Ar Lietuvoje senti gera?
•
0 likes•402 views
Diskusijos apie senizmą, senėjimą, senatvę, senyvo amžiaus žmones, jų stigmatizavimą ir diskriminavimą skaidrės. Ir ko trūksta, kad visi gyventume ilgiau ir geriau.
Recommended
Recommended
More Related Content
More from Marius Čiuželis
More from Marius Čiuželis (20)
Ar Lietuvoje senti gera?
- 2. Apie ką šiandien kalbėsimės? > Senatvės stigma – ir bėda, ir gėda. > Senizmas – vis dar visuotinai toleruojama diskriminacija. > Gero gyvenimo paslaptys. > Mūsų istorija.
- 3. Senatvės stigma – ir bėda, ir gėda.
- 4. Senatvės stigma > Stigmatizuojami žmonės nėra visaverčiai visuomenės nariai -> atstumtieji. > Galiausiai ir patys žmonės ima save nuvertinti. > Senatvės niekinimas yra maskuojamas: už pagarbos ir palankaus požiūrio į senus žmones slypi nepakantumas, ignoravimas ir jų diskriminavimas.
- 5. Pats baisiausias senatvės požymis yra tikslo neturėjimas (iš kino filmo „45 metai“)
- 6. Pasenti bijome labiau nei mirti. Šiuolaikinėje visuomenėje senatvė yra tarytum negalia, agonija.
- 7. Visame kame dominuojantis jaunystės kultas, verčia begalinėmis pastangomis stabdyti laiką.
- 8. Kuo greičiau ištrūksime iš to senatvės neigimo rato, tuo geresnis ir kokybiškesnis gyvenimas mūsų lauks ateityje.
- 9. Sostinės legenda – Vilniaus Rožytė
- 10. Senizmas – vis dar visuotinai toleruojama diskriminacija.
- 11. Rasizmas Ne odos spalva apsunkine žmonėms gyvernimą Rasizmas
- 13. Homofobija
- 14. Ne laiko tėkmė senatvę paverčia sunkesne. Senizmas
- 15. „Kultūra, kuri negerbia senėjimo su visomis jo apraiškomis, nenutuokia, iš kur yra kilusi, negali nutuokti ir kur eina.“ Leszek Kołakowski, filosofas, eseistas, profesiorius
- 17. Socialiniai santykiai mums reikalingi kaip oras. Žmonės, kurie yra socialiai aktyvūs, yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau.
- 19. Geri tarpusavio santykiai įtakoja ne tik kūną, bet ir smegenis (iš kino filmo „45 metai“)
- 21. Laikas naujai istorijai. Mūsų istorijai.
- 22. 500 000 senyvo amžiaus žmonių (18%) 30 proc. gyventojų bus 60+ metų amžiaus jau 2030 metais 50 proc. jų gyvena vieni 63-ia sąraše pagal gyvenimo kokybę (iš 96) (Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, Global AgeWatch Index)
- 23. Tai nemokama draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu linija vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems garbaus amžiaus žmonėms.
- 26. Senatvė yra baisus dalykas, kai lieki vienas. Žmogui reikia Žmogaus. Kaip aš dėkinga „Sidabrinei linijai“, kad atsirado tokių žmonių, kurie supranta ko mums labiausiai reikia. p. Staselė, 80 metų iš Kauno Jūsų „Sidabrinei linijai“ laikas pradėti „auksėti“. Auksinė ta Jūsų linija, dabar turiu žmogų, su kuriuo net dainas kartu per telefoną klausomės. p. Janija, 75 metų iš Šiaulių Kur jūs buvote anksčiau su „Sidabrine linija“, kodėl 20 metų reikėjo laukti? p. Birutė, 89 metų iš Biržų Nebeturiu jokių artimųjų. Gal ir nenuostabu, nes man jau - 85-eri. Gyvenimas taip jau susiklostė, kad labai myliu žmones, bendravimą, gyvenimą, tačiau nėra su kuo juo dalintis. Liūdna. Dienos bėga, protas kol kas šviesus, tad nei domėtis, nei džiaugtis gyvenimu nenustojau. Ką turiu, to ir užtenka. Gal tik vieno - žmogiško ryšio - norėtųsi daugiau. p. Stefanija, 85 metų iš Vilniaus
- 28. Apie save Marius Čiuželis M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas T: +370 698 40 095 E: Marius.Ciuzelis@mcwealth.lt www.mcwealth.lt www.sidabrinelinija.lt www.facebook.com/sidabrinelinija www.facebook.com/100metukartu www.facebook.com/mcfondas
- 29. Filosofija Tikime, kad nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties, kiekvienas žmogus yra vertas gyvenimo, kurį norisi gyventi. Misija Padėti tiems, kurie negali savimi pasirūpinti patys. Vizija Tapti socialinių iniciatyvų kūrimo, vystymo, finansavimo ir plėtros centru, siekiančiu padėti labiausiai socialiai pažeidžiamoms mūsų visuomenės grupėms.
