I was interviewed by RuBaltic.com one of the most popular portals in Baltic states among the Russian community.

1. Original published by Rubaltic.ru
http://www.rubaltic.ru/articles/11072017-barselona-kaunas-doneckas/
Barselona — Kaunas — Doneckas: kodėl
ispanas iš Lietuvos išvažiavo į Donecko
liaudies respubliką?
Analitinis portalas RuBaltic.Ru atnaujina specialųjį projektą apie „nuostabių emigrantų“
gyvenimą nauju pavadinimu „Lagaminas“. Tikrai neeilinę istoriją mums papasakojo
Migelis Puertas — kilęs iš Barselonos, Europos Sąjungos pilietis, blogeris, gyvenęs
Lietuvoje apie 10 metų.
Migracija antraip
Dauguma Pabaltijo šalių gyventojų emigruoja į Vakarų Europą. Mano migracija —
priešinga kryptimi. Aš gimiau netoli Barselonos, ten mano šaknys, šeima.
Būdamas 28 metų (2006 m.) išvykau iš Ispanijos į Lietuvą, kur gyvenau 10 metų,

2. o dabar gyvenu DLR ir dirbu dėstytoju Donecko aukštojoje mokykloje. Teko
gyventi ir kitose šalyse: Italijoj, Latvijoj, Estijoj ir t.t.
Migelis dėsto Donecko aukštojoje mokykloje
Pirmieji gyvenimo metai Lietuvoje
Dėstyti aukštojoje mokykloje pradėjau dar gyvendamas Ispanijoje. Darbas
suteikė galimybę daug keliauti po Europą. Vieno projekto Estijoje metu
susipažinau su mergina iš Lietuvos, įsimylėjau — ir po kiek laiko persikėliau
gyventi į Kauną.
Tai atsitiko 2006 metų gegužę. Draugai ir artimieji sakė: „Kur tu
susiruošei? Ką tu darai? Lietuvoje daug nusikaltėlių. Tai pavojinga
šalis. Tave ten apvogs ir užmuš!“
Bet man nieko nenutiko, nors iš pradžių nežinojau, kuo Lietuvoje užsiimsiu.
Įsidarbinau po 5-6 mėnesių. Tačiau dviejų metų eigoje negalėjau suprasti šalies

3. ir jaučiausi joje turistu, kol neišmokau lietuvių kalbos (užsieniečiui ši kalba gana
sunki). Tik baigiantis savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpiui pradėjau dėstyti
lietuviškai.
Migelis Lietuvoje
Kodėl per 10 metų aš neišmokau rusų kalbos? Kaune, lyginant su kitais Lietuvos
miestais, gyventojai beveik nekalba rusiškai. Jaunimas šios kalbos visai nežino
ir nesupranta. Nors mokytis rusų kalbos praktiškiau, man nebuvo reikalo jos
mokėti.
Pirmieji metai Lietuvoje buvo nuostabūs. Aš buvau jaunas, turėjau pinigų, aš
jaučiausi lyg super žvaigždė: užsienietis lietuviškame Kaune (tuo metu
užsieniečiai daugiausia vyko į Vilnių). Aš pamilau šią šalį.
Maidano šmėkla Lietuvoje
Iki ukrainiečių Maidano buvo gera gyventi Lietuvoje, tačiau paskui atsirado
kažkas panašaus į diktatūrą.

