Successfully reported this slideshow.
We use your LinkedIn profile and activity data to personalize ads and to show you more relevant ads. You can change your ad preferences anytime.

ATLIEKŲ TVARKYMAS. SITUACIJOS LIETUVOJE APŽVALGA

Related Audiobooks

Free with a 30 day trial from Scribd

See all
  • Be the first to comment

ATLIEKŲ TVARKYMAS. SITUACIJOS LIETUVOJE APŽVALGA

  1. 1. 4 5 1. ES ir Lietuvos atliekų tvarkymo įstatyminė bazė
  2. 2. 6 7 1.1. ES ir Lietuvos strateginiai tikslai ir technologinių pokyčių iki 2050 m. vizija, kuri leis ES ekonomiką paversti aplinką tausojančia ir kartu sugebančia atsilaikyti prieš klimato kaitą. Pagrindinės ES strateginių dokumentų nuostatos dėl atliekų tvar- kymo ir pakartotinio panaudojimo yra perkeltos ir į pagrindinius Lietuvos strateginius dokumentus, tokius kaip Valstybės ilgalai- kės raidos strategija, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija, Lietuvos Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija 2020–2030 metams ir kitus. Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, siekiant didinti vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą, yra numatyta: • siekti, kad energija, gaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių, 2015 metais sudarytų dalį, artimą nustatytai Europos Sąjungos direktyvose; • ekonominėmis, teisinėmis ir organizacinėmis priemonėmis skatinti medienos, buitinių bei žemės ūkio atliekų ir kitų vietinių kuro rūšių vartojimą; • plėsti kitų atsinaujinančių energijos išteklių (biodujų, buitinių atliekų, geoterminės energijos, hidroenergijos, saulės ir vėjo energijos) vartojimą. Vienas iš Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numa- tytų ilgalaikių tikslų yra išplėsti atsinaujinančių ir atliekinių ener- gijos išteklių naudojimą. Strategijoje nurodomi šie pagrindiniai ilgalaikiai atsinaujinančių energijos išteklių plėtros uždaviniai: • modernizuoti esamas ir pagal naudingosios šilumos energijos poreikį pastatyti naujas didelio efektyvumo kogeneracines elektrines; • sumažinti šalies priklausomybę nuo kuro importo, padidinant energijos gamybą iš atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių. Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros stra- tegijos tikslas yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių nau- dojimą ir pasiekti, kad jau 2020 metais atsinaujinantys energijos ištekliai taptų svarbiausia šalies pirminių energijos išteklių dalimi. Strategija numato skatinti elektros energijos gamybą iš įvairių rūšių biokuro ir komunalinių atliekų. Joje taip pat numatoma sudaryti sąlygas kuo daugiau naudoti šalyje susidarančias komu- nalines, pramonines ir kitas atliekas, kad sumažėtų į sąvartynus išvežamų atliekų kiekis ir tradicinių energijos išteklių poreikis energijai gaminti. Viena iš pagrindinių Nacionalinėje energetinės nepriklausomy- bės strategijoje numatytų strateginės plėtros krypčių 2020–2030 metais yra elektros energijos ir šilumos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių. Elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių – vienas svarbiausių valstybės energetikos politikos prioritetų. Pirmenybė teikiama biomasę naudojančioms kogeneracinėms elektrinėms ir vėjo energetikai. Iki 2020 metų valstybė turi sudaryti prielaidas iki 355 MW padidinti biokuro elektrinių, prijungtų prie elektros Vienas svarbiausių ES politikos tikslų – įgyvendinti darnios plė- tros principus, pagal kuriuos du pagrindiniai prioritetai yra aplin- kos apsauga ir racionalus išteklių naudojimas. Kita vertus, vienas svarbiausių ES aplinkos apsaugos politikos elementų, įtrauktų į aplinkos apsaugos veiksmų planą, yra atliekų tvarkymas. Šios vei- klos tikslai: pereiti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskirian- čios ekonomikos, šalinti atliekas jų šaltiniuose ir remti efektyvų gamtinių išteklių naudojimą, skatinant juos panaudoti pakartotinai ir ypač – perdirbti. Aplinkos apsaugos ir atliekų tvarkymo klausimai įvardinti ES lygmens strateginiuose dokumentuose: 2000 m. Lisabonos stra- tegijoje, 2006 m. atnaujintoje ES tvariosios plėtros strategijoje, 2007–2013 m. Bendrijos strateginėse gairėse, 2002–2012 m. Šeš- tojoje Europos Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programoje ir strategijoje Europa 2020. Strategija Europa 2020 – tai nauja ilgalaikė ES socialinės ir eko- nominės plėtros programa, kuri akcentuoja būtinybę imtis bendrų veiksmų, kurie padėtų įveikti ekonominę krizę ir įgyvendinti re- formas, leidžiančias valstybėms narėms įveikti iššūkius, keliamus globalizacijos, senstančios visuomenės ir stiprėjančios būtinybės racionaliai naudoti išteklius. Kad pavyktų pasiekti minėtus tikslus, pasiūlyti trys pagrindiniai vienas kitą pastiprinantys prioritetai: • pažangus augimas, t. y. žiniomis ir novatoriškumu pagrįstas augimas; • tvarus augimas, t. y. perėjimas prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios, efektyviai naudojančios išteklius ir konkurencingos ekonomikos; • integracinis augimas, t. y. aukšto užimtumo ekonomikos, užtikrinančios ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, skatinimas. Pagrindinėms priemonėms, kurios padės pasiekti strategijos Euro- pa 2020 tikslus, priskiriami nacionaliniai reformų planai, kuriuos rengia visos ES valstybės narės, ir Europos Komisijos parengtos septynios pavyzdinės iniciatyvos. „Taupiai išteklius naudojanti Europa“ – tai trečioji pavyzdinė ini- ciatyva, aprėpianti veiksmus, skirtus ekonomikos augimui atskirti nuo išteklių naudojimo, padėti pereinant prie mažai anglies dioksi- do į aplinką išskiriančios ekonomikos, kurioje būtų geriau panau- dojamas atsinaujinančių energijos šaltinių teikiamas potencialas. Tikimasi, kad įgyvendinant šį projektą, bus sukurta struktūrinių Aplinkos apsaugos ir atliekų tvarkymo klausimai įvardinti Lietuvos strateginiuose dokumentuose, kurie yra visiškai suderinti su pagrindinių Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų nuostatomis dėl atliekų tvarkymo. tinklų, įrengtąją suminę galią. Elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių turėtų siekti ne mažiau nei 20 procentų galutinio elektros suvartojimo. Viena iš šilumos sektoriaus plėtros strateginių iniciatyvų yra rem- ti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą šildymo sektoriuje, didinant šilumos gamybą iš biomasės (biomasės kogeneracinėse elektrinėse ir katilinėse) bei efektyviai panaudojant buitines atlie- kas šilumai gaminti. 1 paveikslas. Šilumos sektoriaus strategija Šaltinis: Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133. Vizija Esama padėtis • Didinti energetinę nepriklausomybę keliant energijos vartojimo efektyvumą ir pereinant prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo • Užtikrinti pagrįstai mažas šilumos kainas • Daugiau šilumos gaminama naudojant iškastinį kurą (gamtines dujas – daugiau negu 70%) • Labai didelis šilumos energijos suvartojimas pastatuose • Per maža šilumos tiekėjų konkurencija • Didelės šilumos kainos Strateginės iniciatyvos 1 Skatinti šilumos energijos taupymą 2 Remti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą šildymo sektroriuje: • didinti šilumos gamybą iš biomasės (biomasės kogeneracinėse elektrinėse ir katilinėse) • efektyviai panaudoti buitines atliekas šilumos gamybai • panaudoti liekamąją šilumos energiją 3 Konkurencingumo didingumas ir rinkos liberalizavimas, centralizuotos šilumos tiekimo sektorių pertvarkant pagal Trečiojo ES energetikos paketo principus Įgyvendinant šią strateginę iniciatyvą, didžiuosiuose Lietuvos miestuose arba šalia jų yra planuojama statyti komunalinių atliekų deginimo įmones. Šiose įmonėse planuojama kiekvienais metais gaminti apie 0,8 TWh šilumos energijos. Kitų galimų įmonių atlie- koms deginti statybos vietos bus numatytos nacionaliniu lygiu užtikrinant pakankamą kuro kiekį šioms įmonėms.