Editor's Notes
- Ką turi bendro visi žmonės be išimties? Jie sensta. Ir daugelis jų šio proceso pradeda bijoti jau labai anksti. Kokia bus mano sveikata? Kaip aš jausiuosi? Kur gyvensiu? Už ką gyvensiu? O kokią paniką sukelia galimas atminties praradimas! Vyresnio amžiaus žmonės tampa pikti ir depresyvūs, nes jie pradeda suvokti ir įsisąmoninti, kad gyvenimo saulėlydis jau visai čia pat ir jie greitai mirs.
- Jei vyresniame amžiuje nepasiekiamas visiškas socialinis pripažinimas, tai yra laikoma senatvės stigma, t.y. randu arba dėme. Pasak dr. Gražinos Rapolienės iš VU sociologijos katedros, stigmatizuojami, arba niekinami, žmonės negali visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime, naudotis jos paslaugomis, jie yra tarsi aplinkos atstumiami, nuvertinami konkrečiame socialiniame kontekste, jų vengiama. Pasak sociologės, tarkime, niekinami, t. y. stigmatizuojami apkūnūs žmonės. Tai patiria ir vyresnioji karta. Žmonės diskriminuojami.
- Galiausiai ir patys žmonės pradeda save nuvertinti, niekinti – stigmatizuoti. Tarkime, pagyvenę žmonės nesikreipia į gydytojus, savo ligas priskiria senatvei, mano, kad jiems nebėra reikalo gydytis. G. Rapolienės teigimu, stigmatizavimo pasekmės yra daug apimančios. Tai turi įtakos ir sveikatai, ir socialiniam gyvenimui. Mūsų šalies visuomenė diskriminuoja vyresnio amžiaus žmones, neįsisąmonindama diskriminavimo žalos ir neatpažindama diskriminavimo apraiškų. Senatvės stigmatizavimas, arba niekinimas Lietuvoje yra labai paplitęs. Išankstinį priešiškumą, nepagarbų, netinkamą elgesį yra pajutę beveik pusė vyresnio amžiaus mūsų krašto apklausos dalyvių. Senatvės stigmatizavimas ir diskriminavimas Lietuvoje stipresnis nei pažengusiose Europos šalyse, artimas kitų pokomunistinių kraštų ir Viduržemio jūros valstybių tyrimo rezultatams. Senatvės niekinimas mūsų šalyje yra maskuojamas: už pagarbos ir palankaus požiūrio į senus žmones slypi nepakantumas, ignoravimas ir jų diskriminavimas.
- Pasenti bijome labiau nei mirti. Šiuolaikinėje visuomenėje senatvė yra tarytum invalidumas, agonija. Jei šis stereotipas neegzistuotų, pasaulyje nebūtų pristeigta šimtai klubų, skirtų integruoti vyresnio amžiaus žmones į pasikeitusią socialinę realybę. Klubai pavadinti „Vėl jaunas“ arba „Antroji jaunystė“ - tai lyg padėvėtų žmonių perdirbimo institutai į šiuolaikiškesnę formą – amžiną variklį. Pagrindinis grįžimo į praeitį tikslas yra noras būti jaunu amžinai. Būti naudingu, reikalingu, socialiai aktyviu, gerbiamu, gražiu ir sveiku. Ne remiamuoju, o gamintoju. Pasak Leszeko Kołakowskio, jaunystėje patraukliausias yra neišbaigtumas, gyvenimo atvirumo pojūtis: įsivaizduoji galįs tapti gydytoju arba šnipu, rašytoju arba politiku. Tačiau jausmas, jog ne viskas dar nuspręsta ir nulemta likimo, kad keliai atviri, o viskas įmanoma, veda tik prie perdėto pasitikėjimo savo jėgomis. Anksčiau ar vėliau tokios nuostatos tampa egocentrizmu, kuris kaip niekas kitas nusako dabartinio žmogaus religiją. Tu esi vienintelis ir nepakartojamas, unikalus ir žavingas. Tavęs negali pakeisti niekas, tu gali viską. Nėra nieko, kas priverstų tave sustoti, niekas nevertas tavo rūpesčio. Tu esi visa ko priežastis. Tau kuriama viskas. Tad imk ir vartok!