4. 2013 metais, gyvendamas Lietuvoje, aš pradėjau rašyti blogą apie konfliktą
Ukrainoje. Tuo metu aš jau mokėjau lietuvių kalbą ir galėjau žiūrėti lietuviškas
televizijos laidas, supratau, kas dedasi šalyje.
Lietuvos vyriausybė parėmė Maidana: siuntė ir iki šiol siunčia į
Ukrainą ginklus ir pinigus.
Net mano universitete buvo renkamos lėšos tikslu remti Maidano
protestuotojus, o paskui — dešiniuosius radikaliuosius batalionus. Aš, buvęs
katalonietis, stebėjausi: Lietuvos vyriausybė remia Ukrainos nacionalistus.
Būtina žinoti, kad beveik visas žiniasklaidos priemones Lietuvoje kontroliuoja
valstybė. Ir žmonės tikrai tiki, kad „Aidaro“ ir „Azovo“ batalionai kovoja už
Ukrainos laisvę. Savo bloge aš stengiausi demaskuoti šį melą. Kartą vienas
mano studentas man parašė: „Migeli, tu kovoji prieš sistemą.“
Persekiojimų pradžia
Kai blogas tapo pakankamai populiarus, aš buvau žiniasklaidos pavaizduotas
kaip Putino agentas, o mano studentams buvo pasakyta, kad aš — labai
pavojingas žmogus. Jie patyrė šoką. Po to aš pradėjau gauti įžeidžiančius
pranešimus.
Po to Lietuvos saugumo tarnyba apie tai informavo rektorių Vytauto Didžiojo
Universiteto, kuriame aš dirbau. Rektorius išsikvietė mane į savo kabinetą ir
pasakė — arba aš uždarau savo blogą Facebook‘e, arba būsiu atleistas.
Normalioje šalyje būtų galima apginti savo teises teisme, tačiau Lietuvoje teisinė
sistema priklausoma, korumpuota, ją kontroliuoja valstybė. Aš teberašiau apie
krizę Ukrainoje — ir už tai buvau atleistas. Aš kreipiausi į universiteto rektorių
laišku (laiško tekstas anglų / lietuvių kalba), kuriame rašiau apie man taikytus
represinius metodus. Jokio atsako negavau.
Aš išvykau iš Lietuvos dėl politinės situacijos šalyje

5. Po to, kai buvau atleistas, likau Lietuvoje. Turėjau pinigų, kitą darbą. Aš
neatsisakiau savo blogo, ir jaučiau pastovų spaudimą. Pavyzdžiui, kartą kavinėje
sutikau draugą.
Draugas dirbo miesto administracijoje. Po dviejų dienų jis buvo iškviestas
saugumo organų, jam buvo pasakyta: „Kodėl tu susitikinėji su Lietuvos priešu?
Jeigu ir ateityje su juo bendrausi, vadinasi, tu rusų propagandos pagalbininkas ir
tavo karjera politikoje užsibaigs.“
Panaši istorija nutiko ir su mano buvusia mergina, su kuria aš tebepalaikiau
draugiškus santykius. Mano merginos motina dirbo vieno mažo Lietuvos
miestelio administracijoje. Lietuvos specialiosios tarnybos perspėjo, kad ji bus
atleista, jei jos dukra tebesusitikinės su „Lietuvos priešu“. Tokiu būdu aš pamažu
praradau savo draugus. Juos nugąsdino specialiosios tarnybos, ir jie nenorėjo
patekti į „juodą sąrašą“. Lietuvoje tai reiškia prarasti darbą.
Po kiek laiko aš praradau vieną, o paskui ir kitą darbą. Daug žmonių buvo atleista
politiniais sumetimais, net profesorių, ką jau kalbėti apie mane. Pavyzdžiui,
Algirdas Degutis 30 metų dirbo filosofijos profesorium, tarybiniais laikais buvo
politinis kalinys, ir jis taip pat buvo atleistas.
Prie mano namo net budėjo du agentai civiliai rūbais. Buvo atvejų, kai tokie
agentai lindo į lietuvių namus, kurie smerkė Maidaną, NATO ir kritikavo
Grybauskaitės vyriausybę. Iš piliečių buvo atiminėjami kompiuteriai ir kitos
elektroninės priemonės, o paskui jie susilaukė kaltinimą esą Putino agentai.
Lietuvos piliečiai — Putino agentai? Sutikite, tai juokinga!
Aš nelaikau savęs Lietuvos priešu. Aš mylėjau šią šalį. Ten turėjau mylimą
merginą, draugų, darbą. Tačiau buvau priverstas išvykti. Ankstyvą 2016 metų
birželio 3 dienos rytą (pamenu, tada lijo) aš atidaviau raktus savo nuomuotojui,
pasiėmiau daiktus bei dokumentus ir išvykau net neatsisveikinęs su savo
mergina.tiesiog nepajėgiau jai pasakyti: „Žinai, aš rytoj išvažiuoju“. Tai buvo labai
sunku.
Aš norėjau pasakoti tiesą

6. Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, na, ir savo studentams
Lietuvoje, kas iš tikrųjų dedasi Donbase, demaskuoti tą propagandą, kurią
skleidžia televizija.
„Aš išvykau į DLR tikslu iš ten pasakoti žmonėms, tame tarpe studentams Lietuvoje, kas iš tiesų
dedasi Donbase“

