• Share
  • Email
  • Embed
  • Like
  • Save
  • Private Content
Mokslinio tyrimo vykdymas
 

Mokslinio tyrimo vykdymas

on

  • 1,974 views

Pateikiama informacija kaip atlikti mokslinius tyrimus

Pateikiama informacija kaip atlikti mokslinius tyrimus

Statistics

Views

Total Views
1,974
Views on SlideShare
1,974
Embed Views
0

Actions

Likes
0
Downloads
7
Comments
0

0 Embeds 0

No embeds

Accessibility

Categories

Upload Details

Uploaded via as Adobe PDF

Usage Rights

© All Rights Reserved

Report content

Flagged as inappropriate Flag as inappropriate
Flag as inappropriate

Select your reason for flagging this presentation as inappropriate.

Cancel
  • Full Name Full Name Comment goes here.
    Are you sure you want to
    Your message goes here
    Processing…
Post Comment
Edit your comment

    Mokslinio tyrimo vykdymas Mokslinio tyrimo vykdymas Document Transcript

    • 5. Mokslinio tyrimo vykdymas. Duomenų rinkimas Šiame skyriuje apžvelgsime metodus, kurių pagrindu vykdomas mokslinis tyrimas. Trumpaiaptarsime kiekvieno duomenų rinkimo metodo pritaikymą ir tinkamumą tam tikrai situacijai bei sujais susijusias problemas ir trūkumus. Renkant informaciją apie situaciją, problemą ar reiškinį, naudojami duomenys gali būti gautidviem būdais. Kartais reikalinga informacija jau būna surinkta ir belieka ją tik išgauti. Tačiaudaugeliu atvejų reikalingą informaciją reikia surinkti pačiam tyrėjui. Remiantis šiais dviem galimaisinformacijos rinkimo būdais, duomenys yra skirstomi į antrinius ir pirminius (5.1 pav.).Informacija, surinkta naudojant pirmąjį būdą, yra traktuojama kaip surinkta iš antrinių šaltinių, tuotarpu šaltiniai, naudojami antruoju atveju, vadinami pirminiais. Antrinių duomenų šaltiniųpavyzdžiais gali būti oro taršos duomenys, gauti iš aplinkos kokybės vertinimo centrų; įrašailigoninėje, siekiant sužinoti sergamumą tam tikra liga; duomenų rinkimas iš tokių šaltiniai kaipstraipsniai, žurnalai, knygos ir periodiniai leidiniai, renkant istorinę ar kito pobūdžio mokslinęinformaciją. Moksleivių ekologinių nuostatų įvertinimas ar tam tikro aplinkos kokybės rodiklionustatymas yra informacijos pavyzdžiai, surinkti iš pirminių šaltinių. 5.1 paveiksle pateikti įvairūsduomenų rinkimo metodai. Duomenų rinkimo metodai Antriniai šaltiniai Pirminiai šaltiniai dokumentai stebėjimas interviu klausimynas Įstatymai stebėjimas struktūrinis paštu Ankstesni tyrimai Statistikos metraštis eksperimentas nestruktūrinis surinktas Asmeniniai užrašai Ligonių išrašai 5.1pav. Duomenų rinkimo metodai (pagal Kumar, 2005)
    • Nei vienas iš duomenų rinkimo metodų nesuteikia šimtaprocentinio informacijos tikslumo irpatikimumo. Surinktų duomenų kokybė priklausys nuo daugelio veiksnių, kuriuos trumpaiaptarsime prie kiekvieno metodo. Tyrėjas turi sugebėti išvengti veiksnių, galinčių paveikti duomenųkokybę. Pagrindinis skirtumas tarp patyrusio ir neprofesionalaus tyrėjo yra šių veiksnių supratimasir gebėjimas juos kontroliuoti. Labai svarbu šiuos iškreipiančius veiksnius žinoti ir suprastipradedančiajam tyrėjui. 5.1 Duomenų rinkimas, naudojant pirminius šaltinius Pirminiams duomenims surinkti gali būti naudojami keli metodai, kurių pasirinkimaspriklauso nuo tyrimo tikslo, išteklių prieinamumo ir tyrėjo įgūdžių. Kartais pats tinkamiausias tikslopasiekimo metodas negali būti naudojamas dėl tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, išteklių arreikalingų tyrėjo sugebėjimų trūkumas. Tokiu atveju tyrėjas turi žinoti šių trūkumų, kurie galipaveikti duomenų kokybę, problemas. Stebėjimas Stebėjimas yra vienas iš būdų, surinkti pirminius duomenis. Stebėjimas yra tikslingas,sistemingas ir atrankinis būdas stebint ryšį ar reiškinį, kai jis vyksta. Daugybėje situacijų stebėjimasyra tinkamiausias duomenų rinkimo būdas. Pavyzdžiui, norint nustatyti oro užterštumą dulkėmis,išmatuojama jų koncentracija. Mokslinėje praktikoje gali būti du stebėjimo metodai – tiesioginis stebėjimas ir eksperimentas.Pagrindinis skirtumas tarp stebėjimo ir eksperimento yra keliamo tikslo esmė. Atlikdamasstebėjimą, tyrėjas nežino atsakymo į keliamą klausimą ar tik miglotai jį įsivaizduoja (Kardelis,1997). Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliamą klausimą pateikiamas hipotezėje, t.y. daromosprielaidos apie galimus priežastinius ryšius. Be to, stebėjimo objektas stebimas, nedarant jam iššalies jokios įtakos, o eksperimentinių tyrimų objektas sąmoningai valdomas. Mokslinis stebėjimas nėra tas pats kaip kasdienis stebėjimas. Mokslinis stebėjimas – taikryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas. Mokslinis stebėjimas yra tikslingaiorganizuotas procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai tuo tarpukasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi (Kardelis, 1997). Stebėjimais gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Objektyvius duomenis sunkiau gauti, kaiyra stebimas ne pats daiktas, o jo ryšio su kitais daiktais ar reiškiniais rezultatas. Tai procesai, apiekurių buvimą mes sprendžiame pagal jų sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kai pakinta mūsųužfiksuojamos tų daiktų ar reiškinių savybės. Tai būtų tiesioginis stebėjimas. Netiesioginisstebėjimas vykdomas tada, kai daromos išvados remiasi teorinėmis prielaidomis, kurias vėliautikriname bandymu. Eksperimentas
    • Moksliškai pagrįstas eksperimentinis tyrimo metodas labai svarbus gamtos moksluose.Eksperimentas - tai empirinis tyrimas, padedantis planingai valdant proceso ar reiškinio sąlygaspatikrinti priežastiniu reiškinių ryšių hipotezes (Kardelis, 1997). Eksperimentų tyrimų pagrindinisbruožas yra tas, kad tyrėjas apgalvotai kontroliuoja ir manipuliuoja sąlygomis, kurios lemia jįdominančius įvykius. Tiksliau tariant, eksperimentas nustato daromus pokyčius vienam kintamajamir vertina to pokyčio rezultatą kitame kintamajame. Šiuo atveju nepriklausomas kintamasis yra tamtikros rūšies parametras, o priklausomas – atsakymas į šį klausimą (funkcija). Jeigu į tyrimą neįtraukiamas nepriklausomas kintamasis, padedantis nustatyti priežastiniuryšius, tada bet kuris duomenų gavimo būdas tėra paprasčiausias mokslinis stebėjimas, taikantįvairias priemones ir metodus. Eksperimentinių tyrimų pranašumai: • priežastingumo nustatymo galimybė; • situacijos kontrolė; • eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per tam tikrą laiką. Net ir trumpi eksperimentaisuteikia daugiau galimybių tirti pakitimus negu stebėjimas arba apklausa. Eksperimento trūkumai: • dirbtinė aplinka. Laboratorijoje sukurta aplinka gali labai patikimai atlikti reikalingaseksperimento vykdymo sąlygas, tačiau kartais gali visai nesąlygoti norimo rezultato. Pavyzdžiui,tiriami augalų morfologiniai pokyčiai dėl tam tikro veiksnio poveikio gali nesuteikti laukiamorezultato. Augalai toje aplinkoje gali būti daugiau veikiami kitų veiksnių poveikio (pvz., šviesos ardrėgmės trūkumo) nei tiriamojo veiksnio poveikio. Be to laboratorijoje, kitaip nei natūraliojeaplinkoje, gali pritrūkti laiko ar išteklių norimam efektui pasiekti. • eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Ši įtaka gali būti visainesąmoninga, pavyzdžiui, eksperimentatorius nustato per aukštą temperatūrą, kuri jam atrodotinkama. • maža tiriamoji populiacija, nes eksperimentuojant sunku valdyti ir įvertinti, kartais irfiziškai, visus didelių populiacijų kintamuosius. Gamtos mokslų eksperimente ne visuomet galima sukontroliuoti visus kintamuosius –kartais jie būna visai nenumatyti ar nenusakomi. Teoriškai nepagrįsti eksperimentiniai tyrimai turi nedidelę mokslinę vertę. Jukeksperimentas tam ir reikalingas, kad pagrįstų kokius tai teorinius teiginius arba iškeltų naujasproblemas. Preliminariniai eksperimentiniai tyrimai
    • Gamtos mokslų praktikoje dažnai pasitaiko tyrimų, kuriuose bandoma įvertinti taikomąpoveikį, naudojant kokį nors eksperimentinį veiksnį. Šiuo atveju tyrėjas įvertina tiriamuosiuspožymius, prieš taikydamas poveikį (vadinamojo pirmojo testo (angl. pre - test) atlikimą), o po to,praėjus kiek laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (angl. test – factor),nustato tų požymių kitimus, atlikdamas vadinamąjį užbaigimo testą (angl. post – test). Palyginę rezultatų skirtumus, atrodo, galėtumėme įvertinti taikyto poveikio efektyvumą, t.y.nustatyti rezultatų kitimo priežastis. Tai galima daryti tuo atveju, jei eksperimente buvokontroliuojami visi kiti, su tyrimu nesusiję veiksniai. