Tema: KULTŪRA2 potemė. Ar svarbu išsaugoti senamiesčius, senus dvarus, jų parkus? Pagrįsdamisavo nuomonę remkitės konkreči...
Aukštoji ir buitinė Europos kultūra ir tradicijos Lietuvos dvaruose bei jų sklaida.Žemaitijos dvarų fenomenas. Dvarų siste...
reikšmė ir vertė, netgi šio paveldo apimtis bei sudėtis, yra interpretuojamos labaiskirtingai. Ypač dažnos diskusijos ir n...
programose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo 2002-10-29 nutarimu Nr.IX-1154 (Žin. 2002 m., Nr. 110-4852) patvirtinta...
apgyvendinimo sistemos bei jos santykio su dabartine ir verčių žemėlapių,teritorijų planavimo dokumentų, išskirtinių nekil...
ir savivaldybių) priklausančios dvarų sodybos ar jų pastatai (Burbiškio, Renavo,Rokiškio, Palangos, Kelmės, Rietavo ir kt....
konsolidavimo reikalavimus“, Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo irVyriausybės nustatyta pirmumo tvarka yra gražina...
(taip pat aukštosios) požymių ir pristatyti Lietuvą Europai bei pasauliui kaip giliasvalstybingumo bei bendraeuropinės kul...
Tema: KULTŪRA     1 potemė. Kaip vertinamas lietuvių menas pasauliniame kontekste? Pagrįskite     savo nuomonę konkrečiais...
6.   „Ir Martyno Gaubo skulptūros priverčia mus šypsotis, tik šypsena jau kitokia. Jis     yra humoristinis vojaristas, pa...
taip pat liaudies kultūroje įsišaknijęs Rūpintojėlio vaizdavimas. Skulptūra savitaetnografiškumu, kurį itin pabrėžia išrai...
Upcoming SlideShare
Loading in...5
×

Tema kultc5abra

788

Published on

Published in: Education
0 Comments
0 Likes
Statistics
Notes
  • Be the first to comment

  • Be the first to like this

No Downloads
Views
Total Views
788
On Slideshare
0
From Embeds
0
Number of Embeds
0
Actions
Shares
0
Downloads
4
Comments
0
Likes
0
Embeds 0
No embeds

No notes for slide

Transcript of "Tema kultc5abra"

  1. 1. Tema: KULTŪRA2 potemė. Ar svarbu išsaugoti senamiesčius, senus dvarus, jų parkus? Pagrįsdamisavo nuomonę remkitės konkrečiais jūsų aplinkos pavyzdžiais.Pranešimas „Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos“ Dvarų kultūros paveldas yra mus pasiekusi vertinga ir reikšminga Lietuvosistorinės dvarų sistemos dalis. Jis apima istorinių dvarų fizines, funkcinesteritorines struktūras, dėmenis ir jų sankaupas, fragmentus, elementus beikilnojamąsias, dvasines, socialines ir kt. vertybes. Išlikusi istorinės dvarų sistemos dalis yra labai vertinga, nes liudija Lietuvosvalstybės ilgaamžiškumą, kultūros lygį, sąsajas su kitų Europos valstybiųkultūromis, atskleidžia ekonomikos raidą, įvairių socialinių grupių tradicijas,socialinę, politinę, tautinę sanklodą bei jos pokyčius. Išliko tik labai nedidelė josdalis, todėl kiekvienas elementas, fragmentas ar darinys yra reikšmingas, nesstiprina Lietuvos tapatumą, palaiko istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžiobūdinguosius bruožus, praturtina jau daug kur skurdoką kraštovaizdį [2]. Dvarųkultūra irgi yra neatsiejama dvarų paveldo dalis. Ji iki šiol įtakoja ir mūsų moralėsbei elgsenos nuostatas, formuoja sampratą apie meną ir kultūrą apskritai ir taippraturtina nūdienos Lietuvos kultūrą.Siekiant veiksmingai saugoti ir reabilituoti (atgaivinti) Lietuvos dvarų paveldą,kaip itin reikšmingą Lietuvai ir Europai kultūrinių ženklų ir simbolių dalį, buvoparengta ir dar 2002-09-13 Valstybinės paminklosaugos komisijos sprendimu Nr.87 patvirtinta „LR Dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenėsgyvenimą koncepcija“ [1]. Tai vientisas dokumentas, kurio III skyriuje nustatyta(suformuluota) Valstybinė Lietuvos dvarų paveldo samprata ir ja pagrįstaintegravimo į visuomenės gyvenimą strategija. Koncepcijoje pateikti dvarų paveldointegravimo į Lietuvos Respublikos teisinę bei valstybinę strateginio planavimosistemą principai, suformuoti pagrindiniai dvarų paveldo kompleksų teritorinėsapsaugos bei apskaitos principai ir t.t. Taigi, viena vertus, tai strateginisdokumentas, į kurio nuostatas savo veikloje privalo atsižvelgti Valstybėsinstitucijos. Kita vertus, tai edukacinio pobūdžio dokumentas bei pagrindas,sudarantis šio paveldo pažinimo plėtojimo prielaidas. Juk siekiant veiksmingaisaugoti ir atgaivinti dvarų paveldą, būtina jį gerai pažinti. Esminės Koncepcijosnuostatos yra šios: dvarų paveldas – Valstybės ir visuomenės apsaugos objektas beisvarbus kraštotvarkos objektas.Vadovaujantis Koncepcija buvo parengta ir 2003 metais Lietuvos RespublikosVyriausybės nutarimu Nr. 481 patvirtinta „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“,kuri deja nebuvo įgyvendinta.Lietuvos dvaro raida ir samprata, nuosavybės formos. Istorinė dvarų sistema.Dvaras (kiemas) - materializuota žemės valdymo ir disponavimo ja santykiųišraiška, atsiradusi dar iki Lietuvos valstybės sukūrimo ir suklestėjimo. Istorinisdvaras buvo pagrindinė ir stabiliausia mums žinoma Lietuvos kaimui būdingateritorinė-erdvinė struktūra, pasižymėjusi aiškiais polifunkciniais bruožais. Pagalnuosavybės formą dvarai buvo valstybiniai (karaliaus, Lietuvos didžiojokunigaikščio, Valstybės, okupacinės valdžios institucijų), bažnyčios, bajorų (ponų),o pastaraisiais amžiais jau įvairios kilmės savininkų nuosavybė. Ilgainiui keitėsiLietuvos dvaro dydis, bendra planinė erdvinė sąranga, žemėnaudos ir žemėvaldosstruktūra. Įvairiais raidos tarpsniais dvarą sudarė dvaro sodyba(os), dvaro žemė,palivarkai, kaimai, miesteliai, net miestai ar jų dalys, upės, ežerai ir miškai, pievos,pramonės kompleksai, pakelės namai, kelių ir keliukų tinklas, hidrotechniniaiįrenginiai ir kiti jo struktūros funkciniai dėmenys. Ypač aiškiai tai atsispindi dvarųinventoriuose bei išlikusiuose dvarų planuose. Dvarų valdomos žemės (teritorijų),žemėnaudos plotai, jų konfigūracija, palivarkų, kaimo gyvenviečių, o kai kada irmiestelių skaičius bei kiti pagrindiniai struktūros parametrai dažniausiai buvoskirtingi. Skyrėsi ne tik jų infrastruktūra ir kultūrinė aplinka, ekonominispajėgumas, bet ir socialinė struktūra.Keletą amžių Lietuvoje paskirų dvarų ir jų grupių darni visuma sudarė savitąLietuvos valstybės struktūrą, vadinamą istorine dvarų sistema [1]. Dvaras, kaipilgaamžė Lietuvos pagrindinė ūkinė valstybės valdymo institucija ir instrumentasyra įteisintas visuose trijuose LDK Statutuose (1529, 1566, 1588), t.y. kodifikuotuteisiniu pavidalu. Be to, dvaro vieta LK (Lietuvos Kunigaikštystė) ir LDK(Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ilgus amžius buvo nustatyta paprotine teise,kuri buvusi moraliai net patikimesne ir tvirtesne nei rašytinė. Be to, dažnaipamirštama, kad Lietuvoje dvaras ilgą laiką buvo giminės ekonominio ir dvasiniostabilumo, ilgalaikių tradicijų perimamumo garantas. Visuose svarbiausiuoseValstybės dokumentuose įvardinama tėvonija, tėvūnija ir pan. Dvaras iš kartos įkartą pereidavo kaip valda, o ne kaip tam tikra jos dalis - sodyba ar rūmai. Irpirmiausia pagal vyriškąją liniją, paskui pagal moteriškąją. Lietuvos DidžiojojeKunigaikštystėje dvarų sistema padėjo išlaikyti ilgalaikio giminės stabilumo iršeimos tvirtumo tradiciją. Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, net caras ilgaineišdrįso drastiškai kištis į dvarininkų luomą. Žlugus LDK Trečiasis LDK Statutassu išlygomis galiojo dar 45 metus. Taigi iki 1840 metų. Tai byloja, kad LDKbajorijos luomas buvo labai tvirtas, o tradicijos stiprios. Tam tikrą laiką privertėpaisyti jo netgi Carinę Rusiją. Tiesa, po 1831 ir 1863 metų sukilimų buvo griebtasirepresijų. Dvarai buvo konfiskuojami – ir ne po vieną, o tūkstančiais. Po 1831metų pralaimėjimo „iš sukilimo dalyvių buvo atimta 2890 dvarų“, o po pralaimėto1863 metų sukilimo buvo konfiskuoti 1794 dvarai. Carinė Rusija siekė, kad 2/3visų Lietuvos dvarų priklausytų jos administracijai, kitaip tariant kolonistams išRusijos ...