  3. 3. 8 9 Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymo klausimus ES lygmenyje, yra šie: Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų (sutrumpintai – Bendroji atliekų direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 99/31/EB dėl sąvartynų (sutrumpintai – Sąvartynų direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/76/EB dėl atliekų deginimo (sutrumpintai – Atliekų degini- mo direktyva), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (sutrumpintai – Pakuočių direktyva). Bendroji atliekų direktyva Bendroji atliekų direktyva sujungė atliekų tvarkymą reglamentuo- jančius ES teisės aktus ir suvienodino ankstesnes nuostatas, įvedė tikslius teisinius sąvokų apibrėžimus ir nustatė, kad svarbiausias yra susidarančių atliekų poveikio aplinkai mažinimo principas. Di- rektyva įpareigoja valstybes nares imtis veiksmų, kuriais skatintų pakartotinai panaudoti atliekas ir akcentuoja vadinamojo atskiro atliekų surinkimo jų susidarymo vietoje svarbą. Direktyva nustatė atliekų tvarkymo būdų hierarchiją, kuria sie- kiama užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė remtų labiausiai aplinką tausojančius sprendimus. Kai kurių atliekų srautų atveju nuo šios hierarchijos galima nukrypti, jei toks nukrypimas yra pagrįstas uždaro atliekų srauto ciklo metodika. 3. Perdirbimas. Tai bet koks atliekų panaudojimo procesas, kai atliekos paverčiamos medžiagomis arba cheminėmis medžiago- mis, kurios bus naudojamos pagal jų pirminę arba kokią nors kitą paskirtį. Perdirbimui priskiriamas ir organinės kilmės medžiagų panaudojimas. Perdirbimas neaprėpia atliekų panaudojimo ener- gijai gauti ir atliekų perdirbimo į medžiagas, kurios būtų naudoja- mos kaip kuras. 4. Atliekų naudojimas energijai gauti. Pirmiausia – tai terminis atlie- kų apdorojimas, pagaminantis elektrą ir šiluminę energiją, bei atlie- kų pavertimas medžiagomis, kurias galima panaudoti kaip kurą. 5. Aplinką tausojantis atliekų šalinimas. Tai bet koks kitas atliekų tvarkymo procesas, kuris nėra priskirtas atliekoms panaudoti, laikantis nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų, pvz., atliekų išgabenimas į sąvartynus. Direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti tinkamą aplinkai palankaus atliekų šalinimo ir atliekų naudojimo lygį, o, kalbant konkrečiai, nurodo terminus, per kuriuos turėtų būti užtikrintas šių reikalavimų įgyvendinimas: • iki 2015 m. sukurti atskiras atliekų surinkimo sistemas bent jau metalui, popieriui, plastikui ir stiklui; • iki 2020 m. užtikrinti, kad būtų paruošiama pakartotinai panaudoti ir perdirbti mažiausiai 50 proc. (matuojant pagal svorį) susidarančių komunalinių popieriaus, metalų, plastiko ir stiklo atliekų; • iki 2020 m. užtikrinti, kad būtų paruošiama pakartotinai panaudoti, perdirbti ir kitaip panaudoti, įskaitant nepavojingų statybinių ir griovimo atliekų panaudojimą kaip užpildą, mažiausiai 70 proc. (matuojant pagal svorį) medžiagų. Be to, direktyvoje apibūdinami ir du pagrindiniai atliekų tvarkymo principai, kurie turėtų būtų perkelti į visų valstybių narių teisės aktus: • Savarankiškumo ir artumo principas. Tai reiškia, kad valstybės narės (tiek individualiai, tiek ir bendra- darbiaudamos), sukuria integruotą ir tinkamą mišrių komunalinių atliekų naudojimo arba šalinimo įrenginių tinklą, kuris naudotų tinkamus būdus ir technologijas, užtikrinančias aukštą aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos lygį. • Principas „moka teršėjas“. Tai reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas privalo sumokėti pirminis atliekų gamintojas arba dabartiniai ar ankstesni atliekų turėtojai. Bendrojoje atliekų direktyvoje numatyta ir nemažai išsamių taisyklių dėl tam tikrų rūšių atliekų (ypač dėl pavojingų atliekų, biologiškai skaidžių atliekų, panaudotos alyvos atliekų ir pakuočių atliekų) šalinimo. Sąvartynų direktyva Sąvartynų direktyva nustato bendrąsias atliekų sąvartynų neigia- mo poveikio aplinkai sumažinimo per visą sąvartyno gyvavimo laiką taisykles, ypač užkertant kelią metano dujų, kurios yra pavo- jingiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, išmetimui į aplinką ir požeminių vandenų bei dirvožemio taršai. Direktyvoje nustatyti sąvartynų eksploatavimo ir technologiniai reikalavimai bei privalo- mi biologiškai skaidžių atliekų sąvartynuose mažinimo tikslai. Be to, direktyvoje nurodyta, kad valstybės narės turi nustatyti na- cionalines biologiškai skaidžių atliekų, kurios išgabenamos į są- vartynus, mažinimo strategijas, įskaitant priemones, kurios leistų pasiekti nustatytus atliekų sumažinimo tikslus, ypač perdirbimo, kompostavimo, biodujų gamybos ir medžiagų panaudojimo energi- jai gaminti srityje. Valstybėms narėms direktyva nustatė tokius tikslus: • ne vėliau kaip per penkerius metus nuo direktyvoje nustatytos jos nuostatų perkėlimo į valstybių narių teisės aktus datos, t. y. iki 2006 m. liepos 16 d., į sąvartynus išgabenamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų kiekis turi būti sumažintas iki 75 proc. viso 1995 m. susidariusio biologiškai skaidžių atliekų kiekio (matuojant pagal svorį); • ne vėliau kaip per aštuonerius metus nuo direktyvoje nustatytos jos nuostatų perkėlimo į valstybių narių teisės aktus datos, t. y. iki 2009 m. liepos 16 d. , į sąvartynus išgabenamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų kiekis turi būti sumažintas iki 50 proc. viso 1995 m. susidariusio biologiškai skaidžių atliekų kiekio (matuojant pagal svorį); • ne vėliau kaip per 15 metų nuo direktyvoje nustatytos jos nuostatų perkėlimo į valstybių narių teisės aktus datos, t. y. iki 2016 m. liepos 16 d., į sąvartynus išgabenamų biologiškai skaidžių komunalinių atliekų kiekis turi būti sumažintas iki 35 proc. viso 1995 m. susidariusio biologiškai skaidžių atliekų kiekio (matuojant pagal svorį). Ketverių metų trukmės nukrypimo nuo minėtų terminų laiko- tarpis nustatytas toms valstybėms narėms, įskaitant ir Lietuvą, kurios 1995 m. arba iki paskutinių prieš 1995 m. einančių metų, už kuriuos yra EUROSTAT duomenys, į sąvartynus išgabendavo daugiau nei 80 proc. savo komunalinių atliekų. Pagal Sąvartynų direktyvos 6 straipsnį šalys privalo imtis priemo- nių, užtikrinančių, kad į sąvartynus būtų išgabenamos tik apdo- rotos atliekos, t. y. tos atliekos, kurios buvo apdorotos tinkamais fiziniais, cheminiais ar biologiniais procesais (įskaitant rūšiavimą), kurie pakeitė atliekų savybes taip, kad jose sumažėjo pavojingų medžiagų kiekis, palengvėjo jų tvarkymas arba jas galima len- gviau panaudoti. Be to, direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visas išlaidas, susijusias su sąvartyno eksploatavimu, įskaitant numato- mas jo uždarymo ir jo buvusios vietos priežiūros po uždarymo ne trumpiau kaip 30 metų išlaidas, sumokėtų tą vietą eksploatuojan- tis subjektas. Atliekų deginimo direktyva Atliekų deginimo direktyva numato tam tikras griežtas atliekų terminio apdorojimo įrenginių eksploatavimo sąlygas ir jų kelia- mos taršos lygius, kad būtų galima labiau sumažinti neigiamą tar- šos, atsirandančios deginant atliekas, poveikį. Direktyvoje taip pat nurodyta, kad būtina kaip galima praktiškiau panaudoti energiją, pagamintą deginant atliekas. Pakuočių direktyva Pakuočių direktyvoje siūloma mažinti pakuočių svorį ir apimtį. Ji įpareigoja valstybes nares laikantis direktyvoje nustatytų termi- nų užkirsti kelią pakuočių atliekoms susidaryti, įvesti pakuočių atliekų grąžinimo, surinkimo iš naudotojų arba atliekų rūšiavimo vietų programas bei įgyvendinti pakuočių naudojimo arba pakarto- tinio naudojimo sistemas. 1.2. Pagrindiniai ES teisės aktuose nustatyti reikalavimai 2 paveikslas. Atliekų tvarkymo hierarchija Šaltinis: parengta pagal „Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą“, UAB „Sweco Lietuva“, 2012. Veiksmai atliekų tvarkymo hierarchijoje išdėstyti nuo mažiausiai iki labiausiai pageidautinų1 : 1. Atliekų kiekio mažinimas. Tai veiksmai, kurių imamasi anks- čiau, nei tam tikra žaliava, produktas ar cheminė medžiaga tampa atliekomis, tuo siekiant sumažinti atliekų apimtis arba jų žalingą poveikį. 2. Parengimas panaudoti pakartotinai. Tai bet koks procesas, ku- riam vykstant cheminės medžiagos, produktai ar kitos medžiagos, kurios nėra atliekos, pakartotinai naudojamos pagal jų pirminę paskirtį. 1 Atliekų hierarchijoje pagrindinis prioritetas skiriamas atliekų prevencijai, kurios tikslas – vengti atliekų susidarymo, mažinti susidarančių ir nenaudojamų atliekų kiekį, neigiamą poveikį aplinkai ir visuomenės sveikatai, kenksmingų medžiagų kiekį medžiagose ir produktuose. Vadovaujantis šiuo apibūdinimu, atliekų prevencija nėra priskiriama atliekų tvarkymo veiklai. Atliekų išskyrimo vengimas Atliekų mažinimas Pakartotinis panaudojimas Perdirbimas Energijos gavimas Šalinimas Mažiausiai pageidaujama strategija Labiausiai pageidaujama strategija
