1. Tomas Staniulis
Laisvasis mūrininkas
(teatrinis monologas)
Jūs, manote, taip lengva būti mūrininku?
Viens – padėjau plytą, du – užpyliau glaistu, trys – kaukštelėjau mentele... ir baigta?
O ne, brangieji. Toli gražu. Bet jei jau prakalbom apie mūrininkus, tai mano svajonė
būtų per savo gyvenimą pastatyti bent vieną bažnyčią...
Kur ji stovės?
Palaukit, mielieji, dar anksti apie tai kalbėti. Dar nė skiedinio neužmaišėm, nė pamatų
neišliejom, o jau norim kertinį akmenį dėti.
Tai, gerai, greičiau! Tempiam akmenis, maišom skiedinį – rūks kaip iš pypkės!
Palaukite... Ar mums verta kur nors skubėti?
Gyvenimas trumpas.
Taip, trumpas, bet ar mes viską skubėdami pastebim? Juk mūrininkas negali skubėti –
Roma ne per vieną dieną buvo pastatyta. O ir kam jam skubėti, beje? Kai blogai uždėsi
akmenį, o ant jo – kitą, kas už tai atsakys – negi pats? Meistras atsakys.
O meistras kur? Kurgi meistras?
Meistras šalia.
Ar jūs žinot, kiek reikia laiko, norint apgludinti akmenį? Na, gerai, pagalvokim, kiek,
jūsų manymu, laiko turėtų sugaišti moteris, norinti iš kampuoto akmens paverst apskritą vien
tik savo šilkinėmis pirštinaitėms?
Sakot, romantika?
Sakot, Puškinas? Broliai jam norėjo įdėti į karsta baltas pirštines, tik žmona neleido.
Na, o jūs – jei jau užėjot – prisėskit, kol žmona negrįžo, išvirsiu arbatos. Kokią
mėgstate? Su citrina? Su medumi?
Jei jau prakalbom apie mane, mano svajonės yra tikrai didelės. Juk ar dažnas iš mūsų
pagalvoja, ką tai reiškia pastatyti bažnyčią? Kita vertus, jeigu jau tapai mūrininku ir pasiryžai
šioje srityje tapti geriausiu, tai vargu ar gali būti geresnė svajonė negu pastatyti namą Dievui.
Na, o koks bus tas namas priklauso nuo to, koks gi Tas Tavo Dievas yra.
Na, gerai, nepurtyk galvos.
Tai ne klausimas, tai netgi ne užuomina.
1
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com
2. Tikras mūrininkas nekalba apie religiją ir politiką. Bent jau darbo metu. O ką čia ir
priplepėsi: vienoj rankoj kampainis, kitoj – gulsčiukas, už vienos ausies – pieštukas, už kitos
– sėkmė. Vienoj aky – taiklumas, o kita tik spėk dairytis, kad nenubildėtum!
Pastoliai per aukšti, pasitaikė?
O, be to, būkim atviri, ir pasakykime, ar mums lengva iš savo minčių spiečiaus
išsitraukt vaizdinį – inteligentiškas mūrininkas? Na, maždaug – visą dieną kaip šuva aręs
statybose, prisikeikęs ant tinginių ir girtuoklių kolegų, išsikrapštęs iš panagių purvą vakare
sėdasi skaityti Kanto. Ir paskui dar su draugu padiskutuoja apie tikėjimą.
Neblogas vaizdelis.
Bet taip nebūna. Po algos pakėlimo tikras mūrininkas stveria iš parduotuvės butelį
degtinės, dešros kilogramą ir šiaušia pas kaimyną gert ir žiūrėt televizoriaus. Juk visi, matyt,
esame girdėję istoriją apie tris mūrininkus. Pirmas, paklaustas, ką gi jis čia veikia, nusispjauna
ir pakelia akis: „Mūriju sieną, blia, argi nematyti?“. Antrasis suraukia ir taip skausmo
iškreiptą veidą ir atsidūsta: „Pragyvenimui užsidirbu“. Trečiasis žvilgteli į viršų spindinčiom
akim: „Katedrą statau...“.
O jo žvilgsnis – tapu-tapu-tap! – Jokūbo laiptas į dangų.
Va, jums romantika, va, jums Puškinas!
Palauk! Bet tai kur gi ta ilgai laukta istorija?