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai Šie tyrimai nuo prieš tai buvusių skiriasi tuo, kad šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kuriostiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais. Vadinasi,atsitiktinumas garantuoja didesne ekvivalentiškumo tikimybę, t.y. proporcinga įvairiu veiksnių irsubjektų charakteristikų pasiskirstymą tarp eksperimentų ir kontrolinių grupių. Tad jei tiriamosiospopuliacijos buvo sudarytos ekvivalentiškai, tada bet kurie veiksniai bus adekvatūs abiemtiriamosioms grupėms. Norint užtikrinti populiacijų homogeniškumą, jos turi būti atitinkamodydžio bei parinktos iš identiškos aplinkos. Kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis kontrolinei grupeinetaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių efektyvumą (įvedus kontrolinę grupę,eliminuojamas išorinių kintamųjų poveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida, jogišoriniai nepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti, vienodai veikiakontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetami kaip skirtumas tarp kontrolinės grupėspirminio ir baigiamojo testavimo). Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariemstyrimams. Tačiau ir čia gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumu pradiniotestavimo poveikiui. Eksperimentinio tyrimo patikimumas Ir eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairios paklaidos, dažniausiaiatsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių ir kontrolinių grupių suderinamumo.Eksperimentinių tyrimų paklaidas sąlygojantys veiksniai gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius.Pavyzdžiui, Kardelis (1997) aprašomo tokius vidinius veiksnius, kurie gali pasitaikytigamtamoksliniuose tyrimuose:1. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl duomenų registravimo tikslumo priešeksperimentą ir po jo arba dėl kitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos tiriamajaipopuliacijai.
    • 2. Tyrimo metodika. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti taikant nepatikimus testus beimatavimo priemones, arba testavimo ir matavimo metodiką. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžiopaklaidų, susijusių su tyrėjo nuomone, ekspertų vertinimais. 3. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti netinkamai atrenkanttiriamuosius į grupes arba sudarant nehomogenizuotas kontrolines ir eksperimentinė grupes.Klaidos atrenkant tiriamuosius į grupes gali sąveikauti ir su kitais veiksniais, o tai dar labiausumažina pirmojo ir antrojo testavimo patikimumą. Išoriniai veiksniai, sąlygojantys eksperimentinių tyrimų paklaidas, mažina tyrimo rezultatųreprezentatyvumą, ypač jei norime juos pritaikyti platesnei populiacijai. Šie veiksniai gali būti: 1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliaiparinko nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma pataisyti tyrimo rezultatų. Be to,neadekvačiai apibrėžti nepriklausomi kintamieji apsunkina eksperimentinių tyrimų pakartojimą.Paklaidos atsiranda ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai nusakyti priežastinius veiksnius. 2. Tiriamos grupės atstovai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali atsitikti taip, kad įtiriamasis grupes pateks individai, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname taikyti tyrimo išvadas. Eksperimento tyrimo etapai Pagrindiniai eksperimento tyrimo etapai būtų tokie: 1. Tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to priklauso kokie bus parenkamityrimo metodai. 2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai, tarp specifiniųkintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą. Patys kintamieji gali turėti dvi būdingas ypatybes.Pirmiausia, kad jie yra išmatuojami, nors ir ne visada tiesioginiu būdu. Antra, ne visi kintamieji yraveiksmingi tiriamojo požymio atžvilgiu, todėl kai kurie jų iš eksperimento gali būti pašalinti. 3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė. 4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime taikyti eksperimento rezultatus, nes nuo topriklauso imties tūris, atrankos būdai, bei materialinės sąlygos. 5. Tyrimo rezultatus galinčių iškreipti veiksnių analizė ir galimas jų pašalinimas. 6. Prieš pradedant tikruosius tyrimus, siekiant išvengti galimos pašalinės įtakos, svarbuatlikti keletą preliminarių tyrimų ir gerai išanalizuoti jų rezultatus bei patikrinti eksperimentometodiką. 7. Eksperimentą atliekant, būtina laikytis griežtai numatytų eksperimento procedūrų.Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento laiko fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenųregistravimas ir jų kontroliavimas – kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau svarbiausiai
    • yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti eksperimento duomenys, todėl tam turi būti skirtane maža laiko dalis. Jeigu eksperimente dalyvauja tik viena eksperimentinė tiriamųjų grupė arba kelios, tačiaueksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tapačios grupės, tada toks eksperimentas vadinamaslinijiniu eksperimentu, o jei eksperimentinio poveikio veiksnio požiūriu tyrime dalyvauja skirtingosgrupės, tada bus lygiagretus eksperimentas. Čia nesunku atpažinti, kad linijinis eksperimentas busne kas kita, kaip jau aprašytas preliminarinis eksperimentas, o lygiagretus atitinka tikrojo sąvokas. Laboratorinis eksperimentas Tai toks eksperimentas, kuriame sąlyginai nėra išorinio poveikio. Todėl čia eksperimentinėsituacija nėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentai atliekamiypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant specialius registravimo ir matavimoprietaisus, dažniausiai atliekami uždarose patalpose, tiriamųjų nedaug. Jų privalumas yra tas, kad: • Padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra labiauvaldoma; • Galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti; • Galima geriau kontroliuoti tariamuosius individus, lengviau fiksuoti tiriamųjųcharakteristikų požymius; tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes. Tačiau jie turi ir trūkumų: • Atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis elgtųsi realiojesituacijoje; • Eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip negu natūraliomis sąlygomis, didelę įtakądaro pats eksperimentatorius. Natūralus eksperimentas Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūralios aplinkos, oeksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo realių sąlygų, todėl galima pašalinti trūkumus,būdingus laboratoriniam eksperimentui. Tačiau, kitą vertus, laboratorinio eksperimento privalumainatūraliame eksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui: • Atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne visai pilnai pašalinami, odėl to nepakankamai kontroliuojama eksperimentinė situacija, ypač jei eksperimentas vyksta ilgesnįlaiką; • Sunku izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl galimas įvairių šalutinių veiksniųpoveikis. Klausimynas
    • Klausimynas yra surašytų klausimų sąrašas, kuriame užfiksuojami respondentų atsakymai.Klausimyne respondentas perskaito klausimą, interpretuoja ko tikimasi ir tada užrašo atsakymą.Klausimynų atveju niekas negali paaiškinti klausimų esmės respondentui, todėl labai svarbu, kadklausimai būtų aiškūs ir lengvai suprantami. Kadangi mokslinių apklausų uždavinys - gauti kuo objektyvesnę informaciją, klausimynogavėjui keliami tam tikri reikalavimai bei elgesio taisyklės: 1) apklausos gavėjas visada turi prisistatyti, iš kur yra ir kieno interesams atstovauja; 2) įžangoje trumpai apibūdina problemą ir apklausos tikslą; 3) jis negali reikšti savo nuomonės apie duodamus klausimus nei prieš apklausą, nei jos metu; 4) negalima vertinti atsakymų arba kaip nors rodyti savo pritarimą arba nepritarimą; 5) negalima mokyti, vertinti. Klausimų tikslas - nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti išsamesnės informacijos apieelgesio pobūdį. Tai savotiški indikatoriai. Indikatoriai (klausimai) gali nustatyti požymį ar reiškinįtiesiogiai (pavyzdžiui, norint sužinoti tiriamojo nuomonę) ir netiesiogiai (kai tiriamas elgesys).Duomenis renkant šiuo būdu labai svarbu yra gerai suformuluoti klausimus. Būtina vartoti aiškias,lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas. Negalima pateikti "dvigubų klausimų".Pavyzdžiui: "Ar mėgstate kavą, ar saldainius?" Iš tiesų tai du atskiri klausimai, sujungti į vieną.Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantis atitinkamą atsakymą.Pavyzdžiui: "Jūs nemėgstate alkoholio, ar ne?" arba "Juk jūs nerūkote, tiesa?" Čia tinkamiau būtųpaklausti: "Ar jūs rūkote?" Labai naudinga naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tąpatį klausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje anketos vietoje. Tai galipadėti išaiškinti nesąžiningus respondentus. Respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo. Todėl tyrėjas privalo numatytitokius atsakymų variantus, kaip pavyzdžiui „Sunku atsakyti“, „Nežinau“, „Neturiu nuomonės“ irpan. Tačiau kai tokių atsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimoneadekvatiškumą norimai gauti informaciją. Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kuo labiau palengvinti respondentodarbą. Pavyzdžiui, vietoj klausimo "Kiek procentų atlyginimo skiriate buto mokesčiams sumokėti?"reikėtų dviejų klausimų: 1) „Koks jūsų atlyginimas?“ ir 2) „Kiek pinigų išleidžiate butomokesčiams?“ Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas. Tačiau, kita vertus, toks tiesus klausimas apiepajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmens atžvilgiu. Pagal klausimų pateikimo formą galimi keturi tipai: atviri ir uždari, tiesioginiai irnetiesioginiai klausimai. Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai:„Kokia Jūsų nuomonė apie atliekų tvarkymą?“ apklausiamajam teikia visišką laisvę. Tačiau jie
    • dažniausiai tinka tada, kai norima išnagrinėti problemą arba kai toks klausimas duodamas pirmąkartą ir nėra aiškūs galimi jo atsakymo variantai (Kardelis, 1997). Jie kartais tinka interviupradžioje, norint suaktyvinti respondentus. Atviri klausimai skiriasi ir psichologiniu požiūriu. Čia svarbi aktyvi atmintis, todėlatsakymai vertinami kaip individualesni, visapusiškesnį, labiau apgalvoti. Tačiau pagrindinis jųtrūkumas tas, kad juos sunku suklasifikuoti, kiekybiškai įvertinti. Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų: a) paskatinančios dalies(sudominantys klausimai) ir b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai). Kai klausimai uždari,respondentas turi pasirinkti viena galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimo "Kaip esateinformuoti statomo prekybos centro poveikio aplinkai klausimais?", gali būti tokie atsakymuvariantai: "1. Labai gerai informuotas. 2. Gerai informuotas. 3. Nepakankamai informuotas. 4.Visiškai neinformuotas. 5. Neturiu nuomonės. Tiriamajam pateikus atsakymą, lengviau padarytisprendimą, nes nereikia pačiam formuluoti atsakymo. Tačiau keblumai galimi dėl to, kad tiriamasisgali pasirinkti ne visai jam tinkamą atsakymą (pavyzdžiui, į klausimą „Ar sutiktumėte būtiaplinkosaugininku?“, kur tėra tik kelios alternatyvos: „Taip. Ne. Nežinau“), arba iš daugelioalternatyvų sunku išsirinkti (pavyzdžiui, iš 10-15 indikatorių apie prioritetines veiklos sritis sunkuišsirinkti tris svarbiausius). Dėl to gali pasitaikyti paviršutiniškų atsakymų. Uždarų klausimų pranašumas tas, kad kai yra alternatyvų, lengviau pasirinkt; lengviaukiekybiškai apdoroti duomenis; lengviau duomenis lyginti. Dėl šių pranašumų per apklausasdažniau pasitelkiami uždari klausimai. Tačiau juos parengti (ypač atsakymų alternatyvas), jeigunėra žinomas klausimas arba jeigu jis keliamas pirmą kartą, gana sunku (pavyzdžiui, atsakant įklausimą „Kokia, jūsų manymu, didžiausia aplinkos problema?“). Neretai per apklausas duodami kombinuoti klausimai, t.y. ir uždaros, ir atviros formosklausimai. Pavyzdžiui, baigus uždaros formos klausimą, paliekama vietos tiriamajam išsakyti savąnuomonę. Tai leidžia respondentui pasakyti tai, ko dėl uždaro klausimo ribotumo jis negalėjopadaryti. Tiesioginis klausimas yra konkretus (pavyzdžiui: „Kokia programa labiausiai tinka tekstoredagavimui?“). Netiesioginiai klausimai tinka tada, kai norima sužinoti asmens požiūrį įasmeninius dalykus. Šiuo atveju klausimas pateikiamas ne tiesiogiai, o taip, lyg būtų kalbama apiekitus žmones. Tada tiriamasis dažnai atsako iš savo pozicijų, savo patirties. Pavyzdžiui, „Kaip šiuoatveju pasielgtų daugelis jūsų kolegų?“ Tačiau praktiškai tokie netiesioginiai klausimai pasitaikorečiau, nes ne visada kitų vertinimas gali sutapti su tiriamojo požiūriu. Išskiriamos šios klausimyno rūšys: anketinė apklausa, apklausiant respondentą, ir anketinėapklausa paštu.
