1. Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,
didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)
Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius ţmonių.
Pavyzdţiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln.
ţmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus ţmonių. Tokios yra
viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.
Tarptautiniam bendravimui šiuo metu daţniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos.
Jų mokosi daugelio šalių ţmonės.
Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra
lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse.
Pavyzdţiui, lotynų kalba yra Katalikų baţnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.
Ţmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje
sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig
Zamenhof).
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios
nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Didţiausios yra indoeuropiečių , finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų
kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidţaniečių, karaimų
kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos
ir kitos kalbos.
Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. ţmonių
– beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos
kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis
šneka per 570 mln. ţmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių
kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų
gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų
(chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. ţmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje,
Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos
ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų
kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų,
armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.
Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa
dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose
Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų
kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios
kuršių, ţiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl
apie juos maţai teţinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje
(Kurše) ir Lietuvos ţemaičių ploto vakaruose. Ţiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės
baseinas, jiems priklausė Lietuvos Ţagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę
dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.
Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo
VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose
1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.
Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a.
siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba,
o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

2. Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a.
pabaigoje - XX a. pradţioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.
Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys
lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.