  4. 4. 10 11 Atliekų valorizacijos koncepcijos atsiradimas bei nauji atliekų tvarkymo procese diegiami įrenginiai leidžia sukurti uždarą atlie- kų tvarkymo ciklinę sistemą, kurioje atliekos gali būti: • pakartotinai panaudojamos; • perdirbamos į antrines žaliavas, kurios vėl naudojamos produktų gamyboje; • panaudojamos energijai gauti. Nors Lietuvoje galioja nacionaliniuose strateginiuose dokumentuo- se įvardyti prioritetai ir nuostatos dėl atliekų tvarkymo bei panau- dojimo, šiuo metu perspektyvinę atliekų – kaip kuro – rinką riboja LR atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumas, kuris remiasi atliekų tvarkymo hi- erarchija (žr. 2 pav.). Joje prioritetas teikiamas atliekų susidarymo prevencijai (paruošimui naudoti pakartotinai, prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamas pakartotiniam naudojimui), o energijos iš atliekų gavimas yra viena iš mažiausiai pageidaujamų atliekų tvarkymo strategijų. Nors ir atrodo, kad atliekų deginimo ir atliekų tvarkymo strategijos prieštarauja viena kitai bei vyrauja nuostata, kad, didėjant rūšia- vimo ir kitokio atliekų panaudojimo galimybėms, atliekų deginimo apimtys turi mažėti, tačiau užsienio šalių (pvz., Danijos, Švedijos, Nyderlandų, Vokietijos ir kt.) patirtis rodo, kad šiose šalyse atlie- kų rūšiavimo bei deginimo strategijos yra sėkmingai derinamos. Iš esmės atliekų naudojimas energijai gaminti (įvykdžius energetinio efektyvumo sąlygą bei vykdant privalomus aplinkosauginius rei- kalavimus) yra toks pats naudojimas, kaip ir bet kuris kitas pagal atliekų tvarkymo hierarchiją. Remiantis užsienio šalių patirtimi galima daryti išvadą, kad atliekų rūšiavimas ir energijos gavimas iš rūšiuoti ar perdirbti netinkamų atliekų yra optimali kombinacija, leidžianti efektyviai mažinanti sąvartynų naudojimą. Rūšiavimas ir deginimas turėtų būti viena integrali atliekų tvarkymo sistemos dalis, kuri iš rūšiuo- ti netinkamų atliekų atgautų jų vertę energetiniu pavidalu. Savivaldybių vaidmuo tvarkant atliekas Savivaldybė, pagal LR atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio nuostatas, yra atsakinga už komunalinių atliekų tvarkymo siste- mos organizavimą atitinkamoje teritorijoje. Taip pat savivaldybės yra atsakingos už šių atliekų tvarkymo sistemos reglamentavimą, sukūrimą (plėtojimą) ir administravimą savo teritorijose, o savi- valdybių teritorijų gyventojai ir jose esantys ūkio subjektai privalo naudotis šia sistema. LR atliekų tvarkymo įstatymas 25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Pagrindiniai teisės aktai, kuriais vadovaujasi savivaldybės, or- ganizuodamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, yra savi- valdybių atliekų tvarkymo planai, savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklės bei antrinių žaliavų surinkimo konteinerių stovėjimo aikštelių schemos. Savivaldybių atliekų tvarkymo planuose turi būti nustatytos priemonės, užtikrinančios Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane bei regioniniuose atliekų tvarkymo planuose nu- statytų užduočių įgyvendinimą. Pagrindinis savivaldybių atliekų tvarkymo planų tikslas – nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimo priemones, ku- rios užtikrintų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir higienos reikalavimus atitinkančios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pasiūlą visiems savivaldybės teritorijoje esantiems asmenims. 1.3. Komunalinių atliekų tvarkymo teisinė bazė Lietuvoje Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymą Lie- tuvoje, yra šie: Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas 2007–2013 m.; Atliekų tvarkymo įstatymas; Atliekų tvarkymo taisyklės; Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas; Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklės. Pagrindinis strateginis dokumentas dėl atliekų tvarkymo yra Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas 2007–2013 m., kurio pagrindinis tikslas yra, atsižvelgiant į esamą atliekų tvar- kymo būklę ir vadovaujantis Europos Sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Nacionaline darnaus vystymosi strategija ir kitais nacionalinio lygmens strateginiais dokumentais, nustatyti atliekų tvarkymo prioritetus ir principus, strateginius tikslus, taip pat 2007-2013 m. laikotarpio tikslus ir uždavinius, šio plano įgyvendi- nimo priemones, nustatyti atliekų tvarkymo užduotis, numatyti šio plano įgyvendinimo ir atskaitomybės mechanizmą. Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas 2007–2013 m. numato: 981 . Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane turi būti nustatyta, kad iki 2015 metų savivaldybės turi užtikrinti atskirų surinkimo sistemų sukūrimą (bent popieriaus ir kartono, metalo, plastiko ir stiklo) ir veiksmingą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą – taikyti diferencijuotas įmokas už nerūšiuotų komunalinių atliekų ir išrūšiuotų antrinių žaliavų (bent tokių kaip popierius ir kartonas, metalas, plastikas ir stiklas) surinkimą ir tvarkymą. 982 . Siekiant įvykdyti Lietuvos Respublikai nustatytas komunalinių atliekų tvarkymo užduotis ir užtikrinti šio Plano įgyvendinimo tęstinumą, valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane turi būti nustatyta, kad iki 2020 metų mažiausiai 50 procentų (vertinant atliekų kiekį) bet tokių komunalinių atliekų (įskaitant pakuočių atliekas) kaip popierius ir kartonas, metalas, plastikas ir stiklas ir kitos kilmės atliekų, jei šie atliekų srautai panašūs į namų ūkių atliekas, būtų paruošiama pakartotinai naudoti ir perdirbti. Atliekų panaudojimo energijai gauti teisiniai aspektai LR atliekų tvarkymo įstatymas atliekas apibrėžia kaip bet kokias „medžiagas ar daiktus, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti“. Tačiau, atsiradus alternatyviems atliekų tvarkymo būdams, akivaizdu, kad ne visas medžiagas ar daiktus galima laikyti atliekomis. Daugelis tradicinių atliekų šiandien yra pripažįstamos kaip aukštą medžiaginę ar energetinę vertę turintys objektai. Susidaro požiūris, kad tradiciškai suvokiama atlieka ne- beegzistuoja, t. y. kiekvieną buityje ar gamyboje atsiradusį šalutinį produktą, pritaikant atitinkamas technologines priemones, galima panaudoti suteikiant jam medžiaginę ar energetinę vertę. Procesas, kai atliekų tvarkymo sektoriuje taikant visumą techninių priemonių atliekiniam daiktui ar objektui sukuriama nauja vertė arba padidinama esama, vadinamas atliekų valorizacija (angl. klb.: waste valorization). Vertės atliekoms suteikimas iš esmės keičia nusistovėjusį ir lig šiol vyraujantį linijinį medžiagų ir energijos srautą, kuris baigiasi atliekų šalinimu. Pagrindinis atliekų tvarkymo būdas – atliekų šalinimas į sąvartynus pastaruoju metu tampa problemiškas dėl augančio atliekų kiekio, riboto sąvartynų ploto ir kitų priežasčių. Lietuvoje, remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo bei Atliekų sąvar- tynų įrengimo, eksploatavimo uždarymo ir priežiūros po užda- rymo taisyklių reikalavimais, sąvartynuose neleidžiama šalinti neapdorotų atliekų. Deja, šis reikalavimas praktiškai nėra įgyven- dinamas, kadangi nėra sukurta rūšiavimo-perdirbimo-naudojimo sistema. Atliekų naudojimas energijai gaminti (įvykdžius energetinio efektyvumo sąlygą bei vykdant privalomus aplinkosauginius reikalavimus) yra toks pats naudojimas, kaip ir bet kuris kitas pagal atliekų tvarkymo hierarchiją. Lietuvoje atliekų deginimas yra reglamentuotas LR aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 699 patvirtintuose „Atliekų deginimo aplinkosauginiuose reikalavimuose“. Reikala- vimai nustato eksploatacines sąlygas, išmetamųjų teršalų ribines vertes ir techninius reikalavimus, kurie privalomi visoms Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioms įmonėms, eksploatuojančioms ar planuojančioms eksploatuoti atliekų deginimo įrenginius. For- maliai reikalavimai nenustato privalomų reikalavimų atliekoms rūšiuoti, išskyrus reikalavimus galimai pavojingų atliekų sudėčiai. Reikalavimai yra parengti atsižvelgiant į ES Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/76/EB dėl atliekų deginimo nuostatas. Šios direk- tyvos tikslas – kiek įmanoma užkirsti kelią arba apriboti neigiamą atliekų deginimo poveikį aplinkai, ypač oro, dirvožemio, paviršinio ir požeminio vandens užteršimą išmetamais teršalais ir dėl to ky- lantį pavojų žmonių sveikatai. Savivaldybės vadovaujasi savivaldybių atliekų tvarkymo taisy- klėmis. Taisyklių tikslas – konkrečios savivaldybės teritorijoje įdiegti atliekų tvarkymo sistemą, kuri užtikrintų saugų atliekų tvarkymą ir nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, tenkintų visuome- nės poreikius bei nepažeistų gamtą tausojančios subalansuotos raidos principo. Šios taisyklės nustato atliekų turėtojų ir atliekų tvarkytojų teises, pareigas ir atsakomybę, komunalinių atliekų surinkimo, vežimo, rūšiavimo, šalinimo, saugojimo, apskaitos tvarką, atliekų tvarkymo viešųjų paslaugų teikimą konkrečioje savivaldybėje. Taisyklės yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Visos Lietuvos savivaldybės 2012 m. buvo pasitvirtinusios atliekų tvarkymo planus bei atliekų tvarkymo taisykles. Beje, antrinių žaliavų surinkimo konteinerių stovėjimo aikštelių schemas buvo patvirtinusios tik 83 proc. savivaldybių.