    • Suformulavus mokslinio darbo temą ir žinant, kokios reikės informacijos, pradedama galvotiapie klausimyno struktūrą. Preliminariniame etape rekomenduojama susidaryti klausimų sekosplaną grafiką, kuriame numatomi atsakymų variantai. Anketai sudaryti, keliama daug įvairiųreikalavimų bei rekomendacijų, į kurias tyrėjas turėtų atsižvelgti. Pirmiausia turi būti motyvuotai,logiškai paaiškinta, dėl ko atliekamas tyrimas, po to pateikiama trumpa anketos užpildymoinstrukcija. Apklausiamojo pastangos atsakyti turi būti minimalios, todėl klausimai turi būtikonkretūs, o atsakymų variantai suprantami. Manoma, kad kuo mažiau respondentui tenka rašyti,tuo daugiau jis tiki, kad bus išlaikytas anonimiškumas (Kardelis, 1997). Labai svarbi ir anketosapimtis: ilga anketa respondentą atbaido, nėra noro atidžiai ją skaityti, todėl galimi paviršutiniškiatsakymai. Tyrėjui reikėtų vengti klausimų, kurie stumia respondentą į vieną atsakymą arbasudėtingų, erzinančių klausimų. Svarbu išsiaiškinti, ar tikrai reikalingas ir naudingas tam tikras klausimas; ar klausimaskonkretus, susijęs su respondento patirtimi; ar respondentas turi reikiamą informaciją, kad galėtųatsakyti į klausimą; ar klausimas pataiko į tikslą, ar nereikės papildomų klausimų; ar gausime tąinformaciją, kurios klausiame. Labai svarbu ir tinkama klausimo formuluotė - ar klausimas bus teisingai suprastas, ar dėlnetinkamo formulavimo arba emocinės klausimo manieros atsakymas nebus primetamas. Apklausos lapas turi atitikti šiuos reikalavimus: būti anketinės išvaizdos; klausimų iratsakymų variantai turi būti skirtingu šriftų; atsakymų variantai turi būti viename puslapyje; turitikti statistiniam apdorojimui. Tyrėjui rekomenduojama parengus anketą, atlikti žvalgomąjį tyrimą (iki 50 atvejų, esantreprezentatyviai imčiai), nes tai leidžia patikrinti anketos klausimų kokybę. Be to, tokie tyrimaipadeda nustatyti imties tūrį, jeigu iki tol jis dar nebuvo žinomas. Tačiau žvalgomieji tyrimai tiks tiksu tokia tiriamųjų grupe, kuri visais atžvilgiais bus adekvati pagrindinei tiriamųjų grupei, t.y. bus topaties amžiaus, lyčių santykio bei kitų rodiklių. Be anketinės apklausos ir interviu, dažnai taikoma kita apklausos metodo rūšis –klausimynas-apklausa paštu. Kituose darbuose nurodoma, kad į tokias anketas mažai kas atsako,nors ši nuomonė neretai paneigiama. Ši apklausos forma yra gana informatyvi. Jos pagrindinistrūkumas susijęs su mažu anketų grįžtamumu. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių ir anketųgrįžtamumo procentas labai svyruoja. Įtakos čia turi ir socialinės aplinkos sąlygos, žmoniųnuostatos į tokio pobūdžio priemones. Tačiau laikantis tam tikrų reikalavimų galima tikėtis pakankamo atsakytų anketų skaičiaus(Kardelis, 1997). Ypač svarbi anketos išvaizda. Ji turi būti patraukli, patogi. Didelės apimtiesanketa, kur daug vietos atsakymams, respondentą veikia padrąsinančiai, nors kartais nurodoma, jog
    • pastebėtas ir neigiamas anketos dydžio ir grįžtamų atsakymų skaičiaus ryšys. Anketos struktūraturėtų būti paprasta, o klausimai formuluojami aiškiai. Klausimai turi būti formuluoti taip, kadrespondentui susidarytų įspūdis, jog norima bendromis pastangomis gauti atsakymą. Anketos turiturėti aiškias instrukcijas, kad respondentas suprastų, ko iš jo norima. Pirmieji klausimai neturėtųbūti sunkūs. Jie turi palaipsniui įtraukti respondentą į pokalbį, padrąsinti. Sunkiausi klausimai turėtųbūti anketos viduryje. Keli paskutiniai - įdomiausi. Anketoje turėtų būti priminimų, pavyzdžiui,pasiūlyti respondentui įsitikinti, ar atsakyta į visus klausimus, padėkota jam už bendradarbiavimą.Norintiems galima atsiųsti pagrindinių duomenų ištrauką apie baigtą tyrimą. Yra ir specifinio pobūdžio rekomendacijų, galinčių padidint anketų grįžtamumą, apklausąatliekant paštu. Pavyzdžiui, vokus naudoti gero popieriaus; respondento adresą ir pavardęatspausdinti; užklijuoti įdomius pašto ženklus; įdėti voką su ženklu užpildytai anketai atsiųsti. Rekomendacinio pobūdžio reikalavimai yra skirti lydraštiniam laiškui (Kumar, 2005), kuristuri būti labai trumpas: • antraštinėje laiško dalyje turėtų būti tyrimus atliekančios organizacijos pavadinimas,adresas; • dviem trim