  2. 2. Aukštoji ir buitinė Europos kultūra ir tradicijos Lietuvos dvaruose bei jų sklaida.Žemaitijos dvarų fenomenas. Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvosvalstybingumo ir žemės ūkio raida bei tradicijomis, atitinkančiomis bendrąEuropos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinėselitinės (aukštosios) ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijosdalyje. Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės architektūros ir meno (dailės,skulptūros, tapybos, tekstilės, keramikos, muzikos, literatūros, teatro), įvairiųamatų (ginklų, plytų, dolomito, čerpių, keramikos, indų, įvairių metalo, medžio irakmens dirbinių gamybos ir kt.), mokslo (archeologinių radinių ir kitos senienųkolekcijos, dendrologijos, biologijos, geografijos darbai) ir naujausių technologijų(pvz., telegrafas, elektra Rietavo dvare, dvarų laukų drenažo ir drėkinamų pievųsistemos ir kt.), pramonės (lentpjūvės, bravorai, spirito varyklos, malūnai) irsodininkystės (naujos obelų ir kitų augalų veislės Renavo dvare), parkų planavimo(pasaulinio garso parkų ir sodų architekto, botaniko E. F. Andre suprojektuotiLentvario, Trakų Vokės, Užutrakio, Palangos dvarų sodybų parkai), želdynųformavimo (gausybė augalų iš viso pasaulio buvo introdukuoti būtent dvaruose,veisiami tiek gausiose jų oranžerijose, tiek dvarų parkuose bei soduose), naujausiųpramonės sistemų ir jos technologijų (dvarų pramonė, ekonomijos ir Tyzenhauzoreformos) ir kitos veiklos (ypač žirgininkystės, taip pat žuvivaisos - išlikęsKurtuvėnų dvaro tvenkinių kompleksas vienas iš dviejų pirmųjų tokių Lietuvoje irkt.) raidos tendencijos. Dvarų kultūros terpėje išaugo ir iškiliausi mūsų architektai,dailininkai, kompozitoriai, rašytojai. Paminėsiu tik lietuvių genijų MikalojųKonstantiną Čiurlionį. Pažymėtina ir iškili Oginskių, Platerių, Radvilų, Sapiegų,Tiškevičių, Tyzenhauzų muzikų globa. Svarbiausias mums žinomas veiksnys,įtakojęs Lietuvos dvarų sistemos raidą pagal Europos kriterijus, buvo LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės 1557 metų Valakų reforma. Ją įgyvendinant buvo išesmės pakoreguota senoji dvarų sistema - daug kur padidintos ir perplanuotos beisujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarųsodybos, suplanuota ir įsteigta daugybė palivarkų ir kaimo gyvenviečių, suplanuotair įsteigta daug naujų lažinio palivarkinio tipo dvarų. Įgyvendinant reformą buvokeičiama ir socialinė sankloda. Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, įsivyravo taipvadinami baudžiaviniai socialiniai santykiai.Valakų reforma yra pirmi mums žinomi iš anksto suplanuoti ir didele dalimiplaningai įgyvendinti Valstybės masto kraštotvarkos darbai [1]. Beje, istorikaiteigia (K. Avižonis, Z. Ivinskis, J. Kiaupienė, B. Makauskas ir kt.), jog pati Valakųreforma pirmiausia buvo įvykdyta valstybiniuose dvaruose, t.y. Ldk ŽygimantoAugusto dvaruose (žemėse), 200.000 ha plote. Siauresne prasme šiandien tokie darbai dar būtų įvardinti nuoseklia žemėskonsolidavimo ir racionalaus jos panaudojimo reforma. Vykdant reformą perdvidešimt metų, o ir vėliau, labai pasikeitė Lietuvos kaimo kraštovaizdis. Jis įgavodaug Europos kraštovaizdžiui būdingų bruožų ir Lietuvoje ilgainiui tapo tradiciniu.Istorinio Lietuvos dvarų tinklo raida ir jos įtaka. Lietuvos dvarų sistemos teritorinėerdvinė išraiška, susieta bendra administravimo ir teisine sistema, teritorinėssklaidos ir polifunkcinių ryšių visuma, vadinama istoriniu Lietuvos dvarų tinklu.Paprasčiau sakome, kad Lietuvos dvarų sistemos erdvinė išraiška yra vadinamaistoriniu jos dvarų tinklu. Jo raida nulėmė Valstybės kultūrinio kraštovaizdžiotradiciją ir apgyvendinimo struktūrą - Lietuvos kaimo gyvenviečių ir miestelių,miestų tinklą. Šio apgyvendinimo tinklo pagrindas išlikęs iki šiol (tai nurodo ir K.Šešelgis, „Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai“, 71 psl. ir 4 lentelėje ir kt., 1996m., Vilnius), nors kai kurie šiuolaikinės Lietuvos planuotojai vis dar tęsiasovietmečio tradiciją ir šios situacijos nenori pripažinti. Kaimo ir miesto - dviejų išesmės skirtingų kultūriniu, ūkiniu ir politiniu atžvilgiu funkcinių erdvinių struktūrų- formavimas Lietuvoje buvo itin tampriai susijęs ir vėlesniuose jų raidos etapuose.Vienas iš dvarų sistemos neabejotinų privalumų yra tas, kad ji dvarų tinklo dėkailgus amžius užtikrino materialiosios ir dvasinės kultūros tolygią sklaidą didžiojojeLietuvos teritorijos dalyje [1]. Dvarų sistemos ir jų sklaidos ypatumai sąlygojoregionų kultūrinio kraštovaizdžio, tradicijos bei gyvensenos skirtingų bruožųformavimąsi, skatino socialinės sanklodos ypatumus ir palaikė paprotinės teisėselementus.Dvaras sovietmečiu. Sovietmečiu dvarai buvo konfiskuoti, nacionalizuoti, o kaimogyvenviečių planinė–erdvinė struktūra, žemėvaldos ir žemėnaudos struktūra beisuformuota apgyvendinimo (sklaidos) sistema buvo ignoruota ir palaipsniuiplaningai naikinama. Dvarų rūmai ir kiti pastatai irgi buvo naikinami, žalojaminaudojant ne pagal paskirtį arba nyko neprižiūrimi. Tačiau net tuo istoriniulaikotarpiu tiesiogiai ir netiesiogiai dvarų paveldas įtakojo sovietmečio gyvenseną.Daug nugyventų dvarų sodybų, palivarkų, apleistų valakinio laikotarpio kaimogyvenviečių bei miestelių išliko. Daug kur dvarų sodybose buvo įkurtos tarybiniųūkių ir kolūkių kontoros, ūkiniai, mokymo, kultūros centrai bei ambulatorijos,kumetynuose bei kituose dvarų pastatuose apgyvendinti kolūkiečiai bei tarybiniųūkių darbininkai. Kolūkinių brigadų gamybinių centrų su gyvenvietėmis greta jųsteigimo principas buvo pasiskolintas iš palivarkinio tipo dvaro.Lietuvos dvarų ir jų paveldo sampratos problema. Lietuvos dvarų paveldas – itinreikšminga, didžiausios apimties ir sudėties Lietuvos kaimui būdingo kultūrospaveldo dalis. Dvarai ir jų paveldas yra itin sudėtinga kultūrinių ženklų ir simboliųsistema bei svarbus kraštotvarkos segmentas. Šio paveldo neįmanoma suvokti irveiksmingai saugoti bei reabilituoti (atgaivinti) nepažinus paties Lietuvos dvaro,nežinant jo raidos. Kultūros ministerijos darbo grupės siūlymuose (2008-08-11) dėl“Lietuvos dvarų sodybų panaudojimo programos koncepcijos ir programosfinansavimo” teisingai nurodyta, kad “dvaro samprata ir jo vieta bendruomenėsgyvenime nėra visapusiškai suprasta ir įvertinta (....)”. Menkas dvarų, jų kultūros irpaveldo pažinimas yra viena iš priežasčių, jog ir dabar dvarų kultūra, jų paveldo
  3. 3. reikšmė ir vertė, netgi šio paveldo apimtis bei sudėtis, yra interpretuojamos labaiskirtingai. Ypač dažnos diskusijos ir nesutarimai dėl dvarų paveldo apimties ir joapsaugos diferencijavimo. Dvarų kultūros bei jų paveldo apibūdinimui, geresniampažinimui, suvokimui sukūrėme atitinkamą sąvokų ir apibrėžimų sistemą, kuri nėrabaigtinė. Kai kurios pateikiamos sąvokos dar tik siūlomos. Kai kurios dvarus ir jųpaveldą apibūdinančios esminės sąvokos yra šios: Lietuvos dvarų sistema, istorinisLietuvos dvarų tinklas, Lietuvos dvarų paveldas, LR dvarų (nekilnojamojo)kultūros paveldo apskaita, dvaro paveldo apskaita; dvarviečių, dvarų sodybviečių,buvusių dvarų kaimų gyvenviečių apskaita, LDK dvarų (nekilnojamojo) paveldosąvadas, išskirtinė dvarų (nekilnojamojo kultūros) paveldo saugoma teritorija,dvaro nekilnojamasis kultūros paveldas (nepainioti su jo sodyba), dvaro sodyba,dvaro sodybvietė, dvarvietė, dvaro paveldo dėmuo ir elementas, dvaro kaimas irgyvenvietė, dvarininkas, dvaro ūkis, dvarų paveldo statistika ir kt. Dvarų paveldąapibrėžiančios ir su jo atgaivinimu tiesiogiai susijusios sąvokos turėtų būtiįteisintos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Be abejo, šios sąvokos turėtų būtitaikomos rengiant planus, programas, atitinkamus poįstatyminius teisės aktus ir t.t.Tik jas įteisinus atitinkamuose teisės aktuose, galėsime pagrįstai tikėtis beipareikalauti, kad šios sąvokos būtų taikomos rengiant strateginius ir teritorijųplanus bei programas (pvz., rengiant naują tarpinstitucinę Dvarų paveldoišsaugojimo programą, apskričių teritorijų bendruosius planus), plėtojantspecializuotas (išskirtines) kultūros paveldo (kultūrines) saugomas teritorijas ir jųsistemą (teritorinė apsauga), planuojant atskiras teritorijas.Dvarų paveldas - svarbus Valstybės ir visuomenės (savininkai, naudotojai,nevyriausybinės organizacijos, bendrijos, bendruomenės, savivaldybės ir kt.)apsaugos bei Lietuvos kraštotvarkos objektas. Kaip jau minėta, viena vertusLietuvoje dvaras ilgą laiką buvo giminės ekonominio ir dvasinio stabilumo,ilgalaikių tradicijų perimamumo garantas. Kita vertus Lietuvos DidžiojoKunigaikščio (valdovo) įtaka ir galia tiesiogiai priklausė nuo jo valstybinių dvarųdydžio ir turtų. Taigi, net istoriškai jau yra