  5. 5. 12 13 atliekų tvarkymo sistemų kūrimo pirmasis etapas apėmė atliekų surinkimo, rūšiavimo ir naudojimo sistemų plėtrą, senų sąvartynų uždarymą ir rekultivavimą, naujų, modernių, ES reikalavimus ati- tinkančių atliekų šalinimo įrenginių statybą. Antrasis regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemų plėtros etapas prasidėjo 2007 metais. Šio etapo metu didžiausia investicijų dalis skiriama bioskaidžioms atliekoms tvarkyti. Pagrindinė grandis, atitinkamoje regiono (apskrities) savivaldybės teritorijoje organizuojanti susidarančių komunalinių atliekų tvar- kymą, yra savivaldybės institucija. Siekiant sukurti bendrą koo- peruotą naudos gavėją ir vykdant ES ISPA fondo reikalavimą, de- šimtyje Lietuvos apskričių buvo įsteigti atitinkamo regiono atliekų tvarkymo centrai, kurių steigėjai – atitinkamo regiono (apskrities) savivaldybės. Dažniausiai tai uždarosios akcinės bendrovės, rečiau viešosios įstaigos tipo įmonės, kurioms steigėjas pavedė organi- zuoti arba teikti viešąsias komunalinių atliekų tvarkymo paslau- gas, organizuoti regioninę komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, atitinkančią galiojančius aplinkosauginius reikalavimus, vystyti ir plėtoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros objektus (žr. 3 paveikslą). Funkcionuojančios Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos veikla yra grindžiama keliais pagrindiniais principais: atliekų tvarkymo hierarchija, gamintojo atsakomybės už gaminio poveikį aplinkai principu, principu „teršėjas moka“ bei artumo ir pakankamumo principų taikymu. Šie principai reikalauja, kad susidariusios atliekos būtų šalinamos artimiausiame tinkamai įrengtame atliekų šalinimo įrenginyje ir kad valstybė turėtų pakankamą šių įrengi- nių sistemą. Kiekvienos apskrities regiono atliekų tvarkymo centrai greta už- davinių ir veiklų, kurios yra bendros visiems (žr. VAATC pavyzdį), inicijuoja ir įgyvendina projektus, kurie leidžia efektyviausiai įgy- vendinti iškeltus uždavinius. 1.4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje Lietuvoje esamos atliekų tvarkymo sistemos esminiai struktūriniai – organizaciniai pertvarkymai buvo pradėti 2000 metais ir tebesi- tęsia ligi šiol. Pagal atliekų susidarymo pobūdį Lietuvoje išskirtos gamybos ir savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos. Gamybos atliekų tvarkymo sistema apima gamybos proceso metu susidarančias atliekas, kurių tvarkymą reguliuoja taršos integruo- tos prevencijos ir kontrolės leidimai, išduodami Aplinkos minis- terijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento pagal „Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių“ nustatytus reikalavimus. Savivaldybių atliekų tvarkymo sistema apima komunalines ir kitas savivaldybių teritorijoje susidariusias atliekas, kurios nepatenka į gamybos atliekų tvarkymo sistemą. Siekiant padidinti esamos savivaldybių atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą 2000 – 2007 metų laikotarpiu buvo kuriamos ir plėto- jamos teritoriniu (apskričių) principu pagrįstos regioninės atliekų tvarkymo sistemos. Joms sukurti buvo parengta ir pradėta įgyven- dinti dešimt ES ISPA paramos projektų. Regioninių komunalinių 3 paveikslas. Lietuvos komunalinių atliekų susidarymo ir šių atliekų tvarkymą administruojančių bendrovių veiklos regionų schema Šaltinis: parengta pagal „Kauno kogeneracinės jėgainės plėtros plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą“, UAB „Sweco Lietuva“, 2012. 1 – UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (RATC) 2 – VŠĮ „Kauno RATC“ 3 – UAB „Klaipėdos RATC“ 4 – UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ 5 – UAB „Panevėžio RATC“ 6 – VŠĮ „Šiaulių RATC“ 7 – UAB „Tauragės RATC“ 8 – UAB „Telšių RATC“ 9 – UAB „Utenos RATC“ 10 – UAB „Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras“ 1 10 9 568 3 7 4 2 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro uždaviniai, diegiant ir eksploatuojant apskrities atliekų tvarkymo sistemą, yra: - integruoto ir tinkamo atliekų šalinimo įrenginių tinklo sukūrimas; - regioninio komunalinių atliekų sąvartyno įrengimas ir eksploatavimas; - tinkamų atliekų priėmimo į sąvartyną procedūrų nustatymas; - monitoringo vykdymas sąvartyno eksploatavimo ir po uždarymo laikotarpiu; - regioninio ir esamų sąvartynų uždarymo ir priežiūros po uždarymo užtikrinimas; - žmonių sveikatai ir aplinkai nepavojingas, kokybiškas atliekų surinkimo užtikrinimas; - atliekų panaudojimo, apdorojimo, utilizavimo ir šalinimo užtikrinimas; - atskiro biologiškai skaidžių atliekų surinkimo užtikrinimas; - pavojingų atliekų surinkimo iš gyventojų ir nedidelių komercinių įmonių organizavimas; - principo „teršėjas moka” įgyvendinimas; - pagalba rengiant regioninį ir savivaldybių atliekų tvarkymo planus; - visuomenės informavimas. Šaltinis: http://www.vaatc.lt/index.php?id=3
  6. 6. 14 15 2. Komunalinių atliekų tvarkymo būklė ir perspektyvos Lietuvoje Komunalinės atliekos – tai buityje susidarančios atliekos, taip pat į jas savo pobūdžiu ar sudėtimi ir kiekiu panašios atliekos, susida- rančios įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Vertinama, jog komu- nalinės atliekos sudaro tik apie 10 proc. visų atliekų, tačiau dėl jų specifinių charakteristikų (pvz., sudėties, didelio atliekų turėtojų skaičiaus, poveikio gamtinei aplinkai ir visuomenės sveikatai bei visuotinio pobūdžio) politinis dėmesys į šių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra labai didelis. Remiantis Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungos šalyse susidariusių komunalinių atliekų kiekis 2010 m. siekė beveik 252,1 mln. tonų, iš jų 0,49 proc. arba 1,25 mln. tonų buvo surinkta Lietuvoje. Tokiu būdu vidutiniškai vienam gyventojui Europos Sąjungoje teko 502 kg komunalinių atliekų. Didžiausiu rodikliu iš šių šalių išsiskiria Kipras (760 kg/1 gyventojui), taip pat Liuksemburgas, Danija, Airija (600-700 kg/1 gyventojui), Nyderlandai, Malta, Austrija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Portugalija (500-600 kg/1 gyventojui). Žemiausi rodikliai (ma- žiau nei 400 kg/1 gyventojui) užfiksuoti Lietuvoje (7 vieta iš 27), Rumunijoje, Slovakijoje, Čekijos Respublikoje, Lenkijoje, Estijoje ir Latvijoje. Lietuvoje komunalinių atliekų kiekiai vienam gyventojui ilgą laiką išlieka vieni mažiausių Europos Sąjungoje. (2010 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 381 kg komunalinių atliekų). Iš dalies šią situaciją paaiškina žemesnis šalies ekonominio išsivystymo lygis ir mažesnis Lietuvoje gyvenančių žmonių vartojimas. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, jog daliai šalies gyventojų nedalyvaujant komunalinių atliekų surinkimo schemoje (2010 m. savivaldybių duomenimis, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą gavo 94 proc. gyventojų, likusi dalis jas tvarkė nelegaliai, pvz., degino ar išmesdavo į aplinką), taip pat dėl duomenų apie komunalines atliekas netikslumų, vertinimuose naudojama oficialioji statistika gali rodyti ne visai realią situaciją. Tikėtina, jog ateityje oficialioje statistikoje fiksuojamų atliekų apimčių augimą gali lemti tikslesnė duomenų rinkimo sistema ir padidėjęs komunalinių atliekų surin- kimo paslaugų prieinamumas. Kaip matyti iš 5 paveikslo, 2005–2010 m. laikotarpiu (išskyrus 2009 m.) Lietuvoje komunalinių atliekų kiekis, tenkantis 1 gy- ventojui, kasmet auga. 2005 m., 2006 m. ir 2007 m. šio rodiklio augimas siekia po 3 proc., 2008 m. – 1 proc., o 2010 m. – 6 proc. Šis augimas daugiausiai yra siejamas su šalies ekonomikos ten- dencijomis, t. y. augant žmonių perkamajai galiai, gaminant dau- giau prekių, jų daugiau ir suvartojama, kartu didėja komunalinių atliekų kiekiai. 2.1. Komunalinių atliekų susidarymas ir surinkimas 4 paveikslas. Komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui ES 27 šalyse 2010 m. (kg) Šaltinis: „Eurostat“. ES27šalys Kipras Liuksemburgas Danija Airija Nyderlandai Malta Austrija Vokietija Ispanija Prancūzija Italija Jungtinėkaralystė Portugalija Suomija Belgija Švedija Graikija Slovėnija Vengrija Bulgarija Lietuva Rumunija Slovakija Čekija Lenkija Estija Latvija 0 700 100 800 600 500 400 300 200