sakiniais aprašomas tyrimo tikslas; • paaiškinama tyrimų svarba; • pateikiama pagrindinė anketos pildymo instrukcija; • nurodyti, kad dalyvavimas tyrime yra savanoriškas – jei respondentas nenori atsakinėti įklausimus, jis turi tam teisę; • užtikrinamas pateiktos informacijos anonimiškumas; • pateikiamas kontaktinis numeris, reikalingas tuo atveju, jei respondentas nesupratoklausimo; • nurodyti atgalinį adresą ir terminą, iki kada ji turėtų būti grąžinta; • padėkoti repondentui už dalyvavimą tyrime. Gautas užpildytas anketas reikia kruopščiai patikrinti, t.y. įsitikinti, ar atsakyta į visusklausimus taip, kaip to buvo reikalaujama, ir ar suprato respondentai, ko jų klausiama. Anketos klausimų skalės Visus per anketine apklausą gautus duomenis reikia kokiu nors būdu sugrupuoti. Tuo tikslunaudojamos įvairios skalės. Dažniausios jų yra šios: 1. Nominalinė skalė. Tai objektyvių duomenų apie respondentą nustatymas. Pavyzdžiui,įvertinamas amžius, lytis, šeimyninė padėtis, darbinės ar kitokios veiklos pobūdis, išsilavinimas irkiti kokybiniai rodikliai. Visa tai sudaro demografinę anketos dalį;
    • 2. Ranginė skalė. Tai bene dažniausias duomenų grupavimo būdas. Jo esmė ta, kad visiatsakymai griežtai eina didėjančia ar mažėjančia tvarka. Pavyzdžiui, klausime: „Kaip jūs vertinatesavo sveikatą?“ atsakymai išdėstomi laikantis minėtosios tvarkos: „Visiškai sveikas. Sveikas. Nevisiškai sveikas. Sergu“. Gali būti ir kitokio pobūdžio atsakymų, pavyzdžiui, „1. Visiškai pritariu. 2.Pritariu. 3. Nežinau, negaliu apsispręsti, 4. Nepritariu. 5. Visiškai nepritariu“. Arba ties kiekvienuteiginio įvertinimo variantu įkomponuojami ženklai ( ++,+,0,-,--) ir paprašoma pažymėti atitinkamąįvertinimą. 3. Intervalinė skalė. Ji padeda išmatuoti bei palyginti kai kuriuos požymius, turinčiusskaitmeninę išraišką, pavyzdžiui, amžių, išsilavinimą ir pan. Skalės gali būti su lyginiais irnelyginiais intervalais. Pavyzdžiui, darbo stažas nuo l iki 3 metų, nuo 3 iki 5 metų, nuo 5 iki 10metų, didesnis kaip 10 metų (nelyginiai intervalai) arba darbo stažas nuo 1 iki 3 metų, nuo 3 iki 6metų, nuo 6 iki 9 metų, nuo 9 iki 12 metų ir t.t. (lyginiai intervalai). Tam tikro metodo pasirinkimas priklauso nuo tyrimų tikslo, sąveikos kompleksiškumo irtiriamos populiacijos tipo. Svarbu įvertinti šiuos veiksnius, prieš pasirenkant tyrimo duomenųrinkimo metodą. Interviu Tai viena iš apklausos rūšių. Interviu tikslai gali būti labai įvairūs, pavyzdžiui, įvertintiasmens požiūrį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams ir t.t.Nors konkretaus interviu stilius, jo strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu - taiabipusis sandėris tarp klausiančiojo ir atsakančiojo. Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelį įvairių variantų, pradedantnuo standartizuotų interviu, kur klausimai yra iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kurklausimų seka bei jų formalizavimas yra visiškai laisvi. Interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis, kurio tikslas - gautibūtiną tyrimo uždaviniams informaciją. Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunamažodžiu. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų. Pavyzdžiui,interviu platesnės galimybes nuodugniau išsiaiškinti tiriamojo asmens nuomonę ir niuansus, tuotarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos. Kita vertus, interviu yra mažesnėsgalimybės nei anketinėje apklausoje apklausti daugiau tiriamųjų. Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa (Kardelis, 1997): 1. tai yra tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti. Pavyzdžiui, sužinoti,ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta(vertybės), ką galvoja (požiūriai).