sąlygota, kad Valstybė viena bevisuomenės (p.s. anksčiau tai buvo bajorijos luomas) nepajėgi išsaugoti dvarųpaveldą ir jį reabilituoti (atgaivinti). Pirmiausia tai dvarų savininkų ir naudotojųuždavinys, įskaitant valstybės ir savivaldos institucijas, kitas biudžetines įstaigas irprivačius juridinius bei fizinius asmenis. Pastaraisiais metais susiklostė tokiasituacija, kad jau daugiau kaip pusė dvarų paveldo yra privati nuosavybė. Kultūrosministerijos duomenimis iš 582 į Kultūros vertybių registrą įrašytų dvarų irpalivarkų sodybų, Valstybės ir savivaldybių nuosavybė yra tik 20%, mišrinuosavybė yra 42%, privati nuosavybė yra 38% dvarų sodybų [7]. Ta dvarųpaveldo dalis, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių nepatenka į Registrą, tačiauneabejotinai yra kraštotvarkos elementai, praturtinantys kultūrinį kraštovaizdį, taippat neturėtų būti palikti sunykimui ar sunaikinti. Aktyviau paveldu turėtų rūpintisvietos bendrijos, bendruomenės, steigtis akcinės bendrovės, įvairios kultūrinės,socialinės ne pelno siekiančios organizacijos ar bendrijos ir pan. Jos galėtų ne tikpaskatinti Valstybę ir savivaldybes steigti dvarų paveldo saugomas teritorijas, betvėliau ir disponuoti ar valdyti šias teritorijas programinėmis bei partnerystėssutartimis su Valstybe ar savivaldybe pagrįstais būdais. Kai kuriose užsieniovalstybėse, pavyzdžiui, Airijoje, paminėtas dvarų paveldo apsaugos ir gaivinimobūdas yra plačiai taikomas. Tokios konstitucinės galimybės turėtų būti taikomossaugant ne tik pastatus, bet ir dvarų parkus. Apskritai reikia pradėti visuomeninių irvalstybės valdymo institucijų tinklo kūrimo procesą, suformuoti mišrią dvarųpaveldo apsaugos ir atgaivinimo (reabilitavimo) koordinacinę tarybą ar panašųdarinį.Deja, visuomenės, kaip esminio Valstybės kūrėjo, kompetencijos (teisių, funkcijųir įgaliojimų) sistema kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo srityje ne tikneparengta, bet iki šiol ir nesuvokta. Palyginkime tai, kad anksčiau dvarus valdė,plėtojo ir Valstybę kūrė bajorų luomas, o dabar tai konstitucinė pilietinėsvisuomenės [Tautos] priedermė.Teritorinė dvarų paveldo apsauga pirmiausia sietina su teritorijų planavimoprocesu, bet jau esančios kultūrinių (dvarų paveldo) saugomų teritorijų planavimo(esamos būklės analizės, steigimo galimybių studijų rengimo bei prognozavimo,teritorijų rezervavimo) galimybės neišnaudotos. Tai kultūrinių saugomų teritorijų,numatomų steigti dvarų paveldo pagrindu ir kultūros paveldo objektų teritorijųrezervavimas, saugomų teritorijų tinklų schemų papildymas, laikinųjų reglamentųšiais atvejais taikymas, žemėnaudos formavimas prie dvarų sodybų ir senųjų kaimogyvenviečių, apimantis visą jų žemėvaldų konsolidavimo procesą ir kitos dvarųpaveldo teritorinės apsaugos teisinės galimybės. Šiuo metu ypač aktualu yraparengti gerus savivaldybių ir apskričių teritorijų bendrųjų planų kultūros paveldoteritorinės apsaugos sprendinius, kurie, deja, kol kas yra labai prasti. Dvaro sodyba - esminis mus pasiekęs dvaro paveldo fizinis, teritorinisfunkcinis struktūros dėmuo - dvaro šeimininko (bajoro, dvarininko, pono ar jovietininko) gyvenvietė, atlikusi ir kitas dvaro centro funkcijas. Todėl nekeista, kadnūdienos Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama dvarų ir palivarkų sodybų aratskirų jų pastatų ir statinių apsaugai ir atgaivinimui. Kai kurių sodybų – kultūrosvertybių - teritorijos yra 50-60 ha, o kai kada ir daugiau kaip 100 ha. Pvz.,Gelgaudiškio dvaro sodybos, esančios Šakių rajono savivaldybėje, teritorija siekia118,5 ha, Plungės - 58,3 ha, Rietavo - 64,13 ha, didžiausia pastatų skaičiumi (35registriniai statiniai) Pakruojo dvaro sodyba – 48,2 ha, Palangos – 78,9 ha,Biržuvėnų – 80,9 ha, Kretingos – 43,1 ha, Plinkšių – 38,53 ha, Žagarės – 77,85 ha,Verkių – 82,4 ha, Užutrakio – 80,43 ha ir t.t. Dar didesni yra dvarų sodybųapsaugos zonų plotai. Visgi pabrėžtina, kad daugumos dvarų sodybų - kultūrosvertybių - teritorijos jau dabar yra labai „apkarpytos“, todėl dažnai neatitinka netnūdienos realijų, ką jau bekalbėti apie buvusias, kai kada net milžiniškų dydžių,istorines šių sodybų teritorijas. Todėl siekiant veiksmingai saugoti dvarų paveldą,yra būtinas kraštotvarkos principų taikymas strateginiuose ir kituose planuose bei
  4. 4. programose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo 2002-10-29 nutarimu Nr.IX-1154 (Žin. 2002 m., Nr. 110-4852) patvirtintame Lietuvos Respublikosteritorijos bendrajame plane jau yra nustatyti dvarų kultūros paveldo saugojamojotvarkymo ir tausojamojo naudojimo bei puoselėjimo pagrindai (žr. skyrių „2.Kraštovaizdžio naudojimas ir apsauga“, 13-18 psl.). Pažymėtina, kad Kultūrospaveldas nustatytas kaip paveldosauginės kraštotvarkos objektas, planuojamas irtvarkomas pagal Plane nustatytus prioritetus (žr. 16 psl., 21 dalį bei brėžinį Nr. 3„Kultūros paveldo teritorijos“). Siekiant veiksmingai integruoti dvarų paveldą, jo apsaugos bei naudojimodalykus (procesus), būtina įgyvendinti Bendrajame plane nustatytas ypač saugomųteritorijų tinklo optimizavimo bei papildymo kryptis (15 psl., 17 ir 18 dalys),kuriose numatyta Suvalkijos nacionalinio bei Daugų regioninio parkų įsteigimas,Plinkšių regionino parko organizavimo priemonės; istorinių nacionalinių beiistorinių regioninių parkų tinklo sukūrimas; specializuotų kultūrinių draustiniųtinklo sukūrimas. Pvz., Varnių istorinio regioninio parko organizavimas (žr. Planoįgyvendinimo priemones). Be to, 19 dalyje nustatyta, kad „nekilnojamosioskultūros vertybės, sudarančios šalies funkcinę kraštotvarkinę kultūros paveldostruktūrą, yra bendrosios kraštovaizdžio formavimo politikos objektas“. Plane jau yra nustatytas funkcinis, teritorinis erdvinis Lietuvosnekilnojamojo kultūros paveldo stuburas, kurio sudėtinė dalis (segmentas) yra irdvarų paveldas: „teikdamas paveldotvarkos teritorinės koncepcijos metmenis,Bendrasis planas rekomenduoja ypatingą planavimo nuostatą – kultūros paveldoerdvinio stuburo išskyrimą. Tai vientisa funkcinė teritorinė struktūra, išreiškiantiistorinio paveldo erdvinio dominavimo zoną – savotišką šalies valstybingumocentrų bei ašių junginį, kurio tąsos kryptys žymimos ir už Lietuvos ribų“ (žr. 16psl., 24 dalį). Tačiau Bendrajame plane numatyta, kad „valstybiniam rėmimui, taippat kultūros paveldo išsaugojimo bendrajai teritorinei koncepcijai konkretizuoti irdetalizuoti, būtina parengti Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimospecialųjį bei atitinkamą strateginį įgyvendinimo priemonių planą, atsižvelgiant įkultūros vertybių vertingumą, išsaugojimo problemiškumą bei praktinio naudojimoperspektyvas“ [8]. Šie planai iki šiol nepradėti rengti.Dvarų paveldo apsauga ir naudojimas pilniau ar fragmentiškiau apibrėžtasNacionalinėje darnaus vystymo strategijoje (2003 m.), Želdynų apsaugos,tvarkymo ir atkūrimo strategijoje (2002), Lietuvos Respublikos kraštovaizdžiopolitikos įgyvendinimo priemonėse (2005 m.) ir kt. Pvz., strateginiame teisės akte -„Ilgalaikėje kultūros vertybių išsaugojimo programoje“ (2002 m. Kultūros ministroįsakymas Nr. 271) yra nustatyta, kad trimetės kultūros vertybių išsaugojimoprogramos sudaromos išskiriant šiuos prioritetus „7.3. reikšmė valstybės mastu,teikiant pirmenybę dvarams, etnografiniams kaimams bei įvertinant LietuvosRespublikos teritorijos bendrajame plane nustatytus vertės arealus ir valstybėsgebėjimą rūpintis kultūros paveldu“. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldoapsaugos įstatyme (2004 m.) yra nustatyta, kad „nekilnojamasis kultūros paveldasyra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taippat gali būti pripažintas reikšmingu“ (3 str. 4 d.).Dvarų paveldo objektai, kompleksai ir vietovės turi būti išaiškinamos ir nustatomosremiantis archyviniais nuosavybės ir inventoriniais dokumentais bei moksliniaistyrimais. Moksliniai dvarų paveldo tyrimai yra privalomi [3]. Jie yra dvarų paveldoapskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas. O be tinkamos apskaitos irpažinimo, dvarų paveldo apsauga ir jo atgaivinimas yra neįmanomi. Įstatymenustatyta, kad kultūros paveldo fundamentinį tyrimą, atliekamą valstybės biudžetolėšomis, pagal valstybės programas vykdo mokslo ir studijų bei kitos valstybinėstyrimų institucijos. Įstatymų nustatyta tvarka vertinant planuojamos ūkinės veiklospoveikį aplinkai, tos veiklos organizatorius (užsakovas) Kultūros paveldodepartamentui užsako poveikio vertinimui būtinus taikomuosius moksliniusnekilnojamojo dvarų kultūros paveldo tyrimus. Jie atliekami planuojamos ūkinėsveiklos organizatoriaus lėšomis. Derėtų prisiminti, kad visos mums žinomosreformos nuo 1557 m. Valakų, 1907-1915 m. Stolypino, įskaitant 1922-1940 m. M.Krupavičiaus žemės reformą, išskyrus sovietinę nacionalizaciją, vadinamą pokariokolektyvizacija, buvo grindžiamos atitinkama dvarų sistemos, žemėnaudos,žemėvaldos ir kitų socialinių santykių analize bei tyrimais. Deja šiuo metu tokiopobūdžio dvarų paveldo tyrimų labai pasigendama. Neveikia dvarų paveldomokslinio pažinimo iniciatyvų rėmimo ir skatinimo svertai. Kol kas labai kuklūs,tik fragmentiški valstybinės dvarų paveldo sampratos pagrindu atlikti moksliniaidvarų paveldo tyrimai. Nors, kaip jau minėta, dvarų paveldo apsauga turėtų būtiparemta išsamiais istoriniais bei kultūrologiniais tyrimais ir išsamia inventorizacija,tačiau iki šiol taip ir neteko išgirsti, kad mokslo ir mokymo institucijoms būtųpateiktas valstybinis užsakymas Lietuvos dvarų raidai ir jos ypatumams ištirti. Ojuk toks užsakymas būtų rimta paskata jau turimą medžiagą iš esmės praturtintinaujais tyrimais ir ją susisteminti. Tokių tyrimų pagrindu sudarytas istorinio dvarųtinklo žemėlapis, apimantis ir nurodantis esmines dvarų paveldo kultūrines vertes(vertingąsias savybes), turėtų būti teritorijų planavimo ir kraštotvarkos sprendimųpriėmimo pagrindas. Deja....Apskritai dvarų paveldo apsaugos ir integravimo procesas turėtų apimti kultūrinioLietuvos kaimo kraštovaizdžio, pagrįsto tradicine dalimi – istorinio dvarų tinklopaveldu – studijas bei mokslinius tyrimus. Taip pat turėtų apimti visų esminiųdvaro paveldo funkcinių teritorinių struktūros dėmenų (dvarų ir palivarkų sodybų,jų pramonės objektų, kelių ir keliukų tinklo, dvarų kaimo gyvenviečių istorinės,tradicinės žemėnaudos ir žemėvaldos bei agrosistemų, dvarų miestų ir miestelių irt.t.) ir elementų studijų, tyrimų ir mokslo programas. Pagaliau reikėtų bent jaupabandyti sukurti mokslinę visapusiškų tyrimų (istorinių, archeologinių,architektūrinių, urbanistinių, ūkinių-ekonominių, fiskalinių, agrosistemų, kultūriniokaimo kraštovaizdžio ir tradicijų ir kt.) ir duomenų (sklaidos, istorinės
  5. 5. apgyvendinimo sistemos bei jos santykio su dabartine ir verčių žemėlapių,teritorijų planavimo dokumentų, išskirtinių nekilnojamojo dvarų kultūros paveldosaugomų teritorijų schemų ir planų, kompleksinės apskaitos duomenų banko) bazę.Dvarų paveldo apsauga, t.y. tausojamasis jo naudojimas ir saugojamasistvarkymas, yra kraštotvarkos proceso dalis, kuri palaipsniui integruojama įValstybės strateginio planavimo sistemą. Šis dvarų paveldo apsaugos irintegravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą procesas kraštotvarkos prasmeturėtų apimti teritorinių žemėnaudos, žemėvaldos struktūrų ir jų erdvių tvarkymo,urbanistinių bei planinių erdvinių architektūrinių sprendinių, taip pat nematerialiųjųvertybių išsaugojimo bei kitų priemonių visumą, skirtą žmonių veiklai organizuoti,socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei istoriniam kultūriniamkraštovaizdžiui palaikyti ir puoselėti [1; 10]. Tačiau, kol kas šioje srityje trūkstastrateginio mastymo, nepakanka sistemiškumo, daugiau vyksta fragmentųintegravimo procesas, o turint galvoje visumą, daugiau pastebime tik josintegravimo pradmenis. Aukščiau nurodėme nemažai dokumentų, kuriuoseintegruojamos vienos ar kitos nuostatos, tačiau jos dažnai neatitinka kraštotvarkossisteminių reikalavimų, o tam tikri pateikti fragmentai dėl kai kurių jau aukščiauįvardintų priežasčių dažniausiai neapima visumos, t.y. dvarų paveldas dažniausiainelaikomas nekilnojamųjų kultūros vertybių sistema, sudarančia svarbią šaliesfunkcinės kraštotvarkinės kultūros paveldo struktūros dalį. Vis tik integravimopagrindai Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane bei atitinkamos jodalys Šiaulių rajono savivaldybės strateginiame 2007-2013 m. plane ir kt. yrasveikintini. Esminiai poslinkiai gerąja prasme buvo padaryti rengiant naująjį BPD,kur Ūkio ministerijos kuruojama darbo grupė parengė tris nacionalinės reikšmėsturizmo žiedus, numatė kultūros paveldą pritaikyti turizmo reikmėms panaudojantES struktūrinių fondų lėšas. Lietuvos dvarų paveldo ir jo apsaugos dalį tinkamaiintegravus į Valstybės strateginio planavimo sistemą, būtų sudarytos dvaro valdosir/ar sodybos kaip istoriškai, kompoziciškai ir funkciškai vientiso kultūros paveldokomplekso ar vietovės bei kraštotvarkos objekto įteisinimo sąlygos. Tuomet dvarųpaveldas būtų laikomas šalies ūkio bei kultūros sklaidos ir darnios raidos elementu,todėl pavyktų išspręsti daugelį kitų dvarų paveldo išsaugojimo klausimų.Dvarų paveldo apsaugos ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimąprocesas - problemos ir trūkumai. Dabartinėje dvarų paveldo apskaitoje yrataikomos tik kelios iš aukščiau pateiktų dvarų paveldą apibrėžiančių sąvokų.Nesukurta oficiali šio paveldo statistikos sistema. Menka dvarų parkų ar jųfragmentų apskaita.Yra žinoma (nustatyta) apytikriai 10000 dvarų, palivarkų sodybų ir dvarviečių,tačiau, kaip jau minėta, oficiali (valstybinė) dvarų paveldo statistika nevedama.Pagal gyventojų surašymo duomenis 1923 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniauskraštų) buvo 3508 dvarai ir palivarkai. 1964 metų sovietmečio oficialiuose moksloleidiniuose dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo nurodyta daugiau kaip 4000buvusių dvarų sodybų (apie 500 stambių, 1500 vidutinio dydžio ir 2000 mažesnių).Sovietmečiu sudarytuose Istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose buvo tik 125dvarų sodybos, jų fragmentai ir elementai (pavieniai statiniai). 1995 metų pradžiojeLietuvos Respublikos kultūros paveldo valstybinėje apskaitoje buvo 823 dvarų irpalivarkų sodybos. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius buvo labaisumažintas - iš valstybinės kultūros paveldo apskaitos buvo išbraukta daugiau kaip230 dvarų sodybų. Šiuo atžvilgiu labai įspūdingas yra Radviliškio rajono pavyzdys.Šios savivaldybės teritorijoje buvo 40 į Registrą įrašytų dvarų sodybų, tačiau šiuometu tokių sodybų jau belikę tik 23. Kultūros ministerijos 2008 metų duomenimisšiuo metu Kultūros vertybių registre yra 582 dvarų sodybos, tačiau tik apie 70sodybų yra naudojamos (yra pritaikytos muziejams, parodų salėms, mokymo irgydymo įstaigoms, bibliotekoms, gyvenamajai paskirčiai, viešbučiams arpanašioms funkcijoms). Iš jų tik 131 dvarų sodyba yra paskelbta valstybėssaugoma. O kiek dvarų sodybų yra paskelbtos savivaldybių saugomomis ? Šisklausimas kol kas yra retorinis. Dvarų sodybviečių, palivarkų vietų, buvusių dvarųkaimo gyvenviečių, miestų, miestelių ir kitų dėmenų bei elementų statistikanevedama. Neapskaitytos ir daugumos dvarų sodybų, palivarkų ir jų fragmentųliekanos. Nevedamas šių dvarų paveldo dėmenų, jų dalių ir fragmentųmonitoringas (pokyčių stebėsena). Šiuo metu Lietuvoje betarpiškai dvarų paveldoaplinkoje yra apie 1000 objektų su parkams būdingais požymiais. Dvarų parkųpaveldui priskirtinų želdynų objektų (dvarų parkų ar jų fragmentų) yrapriskaičiuojama apie 800.Vadovaujantis Koncepcija Lietuvos Respublikos dvarų nekilnojamojo kultūrospaveldo apskaita ir statistika turėtų būti formuojama ir tvarkoma dvaronekilnojamojo kultūros paveldo vientisos fizinės, funkcinės teritorinės erdvinėsstruktūros pagrindu, t.y. atsižvelgiant į kraštotvarkos principus. Deja bendra, visądvarų kultūros paveldą aprėpianti apskaita nepakankama, todėl nevykdomasmonitoringas (stebėsena) ir yra neįmanoma parengti visapusišką ir tikslią visodvarų paveldo būklės analizę. Tačiau empiriškai nustatyta - Lietuvos dvarų paveldobūklė yra bloga, ypač tų kultūros paveldo objektų, kurie neturi šeimininko (tokiųyra apie 10 %). Kultūros ministerija 2008 metais taip pat nurodė, kad 70-80 % įKultūros vertybių registrą įrašytų dvarų sodybų yra blogos fizinės būklės. Didelėprivačių dvaro sodybų (jų dalių) dalis yra blogos būklės, tačiau šeimininkainepajėgūs jų prižiūrėti ir/ar tvarkyti; ypač dažnai ten, kur yra daug dvaro sodybossavininkų ar naudotojų. Deja, galiojantys teisės aktai dėl blogai prižiūrimonekilnojamojo kultūros paveldo (turto objekto) priverstinio išpirkimo yraneefektyvūs ir yra nedelsiant tobulintini.Saugomose teritorijose esančių dvarų ir palivarkų sodybų, buvusių dvarų kaimogyvenviečių ir jų landšaftinės aplinkos fizinė būklė taip pat nėra gera (Belvederio,Gelgaudų, Gelgaudiškio, Šereitlaukio, Biržuvėnų ir daugelis kitų dvaro sodybų).Geriausios fizinės būklės (sąlyginai patenkinamos) yra muziejams (nacionaliniams