7. Lietuvos televizija blogesnė už amerikiečių. Dėka televizijos ir vadovėlių Lietuvos
vyriausybė užaugino kartą, kuri nekenčia Rusiją. Aš neabejoju — vyriausybė ruošia
šalį karui.
Kaip reagavo draugai ir giminės, kad aš išvykau į DLR? Panašiai,
kaip ir 2006-aisiais, kai aš įsikūriau Lietuvoje. Esą „ten karas“, „tu
visai išprotėjai“ ir pan.
Bet aš žinojau, kur važiuoju. Kai aš dar gyvenau Lietuvoje, viena Donecko
aukštoji mokykla pasiūlė man darbą.
Donbasas ir Lietuva. Kas bendro?
Kai atvykau į DLR, supratau, kad tarp Donbaso ir Lietuvos gyventojų nėra didelio
skirtumo. Pavyzdžiui, panašios virtuvės: abiejose šalyse žmonės mėgsta
čeburekus, šašlykus, koldūnus, geria kefyrą. Tiesa, man atrodo, jog Donbase
maistas skanesnis.
Taigi DLP ir Lietuva — dvi potarybinės šalys, čia jau nėra ko ginčytis.
Žmonės jose mentaliai panašūs: vienodai neapkenčia alternatyvios nuomonės.
Nors DLR gyventojai lankstesni, laisvai reiškia savo emocijas ir mėgsta kalbėti.
Donbasas ir Lietuva: skirtumai
Tačiau tarp Lietuvos ir DLR daug skirtumų: jie skirtingai interpretuoja istorinius
faktus. Lietuviai save laiko Rusijos aukomis (nors tai netiesa) ir remia Ukrainos
nacionalistus. DLR gyventojams nacionalistai ir Stepanas Bandera ne didvyriai, o
nusikaltėliai. O dar Donbase išties mylima Rusija.

8. Donecke ir kituose Donbaso miestuose nesergama „amerikietiška
svajone“, su ja kovojama. O lietuviai — man koktu, laižo JAV
pasturgalį: „Kas tik amerikietiška, puiku“.
Migelis Donecke
Donbase įvykęs sukilimas buvo nukreiptas prieš regiono integraciją į
euroatlantinę ašį. DLR žmonės pasižymi savo vertybėmis, mąstymo būdais,
tradicijomis. Gal jie ir žiūri amerikietiškus filmus, tačiau amerikietiško pasaulio

9. kratosi. Jie jaučia komfortą būdami su Rusija ir nenori su ja kovoti, nes
neįmanoma kovoti patiem su savimi. Donbasas pasižymi identiškumu, ko nėra
Lietuvoje. Lietuvių identiškumas — būti rusofobu. Ir tai man nesuprantama!
Donbaso ir Lietuvos problemos
Lietuvoje vyrauja dvi pagrindinės problemos: nacionalistinė vyriausybė ir
ekonomiškai prasta apdėtis. Šios dvi priežastys masiškai veja lietuvius iš šalies.
Aš mačiau, kaip dešimties metų eigoje Lietuva keitėsi, ir ne gerąja prasme:
žodžio laisvės nebuvimas, kainų augimas, blogas pensininkų socialinis
aprūpinimas, emigracija iš šalies, lietuviškos kultūros išstūmimas Vakarų
kultūros pastangoms.
O tuo metu valstybė rūpinasi ginklavimusi ir perka senus JAV tankus, palaiko
antirusišką paranoją ir ruošia žmones karui. Lietuvoje gatvėse galima pamatyti
daugiau jaunimo kariškomis uniformomis, nei Donbase. Tai mane stebina.
Patys lietuviai sako, kad greitu laiku šalis gali išnykti. Lietuva —
labiausiai gerianti pasaulio šalis. Lietuviai geria ir todėl nežino, kas
jie yra iš tikrųjų.
Man atrodo, jog pati rimčiausia Donbaso problema šiandien — karas. Tačiau
turiu pasakyti, kad aš vis dar neįsiintegravau į visuomenę, nes nemoku rusų
kalbos. Todėl įvykius stebiu lyg ir iš šono. Tikriausiai čia dar yra nemažai
problemų.