  7. 7. 16 17 ES27šalys Kipras Liuksemburgas Danija Airija Nyderlandai Malta Austrija* Vokietija Ispanija Prancūzija Italija* Jungtinėkaralystė* Portugalija Suomija Belgija Švedija Graikija* Slovėnija Vengrija Bulgarija Lietuva Rumunija Slovakija Čekija Lenkija Estija Latvija 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 0 10% Šalinimas sąvartynuose Perdirbimas Kompostavimas Deginimas Ilgalaikėje perspektyvoje susidarančių komunalinių atliekų ben- dros apimtys priklausys nuo įvairių veiksnių, o ypač nuo gyven- tojų skaičiaus kitimo, ekonomikos tendencijų, namų ūkio dydžio pokyčių ir pan. Remiantis Europos aplinkos agentūros (EEA) ir Europos tausojančio vartojimo ir gamybos centro (ETSCP) 2011 metais parengtomis prognozėmis2 , kurios apima 27-ias Europos Sąjungos šalis (išskyrus Kiprą), taip pat Norvegiją bei Šveicariją, komunalinių atliekų kiekis per daugiau kaip 10 metų (nuo 2008 iki 2020 m.) šiame regione gali išaugti apie 7 proc. (iki 280 mln. tonų). Atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus kitimo prognozes ir ekonominių rodiklių projekcijas, numatoma, jog Lietuvoje susida- rančių komunalinių atliekų apimtys nuo 2013 m. ilgalaikėje pers- pektyvoje kasmet gali augti nuo 1 iki 4 proc.3 Kaip matyti iš 5 paveikslo, 2010 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 381 kg komunalinių atliekų, iš kurių didžiąją dalį (82,4 proc.) sudarė mišrios buitinės atliekos, o antrinės žaliavos ir kitos komu- nalinės atliekos sudarė atitinkamai 10,0 proc. ir 7,6 proc. komuna- linių atliekų. Sprendžiant iš pavienių tyrimų, didžiausią dalį mišrių komunali- nių atliekų šalyje sudaro biologiškai skaidžios atliekos (t. y. maisto gamybos, popieriaus ir kartono atliekos ir kt.), kurios priskiriamos atsinaujinantiems energijos ištekliams. Taip pat santykinai dide- lėmis apimtimis iš kitų komunalinių atliekų išsiskiria plastikų ir stiklo atliekos4 . Vertinant pagal atliekų susidarymo šaltinį, gyventojų komunalinės atliekos šalyje sudaro 75–85 proc. visų komunalinių atliekų. Akivaizdu, jog didžiausi komunalinių atliekų kiekiai susidaro labiausiai urbanizuotose teritorijose. Remiantis savivaldybių patei- kiamais duomenimis, 2010 m. Vilniuje buvo surinkta 199,5 tūkst. tonų komunalinių atliekų, Kaune – 141,3 tūkst. tonų , Klaipėdoje – 76,3 tūkst. tonų, Panevėžyje – 57,8 tūkst. tonų ir Šiauliuose – 44,7 tūkst. tonų (žr. 6 paveikslą). Vertinant savivaldybių atliekų srautus pagal jų priskyrimą regioniniams atliekų tvarkymo centrams, nustatyta, jog didžiausi komunalinių atliekų kiekiai 2010 m. buvo surinkti Vilniaus regiono (39 proc. šalies kiekio), taip pat Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių regionų RAAD (regiono aplinkos apsaugos departamento) teritorijose (atitinkamai 17 proc., 13 proc. ir 11 proc. šalies kiekio). Savivaldybių duomenimis, 2010 m. 94 proc. gyventojų buvo teikia- mos komunalinių atliekų surinkimo paslaugos. Paslaugos priei- namumo skirtumai miestų ir kaimų gyventojams kasmet mažėja. 2009 / 2010 m. miestuose su daugiau kaip 1000 gyventojų paslau- gos buvo teikiamos 96 proc., o miesteliuose ir kaimuose su mažiau nei 200 gyventojų – 66 proc. gyventojų. Mažiausias paslaugos pri- einamumas (apie 50–60 proc.) nustatytas Molėtų rajono ir Pagėgių rajono savivaldybėse. Didžioji dalis (2010 m. duomenimis – 74 proc.) komunalinių atlie- kų yra surenkama konteineriais. Likusi šių atliekų dalis surenka- ma apvažiavimo būdu (5 proc.), didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse (2 proc.) ir komunalinių atliekų tvarkymą papildančiose sistemose (5 proc.). 2.2. Komunalinių atliekų tvarkymas Moderniausia komunalinių atliekų tvarkymo sistema Europos Są- jungoje išsiskiria Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Belgija, Švedija ir Danija (žr. 7 paveikslą). Šiose šalyse sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų dalis sudaro tik iki 3 proc. visų komunalinių atliekų. Būtina atkreipti dėmesį, jog šiose šalyse sėkmingai deri- namos dvi šiuolaikinės priemonės: atliekų perdirbimas bei atliekų deginimas. Deginimas kaip komunalinių atliekų tvarkymo priemonė plačiau- siai taikoma Danijoje (54 proc.), Švedijoje (49 proc.), Nyderlanduo- se (39 proc.), Vokietijoje (38 proc.), Belgijoje (37 proc.), Liuksem- burge (35 proc.) ir Prancūzijoje (34 proc.). Atliekų deginimo tech- nologijų beveik nenaudoja (deginamos atliekos sudaro mažiau nei 1 proc. tvarkomų atliekų) 10 Europos Sąjungos šalių (iš jų Lietuvos kaimynės Latvija, Estija ir Lenkija). Perdirbimas ir kompostavimas labiausiai paplitęs Austrijoje, Belgi- joje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje. Šiose šalyse perdirba- ma ir kompostuojama daugiau kaip 50 proc. komunalinių atliekų. 2 Šaltinis: The European Environment-State and Outlook 2010. Material Resources and Waste-2012 Update, European Environment Agency, 2012. 3 Remiantis 2012 m. vasario 28–29 d. regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne Dumpiuose (Klaipėdos rajonas) atliktu mišrių komunalinių atliekų sudėties tyrimo duomenimis, komunalinių biologiškai skaidžių atliekų dalis sudaro 42,4 proc., plastikų atliekų (įskaitant pakuotes) – 13,0 proc., stiklo (įskaitant pakuotes) atliekų - 6,5 proc. nuo visų mišrių komunalinių atliekų. 4 Šaltinis: Statistics in Focus, Eurostat, 31/2011 5 paveikslas. Surinktas komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vie- nam gyventojui Lietuvoje (kg) Šaltinis: Aplinkos būklė 2011. Tik faktai. – Aplinkos apsaugos agentūra, 2012, Vilnius. 6 paveikslas. Surinkta komunalinių atliekų Lietuvos didžiuosiuose miestuose 2010 m. (tūkst. tonų) Šaltinis: Apibendrinta informacija apie komunalinių atliekų tvarkymo sis- temas Lietuvos savivaldybėse 2010–2011 metais. – Aplinkos ministerijos internetinė svetainė. 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 300 41 25 307 45 25 317 50 23 334 44 23 339 42 26 311 27 23 314 29 38 Kitos komunalinės Antrinės žaliavos Mišrios buitinės Vilnius Kaunas Klaipėda Panevėžys Šiauliai 199,5 141,3 76,3 57,8 44,7 Istoriškai ilgą laiką atliekų šalinimas sąvartynuose buvo dominuo- janti atliekų tvarkymo priemonė, tačiau per paskutinius dvidešimt metų šios priemonės taikymas daugelyje šalių ženkliai sumažėjo. Remiantis Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2010 m. Europos Sąjungos šalyse buvo sutvarkyta 244 mln. tonų komunalinių atliekų, 38 proc. jų buvo pašalinta sąvartynuose, 25 proc. perdirbta, 22 proc. sudeginta ir 15 proc. kompostuota. Palyginti su 1995 metais šiose šalyse 68 proc. komunalinių atliekų buvo pašalinta sąvartynuose, 11 proc. perdirbta, 15 proc. sudegin- ta ir 6 proc. kompostuota5 . Vis dėlto šiuo metu atskiros Europos Sąjungos šalys labai skiriasi pagal naudojamas komunalinių atliekų tvarkymo sistemas. Lietu- va, kaip ir Bulgarija, Rumunija ir Latvija, yra priskiriama prie tų Europos Sąjungos šalių, kuriose dar labai menkai yra naudojami modernūs komunalinių atliekų tvarkymo metodai. 2010 m. Lietuva pagal sąvartynuose tvarkomų komunalinių atliekų dalį (apie 90 proc.) tarp kitų Europos Sąjungos šalių užima 3 vietą. 5 Šaltinis: Statistics in Focus, Eurostat, 31/2011. 7 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymas Europos Sąjungos šalyse 2010 m. (proc.) Šaltinis: „Eurostat“. *Prognozė. 1995–2010 m. laikotarpiu, sprendžiant sąvartynų problemą, spar- čiausiai Europos Sąjungos šalyse iš komunalinių atliekų tvarkymo priemonių augo atliekų perdirbimo technologijų naudojimas (14 procentinių punktų). Deginamų ir kompostuojamų komunalinių atliekų procentinės dalys išaugo panašia apimtimi (atitinkamai 7 ir 9 procentiniais punktais). Plačiau žr. 8 paveikslą.