  6. 6. ir savivaldybių) priklausančios dvarų sodybos ar jų pastatai (Burbiškio, Renavo,Rokiškio, Palangos, Kelmės, Rietavo ir kt.). Sąlyginai gerai prižiūrimos irtvarkomos kai kurioms mokslo įstaigoms priklausančios dvarų sodybos ar jųpastatai (Verkių ir kt.).Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Kultūros ministerija nurodė, kad yrareikiamos dvarų paveldo apsaugos teisinės bazės problema: stokojama teisėsnormų, aprėpiančių ir apibrėžiančių dvarų kultūros paveldo visumą bei socialiniusir ypač sociokultūrinius jo aspektus; nėra teisės aktų, įteisinančių dvaronekilnojamąjį kultūros paveldą kaip funkciškai, kompoziciškai ar istoriškaivieningą ir vientisą dvarų paveldo darinį - fizinę, teritorinę funkcinę struktūrą;dvaro ir dvarų paveldas vis dar nėra apibrėžtas ir įteisintas kaip apsaugos irintegravimo į visuomenės gyvenimą objektas. Dvaro sodyba ir dvaro valda(struktūra) neįteisinta kaip vientisas istoriniu, kompoziciniu, funkciniu ir valdymopožiūriu kultūros paveldo kompleksas ar vietovė, ūkio bei sociokultūrinė struktūra,kraštotvarkos ir šalies darnios raidos elementas Nekilnojamojo kultūros paveldoapsaugos, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo, Statybos, Žemės reformos,Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro ir kituose įstatymuose.O apie Lietuvos Respublikos architektūros paveldo apsaugos įstatymo būtinybę visdar vengiama diskutuoti. Be to, iki šiol nenustatyti ir reikiamai neįteisinti dvarųpaveldo ir su juo susiję apibrėžimai. Saugomų teritorijų įstatymo pagrinduegzistuojanti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistema neužtikrinakompleksinės šiose teritorijose esančio dvarų paveldo dėmenų apsaugos. Žemėsreforma vykdoma nenuosekliai ir nesilaikant esminių kraštotvarkinėspaveldosaugos principų. Įstatymų neapsaugotas ir neįteisintas realus dvaro sodybosplotas ir jo vientisumas. Neužtikrintas dvarų paveldui keliamų kultūros paveldoapsaugos reikalavimų įgyvendinimas rengiant bei derinant teritorinio planavimodokumentus (suplanuota arba statoma daug naujų pastatų ar net jų kvartalų gretasodybų, pavyzdžiui, gyvenamųjų kotedžų kvartalas greta Lentvario dvaro sodybos;pastatyti pastatai greta Vilniaus-Utenos kelio, kurie užstoja Raudondvario dvarosodybos panoramą bei nuskurdina kraštovaizdį ir kt.). Dvarų sodybos buvogrąžintos ir privatizuojamos atsiejus jas nuo žemėnaudų ir žemėvaldų. Priimti netik kultūros paveldą, kraštovaizdžio elementus žalojantys, bet ir ūkininkavimuinepalankūs arba neracionalūs sprendimai.Nesuformuoti šiuolaikinius paveldo apsaugos reikalavimus bei integravimoporeikius ir galimybes atitinkantys finansavimo šaltiniai; reikiamai neįvertintosreprezentacinio, ūkinio-ekonominio, kultūrinio, švietimo, socialinio,aplinkosauginio-kraštovaizdinio ir kt. dvarų paveldo panaudojimo ir pritaikymogalimybės; dar tik pradėtas dvarų paveldo integravimas į teritorijų ir kitusstrateginius Valstybės planus bei tarptautines programas.Nūdienos Lietuvos dvarų paveldo apsaugos ir atgaivinimo (integravimo)kontekstas. Šis kontekstas apima: Lietuvos valstybės strategiją ir požiūrį (valstybėsstrateginius planavimo dokumentus, jų įgyvendinimo priemones, strategines irkitas valstybines dvarų paveldo apsaugos ir panaudojimo programas, jųfinansavimą, valstybinę kontrolę ir priežiūrą bei įgyvendinimą); valstybės irsavivaldos kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo sritį (Kultūros, Aplinkos,Ūkio ir kt. ministerijų, apskričių ir savivaldybių kompetenciją ir veiklą, jų indėlį,muziejus, filialus ir skyrius, mokslo ir kt. įstaigas dvarų sodybose, jų būklę irpriežiūros, tvarkymo ir panaudojimo bei kitas problemas); stambaus ir vidutinioverslo grupių strategiją ir požiūrį (naujų gyvenamųjų ir biurų pastatų statybosverslo prioritetus, visiškai užmirštant dvarų paveldo priežiūros, atgaivinimoreikmes); Žemės ūkio ministerijos strategiją, smulkaus ir vidutinio kaimo verslogrupių, atitinkamų nevyriausybinių organizacijų politiką, veiklos prioritetus irpožiūrį (kaimo turizmo vystymą senose sodybose, vienkiemiuose ir kol kas tamtikslui mažai panaudojamas dvarų sodybas ir senąsias dvarų kaimo gyvenvietes beijų fragmentus); pavienių verslininkų, privačių dvarų sodybų savininkų irnaudotojų, visuomenės, nevyriausybinių dvarų paveldo organizacijų, tokių kaipLietuvos pilių ir dvarų asociacija ir kitų paveldo apsaugos organizacijų, vietosbendrijų ir bendruomenių įtaką dvarų paveldo išsaugojimui, jų požiūrį į Lietuvos(LDK) dvarų paveldą ir jo apsaugą, kliūtis ir problemas.Bendros pastarųjų 18 metų dvarų paveldo likimo tendencijos ir problemos. Kaipjau minėta, Kultūros ministerija nurodė teisės aktų tobulinimo poreikį. Tik įteisinuspranešimo pradžioje aptartas sąvokas atitinkamais teisės aktais, galėsime pagrįstaitikėtis, kad jos bus taikomos rengiant strateginius ir teritorijų planus bei programas(pvz., rengiant naują tarpinstitucinę Dvarų paveldo išsaugojimo programą,apskričių teritorijų bendruosius planus), plėtojant specializuotas (išskirtines)kultūrines saugomas teritorijas ir kuriant jų tinklą (teritorinė apsauga), planuojantatskiras teritorijas.Iš dalies nesilaikoma Koncepcijos nuostatų, nesuvoktos kai kurios joje nustatytossąvokos. Neįgyvendinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 metų nutarimuNr. 481 patvirtinta Dvarų paveldo išsaugojimo programa. Reikėtų tobulintiLietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimą Nr. 256 „Dėl buvusiųdvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatantnuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir LietuvosRespublikos Vyriausybės 1993-05-27 nutarimą Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų irpalivarkų paminklinių sodybų apsaugos“. Pavyzdžiui, nutarime Nr. 256nepakankami svertai esminiam uždaviniui įgyvendinti, nes 1.1 punkte nustatyta,kad „rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus apie buvusių dvarų sodybassuformuojamos žemėnaudos, kurios pagal galiojančius Lietuvos Respublikosįstatymus gali būti grąžinamos, parduodamos, nuomojamos ar paliekamos naudotifiziniams ar juridiniams asmenims, valdantiems šias sodybas“. Taigi, 1.1 punktoantra dalis iš esmės nieko nenustato, nes yra daugiaprasmiška. 1.1 p. nuostatąsiūlyčiau pakeisti taip: „.... atsižvelgiant į teisės aktais nustatytus žemės sklypų
  7. 7. konsolidavimo reikalavimus“, Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo irVyriausybės nustatyta pirmumo tvarka yra gražinamos, parduodamos, nuomojamosar ....toliau kaip tekste.Neįteisinti dvaro sodybos, dvaro ūkio ir dvarininko-ūkininko statusai ir sąvokos beikitos svarbios 2002 metų Koncepcijos nuostatos.Atsižvelgus į Kultūros ministerijos 2008 metais pateiktą nuomonę, šiamepranešime nurodytą statistiką, įvertinus ir apibendrinus Valstybinės kultūrospaveldo komisijos apžiūrų rezultatus bei atskirų apskričių dvarų paveldo būklėsanalizių medžiagą ir išvadas nustatyta, kad bendra Lietuvos dvarų paveldo fizinėbūklė yra bloga. Be to, pabrėžtina, kad ypač sparčiai nyksta unikalus medinisLietuvos dvarų paveldas, iš esmės nepradėtos spręsti istorinių želdynų gyvojosegmento tvarkybos, apsaugos bei dendro genofondo palaikymo ir atkūrimoproblemos.Bendrą dvarų paveldo būklę lemia šie pagrindiniai veiksniai: nesudarytos tinkamosišsaugojimui ekonominės sąlygos, dvaro struktūra neapibrėžta būsimajameValstybės ūkyje (teisės aktuose, strateginio planavimo sistemoje, nesilaikomakraštotvarkos principų ir kt.), dvarai palikti be šeimininko, nesutvarkyti pastatųstogai, pastatai blogai prižiūrimi (neūkiškai panaudojami ir/ar laikomi ar yra bešeimininko), nepalanki ir nelanksti finansavimo bei kompensavimo sistema,įskaitant ir lėšų stoką bei netinkamas valstybinių institucijų darbas.Visgi šiuo metu yra dvarų sodybų ar jų pastatų, pritaikytų ar pritaikomų naujaipaskirčiai, ypač muziejinei (Burbiškio, Plungės, Rietavo, Renavo, Rokiškio,Palangos, Kelmės, Kretingos, Bukantės G366K, Džiuginėnų G346K, Paežerių,Verkių, Markučių, Šojaus ir kt.) ir bendrai kultūros sklaidai (Burbiškio, Užutrakio,Brėvikių, Šešuolėlių, Palangos, Verkių, Plungės, Rietavo, Žemaitkiemio, Kelmės,Kurtuvėnų, Trakų Vokės, Pakruojo, Norviliškių, Bikuškio, Kretingos, Platelių irkt.), kai kur atstatoma pirminė jų paskirtis (Aštrioji Kirsna, Raguvėlė, Lapšiai). Yrabuvusių dvarų, kuriuose jau ūkininkaujama (Aštrioji Kirsna, Raguvėlė ir kt.),auginami žirgai (Žagarė, Šilgaliai, Aštrioji Kirsna, Kairėnai ir kt.), atgaivinamimalūnai, lentpjūvės, pieninės, oranžerijos (Aukštoji Freda, Kretinga) puoselėjamiželdynai (Palangos, Užutrakio, Kairėnų, Burbiškio, Verkių, Paežerių, Plungės irkt.)Lietuvos dvarų paveldas – Valstybės, savivaldybių bei sodybų savininkų kaip irvietos bendruomenių bei bendrijų turtas, kuris labai praturtina atskirus Lietuvosregionus ir rajonus, pabrėžia jų charakterį ir savitumą, todėl savivaldos institucijosturėtų pasirūpinti jų teritorijose esančiais kultūros paveldo objektais. DaugelyjeEuropos valstybių savivaldos bendruomenės kultūros paveldą, esantį jų teritorijose,laiko labai reikšmingu turtu, o teisę juo disponuoti suvokia kaip garbės ir prestižodalyką.Derėtų prisiminti, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija dar 2005rekomendavo Kultūros ir Aplinkos ministerijoms steigti kultūros paveldokompleksų saugomas teritorijas (sprendimas S-5-(113). Valstybinėpaminklosaugos komisija 2004 sprendime Nr. 103 „Dėl kultūros paveldo apsaugosTelšių apskrities savivaldybėse“ pateikė ypač daug konkrečių pasiūlymų irrekomendacijų dėl dvarų paveldo apsaugos ir naudojimo pagerinimo. Plungėsrajono savivaldybei nurodė, „sprendžiant Plungės miesto infrastruktūros plėtrą,atsižvelgti į Plungės dvaro sodybos aplinkos išsaugojimą ir jos laikrodinėspanaudojimą bibliotekai“, tačiau unikalus Lietuvoje laikrodinės pastatas iki šiolapleistas.Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginio komiteto posėdžiui Kultūrosministerija yra pateikusi „Lietuvos dvarų sodybų panaudojimo programoskoncepcija ir programos finansavimas“ ir tikisi palankių svarstymo rezultatų.Naujojoje Dvarų sodybų panaudojimo programoje turėtų būti išplėstas dvarųpaveldo komponentų sąrašas. Tuomet ji ištiesų galėtų tapti teisiniu ir finansiniupagrindu juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiantiems išsaugoti, palaikyti irpuoselėti Lietuvos nacionalinį charakterį (tapatumą ir savitumą) bei regioniniusypatumus, išsaugoti ir pritaikyti dvarų paveldą nūdienos reikmėms, išsaugoti,palaikyti ir/ar atgaivinti būdingo Lietuvos kaimui kultūrinio kraštovaizdžiotradiciją, tradicinius kaimo bei dvarų miestų ir miestelių teritorijų planavimobūdus, architektūrą, gyvenseną, ūkininkavimo būdus, tradicinių statybos būdų irmedžiagų panaudojimą bei jų regioninius ypatumus. Taip pat ši programa turėtųsudaryti Lietuvos Respublikos apgyvendinimo sistemos optimizavimo tobulinimosąlygas. Be abejo, ji skatins kaimo ir miestelių tradicinių bendruomenių raidą(kaimo savivaldos raidos procesus) - atgaivinimo ir/ar steigimosi bei vystymosiLietuvos tradicinės kultūros pagrindu procesus. Ją įgyvendinant, bus realiaisprendžiamos kaimo raidos socialinės, žmonių užimtumo, tradicinės veiklos irdarbo įgūdžių atgaivinimo ir ugdymo problemos. Pagerės ekonominės gyvenimosąlygos ir gyvenamosios aplinkos kokybė ir t.t. Programa skatins savo Valstybėsistorijos ir kultūros pažinimą ir taip ugdys pilietinę visuomenę bei savigarbospojūtį. Ją įgyvendinant turėtų gerėti socialinė bei demografinė kaimo būklė,kaimuose padaugėti jaunų ne tik žemės ūkio srities, bet ir kitų išsilavinusiųgyventojų.Lietuvos valstybei būtina sustiprinti paveldo apsaugą, aktyviau rūpintis savonacionalinio dvarų paveldo išsaugojimu bei kultūros sklaida. Kartu ir visuomenė,bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos turi aktyvinti savo veiklą, rengti irįgyvendinti dvarų paveldo apsaugos, prasmingos kultūros raidos, švietimo beisocialinio ugdymo programas, pagrįstas dvarų kultūra ir paveldu. Tik susitelkusbus įmanoma išsaugoti bent nedidelę dalį Lietuvos valstybės tapatybės bei kultūros
  8. 8. (taip pat aukštosios) požymių ir pristatyti Lietuvą Europai bei pasauliui kaip giliasvalstybingumo bei bendraeuropinės kultūros šaknis turinčią Valstybę.Burbiškių dvaro sodyba vėl džiugina lankytojų akisTai XIX pabaigos - XX amž. pradžios dvaro ansamblis. 20 amž. pradžioje akmensmūro svirnas rekonstruojamas į gyvenamąjį namą, prie kurio pristatyti kiti pastatai,kaip savotiška romantinio stiliaus tvirtovė, sudaranti uždarą kiemą.Iš visų Radviliškio rajone esančių dvarų Burbiškio dvare XX a. pr. buvo sukauptabene daugiausia meno vertybių. Burbiškio dvaras pasižymėjo senosios bajoriškosdvarų kultūros puoselėjimu. Dvaro savininkai Baženskiai kūrė didelį ir puošnųparką, jame statė paminklus, skulptūras, kaupė archyvą ir biblioteką. Daugumameno vertybių dvarininko Mykolo Baženskio užsakymu sukūrė skulptoriusKazimieras Ulianskis (1878–1914). M. Baženskis dvarą paveldėjo 1903 m. po tėvoMykolo-Ignoto Baženskio mirties (mirė 1902 m.). Dvarininkas M. Baženskisjaunystėje mokėsi Rygoje, vėliau buvo išsiųstas mokytis Į Galiciją, po to studijavoagronomijos mokslus Leipcige. Pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievinokompozitorių Štrausą ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas. Ojose buvo plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais.Garsaus ir mylimo poeto kūryba pažadino domėjimąsi istorija, Lietuvos praeitimi irsenove. Dar tebesimokydamas toli nuo tėviškės M. Baženskis svajojo, kaippapuošti Burbiškio dvaro parko gėlių daigynas Burbiškio dvaro parką gražiaismeno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje jis sugrįžo į Burbiškio dvarą ir patsėmėsi tvarkyti ūkį. Čia gyvendamas neatsisakė savo sumanymo skulptūromisišgražinti tėvo įrengtą parką. Ieškojo gabaus menininko, galinčio tą jo sumanymąįgyvendinti. 1910 m. M. Baženskis susipažino su jaunu ir gabiu skulptoriumi K.Ulianskiu. Dailininkas 1907 m. buvo baigęs skulptūros mokslus Lenkijoje. MokėsiVaršuvoje pas skulptorių H. Marcevskį, o Krokuvos dailės akademijoje passkulptorių Konstantiną Laščką. K. Ulianskis, baigęs mokslus, gyveno Panevėžyje irdirbo įvairius skulptūros darbus bažnyčioms. M. Baženskiui skulptorių, atrodo, busrekomendavęs dvarininkas Karpis. Nors galėjo ši pažintis užsimegzti ir per PetrąVileišį. K. Ulianskis buvo žinomas kaip gabus, darbštus ir kuklus menininkas. Kaiptik tokios savybės labai patiko M. Baženskiui. Šis, kaip ir dera turtingamdvarininkui, tapo mecenatu – pasiėmė skulptorių į kelionę po Italiją. Buvoaplankytos ir kitos Europos šalys. Šios kelionės metu, besilankant žymiausiuosemeno centruose, matyt, atsirado susitarimas tarp dvarininko mecenato irskulptoriaus. Tuomet galėjo būti aptarti ir numatyti ateities darbai, suplanuotaskulptūrų išdėstymo parke tvarka, nes 1911 m. Burbiškio dvaro parke jaupastatomas pirmasis paminklas, kuriamos kitos skulptūros.***************************************************************************************Lietuvoje nuo seno dvaras buvo kaip kultūros židinys. Lietuvos didžiojokunigaikščio dvaras buvo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimosvarbiausiu centru. Dvarininkai visuomet buvo meno kūrinių, architektūros statiniųužsakovai ir mecenatai. Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarųsodybų bei jų fragmentų, tačiau tik dalis dvarų yra prieinami visuomenei –renovuojami, atstatomi, kuriama infrastruktūra.Burbiškio arba Baženskių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a.Dvare – peizažinio tipo parkas, užimantis 28 ha plotą. Parko teritorijoje esančiuosetvenkiniuose yra 15 salų. Tvenkiniai sujungti lieptais ir tilteliais, šalia teka perparką tekantis Liulio upelis. Nutiesti takai, pastatyta tiltų, pavėsinių, suoliukų,skulptūrų, pagal Valdaikių–Rozalimo kelią nuo ažūrinių metalinių vartų driekiasidviejų eilių beržų alėja, šonuose – liepų alėjos.Iš visų Radviliškio rajone esančių dvarų Burbiškio dvare XX amžiaus pradžiojebuvo sukaupta daug meno vertybių. Burbiškio dvaras pasižymėjo senosiosbajoriškos dvarų kultūros puoselėjimu. Dvaro savininkai Baženskiai kūrė didelį irpuošnų parką, jame statė paminklus, skulptūras, kaupė archyvą ir biblioteką. Visasparke esančias skulptūras dvarininko Mykolo Baženskio užsakymu sukūrėskulptorius Kazimieras Ulianskis (1878–1914). XX amžiuje dvare lankydavosi P.Vileišis, J. Basanavičius.Adomas Baženskis, dvaro paveldėtojas, gyvenęs Gniezne, Lenkijoje, 1992 metaisapleistą, sovietiniais laikais nuniokotą dvarą padovanojo Radviliškio rajonosavivaldybei, kuri įsipareigojo jį sutvarkyti ir pritaikyti visuomenės kultūrosreikmėms.Šiuo metu dvaras priklauso 1990 m. įsteigtam Daugyvenės kultūros istorijosmuziejui - draustiniui. Dvaras restauruojamas, taip pat sutvarkytas parkas - atstatytitiltukai, atkurti senieji parko keliai ir takai, sutvarkyti želdynai. Beveik visiškaiatkurtas dvaro architektūrinis ansamblis. Atstatytame rūmų svečių korpuse veikiasvečių namai, rūmų verandoje yra dvaro istorijos ekspozicija, dvaro ledainėjeįrengta pobūvių salė. Parke gausu skulptoriaus Kazimiero Ulianskio darbų: poetoAdomo Mickevičiaus paminklas (1911 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščioVytauto paminklas (pastatytas 1912 m.), Šv. M. Marijos skulptūra, didingi parkovartai, liūtų tiltas.Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinismaumedis, didžioji pociūgė ir kt. Jame gyvena apie 40 paukščių rūšių.Dvare yra rengiami muzikos vakarai, kultūros renginiai, iškilmingi savivaldybėsrenginiai, seminarai, šventės šeimoms ir kolektyvams. Nuo 2000 m. gegužės 13 d.dvare kasmet rengiama Tulpių žydėjimo šventė.
