2. Viena iš žinomų ir lankomų vietų – Gaidkalnis ir
Gaidžio koplyčia.Ji buvo pastatyta 1927 m.
neogotikinio stiliaus. Visa tai pačioje Salantų
pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno
po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti renkasi
jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra
įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su
įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos
salantiškiai tarsi susitarę mums pasakojo du panašius
nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami
nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio
kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai
tikėdami, kad tai padės… Būk tai ir padėdavo.
9. Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite,
o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio,
kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I
tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o
aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė,
šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė
buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės
apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis
centras, kuriame gyveno šios apygardos
kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi
dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje.
Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema
leidžia manyti, kad ankstyvaisiais
viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto
bruožų.
10. Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės
vardas pirmąkart paminėtas 1253 m.
Spėjama, kad pilis apleista 1260-
1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-
XVII a. ant piliakalnio stovėjo
dvaras, kuris vėliau persikėlė ant
netoliese stūksančios Dvarlaukio
kalvos.
11. Legendos byloja...
...viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra
pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam
pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi).
Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas,
kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Po
kiek laiko toks jaunuolis atsirado, tačiau jam
nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam
sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis
prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo
to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti
gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare
(Imbare).
12. Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje
apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du
broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė
įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo.
Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir
vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu
pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė
užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio,
išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį
užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per
pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje
atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir
turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo
vanduo.
17. Salantuose XVIII-XX a. pirmoje pusėje
gyveno gausi žydų bendruomenė, kurios nariai
sudarė daugiau kaip pusę miestelio gyventojų.
Salantiškiai žydai garsėjo kaip geri pirkliai,
prekybininkai, avalynės gamintojai, gydytojai,
smūklininkai, malūnininkai. Atokiau nuo
miestelio prie Salanto upės bendruomenei buvo
skirtas sklypas kapinėms. Vokiečiams užėmus
Salantus, žydai buvo uždaryti į getą. Jį
likviduodami, prie žydų kapinių Žvainių kaime
1941 m. birželio-rugpjūčio mėn. naciai nužudė
405 žmones. Juos mena kapinėse išlikusios
antkapinės stelos, paminkliniai akmenys.
18. Mūsų seneliai prisimena...
Ieva Stonienė prisimena, kad II pasaulinio karo
metu, jos tėvai ir kiti gyvenantis netoli žydų kapinių
žmonės, buvo priversti užsikalti langus. Tai buvo daroma
todėl, kad nematytų žiaurių žydų žudynių ir kankinimų.
Žmonės buvo įbauginti vokiečių represijų.
Viena birželio mėnesio diena jai ypatingai įstrigo
atminty. Tą dieną vokiečiai prie žydų kapinių sušaudė
apie 400 žydų tautybės vyrų, prieš tai žiauriai
pasityčiodami kankino: liepdavo jiems tarpusavyje
muštis, teigdami, kad laimėtojas bus paleistas. Deja, taip
neįvyko ir visi vyrai buvo sušaudyti. Moterys su vaikais
buvo išvežti į Šateikių, Mosėdžio, Darbėnų miškus, kur
buvo žiauriai nužudyti.
19. Kitas liudytojas Aleksandras Stonkus
prisimena, kad 1941 m. vasarą vokiečiai suvarė
visus Salantų žydus į miestelio sinagogą.
Moterys su vaikais buvo atskirtos nuo vyrų ir
buvo išvežtos į aplinkinius miškus, o vyrus vėliau
nuvarė prie žydkapio. Ten jiems buvo liepta
išsikasti sau duobę ir visiems į ją atsigulti. Tada
pasigirdo šūviai.
Aleksandras Stonkus mena, kad per klaidą
kartu su žydais buvo suimti ir sušaudyti kelatas
lietuvių. Vienam pavyko išsigelbėti. Tai
buvo,dabar jau miręs, Stasys Zabitis.