  8. 8. 18 19 8 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymas Europos Sąjungoje 1995–2010 m. (proc.) *Vertinamos 27 Europos Sąjungos šalys. 68 5757 1616 1111 1616 11 6 15 57 16 11 16 38 25 15 22 Kompostavimas Perdirbimas Deginimas Šalinimas sąvartynuose Lietuvos mastu situacija kol kas keičiasi gana lėtai. Nors per 2008–2010 metus į sąvartynus patekusių komunalinių atliekų apimtys mažėjo, tačiau jų santykinė dalis tvarkomų atliekų apim- tyje beveik nekito, išskyrus ryškesnį sumažėjimą 2010 metais, siekusį apie 5 procentinius punktus. Tačiau toks sumažėjimas buvo pasiektas daugiausiai dėl išaugusio atliekų išvežimo iš šalies. Perdirbamų ar panaudojamų ir kitais būdais tvarkomų (taip pat deginamų) komunalinių atliekų dalis per trejus metus išaugo 0,8 procentinio punkto (žr. 9 paveikslą). 9 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymas Lietuvoje 2008–2010 m. 2008 2009 2010 tonų proc. tonų proc. tonų proc. Šalinimas sąvartynuose 1254 91,3% 1093 91,0% 1078 86,4% Išvežimas iš šalies 60 4,4% 50 4,1% 106 8,5% Naudojimas / perdirbimas 60 4,4% 57 4,8% 63 5,0% Šalinimas kitais būdais 0 0,0% 0,8 0,1% 1,9 0,2% Šaltinis: Aplinkos būklė 2011. Tik faktai. – Aplinkos apsaugos agentūra, 2012, Vilnius. Nuo 2004 m. (išskyrus 2009 m.) antrinių žaliavų panaudojimo ap- imtys kito tokia seka: per 2004–2008 m. kasmet augo vidutiniškai 4 proc., 2009 m. sumažėjo 29 proc., o 2010 m. augo iki 32 proc. Iš viso 2010 m. Lietuvoje buvo panaudota 784 tūkst. tonų antrinių žaliavų, daugiausia jų – metalas, taip pat popierius, stiklas. 10 paveikslas. Antrinių žaliavų panaudojimas Lietuvoje 2010 m. Šaltinis: Aplinkos būklė 2011. Tik faktai. – Aplinkos apsaugos agentūra, 2012, Vilnius. Metalas Stiklas Popierius Padangos 577 tūkst. t (74%) 59 tūkst. t (8%) 105 tūkst. t (13%) 16 tūkst. t (2%) 27 tūkst. t (3%) Plastikas 2.3. Lietuvos įsipareigojimai komunalinių atliekų tvarkymo srityje • Biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas turi užtikrinti, kad sąvartynuose šalinamos komunalinės biologiškai skaidžios atliekos sudarytų: - iki 2013 m. ne daugiau kaip 50 proc. 2000 metų biologiškai skaidžių atliekų6 (t. y. ne daugiau kai 362,6 tūkst. tonų); - iki 2020 m. ne daugiau kaip 35 proc. 2000 metų biologiškai skaidžių atliekų (t. y. ne daugiau kaip 253,8 tūkst. tonų). • Nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų turi būti surenkama tiek: - nuo 2012 m. turi būti surenkama 25 proc. nešiojamųjų ba- terijų ir akumuliatorių atliekų (skaičiuojant pagal einamai- siais kalendoriniais metais ir ankstesniais 2 kalendoriniais metais pateiktų Lietuvos vidaus rinkai nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių svorio vidurkį). - nuo 2016 m. turi būti surenkama 45 proc. nešiojamųjų ba- terijų ir akumuliatorių atliekų (skaičiuojant pagal einamai- siais kalendoriniais metais ir ankstesniais 2 kalendoriniais metais pateiktų Lietuvos vidaus rinkai nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių svorio vidurkį). Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas numato atskirus įsipareigojimus ir dėl gamybos, medicininių, elektros ir elektro- ninės įrangos, pakuočių atliekų, taip pat eksploatuoti netinkamų transporto priemonių ir jų dalių tvarkymo, alyvos atliekų ir nuotė- kių dumblo tvarkymo. Išvardintų įsipareigojimų įgyvendinimas Lietuvai yra didelis iš- šūkis, reikalaujantis sukurti reikiamą infrastruktūrą ir užtikrinti efektyvų jos valdymą. Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą numatoma ir toliau vykdyti regioniniu principu. Savivaldybės, atsižvelgdamos į vietos sąlygas, specifiką, technines galimybes, ekonomiškumą, atliekų kiekius, regioninio ir tarpregioninio bendradarbiavimo galimybes, numatytas atliekų tvarkymo užduotis, turi pasirinkti ir įgyvendinti joms tinkamą atliekų tvarkymo sistemos plėtros modelį. Savivaldybės, rengdamos atliekų tvarkymo planus, turi vadovau- tis Valstybiniu strateginiu atliekų tvarkymo planu. Šiuo metu galiojantis planas apima 2007–2013 metų laikotarpį. Netrukus šį dokumentą pakeis naujas planas, numatysiantis detalias Lietuvos atliekų tvarkymo gaires 2014–2020 metams. Atsižvelgiant į ES direktyvų nuostatas, įtvirtintas Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, artimiausiu metu Lietuvai reikės pasiekti šiuos svarbiausius įsipareigojimus: • Iki 2015 m. savivaldybės turi užtikrinti atskirų surinkimo sistemų sukūrimą (bent popieriaus ir kartono, metalo, plastiko ir stiklo) ir veiksmingą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimą – taikyti diferencijuotas įmokas už nerūšiuotų komunalinių atliekų ir išrūšiuotų antrinių žaliavų (bent tokių kaip popierius ir kartonas, metalas, plastikas ir stiklas) surinkimą ir tvarkymą. • Iki 2020 m. mažiausiai 50 proc., vertinant atliekų kiekį, bent popieriaus ir kartono, metalo, plastiko ir stiklo (įskaitant pakuočių atliekas) atliekų, kaip ir kitos kilmės atliekų, jei šie atliekų srautai panašūs į namų ūkių atliekas, turi būti paruošiama pakartotinai naudoti ir perdirbti. 2012 m. Europos Komisijos atliktame tyrime, kuriuo siekiama įvertinti, kaip valstybės narės tvarko komunalines atliekas (taikant 18 kriterijų tokiose srityse kaip 1) atliekų tvarkymo hierarchijos taikymas praktikoje, 2) ekonominių paskatų taikymas, siekiant vykdyti atliekų tvarkymą pagal atliekų tvarkymo hierarchiją, 3) komunalinių atliekų tvarkymo pajėgumų tinklas, jo kokybė ir numatyta plėtra; 4) tikslų dėl biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo įgyvendinimas, 5) ES teisės aktų pažeidimai) ir jo pagrindu parengtoje ataskaitoje „Screening of waste management performance of EU Member States“, Lietuva priskiriama prie 10-ties šalių (kartu su Graikija, Bulgarija, Malta, Rumunija, Kipru, Latvija, Italija, Slovakija, Estija), kuriose nustatyti didžiausi trūkumai Europos Sąjungos atliekų tvarkymo teisinių nuostatų įgyvendinimo atžvilgiu. Pasinaudodama šia ataskaita, Komisija numato parengti išvardintoms šalims veiksmų planus, kurie turės padėti skleisti geriausią patirtį, pateikti šalims pritaikytas rekomendacijas, kaip pagerinti atliekų tvarkymą pasinaudojant ekonominėmis, teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis ir Europos Sąjungos struktūriniais fondais. 6 Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nurodytas 2000 metų biologiškai skaidžių atliekų kiekis - 725,2 tūkst. tonų.