  9. 9. Tema: KULTŪRA 1 potemė. Kaip vertinamas lietuvių menas pasauliniame kontekste? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais. Jaunatviškai gyvybingas, emocionalus ir šmaikštus lietuvių menas Danijoje1. Sausio 22 d. (šeštadienį) 15 val. vienoje iš Danijos Jutlandijos regiono galerijų „Galleri Salling“ Rosleve bus atidaryta jungtinė dviejų lietuvių menininkų paroda „Be & Remember“ (Būk ir atsimink), kurioje savo darbus eksponuos tapytojas Saulius Dastikas ir skulptorius Martynas Gaubas. „Be & Remember“ – tai ne pirmoji paroda, pristatanti turtingiausiame Danijos regione lietuvių jaunosios kartos menininkų kūrybą, suteikiančią vietos gyventojams puikią progą susipažinti su mūsų šalies menu iš arčiau ir įsigyti lietuvių menininkų kūrinių. Saulius Dastikas ir Martynas Gaubas su „Galleri Salling“ galerija bendradarbiauja jau kelerius metus ir joje yra surengę ne vieną savo parodą. Parodos „Be & Remember“ kuratorius Larsas Mathiesenas. Parodą atidarys Liana Ruokytė- Jonsson, LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.2. Tapytojas Saulius Dastikas eksponuos darbus, kuriuose įamžinti įspūdžiai, sukelti gamtos vaizdų Danijoje ir Lietuvoje. Menininkas renkasi ne akivaizdžiai atpažįstamas formas, o gamtos sukurtą spalvų, jausenų pasaulį, todėl visi gamtiniai objektai gali būti tik menami ir nujaučiami.3. Vienas iš parodoje eksponuojamų jo paveikslų vaizduoja jauną Aleksandrą Didįjį, veržliai jojantį į saulę. Jaunasis imperatorius pažabojo žirgo galią ją panaudodamas. Saulius Dastikas daro tą patį tapyboje. Pašėlusiame jojime per drobę jaunasis menininkas atskleidžia savo kūrybines galias. „Saulius dalijasi su mumis džiaugsmu būdamas kartu per savo vaizdingą tapybos kalbą. Ir jam tai pavyksta. Mes lengvai užsikrečiame šiuo jaunatvišku entuziazmu, optimizmu ir betarpišku džiaugsmu. Tai tarsi valiumas (raminantieji vaistai – aut.) nuo žiemos depresijos“, – sako galerininkas Larsas Mathiesenas.4. Sauliaus Dastiko darbai pasižymi spalvingumu ir emocionalumu, improvizacija, jie pulsuoja gyvybe ir intensyvumu. Jo kūryba keičiasi kartu su autoriaus vidiniais procesais; tai tarsi bandymas ieškoti naujos ženklų kalbos, kuria galėtų išreikšti dar mažai pažintus ar intuityviai apčiuoptus dalykus, tad dažnai pasirenkama abstrakti forma. Jo tapyboje išryškėja nuoseklus ir sąmoningas siekis, kad jo paveikslai būtų labiau suvokiami pojūčiais, o ne racionaliu protu. Sauliaus Dastiko tapybą galima įvardinti kaip abstraktų ekspresionizmą.5. Saulius Dastikas studijavo tapybą ir filosofiją, jis yra baigęs Šiaulių universiteto dailės fakultetą, surengęs parodų Lietuvoje, tačiau daugiausiai bendradarbiauja su galerijomis Danijoje. Prieš daugiau kaip 10 metų jis sulaukė Danijos galerininkų dėmesio ir pasiūlymų eksponuoti savo darbus. Menininkas yra surengęs parodas Odensės galerijoje „Rasmus“, Leso galerijoje „Anie Julie7“, Pandrupo galerijoje „Radhusgarden“, Alborgo galerijoje „Wolfsen“ ir kitose. Pastaruoju metu autorius vis labiau įsilieja ir į kultūrinį gyvenimą Lietuvoje.
  10. 10. 6. „Ir Martyno Gaubo skulptūros priverčia mus šypsotis, tik šypsena jau kitokia. Jis yra humoristinis vojaristas, parodijuojantis savo skulptūrose žmogaus poreikius. Jis provokuoja ir išrengia mus tiesiogine ta žodžio prasme, – ir tai ne grožis, kurį mes išvystame po laku, – greičiau atvirkščiai: eksponuojamą kasdienį liūdesį, kūno nykimą, mūsų instinktų galią ir bejėgiškumą. Ir tai daroma su ypatingu tikslumu ir pojūčiu detalėms. Tai karikatūra skulptūros pavidalu, bet pateikiama su meilės blyksniu, – perspektyvaus jauno Lietuvos menininko, kuris ir turi ką pasakyti ir geba visa tai išreikšti, akimis“ – taip pristato danų publikai menininką Larsas Mathiesenas.7. Martyno Gaubo kamerinės skulptūros intriguoja autoriaus ironišku žvilgsniu į žmogų ir mus supantį pasaulį. Skulptorius šmaikštauja apie žmogaus prigimtį, parodijuoja pirmykščius instinktus, tyrinėja jame išlikusį gamtinį pradą ar atvirkščiai – gyvūnuose ieško homo sapiens priskiriamų bruožų. Grubi ir neišdailinta darbų faktūra yra tarsi atsvara intriguojančiam ar pikantiškam skulptūros siužetui. Martynas Gaubas studijavo dailės ir dizaino specialybę Šiaulių universitete. Šiuo metu autorius yra laisvas menininkas. Nuo 2000 metų surengė per 20 personalinių parodų, dalyvavo apie 70-yje grupinių parodų, kuriose pristatė grafikos, tapybos ir skulptūros darbus. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos, tarptautinės skulptorių organizacijos „sculpture network“ narys. Daugiausiai jis dirba skulptūros srityje. Menininkas yra sukūręs apie 500, nuo 2 cm iki 12 metrų aukščio, dažniausiai iš medžio, bronzos, akmens, metalo.8. Ekspoziciją surengė galerija „Galleri Salling“, bendradarbiaudama su LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje. Tema: KULTŪRA 4 potemė. Aptarkite lietuvių liaudies meno specifiką. Remkitės konkrečiais liaudies menininkų darbais. Liaudies menas Liaudies menas Lietuvoje gyvuoja greta plataus šalies ir pasaulinio meno konteksto. Galime pasidžiaugti, kad mūsų šalies miestuose ir kaimuose esama nemažai žmonių, savo jautrią meninę prigimtį ir meistrystę išreiškiančių įvairiuose dailės, amatų darbuose. Taip pratęsiama ir puoselėjama tradicija, tautos identitetas, lavinamas visuomenės estetinis skonis. Nenuostabu, kad tautodailės kūriniai paprastai yra suprantamiausi ir artimiausi žmonėms. Dabarties meistrų darbuose vis dar ryškus tradicijų atspindys. Nuo ryšių su paveldėtomis tradicijomis, kūrinių meninio lygio priklauso visai šalies kultūrai svarbių liaudies meno šakų tolimesnė raida. Šiandien liaudies meistras savo darbais darydamas įtaką plačiosios visuomenės meniniam skoniui, formuoja požiūrį į tradiciją. Iš kitos pusės, visuomenė taip pat nurodo sąlygas ir skonį tautodailei. Neretai galima pastebėti, kad perimant etninės dailės ir tradicinių amatų formą turinys atskiriamas nuo prasmės, taip palaipsniui prarandama dirbinių tiesioginė – funkcinė ir paprotinė paskirtis, tautodailės kūriniai vis dažniau tampa vien proginėmis dovanomis ar suvenyrais. Norint išvengti pataikavimo masiniam pirkėjų skoniui, pirmiausia būtinas liaudies meno tradicijos pažinimas ir sąmoningas jos suvokimas. Tik tokiu būdu įmanoma originali, kiekvienam menininkui savita senųjų formų interpretacija, praturtinanti tautodailės paveldą ir skatinanti žiūrovo – pirkėjo kritinį požiūrį. Dar vienas šiuolaikinio liaudies meno bruožas – pastebimai nykstantys skirtumai tarp profesionalaus ir liaudies (savamokslio) meno. Šiuo aspektu Lietuvos tautodailėje galima išskirti dvi ryškias kryptis: tradicinių amatų puoselėjimą, kuriame atsiskleidžia tipingas lietuvių liaudies menas ir laisvesnį, interpretacinį liaudies menininko santykį su tradiciniais vaizdiniais. Vaizduojamuosiuose menuose naudojamos tiek primityvios, apibendrintos formos, tiek realistinė maniera. Taikomuosiuose menuose vis dar vyrauja tradicinių medžiagų ir technikų pasirinkimas, tokiu būdu siekiant išlaikyti kūrinių istorinio autentiškumo pojūtį. Tautodailės erdvėje esama visko – ir menkaverčių, tik amatininkiškų darbelių, ir meistriškų, bet su tradicija mažai ką bendro turinčių gaminių, ir kičo