- Visame kame dominuoja jaunystės kultas, mes tikime nuo senatvės saugančiais produktais, mes baiminamės, kad mūsų kūnai tarsi mus išduoda vien dėl to, kad jie keičiasi. Kodėl mes nuo kažkurio gyvenimo momento taip staiga atsisakome galimybės prisitaikyti ir keistis? Kodėl natūralus senėjimas asocijuojasi su baime pažvelgti į veidrodį ar begalinės pastangos sugrąžinti jaunystę? Mes gėdijamės būti pavadinti senais, o baimintis savo ateities yra netgi kenksminga mūsų sveikatai. Jaunystės kultas formuoja mūsų požiūrį į gyvenimą. Net tie, kuriems per keturiasdešimt, tik ir girdi, kaip būtų gerai, jei jie galėtų ilgiau išlikti jauni ir šaunūs, gal kiek pasigerintų išvaizdą plastinėmis veido, plaukų persodinimo, riebalų nusiurbimo operacijomis, pasistengtų nesustabarėti. Kalbama tik apie tai, kaip atitikti tam tikrus jaunuomenės standartus: būti patraukliu ir perspektyviu, vengti monotonijos ir nuobodulio, pasiduoti naujovėms, būti lanksčiam, madingam, linksmam, seksualiam.
- Mes visi kažkuriuo aspektu nerimaujame dėl artėjančios senatvės: lėšų trūkumo, ligų, vienatvės. Šios baimės natūralios, pateisinamos ir suprantamos. Tačiau mes itin retai susimąstome, kad mūsų savijauta pasiekus tą amžių gali būti tiek geresnė, tiek ir blogesnė, ir tai priklauso tik nuo aplinkos, kurioje gyvename.
- Mūsų prietarai grįsti „kitoniškumo“ faktoriumi – suvokiant kitus žmones ne tokiais, kokie esame patys: kita rasė, religija, tautybė. Tuo pačiu mes visi tarsi suvokiame, kad diskriminacija pagal odos spalvą, religiją, politinius įsitikinimus, lytį nėra nei geras, nei toleruotinas dalykas. Tačiau pats keisčiausias dalykas apie senizmą yra tai, kas tais „kitais“ esame mes patys. Ir senizmą maitina neigimas – mūsų nenoras pripažinti, kad ir mes patys senstame.
- Juk ne odos spalva apsunkina gyvenimą. O rasizmas.
- Juk ne moters fiziniai skirtumai jos gyvenimą padaro sunkesniu. O seksizmas.
- Net ne jausmai ar fizinė trauka.
- Pripažinkime, kaip mes juokiamės iš tų, kurie elgiasi - kerpasi, kuria šeimas ar rengiasi - „ne pagal amžių“! Juk 9/10 suaugusiųjų yra būtent tokie, besijuokiantieji. Šie elgesio pavyzdžiai yra SENIZMAS. Visi mes viena ar kita forma taip darome ir mums sunku su tuo kovoti ar keisti savo elgseną kol iki galo nesuvokiame. Niekas negimsta senistu. Tačiau šie reiškiniai prasideda dar vaikystėje, maždaug tuo pačiu metu, kai vaikas pradeda suvokti rasių ar lyčių skirtumus, kadangi nuolatinis neigiamas informacijos srautas apie gyvenimą vyresniame amžiuje masinės informacijos priemonėse mus bombarduoja kone kiekvieną dieną. Sutinkate? Raukšlės yra blogai. Seni žmonės yra apgailėtini. Liūdna būti senu. Jeigu kažkam tampa sunku perskaityti prekių etiketes parduotuvėje ar atidaryti uogienės stiklainį, jis kaltina save, savo negebėjimą „tinkamai“ senti vietoje senizmo, kuris šias natūralias transformacijas padaro gėdingomis ir diskriminuojančiomis. Akivaizdu, jog pagrindiniai pasaulio pinigai uždirbami ne iš malonumų, bet gėdos ir baimės sukurtų rinkų. Kas sako, kad raukšlės yra blogai? Multi milijardinė kosmetikos industrija.
- Kuo labiau mes tai suvoksime, tuo lengviau atrasime alternatyvas. Senėjimas nėra problema, kurią reikia spręsti ar liga, kurią privalu gydyti. Tai natūralus, ilgalaikis gyvenimo procesas, kuris vienija mus visus. Ar tai įmanoma? Manau, taip. Tik pažvelkime kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė moterų ar homoseksualų teisės. Tad kam pridėti dar vieną „-izmą“ prie ir taip jau gausaus jų sąrašo, kurstančio įtampą ir reikalaujančio nuolatinio dėmesio? Mums net nereikia rinktis. Kai pasaulis ar Lietuva taps draugiškesne vieta senti, ji tokia taps ne tik senam, bet ir neįgaliam, neturtingam, kitokios odos spalvos. Ir kai mes kartu spręsime kylančias socialines problemas – gelbėsime banginius Australijoje, sergėsime demokratiją kažkur Rytuose, mažinsime skurdą ir /ar socialinę atskirtį čia, Lietuvoje - neskaičiuodami vienas kito metų, turėsime ne tik galimybę padaryti tai efektyviau, bet ir visiškai eliminuoti senizmą.