    • 2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba patikslinti kintamųjų irtiriamojo įvykio ryšius. 3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant informaciją, ir įvertinantkitus metodus, pavyzdžiui, anketinę apklausą. Tyrimo praktikoje galimi dviejų tipų interviu: 1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir interviu eigoje mažaikas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta); 2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma; situacija atvira, galintikeistis). Galima teigti, kad vienas iš pagrindinių interviu trūkumų būtų tas, kad ir kaip kruopščiai irsąžiningai elgtųsi klausinėtojas, sunku visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veiktiatsakymus. Taigi interviu procesas - gana sudėtingas reiškinys ir tyrėjas į tai turėtų atsižvelgti. Siekiant didesnio apklausos patikimumo, reikia stengtis sumažinti visas galimas paklaidas,kurios gali atsirasti ir dėl respondento, ir dėl interviu gavėjo kaltės. Pavyzdžiui, interviu gavėjonuomonė ar požiūris į tiriamus reiškinius, noras gauti pageidaujamus (atitinkančius hipotezę)atsakymus. Įtakos gali turėti religiniai įsitikinimai, etniniai skirtumai ir kt. Paklaidą galimasumažinti aiškiai formuluojant klausimus, laikantis apklausos procedūros, kad respondentas turėtisupratimą, apie ką kalbama. Patikimesni tie interviu, kurių metu respondentai pildo anketas, nes, anketos dažniausiai yraanoniminės, ekonomiškesnės. Be to, jos gali būti, siunčiamos paštu, nors neretai mažesnė jų dalissugrįžta. Kita vertus, taikantį žodinį interviu, nesunku paaiškinti tyrimo tikslą. Tuo tarpuanketuojant paštu reikia paaiškinamojo laiško. Be to, anketuojant paštu, skirtingi žmonės tą pačiąmintį gali suprasti nevienodai. Sunkumų anketos gali sudaryti ir mažiau raštingiems asmenims.Laisva interviu atsakymų forma, apsunkina duomenų apdorojimą, be to, sunkiau nuspręsti, kaiptoliau tęsti interviu, nes po atsakymo reikia priimti sprendimą. Visa tai rodo, kad interviu kaipapklausos metodas yra gana sudėtingas, reikalaujant tam tikro pasirengimo. Interviu, kaip ir kitiems tyrimo metodams, būdingi panašūs procedūriniai klausimai. Visųpirma apgalvojamas tyrimo tikslas, iš kurio aiškėja, kokios informacijos reikės. Kadangi klausimaiyra pagrindinis informacijos šaltinis, todėl formuluojant klausimus, pirmiausia reikia įvardytikintamuosius, t.y. tai, ką ketiname išmatuoti, nustatyti. Paruošus klausimą, apgalvojama ir joatsakymų forma. Klausimo formos pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių: tyrimo tikslo,tiriamojo dalyko pobūdžio, (t.y. ar turime reikalą su faktais, ar nuomonėmis), nuo respondentoišsilavinimo, nuo to, kokia informaciją norime gauti, ir pan.
    • Taip pat numatomi tiriamieji, apklausos duomenų kodavimas ir apdorojimo būdai. Šiuoatveju daugiau rūpesčių būna, kai atsakymai yra laisvi. 5.2 Duomenų rinkimas, naudojant antrinius šaltinius Dauguma duomenų yra užfiksuoti įvairiuose dokumentuose. Dokumentai gali būti skirstomipagal tokius kriterijus (Kardelis, 1997): 1) pagal dėstymo formą – statistiniai ir verbaliniai; 2) pagal bendrą reikšmę - oficialūs ir neoficialūs. Antriniai duomenų šaltiniais gali būti (Kumar, 2005): • oficialūs leidiniai – tai tarnybinio pobūdžio dokumentai, t.y. tie, kurie buvo surinkti,parengti ir patvirtinti valstybinių ar visuomeninių organizacijų. Tai gali būti gyventojų surašymoduomenys, sveikatos pranešimai, ekonominės prognozės ar demografiniai duomenys; • ankstesni tyrimai – daugybė ankstesnių tyrimų, atliktų kitų mokslininkų, gali suteiktireikalingą informaciją. • asmeniniai užrašai – kai kurie žmonės renka istorinius ar asmeninius įrašus, kurie galisuteikti reikalingą informaciją; • žiniasklaidos priemonės – tai įvairūs pranešimai laikraščiuose, ataskaitos, aprašymai,straipsniai periodiniuose leidiniuose, žurnaluose, kurie gali būti tinkami duomenų šaltiniai. Naudojant duomenis iš antrinių šaltinių, tyrėjas turi būti atsargus dėl galimų problemų suduomenų prieinamu, forma ir kokybe. Gali kilti tam tikrų ginčijamų klausimų: • pagrįstumas ir patikimumas – informacijos pagrįstumas gali labai skirtis tarp įvairiųšaltinių. Pavyzdžiui, informacija gauta iš surašymo duomenų yra daug patikimesnė ir pagrįstesnėnei gauta iš asmeninių užrašų. • asmeninis tendencingumas – naudojamos informacijos iš asmeninių užrašų, leidinių iržurnalų gali sukelti asmens šališkumą vienu ar kitu klausimu. Informacija gali būti nevisai tiksli irobjektyvi. • duomenų prieinamumas - svarbu žinoti, kad reikalingi duomenys bus prieinami. • forma – prieš nusprendžiant naudoti duomenis iš antrinių šaltinių taip pat svarbu įvertinti,kad reikalingi duomenys yra tinkamame formate. Pavyzdžiui, kad atitiktų tiriamos populiacijosamžiaus kategorijos ir pan.