apraiškų, ir naujų, neįprastų tautodailei technikų. Suprantama, kad tautodailė, kylanti iš visuomenės tendencijų ir žmogaus saviraiškos, nuolat keičiasi, plėtojasi kartu su pačiu žmogumi. ****************************************************************** *********************** Nacionaliniame M. K . Čiurlionio dailės muziejuje, kuriame eksponuojama M. K. Čiurlionio kūryba, svarbią vietą užima XIX a. - XX a. pr. lietuvių liaudies meno rinkinys. Čia eksponuojama vaizduojamoji (skulptūra, tapyba, medžio raižiniai) ir taikomoji dailė (keramika, darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai). Eksponatai į muziejų pateko iš ekspedicijų, o taip pat pavienių asmenų ir dailininkų: A. Varno, B. Buračo, A. Žmuidzinavičiaus, K Šimonio ir kitų. Šiandien rinkinį sudaro 51 924 eksponatų, (3 653 vnt. skulptūrų, 900 vnt. prijuosčių, 319 vnt. medžio raižinių, 27 000 negatyvų). Tai svarbios Lietuvos kultūros istorijos vertybės. Nedidelėje Lietuvos teritorijoje per ilgus šimtmečius susiklostė penkios etnografinės sritys: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija, Mažoji Lietuva. Etniniai savitumai pastebimi baldų puošyboje, audiniuose, architektūroje, memorialiniuose paminkluose. Žemaitijoje statyta daug koplytėlių, Akštaitijoje paplito stogastulpiai, daugiaaukščiai koplytstulpiai, vėliau - puošnūs kryžiai. Dzūkijoje kryžiai dažnai dekoruoti stilizuotais Kristaus kankinimo įrankius vaizduojančiais motyvais. Klaipėdos krašte ant kapo būdavo statomos paminklinės lentos. Šie paminklai buvo skirti svarbiems šeimos ir visuomenės gyvenimo įvykiams. Skulptūra buvo derinama su mažąja architektūra ir per ją - su aplinka, o kartu išreiškė ir pagrindinį viso paminklo idėjinį turinį. Formos atžvilgiu dominuoja pusiau tūrinė skulptūra, kurioje, kaip įprasta, modeliuojama tik priekinė dalis. Skulptūros siužetuose ryškūs to laiko įvykių (XIX a. baudžiavos, nacionalinės priespaudos, spaudos draudimo, sukilimų, tremties) atspindžiai. Dažnai vaizduojami šventieji: Šv. Marija, Šv. Jurgis, Šv. Izidorius, Šv. Florionas;
  11. 11. taip pat liaudies kultūroje įsišaknijęs Rūpintojėlio vaizdavimas. Skulptūra savitaetnografiškumu, kurį itin pabrėžia išraiškinga polichromija. Ekspozicijoje rodoma tapyba ant lentos, drobės, popieriaus, atliekama aliejiniaisdažais ar tempera. Kūriniai skirti koplytėlėms, bažnyčioms ar gyvenamųjų namųinterjerams. Siužetuose dažniausiai sutinkamos tos pačios asmenybės, kaip irraižiniuose bei skulptūroje. Šių kūrinių autoriai - savamoksliai, dauguma nežinomi. Medžio raižiniai itin paplitę Žemaitijoje. Raižiniai tiek turiniu, tiek menineforma jie artimi liaudies skulptūrai bei tapybai. Raižiniuose pavaizduoti įvairųsšventieji, dažnai jie - globėjai nuo bado, ligų, gaisrų, taip pat dažnos socialinės irmoralinės temos („Paskutinis teismas", „Blaivybės įvedimui paminėti 1858 m."). Ekspozicijoje pristatoma dalis A. Varno rinkinio fotografijų. Muziejuje saugoma1700 tapytojo ir grafiko A. Varno (1879 - 1979) stiklo negatyvų, 380 fotografijų. Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose, kuriais puoštasbūstas, rengta šeima. Moterys pačios augino ir ruošė žaliavą (linus, kanapes, vilną),dažė ją augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžio žieve, verpė ir audė ploniausiasdrobes. Gražiausi audiniai ir drabužiai buvo skirti šventėms ir apeigoms. Iš visų medžio dirbinių išsiskiria verpimo, audimo ir skalbimo įrankiai. Savoarchaiškumu, dekoratyvumu pasižymi verpstės, puoštos apskritimais,segmentinėmis žvaigždutėmis, augalo ir paukštelio motyvais. Verpsčių, kaipskoptųjų, bei tošies dirbinių, daugiausiai išliko Aukštaitijoje. Prieverpsčių, kuriosatsirado drauge su verpimo rateliu, gausu Žemaitijoje. Jos daug grakštesnės užverpstes, jų formos, puošimo būdai bei raštai įvairesni. Ši ekspozija susipažindina tik su dalimi pačių gražiausių muziejuje saugomųtradicinės liaudies kūrybos pavyzdžių. Siekta atrinkti būdingiausius etnografiniųsričių bruožus atskleidžiančius eksponatus. Iš savo protėvių paveldėjome nuostabųir išties savitą kūrybinį palikimą. Tikime, jog domėjimasis tautos liaudies menu,palaiko jos kultūrinį tęstinumą.****************************************************************************************Senovėje ornamentas reiškė informacijos perdavimą ženklais.Iš kartos į kartą buvo perimamos nusistovėjusios ir tobulinamos meninės formos,spalvų deriniai, ornamentika. Ornamentais išpuošti liaudies architektūros statiniai,kryžiai, medžio drožiniai, geležies dirbiniai, baldai, moliniai indai, audiniai,drabužiai, juostos, margučiai.Manoma, kad ornamentas atsirado iš konkrečių realistinių vaizdų, juos stilizuojant,supaprastinant. Ornamentas sudaromas ritmiškai pakartojant tam tikrus elementus.Lietuvoje sutinkami įvairūs raštai. Dažnai jie atėję iš gamtos ir virtę atskiraissimboliais. Būdingiausi ir seniausi lietuvių liaudies ornamento simboliai:Taškas. Tai visa ko pradžia, kilmė, vienetas.Trikampis – baltams reiškė ugnį, vandenį, vyrą ir moterį.Rombas. Aktyvumo simbolis. Plačiai naudojamas lietuvių tautinėse juostose ir turidaug prasmių: žemė, saulė, diena, vainikas, ugnis.Apskritimas (skritulys). Saulės simbolis, kartais apsuptas spindulių. Kaimokryžiuose daug saulės spindulių. Kryžių kryžmose “šviečia” saulė. Taip pat reiškiaugnį, tobulybę ir amžinybę; ištikimybę (vestuvinis žiedas).Segmentinė žvaigždė (šešiakampė žvaigždė) – saulės simbolis. Ji užimapagrindinę vietą lietuvių liaudies ornamente. Ja puošiami rakandai, prieverpstės,kultuvės, architektūra. Tai yra vienas seniausių pasaulyje saulės ir šviesossimbolių, žinomas senovės Mesopotamijoje, Indijoje. Kaimo žmonės vadinosaulute, žvaigžde (V. Europoje – rozetė, roželė). Žemaitijoje dažnai segmentinėžvaigždė virš koplytėlių atstodavo kryžių. Skulptūroje šv. Jurgis ant apsiausto turisegmentinę žvaigždę. Kristus liaudyje dar vadinamas žvaigžde, dėl to žvaigždė –saulė yra Kristaus simbolis.Kryžius. Magiškas ir religinis simbolis, ornamento motyvas. Atsirado pirmykštėjebendruomenėje kaip ugnies simbolis. Jis būdingas daugeliui senųjų kultūrų. Nuo 4a. tapo krikščionių tikėjimo simboliu. Kryžius labai paplitęs lietuvių medžioraižiniuose ir audiniuose, jų ornamentuose. Ypač gražūs kryžiai iš kalto metalo susaulės, mėnulio, žvaigždžių ir žalčių motyvais.Svastika. Kryžiaus pavidalo dinamiškas Saulės, Perkūno, ugnies, jėgos, judesioženklas. Senovės Rytuose – derlingumo, saulės ir žaibo simbolis. Geležies amžiujesvastika buvo aukščiausios valdžios simbolis. Jis randamas beveik visose senosekultūrose. Svastikos motyvai būdingi lietuvių ir latvių ornamentikai. Baltai juos darsiejo su laime, šviesa ir gėriu. Svastika yra dviejų rūšių: su judesiu į dešinę ir įkairę. Pasitaiko su kampuotomis ir lenktomis alkūnėmis bei pusinės (pvz., tautinėjejuostoje).Pasaulio medis. Pasaulio stulpas. Būdingas daugelio pasaulio tautoms. Pasauliomedis jungia atskirus pasaulius: medžio viršuje – dangaus šviesuliai, kamienas –žemė, šaknys – požemis. Lietuvių Pasaulio medžio prototipu buvo uosis, pušis,ąžuolas. Dailėje šis medis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, dangausšviesulių, žiedų. Jį sergsti iš šonų ožiai, elniai, gulbinai.

×