentuoja Lietuvos
Respublikos civilinės saugos įstatymas ir atitinkami poįstatyminiai aktai.
12 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
Šis įstatymas įsigalioja 2013 m. sausio 1 d.