Ai, tiesa! Koks aš užmaršus! Sesuo architektė kažkada rodė man Vilniaus bažnyčių
sąvadą. Prisipažinsiu, nustebau, kai sužinojau, kiek mano mieste mūrininkai jau yra pristatę
bažnyčių! Mes su ja sėdėjom, gėrėm arbatą ir šnekučiavome – koks gi turi būti galvotas
meistras, kuris sugeba pamatyt oro pilį, aplipdyti ją mūru ir čerpėmis taip, kad paskui šiuo
statiniu šimtmečius visi džiaugiasi. To dar maža – tikras meistras turi būt ne tik erdvių ir
konstrukcijų specialistas, bet išmanyti dailę, pavyzdžiui, įsivaizduot, kaip atrodys bažnyčią
išdabinta įvairiausiomis spalvomis. Išmanyt fiziką...
Kam gi ji?
Ogi kaip kitaip apskaičiuosi, kur pamaldų metu kris šviesa? Turėti skonį ir klausą...
Mylėti ir jausti muziką – išmanyti dinamiką ir akustiką. Negi tai tikrai paprasta? Taigi dūzgia
kaip bitės mūrininkai, įgyvendindami didįjį architekto planą, po šapelį, po šapelį – it
skruzdėlytės...
2
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com
3. Giliai tu čia įlindai. Cha! Pradžioj apie bažnyčią, paskui – apie Dievą, o dabar išvis –
apie bites.
Būsiu atviras – pradžioj akmenį šlifavau, paskui – skiedinį maišiau, o dabar – arbatą.
Tai kaip Jūs ten sakėte? Su cukrum? Su medumi?
Nieko tokio. Jūs toks paslaugus...
Nieko tokio – toks jau aš. Toks jau. Kai kas dieną deriesi: su meistru dėl atlygio, su
žmona – dėl atlyginimo, su vaikais – dėl kalėdinių dovanų, kitokiu ir nebūsi. Jei klausai –
supranti, jei kalbi – negirdi, ką sako kitas. Bet jei jau išmoksti užduoti atsakymui klausimą –
tada ir atsiveria karališkojo meno paslaptys.
Mandagumas moko gyventi. Pakantumas kitų klaidoms padeda suprasti meistro
priekaištus. Pinigai plėšo kišenes – išlaidumas moko mikliai jų atsikratyti. Aš taip pat sergu
tuštybe, arogancija ir egocentrizmu. Ir bijau pasakyti tai garsiai. Kartais mane užvaldo aistros,
kartais – juodžiausio pavydo demonai. Aš esu pralaidus pykčiui ir kerštui, perregimas it
stiklas vandens inde, atviras patyčiai ar spjūviui. Tai galbūt tada, mūrydamas sieną aplink
save, mokaisi viso to nepatirti? Dėdamas plytą po plytos, kol susikonstruoji mažą žaislinį
mauzoliejų. Ar dėl to tu gyveni, ar tai yra tiesa ir kas tai yra?
Septyni laisvieji menai,
septynios laisvos mūzos,
septyni laisvi angelai...
˜ Žmogau, tai kodėl tu toks užimtas?˜
Nesijuok – čia raštelis ant mano tualeto durų.
Užtenka tik įsivaizduoti, kaip suskambėjus pamainos gongui, visi mūrininkai žąsele
leidžiasi pastoliais, lekia paskubom prie medinės tupyklos ir išvysta tokį užrašą – veidą
padabins nuoširdutė šypsena. Pagal energijos tvermės dėsnį, padalinai trims gerą nuotaiką –
viena atgal sugrįžta. Pasak psichologų, žmogus, atėjęs į darbą suirzęs, vidutiniškai suerzina
nuo penkių iki trylikos kolegų. Ir skaičiuok neskaičiavęs – kabalos vis tiek neatrasi.
Todėl mums, mūrininkams, reikia dirbt ranka rankon, petys į petį, karta į kartą. Kad
šviesa sklistų iš delnų į delnus, iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį. Štai vienas mano pažįstamas
mūrininkas pasakojo kažkada vežęs šviesą į Rusijos gilybę. Aišku, netoliese iš kažkur atsirado
naujasis rusas, nusprendęs dėl jam vienam težinomų sumetimų prisijungti prie laisvosios
3
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com