- What keeps us healthy and happy as we go through life? There was a recent survey of millennials asking them what their most important life goals were, and over 80 percent said that a major life goal for them was to get rich. And another 50 percent of those same young adults said that another major life goal was to become famous. And we're constantly told to lean in to work, to push harder and achieve more. We're given the impression that these are the things that we need to go after in order to have a good life. Pictures of entire lives, of the choices that people make and how those choices work out for them, those pictures are almost impossible to get. The Harvard Study of Adult Development may be the longest study of adult life that's ever been done. What are the lessons that come from the tens of thousands of pages of information that we've generated on these lives? Well, the lessons aren't about wealth or fame or working harder and harder. The clearest message that we get from this 75-year study is this: Good relationships keep us happier and healthier. Period. Close relationships, more than money or fame, are what keep people happy throughout their lives, the study revealed. Those ties protect people from life’s discontents, help to delay mental and physical decline, and are better predictors of long and happy lives than social class, IQ, or even genes. That finding proved true across the board among both the Harvard men and the inner-city participants.
- We've learned three big lessons about relationships. The first is that social connections are really good for us, and that loneliness kills. It turns out that people who are more socially connected to family, to friends, to community, are happier, they're physically healthier, and they live longer than people who are less well connected. And the experience of loneliness turns out to be toxic. People who are more isolated than they want to be from others find that they are less happy, their health declines earlier in midlife, their brain functioning declines sooner and they live shorter lives than people who are not lonely. And the sad fact is that at any given time, more than one in five Americans will report that they're lonely.
- And we know that you can be lonely in a crowd and you can be lonely in a marriage, so the second big lesson that we learned is that it's not just the number of friends you have, and it's not whether or not you're in a committed relationship,but it's the quality of your close relationships that matters. It turns out that living in the midst of conflict is really bad for our health. High-conflict marriages, for example, without much affection, turn out to be very bad for our health, perhaps worse than getting divorced. And living in the midst of good, warm relationships is protective. The people who were the most satisfied in their relationships at age 50 were the healthiest at age 80. And good, close relationships seem to buffer us from some of the slings and arrows of getting old. Our most happily partnered men and women reported, in their 80s, that on the days when they had more physical pain, their mood stayed just as happy. But the people who were in unhappy relationships, on the days when they reported more physical pain, it was magnified by more emotional pain.
- And the third big lesson that we learned about relationships and our health is that good relationships don't just protect our bodies, they protect our brains. It turns out that being in a securely attached relationship to another person in your 80s is protective, that the people who are in relationships where they really feel they can count on the other person in times of need, those people's memories stay sharper longer. And the people in relationships where they feel they really can't count on the other one, those are the people who experience earlier memory decline. And those good relationships, they don't have to be smooth all the time. Some of our octogenarian couples could bicker with each other day in and day out, but as long as they felt that they could really count on the other when the going got tough, those arguments didn't take a toll on their memories.
- So this message, that good, close relationships are good for our health and well-being, this is wisdom that's as old as the hills. Why is this so hard to get and so easy to ignore? Well, we're human. What we'd really like is a quick fix, something we can get that'll make our lives good and keep them that way. Relationships are messy and they're complicated and the hard work of tending to family and friends, it's not sexy or glamorous. It's also lifelong. It never ends. Our study has shown that the people who fared the best were the people who leaned in to relationships, with family, with friends, with community. So what about you? Let's say you're 25, or you're 40, or you're 60. What might leaning in to relationships even look like? Well, the possibilities are practically endless. It might be something as simple as replacing screen time with people time or livening up a stale relationship by doing something new together, long walks or date nights, or reaching out to that family member who you haven't spoken to in years, because those all-too-common family feuds take a terrible toll on the people who hold the grudges.
- ...teikianti emocinę paramą ir psichologinę pagalbą, informaciją ir konsultacijas, siūlanti galimybę turėti telefoninį draugą, kuris reguliariai paskambins pasidomėti, kaip sekasi, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlyti pagalbos. „Sidabrinė linija“ padeda spręsti visuomenės ir vyresnio amžiaus žmonių atskirumo, vienišumo, bendravimo trūkumo problemas, suteikdama senoliams galimybę vėl džiaugtis oriu, prasmingu, pilnavertišku gyvenimu.