  9. 9. 20 21 2.4. Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūra ir planuojami projektai Šiuo metu antrinių Lietuvos žaliavų rūšiavimo ir paruošimo per- dirbti sektoriuje dirba kelios dešimtys įmonių. Šalyje yra sukurti šie antrinių žaliavų rūšiavimo pajėgumai: antrinių žaliavų konve- jerinių rūšiavimo linijos (ekspertiniu vertinimu pajėgumai siekia apie 300 tūkst. tonų per metus), mišrių komunalinių atliekų rūšia- vimo įrenginiai (ekspertiniu vertinimu pajėgumai apie 280 tūkst. tonų per metus), automatizuotos stiklo atliekų rūšiavimo linijos (ekspertiniu vertinimu pajėgumai – apie 57 tūkst. tonų per me- tus)8 . Kol kas antrinės žaliavos (išskyrus juodųjų metalų) Lietuvoje rūšiuojamos rankiniu būdu, techniniu požiūriu naudojant gana primityvias technologijas. Tačiau situacija gali keistis, pastaruoju metu augant investicijoms į naujas technologijas, vykstant įmonių susijungimams. Deja, perdirbėjų kol kas nėra daug, kadangi šiam verslui išvystyti reikia labai didelių investicijų. Todėl išrūšiuotos atliekos dažniausiai išvežamos perdirbti į užsienį. Komunalinių biologiškai skaidžioms atliekoms tvarkyti šalyje iki 2015 m. Europos Sąjungos lėšomis yra numatyta sukurti mecha- ninio biologinio atliekų apdorojimo sistemas. Lietuvoje 9 iš 10 komunalinių atliekų tvarkymo regionų planuojama statyti mecha- ninio biologinio apdorojimo įrenginius, o Klaipėdos regione – me- chaninio rūšiavimo įrenginį (numatoma, jog apdorojimo pajėgumai sieks daugiau kaip 1 mln. tonų mišrių atliekų per metus). Visuose regionuose numatoma mechaninio apdorojimo įrenginiais atskirti vykdyti biologiškai skaidžias atliekas nuo perdirbti tinkamų an- trinių žaliavų. Biologiškai skaidžioms atliekoms apdoroti Marijam- polės, Alytaus, Telšių, Panevėžio ir Utenos regionuose numatyta pastatyti sausos fermentacijos biodujų išgavimo įrenginius, Šiaulių ir Vilniaus regione – biodžiovinimo įrenginius, o Kauno ir Taura- gės regionuose – uždaro kompostavimo įrenginius. Antrinėms ža- liavoms rūšiuoti daugelyje rajonų numatoma naudoti automatinius rūšiavimo įrenginius bei rankinio rūšiavimo kabinas. Pastaraisiais metais komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktū- ros plėtrą labiausiai skatina Europos Sąjungos finansinė parama, gamintojams ir importuotojams nustatyta atsakomybė už atliekų tvarkymą, taip pat privačios investicijos. Apibendrinta informacija apie šią egzistuojančią komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktū- rą pateikta 11 paveiksle. 11 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūra Lietuvoje Šaltinis: sudaryta autorių. Tobulinant Lietuvoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, nu- matyta toliau investuoti į reikiamos atliekų surinkimo, rūšiavimo ir naudojimo infrastruktūros įrengimą, didelį dėmesį skiriant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymui, taip pat į senų sąvartynų uždarymo ir kultivavimo darbus. Vykdant įsipareigojimus dėl atliekų šalinimo, Lietuvoje buvo užda- ryti visi reikalavimų neatitikę sąvartynai. Nuo 2009 m. Lietuvoje nepavojingos atliekos yra šalinamos 11-oje regioninių nepavojingų- jų atliekų sąvartynų, atitinkančių aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, o senuose sąvartynuose numatyta atlikti uždarymo ir kultivavimo darbus. Remiantis 2011 m. duo- menimis, iš 799 šalyje veikusių sąvartynų, šiukšlynų ir atliekomis užterštų teritorijų didžioji dalis (daugiau kaip 70 proc.) yra visiškai sutvarkyta, likusi – dar tvarkoma ar planuojama sutvarkyti. Kuriant antrinių žaliavų surinkimo infrastruktūrą, šalyje plėtojama antrinių žaliavų surinkimo iš gyventojų konteinerių sistema, statomos didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės. 2011 m. pirminiam atliekų rūšiavimui Lietuvoje buvo įrengtos 8103 antrinių žaliavų konteinerių aikštelės, tokiu būdu viena antrinių žaliavų konteinerių aikštelė teko 388 gyventojams. Vertinama, jog dar šalyje trūksta 1967 tokių aikštelių7 . Aplinkos ministerija savivaldybėms yra nupirkusi beveik 20 tūkst. antri- nių žaliavų surinkimo konteinerių. Taip pat šalyje veikė veikia 62 didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, skirtos buityje susidarančioms stambioms statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos, naudotų padangų, buities pavojingoms ir kitoms atliekoms. Ateityje planuojama įrengti dar 60 tokių aikštelių. 1 1 1 3 4 1 1 1 1 2 4 1 1 5 1 2 1 2 6 2 1 1 11 6 1 4 6 1 3 Regioniniai nepavojingųjų atliekų sąvartynai Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės Antrinių žaliavų rūšiavimo (paruošimo perdirbti) linijos Atliekų deginimo įrenginiai 7 Šaltinis: Apibendrinta informacija apie komunalinių atliekų tvarkymo sistemas Lietuvos savivaldybėse 2011–2012 metais. – Aplinkos ministerijos internetinė svetainė. 8 Šaltinis: Gaminių ir pakuočių atliekų hierarchijos taikymo studija. – UAB „Ekokonsultacijos“, 2012. 12 paveikslas. Planuojami mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai (MBA) Komunalinėms biologiškai skaidžioms atliekoms surinkti iš gyven- tojų ir joms tvarkyti kuriama žaliųjų atliekų kompostavimo infras- truktūra. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2013 m. pradžioje šalyje veikė 29 kompostavimo aikštelė, skirta organiškai suyran- čioms atliekoms kompostuoti (želdynų karpymo ir sodo atliekoms, nupjautai vejų žolei, nugenėtoms medžių, krūmų bei gyvatvorių šakoms, nukritusiems medžių lapams, daržininkystės atliekoms), o artimiausioje ateityje dar planuoja įrengti 24 tokias aikšteles. Atliekų deginimo įmones šilumai gaminti, remiantis Naciona- line energetinės nepriklausomybės strategija, numatyta statyti didžiausiuose šalies miestuose arba prie jų. Tokio tipo įmonė jau yra pastatyta Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje. Ši pirmoji Lietuvoje ir kol kas vienintelė Baltijos šalyse termofikacinė UAB „Fortum Klaipėda“ jėgainė (pajėgumai – 260 tūkst. tonų per me- tus), kurioje kurui bus naudojamos atliekos, darbą pradės 2013 m. II ketvirtyje. Pagrindinis kuras, kuriuo bus kūrenama elektrinė, – komunalinės ir nepavojingos pramoninės atliekos iš Klaipėdos regiono. Naujoji termofikacinė elektrinė tieks šilumą į Klaipėdos miesto centralizuotą šilumos tiekimo sistemą. Pradėjusi veikti jė- gainė patieks Klaipėdos šilumos vartotojams apie 40 % reikalingo metinio šilumos kiekio. Elektros energija bus tiekiama į bendrą Lietuvos energetinį tinklą. UAB „Fortum Heat Lietuva“ komunali- nių atliekų deginimo investicinius projektus toliau numato vystyti ir Kaune bei Vilniuje. Atliekų deginimas yra planuojamas ir AB „Akmenės cementas“ gamykloje. Šiuo metu įmonė modernizuoja gamyklą, kad būtų su- darytos techninės galimybės iškastinį kurą pakeisti atliekomis ir kietu atgautuoju kuru. Numatoma, jog 2014–2015 m. planuojami kietojo atgautojo kuro deginimo pajėgumai įmonėje sieks iki 150 tūkst. tonų per metus. Komunalinių atliekų deginimas Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane yra priskiriamas prie atliekų tvarkymo sektoriaus galimybių. Šiame dokumente SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių) analizėje pažymima, jog „iškastinio kuro brangimas sudaro palankias ekonomines sąlygas energiją gaminti iš atliekų“. Šaltinis: Gaminių ir pakuočių atliekų hierarchijos taikymo studija. – UAB „Ekokonsultacijos“, 2012. *Parengta pagal projektų pirkimo dokumentaciją, galimybių studijas, SPAV. Regionas MBA įrengimo vieta Mechaninis apdorojimas orientacinis pajėgumas, t/m Biologinis apdorojimas orientacinis pajėgumas, t/m Alytaus Tankiškių k., Alytaus r. 65.702 20.000 Kauno Zabieliškio k., Kėdainių r. 20.000 8.500 Ateities pl. 46, Kaunas 220.000 78.000 Klaipėdos Dumpių k., Klaipėdos r. 75.000 — Marijampolės Ringovėlės k., Marijampolės sav. 70.200 32.000 Panevėžio Dvarininkų k., Panevėžio r. 86.470 22.000 Šiaulių Aukštatrakių k., Šiaulių r. 107.000 41.000 Tauragės Leikiškių k., Tauragės r. 29.220 14.000 Telšių Jarubaičių k., Plungės r. 50.000 20.000 Utenos Mockėnų k., Utenos r. 45.200 15.000 Vilniaus Jočionių g., Vilnius (planuojama) 250.000 — Iš viso 1.018.792 250.500
  10. 10. 22 23 3.1. Komunalinių atliekų tvarkymas Švedijoje 3. Šiuolaikiška atliekų tvarkymo sistema: Stokholmo pavyzdys Palyginus komunalinių atliekų tvarkymą Švedijoje ir Lietuvoje, Lie- tuva yra akivaizdžiai atsilikusi. Į dabartinius Lietuvos statistinius rodiklius buvo panašūs XX a. aštuntojo dešimtmečio Šiaurės šalių statistiniai rodikliai, t. y. 70–80 proc. komunalinių atliekų būdavo išgabenama į sąvartynus. Šiandieninė Švedijos komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra viena tobuliausių Europoje. 2010 m. Švedijoje susidarė maždaug 4,3 mln. tonų komunalinių atliekų, o tai yra 1,7 proc. viso ES su- sidarančio komunalinių atliekų kiekio. ES Švedija užima 16 vietą pagal vienam gyventojui tenkantį susidarančių komunalinių atlie- kų kiekį. 13 paveikslas. Komunalinės atliekos Lietuvoje ir Švedijoje 2010 m. Rodiklis Švedija Lietuva Gyventojų skaičius 9 378 126 3 286 820 Susidariusių komunalinių atliekų kiekis tūks tonų 4364 1253 Sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis tūks tonų 4312 1142 Santykinė išraiška % (sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis / susidariusių atliekų kiekis) % 99% 91% Susidariusių komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui Kiekis tenkantis vienam gyventojui (kg) 465 381 Sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui Kiekis tenkantis vienam gyventojui (kg) 460 348 Šaltinis: „Eurostat“. Lietuvos gyventojų skaičius yra 2,8 karto mažesnis nei Švedijos, tuo tarpu susidariusių atliekų kiekis yra 3,4 karto mažesnis. Pagal vie- nam gyventojui susidariusį atliekų kiekį Lietuva yra 21 vietoje ES. Tai, aišku, lemia žemesnis Lietuvos ekonomikos išsivystymo lygis. 2010 m. Švedijoje sutvarkytų komunalinių atliekų kiekis vienam gyventojui siekė 460 kg ir buvo ženkliai aukštesnis nei Lietuvos vidurkis ir šiek tiek žemesnis nei ES vidurkis, kuris tuo metu ati- tinkamai buvo 486 kg. Švedijos atliekų tvarkymo sistema aprėpia beveik visus jos gyven- tojus. Palyginti su susidarančių atliekų kiekiu, Švedijoje suren- kamų atliekų procentas yra aukštas (2010 m. buvo 99 proc.), o Lietuvoje tuo metu jis siekė tik 91 proc. 2010 m. Švedijoje 49 proc. surinktų komunalinių atliekų buvo ap- dorota terminiu būdu, 36 proc. – perdirbta, 14 proc. – biologiškai apdorota. Tik 1 proc. surinktų komunalinių atliekų buvo užkasta sąvartynuose. 2009 m. pabaigoje Švedijoje veikė 29 terminio atliekų apdorojimo įrenginiai, kuriuose sudeginta maždaug 4,7 mln. tonų atliekų, iš jų 47 proc. arba 2,2 mln. tonų buvo komunalinės atliekos. Deginant atliekas Švedijos atliekų deginimo įrenginiuose iš viso buvo paga- minta 13,9 TWh energijos, iš jos atitinkamai 12,3 TWh šiluminės energijos ir 1,6 TWh elektros energijos. Kitaip nei Švedijoje, atliekų išgabenimas į sąvartynus Lietuvoje vis dar tebėra populiariausiais atliekų šalinimo būdas – 94 proc. atliekų Lietuvoje buvo išgabenta į sąvartynus, 4 proc. – perdirbta, o 2 proc. – kitaip apdorota.
