Atsidūsejimai

380 views

Published on

2 Comments
0 Likes
Statistics
Notes
  • Be the first to like this

No Downloads
Views
Total views
380
On SlideShare
0
From Embeds
0
Number of Embeds
2
Actions
Shares
0
Downloads
6
Comments
2
Likes
0
Embeds 0
No embeds

No notes for slide

Atsidūsejimai

  1. 1. Atsidūsėjimai tėvas Stanislovas
  2. 2. Mes ieškome laimės. Visą gyvenimą. O nučiumpame ją „už skverno" tada, kai širdį užlieja džiaugsmas. Mes einame, ieškome džiaugsmo... Bet tą tikrą džiaugsmą patiriame tik tada, kai sieloje gimsta harmonija.
  3. 3. Mes einame į Tave klaidžiodami, griūdami. Mūsų širdy tiek daug skausmo... Mes blaškomės, tačiau visi, nors ir klystame, klystame į tave... Lašėk į mūsų širdžių vienumos ir skausmo taurę.
  4. 4. Ramybė... Taip, kai paskleidžiu ramybę aplink save, atlieku nepaprastai didelį ir naudingą darbą. Ir šis darbas palieka amžiną žymę, aš pats pamažu imu pildytis ramybe... Tik ramybės dvasia sukuria iš chaoso harmoniją, iš ašarų – džiaugsmą.
  5. 5. Gal tam ir esi leistas į šį pasaulį, kad kaskart storesnis ir storesnis sluoksnis ašarų ir dulkių dengtų akis, kol pagaliau žemė galutinai paslėptų nuo jų dienos šviesą? Kadangi laukia requiem, turiu neštis ne nuobodulį, bet nuovargį. Kadangi laukia lux, turiu nuolat laikyti akis pakeltas į šviesą.
  6. 6. Žmogus romia, ramia širdimi! Koks tai didis ir laimingas žmogus. Aš irgi stengsiuosi toks būti. Ir tik vienas dalykas gali suardyti mano širdies ramybę. Tai – nuodėmė.
  7. 7. Yra vienas dalykas, išimtas iš užmaršties stichijos. Tai – mūsų ašaros. Ašaros netgi į knygas rašomos. Jos tokios svarbios, kad netgi slepiamos Dievo širdies gelmėse.
  8. 8. Dažnai pajuntu kankinantį nuovargį. Bet kiekvieną kartą, kai pažvelgiu Tau į akis, man rodos, kad mano užspausta siela atsitiesia, o nuvargusios kojos pailsi... Žinau, Viešpatie, kad Tavo takai tiesūs! Ir uolius Tavo kelių keleivius vadiname „rectus ac simplex" – „tiesūs ir paprasti".
  9. 9. Vos vos pajutęs vienatvę, Viešpatie, šauksiu: „Skubėk manęs gelbėti!" Ir kaipgi be tavęs? Be Tavęs – kapai. Su Tavimi gyvenimas...
  10. 10. Esame tarytum knygos, išstatytos visų žmonių skaitymui. Ach, Dieve, aš noriu Tave visą surašyti į savo puslapius. Kad jie imtų citatas iš manęs. O iš tikrųjų visa būtų iš Tavęs.
  11. 11. Mūsų būties pagrindinis jausmas – troškimas pabėgti nuo nebūties. Tai yra bėgimas ir į tave.
  12. 12. Mus slegia Tavo visatos paslaptingumas. Tiesa, galėtume eiti akis užmerkę, bet net tada, kai taip elgiamės, iš skausmo jūros neišsigelbstime. Juk tuomet mes įkrintame į savo pačių gelmes ir ten atrandame vien tik paslaptingumą. Ir dar didesnę kančią. Kodėl? Todėl, kad mūsų gelmės kupinos neišaiškinamo, nesuprantamo ilgesio.
  13. 13. Kaip Tave pavadinti, Tave, kuris esi toks paslaptingas ir toks neapsakomai didis? Sunku mums pakelti tą Tavo neaprėpiamumą. Mums, norintiems viskam duoti vardus, viską pasiimti, į ką nors atsiremti. Sunku...
  14. 14. Įsakyk, įsakyk nurimti jūrai ir vėjui, ir vėl bus ramu!.. Aš nudžiugsiu pamatęs, jog Tu esi tas, kurio ir vėjai, ir jūra klauso.
  15. 15. Mes tik žmonės. Nuodėmingi, pasipūtę. Žmonės... Todėl ir vėl smerksime nusidėjėlį. Išdidžiai galvą pakelsime, užmerksime akis, kad nematytume „purvino vaizdo". O kad nesuteptume savo baltos jupos, mes net vengsime nusidėjėlio namų. Bėgsime nuo dvasios ar kūno ligonių. Mes tik žmonės...
  16. 16. O tie žodžiai... Retai, retai kuris nors iš mūsų yra verkęs ar aimanavęs nuo smūgių, o kiek sykių kentėta dantis sukandus nuo žodžių... Atsiųsk, Dieve, savo angelą su anglimis, su žarijomis. Tenuvalo jis mūsų nešvarias lūpas.
  17. 17. Tik kad aš niekada nebūčiau šalta, aukšta siena, kad būčiau durys. Tegul aš niekad niekad neužsidarysiu prieš ateinantį sūnų palaidūną...
  18. 18. Praėjo gyvenimas, nuvargo mūsų kojos, o nueita taip mažai, taip mažai. Ėjome ne tiesiu Viešpaties keliu, bet vingiuotu it Čiurlionio „Žalčio" sonatos taku.
  19. 19. Ir aš ieškosiu užuovėjos, eisiu ten, kur nėra tų nuolatinių skersvėjų. O kadangi visą amžinybę turėsiu degti tavimi, jau dabar pradėsiu... O kai jau būsiu Tavimi įsidegęs, įleisiu į širdį tik tai, kas galėtų tą meilę padidinti. Iš knygos: Tėvas Stanislovas „Atsidūsėjimai“, 2003 m. Nuotraukose – Paberžė (asmeninis archyvas) rudeninė, www.tonas.ltt

×