  11. 11. 24 25 15 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymo būdai Švedijoje 2010 m. Šaltinis: „Eurostat“. 3.2. Atliekų tvarkymas Stokholme 2009 m. Stokholme surinkta 416 tūkst. tonų komunalinių atliekų, o vienam statistiniam Švedijos sostinės gyventojui teko apie 490 kg komunalinių atliekų. Palyginti Vilniuje 2010 m. surinktų komu- nalinių atliekų masė buvo 199 tūkstančiai tonų. 2010 m. vienam Vilniaus gyventojui teko 362 kg komunalinių atliekų, t. y. 26 proc. mažiau nei vienam Stokholmo gyventojui. 73,8 proc. Stokholme surinktų komunalinių atliekų buvo apdoro- tos termiškai, kartu pagaminant naudoti skirtą energiją, 19,9 proc. atliekų perdirbta ir tik 0,9 proc. atliekų apdorota biologiniais bū- dais, o 5,4 proc. atliekų išgabenta į sąvartynus. Stokholme įrengti maždaug 85 atliekų surinkimo taškai, atliekoms surinkti naudoja- ma apie 275 tūkstančiai atliekų konteinerių. Atliekoms tvarkyti, įskaitant komunalinių atliekų surinkimą, gabe- nimą ir atliekų tvarkymą bei sistemos tobulinimą ir jos administra- vimą, Stokholmo miesto valdžia kasmet išleidžia apie 50 milijonų eurų. Šis biudžetas aprėpia tris pagrindines su komunalinių atlie- kų tvarkymo sistema susijusias sritis: • atliekų surinkimą ir gabenimą; • atliekų šalinimą; • su atliekų valdymu susijusios sistemos tobulinimą, administravimą ir informacijos apdorojimą. Kiekvienai nurodytai sričiai Stokholmo miesto valdžia skiria maž- daug po 1/3 biudžete numatytų lėšų. Stokholmo atliekų tvarkymo sistema iš esmės finansuojama iš gautų pajamų. Lėšos yra gau- namos iš privalomų mokesčių, kuriuos moka turto savininkai už atliekų tvarkymą, ir papildomų subsidijų nebereikia. Stokholmo miestas nepadengia visų pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo išlaidų. Šios išlaidos yra įtrauktos į vartotojų perkamų produktų savikainą. Už atliekų naudojimą ir perdirbimą gaminto- jai į sistemą sumoka tiesiogiai arba netiesiogiai – per vadinamą- sias atliekų naudojimo organizacijas. Atliekos, kurios susidaro su Stokholmu siejamoje teritorijoje, priski- riamos Stokholmui, todėl miesto valdžia gali tinkamai plėtoti regioni- nį atliekų perdirbimą. Miesto valdžia yra sudariusi sutartis su atliekų surinkimo ir šalinimo įmonėmis, todėl Stokholmas gali garantuoti stabilų atliekų tiekimą į atliekų tvarkymo įrenginius. Sutartis dėl atliekų surinkimo su Stokholmo valdžia yra sudariusios 20 įmonių: penkios – dėl tiesioginio surinkimo, viena – dėl biologinių atliekų surinkimo ir keturiolika – dėl stambių gabaritų atliekų surinkimo. Terminis atliekų apdorojimas Stokholme Atliekoms tvarkyti Stokholmo valdžia kasmet išleidžia 17 mln. eurų. Šios lėšos panaudojamos atliekoms deginti, kompostuoti ir pelenams šalinti. Iš šios sumos 10 mln. eurų kasmet skiriama atliekoms deginti. Högdalene esančiuose terminio atliekų apdorojimo įrenginiuose atliekos, kurios surenkamos Stokholmo ir kaimyninėse savivaldybė- se, deginamos nuo 1970 m. Deginant atliekas, pagaminama elektros ir šiluminė energija. Nuo veiklos pradžios įrenginiai daug kartų buvo modernizuojami, o dabartinis jų savininkas – bendrovė „For- tum Varme“, kurios akcininkai yra bendrovė „Fortum“ (turi 50 proc. balsavimo teisę suteikiančių akcijų) ir Stokholmo miestas (turi 50 proc. balsavimo teisę suteikiančių akcijų). Įmonėje dirba 141 nuola- tinis darbuotojas, o dar 50 įdarbinta pagal atskiras sutartis. Kasmet ši įmonė sudegina 700 tūkstančių tonų atliekų, iš jų atitin- kamai 500 tūkstančių tonų komunalinių atliekų ir 200 tūkstančių tonų pramoninių atliekų. Stokholme surinktų komunalinių atliekų vidutinis kaloringumas yra 25 MWh/t (9 MJ/kg), o pramoninių atliekų – 3,3 MWh/t (12 MJ/kg). Atliekas įmonė gauna ne tik iš Stokholmo, bet ir iš 25 kaimyninių savivaldybių. Stokholmas tiekia apie 47 proc. (235 tūkstančius tonų) kasmet įrenginiuose sudeginamų atliekų. Regione, kurį aptarnauja šie atliekų deginimo įrenginiai, gyvena 1,8 milijono gyventojų. Bendras Högdaleno atliekų deginimo įrenginių pajėgu- mas siekia 300 MW, iš kurių 70 MW tenka pagaminamai elektros energijai ir 230 MW – pagaminamai šiluminei energijai. 2009 m. atliekų deginimo įrenginiai pagamino apie 2200 GWh energijos, iš kurių 500 GWh buvo elektros energija, o 1700 GWh – šiluminė energija. Högdaleno įrenginiuose pagaminta šiluma patenkina maždaug 80 tūkstančių namų ūkių šiluminės energijos poreikius, o pagaminta elektros energija – maždaug 200 tūkstan- čių namų ūkių elektros energijos poreikius. Högdaleno atliekų deginimo įmonėje naudojama moderniausia ka- minų dujų kondensavimo technologija, leidžianti pagaminti 15–20 proc. daugiau šilumos. Ši technologija sudaro sąlygas Stokholmo atliekų deginimo įrenginiams kasmet papildomai pagaminti 320 GWh šiluminės energijos. Högdaleno įrenginiai atitinka labai griežtus teršalų išmetimo į orą ir vandenį standartus. Palyginus faktinį teršalų išmetimo į orą iš Högdaleno įrenginių lygį 2009 m. su privalomais Europos stan- dartais, akivaizdu, kad lygis yra labai geras. Daugumos cheminių medžiagų išmetimas yra ne didesnis kaip 10 proc. Europos stan- dartais leidžiamo lygio, ir tik azoto oksidų išmetimas siekia 84,4 proc. standartais leidžiamo lygio. Per paskutiniuosius 20 metų Högdaleno atliekų deginimo įmonė daug prisidėjo prie to, kad Stokholme ženkliai sumažėtų tarša šil- tnamio efektą sukeliančiomis dujomis: • daugiau kaip 70 proc. sumažėjo anglies dioksido išmetimas; • daugiau kaip 95 proc. sumažėjo sieros dioksido išmetimas; • daugiau kaip 80 proc. sumažėjo azoto oksido išmetimas. Stokholmas – 2010 m. Europos žalioji sostinė 2010 m. Europos Komisija suteikė Stokholmui Europos žaliosios sostinės titulą. Tai apdovanojimas, kuriuo pagerbiami miesto veiksmai saugant aplinką ir gerinant gyvenimo kokybę miesto ra- jonuose. Vienas aspektų, į kurį atsižvelgė vertinimo komisija, – tai šiuolaikinė atliekų tvarkymo sistema ir tvarus miesto planavimas, užtikrinantis ilgalaikį teigiamą poveikį. Tas faktas, kad šis titulas buvo suteiktas Stokholmui, dar kartą teigiamai įvertina Stokholmo atliekų tvarkymo sistemą, kuri gali būti sektinas pavyzdys kitiems miestams. Dėl šio titulo varžėsi Amsterdamas, Kopenhaga, Oslas, Hamburgas ir Miunchenas. Šiuo metu Stokholme rengiamos vizitų programos, siūlančios miesto planavimo, tvariosios plėtros, atliekų tvarkymo ar efektyvaus transporto organizavimo mokymus. 14 paveikslas. Komunalinių atliekų tvarkymo būdai Lietuvoje 2010 m. Šaltinis: „Eurostat“. *- vertinant komunalinių atliekų tvarkymą, neįvertinamas atliekų išvežimas iš šalies. Komunalinių atliekų šalinimas savartynuose Deginimas Perdirbimas 94% 4% 2% Komunalinių atliekų šalinimas savartynuose Deginimas Perdirbimas 49% 36% 14% 1% Nepaaiškinta reikšmė

×